Simausko nūdiena

Apie. Po truputį.

2011-12-14T00:01:00.001+02:00

Pasibaigiau pirmąjį trimestrą universitete. Ir manau kad jau antrame trimestre jau galėsiu jaustis kaip studentas. Šičia tiek daug visko buvo supuolę į vieną, kad spėjau pasidaryti gal šeštadalį to, ką buvau numatęs. Konkrečiau apie rezultatus mano kūrybiniame tiklaraštyje.
Manau kad galiu kažką apibendrinti.

Mokslo kokybe NUCA skųstis net norėdamas negalėčiau. Apie savo užduotis su dėstytojais asmeniškai kalbėjausi gal keturis kartus bet čia jau pats taip nusprendžiau. Dėmesio ir pagalbos galima sulaukti visada, tereikia viso to paprašyti. Iš pradžių buvau labai sužavėtas visa laisve kurią man suteikė. Buvau tiek nepriklausomas jog kažkur pakeliui iškilo klausimas ar verta mokėti nemažus pinigus už visa tai. Todėl susimąsčiau ir keliaudamas tolėliau nusprendžiau daugiau bendradarbiauti su dėstytuvais ir kolegomis. Juolab kad ateityje to dar stipriau prireiks, kai projektai reikalaus darbo su programomis, kurias dar ne visai esu įvaldęs. Kritika, tiksliau sakant pastabos, kurias stengsiuosi išmušti iš visų kam rodysiu savo progresą taip pat bus naudingas dalykas.
Visai sėkmingai pasiduodu dar vienai dresūrai. Pradėjau nuosekliau rašyti kūrybinį tinklaraštį. Čia jie labai skatina atlikinėti paieškas ir domėtis viskuo kas daugiau ar mažiau susiję su mokslais o taip pat pageidauja jog visa tai būtų dokumentuojama internete ir galiausiai pateikiama kaip atsiskaitymo dalis.
Apie visokius dalykus skaičiau ir skaitau bet niekad nieko nesižymėjau ir nerašiau apsvarstymų, bet dabar matau tokios veiklos teikiamą naudą.
Reguliariai lankau figūros piešimą ir norėčiau pasiskirti tam tikras valandas kai auditorijoje prisijungčiau prie tų galingų agregatų ir nuveikčiau kažkiek speed modeling su Zbrush programa.

Mmmm. Darbe sekasi normaliai. Pastebėjau jog vienu metu sustojau progresuoti bet nusičiupau iš bibliotekos knygą apie kavą ir pradėjau didinti žinių bagažą. Nusprendžiau jog turiu daugiau koncentruotis į savo ruošiamos kavos kokybę nes tai atsiliepia bendram kavinės įvaizdžiui.

Hah, sausio 12-19 dienomis būsiu Norvegijoje kur su kompanija tikimės draskyti šviežiai iškritusį sniegą. Sredding powder baby... Ohh yeah!

2011-12-13T01:32:00.000+02:00

http://www.karolis.eu/ Labai puikus resursas visiems besiruošiantiems studijuoti UK. Vyrukas pasistengė kruopščiai išaiškinti kaip reikia užsipildyti formas paskolai mokslais ir "stipendijoms", skiriamoms valstybės.

Studijos

2011-10-08T01:37:00.000+03:00

Taigi, įgyvendinau tikslą, kurio atvestas prieš pusmetį atvykau į Angliją. Laikina stotelė Londone, kur norėjau įsijausti į gyvenimą vienoje iš pasaulio sostinių. Bet dabar aš čia, Norwiche, kartu su manimi mano šaunioji mergaitė ir mes kartu gyvenam kambaryje, virš itališko restorano, pačioje miesto širdyje. Beje, mokomės taip pat.
Grįžtant prie to pačio, įgyvendinau savo tikslą ir dabar įkritau į tolesnius apmąstymus ir paieškas. O kas toliau? Dveji metai studijų, jei planai nepasikeis. Bet kas toliau?

Prasidėjo maniškės studijos ir galiu pasakyti jog viskas klostosi visai puikiai. Kurse yra gal 60 žmonių, kol kas dar neturiu tvirtų išvadų, bet daugiau ar mažiau žmonės entuziastai ir susirinkę su konkrečiais norais bei tikslais. Smagu. Manau kad jausiu stiprią konkurenciją, kuri motyvuos. Pirmo trimestro užduotys jau išdalintos. Vienintelis nevisai aiškus dalykas yra tvarkaraštis. Neaiškus dėl to, jog įšokau tiesiai į antrus bakalauro metus, kursiokai jau žino kaip viskas vyksta o man dar prireiks kiek laiko įsijausti.
Taigi, tvarkaraštis. Per savaitę turiu maždaug tris paskaitas į kurias privalu nueiti, o viska kita yra rekomenduotinos, bet laisvai lankomos valandos. Yra paskirtas laikas kuomet galima ateiti į universitetą ir dirbti prie kompiuterių, kartą per savaitę gali užsiregistruoti asmeninei konsultacijai su dėstytoju, kelis kart savaitėje gali "įšokti" į laisvą paskaitą kurioje bus vienas ar du dėstytuvai, kurie padės su užduotimis.
Daug visokių paaiškinimų ir įvadinių paskaitų. Kokybė ir rūpestis jaučiami visur.

Dar labai patiko asmeninis (antriems ir tretiems žaidimų grafikos ir animacijos kursams), dekano pasveikinimas. Tai nebuvo surepetuota kasmetinė kalba. Vyrukas išvardino aibę dalykų, kuriuos darbuotojai per vasarą nuveikė universiteto ir studentų labui. Suremontuotas dar vienas pastatas, naujas inventorius, patobulinta fakultetų struktūra, vykstantis bibliotekos atnaujinimas ir turinio pildymas... Vau ir jis šnekėjo ne apie pastangas ar ateities planus o jau nuveiktus darbus. Norwich University College or Arts (arba NUCA), užėmė labai aukštą reitingą šiemet vykusiuose nepriklausomuose Guardian dienraščio įvertinimuose.
Manau kad pats čia rašysiu apie universitetą ir dar ne kartą.

Vienintelis sunkumėlis, kaip sakiau, reikia laiko visiškai adaptuotis prie šitos sistemos. Vis tik Anglija, kur visi kalba angliškai, jaučiu poreikį stipriau pasikaustyti savo žodyną ir kalbos vingrumą.

Beje, apie studijas konkrečiau rašysiu naujame savo tinklaraštyje, angliškai, kur nuo šiol talpinsiu ir savo kūrybinius reikalus. Tai vienas iš reikalavimų studijoms ir dar kelias naudingas funkcijas atliekantis dalykas. Tvarkingai vedamas kūrybinis tinklaraštis pamažu tampa standartu, norint gauti tvarkingą darbą žaidimų industrijoje.

Eurogamer 2011

2011-09-30T01:53:00.001+03:00

Savaitgalįteko patirti nevisai eilinių įspūdžių, kuriais prisruošiaupasidalinti. Su kompanija, porą mėnesių atgal, nusprendėmeaplankyti Londone kasmet vykstančia kompiuterinių žaidimų parodąEurogamer 2011.

Šitpasirodė nelabai geras dalykas kai visus bilietus nusiperki dumėnesius į priekį ir atėjus laikui supranti kad visai pamiršaijuos atsispausdinti. Bet, ko gero, buvau vienintelis Simas, kurispirko bilietus ir apyrankes registracijoje gavau akimirksniu, kaipatikrino mano vardą.

Išpradžių nugąsdino milžiniška eilė, bet vėliau, kai pagaliaupatekom vidun, situacija pasirodė ne tokia ir bloga. Be to manoprioritetai buvo pasiblaškyti po karjeros mugę ir pasiklausytiindustrijos žmonių dialogų, atskiroje salėje. Tikėjausi naudingųpatarimų ir to kylančios motyvacijos jausmo, kuris užplūsta kaipatenki kažkur, kur žaidimų industrija sukasi visai šalia tavęs.Kažkiek to gavau bet stebuklų nenutiko. Matyt senstu.

Patarimaikarjeros klausimais iš pirmo fronto buvo filmuojami ir juos galima rasti gamesindustrie.biz tinklapyje. Naudingųdalykų išgirdo tie, kas planuoja pradėti karjerą žaidimųrinkoje, nes klausimai ir atsakymai buvo daugiau orienuoti į žmones,kurie dar yra ant slenksčio.

Gaila jognespėjau sudalyvauti Bioware konferencijoje. Iki valiaiprisiklausius kalbų sukilo didesni norai pasiblaškyti po salę, pilnąkonsolių ir ekranų, kur išbandžiau kelis žaidimus. Tiesą sakantpasijutau gan atitrūkęs nuo šiandieninės AAA žaidimų scenos.Pastarąjį pusmetį buvau įnikęs į savo kasdienį gyvenimą irper daug nekvalifikuotą darbą, o kai būdavo laiko tobulindavaumeninius sugebėjimus ir plūduriavau indie žaidimų jūroje. Betapie savo apmąstymus ir vietos paieškas žaidimų pasaulyjepapasakosiu ateityje.

Rage

Senokaisužadintos viltys ir Mad Max prisiminai leido tikėtis iš Ragekažko gero ir skanaus. Neišėjo per daug pasivaikštinėti popost-apokaliptinius peizažus ir paklydinėti po miestą, matytakūrėjų išleistuose video, nes viskas ką davė buvo kautynės irmėsmalė. Kadangi mano pirštai dar neturi geros intuicijos kaiapglėbia xbox 360 džoistiką, viskasnebuvo taip sklandu, bet paslaugus konsultantas greit su viskuosupažindino ir papasakojo. Tiek kiek gyvenau kol nebuvau pakirstaspriešininkų buvo visai smagu ir gražu.

Mašinųlygis sužavėjo mažiau. Gavau aplėkti kelis ratus gremėždiškoje trasoje, multiplayer rėžime. Pačios mašinos valdymas pasirodėstirpiai arkadinis, galimybės įsijungti skydą, raketos irsprogstantys oponentai, kurie tuoj pat respawn'inansi visai neatrodėkaip rimta kova už būvį. Kita vertus free roaming rėžime taspats mašinų veiksmas turėtų sukelti daugiau gerų emocijų.

SSX

Norėjau,tikėjausi, stengiausi.. Bet vistiek ne. Tikrai tikrai atjungtilemputę ir visiškai pasineri galiu į kai kuriuos žaidimus, bet įsnieglenčių arkadą kol kas nepavyko. Pasirodė kad žaidimas per mažaibaudžia, gerai išsidrėbti ant žemės tiesiog neįmanoma, orelaiko užtenka ne tik daryti triukus bet ir nufilmuoti dokumentinįfilmą apie migruojančius paukščius.. Nepeikiu nors tu ką,tiesiog žinau koks jausmas apima lekiant trasa žemyn, koks garsaskyla dreskiant sniegą agresyviu posūkiu ir kaip užlieja krūtinęgūsis šalto vėjo, kai snieglente nuskrieji oru, atsiplėšęs nuotramplino krašto.

Ko manreikia. Didelio ekrano, patogaus foltelio, tamsos, gero garso irvisko po sunkios dienos. Po tokios žaidimo sesijos miegoti nueisiulaimingas.

Nintendo3DS

Žaidžiaukažkokią žaidimo Driver atmainą. Iki šiol neteko rankose laikyti3DS ir pirma pažintisbuvo visai graži. Atitinkamą vaizdo kampą pagauti ir išlaikytibuvo lengva ir per ne ilgą laiką nemalonių šalutinių pojūčiųnepajutau. Vis gi, jei gerai pamenu, apie 30% 3DS turėtojųpasisakė, kad visiškai nenaudoja 3D funkcijos, nesji sukelia nemalonius jausmus akims. Dar panaši dalis pasisakė kadfukncija blaško ir išjungią ją po kiek tai žaidimo laiko. Vis tik, jei kada rinkčiausi nešiojamą žaidimų įrenginį, ko gero tai daryčiau jei vis dar gyvenčiau Londone, tai pasirinkimas stipriau kryptų į PSP Go pusę..

StarWars TOR. Eilė aiškiai rodė, kad žaidimas vienas iš trijųparodos favoritų, didesnės eilės buvo tik prie Call of Duty MW3ir Battlefield 3 žaidimų.

GyvasStar Wars TOR gameplay'us atrodė pakankamai vikrus ir gerai išdirbtas, kiek mačiau pvp demonstracijose. Po kiek laiko DarthWader'is pasiglemžė nusivedė Laurą, tad teko kelti neramumus, kolStorm Trooperiai nuramino padėti ir žadėjo blasteriais peršautikelius jei dar bandysiu įtikinti R2 D2 važiuotisu manimi namo.

Žodžiu,laukiamas naujasis MMO pakėlė nuotaiką. Nežadu prisijungti startometu, nelabai tinakmas laikas man bus, tad palauksiu kol žaidimaskiek įsivažiuos ir tada žiūrėsiu.

Buvo įdomupasižvalgyti po Indie ir Retro arkadas, šį bei tą pabandyti, kasbe ko.

Ekranuosepuikiai atrodė Online sistemoje besisukantys žaidimai. Aplinkstendus sukiojosi angliškojo BT interneto tiekėjo atstovai,apsiskelbę jog iš po savo skvernų leidžia greičiausią internetąvisoje Anglijoje.

Apie aktualius buto paieškos Londone klausimus.

2011-09-13T00:23:00.000+03:00

Keista, kad per penkis mėnesius čia praleistus, praktikos šituose reikaluose įgijau ne per daugiausiai. Nes man, ko gero, sekasi. Londone šokinėjau nuo vienų pažįstamų pas kitus, o dabar panašiai ir Norwich'e, kai būstą užrodė draugai. Bet, vistiek, nemažai laiko praleidau ieškodamas ir domėdamasis.

Greičiausiai apsiuostyti galima internete. Negaliu rekomenduoti konkrečių tinklalapių, nes jų yra daugybė, užtenka pateikti protingą užklausą google ir pradėti naršyti.
Noriu užsiminti, kad reikėtų atsargiai žiūrėti į gumtree.com nes čia skelbimus dėti gali bet kas, tad pasitaiko apgavysčių, kuomet išviliojami pinigai arba butai apibūdinami daug gražiau nei yra iš tikro.

Ieškant buto, optimaliausia būtų kuo labiau konkretizuoti savo paieškas. Nuspręsti koks bus biudžetas, kurioje zonoje norite gyventi ir dirbti, bei kokiame rajone. Paskutinis yra sunkiausias šviežiam emigrantui, pasikausčiusiam tik teorinėmis žiniomis, bet labai daug priklauso nuo rajono, o apie juos pradedi nutuokti tik pagyvenęs ir pakeliavęs po miestą.

Rytinis Londonas yra plačiausiai apgyventas lietuvių. Tokie rajonai kaip Stratfordas ar Bektonas (Bektoniškės), gerai žinomi visiems Anglijos lietuviams.
Visi girdėjo istorijas apie tai, kokie lietuviai išvažiavo į Angliją. Aš negaliu nei paneigti nei patvirtinti jų. Pats išskirčiau tris kategorijas: Oportunistai, kurie ieško sėkmės. Sekantys būtų žmonės, kurie išvažiavo vedini noro susikurti geresni gyvenimą savo rankomis, o trečioje kategorijoje yra tie, kurie siekia geresnio gyvenimo kitų sąskaita.
Oportunistai yra pasklidę po visą Londoną, o likusios dvi kategorijos sumišusios vakaruose. Ko gero pati lengviausia išeitis susirasti kambarį yra tinklapyje anglija.lt kur yra tuntai skelbimų. Visi ten siūlomi kambariai yra vakaruose ir sąlygų, ko gero, keliama mažiausiai, bet nežinia ant kurios kategorijos gyventojų pataikysi.
Ten, kur nuomos kainos mažiausiai kandžiojasi, beveik garantuoju, bus įsikūrę daug afrikiečių, indų ir vidurio rytų tautybių atstovų. Bet tai netrukdo jei esate tolerantiškas, o toks daugiau ar mažiau esate, jei priskiriate save prie oportunistų. Man tai jie per daug netrukdė niekad. Su išimtimis, kai nusibosdavo viskas ir velniop norėdavau pasiųsti visą aplinkinį pasaulį.

Nuomos kainos Londone bus didesnės, nei kituose, mažesniuose Anglijos miestuose.
Aš čia turiu nedidelį gidą, kurį gavau iš saviškio universiteto. Jis orientuotas į buto ar kambario paiešką Norwiche, bet pagrindiniai punktai pritaikomi ir kitose miestuose, tad, manau, nieko bloga nenutiks jei pasidalinsiu: Private accommodation info.

Dvi pagrindinės stovyklos yra privatūs nuomotojai ir agentūros.

Agentūros pareikalaus kažkokio vienkartinio mokesčio už savo paslaugas, bet privalumai prasideda tuo, jog visi pasiūlymai bus sutalpinti viename tinklalapyje, bus pasirašyta sutartis ir reikalui esant galima drąsiai skustis ir reikalauti, kad kažkas, kas sugedo būtų pakeista ir t.t.

Privatininkai, teoriškai, turėtų būti lankstesni nuomos mokėjimo laiku klausimais, jei palaikomi geri santykiai, žmogiškumo faktorius čia juntamas labiau nei agentūrose. Gali būti pasirašoma sutartis, jos gali ir nebūti, čia jau priklauso individualiai.

Toliau, abiems atvejams galimos sąlygos:
Reikės užstato, kuris dažniausiai būna vieno mėnesio nuomos dydžio. Užstatas grąžinamas nuomininkui išsikraustant, kai šeimininkas apžiūri butą ir nusprendžia, kad (jei) niekas nesulaužyta ir t.t.
Gali būti reikalaujama jog būsimas nuomininkas gyventų konkretų laiko tarpą, pvz. minimum šešis mėnesius.
Gali būti prašoma raštiškos rekomendacijos iš ankstesnių nuomotojų.
Gali būti dar daugiau keistų sąlygų.

Šiaip jei pamatydavau skelbimą, kur būdavo parašyta kažkas panašaus: No pets, No students, No smokers, No couples... Žodžiu, kažkas su daug "No", net nesivargindavau skaityti toliau, nes savaime aišku, kad nuomojantis pas tokį "reiklų" savininką kils daug nesusipratimų.

Tiesiog nepatingėkit praleisti poros valandų vartant skelbimus internete ir nebūtinai potencialus ir pamatysit kas kaip, bei, kokios sąlygos yra keliamos.

Ko reiktų vengti.

Niekad niekam nemokėti ir nepervedinėti pinigų iš anksto, kol visos sąlygos dar nėra sutartos ir kambarys ar butas neapžiūrėtas. NIEKAD.
Būtina gerai apžiūrėti ar viskas atitinka lūkesčius, čia jau nesismulkinsiu, bet nepamaišo patikrinti ar langai užsidaro, lemputės veikia ir vanduo bėga iš čiaupo.
Išsiaiškinti kokius mokesčius ir kas kiek laiko reikės mokėti, nes kai kur už vandenį ar elektrą mokama kas tris arba kas šešis mėnesius.

Apskritai Londonas yra brangus miestas, jei ten nedirbi ir dar nespėjai įsikurti, todėl gyvenimo pradžioje reikėtų susilaikyti nuo pagundų pirkti.
Nusipirkti ten galima tikrai viską, bet tie dalykai niekur neprapuls, jei nepadarysite to šiandien ar rytoj. Akcijos "pirk vieną, antrą gauk dykai" vyksta kiaurus metus, daugiau ar mažiau, keičiasi tik produktai. Išpardavimai kitose parduotuvėse kartojasi kas kelis mėnesius, besimainant sezonams ir t.t.

Prieš man išvažiuojant daug kartų girdėjau jog pradžioje bus sunku. Pradžioje buvo sunku, bet stengiantis ir laikui bėgant viskas susitvarko.
Dar man kartojo jog darbų nėra. Nesąąąmonė atsakydavau aš ir numodavau ranka ir buvau teisus. Reikia tik žinoti ko nori iš gyvenimo ir to aktyviai siekti.

Trolių medžiotojas.

2011-09-13T00:08:00.001+03:00

Filmo Troll Hunter treilerį pamačiau jau kadaise, sudomino, bet įdomumo dėlei pamiršau apie jį tol, kol netyčiom jau baigtas filmas vėl pakliuvo po akimis. Gavau užrodymą, kad atsispausdinus taloną (vouncher) (LOL), į filmus rodomus Odeon kino teatruose galima patekti su 40% nuolaida. Beliko pasirinkti ką su Laura norim pamatyti ir po neilgų derybų bei mano entuziazmo prisiminus apie seniai matytą treilerį, viskas buvo nuspręsta.

Filmas priklauso keistai skambančiam Mocdocumentary žanrui, visi kas žiūrės greit ras daug panašumų su Bleiro ragana. Bet kodėl gi ne?
Į siužetą nebuvo sunku įsijausti, viskas ką matome ekrane yra perteikta tiesiai per operatoriaus, kuris kartu yra ir personažas, kamerą. O kai pradeda rodyti dalykus, kurie realiai neturėtų egzistuoti tiesiog atsiputi ir pasakai sau "o kodėl gi ne?".
Aktoriai tvarkingai atliko savo darbus. Nenoriu pradėti ištraukinėti kabliukų, kurie užkliūna kai smegenys sukirba ir pareiškia nesąąąmonė, nes jų visada yra, bet jie greit pradingsta.
Nei kart nekilo noras juoktis, nors išspaudžiau kelias ironiškas šypsenas, nes į filmą įmaišyta natūraliai kylančio kasdieniško humoro. Nebent kažkam pasirodytų labai komiška kuomet milžiniškas trolis miegodamas nusiperdžia...

Skaitmeninei grafikai rašau riebų pliusą. Visus standartus atitinkantis produktas. Maloniai nustebino nes visai nereklamuotam filmui norvegų kalba būčiau atleidęs ir akivaizdesnį vaizdinį broką. Ir vėlgi, smagu, kad viskas nesisuka vien apie vaizdo efektus, tai tik visumos dalis.

Mano skoniui viskas sulipo į skanų skandinavišką saldainį.
Deja jau paskelbta jog Holivudas ruošia filmo perdirbinį, tikiuosi, kad už gautas pajamas norvegų studija sutvers dar kažką įdomaus, tik ne apie trolius ir ne pseudo-dokumentiką, tegul Trolių medžiotojas lieka geruose atsiminimuose, nes kitą kartą miške pamatęs krūvą akmenų atidžiau juos patyrinėsiu.

Didelis ačiū.

2011-08-10T04:52:00.000+03:00

Norėčiau padėkoti visiems, kurie nepatingėjo išeiti į gatves ir per pastarąsias pora dienų apginti savo vidutinio, o greičiausiai, ir žemesnio visuomeninio sluoksnio garbę. Drąsu naktį palikti savo saugų prieglobstį valstybės duotame bute, už kuri net nuomos nereikia mokėti ir su bendrais aptarus planus savo išmaniąjame blackbery telefone, įsigytame už mano, kaip padoraus mokesčių mokėtojo pinigus, patraukti ginti savo teisių, deginti naujus, bet popigius pižonų automobilius ir mėtyti akmenis į tuos hibridinius autobusus, kurie, bent kiek, padeda tausoti gamtos išteklius.
Seniai laikas išmalti langus tam, visą rajoną ir jo istorija menančiam, senuko kirpėjo salonui. Beje, puikus juokelis pavogti viską, ką tik galima rasti viduje, arba tiesiog išmesti laukan, į gatvę. Tegul tvarkosi, tegul.
Nuolankiai atsiprašau, kad valstybė dabar patiria sunkius laikus ir apkarpė pašalpą, dabar nebeliks pinigų žolei ir alui, juk visi tik ir reikalauja papildomų lėšų, jei paskaitytumėt laikraščius, pamatytumėt, kad panaši situacija kamuoja ir Europą, tad tenka pataupyti. Oj, atleiskit, pamiršau, kad mokykloje net nesivarginote išmokti skaityti ar skaičiuoti, o gyvenimas išmokė tik gauti pinigus ir juos išleisti, bet ne skaičiuoti. Labai gaila, kad tas idiotas darbdavys nesupranta, kad Jūs esate pats tas tinkamiausias darbuotojas, nors ir neturite kažko, kas vadinasi CV . O kaip jį gauti? Na, mano mielasis, internetas skirtas ne vien pornografijai ir facebook'ui, internetas gali išmokyti žmones įvairiausių dalykų.
Gal ir gerai, kad nebuvai atidus per pamokas, gal ir gerai, kad nepameni kas per daiktas yra molotovo kokteilis ir neišmokai internete, kaip pasidaryti tokį iš namudinių priemonių.
Vegetacija. Girdėta? Na, tai panašu į tai, kuo užsiima daržovės. Daržovės, na, tai tie žali ir raudoni gabalėliai, kuriuos įdeda į mėsainį greito maisto restorane. Gal norėtum viename iš jų dirbti? Aaa, atsiprašau, pamiršau, kad ieškai vadovo darbo, nes tau reikia pinigų, naujam automobiliui ir iPhone'ui..

Norčiau supažindinti tave, mielas drauge, su vandens patranka. Efektas panašus, kai įmeti mentos į kolos butelį. Tik tu, šiuo atveju, būsi priešingame gale ir pamatysi, kaip jaučiasi tas mentos.
Gal dar išgirsi kaip koks bjaurus kostiumuotis šauks, kad tai kompiuterinių žaidimų įtaka. Na, trumpai sakant, kad viso to išmokai žaisdamas Counter Strike arba World of Warcraft. Ne, pavadinimai negirdėti? Aaa, tiesa, juk tu nežaidi kompiuteriu, jei žaistum net nebūtum pasivarginęs išeiti laukan su draugais.

Gerai, šiandien mano draugai taip pat išeis pažaisti į lauką, visas būrys, kokie 16000. Sakė, kad pasiims šautuvus, užtaisytus guminėmis kulkomis, ateik, bus smagu. Vyrukai bus su šalmais ir rimtais kostiumais, bet atsargiai, gali būti kiek piktoki, nes, valstybė norėdama sumokėti tau pašalpą, apkarpė jiems atlyginimus ir pensijas, jie sakė, kad tai jų kažkodėl nenudžiugino.

CNN, trumpai apie viską.

Naujakurystė

2011-08-01T22:49:00.000+03:00

Na va, pagaliau sėdžiu po nauju stogu. Kolei kas įsikūriau taip, kaip matosi nuotraukose, nes per visus įspūdžius pamiršau nusipirkti antklodę ir pagalvę. Kai dabar pažiūrėjau į nuotraukas, atrodo kaip tikra vienuolio celė. Nieko, šeimininkas ryt žadėjo parūpinti rašomą stalą ir pora kėdžių, kad galėčiau per naktis, prie žvakelės skrebenti raštus ir kurti tezes.

Šiaip būtų visai neįdomu jei sakyčiau, kad nuomojuosi kambarį, bet, visai kitaip skamba, kai sakau, kad nuomojuosi kambarį virš itališko restorano, kuris vadinasi "Paolo resotarnas".

Čia šitoks vaizdelis prie vieną iš langų, mat namukas pastatydintas visai šalia centrinės miesto aikštės, kurioje įsikūręs turgus. Dabar jau pusvalandį klausau varpų koncerto, taip sakant, gyva muzika mano pasišventusio atsiskyrėlio sielos ausims.
Ryt laukia interviu, dėl darbo kavinėje, mat praeita savaitę išdalinau 15 CV, ir tą pačia dieną buvau pakviestas interviu, bet nežinau iš kurios vietos skambino, teks kaip nors išsiaiškinti.
Vėl pirma naujo gyvenimo diena, kiek kukli, bet man patinka.

Kava ir kavos gėrimo malonumai

2011-07-31T15:50:00.003+03:00

Kadangi teko malonumas artimiau susipažinti su viena iš kavos gėrimo tradicijų, nusprendžiau daugiau papasakoti apie espresso ir iš šios kavos ruošiamus gėrimus.
Prieš pora mėnesių, pats gerai nežinojau skirtumo tarp latte ir cappuccino, tad noriu pateikti trumpą iš aiškų gidą, kuris bent kiek supažindins su kavos pasauliu.

Šiuo metu pasaulyje vyksta reikalas, kuris vadinasi trečioji kavos banga . Trumpai ir drūtai sakant, visas pasaulius su pasimėgavimu siurbčioja espresso (ir ne būtinai), vertina kavą, nelyginant gerus vynus ar kitus delikatesus ir gerbia kavos ruošimo amatą. Panašūs reikalai vyksta ir mūsuose, kur jau senokai radosi visokio plauko kavinaitės ir popieriniai puodeliai su plastikiniais dangteliais pagaliau atkeliavo į Lietuvą.

Espresso - seniai seniai teko girdėti istorijas, kaip tūlas lietuvis, užsienyje, užsisakęs kavos gaudavo mažulyti puodelį, iki pusės pripiltą tepalo konsistencijos gėrimo. Dalis tiesos. Espresso yra 30ml gėrimo, išgaunamo iš maždaug 7 - 8 gramų maltos kavos. Šviežia ir tikra espresso turi turėti rudai oranžinio atspalvio putos sluoksnį, ir būti salstelėjusi, bei kiek kartoka. Tai yra greitas reikalas ir ilgai juo nesimėgausi, susileidai ir eini toliau, nes jau po minutės tokia kava praranda savo gyvastį. Iš esmės čia ir prasideda visas išmanymas, technikos ir praktika. Iš šalies man tai atrodė kaip paprastas dalykas, tiesiog priberti kavos į filtrą, suspausti, užsukti ir paspaudus mygelį laukti kol prisipildys puodelis.
Norint išgauti gerą espresso reikia atsižvelgti į viska! Pradedant kavos pupelėmis, kaip jos sumaltos, kiek laiko kontaktavusios su oru, kaip suspaustos, kokį slėgį bei temperatūrą mašina naudoja prasunkti karštą vandenį pro kavą ir baigiant pačio puodelio temperatūra.
Viskam yra vadovėliniai standartai, bet realybėje viskas atsiremia į praktiką ir eksperimentavimą.

Viena iš paplitusių variacijų yra macchiato, kai ant kavos viršaus yra užklojama šilta, išplakto pieno puta, kuri, geriant, kiek praskiedžia sodrų espresso skonį.

Cappuccino
Ko gero nesuklysiu pasakydamas, kad tai yra plačiausiai žinoma kava, apie kurią girdėjo visi. Paprastai tariant tai yra espresso, dideliame puodelyje, ant kurios supilamas, karštais garais, išplaktas pienas, kuris susimaišo su kava, o puodelio viršuje susiformuoja tirštos putos pavidalu ir dažnai būna apibarstoma šokolado milteliais ar cinamonu.
Paprastai, užsisakant didesnį nei vidutins cappuccino, jame būna dviguba espresso dozė, nebent klientas pageidauja kitaip.

Latte.
Susideda iš espresso ir karšto, išplakto pieno, bet turi ploną, arba jokio išvis (flat latte), putos sluoksnio. Latte skiriasi nuo cappuccino tuo, jog yra standesnė ir puodelis, paprastai būna, sunkesnis, nes jame yra daugiau pieno, nei putos. Taip pat negauna barstomo šokolado ir kitų priedų. Galima užsisakyti latte su "skoniu", tuomet, prieš espresso į puodelį patenka įvairūs sirupai, vanilės, karamelės ar dar kitokio skonio.

Baristai sugeba išlaužti vienokius ar kitokius piešinėlius ant kavos, kurie atlieka estetinę funkciją ir maloniai nuteikia klientą. Paprastai iš to galima spėti, jog žmogus yra nuoširdžiai atsidavęs savo profesijai ir turi žinių bei praktikos, tad ir kava bus paruošta kokybiškai.

Mocha.

Kaip jau galima nuspėti, reikalas prasideda nuo espresso dozės, ant kurios supilamas karštas šokoladas. Gali būti pagardinama plaktos grietinėlės karūna.

Americano.

Čia yra artimiausias variantas tradiciniam skoniui. Tai yra espresso, ant kurio šliūkštelta karšto vandens, tiesiog paprasta juoda kava, kurioje kartais pageidaujamas ir šlakelis pieno.

Frappe.
Originaliai tai šaltas kavos gėrimas kilęs iš Graikijos, tad tokį sutikti dažniausiai galima tame regione ir piečiau. Susideda iš tirpios kavos, šalto vandens ir cukraus. Tuo tarpu vakaruose labiau paplitęs Frappuccino variantas, kuomet kava išplakama su šaltu pienu ir smulkintu ledu, vėlgi, gali būti įvairiausių skonių.

Mažas vs. didelis

2011-07-14T16:33:00.004+03:00

Vakar nakčia pargrįžau iš Norwich ir bijau, kad dabar manyje jau su visam apsigyveno kažkoks "ne kažkoks" jausmelis. Išsiropščiau iš traukinio, kelionė truko beveik dvi valandas, kurias, beveik dvi ir pramiegojau, bet viskas aplink buvo kitaip. Didelis, pilnas žmonių, erzinantis.. Kartais pasijuntu turintis sociopatinio mąstymo bruožų, dažniausiai, kuomet kur nors nespėju ir man, kur nors spėti, dar trukdo tuntai žmonių, kuriems nusišvilpt jog aš kažkur nespėju. Heh, greičiausiai ne aš vienas tuomet, bet noriu pasakyti, kad per keturis mėnesius Londonas pradėjo patikti mažiau. Gal, tiksliau sakant, viskas susisluoksniavo kontrastais. Nepatinka prekybos centrai, patinka vietinis turgus, nepatinka kelionės metro, patinka važiuoti autobusu, patinka skubėti, nepatinka grūstis ir panašiai. Nepatinka kasryt keltis į darbą, bet ir nelabai patinka grįžti namo. Jaučiu, kad tų neigiamų dalykų bus daugiau nei teigiamų.

Vakar prasiblaškiau tam mažam kaime, su kompanija šlifavom agentūras, ieškojau buto. Tiesą sakant, nežinau ką norėjau visu tuo pasiekti, nes visos agentūros, visus siūlomus butus reklamuoja internete, todėl atėjus į ofisą klausti ką jie turi yra laiko švaistymas. Bet, sužinojau šį bei tą, vistiek. Labai norėjau apžiūrėti vieną butą, miesto centre, deja nepavyko. Vyksta remonto darbai (geras ženklas), niekas nežino kada jie baigsis (blogas ženklas), kai viskas bus baigta, aš esu pirmas kandidatų sąraše (geras ženklas).

Naktį gimė mintis, jog mėnesio gale galiu išsinuomoti pigų kambarį ir kiek palaukti, kol atsilaisvins šitas plotas, gal taip reikės ir padaryti. Karts nuo karto įsijungiu kalendorių telefone ir pamirkčiojęs akutėm, vis dar, netikiu, kad beliko dvi savaitės. Greitu laiku reikės rengti dar vieną ekspediciją, su tikslu susirasti darbą. Bet apie tai jau kitoje kronikoje.

Formatting SIMAUSKAS (I:)

2011-07-11T02:11:00.019+03:00

Skaitinėjau žaidimo apžvalgą, kai akys slystelėjo žemyn, kur, užduočių juostoje buvo parašyta, kad vyksta mano atmintinės formatavimas. Formatting SIMAUSKAS (I:), užsimaniau, kad kas taip padarytų man. Pastarasis mėnesis buvo kiek išprotėjęs, dėl didelio darbo tempo. Fizinio poilsio būdavo maždaug 5 - 6 valandos per parą ir viena diena per savaitę. Aišku, išmokau daug visokių įdomybių, antai, kaip padaryti skanią ir teisingą latte ir kuo mocha skiriasi nuo macciato. Na, praktikos dar tikrai reikia, bet jau gaunasi tokie spontaniški piešinėliai, išplaktą pieną bepilant į kavą.

Beje, dabar dirbu kavinėje, kuri įsikūrusi parodų rūmuose.

Maždaug toks vaizdas atsiveria, kai tik pakeli akis nuo stalų, puodelių, lėkščių, maisto ir kito darbo. Maždaug toks vaizdas, kai vyksta koks renginys ir esi prakeiktai užimtas, jog net pamiršti, karts nuo karto, atsigerti vandens. Bet, žinoma, niekad nepamiršti pasiurbčioti kavos.
Šitas darbas, nors kartais ir paverkšlenu, man tikras išsigelbėjimas ir už jį dėkoju Eglei. Ačiū. Kadangi rugpjūčio pradžioje kraustysiuosi į Norwich'ą, man mirtinai pravers tokia patirtis, ieškant naujo darbo, plius, ilgi darbadieniai duoda uždirbti ir nepalieka laiko išleisti.

Bet pasidarė sunku. Nuskambėsiu kiek pasipūtėliškai, bet tokie darbai man atrodo laiko švaistymas. Po dienos nebelieka jėgų kūrybai ir savarankiškoms studijoms, kurias laikau mirtinai būtinu ir savo ateičiai reikalingu dalyku. Įmanoma grįžus kažką krapštinėti, paišinėti, bet visai ne tas, kuomet širdžiai malonia veikla pradedi užsiiminėti nuo ryto. Turiu kelis sustabdytus projektus, kurių niekaip negaliu damušti ir tai kiek erzina.

Savaitgalius praleidžiam kartu su Laura, kuri taip pat pasidarė darboholikė ir man dabar jau tenka ją prikalbinti, kad pasiimtų išeiginę..
Juo, per pora mėnesių jau susikūriau kažkokį stabilumą, bet po kelių savaičių vėl teks nerti nežinion. Bet laukiu tos makliavos ir painiavos. Šią savaitę darbe ramu, tad savaitės viduryje važiuosiu į Norwich'ą ir bandysiu pasiausti po agentūras, kurios nuomoja butus. Idealiausias variantas būtų vieno kambario butas, vadinamasis Studio Flat, kur virtuvė ir miegamasis yra ta pati patalpa, arti miesto centro ir kainuoja apie 300 mėnesiui, be mokesčių.
Nežinau, o gal bijau pagalvoti, kaip ten man bus, kai reikės mokytis, dirbti ir mokėti nuomą, bei valgyti, bet, tikiu, kad susitvarkysiu. Bus smagu.

Tikrai praverstų tas formatting thingy..

Bepatoginant buitį.

2011-06-09T23:14:00.001+03:00

Padoriems žmonėms, padoriems darbams reikia padorios darbo vietos. Bet, kol tokios neturiu, tenka mąstyti kūrybiškai ir improvizuoti.
Mūsų, apartamentuose nelabai rasi vietos normaliam stalui ir kėdei, tektų aukoti vieną iš sofų. Kažkada lyg buvo iniciatyva taip pasielgti, bet likę gyventojai kažką pamurmėjo, kad "lyg ir būtų gerai", o aktyvistai jau seniausiai viską pamiršo.

Žodžiu, taip ir anaip, ėmė ir gimė ofisiukas.

Kiek pastebėjau, juo naudojuosi tik aš. Ir visai nieko prieš, kas nenori turėti asmeninio ofiso namie? Na gerai, gal jis ir kiek mažokas, bet poreikius patenkina. Daugiausiai reikalų buvo kol pasidariau kėdę. Sėkmingai panaudojau medžiagas rastas pakampėse ir iš dviejų kėdžių, televizijos antenos kabelio ir šiek tiek varžtų gimė ofiso kėdė. Žinoma, nuosaikiai besilaikant japoniško dizaino standartų.

Kad ofisas atitiktų visus standartus, jame privalo būti ne pats rimčiausias plakatas, išduodantis šeimininko dvasinius poreikius ir pažiūras.

Its been a while..

2011-06-08T00:44:00.000+03:00

Įpusėjo mano trečias mėnesis gyvenimo Anglijoje. Nuo pastarojo karto, kai rašiau praėjo nei daug, nei mažai, du mėnesiai. Bet per tą laiką pasikeitė daug kas.
Padėtis stabilizavosi. Nenutiko nieko, apie ką man nebūtų pasakoję, čia ilgiau gyvenantys tėvynainiai. Tiesa yra gan tiesmuka - neturi darbo, neturi pinigų, kasdien sėdi į vis didesnį minusą. Džiugu, kad jau esu priešingoje skalėje, turiu darbą, gaunu atlyginimą, virš galvos tvirtas stogas (tiesiogine prasme, nes nuomojamės butą), valgau sočiai, ant alaus užtenka, o dar ir atsidėti kiek tai galiu.
O atsidėti reikia, nes po poros mėnesių kraustysiuosi į Norvičą (Norwitch), ir rugsėjo gale pradėsiu studijas. Tai bus trečias mano mėginimas pasiekti bakalauro laipsnį ir šį kartą, kaip tai širdužė jaučia, viskas privalo pasibaigti gerai.
Po ilgokai trukusio nežinios etapo, gavau pažymą iš Malaizijos ir po dar savaitėlės laukimo, naujasis universitetas patvirtino mane, kaip naują, būsimą studentą.
Studento statusas suteikia kažkokį jaunatvišką moralinį komfortą. Bent jau man. Prisimenu, kaip palikęs saviškį pažymėjimą KDF, studentų atstovybėje, ant stalo (nors jis jau metus laiko nebegaliojo), jutau tuštumą. Mano statusas buvo "bedarbis", o gretos: "tarp darbo biržos klientų". Tuomet visai neėmiau į galvą, bet dabar džiaugiuosi nusikratęs tokios padėties. Per pastaruosius metus man tiek kartų visi sakė, kad reikia mokytis, jog pats tuo patikėjau.

O jei rimtai, tai praeitą vasarą mano maksimalizmas liko kiek apglamžytas, blaškiausi tarp nekonkrečių ateities vizijų, bet nei viena nepasitvirtino. Buvo gaila, kai supratau, kad siekiant saviškių tikslų Lietuva man (bent kol kas), ne pakeliui ir, dar tai, jog neturiu tiek valios, jog pats išmokčiau viską, ko reikia norint būti kietu diedu, žaidimų rinkoje. Tuomet padariau išvadą, jog man reikia, o taip pat ir noriu, dar pasimokyti universitete. Išsigryninau konkrečius tikslus vėlyvą rudenį ir, dabar aš čia.

Vienas iš geriausių dalykų, man nutikusių čia, yra nepriklausomybė ir savarankiškumas. Nors visą tą priėmiau labai lengvai ir kaip visiškai natūralią būtį, bet vis vien, sugebu tuo džiaugtis. Paprastas drabužių skalbimas ar blynų, pusryčiams, kepimas, kartais labai gerai nuteikia. Nežinau po kiek laiko visa tai pavirs į paprastą buitį, bet, tikiu, kad daržovių ir vaisių pirkimas turguje, dar ilgai kels nuotaiką.
Netgi galiu pasigirti esąs "in relaišionšip", apie pusmetį. Rodos pagaliau radau moterį, kuri gali pakęsti mane ir mano išdaigas. Aišku, atsilygina irgi "gražiuoju". Bet, šiaip, sutariam puikiai ir pastebėjau, kad labai išlavinau savo kantrybę. Maža to, visų Lietuvos universitetų liūdesiui, ji taip pat atvažiuoja mokytis į Londoną.

Bet kaip tai vistiek neleidžiu sau iki galo nusiraminti. Kai pasidaro gerai, pradedu kirbėti ir norėti, kad būtų dar geriau. Kožną dieną mąstau kaip greičiau susisukti ir išvažiuoti į tą kaimelį (Norwich), kuris, bene, keturis kart mažesnis už Kauną ir pradėti naują, idilišką gyvenimą. Ryte keliauti į universitetą, grįžti po pietų į savo kambarį palėpėje, kur nors miesto centro pakampėje ir po piet eiti dirbti už baro, vietinėje aludėje. Naktis tuomet skirta namų darbams, ir žaidimams. Savo pastogėje jau susikūriau mini studiją, mini barą, ne tokią mini lovą ir sofą, su kino projektoriumi už jos ir xbox 360, ant mažulytės spintelės.

Arbata vis dar be pieno

2011-04-08T14:27:00.002+03:00

Nuo savo tėvynainių, išeivių, kurie kažkada pabėgę iš Lietuvos, ieškotis gersnio gyvenimo ar, tiesiog vedini poreikio išgyventi, labiausiai aš skiriuosi tuo, jog rašyti man norisi ne tada, kai liūdna ir ne apie širdžiai mielas namų kalveles, bei giružes. Rašyti man norisi tuomet, kai gyvenimas verda ir, kai jis verda skaniai.

Trumpai atpasakojant pastaruosius įvykius paminėsiu, kad prieš, beveik, savaitę iš tolimosios šeštos Londono zonos atsikrausčiau iškart į pirmą. Tiesa, ne visai esu nuomininkas ir, kol kas, ne visai turiu pinigų nuomai, bet gerų žmonių pasitaiko.

Užvakar dalyvavau apmokymuose, į kuriuos pakvietė iš agentūros, kuri organizuoja ir rūpinas pokylių, banketų ir panašių renginių aptarnavimu. Po keturių su puse valandų treniruočių ir naujos informacijos srauto, mūsų būreliui iškart pasiūlė pamaninas, kitai dienai.

Pataikiau į tikrai gerą darbovietę, nes, kiek girdėjau, viskas vyksta tvarkingai. Daug maž. Internetiniame puslapyje paskelbiami artėjantys renginiai, į kuriuos, darbuotojai, patys rengistruojasi, pagal atitinakmus reikalavimus ir kvalifikacijas, tuomet viską patvirtina (arba ne), darbdaviai ir telieka laiku pasirodyti ir atlikti savo darbą. Šitaip pats gali dirbtai kada tik nori ir kiek tik nori. Pamainos prasideda ryte, po piet arba vakare, baigiasi po piet, vakare arba naktį ir gali trukti 4, 8 ar daugiau valandų. Kaip sakiau, renkiesi iš to, kas siūloma.

Vakar dirbau didelėje banketinėje salėje, aptarnavome daug apvalių staliukų, prie kurių buvo po dešimt žmonių. Padavėjo darbas gali būti gan įdomus. Turi visokiausių pareigybių, privalai būti žvalus ir akylas, šypsotis, padėti kitiems ir greitai mąstyti ir dar greičiau veikti. Darbas tikrai nėra monotoniškas, o ir pajuokauti su kolegomis visda spėji.

Šiendien vėl turiu popietinę pamainą, kažkokiame restorane. Darbuotojas turi nuvykti į paskirtą vietą, laiku, išklausyti instruktažą ir šou prasideda.

Visas tas dalykų balangas mane privertė pamiršti, kad jau antra savaitė baigiasi, o aš dar negavau pažymos iš Malaizijos, kurios laukia mano universitetas čia. Aš taip tikėjausi, kad su tais tinginiais daugiau nereikės prasidėti, bet kur gi..

Londone prasidėjo tikras pavasaris, lauke gal 20 šilumos, jau nepamenu kada lijo, nors ko tik paklausiu, visi vietiniai atsako, kad vasara turėtų būti prasta, suprask, lis ir bus vėsu. Vėsu yra gerai, o su lietum susitaikysiu, ne kažką būna ir lietuviškos vasaros, kai pagalvoji. Beje, čia taip pat ryškiai jaučiasi besislenkantys metų laikai, todėl turiu vilčių, kad po kokio dešimtmečio, savo gimtadienį galėsiu švesti žiemą.

Na, dar toks faktelis, jog man jau 23 metai. Jaučiuosi kitaip? Nemanau. Neskaitant to, jog sėdžiu ant savo sėdynės už gero gabalo kelio nuo namų. Vis dar jaučiu tą nelemtą poreikį, kad laikas eitų kiek greičiau, ypač šitas mėnuo. Kartais taip būna per žaidimus, konkrečiai Sims ir Heroes serijas, kuomet tiesiog prasukdavai kelias savaites į priekį, kad atsirastų daugiau resursų ir galėtum įdomiau gyventi. Tik vėliau išmoksti mėgautis akimirka ir išpešti iš dienos viską, ką ji tik gali pasiūlyti.

„Gyvenu ir mokausi“, tampa mano gyvenimo kredo. Labai paprastą, bet įpatingai gilią reikšmę įgavo šita frazė. Būna, kad kartais tave tiesiog bombarduoja nauja informacija, kurios dar nespėji suprasti ir patenki į streso kupiną būseną, kuomet reikia daryti, bet dar nežinai kaip. Tik po kiek laiko ateina suvokimas, palydimas minties: „Aaaa, tai va ką čia reikėjo padaryti“. Bet visa tai yra malonu, kai jauti, kad pilkųjų ląstelių žutis turi prasmę.

Ir pabaigai apie pavadinimą. Anglus palikim ramybęje, lygintis su jais yra tas pat, kaip visus Lietuvos imigrantus krepšininkus vadinti lietuviais.

Tapimas anglu užtruktų daug laiko, turėtų pasikeisti bent viena šeimos karta, gyvenanti čia. Bet, jei nenori jaustis per daug svetimšalis, jei sutinkti suprasti ir priimti bent dalį šios šalies gyveno ypatumų, bei skirtumų, gerbti ir suprasti aplinkinius, tuomet yra išeitis. Terminą londoner perskaičiau važiuodamas metro, laikraštyje.

Niekad nesiekiau išsižadėti Lietuvos, esu vienas iš tų, ant kurių aprangos ar aksesuarų, kartais švysteli trispalvė ir tikrai galiu aplinkiniams pasakoti, kaip mes spardėme užpakalius viduramžiais, net jei jiems akivaizdžiai nebus įdomu. Kartais, sulietuvinus angliškus terminus šie tampa artimesni, jau vien dėl to, kad sulietuvinti. Todėl ir Londonietis.

Dešimts dienų, o dar visai gyvas.

2011-03-25T15:07:00.000+02:00

Štai dešimt, naujo gyvenimo, dienų jau praėjo. Su kolega įsikūrėme pas draugus, kiek tolokai nuo centro, bet savas kampas, užtat. Laikas man čia bėga labai.. Net nežinau ar greitai ar, realiai, lėtai. Jausmas, lyg būčiau geras dvi savaites pragyvenęs, tiesa, taip jaučiausi ir po pirmos savaitės, taigi, dabar tempas, kažkiek sulėtėjo. O dalykų nuveikta, kad ant vieno rankos suskaičiuoti galima.
Nuvykau į universitetą , apturėjau interviu, kurį konkrečiai pakomentuoti sunku. Niekaip negalėjau nuspėti, ką reiškė, mane klausinėjusio, dėstytojo, visą laiką vienoda šypsena. Jis tik linksėjo ir balsu man pritarinėjo. Kaip buvau pamokytas, užverčiau jį protingais klausimais apie studijas, save tik gyriau ir visaip kitaip stengiausi sublizgėti. Po kelių dienų iš manęs pareikalavo raštiško įrodymo, jog Malaizijoje išklausiau metų kursą. Manau, kad tai gera žinia, žinant, jog čia mėgsta tikrinti tokius ir panašius reikalus, susidariau nuomonę, kad anglai tikrai revizorių tauta, tik velniava tame, jog net bijau pagalvoti kada man išeis gauti skaitmeninius dokumentus iš Ma - lazy - jos.

Lietuviui, norinčiam dirbti Anglijoje, reikia praeiti standartinius etapus. Gauti kur gyventi, ir galėti, dažniausiai, jam adresuotu laišku, patvirtinti savo gyvenamąja vietą, tuomet atsidaryti sąskaitą banke ir, galiausiai, gauti darbą.
Šiuo metu strigau kažkur tarp sąskaitos ir darbo. Kai pagalvoju, būčiau žinojęs, jau Lietuvoje galėjau pusę tos velniavos susitvarkyti. Net nežinau ar laukti dar kiek daugiau, ar eiti ir ginčytis į banką, nes formą, sąskaitai atidaryti, pildžiau internetu.

Jei, kaip visada, apie orą, tai jis čia visai neblogas. Visą savaitę šviečia saulė, temperatūros apie 12C, ir nelyja. Anglija yra puiki šalis. Tiesa, po metų, jau praleistų, užsienyje, dalykų, kurie stebina yra labai mažai. Nieko naujo, kitaip sakant. Na, gerai, metro buvo kažkas gąsdinančiai nuostabaus, kol nepavirto, tiesiog troleibuso alternatyva.
Labiausiai, iš angliško charakterio bruožų, man patinka jų sugebėjimas gyventi savo gyvenimą, nesikabinėjant prie kitų. Man labai įstrigo du, tikslūs apibūdinimai, išgirsti iš draugų, lietuvių: "Anglas su tavimi bus draugiškas, bet tai nereiškia, kad tu jam patinki" ir "Lietuviai į save atkreipia dėmesį, nes į viską kreipia dėmesį".

Na, dar kiek kojas pakirto masteliai. Kai pirmą naktį ieškojau maršruto iki Norwicho, miestelio, kuriame yra išsvajotasis universitetas, gerokai nustėrau, pamatęs, kad kelionė autobusu gali trukti nuo keturių, iki šešių valandų, o greita kelionė traukiniu kainuotų apie 90 £. Lietuviškai ištaręs nesąmonė , nuėjau miegoti, išsirinkęs ankstyvą autobusą ir tikėdamas geriausio. Ir išsisukau visai neblogai, su 45£ bilietu į abi puses.
Transportas Anglijoje yra brangokas dalykas. Iš pradžių viskas atrodo nebrangu, kai pradedi taikyti skaičių metodą. Tai yra, visas kainas lygini su lietuviškomis, bet tik skaičiais, o ne konvertuota pinigų suma.
Sakykim, troleibuso bilietukas tėvynėje kainuoja dvigubai pigiau, nei pieno butelis. Matant skaičiais, čia, pieno butelis kainuoja keturis kart mažiau, nei tėvynėje, bet bilietukas metro, dvigubai tiek, kiek pienas Anglijoje.

Kol kas, apsišarvavęs optimizmu, kantrybe ir literatūra apie Angliją, laukiu geresnio etapo, savo naujame gyvenime.

Užpuolimas ir pasikėsinimas.

2011-02-10T14:17:00.000+02:00

Nutiko kai kas, ko visai neplanavau. Mane užpuolė, kad tave kur po velniais! Ir užpuolė tokiu gėdingu laiku iš pasalų. Šiaip ir pradžių maniau, kad viskas gerai baigėsi ir praeis, bet tikroji žala pasijuto tik ryte.. Kiek sunku rašyti, žinote, kaip būna po užpuolimo, nors psichologiškai su tuo jau susitaikiau ir pripažinau, kad kaltas dėl įvykio esu tik pats... Taigi, skauda gerklę, šniurkščioji nosimi ir čiaudai, šaudydamas mikrobais, lekiančiais, bene, 100 km/h greičiu.
Tiesiog maloniai pašalau lauke ir nemažai lankiausi viešosiose įstaigose, tai yra pats puikiausias receptas norint pasigauti ligą (praktiškai bet kokią..).

Keli bruožai, kurie erzina žaidimuose

2011-02-07T04:36:00.000+02:00

Ne per seniausiai pradėjau žaisti Need for Speed Underground ( I ). Pradžioje turėjau tam dvi aiškias priežastis:
a) NFSU buvo vienas iš pirmų žaidimų, kurį kažkada dėdė įkepė į PC, kuris atsirado namie (antras žaidimas buvo GTA Vice City). Ir aš jį perėjau kokius tris ar keturis kartus.
b) NFSU visada buvo arčiausiai, na, jis man atrodė labiausiai žemiškas. Todėl, kad daugiau nei pusę ten esančių automobilių galima pamatyti Lietuvos keliuose. O kas gi tada nenorėjo turėti tiuninginio golfo ar civiko?

Perėjau gal pusę žaidimo ir jis mane užkniso. Bet man džiugu bent dėl to, nes išsiaiškinau šio reikalo priežastis.
Frustracija kyla tuomet, kai nutinka kas nors, kas žaidėjui nepatinka ir atsiranda galimybė dėl to apkaltinti patį žaidimą.

Lygiagrečiai dabar dar žaidžiu Colin Mcray Rally 2003 ir kai skriedamas žvirkeliu nulekiu į griovį truputį susierzinu tik dėl prarasto laiko, kurio prireiks išsikrapštyti ir tęsti lenktynes. Aš atsakingas už savo klaidą, nesuvaldžiau automobilio, nėra preteksto kaltinti žaidimą ar kitą vairuotoją, kuris dabar lyderiauja ir jo laiką man reikia aplenkti.

NFSU suteikia galimybę prieš kiekvienas lenktynes pasirinkti sudėtingumo lygį. Karjeros pradžioje visada važiuodavau hard rėžime, nes reikėjo pinigų. Kuomet progresas pasiekė trečdalį, pradėjau žaisti medium lygiu, nes pinigų jau buvo per akis ir nenorėjau ilgiau gaišti, važiuodamas trasas po kelis kart (nes būdavo, kad nepasiseka laimėti iškart). Bet perėjus pusę žaidimo pradėjau rinktis easy... Ne dėl to, kad būčiau nevykėlis vairuotojas, bet žaidimas rimtai pradėjo užknisti, situacijomis, kai lekiant pasiutusiu greičiu, prieš pat tavo nosį išlenda tūlo miestiečio automobilis ir suteikia galimybę tau, automobiliu, ore atlikti olimpinio medalio vertą gimnastikos pasirodymą. Ir taip vėl ir vėl ir vėl.
Arba priešininkų dirbtinis intelektas. Kai važiuoji šalia, jautiesi lyg snukdaužio varžybose, o ne prašmatniai atrodančių bolidų lenktynėse. Nesakau, kad žaidimas blogas. Galiu pasakyti, kad NFS Most Wanted buvo ir liks Underground serijos etalonas.
Beje, jei dar apie sudėtingumo lygius, tai jie įtakoja tik priešininkų techninius parametrus, kitaip sakant, kerta jiems per greitį, bet jie lieka tokie pat idiotai vairuotojai, o gatvės irgi lieka pilnos idiotų, tik tų, kitų..

Galutinė išvada - man nepatinka, kuomet žaidimuose figuruoja sėkmės faktorius.

LTGameJam Kaunas 2011

2011-01-31T00:30:00.001+02:00

- Kur? Į gei džemą eisi?..

Šitaip manęs du kart paklausė namiškiai. Bet per stipriai neėmiau į širdį ir išėjau dalyvauti LT Game Jam 2011.
Panašioje košėje buvau ne kartą, todėl numaniau, kaip vyks "standartinė" procedūra. Tokio entuziastingo jaudulio, kaip: "oh boy, oh boy I'm going to make a computer game! Oh boy!", nebuvo. Bet ilgai nebuvau tikras, prie kurio projekto norėjau prisijungti.
Net po dviejų brainstorm'ų, prieš tai paskelbus, kad tema yra Išnykimas, buvo pritupdyta nemažai įdomių idėjų lukštenimui. Dalis jų pasimetė bendrame sraute, kuomet vyko dalyvių pasiskirstymas. Manau, kad tą dalį buvo galima palengvinti turint daug didesnę lentą rašymui ir paišymui...
Turėjau lūkesčių prisijungti, arba sudaryti, perspektyvią komandą, kad nereikėtų vilktis ir renginys netaptų savotiškomis galimybių ribų paieškomis ir naujų talentų atradimo kalvė. Trumpai sakant, kad idėja būtų gera ir programuotojai mokėtų savo darbą, nenuplauktume per daug į lankas su kertiniu žaidimo dizainu, o vizualizuoti sugebėsiu.
Tai, viskas, maždaug, taip ir pavyko. Prisijungiau prie vyrukų, su kuriais, per pirmą brein-štormą kartu brein-štorminom, radom dar kelis komandos narius ir tada prasidėjo.
Neturiu kuo skųstis. Ne, rimtai, viskas vyko sklandžiai. Pačioje pradžioje reikėjo kiek labiau argumentuotai padiskutuoti, kol griežtai suguldėm ant popieriaus žaidimo esmę, o paskiau darbas kaip per pypkutes ėjosi.
Miego ir maisto per daug nebuvo, na, nebūna niekad, čia ta pusė, kai mielai atrieki maža gabaliuką sveikatos.

Šiemet buvo mažiau komandų, bet jos buvo sudarytos iš daugiau žmonių. Dalis veidų buvo matyti, o tai atsispindėjo ir rezultatuose. Kaune kurtus žaidimus galima pamėginti čia, o mūsų komandos vaikis vadinasi bulb, arba, tiesiog - lemputė. Beje, ten kažkas prirašė, kad žaidimas veikia tik ant mac'ų, bet tai nėra tiesa. Veikia ir kitose platformose, tik, nors skambės be galo juokingai, jis reikalauja rimtesnių kompiuterio resursų, nei galima tikėtis iš tokio pipiro.

Prisipažinsiu, kad pats dar neperėjau visų lygių, kurių yra... Penki. Realiai tai darbavomės penkiese, du programišiai, du dailidės ir vienas muzikorius. Tiesa, pradžioje vienas kolega pagelbėjo su prototipu, bet vėliau iškeliavo dirbti ties kito žaidimo projektu.
Padarėm tiek, kiek ir buvom užsibrėžę iš pradžių, be streso. Negalima nepaminėti, kad vyr. programeris turėjo pasidaręs namų darbus, varikliuką, dėl to neilgai reikėjo laukti, kol visas žaidimas pradėjo veikti, ir didžioji laiko dalis buvo praleista poliruojant.
Kelios paros (su viena stotele namie, pamiegoti), praleistos po KTU stogais išties.. Prailgo. Buvo momentų, kuomet stovėjau ir galvojau ar kažką dariau vakar paryčiais aš šiandien naktį.

Vėl patyriau tą smagų jausmelį, kuris aplanko, kai matai gimstantį žaidimo projektą, prie kurio pats, realiai dirbi. Kai visi tie plokšti paveiksliukai iš vieno monitoriaus ir tūkstančiai simbolių, iš kito monitoriaus, susijungia ir įgauna gyvybės.. Na, tai momentai, kurie verčia mano pasaulį suktis.

Dabar norėčiau trumpam viską pamiršti, o tada reikės pasižiūrėti ką gi padarė visas likęs pasaulis. Siūlau daugiau pasikapstyti po globalgamejam puslapį!

2011-01-28T12:51:00.000+02:00

Kelios aktualijos ir tokia puikia diena, kad net nusprendžiau pasidalinti savo džiaugsmais su pasauliu. Bendras geros nuotaikos skaitiklis pastoviai balansuoja kažkur kiek žemiau nei maksimumas, bet aukščiau nei vidurys. Gal dėl to, kad žiema vėl grįžo? Dalinai taip, aišku, džiugu, kad galiu snieglenčiauti, bet kiek gaila, kad negaliu to daryti taip dažnai, kaip noriu. Na, be abejo prie to dar prisideda toks mažas žmogeliukas, kurį galiu vedžiotis už rankos ir kartu galim lankytis visokiose smagiose ir kultūringose vietose. Joo, kad ir ką būčiau sakęs anksčiau, bet kai susirandi porą, tai viskas pasidaro gražiau. Tokia nauja, papildomo optimizmo banga užlieja, dar vienas stimulas stengtis savo ir pasaulio vardan. Ir vis tik, tenka keisti kai kurias savo taisykles. Spėjau išmokti susigyventi su savimi vienu, o čia, paukšt, reikia dar į kito interesus atsižvelgti. Na, bet aš tikrai nesiskundžiu :]

Mane bando gąsdinti gripais visokiais, bet aš netikiu ir manęs jie neima. Nors ryte pamatęs ana tokį vaizdą susimąstau kur mano imuniteto paslaptis.

Matyt tame, jog valgau apelsinus ir cinamoną, geriu arbatos ir netikiu ligomis. Nežinau kaip būtų įmanoma tą "netikėjimą ligomis" sudėti į tabletes, bet tuomet finansine padėtimi nebesiskųsčiau niekad.

Vėl kimbu į mokslus (pagaliau), ir galiu pasakyti, kad visai neprastai sekasi. Universitetas Anglijoje kviečia atvykti į interviu, vadinasi sunkiausia dalis jau padaryta. O sunkiausia buvo užpildyti visus dokumentus :] Taip, apsisprendžiau vėl tęsti mokslus. Per vasarą padariau progreso, bet galiausiai priėjau išvadas, kad pora metų, kokioje tai įstaigoje, yra reikalinga. Manau, kad be didesnio streso pasibaigsiu žaidimų grafikos kūrimo studijas, o kartu galėsiu uždarbiauti ir gyventi nepriklausomai. Pavasariop, su kolega, keliausim užkariauti antrosios Lietuvos kontinento. Kokį pusmetį jau atsiskundžiau, kad noriu permainų ir nepriklausomybės, atėjo laikas pasiimti tas gėrybes. Jei kas turite naudingos informacijos apie potencialius darbus ir gyvenamąsias vietas, labai džiugiai išklausysiu.

Truputį papaišau, bet, kaip visada, per mažai ir per prastai, kad pats būčiau patenkintas. Pradėjau nuosekliai lankyti vakarinį piešimą KDF'e, tad greitai tikiuosi įsivažiuoti ir pasidrožti rankas iki atitinkamo lygio. Nuėjęs į pirmą šio sezono piešimą prižadėjau, kad nepraleisiu nei vieno, atėjau antrą kart, o trečią praleidau..

Po biškutį krapštausi ir su 3D..

Paskutinis sausio savaitgalis tampa viena iš smagiausių ir intensyviausių metų dienų, nes, būtent šiandien, prasideda Global Game Jam, kuris, tradiciškai, vyksta ir mūsuose. Trumpai tariant, tai renginys, kurio metu į vienas patalpas sueina tie žmonės, kurie moka juokauti kompiuterių, fantastikos ir žaidimų temomis, bei šnekėti suprantama kalba apie nesuprantamus dalykus. Tuomet jie per dvi paras, praktiškai nuo nulio, sukuria kompiuterinius žaidimus, tarp kurių pasitaiko tikrų perliukų. Game Jam'as toks renginys, kuriame gali nebijoti eksperimentuoti ir rizikuoti, kurdamas žaidimą, nes būtent tam ten ir esi atėjęs. Asmeniškai man, vienas iš labiausiai patinkančių aspektų yra tai, jog visas darbas nudirbamas ant to karšto entuziazmo, nes viso projekto išpildymo laikas - dvi paros.

Over and out.

Žiema + malonumai = žiemos malonumai.

2011-01-06T22:51:00.001+02:00

Brangioji, nuo šiol ji gyvens kartu!

Be kontakto.

2011-01-04T12:47:00.001+02:00

Paskaičiau straipsnį apie tai, priklausomybę nuo informacijos. What a bullshit, pagalvojau, man tai nieko nereikštų viena diena be mobilaus, interneto, muzikos ir kompiuterio. Kartais tikrai turiu tokių dienų, bet jos būna natūralios. Natūralios tuo, kad kupinos kitokios veiklos, ne namie, kai niekas tau neskambina ir nerašo. Jau ne kartą rašiau apie atsiribojimą nuo socialinio gyvenimo ir tai niekur, kur gerai, neveda, bet vistiek, krapštai tą telefoną, pradedi pats skrebenti, bet tai vyksta tik tada, kai nevyksta jokios įdomios stimuliacijos iš aplinkos.

Šiaip tas straipsnis turi rimtą pagrindą. Žmogus yra priklausomas nuo išorinės stimuliacijos, mums visiems reikia naujų įspūdžių, tik tie, mus patenkinantys, įspūdžiai skirtingi. Palyginus personažą iš "naša raša", tą kuris kalba su televizoriumi ir kokį nors beprotį ekstremalą, motociklu šokinėjantį per dešimtis autobusų.

Tai va. Žinau, kad diena be informacijos, sklindančios iš visokių mano asmeninių prietaisėlių ir servisų, man būtų niekai. Bet kaip jausčiausi be viso to gyvendamas mėnesį? Šita mintis mane tikrai sudomino. Reikėtų apsibrėžti laiko tarpą, kai internetas ir telefonas nebus labai reikalingi ir pabandyti gyventi be to.
Daryčiau vieną išimtį, susikurčiau tokią prieigą prie tinklaraščio, na, tik, kad galėčiau rašyti ir skelbti savo nuotaikas ir pastebėjimus internete, bet pats neskaitydamas jokių atsiliepimų ir nedalyvaudamas diskusijose. Lyg rašyčiau dienoraštį, tik kuris pats savaime atsiduria viešumoje.

Dalykai, kuriais nesinaudočiau būtų internetas, mobilusis, mp3 grotuvas, televizorius ir laikraščiai.
Pasilikčiau prabangą mėgautis knygomis, piešti, vaikščioti, bendrauti ir visa kita, kas nedraudžiama.
Būtų įdomus eksperimentas.

Žaidimai VS Menas

2011-01-02T20:33:00.000+02:00

Šiais laikais pati meno sąvoka asocijuojasi su kažkuo senu, kaip antikvariniai dalykai ir su kažkuo nesuprantamu, kaip modernistinė kūryba. O šiandien visko tiek daug ir dalis to visko nori būti menu, nors tu ką.

Puikus pavyzdys yra dizainas. Tiek grafinis, tiek daiktinis, jis turi realią pritaikomąją naudą, tai naudojamas menas, paprastai sakant, tai nėra dalykai, kurie kabo ir kaupia dulkes. Menas nėra dizainas, bet dizainas yra menas.
Iš to išplaukia dar viena išvada apie paskirtį. Žaidimai kuriami dėl vieno aiškaus tikslo - uždirbti pinigus. Na, kalbant plačiąja prasme. Procentaliai surašius visus didelio biudžeto žaidimus ir visus indie žaidimus, pastarųjų būtų tokia maža dalis, kad net nesimatytų.

Menas, tikras menas, na, jis geba sukelti emocijas. Tai būtų paveikslas, skulptūra ar performancas, menas kalba su mumis ir ta kalba skirta visiems, ją reikia sugebėti išgirsti. Būna, kad menas mums kažką tiesiog rėkia, būna. Bet kartais "menas" bando mums kažką įteigti ir mes sugalvojome apibrėžimą "propagandinis menas". Dažnas žaidimas reklamos pagalba mums rėkia, kad tai bus geriausias iš geriausių ir t.t., kvepia kaip gryna vartojimo prekė.
O kur tuomet laisva valia rinktis? Meno niekas nevartoja, o nevartoti tapo nebemadinga. Žaidėjų kultūroje sklando terminai kaip, antai "must play", "the best of.." ir t.t. Galiausiai, gigantai kviečiasi į pagalbą net psichologus, kad šie padėtų suprasti kur slypi G taškai žaidėjų smegeninėse.

Kiaušinis ar višta?.. Žaidimai ar žaidėjai formuoja žaidimų kultūrą?
Ir išvis, kokia tai kultūra? Pažįstu gal kokius penkis kultūringus žaidėjus, visi kiti tiesiog patenka į geimerių kategoriją ir tiek.

Žaidimų kūrimas yra ne menas, o amatas, dėl šito ginčų nekyla, ar ne? Tai kaip sukurtas produktas gali būti menas? Žaidimą kuria tiek daug žmonių, tai ką, jie visi menininkai? O gal menas "vyksta" tada, kai žaidėjas žaidžia kompiuterinį žaidimą? Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia kūrybos indėlio ir estetikos pojūčio ir, aišku, atitinkamo žaidimo, kurių yra ne tiek ir daug. O visais kitais atvejais vyksta banalus poreikių tenkinimas, ego masturbacija ir mažai kam naudingų įgūdžių lavinimas.

Nesupraskite manęs neteisingai, myliu kompiuterinius (ir ne tik), žaidimus, bet šiai dienai yra per daug kabliukų, kurie man neleidžia jų vadinti menu. Taip, tikrai yra išskirtinių pavyzdžių, taip vadinamų meniškų žaidimų, bet jų tieeek mažai, kad jie išnyksta jūroje, taip pat, kaip į jūra supylus dešimtis butelių limonado, ji skani netaps. Jau tiek daug visko vadinama menu, kad vargei ar reikia po ta paklode kišti dar kažką naujo.
Gal tuomet galima susitarti dėl naujo žanro? Artistic Action Adventure game. Skamba ne kažkaip, bet nieko geresnio nesumąstau.

Žaidimai turi savyje vaizdus, muziką, kelia mums emocijas ir dar aibę visko už kadro, kaip programavimas, dizainas ir dar kažkas. Žaidimai leidžia atsipalaiduoti, pamiršti, susitelkti, būti geresniais už kitus...
Bet kol kas jie retai mus gali kažko išmokyti, padėti mums išspręsti realias, gyvenimiškas problemas ir galų gale papuošti pasaulį.

Interactive Entertainment.

Bet įdomu kas bus ateityje. Menas yra toks dalykas, kurį galima įvertinti ir suprasti augant, skirtingai nei koks futbolas, kurį kieme galima žaisti nuo ankstyvos vaikystės. Emmmm, noriu pasakyti, kad tie dalykai, kurie su mumis būna nuo pat mažens, mums atrodo visai suprantami ir niekuo neypatingi. Visai kaip cepelinai. Tiesiog vartojamas dalykas.
Kompiuteriniai žaidimai yra aplink, tarkim, kad apie dvidešimt metų, ir vaikams, dabartiniams suaugusiems, kurie juos mėgsta, tai buvo naujas atradimas, kažkas tokio fantastiško, kas galėjo būti alternatyva futbolui kieme.
Pamąstom apie vaikus, kurie dar tik bus, gal po penkerių metų. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, žaidimai ir visi kiti XX amžiaus stebuklai bus su jais nuo vaikystės, jiems užaugus visa tai bus eilinis dalykas, visai kaip man dabar yra cepelinai. Arba futbolas :)
Žaidimai, plačiąja prasme, buvo ir yra socialinis reiškinys, išraiškos ir poreikių patenkinimo priemonė, beje, labai nuostabi priemonė, be kurios žmonija negali ir negalės apsieiti. Jei išnyktų menas, na, kažkas tai pastebėtų, beje, tai vyksta dabar. Jei išnyktų visi pasaulio žaidimai.. Būtų gan liūdna. Stipriai liūdna.

Žaidimai yra daug stipresnis argumentas nei menas ir ne vien šiandien, visada taip buvo. Tai kaip gi žaidimus galima vadinti menu?

Iš serijos "kokybiški savaitgaliai"

2010-12-13T16:29:00.002+02:00

Prieš kokį mėnesį perskaičiau apie Omniteliaus organizuojamas programėlių dirbtuves, kadangi savo koncepcija šitas renginys kvepėjo kaip visai smagus workshopas, ir dar kiek priminė Gamejam ,tai kodėl gi nesudalyvavus?
Smagu, kad motyvacija nebuvo dingusi iki pat tos dienos, kai reikėjo pakuotis daiktus ir žiūrėti traukinių tvarkaraščius. Neieškojau daugiau žmonių važiuosiančių iš Kauno, tiesa sakant, net nepagalvojau rimčiau pareklamuoti renginį pažįstamiems. Smagus nuotykis.

Galiausiai nuvykus, užsiregistravus ir viską susiradus sutikau šiek tiek draugų ir pradėjom stebėti pristatomas idėjas. Besėdint salėje lankė visokios mintys, per pertrauką net maniau, kad gal reiktų važiuoti namo... Bet velniai nematė, nuvijau abejones ir likau. Įvyko balsavimas, kurio metu buvo atrinktos idėjos (23 iš 50 kažkelių), vertos varžytis toliau. Tuomet prasidėjo savotiškas "žmonių turgus", kai komandos, kurioms ar trūko atitinkamų narių laukė išganymo. Šitaip prisijungiau prie Alaus radaro vyrukų, kuriems kaip tik reikėjo dizainerio! Idėja buvo viena iš tų, kurios užkabino per pirmąsias prezentacijas, taip pat ji patiko daugumai balsavusių, viskas buvo liuks.

Alaus radaras, tai "programėlė, kuri padeda susirasti barą pagal jame pilstomo alaus rūšis. Žmonėms, kurie mėgsta įvairaus skonio alų ir nėra prisirišę prie vienos girdyklos". Trumpai ir aiškiai.
Taip pat ji turi išgertų alaus bokalų skaičiuoklę, šnibžda tiek juokingas, tiek socialiai atsakingas frazes, jos vartotojams. Padeda pagal kelis kriterijus atsijoti ir susirasti alaus barus, mėgstamas rūšis ir padeda išlaikyti Lietuvos alkoholio pramonę :)

Pirmą vakarą dar gavau kiek pasinervuoti, nes organizatoriai prisipažino, kad neduos kur pernakvoti, bet, laimei, lauke miegoti man neleido komandos vyrukai ir apsistojau pas vieną iš jų. Prieš tai dar šlifavom ir planavom, kaip ir priklauso - alaus bare.

Antra diena, ankstokas šeštadienio rytas ir darbų pradžia. Viskas vyko sklandžiai, bent jau man taip pasirodė, pasidarbavom iki vakaro ir rezultatai jau buvo daug žadantys.

Trečia diena, daugiau skubos ir daugiau intensyvumo, bet vistiek išlikom vienam vežime ir darbai ėjosi puikiai.
Baigėm laiku, programėlė buvo pratestuota (aišku, padoriai tai atlikti neužteks laiko niekad), prezentacija pasiruošta, na, viskas buvo gerai.

Ir.. Ir buvo daug pristatymų. Tikrai daug, niekas nesitikėjo, kad visos 23 komandos turės ką parodyti ir apie ką pakalbėti. Ir jos tikrai turėjo :D Buvo visko, išties. Vieni pateisino viltis, kai kurie žlugo dėl prastų idėjų, kiti dėl laiko stokos, dar kiti dėl originalumo nebuvimo.
Kai atėjo laikas skelbti laimėtojus, išaiškėjo, kad bus trys kategorijos ir trys laimėtojai.
Pirma kategorija tų, kurie atėjo su namų darbais ir vienaip ar kitaip, turėjo didžiulį informacijos banką, ar tai buvo web projektai, perdaryti į aplikacijas.
Antra kategorija tų, kurie padarė viską nuo nulio.
Trečia kategorija "viltis". Nesu tikras kaip čia tiksliausiai apibūdinti..Outsideriai, kuriems užteko vilties ir pastangų pasiekti pabaigą :)

Alaus radaras padarė savo, komisija buvo įtikinta jo veiksmingumu, išbaigtumu, potencialu, ir savo kategorijoje laimėjo pirmą vietą!!
Visas tas darbas, kurį nuveikėme ir taip, jau, buvo smagus ir naudingas, o čia dar ir apdovanojimai. Prizinį fondą skėlė į tris dalis, trims komandoms. Visi gavo po Omnitel direktoriaus rekomendaciją ir mobilų internetą pusei metų.

Alaus radarą, kol kas, galite gauti tik androidui, bet, artimuose planuose versijos kitiems telefonams, didesnė duomenų bazė, šuolis į kitus Lietuvos miestus ir tai dar nebus pabaiga.
Programkė nemokama, turi atsirasti Omnitel archyvuose, bet jau dabar ją galima susirasti su google pagalba. Kas gyvena Vilniuje ir turi galimybes, tiems rekomenduoju išbandyti.

Viskas, renginį užskaitau, susiradau draugų, apturėjau daug smagaus ir kokybiško laiko ir dar pavyko laimėti.
Ačiū alaus radaro komandai!

Radarą galima parsisiųsti iš čia, nuotrauką skolinausi iš čia, daugiau apie renginį galima pasiskaityti čia. Ir šiaip, straipsnelių išlys dar ne vienas.

Netvarka

2010-12-05T20:07:00.000+02:00

Užknisa. Pastaruoju metu daug plėšausi ir nieko gero nepasiekiu.
Kaip visada nesu patenkintas rezultatais, kuriuos sugebu išspausi CG srityje, na, bet su tuo jau išmokau gyventi ir tai nėra taip blogai. Savotiškas amžinasis tobulėjimo variklis. Tik tas tobulėjimas nevyksta sklandžiai, kaip galėtų vykti. Mėtausi nuo vieno projekto prie kito, todėl nei vieno negaliu užbaigti ir pabandyti iš to užsidirbti. Taip, panosėje net dvi, realios galimybės užsidirbti iš modeliavimo, skirto žaidimams, bet, kol kas, nei viena nesugebu pasinaudoti.

Vienas projektas kaip tik atitinka mano interesus, bet, tiesiog, dar neturiu pakankamai įgūdžio, kad galėčiau dirbti reikiamais tempais ir kartu pateikti atitinkamą kokybę. Arba lėčiau, bet užtikrintai, arba greitai ir ne kokybiškai. Plius, bene pirmą kartą modeliuoju veikėją, pagal atitinkamą darbo tėkmę (high poly - low poly - uvw mapping - texturing). Nebijokite jei nieko nesupratote. Teoriškai viską žinau, bet praktiškai dar trūksta raumens viską įgyvendinti kokybiškai.
Antras projektas - pastatų modeliai, internetiniam žaidimui. Čia bėda ta, kad nėra dailininko, kuris pateiktų tų pastatų piešinius. Modeliuoti pagal nušlifuotą idėja yra viena, o pačiam susigalvoti pastatą ir tik tada jį sumodeliuoti - visai kas kita. Žinau, kad universalumas yra labai geras bruožas, bet esu nusiteikęs gerinti sugebėjimus savo srityje, todėl architektūros paišymas kiek per toli šaukia.

Žiema jau įsiveržė į kiemą, šventės čia pat, o dar nežinau kaip susimokėti už kelionę, važiuosim per Kalėdas, snieglentinėti į kalnus.

Na, mano problemų sprendimo metodas pasiteisina, kaip visad. Išrutuliavus neramumus, paaiškėjo, kad jų neliktų jei kišenėje turėčiau pinigų. Banalu? Bet tiesa. Esu laimingas ir patenkintas savo gyvenimu, turiu užsibrėžęs aiškius tikslus, aiškiai žinau kaip juos pasiekti, tą ir darau. Tik tas stereotipinis vargšo menininko kompleksas..
Bet nebūčiau aš, jei neturėčiau plano. Galbūt padirbėsiu fabrike, per kelias savaites bus šis tas. Dar galiu nukasinėti sniegą savo daugiabučio kieme, man tai net patiktų, bet didžiausia problema su atlygio susirinkimu, visi nori švaraus kiemo, ne visi nusiteikę už tai sumokėti.
Dar galima būtų surengti išpardavimą. Rimtai, namie yra nereikalingų dalykų, garažas pilnas atliekamų žigulio detalių. Tereikia įtempti smegenis ir "pavaryti", taip, kad paskiau būtų kuo didžiuotis.

Hell yeah!

Moksleivi, pagrįsk savo svajonę!

2010-11-30T02:09:00.001+02:00

Prieš kelias savaites vyko toks projektas, kuriame dalyvauti buvau pakviestas mielos draugės Kotrynos. Projekto tikslas buvo papasakoti abiturientams apie konkrečias specialybes ir profesijas ne tiek teoriškai, kai praktiškai. Tai padaryti turėjo apie dešimt lektorių, važinėjančių po visą Lietuvą ir pristatančių savo specialybes. Mano savimeilę glostė tokie viešai išsakomi titulai, kaip "specialistas" ir "profesionalas", žaidimų kūrimo srityje. Žinoma, iki to dar toli šaukia, bet labai stengiausi kuo suprantamiau ir išsamiau papasakoti moksleiviams apie kompiuterinių žaidimų rinką, kūryba, kūrėjus, studijas ir karjeros galimybes. Po kiekvieno renginio (dalyvavau gal aštuoniuose paskaitose), vis rasdavau kaip patobulinti savo pasakojimą ir rodomas skaidres.

Man asmeniškai tai buvo išties naudinga ir smagu, antros savaitės pabaigoje jau buvau pamiršęs ką reiškė kalbėjimo viešai baimė ir pasiruošęs atsakyti į visus kylančius klausimus. Mano dalykas nebuvo toks "einamas", kaip kitų lektorių specialybės, ten buvo ekonomika, vadyba, energetika, politologija, filologija, dizainas, verslas ir vadyba ir t.t.
Paskaitos vyko pagal "galimybių kavinės" principą. Mokiniai susiskirstydavo grupelėmis ir eidavo prie vieno iš juos dominančių lektorių. Išklausę 15min. paskaitėlę, vėl išsiskirstydavo ir patraukdavo prie kito lektoriaus. Tokie pasikeitimai vyko tris kartus, tad savo litaniją tris kartus per dieną ir teko pakartoti.

Buvo visokių žmonių, vieni ateidavo iš neturėjimo ką veikti, kiti nesuprasdami kas čia per dalykas, dar kiti norėdavo praplėsti bendro išprusimo ribas ir tik maža dalis buvo tų, kurių akys žibėdavo, kai ištardavau kokį tik saviem suprantamą terminą, kaip "krešas", "bugas", "wow'as" ar "fps'as". Nežinau ar atsiras bent vienas žmogus, kuris tikrai nuspręs, jog nori imtis žaidimų kūrimo amato, visiems nurodžiau, jei taip bus, tai mano misija įvykdyta. Visiems nurodžiau, kad gali rašyti man į el. paštą ir padėsiu kuo galėsiu.

Labai skatinau jaunuolius (nori nenori, bet esi privertas jaustis vyresnis), domėtis, plėsti akiratį, išdrįsti rinktis mažiau populiarias studijas ir nesileisti varžomus stereotipų, bet kitokių neigiamų nuomonių, apskritai, gyvenimiškų lygmeniu, ne konkrečiai šnekant apie žaidimus. Pasakojau, kad universitete pats esi atsakingas už savo išsilavinimą, kartais pagirdavau Lietuviškus universitetus, kartais paliaupsindavau užsienietiškuosius.
Susidariau nuomonę, jog didžioji dalis Lietuvos moksleivių nelabai ką nutuokia apie studijas, apie aukštąjį išsilavinimą ir kaip teisingai jį pasirinkti. Informacijos ir kartu motyvacijos stoka. Tokie renginiai, kaip šis, turėtų privalomai tapti tradicija.

Už renginio stovi puiki organizacija, besivadinanti Dream Foundation. Jei kas iki šiol negalite apsispręsti kur studijuoti, užsukite į jų tinklapį, ten apstu informacijos apie įvairias studijas, be to, jie padeda susitvarkyti dokumentus. Nemokamai.

Ir čia buvo dar vienas paskatinimas man, susimąstyti, pasvarstyti ir pradėti daryti ką nors su savo gyvenimu, kuris jau ilgokai stovi vietoje. Noriu permainų, todėl permainos artėja.

Poilsis

2010-11-27T15:13:00.001+02:00

Visada sau tvirtinu, visada žinau, kad, reikalui esant, kokia tai svarbia veikla (lyg turėčiau gyvenime ką svarbesnio nei CG), galiu užsiiminėti ištisai, be didesnių pertraukų, kiaurą savaitę ir mėnesį. Taip, gerai.
Bet koooks kaifas būna pailsėti nuo visko, o sakydamas viską, turiu mintyje kompiuterį.
Stengiuosi stengtis savaitgaliais neveikti nieko svarbaus ir įpareigojančio, kaip nors, laisvu rėžimu išnaudoti laiką, arba, visai be rėžimo. Kaip, antai, šiandien, nuo ryto, iki popietės su mama buvome viename, didžiųjų prekybos centrų. Žinau ką pagalvojote. Vat ir ne!
Stovėjome su vežimėliu ir rinkome iš žmonių maisto produktus, kuriuos, šie, dori ir rūpestingi piliečiai pirko ir kuriais parėmė tuos, kuriems šiandien sunkiau sekasi. Žinoma, mūsų ten ne du buvo, visą akciją organizavo labdaros ir paramos fondas "Maisto bankas" , o pulkas savanorių, tarp kurių atsidūrėme ir mes, talkino. Gražu, smagu ir prasminga. Prieš kelis mėnesius, tos pačios organizacijos iniciatyva, su būreliu žmonių važiavome į Babtus, nuskinti kalno obuolių, kurie vėliau, taip pat, buvo padalinti žmonėms.

Šiandien dar suplanavome su šeima nuvykti pažiūrėti kalėdinės eglės įžiebimo, Kauno Rotušės aikštėje. Šitaip visai puikiai užbaigsiu šeštadienį be savo veiklų. O sekmadienis.. Na, vakare laukia spektaklis, Muzikiniame teatre, tikiu, kad bus super gerai.

Po tokių ir panašių savaitgalių labai pakyla darbo našumas, todėl man visada kyla dvejonės, ar savaitgalį praleisti prie kompiuterio, ar ne. Abiem atvejais, visos savaitės rezultatai būna panašūs, tik kai turi savaitgalį, per penkias dienas nuveiki tiek, kiek paprastai per septynias.

Negaliu sulaukti kol prasidės rimtas ir tikras sniegas, nors dar neturiu snieglentės, bet.. Nu, vistiek laukiu sniego. Vėl grįžta tas vidinis pasitikėjimas ir žinojimas, kad viskas bus gerai. Vėl galiu nemeluodamas sakyti, kad man viskas gerai!

Negražus serijinis žudikas...

2010-11-27T01:31:00.000+02:00

Čia taip vienas mano draugas atsiliepė apie Deksterį , pagrindinį veikėją, iš TV serialo, kuris jau įpusėjo savo penktąjį sezoną.
Turiu paminėti, kad daug serialų nežiūriu ir Dekteris yra vienas ir vienintelis, kurį atidžiai seku.
Bet ar jis (Deksteris) tikrai negražus? Nesiimsiu vertinti Micheal C. Hall fizinio patrauklumo, bet, kaip vyras, jis "visai nieko". Nors dažnai man vis iššoka tas, kolegos išsakytas apibūdinimas.

Norėjau parašyti ką nors apie Deksterį, nes neturiu nei vieno pažįstamo (neskaitant internetinio), kuris mėgtų šį serialą ir nežinau kodėl taip yra. Gal pažįstu per mažai žmonių, o gal Deksteris turi atitinkamą prieskonį, kuris ne visiems skanus.
Šiaip tai nieko ten stebuklingo nėra, tiesiog dar vienas komercinis serialas, sukurtas pagal apsakymus, bet jis man patinka ir tai yra svarbiausia.

Žmonėms labiausiai patinka tie personažai, su kuriais jie gali susitapatinti. Tas siekis kyla iš demonstruojamų ar nujaučiamų veikėjo bruožų, bei savybių, kurie gali būti panašūs į žiūrėtojo, arba, gali būti jo išaukštinti ir siektini.
Sakykim... Paprastas vaikis mėgsta Betmeną, nes tiek jis, tiek Betmentas patyrė daug neteisybės. Dar paprastas vaikis mėgsta Betmeną dėl to, jog šis turi galios kovoti su blogiu, tokiomis savybėmis norėtų pasižymėti ir tas pats vaikis.
Kiek seniau buvau užsiminęs apie tai, kodėl, mano nuomone, toks populiarus yra daktaras Hausas, nepasididžiuosiu ir pacituosiu pats save:
"Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas."

Tai kodėl man taip patinka Deksteris Morganas? Nežinau, reikia pažiūrėti serialą ir interpretuoti pagrindinį jo personažą, tuomet bus aiškiau.
Pagalvokite apie filmą, knygą, istoriją, žaidimą... Bet ką, kas Jums tikrai, tikrai patinka ir pagalvokite - kodėl?

Turiu dar viena bruožą, nemėgstu domėtis man patikusiais filmais, o ypač vaidinusiais aktoriais. Na, tai negalioja Star Wars. Visai neskaitau jokių interviu su Micheal C. Hall, nežiūriu video medžiagos apie serialo užkulsius ir filmavimą, net vengiu matyti jo fotografijas. Nenoriu, kad aktoriaus asmeninės gyvenimo detalės subliuškintų tą personažo aurą, nenoriu sau sugadinti malonumo mėgautis istorija.
Dėl šių priežasčių nenoriu žiūrėti "Šešios pėdos po žeme", kurį rodė ir mūsų eteryje. Bet pabandysiu pasižiūrėti The Gamer, o paskiau ištrinti C. Hall personažą iš atimties.

Darbas. Kurio nėra. Ne, nėra.

2010-11-26T13:19:00.000+02:00

WHAAAAAAA!!!!1
Ffffffffff.. the WORLD.

Mm, tai padeda, visada reikia išlieti pyktį ir neigiamas emocijas, tai kaip perpjauti supūliavusią žaizdą, iš pradžių velniškai skauda, bet po kiek laiko pradedi netgi džiaugtis tokiu savo poelgiu.
Nors, net nelabai turiu dėl ko būti piktas, šiaip aš visai ne piktas ar neigiamas. Tik užknisa, kad negaliu rasti darbo, blet.
Jei modeliuočiau high poly, jau turėčiau darbą. Jei programuočiau, jau turėčiau darbą. Jei daryčiau fotomontažus, jau turėčiau darbą. Bet neeeeea, aš turiu užsiiminėti tik kompiuteriniams žaidimams skirtu modeliavimu, su kuriuo Lietuvoje, ko gero, kad nieko nenuveiksiu. NE, ne, tikrai nenoriu pradėti kitaip modeliuoti ar mokytis programuoti ar daryti tuos fotomontažus, aš noriu daryti tai, ką darau.

Man reikia:
a) laiko patobulinti įgūdžius, o tam turėtų užtekti viso likusio gyvenimo.
b) pinigų.
c)... Meilės?.. :D

Visada sakiau (ne visada, tiesiog pastaruosius dvejus metus), kad reikia gerai apmąstyti, drąsiai rinktis ir dėl nieko nesigailėti, tokie trys bruožai man ir dabar atrodo teisingo, bei laimingo gyvenimo formulė. Bent jau mano gyvenimo. Bet man pačiam kilo abejonių, ypač, kai vis dažniau susiduriu su kasdienybės realijomis. Iškilo abejonės, kurias greit paverčiau apmąstymais, ką galėjau padaryti blogai ir kaip iš to pasimokyti.

Pirma, gal reikėjo nutraukus studijas Malaizijoje iš karto važiuoti mokytis kur kitur. Mmm, na, tai, ko gero, vienintelis dalykas, dėl kurio abejočiau, ar padariau teisingai, bet per tuos metus patobulėjau, buvo ir kitų gerų nutikimų, kokie visi du ar trys.

Na ir dar nepagrįstos ir kvailos mintys, jog reikėjo studijuoti kokią vadybą ar ką nors, su kuo tikrai gaučiau darbą šiandien. Beeet, tai praeina, paklausai muzikos, išgeri kavos ir, žiūrėk, jau įnikęs stumdai poligonus.
Labai dievinu tuos momentus, kai supranti, jog šiandien esi geresnis nei vakar, o taip pasijusti galiu po kiekvieno, sėkmingai pabaigto projekto ar modelio, ar dar kokio kūrybinio dalykėlio, tai veikia kaip puikiausia motyvacija.

Taip pat norėčiau sugrįžti prie aktyvaus tinklaraščio rašymo, kada geriausias laikas, jei ne šiandien? Paskatino dar tas mažas ikoniukas, dešinėje, kai keli pelės klavišai gali kažkam uždirbti 5ct.

Ploviau šiandien sau indus ir prisiminiau neseniai skaitytą anekdotą.

2010-11-02T01:53:00.001+02:00

Kalbasi du vyriškiai:
-Žinai, aš tai namie viską pats darau, plaunu, skalbiu, valau, tvarkausi, gaminu valgyti..
-Tai tau gi žmonos tada reikia.
-Ne, tai kam man ta žmona, jei aš viską pats darau?

O čia, toliau, šiaip, ne prie ko.

Karts nuo karto, man nuskamba tokie žodžiai: „Self improvement is masturbation...”. Ši frazė, kaip ir visas Fight Club filmas, bei Taileris Durdenas, kuris ir pasakė išganinguosius žodžius yra tam tikrai mąstančių žmonių šūkis. O gal ir nėra, bet galėtų būti.
Tada prasidėjo mano mėgstamas asociacijų žaidimas, esu tikras, kad visi jį kartais žaidžia, nuo jo nepabėgsi. Tiesiog gauni mintį ar vaizdą ir stebi, kaip mintys pačios nukeliauja per klodus ir kalnus, sukasi apie, daugiau ar mažiau, panašius dalykus.

Trumpai: X karta laikomi amerikiečiai, gimę nuo septyniasdešimtųjų pradžios, iki devyniasdešimtųjų pradžios, praėjus vos penkiolikai metų po antrojo pasaulinio karo, bet tebesitęsiant Vietnamo karui.
Tuo metu išpopuliarėjo personaliniai kompiuteriai, video žaidimai, internetas ir kabelinė televizija (visas visuomenės gėris). Maža to, JAV viena po kitos krėtė įvairiausios krizės: naftos, energijos ir kelios finansinės, prasidėjo neramumai Irake.
O dar, laikmetis buvo alternatyviosios muzikos išpopuliarėjimo aušra, pasauliui pasirodė visokiausio plauko rokeriai, metalistai, reperiai, narkomanai, alkoholikai ir kiti depresikai.
Na, tikrai šis tas buvo augti Amerikoje vykstant tokiems dalykams, nieko nuostabaus, kad žmonės užaugo kitaip ir kitokie, nei amerikiečiai buvo prieš tai. Didesnis pasirinkimas, laisvesnis požiūris į religiją, seksą, apskritai, kitoks žmonių mąstymas. Ir vis tik, didžioji dalis X kartos nebuvo patenkinti gyvenimu.
O kas būtų? Klestėjo vidutinybė. Mažai apmokami ir neperspektyvūs darbai, nenuspėjama visos valstybės ekonominė padėtis, nusistovėjusių vertybių kaita, čia dar abiejų karų veteranų pilna aplink, galima vardinti ir nesustoti..

Dešimtajame dešimtmetyje Amerikoje prasidėjo savęs tobulinimo bumas, pasitelkiant knygas, garso įrašus ir savotiškų dvasinių vedlių paskaitas. Tai apėmė visas medijas ir buvo visur aplink, tokios produkcijos apyvarta buvo milžiniška.
Kodėl žmonės taip staiga užsikrėtė šia manija? Matyt todėl, kad nustojo save mylėti tokius, kokie yra. Juk jie augo „daugiau ir geriau“ laikotarpiu, tai buvo pati tikriausia akseleracijos visuomenė. Kodėl buvo? Didelė dalis vis dar tebegyvena ir vadovaujasi tomis, „svetimų kurtomis vertybėmis“, bet dalis lempučių jau seniai perdegė.
Žmonės suprato, kad prievartauti save būti geresniais tolygu masturbacijai. Abiem atvejais dėmesys sutelktas tik į patį save, mintys sukasi apie geresnį darbą, daugiau pinigų, daugiau visko padaro tave geresniu.
Pilnaverčio gyvenimo metu, žmogus yra linkęs pradėti rūpintis aplinkiniais, pilnaverčio sekso metu, reikia lygiai taip pat rūpintis ir partnerio poreikiais, ne vien saviškiais.

Gerai, kur aš suku. Kai kuriuos panašumus pradėjau pastebėti mūsų visuomenėje.
Po nepriklausomybės padėtis tik taisėsi ir nuotaikos buvo pakilios maždaug iki įstojimo į Europos sąjungą. O paskiau pamažu ėmėme riedėti žemyn. Žinoma, valdžia visada buvo bloga, bet pabandžius prisiminti penkis metus atgal ir pažvelgus į šiandieninę padėtį, kontrastai tikrai pasistumdo.
Taip man atrodo todėl, kad kažkada buvau mažas ir pasaulis atrodė gražus. Sekundės bankas, Rubikonas ir Leo lt buvo tik žiniose, bei piktų dėdžiu diskusijose šmėkstelintys žodžiai, niekas daugiau.
Bet babar man kyla klausimas, tai kada gi galėsiu užeiti į Valdovų rūmus ir įvertinti brangiausia Lietuvos istorijoje remontą? Bet velniop tai, aš vis dar nūniuoju mintyse „musu dienos kaip šventė“ ir nediskutuoju apie politiką, bei vagystes.
Kas kart išgirdęs, kad Lenkai (dievaži, tikrai neturiu jokių priekaištų lenkams, jie man atrodo pagarbos verta tauta), bet kai kur nors išgirstu, kad Lenkai dar turi pretenzijų į Vilnių, mane apima kažkoks vidinis, isteriškas beprasmiškumo pojūtis, arba, tiesiog norisi juoktis. Pridėkim dar Žydus (irgi nieko prieš juos), ir jų pareiškimus, kad Lietuva turi grąžinti milijonus pinigų ir turtų, nugvelbtus iš vargšų per karą. Dar pridėkim, kad Rusija mus laiko savo provincija ir gausim neblogą kokteiliuką, kuriuo niekad niekam nesigiriam, geriau jau rodom kinams Akropolius, senamiesčius ar Gariūnus.

Daugiau nei prieš penkis metus prasidėjo populiariosios psichologijos banga. Žmonės pirko ir vis dar perka Paulo Coelho knygas ir panašius skaitinėlius. Ir išties tai gerai, tegul šviečiasi, tegul pamato, kad būna kitaip, dalis išmoks šypsotis, mažesnė dalis gal dar supras ką nors.

Gerai, kur aš vis tik suku? Dabartiniai, jauni, bet jau mąstantys Lietuvos piliečiai, augo panašiame kontekste, kaip ir X kartos atstovai. Pradėjome nuo „viskas dabar bus geriau“, o šiandien gyvename pilkokame nūdienos pasaulyje.
Studentas yra didžiausias pajuokos objektas ir šiaip šiukšlė, kurią perdirbus dar galima išspausti pinigų. Jaunimas tai mūsų ateitis, kažkas sakė, nebetikiu tuo, nėra ateities. Emigracija, antikriziniai planai ir naktinės mokesčių reformos... Sąrašas tęsiasi, bet geriau nustoti skaityti bereikšmius tekstus ir pamėginti susirasti darbą.

Ne, ne, ne, čia ne kaltinimai, čia realijos. Čia tai dėl ko, užaugo dabartinė cinikų karta, pasyvi ir pasąmoningai ignoruojanti viską, kas šiandien yra suknista, nes kitaip nebelieka nieko tik akmuo, virvė, skustuvas ir kiti bilietai iš čia.
Alkoholio, bei nikotino suvartojimas dabar didesnis nei anksčiau ne šiaip sau, ne šiaip sau kyla mintys, kad nelegaliais būdais daug lengviau užsidirbti pinigų, o Tado Blidos siela reinkarbavosi į kontrabandininkus..
Pats rašau vis gurkšteldamas iš storasienės stiklinės, alkoholinio gėrimo, nors dabar tik popietė.
Gyvename laikotarpiu, kai reikia kapstytis po kitų, anksčiau padarytas klaidas. Būti pasekmės planetos gyventoju žavinga tik tuo atveju, jei žavingas gali būti post apokaliptinis peizažas. Aplink mus svetimos, svetimų sukurtos istorijos ir filmai, apie geresnį gyvenimą ir tikrą meilę, kuri išgelbės pasaulį. Leiskite paklausti ar kada nors per pastaruosius penkiasdešimt tūkstančių žmonijos egzistavimo metų taip buvo iš tikro?
Truputį gaila, kad tai jau nebėra paaugliškas maištavimo amžius, niekas daugiau nebeklauso sunkiojo metalo ir nesirengia juodai, mums užtenka tiesiog išeiti į gatvę besišypsant ir tai atrodo kaip pats didžiausias protestas prieš šiandieną.

Kodėl kažkam taip patinka daktaras Hausas? Aš paskelbčiau jį visos šiandienos, kuri neaišku ar baigsis, ambasadoriumi. Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas.

Kartais dar pagalvoju, kad visi tie džiugūs ir optimizmo pilni žmonės, kurie suorganizuoja šauniausius pabaltijyje festivalius, tie, kurie dar mokosi universitetuose, bet jau stebina neregėtai kūrybišku mąstymu, kurie sugeba nuo nieko pradėti pelningą nuosavą verslą ir t.t. ir t.t., ko gero yra patys kvailiausi idiotai pasaulyje. Kaip jiems taip išeina apsimesti, kad viskas puiku?

Bet maždaug tada išlipu iš troleibuso, išmetu bilietėlį už 2Lt ir susitikęs draugą sakau:
-Žinai, man atrodo, kad supratau ką Taileris tikrai norėjo pasakyti, pasakydamas: „Self improvement is masturbation“.. Bet dabar einam alaus, visi draugai jau laukia... Turi pavaišint cigaretę?
---------------------------------
Tekstas parašytas daug anksčiau, publikavau kito tinklapio tinklarašatyje, bet sulaukiau komentaro, kad: "rašliava verta atsidurti prieš platesnė auditoriją". Taip ėmė ir atsidūrė.

Laiko patikrinta kokybė

2010-11-02T01:37:00.000+02:00

Šįkart apžvalga. Bet ne tokia, kokias daugiausiai esame įpratę skaityti.

Apžvelgsiu tris savo turimus mp3 muzikos grotuvus, būtent ne ką tik įsigytus, bet jau turimus ir visko mačiusius. Mėgstu, kai muzika su manimi gali būti visur ir visada, kokybiška, sklindanti iš gerų ausinių ir sutalpinta geros kokybės grotuve. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo mano Sony Walkman CD grotuvo. Tampiausi jį prieš gerus šešis metus ir tampiausi jį visur. Prisisegdavau prie diržo, savo sukonstruotais kabliais ir tai man kažkiek primindavo fantastinių filmų herojus, kurie prie diržų nešiodavosi blasterius ir visokius kitokius kietus įtaisus. Maniškis prietasiūkšis buvo nekaprizingas, varomas dviejų AA tipo baterijų, kurios tarnaudavo gan ilgai, atsparus drėgmei ir smūgiams, kurių patyrė jis begalę. Rimtai, mėčiau, aišku ne specialiai, jį ne kartą, išlakstydavo tik tos dalys, kurios nebūdavo sujungtos į vieną visumą: baterijos ir kompaktas. Viską susirinkus be problemų grodavo ir toliau. Bet susiruošiau rašyti apie mp3 grotuvus, o ne apie CD, tai buvo priešistorė. O jis veikia iki šiol.

Vieną 2006 metų rugpjūtį stipriai dirbau, nes laikraštyje buvau matęs tai, kas paskatino užsikalti 300Lt ir skirti juos ateičiai. Taip mano gyvenime atsirado MSI P610. Tuo metu 1gb atmintis atrodė daugiau nei užtektinai, o vien jau ko vertas dizainas.. Metalinis korpusas, didelis ekranas, puikiai proporcingas, smagūs spaudyti mygtukai, USB ir ausinių jungtys, bei kilputė virvutei prikabinti - apačioje, kaip ir turi būti. Gražus meniu, turintis pagrindines funkcijas, kurios sukasi grotuvuose iki šiol: muzika, video, foto, nustatymai... Nepamenu ar buvo FM radijas, nes niekad jo nenaudodavau.

Kai atėjęs į mokyklą išsitraukdavau jį iš kišenės, norėdamas išjungti, sulaukdavau komplimentų, jog turiu gražų telefoną. Net mano dizaino mokytojas jį pagyrė, o jis yra labai priekabus ir geri žodžiai iš jo lūpų yra jau šis tas. Nuotraukoje, gretimais, matosi kaip jis atrodo dabar. Metalinis korpusas ir stiklelis gan susibraižę, visą laiką grotuvas būdavo kišenėje, kartais paragaudavo smėlio ir sočiai dulkių. Niekad nebuvau iš tų, kurie nešiojamuosius prietaisus velka į visokias kojines ir perka jiems atskiras pinigines, gal dėl to iki šiol negaliu pripažinti touch screen telefonų. Vienintelė bėda, su kuria susidūriau, buvo vidinės MSI grotuvo programos gedimas. Kažkas tiesiog nustojo veikti ir toliau taip gyventi buvo neįmanoma. Laimei garantijos dar buvo likusi savaitė, tad nunešęs į pardavimo vietą pridaviau į taisyklą. Beje, ant užpakalinės pusės buvo toks lipdukas, kurį, tik nusipirkęs nulupau ir atsargumo dėlei užklijavau ant dėžutės ir labai gerai, kad taip pasielgiau, nes tai buvo grotuvo numeris, be kurio niekas jo nebūtų ėmę taisyti. Man tai atrodo suktybė, nes lipdukas likęs savo vietoje būtų buvęs mirtinai sutrintas. Na, neprotinga ir tiek.

Perrašius programą (įrašę naujesnę versiją), atsidaro net žaidimas!

Vargšelis puikiai tarnavo iki dienos, kai važinėdamas riedučiai nukritau. Tiesa, kritau su juo ne kartą, bet tada šlaunimi, ties kišene, bjauriai rėžiausi į metalinį kampą. Stebiuosi kaip jis neperlūžo pusiau, matyt dėl metalinio korpuso, bet ekranas tapo nebepagydomas. Nors visa kita veikė nepriekaištingai, užtrukdavau nemažai laiko, kol aklosiomis įsijungdavau muziką.

Atėjo laikas išleisti MSI į užtarnautą poilsį. 2007 metų, spalio mėnesį įsigijau Transcend T.Sonic 820.

Greičiausiai tuo metu, Lietuvos rinkoje nebuvo kito grotuvo už panašią kainą (320Lt), atitinkančio mano keliamus kriterijus. Paskatino dar tai, jog šis turėjo net 4GB atminties. Tiesa, gan greitai pasigailėjau savo sprendimo. Meniu buvo negražus ir nepatogus, kaip pigaus kiniško aparatuko. Mygtukai šiaip sau, bet valdymas tikrai nepatogus, vis nesuprasdavau kam ten reikėjo tų papildomų keturių mygelių, aplink savaime suprantamą D-Pad?

Beje, jis turėjo kelis įdomius, bet visai nenaudingus bruožus. Išimamą akumuliatorių ir Line In jungtį, kuria prijungęs grotuvą prie kito prietaiso, galėjai įrašyti skambančius garsus, pvz radio laidą ar muziką. Vėlgi, pigūs, kitaiski bruožai. Na, jis turi ir reset mygtuką, gerai nepamenu, bet rodos, kad karts nuo karto grotuvas pakibdavo ir to mygtuko prisireikdavo, bet kartais ir jis nesuveikdavo, tuomet tekdavo rankiniu būdu atjungti akumuliatorių. Pasirodo apie viską buvo pagalvota.

Gan greit, po 11 mėnesių Transcend pasitraukė į atsargą. Lizdas ausinėms sugedo. Dirbdamas savo pamainą fabrike, turėjau jį apvynioti lipnia juosta, kad ausinių kištukas būtų prispaustas ir galėčiau klausytis muzikos. Vienas iš labiausiai mane erzinančių dalykų yra neveikiančios ausinės. Aš kur nors išsiruošiu, išeinu iš namų, o čia še tau, groja tik viena ausinė ir visa diena sugadinta dėl vienos, prakeiktos smulkmenos. Nekenčiu, kai daiktai neveikia taip, kaip jiems priklauso veikti. Tai ką jau kalbėti apie grotuvą, kuris neveiks su bet kokiomis ausinėmis? You're fired!

2008 metų ruduo man vėl asocijavosi su naujo mp3 grotuvo pirkimu. Rodos tam ir dirbdavau vasarą. Šį kartą ilgai ieškojau kažko tokio tikrai tikrai tokio. Nusiminiau, jog MSI daugiau nebegamino grotuvų, o su nežinomais gamintojais pasimokiau nebeprasidėti. Peržiūrėjau viską, ką siūlė mūsiškės parduotuvės ir dar aibę grotuvų apžvalgų, per youtube. Ir tada išlindo Creative Zen, už standartinius 319Lt.

Ir galiu pasakyti, kad jis nuostabus. Artimiausiu metu tikrai neplanuoju ieškoti ar pirkti naujo grotuvo, mat šis patikrintas laiko ir visokiausių sąlygų.

Dizainas įdomus ir kiek pretenzingas. Mygtukų išdėstymas iš pradžių kiek glumina, bet vėliau pasidaro intuityvus, be to, keliems iš jų gali priskirti savo pasirinktas funkcijas. Tarp ausinių lizdo ir USB jungties yra Hold ir ON/OFF funkcijos, kurias atlieka slankiojantis mygtukas, iš po kurio dar šviečia mėlyna švieselė. Įdomus sprendimas, bet to minusas - norint, kad klausant muzikos ekranas išsijungtų ir neeikvotų baterijos, reikia įjungti Hold. Tiesa, naujame modelyje to slankiojančio mygtuko nebeliko, o ekranas užtemsta pats, automatiškai.

Apie ekraną, jis didelis ir ryškus, turi kelias keičiamas meniu spalvas ir galimybę pasikeisti patį ekrano paveikslėlį, kas mane džiugina, nes labai mėgstu savo daiktus visokiais būdais paversti unikaliais.

Meniu. Visos standartinės funkcijos, kurias turėjo ankstesnieji žaislai, plius kalendorius, ir praplėstos muzikos pasirinkimo, bei rūšiavimo galimybės. Čia galima susidaryti savo grojaraščius, rikiuoti muziką pagal žanrą, atlikėją, albumą, klausymo dažnumą arba retumą, abėcėlę ir t.t.... Gaila, bet nėra galimybės peržiūrėti muziką failuose, taip, kaip ją sukeli į grotuvą. Sakykim, įdėjus kelias, skirtingas dainas, jos bus automatiškai rūšiuojamos pagal anksčiau suminėtus kriterijus, bet norint klausytis kelių skirtingų atlikėjų ar albumų iškart, teks susidaryti grojaraštį.

Aruodas yra 4GB dydžio, taip pat yra 2GB ir 8GB versijos, bet visos jos turi bendrą bruožą - burną, kuri praryja SD kortelę. Šitaip galima labai praplėsti bendrą grotuvo talpą, bet.. Bet SD kortelėje esanti muzika grojama kiek kitaip. Ne kokybės aspektu, aišku. Štai, klausant muzikos iš vidinės grotuvo atminties, gali laisvai klajoti po meniu ir kaitalioti nustatymus ar domėtis ką dar turi bibliotekoje. Klausant muzikos įrašytos į SD kortelę, bus galima ją tik pagarsinti ir perjungti, o atlikus bet kokią kitą funkciją muzika tiesiog nutils. Tai ne joks bug'as, o prie šio bruožo greit galima priprasti, asmeniškai manęs tai neerzina. Kiek liūdniau tai, jog grojant SD kortelei baterija išsikrauna greičiau.

Tiesa, baterija, ji gyvuoja tikrai ilgai ir puikiai, negaliu skųstis. Užpakalinėje pusėje yra tokie visai seksualūs, įdubę ratilai, primenantys vandens bangeles. Atrodo maža smulkmena, bet tikrai suteikia plastmasės gabalėliu žavesio.

Jis keliavo su manimi per jūras ir giras, buvo purvinas, subraižytas, šlapias ir mušamas, bet vis tiek ištikimai veikia. Pagamintas Malaizijoje, beveik metus praleido savo tėvynėje, bet dabar vėl Lietuvoje.

Įsitikinau, kad Creative atsako už savo gerą vardą muzikos prietaisų gamyboje, turiu mažą, juodą bičiulį, kurį visada pasiimdamas į keliones žinau, jog jis manęs nepaves. Tik tos nelemtos ausinės, vidutiniškai kas tris mėnesius vis reikia naujas pirkti...

Vėl apie viską.

2010-09-20T02:15:00.000+03:00

Tai va, pagaliau atslinko ruduo. Negaliu pasakyti, kad jo nelaukiau, todėl ir nesakysiu. Man jau buvo rimtai pabodusi vasara. Tos kelios uber karštos savaitės buvo baisiausia kas tik galėjo nutikti šiais metais, o, tikiuosi, ir ateinančiais.
Žinote, nors kartą norėčiau, kad sutikti žmonės neklaustų kaip sekasi. Visada sakau, kad sekasi gerai, puikiai ir t.t. Iš ties, tai man tikrai visada viskas gerai, na, aišku, visada atsakau, kad gerai, kartais giliau nesusimąstydamas, kad dabar tikrai negalėčiau atsakyti, kad viskas gerai, bet.. Bet, jei sakau, kad gerai, vadinasi visi mąsto, kad gerai, vadinasi man sekasi gerai. Puiki grandininė reakcija, kam gi nepatinka, kai sekasi gerai? Žmonės tikrai mėgsta tokius, kuriems sekasi gerai. Gal jiems net pavydi. Aš irgi pavydžiu, kai žmonės atsako, kad jiems viskas gerai, nes, tuo metu, atrodo, kad jiems viskas puiku, nors žinai, kad pas tave patį pilna problemų, tai kaip gali būti linksmas, kai kitiems viskas gerai, o tau ne?
Na gerai, jau tiek kartų parašiau "gerai", kad darosi negera.

Ne, man išties viskas gerai. Rimtai.

Rudens laukiau dėl atvėstančių orų, dėl paltų, šalikų ir kepurių, tiesiog, mėgstu vėsų orą. Dar visi būna užsiėmę savo reikalais ir mažiau trukdo mane, kas yra visai puiku. Teko kelias dienas pasivaikštinėti po Kauno Laisvės alėją.
Galiu patvirtinti, kad visai ji nemirus, o, net atvirkščiai, pilna aktyvių žmonių. Džiugu man buvo dar dėl to, jog matau, kaip Kaunas keičiasi į gerą. Metus laiko nemačiau miesto, o jis pasidarė pilnas daug įdomesnių žmonių. Įdomesnių savo apranga, užsiėmimais ir visu kuo, ką tik sugebi pastebėti. Velniop galima pasiųsti tą Akropolį, neseniai skaičiau, kad ten įvyksta daugiau nusikaltimų, nei visame Kauno centre. Taip pat galima pagaliau nustoti kaltinti prekybcentrį, dėl mirusios Laisvės alėjos. Joje pilna kavinaičių, kiek, net neįtariau, bet tai mane džiugina. Pikdžiugiškai džiugina ir tai, kad beveik visos šmutkių ir skudurų parduotuvės užsidarė. Vietoje jų, juk, atsiras kas nors įdomesnio ir kokybiškesnio. Tikiuosi.
Toks tad mano miestas Kaunas. Man patinka čia.

Mėnuo Juodaragis 2010 - Organizuojamės!

2010-06-24T01:35:00.000+03:00

Pavadinimu lyg viską ir pasakiau.
Bet vistiek rasiu, ką pridėti, kitaip ir nebūna. Kai lankiausi MJR prieš dvejus metus, likau su labai smagiais prisiminimais. Praeitais metais nebuvau, nes gyvenau kitoje pasaulio pusėje ir tuo metu buvo labai gaila.
Bet šįmet turiu rimtų ambicijų nuvažiuoti ir pasibūti vėl. Beje, prie mano kūno dar prisegta medžiaginė renginio apyrankė, kuriai greit sukaks dveji metai. Net juokinga, kiek nuotykių buvo man dėl jos kilę.

Renginio, kuris vyks rugpjūčio 27-29 dienomis, programą pradėsim jau išvažiuodami iš Kauno, susipakavę į mano mėlynąjį padangių pegasą!

Planuojamas ekipažas penki žmonės. Prasitarsiu, kad dar turim porą laisvų vietų, tad norintys žinot pas ką kreiptis. Reikės sukurpti tik trumpą motyvacinį laiškiuką ir užpildyti kelis lapus popierinių formų..

Nuvykę susikursim stovyklavietę, kažką panašaus į tokią, o viskas, kas bus toliau.. Na, kaip sako, kad laikas parodys. Daug visokiausių koncertų ir turiningų renginių. Jau turiu galvoje kelis laužo receptus, kuriuos tikrai išbandysiu, jau neminint laužo arbatos.
Trūks, plyš, bet šiemet tikrai ten nuvažiuosiu.

E Trys

2010-06-15T17:53:00.000+03:00

Kaži kaip neturėjau nuotaikos domėtis tuo, kas buvo parodyta pirmąją E3 dieną, bet šiandien nusprendžiau skirti pusdienį E3 video medžiagos peržiūrai ir.. Ir visokios kompiuterinės mantos perrašymą į DVD, šitaip atlaisvinant HDD, vis kažkas naudingo..

Super maloniai nustebino Ubisoft. Juos mėgstu nuo anksčiau, nuo daug anksčiau, bet maždaug nuo tada, kai jie pradėjo daryti kokybiškus žaidimus, veikiausiai mano meilė Ubi prasidėjo nuo Pince of Persia Sands of Time..
Per daug nesireklamavę Ubi žengia labai įdomiu ir iš pirmo žvilgsnio perspektyviu keliu. Mano galvoje sumaištį kelia Motion Design video. Galima sakyti, kad nieko naujo, taip mes jau ilgokai turime Wii. Atvirai tai man Wii niekad nepatiko, dėl to jog aš kiek seno sukirpimo žaidėjas o ir dar nemačiau nei vieno žaidimo išleisto Wii konsolei, kuris man patiktų (tikrai domėjausi ir neradau). O tas paprasčiausias tenisas, golfas ir kitas mosikavimasis lazdele mane vertė jaustis kvailai žaidžiant. Žinojau, jog judesio žaidimai turi potencialo, bet mano poreikiams jis buvo neišpildytas. Kol praeitais metais, per E3, Microsoft pristatė pristatė savo atkirtį Nintendo. Project Natal nereikalavo rankose laikyti nieko. Vėl kraštutinumai, sukioti imituojamą vairą ar švaistyti oriniu pagaliu man taip pat neatrodė solidu. Maža to, MS apskelbė, kad Natal įrankiai JAU išdalinti žaidimų kūrėjams ir Natal, dabar jau pavadintas Kinect, apskristai, nėra burbulas ir vėl galima tuo įsitikinti.
Grįžtant prie Ubisoft, Motion Design video gan daugiareikšmiškas, viskas, ką šneka užsidegę dizaineriai skamba gražiai, kartais matome kompaniją žaidėjų, striksinčių aplink kažką, kas labai panašu į Wii Balance Board lentą. Kitame siužete kažkas slidinėja ir vartosi prieš televizorių, šalia kurio stovi Xbox 360. Dar gi vėliau pulkelis žmonių bėgioja sode su plastmasiniais šautuvais.. Na, pastaroji žinutė kol kas tikrai absurdiška.. Bet all in all, kai pamačiau Child in Eden (vėl tų pačių Ubi), tikrai buvau netekęs žado. Pamačiau kažką, naudosiantį judėsio žaidimą (gal jau reikia brandinti tarmiškai teisingą terminą, ką?) ir man patinkantį išpildymą.
Pasvajokim, bet koks kaifas būtų atsistoti ir pasinerti į žaidybinį transą (angliškai būtų "immersion"), prie tokios sienos, žibant tokioms spalvotoms formoms ir grojant electro..

Dar viena įdomybė iš po Ubio skverno dovanoja jiems inovatoriškiausios E3 pasirodžiusios kompanijos vardą , bent jau mano akiratyje, tai tikrai. Jau darosi nebeįdomu kurti žaidimą, kuris teiktų vien pramogą. Aukštenis laiptais šioje industrijoje yra mokyti ir kitaip suteikti žinių, bei, kaip matome, palaikyti gerą sveikatą. Galbūt ateityje daug kur bus taikomas žaidimo principas, štai, kad ir pas gydytoją ar šiaip darbe. Kodėl gi ne? Juk ateitis visada būna visai kitokia, nei mes ją matome fantastiniuose filmuose.

Kažkur jau matytas, kažkur jau bandytas, bet prikeltas naujam gyvenimui Battle Tag. Man šis projektas atrodo silpniausiai ir kol nemačiau video, tol maniau, kad čia kažkoks pokštas. Taip, iš pradžių būtų smagu, bet čia bandymas šaudymą perkelti į nesmurtinį kontekstą. Paprastai kai aš turiu rankose pistoletą, tebūnie tai tikras ginklas ar replika kompiuterio ekrane, aš noriu nušauti kitą asmenį, o ne pabėgioti nuo vienos dėžutės prie kitos ir šaudyti į taikinį. Bent taip mąsto dauguma žaidėjų. Be to, reikėtų pirkti krūvą plastmasės, kuri gali greit pabosti nes turi tik kelis žaidimo variantus.

---
Maniaplanet. Viskas labai aiškiai parodyta video klipe, tad net nežinau ką pridurti. Simply good.

---
Nieko negaliu padaryti, Ubisoft projektai tiesiog atrodo gerai, nors tu ką. Project Dust. vienas iš tokių, kurie vėl atrodo nestandartiniai. Jau pasiilgau žaidimo, kur veikėjas nebūtų super didvyris, raumeningas ir viską galintis. Tie paprasti veikėjai, darantys didelius dalykus turi žavesio. Panašiai ir Project Dust. Ar valdysim kažkokį polonezietį su kauke? Ar jis paprastas tribesman'as, galintis formuoti landšaftą? Nežinia..

---
Tiesa, Ubi dar pristatė Assasin's Creed: Brotherhood. Nežinau, jei vadovaujantis senu ir patikrintu stebėjimu, tai geri tęsiniai turi išeiti bent jau po kelerių metų, nuo savo pirmtako. Visi žinojo kas gali būti patobulinta Assasin's Creed II žaidime, bet ko tikėtis iš trečiosios dalies aš net nedrįstu įsivaizduoti. Naujos serialo serijos, bet šį kart nuotykiai tęsis Romoje?..

---
Pagal naujausias madas, save gerbianti studija turi turėti po sparnu AAA šaudyklę, skelbiančia, kad Amerikos armija gali užvaldyti pasaulį ir sugauti visus teroristus bet kada ir bet kur. Gal tik tingi. Ghost Recon: Future Soldier man dar kartą primena, kad reikia paskaityti Tom Clancy romanus.

---
Dar viena įdomi patirtis žada būti Shaun White Skateboarding.

* * *

Mafia II Jau anksčiau rašiau kodėl laukiu šio žaidimo. Dabar gi, bežiūrint dar vieną treilerį sukilo nostalgijos jausmas. Išties Mafia II kažkaip sugebėjo sukelti nostalgiją, tai vienas iš žaidimų, kurie apeliuoja į tikrovišką iki tam tikros ribos, realybės atvaizdavimą. Pasiekus tam tikrą ribą, ją peržengti, kol kas, yra labai sunku. Kalbu apie imituojamus natūralius veikėjų judesius, vaizdo intarpų metu, jie vis dar negrabūs, kampuoti ir kitaip kaip krenta į akis. Bet tai man ir patinka, nes primena visus senus ir gerus žaidimus, kuriuose tie judesiai tokie pat kampuoti ir robotiški. Ir šiaip, kaip gi galima nesižavėti Cosa Nostra?

* * *

Vienas dėstytojas kartą pacitavo minti: "kad žaidimas būtų sėkmingas, jis turi turėti ninzių, piratų arba zombių".
Deadliest Warrior turi viską! Visai ambicingai man atrodo šis mažo kalibro projektas, netgi įdomiau nei Street Fighter.

* * *

Star Wars: The Forsce Unleashed II Kad jau pradėjo keisti SW istoriją nuo TFU Ultimate Sith Edition, tai galėjo imti ir sustori. Ne, rimtai, šito žaidimo geriau nebūtų. Arba geriau nebūtų jo istorijos, kurią reiks kaip nors ignoruoti žaidžiant, nes dar niekad nemačiau jog švaistytis lightsaber'iais nebūtų smagu. Come on, man Star Wars yra nekintamas mokslinės fantastikos, gėrio ir blogio kovos ir kažko dar daugiau, etalonas. Būtent nekintamas, todėl nepatenkintas žiūriu į mėginimus keisti istorijos tėkmę. Ten, kur pilna erdvės reikštis, tarp II ir III epizodų, tegul daro ką nori, labai džiaugiuosi abiem The Clone Wars sezonais ir labai laukiu trečiojo, bet jie neprieštarauja natūraliai SW istorijos tėkmei.

Prabilau apie Clone Wars.. Ne be reikalo, nes CW dabar ant bangos. Tai savotiškas SW atgimimas, gal net tiksliau, naujos, jaunųjų džedajų kartos įšventinimas. Tikras, stereotipinis Star Wars fanas dabar yra 30-40 metų geek'as ir jį su frančize sieja labai daug. Bet norint užsiauginti naują fanų kartą, reikia kitokių metodų ir vienas iš tokių bus Star Wars: Clone Wars Adventures, mini MMO žaidimas. Iš esmės, tai dar vienas Facebook, tik įvilktas į džedajaus paltą. Savyje turi tuntus mini žaidimukų, galimybę keisti savo herojaus išvaizdą, varžytis su draugais ir t.t. Žaidimas bus nemokamas, bet dalis (patys kūrėjai kol kas nežino kuri), turinio bus prieinama tik mokant mėnesinį mokestį.

Vienas iš didžiausių projektų, imant masiniu medijos lygiu, yra, būtent, Star Wars The Old Republic MMO. Visa, apie ką rašiau aukštėliau prisideda prie TOR statomo pjedestalo, nuo kurio jis ruošiasi startuoti. Kūrėjau gerai žino, kad kartu su jų grand startu, prasidės kataklizmas, kitoje, World of Warcraft visatoje. Sakyk kaip nori, bet šie du žaidimai bus konkurentai. Blizzard, kaip tikrą feniksą, ruošiasi sudeginti WoW pasaulį ir prikelti jį iš pelenų, naują, sužeistą, bet pulsuojantį neblėstančia gyvybe ir žaidėjų skaičiumi, viršijančiu dešimt milijonų.

Naujo apie TOR buvo atskleista tai, jog kiekvienas žaidėjas galės turėti savo nuosavą erdvėlaivį. Konferencijoje dar kelis kartus buvo aiškiai pabrėžta, jog vyks tikra kova, bus dvi frakcijos, kurios turės aiškius, skirtingus, bet glaudžiai susietus tikslus. Sitai norės visus sunaikinti, Respublika norės visus išgelbėti. Na, išties tai abiejų frakcijų tikslai vienodi: nubodti vieni kitus. Kol kas palydim su dar vienu cinematic treileriu, pavadintu "Hope".

Kodėl aš noriu dirbti su žaidimais.

2010-06-14T02:01:00.003+03:00

Mes dažnai modeliuojame atsakymus į klausimus, su kuriais dar net nebuvome susidūrę. Ne? Na, tada aš kiek kitoks.
Manęs dar niekas rimtai nėra paklausęs, kodėl aš noriu kurti kompiuterinius žaidimus. Todėl aš dar niekad ir neįsivėliau į tokią diskusiją. Būtent diskusiją, nes, kad pasakyčiau tai vienu sakiniu, reikėjo sumodeliuoti atsakymą į klausimą, kurio dar nieks neuždavė. Ir tai veikia.

Taigi, kodėl?..

Kažką panašaus parašyti norėjau jau seniau, bet pabandžius vieną ar du kartus išeidavo nerišlus minčių kratinys. Todėl tiesiog atidėdavau vėlesniam laikui, juk nėra skubos, suvokimas ateina anksčiau ar vėliau.
Tiksliai nepasakysiu kada, bet supratau, kad viskas ką veikiau "iki", labai puikiai susiriša į vieną visuma, kuri man padės veikti tai, kas bus po to "iki".

Pirma tai meninė kūryba, kuri, vienaip ar kitaip, jau pusę gyvenimo yra su manimi. Video žaidimai tai puikiausia terpė, reikalaujanti pasiutusiai daug kūrybinio mąstymo, pastabumo ir sugebėjimo mokytis, taip pat visokiausių interesų.
Kiek ragavau tradicinių stichijų meno, man ten visuomet kažko trūkdavo arba kažko būdavo per daug. Šiuo atveju, Digital Art, arba didžital art :] yra būtent tai, kas man patinka ir tinka labiausiai. Apribojimų čia nėra. Ne, aš rimtai, tikrai nėra. Tave riboja tik tavo vaizduotė ir techniniai išmanymo įgūdžiai, o pastaruosius įgyti gali visi norintys.

Kai kas nors paklausia ar galiu padaryti žaidimą, atsakau, kad ne. Gatavas žaidimas yra komandinio darbo rezultatas (na, neminint mažesnių, didesnių, prastesnių, žymesnių projektų). Būtent gerai sustyguotas komandinis darbas man yra pats geriausias stimulas kūrybai!

Idėjinis pamatas. Gera idėja, tiksliau, gerų idėjų gera visuma yra artima kūrybiniam pagrindui, bet žaidimuose ir šiaip gyvenime, šiuos dalykus yra įprasta atskirti. Juk idėjas gali generuoti ne vien kūrybininkai. Gal čia kaltas ir mano zodiako ženklas, avelė. Arba ugnies stichija, kuri gali griebtis geros idėjos ir jos vedina nuversti kalnus, išspręsti visas kylančias problemas arba tiesiog užbėgti joms už akių. Čia vėl reikalai glaudžiai siejasi su bendradarbiavimu. Mėgstu dirbti su tokiais pat entuziastais, kai darbas tiesiog tirpsta ir gimsta geri rezultatai, kuriais visi yra patenkinti.

Gal taip, gal ir kiek kitaip, bet viskas susilieja į specialybę, kurioje galiu pasireikšti visomis geriausiomis savo savybėmis. Oi, dar primiršau meilę žaidimams ir optimizmą, be jų taip pat ne iš vietos :]

Kompiuteriniai ir kitokie žaidimai, pasakos ir pačių susikurti fantastiški pasauliai, buvo su manimi nuo mažens, buvau, o veikiausiai ir likau, lakios vaizduotės vaikas, laiku ir vietoje įmirkytas į kūrybos katilą, išmokęs ir dirbęs komandoje, aktyviai dalyvavęs šen ir ten, dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad radau tai, ko ieškojau.

Taaai, kodėl noriu kurti kompiuterinius žaidimus? Nes tai geriausia, ką sugebu daryti!

Beje, parašyti mintis sužadino šis straipsnelis.

Buitiniai prietaisai

2010-06-10T12:12:00.000+03:00

Turiu du (šiaip turiu ir daugiau), labai ypatingus buitinius prietaisus, kurie kas kartą verčia šyptelt. Na, jei ir ne šyptelt, tai pykt ant jų negaliu.

Esu tikras, kad panašų žadintuvą turi ir kiti žmonės, jo pavadinimas - Šuo! Minusai tai, jog neina nustatyti tikslaus laiko, kada jis pradeda veikti, o taip pat ir patinkamų garsų. Jis turi savas melodijas, kurias visas išgros tau palei ausį, ryte, pradedant nuo cyyyyp, unkšt, iki au grrr.
Bet jo privalumai atperka visus minusus.

Pirmiausia tai tokio žadintuvo tiesiog neišeina išjungti. Galima jį prigesinti glostymais ir kasymais, bet jis tik trumpam aptils, paskiau vėl pradės reikšti nepasitenkinimą ir reikalavimą.

Jis veikia nepriklausomai nuo to ar jį iš vakaro įjungei ar ne. Tiesa, būtų gerai, kad žadintuvo vidinis biologinis laikrodis eitų tiksliai, nes kartais įsijungia tai anksčiau, tai vėliau. Man labiausiai patinka kai mane žadina apie 10 valandą ryto ir jam visai nesvarbu, kad tu nuėjai miegot prieš šešias valandas, šuniukas turi reikalų ir tu jo neperkalbėsi. Tiesa, kartais ir jis geba miegot iki 12pm, va tada aš nebūnu patenkintas, nes dažnokai noriu atsikelti laiku.

Kur jūs dar rasite žadintuvą, kuris jums suteiktų progą tik atsikėlus išeiti pavaikštinėti į gryną orą?

Tokio žadintuvo išvis neįmanoma ignoruoti, blemba, juk sąžinė neleidžia žiūrėt, kaip jis kankinasi, kojas sukryžiavęs, o jei netyčiom sprogtų, tai visas sienas ir lubas nutaškytų. Negerai...

Va, po to seka popietinis pogulis, iki vakaro, kol jis vėl išveda į lauką, mažai mankštelei, nuo kompiuterio sustingusius kaulus :]

Kitas, irgi įstabus prietaisas paprastai vadinamas fo - to - a - pa - ra - tas.
Bet aš turiu prisiminimų fotoaparatą. Dėl jo unikalios funkcijos.

Viršutinėje paveiksliuko dalyje yra parodytos nuotraukos, tai maždaug toks vaizdas, kokį matau, prijungęs savo fotoaparatą prie kompiuterio, USB jungtimi. Viskas atrodo tvarkingai, kol iškėlus nuotraukas jos pavirsta tokiomis, kokios matosi apatinėje paveiksliuko dalyje (atkreipkite dėmesį į pavadinimus).
Žadintuvas pakastas tame, kad tos (viršutinės) nuotraukos darytos prieš tris mėnesius ir jų jau seniai nėra fotoaparate, bet kompiuterio ekrane, žiūrint į nuotraukas esančias aparate, aš matau senas nuotraukas, nors iškėlus jas lauk, jos patampa tomis, kurias fotografavau paskutinį kartą. Tikiuosi funkciją paaiškinau suprantamai.

Taip aš turiu galimybę prisiminti ką fotografavau kažkada seniai, net nežiūrėdamas nuotraukų. Prisiminimų fotoaparatas. Beje, tie prisiminimai po truputį slenkasi, tad tikėtina, kad už kažkiek tai mėnesių aš matysiu tai, ką fotografavau būdamas kaime: mamas vištas su vaikeliukais ir valtis.

O ten viršuj, pirma nuotrauka tai rubikas. Patiekalas apie kurį neparašiau. Bet parašysiu. O toliau paskutinis mano pirmojo sezono snieglečiavimas, inauguracija į snieglentininkus (net diplomą gavau, kad moku elgtis trasoje), ir gimtadienis, viename. Apie tai irgi dar neparašiau. Bet parašysiu.

Jis vėl apie savo savaitgalį..

2010-06-08T03:04:00.002+03:00

Oi, kiek visko vyksta, kad net nežinia nuo ko pradėti.
Pradėsiu nuo ketvirtadienio, nes tada važiavome į Vilniuje vykusį skaitmeninės tapybos workshopą.
Labai norėjau ten nuvažiuoti dėl kelių priežasčių. Nes norėjau pasilabinti su seniai matytais kolegomis, nes tai skaitmeninė tapyba ir, nes labai norėjau pabėgti nuo savo rutinos. Viskas pavyko šauniai. Ai, dar norėjau, šiaip, aplankyti sostinę. Teko pasitobulinti vairavimo įgūdžius Vilniaus gatvėse, pagelbėti renginį, kol radom trūkstamą projektorių ir pabėgioti per lietų, o va jau tik tada mus įleido ir leido pasižiūrėti didžital menų. Šiaip buvo tikrai fainai, turint mintyje tai, jog čia tik pirmas tokio tipo renginys, o chebra su užmojais, judėti toliau ir tobulėti :]
Kol kas nuotraukų ar šiaip feadback'o nėra, bet kai bus, papildysiu šitą įrašą nuorodomis.
(Jau atsirado: va šičia)
Ach, tiksliai, gi dar norėjau aplankyti Fluxus ministeriją , kur viskas ir vyko..

Po visko, kitą dieną, penktadienį, vakare išdūmiau į kaimą, ten už Ukmergės.. Dar prieš važiuojant išsikėliau sau tikslą, kad tai bus mano mini praktika. Tų vasaros praktikų buvo daug, dar daugiau piešinių per jas pripiešta ir gero laiko apturėta, todėl visada jas prisimenu teigiamai. Taigi, išėjo dviguba nauda, savaitgalį pakeičiau aplinką ir naudingai praleidau laiką. Štai kiek tai rezultato.

Kai grįžau ir nusprendžiau nupaveiksluoti savo veiklą, mano žvilgsnis buvo panašokas į Lakio, kuris išreiškia mintį: "...the hell is this?", arba tiesiog: "Nu ir ką čia per velnią pridarei, ą?".

Bet jau tikrai, blogas pradeda įgauti savaitgalinio poilsiavimo aprašymo tendenciją. Negerai, negerai...
Pas mus kaime, nors vienkiemyje, skirtingų šeimų (bet vienos giminės), namai stovi nuo 15, iki 200 metrų atstumu, visai žmonės nesikuklina jaustis, kad gyvena skirtingose provincijose, priklauso kitoks partijoms ir kitiems valsčiams. Ir kuklumo turi tiek, kad vieni kitus aplanko kartą per dvi dienas. Taip ir aš, pabėgau iš vieno kaimo iš iškeliavau per pievas į kitą. Ten radau giminių, kuriems nerūpėjo kad paišau sau per visą dieną, o dar ir pavalgyt pakvietė ir žolių arbata vaišino, kartu su sūriu ir medum.
Vat keistas dalykas, jei vėl apie poilsį, aš prisikroviau pieštukų, o tėtis su pusbroliu varžtų iš vamzdžių, tai statė savo prieplaukoje lieptą (prieplaukų yra keturios 400m spinduliu, po vieną kiekvienam kaimui). Kaip kas supranta poilsį, pagalvojau.

Greitu laiku laukia dar vienas svarbus dalykas, net ne dalykas, o visas didžiulis ir monstriškas DAAAIKTAS, ai E3, arba Electronic Entertainment Expo, arba E3, arba... Na, viskas ir taip aišku, kaip ir kiekvienas, kam nereikia spausti nuorodos, aš jau turiu sąrašą laukiamų dalykų ir naujienų, kurias seksiu. Tad trumpai:

Mafia II, nes nuo pirmosios Mafia dalies tapo madinga visiems skelbti, kad baisiai lauki antrosios. Gal dar dėl to, jog visada labiau palaikau AAA žaidimus, kuriamus europiečių..

Star Wars: The Old Republic, nes tai bus MMO, kūrį žaisiu. Nes esu Star Wars fanas. Nes daugiau priežasčių čia net nereikia.

Star Wars: The Force Unleashed II, nes priežastis paaiškinau kiek aukštėliau.

Project Natal, nes... Nes man įdomi įvykių atomazga, intriga buvo užkurta prieš metus, tada visi pasiskirstė į dvi stovyklas, vieni buvo optimistai, kiti pesimistai, na, buvo ir trečioji stovykla, pavadinkim ją dzindzilia stovyklą, nes jiems buvo dzin. Ar tai vienas iš tų dalykų, kurie kardinaliai pakeis žaidimų pasaulį? Kardinaliai - ne, pakeis, irgi ne, bet vis vien įdomu.

Nors paryškinau tik keturis pavadinimus, bet tai nereiškia, kad tuo ir baigiasi mano akiratis. Noriu sužinoti apie Fable III, apie Crysis II, Rage, Batman... Sąrašas tęsiasi, bet kiekviena bandelė turi turėti savo razinas.

Laisvė nieko neveikti savaitgaliais

2010-05-31T02:25:00.000+03:00

Prieš pusvalandį norėjau parašyti apie poilsį. Tiksliau apie savaitgalį, kurio metu pasiruoši ir toliau siekti tikslų, artėjančią savaitę. Bet pastebėjau, kad nukeliavau į nuobodulį varantį monologą apie pensijų fondus ir sveiką mitybą.
Gal todėl ir neišeina sumąstyti rišlaus teksto apie tai, kaip reikia nieko neveikti, nes, būtent, savaitgaliais mėgstu nieko neveikti. Rimtai, po visokių savo susikurtų planų, ką turiu išmokti, ką padaryti ir ką suprasti, man norisi apie nieką rimtą negalvoti, bent jau tas dvi dienas.

Štai šį šeštadienį, per gerą pusdienį nusikaliau, saulėkaitoje skusdamas žolę, nešiodamas kibirus su akmenimis ir dar versdamas medį. Tas nuovargis vėliau užgriuvo labai netikėtai ir pavalgęs ant ugnies fantastiškai iškepto kepsnio, nebenorėjau į pirtį, alaus ir biliardo. Bet vistiek tam ryžausi, nes žinojau, kad sekmadienio rytą pramiegosiu, kaip niekad gerai. Viskas taip ir buvo (gerai), jau vėlyva sekmadienio popietė, o aš sėkmingai nieko neveikiu. Tiesa, kaip jau įprasta, perskaičiau visą Lietuvos Rytą , laikraščiai labai sėkmingai gali padėti nieko neveikti.
Vėliau dar kilo mintis parašyti apie nieko neveikimo poilsį. Tas mintis iš dalies paskatino neseniai perskaitytas straipsnelis apie tai, kada žmogus pradeda jaustis suaugusiuoju. Būtent, kada pats save tokiu laiko, nes statusą gauna jau nuo 18 metų, bet į šią, diskutuotiną temą nesileisiu. Šiandien.

Pavargti nuo nuolatinės savo veiklos yra gerai, nes vėliau galima pavargti nuo nieko neveikimo, automatiškai pasiilgstant veiklos. Kartais reikia net versti save nesiimti kažko.
Štai dabar, kaip ir kiekvieną savaitgalio valandą, mielai braukyčiau pieštuku, ar stumdyčiau poligonus, mane tai tikrai veža, bet susilaikau, kaip sakoma, ugdau valią. Visai nieko dar būtų išsidrėbti kur ant saulės, bet pavėsyje ir stumdyti per daug nereikšmingas diskusijas apie tai, kas yra kas, kodėl yra kodėl ir kada bus kada.
Užtat nesuprantu savo tėvų. Jie palaikė mano iniciatyvą, kurį laiką skaitė laikraščius, gėrė kavą (aš tai savaitgaliais jos negeriu, vistiek nieko neveikiu), bet dabar čia vaikšto, vienas malkas skaldo, dažo spinteles, kita žolės iš patvorių pjausto, kapstosi darže.
Aišku, suprantu, kad jei visi būtų tokie, kaip aš, tai dabar rašyčiau blogą džiunglėse, o ne tvarkingoje sodyboje... Ir man patinka pakrutėti, bet mano pasaulyje šeštadienis skirtas krutinėjimams. Dvi dienos, viena šalia kitos, o tokios skirtingos.. Mokyklos laikais labai nemėgdavau sekmadienio, jis virsdavo didelėmis pirmadienio (o kas jį mėgsta?..) laukimo išvakarės, bet dabar tai tiesiog tingėjimo diena, skirta pavargti nuo poilsiavimo. Bet juk čia nieko stebuklingo, krikščionys tai sužinojo jau prieš du amžius.

Tiesiog nūdiena.

2010-05-28T14:57:00.004+03:00

Tinklapis gerai nuotaikai

CAD, arba Control Alt Delete, ši komanda puikiai žinoma visiems, kas pamatę, kad kompiuteris ožiuojasi nepuola į isteriją arba namiškiams į atlapus.

Bet CAD šiuo atveju yra web strip'as, tam tikra komikso atmaina. Istorija pasakoja apie draugų kompaniją, kurių didelę gyvenimo dalį sudaro kompiuteriniai žaidimai, o likusį laiką jie visai kaip mes, gyvena, valgo, miega, pykstasi, tuokiasi...
Nauji puslapiai atsiranda apie du-tris kart per savaitę, bet, perspėju, jei iki šiol nesate skaitę CAD, tai užsikabinę, turėsite praleisti nemažai laiko, skaitant viską nuo pradžios, iki šių dienų. A, tikrai, nuoroda va štai šičia.

Savaitės įvykis

Savaitės įvykis - tai, kad man pagaliau pristatė Wacom Intous4. Prieš tai, seniai turėjau senutėlį Wacom Volito, o dar vėliau teko kelias savaites papaišyt su Wacom Bamboo. Dabar labai noriu kuo greičiau prisipratinti naują padargą. Reikės pastudijuoti tutorialsų...

Muzika

Muzika, arba: "išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą", aktuali tema. Pradėsiu tuo, kad tikrai gaila, jog mūsiškiai nepateko Eurovizijos finalan. Nesu ir nebuvau didelis šio konkurso gerbėjas, bet paskiau nebūna apie ką su žmonėmis šnekėti, o ir šiaip, pasidarė visai įdomu. Patiko, kad litofcai nepasididžiavo su trumpikėmis (o dar kokiomis), palakstyti po sceną visos Europos akivaizdoje. Paskiau stebint kitus pasirodymus, super didingas dainas ir dramos perkreiptus atlikėjų veidus norėjosi juoktis. Lietuva ne tik su dainos tekstu bet ir labai tiesiogiai, Inculto atlikėjų kūnais, parodė visai Europai gražų ir blizgantį, bet, vis tik, užpakalį :]
sad
Grįžau į Last.fm. Grįžau todėl, kad šis, bene geriausias, internetinis radijas jau senokai tapo mokamas. Bet mokestis tikrai nebaisus, 8Lt mėnesiui. Tas mėnesis trunka ne 30 dienų, kaip visur, o net 31 dieną. Nedidelis, bet smagus akibrokštas. Be to, čia gali pasirinkti visokiausius muzikos žanrus, serveriai beveik, beveik, niekad nebūna perpildyti ir galima perjungti dainas, plius jokių reklamų ir muzikos kokybė gera. Dar pilna visokių nebūtinų, bet mielų niekučių, kaip tavo klausomos muzikos statistika..

* * *

Iki vasaros liko keturios dienos. Čia visokie paskutinieji skambučiai ir t.t. tai per visą marazmą negaliu miegot, nes berazumiai važinėja gatvėmis ir signalina į visas puses.
Nemanau, kad dėl tos artėjančios vasaros, bet kažko sumažėjo stimulas praktikuotis. Na, kartais išeina pusdienį ką veikti, o vėliau iš tuščio į kiaurą. Labai gaila laiko tokiam stumdymuisi, todėl reikia greitai imtis ryžtingų veiksmų. Turiu du gelbėjimosi planus.

Planas A: pasiimti savaitės ilgio atostogas nuo savo gyvenimo.

Planas B: pakeisti aplinką.

Kol kas dar nežinau ką pasirinksiu. Gal reikės sudėti variantus į vokus ir traukti, o gal pasirinkti iškart abu?
Tokiu atveju reikia susirasti poreikius atitinkantį bevielį internetą, nes kitaip nieko nebus.

Smagiau nei per Kalėdas.

2010-05-25T00:50:00.006+03:00

The powah, I feel the powah coming.

Nuo to laiko, kai prieš.. Kai prieš 47 dienas nusipirkau Wacom Intous4 žaislą, praėjo jau keturiasdešimt septynios dienos ir pagaliau jis atvyko :]

Kas dien po minimum du kartus su vilties ašaromis akyse žvelgdavau į Kanados centrinio pašto tinklalapį ir tikrindavau pagal paskirtąjį kodą, kur yra mano Wacomas. Ir kasdien nusivylęs nežinodavau, nes rašė, kad "International item has left Canada" ir tiek.

Betgi šiandien pradėjau šokinėti kėdėje ir visaip kaip šokti džiaugsmo šokius, nes "International item arrived in destination country".

Kaip suprantu, dabar maniškis žaislas muitinėje. Per visą Rusiją nuvažiavo sunkvežimyje, tai tikiuosi neįstrigs muitinėje. Še tai tau, bet tikrai smagiau, nei per Kalėdas.. Tikiuosi šis įvykis neišeikvos "viso, kas turi nutikti gero" įvykių fondo, numatyto šiems metams. Juk dabar sunkūs laikai, džiaugsmas taip pat turi būti pasvertas.

Tuntas dalykų, kurie ėda man gyvenimą.

2010-05-24T13:09:00.000+03:00

Arba, susisteminkim tai, ko nekenčiu.

Kai sugenda mp3 grotuvo ausinės. Nes galvą užlieja pašaliniai garsai, kurių nepageidauju, kartu su mintimis, kur reiks ieškoti naujų ausinių, kurios atitiktų mano poreikius. Dabar turiu vienas puikiai veikiančias ir vienas atsargines.

Kai baigiasi dantų pasta. Visai nesmagu valytis dantis su muilu, kuris gaunamas prateliuskavus vandeniu tuščia tubelę. Šiuose namuose dantų pastos baigimasis trunka mažiausiai tris dienas.

Kai reikia mokytis iš savo klaidų. Daug geriau mokytis iš knygų arba kitų žmonių klaidų, tuomet nereikia jaustis kvailai.

Nekenčiu netvarkos, kurios sutvarkymas ne mano valioje. Pavyzdžiui betvarkė, kurią sukelia kiti, iš savo daiktų gadina man nuotaiką, bet nekyla rankos imti ir tvarkyti.

Vėlavimo, tuščių pažadų ir nenuoširdumo. Už šias vertybes dalinu kulkas.

Dar užknisa kai žmonės turi kvailų principų, prie kurių turi taikytis kiti.

Kai kas nors, be rimto pagrindo, verčia ką nors kitą kažką daryti.

O labiausiai nervinu pats save, nes esu toks, koks esu.

Beje, paskatino parašyti antrą dieną besibaigianti dantų pasta :]

Kaip reikia tapti tuo, kuo tapti reikia. Dalis numeris du.

2010-05-22T01:23:00.000+03:00

...Toliau mąstom pradėtos temos tema.

* * * Priemonės * * *

Kai buitis yra tvarkingame stovyje, reikia susirūpinti svarbiausiu dalyku - priemonėmis tikslui pasiekti. Norint būti tuo, kuo nori tau reikės daug laiko ir pastangų. Reikia, kad visa diena priklausytų tik tau vienam. Sunkiausia tai įgyvendinti ne dėl to, jog sėdėjimas namie, tau asmeniškai, nepatiktų, bet dėl to, jog tavo sėdėjimas namie nepatinka tavo draugams. Kaip jau išsiaiškinom, šeimai naudinga, ar bent jau yra sukurta to naudingumo iliuzija, jog tu iš namų išeini tik pavedžioti šunį, bet draugai visai priešingas reikalas. Jiems reikia tavęs ir reikia tavęs, būtent, ne namie. Bet čia nieko nepataisomo nėr. Dingti iš žmonių akiračio užtenka to, jog tavęs nėra skaipe ir neturėti Facebook paskyros. Tuomet reiks kelių savaičių, kurių metu neatrašinėjami emailai ir neatsiliepiami skambučiai.
Na gerai, žinau, kad taip negalima imti ir ignoruoti viso pasaulio, tai neetiška. Tuomet reikia visam pasauliui tiesiog meluoti! Trumpi ir kategoriški sakiniai, su daug "ne", "negaliu", "užimtas", "baisiai užimtas" ir: "ne, negaliu, nes esu baisiai užimtas", gan greit nustums tave pilkon užmirštin.

Jei jau esi laisvas nuo įsipareigojimų už namų ribų, tuomet visas tavo laikas priklauso tau!
Dabar labai lengva nusmukti tingėjimo ir nieko neveikimo prarajon. Aišku, yra žmonių, apie kuriuos kiti sako: "darboholikas", ir sukioja pirštą prie smilkinio. Tavo tikslas, būtent, yra tapti tokiu darboholiku. Išties, tai nežinau kaip tai padaryti, bet įtariu, kaip tai pasiekti. Tereikia turėti gyvenime tikslą, kuris būtų mielas, dėl kurio būtų verta gyventi, kuris maitintų tavo moralines pastangas bent jau penkiasdešimt metų į priekį. Ir aišku, reikia, kad tas tikslas skambėtų gerai, pvz., žaidimų kūrimas.

* * * Tvarkaraštis * * *

Yra toks puikus terminas, apibūdinti visam šitam, tai - nolife. Nesvarbu kiek, svarbu, kad kuo daugiau ir kad darbo valandų skaičius būtų dviženklis skaičius. Parą naudinga susidalinti į keturis gabalus:

Miegas - 10val.
Praktikavimasis - 5val
Didelė pertrauka - 4val
Praktikavimasis - 5val.

Grafikas turi būti griežtas tik praktikavimosi atžvilgiu. Noriu pasakyti, kad įgūdžių tobulinimui reikia skirti ne mažiau kaip dešimt valandų per parą (galima ir daugiau). O miego ir didelės pertraukos trukmės yra kintamos, jos priklauso nuo nuotaikos ir nuo to, kiek nori miegoti, arba kiek nori pertraukauti.
Geriausia tokiu grafiku sąžiningai gyventi penkias dienas per savaitę, o savaitgalį visai pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip kompjūtėris.

Patikėk manimi, po kelių savaičių tokio rimto, tu taip įprasi, kad jei teks keisti gyvenimo būdą (kuris iš pirmo žvilgsnio nežavi), baisiai susierzinsi. Viskas tampa natūralu ir puikiai veikia. Reikia stengtis per daug nenuklysti nuo tvarkaraščio ir nepersidirbti.

* * * Veikla * * *

Sunkiausia, su kuo teks susidurti, tai metodų, kaip sistemingai tobulėti, paieškos. Nei galima, nei reikia, dešimt valandų vien modeliuoti 3Ds Max'u, arba ištisai paišyti. Konkrečios dienotvarkės, tiksliau darbotvarkės, susistatyti neišeis, nes sudėtinės dalys labai kintamos.
Čia jau pagal kiekvieno asmeninius poreikius, bet visiems rekomenduotina: konkretus darbas, konkrečiomis programomis, medžiagios ir resursų paieškos internete, pamokų ir tutorial'sų skaitymas, žiūrėjimas, profesionalių dailininkų kūrybos sekimas... Formos studijos, spalvotyra, popieriaus faktūros tyrinėjimas per mikroskopą, na, pasuk galvą, gi tu kūrėjas, gal ne toks reikšmingas, kaip didysis Dė, bet žemiška kūryba tai vistiek geras reikalas.

Šiaip dar reikia stengtis išspausti naudos iš visos veiklos, kuria užsiėmi, net jei ta veikla yra poilsis. Ilsėkis skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą (ooo taip, tik to ir norisi dešimt valandų praspiginus į monitorių), rašydamas blogą, stebėdamas paukščius, eidamas į lauką.. Vienaip ar kitaip, iš visko, kas nėra tiesiogiai nukreipta į darbą, galima pasimokyti ko tai naudingo.

Labai naudingas dalykas yra turėti savo darbų galeriją (internetinę), ar rašyti atitinkamą blogą. Ne vien dėl savo ego masturbacijos, bet taip galima sulaukti kritikos iš pašalies, bei gi sekti savo progresą. Ir vis šiokia tokia veikla, kuria galima užsiiminėti didžiosios pertraukos metu, neskaitant snobiško arbatos siurbčiojimo, skaitant nepretenzingą literatūrą.

Manau, kad dar ne viskas...

Kaip reikia tapti tuo, kuo tapti reikia

2010-05-14T14:36:00.006+03:00

Kartais, retokai, bet kartais, žmonės patenka į tokią situaciją (visai, kaip maniškė).

Tokiu atveju reikia imtis tam tikrų priemonių, kad susitvarkytum savo buitį ir gyventi būtų miela. Kad viskas būtų aišku, nuo pradžių, reikia dar kartą paminėti tuos skausmingus ir, kai kuriems, gėdingai skambančius faktus, kad tu neturi darbo ir nesi baigęs mokslų. Šiuo metu, tai tikrai du dalykai, kuriais Lietuvoje sunkiai pasigirsi aplinkiniams... Bet, vis tik galima, ne tik, kad galima pasigirti, bet galima iš vis to ištraukti pasiutusią naudą, tereikia.. Na, greičiausiai, kad galvos ant pečių ir pasistengti.

* * * Logika * * *

Biedni, bet iki skausmo teisingi, tokius, deja, tik bažnyčioje myli, bet tai dar nereiškia, kad tau liko tik vienuolynas ar kokia kita "Jėzaus mylėtojų šutvė". Toli gražu. Kol žmonės mokosi mokykloje, o paskiau ir aukštesnėje mokslo įstaigoje, jiems įprasta gyventi pas tėvus ir naudotis viskuo, ką jie duoda, ar net išspausti dar daugiau, juk ko nepadarys jie iš meilės. Gaila, kad meilės nenusipirksi, bet vistiek reikia stebėti ar nėra pildomi skolos rašteliai.
Kai situacija keičiasi, kuomet gauni diplomą (arba ne), įprasta išeiti iš namų, susiporuoti su kuo nors ir iki gyvenimo galo atsidėti darbui, o apvaizdos dėka dar ir pakilti karjeros laiptais, pvz. iš traktoristo į vyr. traktoristą. Taip, visa tai puikios vertybės ir aš nieko prieš neturiu, bet kai kuriems tai tiesiog, na, nelimpa.

Štai kartais imi ir spjauni ant visos aukštojo mokslo sistemos, Ne, ne ant aukštojo ir ne ant (neduok dieve), mokslo, bet spjauni ant sistemos, pagal kurios logiką moki pinigus kažkam, kad vėliau kiti mokėtų pinigus tau. Arba, paprasčiau sakant, perki žinias iš aukštojo mokslo įstaigos. Tokia yra supaprastinta logika ir ne mažiau logiškas teiginys yra tai, jog kiekviena logika yra kažkam naudinga.

* * * Tikslas * * *

Jų būna įvairiausių ir, kas man labiausiai patinka, iš pradžių jie visi (tikslai), nemokami. Būti Obama, auginti ananasinius obuolius, išrasti bevielę elektrą - nesvarbu kas, svarbiausia, kad tikslas.
Tavo tikslas yra kompiuterinių žaidimų kūrėjo amatas, svarbiausia, kad skambėtų šauniai ir garantuotų geras pajamas iki gyvenimo galo.

* * * Buitis * * *

Taigi, kadangi tu jau spjovei ant sistemos, gal dar nepasididžiavai kartą, kitą ir įspirti jai, reikia pradėti žiūrėti kaip čia bus su paprastais fiziologiniais poreikiais. Šiuo atveju (kadangi daugiausiai laiko reiks praleisti namie,) apie tai vėliau)), geriausiai tinka tėvai.
Gan greit galima įprasti sakyti, kad "gyvenu su tėvais" lyg tai būtų įprasčiausias dalykas pasaulyje, o klausimus kodėl nieko nesimokai ir ką darai su savo gyvenimu, greitai nustelbia pasakymas, kad būsi kompiuterinių žaidimų kūrėjas (juk sakiau, kad skamba šauniai !).
Čia, namie, turi lovą ir kompiuterį, iš iš esmės, tau daugiau nieko nereikia, būtent taip reikia visiems tvirtinti, nes juk tai tikrai ne daug, o nereiklūs žmonės kelia pagarbą, čia beveik kaip vienuolis.
Žinoma, tiesa visai kitokia, kol gyveni pas tėvus tu naudojiesi čia tik elektra, vandeniu, dujomis, maistu, automobiliu, dėmesiu, tualetiniu popieriumi ir.. Na, kosmetikos aš tai nenaudoju, bet šampūną tai tikrai!
Visa tai yra buitis. Ir yra keli metodai, kaip tuo reikia naudotis teisingai.

Pirmiausia reikia parodyti, kad esi ne tik brangiai išlaikomas augalas, bet esi ir naudingas. Gera pradžia yra sulaukti kol prisikaupia kalnas indų (nes indaplovė vis dar sugedus), tuomet, kai būni tikras, kad jau visi tai matė imi ir juos išplauni. Kiekviena proga reikia išvesti šuniuką į lauką, paskiau tai būtinai pridurti šeimynai, po to, kai papasakosi, kad išplovei kalną indų.
Į šaldytuvą reikia stengtis lysti tyliai ir kai nieks nemato, juk valgai maistą, kuris tau, kaip ir nepriklauso. Atsiduoti vandens procedūroms taip pat palanku, kai nieko nėra namie. Bet siurbti kambarius reikia kai yra visi ir kuo garsiau. Susilyginus su etatine namų šeimininke, tampi visai mielas ir nepiktybinis naminukas. Ar naminukas yra pageidaujamas galima spręsti iš karts nuo karto nuskambančių juokelių, tema "kada paliksi namus?" ir "ar amžinai čia gyvensi?". Jei juokeliai ironiški, nieko baisaus, jei sarkastiški, tuomet kažką darai blogai, gal siurbti ir indus plaukti reikia prieš visiems sugulant miegoti.
Šiaip yra viena pagrindinė taisyklė. Galima naudotis viskuo, kad yra namuose (įskaitant ir automobilį lauke, juk rakteliais pradedi naudotis dar viduje), bet, šiukštu, negalima imti pinigų savo veiklai už namų ribų. Čia pravers vienas kitas darbelis, pavyzdžiui nušienauti kaimynės pievą ar pamelžti karves. Pinigų tikrai nereikia daug, nes viskuo esi aprūpintas namie, o keliauti į miestą ar šiaip, baliavoti tau beveik neteks, bet apie tai vėliau.

* * *

Kadangi jau turime buitį, sekantis ir, bemaž, svarbiausias dalykas yra priemonės. Bet apie priemones, kaip pasiekti tikslą, skaitykite kitame "Mano nūdienos" numeryje, ne už kalnų.

Viskas, kas aplink.

2010-05-05T04:10:00.012+03:00

Man tikrai reikia grįžti prie reguliaraus bloginimo, nes.. Nes tai padeda raiškiai reikšti mintis ir.. Ir dar visaip, kaip jau pamiršau, kaip išreikšti raiškiai.

Šiek tiek apie tai, kas pastaruoju metu, kuria mano aplinką.

Radio stotis

963 Classic Rock. Kai pavargstu nuo electronic muzikos garsų (tai nutinka maždaug po vieną kart per dieną), tuomet skubu klausytis internetinio radijo. Visai tai nemokama ir nereikia nieko siūstis, abu dalykai pasiutusiai puikūs. O, kaip anksčiau vadindavau "tėvų laikų muzika" yra labai geras dalykas.

Tinklalapis

Cghub.com. Arba Computer Graphics Hub. Nes tai puikiausia vieta, kur suplaukia tuntai skaitmeninės grafikos dailininkų, kurie dalinasi savo darbais. Didžioji dauguma jų yra profesionalai, besisukantys rinkoje, todėl atmosfera visada šviežia ir įkvepianti.

Knyga

"Smokas Belju" Parašyta pačio Džeko Londono ir kaip visur skelbiama, seniausiai tapusi literatūros klasika. Tiesa sakant, beskaitydamas susidomėjau kuo skiriasi anų laikų (kol manęs dar nebuvo) ir šiuolaikinė populiarioji literatūra.
Tik pradėjus skaityti susidarė savotiškos skubos įspūdis, viename puslapyje Kitas Belju gyvena tarp San Francisko bohemos, o kitame jis jau lipa iš garlaivio ir ruošiasi keliauti į Aliaską. Bet vėliau įvykiai nusistovėjo, kuomet Kitas Belju (jau tapęs Smoku Belju), įsikuria Aliaskoje, miestelyje, klasišku pavadinimu - Dosonas. Būtent, visą laiką jutau ne klasikos, bet klasišką, amerikietišką dvasią. Vis tik romanas šokinėja nuo vieno nuotykio prie kito, šitaip nukeliaudamas kelis metus, šalia įstabių veikėjų gyvenimų.
Užsimaniau perkuisti namų bibliotekėlę ir paieškoti daugiau panašaus gėrio.

Gėrimas

Baltoji Lipton arbata. Ši arbata stipriai pretenduoja paveržti mano meilė juodajai arbatai. Atsirado mano gyvenime netikėtai ir, kol kas, labai skaniai nuteikia darbui.
Tie piramidės formos maišeliai tikrai yra vienas iš tų išradimų, kuris praverčia kasdienybėje, bet apie kuriuos nerodo per žinias.

Filmas

"Blade Runner" Tikrų tikriausia fantastikos klasika. Galbūt tikrai gero filmo bruožas yra toks, kad filmas negali būti skirtas visiems. Blade Runner, prieš išvysdamas žmones, spoksančius į žibančius ekranus (1982m), buvo pradėtas, kaip projektas, pavadinimu "Dangerous Days", kuriamas pagal knygą: "Do Androids Dream of Electric Sheep". Kūrinys mus nukelia į neįsivaizduojamai tolimus 2019 metus, tamsią ir niūrią ateitį, Los Andžele..
Besidomintiems tokiais reikalais, būtinai liepiu pasižiūrėti skandalais ir gandais apipintą filmą, nes jis buvo naujo termino Neo-Noir pradininkas, o vėliau tapo tikru etalonu. Šiandien atitinkama vizualinė stilistika būna apibūdinama, kaip "Blade Runner" stilistika, dažnas kiber dailininkas turi nusipaišęs filmo tematikos darbų, nes tai vienas iš tų užburiančių ir niekad nebe paleidžiančių fantastikos šedevrų.

Laukiamiausias

Vis dar laukiu savo plančetės, kuri, anot Kanados centrinio pašto tinklalapio, jau paliko Kanadą. Įsivaizduoju, kad ji dabar keliauja sunkvežimyje, kažkur Rusijoje. Bet nesijaudinkite, kai ką sužinosiu, pranešiu.

Nuotaikos

2010-05-05T03:10:00.002+03:00

Pastaruoju metu gyvenu dvejomis nuotaikomis.

Pirmoji yra "aš geriausias ir viską galiu" nuotaika. Pasireiškia ji tuo, kad tiesiog jautiesi geriausias ir, kad viską gali. Ką čia dar ir priaiškinsi. Na gerai, tokia nuotaika kiek pavojinga, nes niekad nebūni geriausias ir niekad visko negali, tad čia jau pagrąžinau. Bet vistiek, mėgstu, kai venomis pulsuoja pasitikėjimas savimi, tokios dienos paprastai būna labai produktyvios, o produktyvumas man, šiuo metu, yra didžiausias gerumas, mat visaip kaip mokausi, ruošiu portfolio ir t.t.

Antra nuotaika vadinasi "Eina visi ir viskas velniop". Tai tokios valandos arba dienos, kai laikas tikrai nueina velniop. Tiesiog nekyla rankos nuveikti ką naudingo. Tokiomis dienomis daug vaikštau iš kampo į kampą, daug valgau ir žiūriu filmus ar skaitau. Pastaruosius užsiėmimus skelbiu už gerą ir naudingą veiklą, nes žiūrėdamas ar skaitydamas, juk, plečiu akiratį, ar ne?

Draugai čia išmąstė, kad sėdėjimas namie man kenkia.. O aš sakau, kad visai ne, juk du kart per parą išvedu šunelioką laukan, taigi gaunu ir gryno oro. Kažkada net buvau išėjęs, šiaip, pasivaikščioti...
Bet reikalas tas, kad viskas, kas aplink, jau nusibodo. Pavargau gyventi namuose, kuriuose gyvena dar trys žmonės ir trys gyvūnai, noriu, ką čia noriu, jau laikas, turėti savo mažą kampą ir tvarkytis, kaip man atrodo tinkama. Jei ateityje daug laikysis "aš geriausias ir viską galiu" gyvenimo ritmas, tai viskas susitvarkys. Juk visada susitvarko.

Pabaigai vieno iš mano favoritų iliustracija. Kad geriausiai suprastum kas ir kodėl ten vyksta, reik žinoti kontekstą, bet ir ši pavienė ištrauka iš puikaus Ashley Wood komikso Hellspawn man labai patinka.

Geri grūdai žada gerą derlių

2010-04-13T01:43:00.002+03:00

Kaip gi gykas (suprask - aš), gali nelaukti vieno ar kito, ar visos krūvos filmų, pasirodysiančių ne už kalnų. Todėl trumpai apie kelis iš jų.

Šitas.. Tiesa sakant pamačiau treilerį tik šiandien ir beveik atsitiktinai, bet atrodo visai neblogai. Šiaip jau filmais per daug stengiuosi nesidomėti, nes dažnai būna, kad net treileris gali atskleisti per daug, todėl šios taisyklės ir laikysiuosi. Na, dar nekenkia užklysti į IMDB ir paskaičiuoti filmo reitingą, išreikštą žvaigždelėmis. Jei amerikietiškas produktas turi septynias žvaigždutes, tai jis tikrai vertas dėmesio, jei šešias, vistiek galima žiūrėti..

Geležęžmogis. Sakykit ką norit, o man dažnai sako, kad pirmas filmas buvo niekalas, bet aš vistiek ginsiu savo nuomonę ir sugalvosiu šimtą kontra-argumetų jūsiškiams. Nebuvau Iron Man fanas, žinojau, kad toks herojus egzistuoja komiksuose, kad jis turtingas ir jo vardas Tonis Starkas. Bet po pirmojo filmo supratau, kad veikėjai, kurie neturi jokių super galių, išskyrus pinigus ir triženklį IQ (+ Betmenas), visai veža. Veiksmo ir humoro užtaisas, ir pavydus jausmas, matant, kaip Starkas skrieja padebesiais, besiklausydamas senos rock muzikos. Come on, aš tai skirstau filmus į dvi kategorijas: tokius, per kuriuos galvoti negalima ir tokius, per kuriuos galvoti nereikia.

Tiesa, šis jau pasirodė.. Na ir kas, kad mane žavi vyrai tamsiais paltais ir plačiomis skrybėlėmis? Jau nuo Chakan the Forever Man laikų, taip apsitaisęs kovotojas kelia pagarbą. Van Helsingo mada išties nemirtinga, pirštų neužtektų suskaičiuoti kiek jau veikėjų pasaulyje laksto apsitaisę, kaip šis.

Ir dar pulkelis filmų:

Istorinis, batalinis epas. Tasty..

Nicholas Cage yra vienas iš mano mėgemiausių aktorių, nes jis visada vaidina save, todėl jo veidas tam idealiai tinka. Sakydamas vaidina save, turiu mintyje tuos atvejus, kai aktoriui tiesiog pritinka vieno tipo vaidmenys. Kaip, pvz. G. Clooney idealiai tinka vaidinti lovelasus, o S. Stallone - šiknąspardžius. Taigi, N.Cage, šiuo atvėju, turi paslaptingo, šaltakraujo ir sugadinto gyvenimo personažo įvaizdį. Su draugais netgi turime specifinį terminą, apibūdinti tokius personažus - Fucked up Life Character.
O jei viskas dar vyksta viduramžiais, kvepia kardu pralieto kraujo čiurkšlėmis.. Super tasty.

POP.. Rodos, kad pamažu Prince of Persia frančizė tikrai tampa POP. Trys žaidimai, kurie nenuvylė (gal tik paskutinis), dabar laukiam ketvirtojo, kuris akivaizdžiai pritemptas ir dar filmo, kuris apjungia pirmąja ir antrąja POP žaidimų dalis.. Kai pirmą kart išgirdau apie šį filmą, labai nusigandau, nes jį pastatė Disney.. Išsigandau ne dėl Disney, o dėl to, kad Disney apsiėmė kruviną ir brutalų žaidimą paversti į filmą.. Disney..
Bet kaip tai treileris mane šiek tiek nuramino, bet vistiek.. Disney..

Vėl Disney.. Nu bet, pavadinimas pats kalba už save. Jei perskaitę TRON nieko nesupratot, tai nežiūrėkit šio filmo.

Pirmą kart žiūrėdamas treilerį, pirmą trečdalį mąsčiau ar čia žaidimo pristatymas, fan made stuff ar dar kokis tai pokštas. Pasirodo, kad ne. Tvirtinu, kad trečia Resident Evil filmo dalis buvo tikrai liuks, jei nukirptume paskutines 5 minutes, ten, kur parodo šimtus Millų Jovovich. Svaičiojau, kad norint, jog ketvirtas filmas nebūtų visai šalmštas, reikės sukurti logišką paaiškinimą, kaip jos mirs. Viena iš versijų -, jog visos tos, klonuotos merginos buvo neatsparios gripui ir vos pasiekusios paviršių tiesiog pasigavo slogą ir numirė.
Vienaip ar kitaip, jau susitaikiau, kad man privalu mėgti tokius filmus, nes jų nemėgdamas atkąsčiau ir išspjaučiau riebų kąsnį, nuo to kas dar liko populiariojoje kultūroje ir nepykina manęs.

O šito filmo turbūt laukiu labiausiai.. Čia lyg būtų vakaras su gera kompanija, alumi, šašlykais ir kažkas pasakytų, kad derėtų surinkti visus tuos kiečiausius ir sudėti į vieną filmą, kur jie išžudytų kelis tūkstančius žmonių. Ir ne kokiais tai sci-fi daikčiukais, o tiesiog stovėdami ir šaudydami, arba daužydami kumščiais. Nežinau kur aš buvau, bet toks vakaras tikrai įvyko ir kažkas tai tikrai pasakė. Aš juk užaugau su jais, ir jie visi buvo tikrų veiksmo filmų etalonai, senais laikais, kai veiksmo filmas susidėdavo iš aktoriaus ir veiksmo.

Pirmoji RPG Fiesta

2010-04-12T04:26:00.000+03:00

Teko man toks jau malonumas, praėjusį savaitgalį, Kaune, sudalyvauti RPG Fiestoje. Veiksmas buvo iššauktas žmonių iš fantastika.lt bendruomenės.
Kokį velnią visi ten veikė?
Na, jei jau fantastai, tai reiškiasi, kad turėjo veikti kažką fantastiško. O taip ir buvo, nes visi susirinko žaisti kabinetinius RPG žaidimus. Trumpai nupasakojant, grupelė žmonių susėda aplink stalą, susikuria personažus, pagal atitinkamas taisykles ir pradeda žaisti, pagal numatytą scenarijų. Žaidime dalyvauja numatytas skaičius žaidėjų ir meistras, kuris yra atsakingas už visą žaidimo procesą. Taip sakant, meistras yra dievas, kuris pasakoja istoriją ir stebi, kaip žaidėjai veikia jo sukurtame pasaulyje.
Mūsų atveju (aš dalyvavau sesijoje skirtoje visiškiems naujokams, o žaidėm pagal GURPS sistemą), mes tryse buvome detektyvai, Lietuvoje, esamu laiku. Situacija buvo tokia, kad visas Šiaulių miestas apkrėstas keistos epidemijos (suprask, visi Šiauliai tampa zombių miestu), ir apsuptas armijos, kuri nieko neišleidžia ir neįleidžia vidun. Mūsų užduotis buvo patekti į miestą, surasti numatytą žmogų ir jį iš ten išgabenti.
Iš šono visa tai atrodo, lyg keturi žmonės sėdėtų ir šnekėtųsi, kartais energingai, ginčydamiesi, kartais ramiai, karts nuo karto mesdami kauliukus ir skaičiuodami kažin ką.. Ne iš šono viskas atrodo lygiai taip pat. Mes (žaidėjai), sprendžiame ką ir kaip darome, meistras pasakoja ką ir kaip įtakojo mūsų veiksmai ir kas vyksta toliau. Kauliukai metami tam, kad būtų nuspręsti kai kurie įvykiai, pvz. kiek žalos žaidėjas padaro priešininkui, ar pavyks atidaryti duris ir t.t.

Kabinetinis RPG yra, kol kas, plačiausias ir mažiausiai suvaržymų turintis RPG žanro žaidimas, su kokiu man tik teko susidurti. Ten turi visišką fantazijos laisvę, žinoma, galioja logikos dėsniai, ypač stipriai jaučiamas veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Žaidimas reikalauja mąstymo, vaidybos ir visokių kokių, įgūdžių. Mūsų sesija truko apie penkias valandas, kurios tiesiog pralėkė ir pralėkė labai smagiai.

Apie pačius fantastus, na, jie tikrai neatrodė taip, kaip paveikslėlyje. Ant stalų stovėjo alaus bokalai (vis tik veiksmas vyko bare), buvo daug juoko ir gerų emocijų. Visi susirinko gerai ir kokybiškai praleisti laiko, ką , būtent, sėkmingai ir darė. Šiaip tai visada džiaugiuosi pakliuvęs į tokių pomėgių turinčių žmonių ratą, tada gali laidyti juokelius, suprantamus tik tam tikrai žmonių grupei ir likti visiškai suprastas. Na, žinot, tuos visus bajerius apie žaidimus ir filmus? Tai va, jie tikrai kerta apie tai ir moka iš visko šaipytis.

Žaidžiau tik vieną sesiją, kuri truko iki 6pm, po jos vyko dar viena, iki 22pm ir vėliau naktinė, iki pat ryto. Kažin kaip norėjau suguldyti įspūdžius o ir po vienos sesijos smegenys pasijuto išsunktos. Dar pastaruoju metu paveikus ką nors intensyvesnio pradeda kamuoti menkutis galvos skausmas, bet, tai labai laikina.

Net neabejoju, kad ateityje dalyvausiu dar ne vienoje RPG fiestoje, nes man žiauriai patiko šitas reikalas.

Laikas, arba filosofinio atspindžio pavadinimas dažnai neatitinka turinio.

2010-04-09T16:35:00.028+03:00

Ir atrodo, kad nieko nėr geriau, nei suprasti, kad pats esi savo laiko šeimininkas. Ir pasirodo, kad ne visiems galioja vieningos nuostatos. Yra, kad kai kam, būna produktyviai palankiau, kad jų laiko šeimininkas, dalį dienos būtų kas nors kitas.
Ne, nu, jau nusibodo, kad namai man turi turėti aukštojo mokslo įtaigos statusą. Iš dalies tai smagu, gali kavos bet kada gaut, bet kokios, už jokią kainą, bet iš dalies jau ir užkniso.
Čia visokių ritualų esu prisigalvojęs, kaip susižadinti darbines čakras. Tai reikia atsikėlus paskaityti knygą, išvesti šunį, pasidaryti pusryčius, tada inkalti kavos prie kompiuterio, tikrinant emailus ir skaitant blogus, tada apsitvarkyti aplink save, na, pasidėti popierius į vietą, pieštuką į pieštukinę ir t.t. Kadangi nuo atsikėlimo iki to, kol pasidomiu viskuo, kuo reikia (arba ne), pasidomėti, ir kavos puodelio būna praėję jau valanda ar daugiau, tuomet nueinu išsiplaut puoduko ir pasidaryt arbatos. O po to.. O po to būna tiesiog po to.
Vienas puodelis po kito.

Neseniai pagaliau užsisakiau Wacom'ą,
kurio dabar, kaip paaiškėjo, lauksiu mėnesį, kaip nieko. Maža to vyrukas, iš kurio pirkau (jis gyvena Kanadoje), parašė, kad vietoje planuotų 44$ siutimo mokesčio paliko 66$ pašte. Tai ką man dabar daryt? Jau prieš dieną sumokėjau visą sumą, kokia buvo sutarta, o buvo nurodyta kaina, plius siuntimo išlaidos. Tai dabar, išeina, kad tuos 22$ jis paliko iš savo kišenės papildomai. Nežinau ką tokiu atveju reikia daryti pagal Ebay moralines nuostatas.. Tiesa sakant, man visai tas pat.

Doh, taip tingėjau ką nors rašyti, kad nutariau (kalbant apie originalumą) sudėti visko į koliažą ir tiesiog nudrėbti.

Nea, pasirodo, kad tiesiog negalėjau sustoti, kai pradėjau galvoti ir palikti kažką čia, tiesiog nudrėbtą neleido sąžinė.

Pamąsčiau, kad norčiau sudalyvauti kokiame nors socialiniame tyrime, kurio finale paaiškėtų, kad darau ką nors labai kitaip, nei visi kiti visuomenės nariai.

Pavyzdžiui dalyvaučiau tyrime "Kokią vietą dienos ritualuose jums užima dantų valymasis ir ką galvojate tai darydamas?". Tuomet galėčiau atsakyti, kad užima vidutinės reikšmės vietą, dantis valausi apie dvi minutes ir visuomet nukrypstu į apmąstymus apie socialinę individo padėtį už ir prieš moralės normos ribas. Na, dar kyla pasvarstymai apie Černobyli ir tai, kad Baltarusijoje, visai šalia Lietuvos vėl stato šiltnamiuką grybui.

Jei užsimanysite paporinti apie ką Jūs galvojate valydamiesi dantis, nesidrovėkite, šitaip tikrai surengsim mikro tyrimą.

Jei dar apie dantis, tai šiandien, 2pm išvedęs laukan šunį, įsijungiau telefoną ir gavau SMS iš draugo, cituoju: "Čia žavios dantistės, studentės nr. ********. Užrašė tave penktadieniui, 12:15..."

Pirmiausia supratau, kad penktadienis yra šiandien, kad jau gerokai po laiko ir kad neturiu sąskaitoj nė lito. Tai čia išėjo, kad pavedžiau žavią odontologę, studentę, to net nežinodamas.

Pamoka galėtų būti tokia, kad nedarykite gero žmonėms, kurie nėra socialiai aktyvūs. Niekad, bet su smulkiomis išimtimis...

Įdomus gyvenimas

2010-03-25T14:49:00.000+02:00

Dabar esu labai įdomioje padėtyje. Gražu, kad bent galima tvarkingai sudiktuoti, nes viskas aišku, kaip ant delno.
Man 22 metai (už dviejų dienų).
Esu baigęs mokyklą.
Metęs du universitetus - Kauno dailės fakultetą ir Limkokwing universitetą, Malaizijoje.
Nutraukęs planus mokytis Norwich universitete, Anglijoje.
Esu bedarbis, gyvenantis pas tėvus.
Aiškiai žinau, ką noriu veikti gyvenime: dirbti žaidimų kūrimo studijoje, kilti karjeros laiptais.
Šiuo metu rengiu portfolio ir ketinu kibti į atlapus žaidimų kūrimo studijoms Lietuvoje (taip, tokių tikrai yra).

Kaip ir sakiau, viskas aišku ir paprasta. Į armiją neima, šauktinių nerenka jau kuris laikas, na, dar dalyvavau keliuose teismuose, mano dėka trejiems metams pasodintas vienas žulikas, bet jis jau vaikšto laisvėje, nes tai nutiko senokai, reiškias turi net ir mirtinų priešų.
Kol kas savo gyvenimą apibūdinčiau kaip ne labai įdomų. Daug sėdžiu namie, kartais iškišu nosį į miestą, pasisėdėti kokioje užeigoje arba papaišyti dailės fakultete. Aišku, stengiuosi laiko nešvaistyti, gaila, kad ne visada išeina. Namuose darau visokiausius tai reikalus, kaip, antai 3D animacijas, žodžiu, stumiuosi aukštyn, bet priekaištauju sau, kad nepakankamai spėriai. Šiaip tai priekaištauju sau dažnai, beveik visose veiklose, nes tikiu, kad toks procesas padeda tobulėti. Juk visada galima geriau, daugiau, kokybiškiau, ilgiau.. Na taip, dar esu nepataisomas optimistas :]
Esu vienišas viengungis ir buvau toks per ilgai. O gal ir ne, nes vienas iš mano gyvenimo dėsnių skelbia, kad nereikia dėl nieko gailėtis. Vienaip ar kitaip, pavargau nuo vienišiaus vaidmens, gyvenimo spektakliui reikia dviejų. Tikiu, kad santykiai turi būti pagrįsti kompromisu ir abipusiu atvirumu. Iš to peršasi išvada, kad nėra to vienintelio žmogaus, tau skirto dangaus, tiesiog reikia gyventi protingai ir viskas klostytis gerai (arba turėtų).
Netikiu likimu, netikiu, kad kažkas yra nulemta ir turi atsitikti. Žinau, kad viskas yra pasekmė, o išsiaiškindami priežastis mes galime daryti išvadas ir gyventi daug geriau. Neskaitau populiariosios psichologijos, nors dažnai šneku tais pačiais terminais ir apie tuos pačius dalykus, nes tai esu patikrinęs pats, nes taip gyvenu.
Hmm, visada ieškau kažko naujo, kas gali nustebinti mane ir kitus, todėl, kaip asmeninį šūkį skelbiu, kad: "Kasdien išmokstu kažką naujo", ir išties, tai veikia.

Turiu visokiausių interesų ir mane dominančių sferų. Štai, kad ir žaidimų dizainas, prisipažinkime, nėra tokia jau kasdieniška specialybė ir amatas. Kūrybinis darbas mano sfera jau.. Vienuolika metų, per kuriuos išmokau pasaulį priimti savaip. Skelbiuosi, kad esu senamadiškas, daugumoje sferų. Šventai tikiu, kad seni automobiliai yra jėga, pats turiu Žigulį, mėlyną kaip dangus universalą. Kartais kritikuoju kai kurias naujas tendencijas ir technologijas, bet viskuo bent šiek tiek domiuosi, kad galėčiau turėti pagrįstą nuomonę. Nešioju skrybėlę..

Keista, nors visada stengiausi būti kitoks, arba tai tiesiog išeidavo natūraliai, bet dabar noriu būti toks, kaip ir visi. Na, tie norai labiau tokie bendriniai, kaip noras turėti darbą, turėti automobilį kasdienėms reikmėms, nusipirkti patikusius batus, ilgai negalvojus apie kainą ir t.t. Tie bendriniai mano norai virsta siekiais, o siekius tereikia įgyvendinti. Iš esmės gyvenimas man atrodo paprastas dalykas, mėgstu gilintis ir ieškoti priežasčių, o smagiausia tai daryti geroje kompanijoje, diskutuojant apie viską, apie gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad žinau ko noriu ir kaip reikia tai gauti, tereikia laiko ir pastangų.

Nežinau kodėl čia užplūdo toks pasidalink savimi viešai noras, bet kartais visai nieko.

Uoga Bruknė

2010-03-22T12:20:00.000+02:00

Ketvirtadienį ryte namai pasipildė viena nauja gyventoja, kuri į nustovėjusį gyvenimą įnešė permainų :] Giminaičiai paliko pagloboti katę, vardu Bruknė. Maždaug penkių mėnesių amželio Rusų mėlynoji Bruknė pas mus jau šeimininkauja kaip reikalas. Man tai vienas džiaugsmas nuo to, nes aš kai užaugsiu irgi turėsiu katiną, mat pusbrolis jau įsigijo, tad vadinasi užaugo..

Tik į naujus namus patekusi Bruknė susirado patogią vietą tarp knygų, kur įsitaisiusi stebėjo veiksmą kambaryje.

Po valandos ji jau visai apsiprato ir jautėsi kaip namie, nors iš olos nebuvo išlindusi, o tame pačiame kambaryje gyvenančiai žiurkei varė baisų nervinį stresą, tad padarėlį teko perkelti į kitą kambarį. Kaip vėliau ir kanarėlę, su kuria Bruknė užsimanė susipažinti atidžiau. O mūsų šuo su kate.. Na, jie kaip šuo su kate. Padarėm išvadas, kad ilgiau pagyvenę jie susibendrautų, nes kol kas privengia vienas kito. Bet vėlgi, katė šuniui taipogi įvarytų kokią nervinę ligą, nes šis jau nebe toks jaunuolis ir žaisti kiaurą dieną jam nebesinori.

Bandžiau katę žaidinti laidu, ant kurio galo yra USB jungtis, bet jai tai visai nepatiko, tad teko pasidaryti senovinį žaisliuką iš kailio gabalėlio (nei vienas gyvūnas dėl to nenukentėjo), ir batraiščio. Pasirodo, kad visos katės (bent jau tos, su kuriomis susidūriau aš), žaidžia ir pramogauja vienodai, mėgsta daug miegoti ir pagraužti gėles. Va dar naktį, tiksliau paryčiais, ji ateina pasimeilinti pas mane į lovą, o jau tas vidinis burzgimas, tai išvis kiečiausias dalykas, kurį tik turi katės :] Taigi, kolei kas džiaugiamės nauja gyventoja ir ji, tikiuosi, džiaugiasi mumis ir neskūs vėliau už nieką.

Vakar dar gi lankiausi Urmo bazėje vykusioje sendaikčių mugėje. Tėtis tai ten ėjo visas tris dienas, po kartą, man užteko valandos, sekmadienį, nes tiksliai žinojau ko noriu ir būtent tą ir radau.

Va kokių stiklinių butelaičių prisipirkau po du litus. Na, tiesa sakant, dvylika jų kainavo 20Lt, tad po du litus pavyko nusiderėti. Šitie dalykėliai puikiai suderės su mano LARP kostiumu. Jau sugalvojau prisipildyti juos skirtingos spalvos alkoholio, vienaip ar kitaip, juk tai įsivaizduojami eliksyrai. Na, gal vieną kitą ir tiesiog kokių sulčių. Visi jau pradėjo indaplovės išbandymus, kiti net po du kart. Reikės visiems padaryti mažus kamštukus, apdrožiant vyno kamščius. Taip pat pabandysiu kai kuriuos paraišiosiu virvutėmis arba odos juostelėmis, šiaip, dėl įmantrumo. Manau, kad taip darydavo, kad sumažintų galimybės, jog buteliukas suskils, atsitrenkęs į ką nors kieto.

Dar bevaikštant užmačiau visai gerus batus, siūtus, kaip sakė, Baltarusijoje, iš tikros odos. Batai mano akin užkliuvo dėl to, jog atrodė labai derantys prie bendro viduramžių stiliaus. Gaila jog nenufotografavau, bet pardavėjai pasisakė jog visada dalyvauja panašiose mugėse, kurių pavasarį apstu, be to, tikiu, kad ir kokiam tai Aleksoto turguje panašius rasčiau. Kainavo irgi ne per daugiausiai - 80Lt, ir dydis atrodė tinkamas.
Auliniai batai man iki šiol buvo didžiausias klaustukas. Siūtis pagal užsakymą kainuotų gyvą velnią, pirkti teatrinius, kostiuminius nenorėjau, nors jie ir gražūs, bet vis tik yra tiesiog muliažas, kuris netikiu, kad laikys. Alternatyva buvo užsisakyti Harley Davidson firmos batus, skirtus motociklininkams, yra visai neblogų variantų, be papildomų metalistinių detalių. Aišku, vėl kainuotų gyvą velnią, bet dėl kokybės nekiltų abejonių o šiek tiek padailinus, užkabinus kokį dirželį, sagtį ir prisiuvus atverstą aulo galą, atrodytu puikiai. Bet, greičiausiai reiks griebti rusiškus čiabatus.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą skelbėme Latvijoje.

2010-03-18T10:22:00.003+02:00

Kovo vienuoliktąją išriedėjom iš Lietuvos, su vienu, na gerai, dviem tikslais. Pasnieglentinėti ir skelbti visam pasauliui, kuris tuo metu buvo Latvijoje, apie visų Mūsų šventę!

Maždaug taip atrodytų "Milzkalns" pramogų kompleksas, kaip radau užvardinta.

Kai pagaliau atvažiavome, nesitvėriau džiaugsmu, tiksliai nežinau dėl ko. Gal labai norėjau vėl ridentis kalnais žemyn (ne šitais, buvo ir mažesnių). Oras atrodė puikus, o toks ir buvo išties. Kai, dar Lietuvoje, nuomojantis inventorių paklausė ar reikia stuburo apsaugų, atsakiau, kad aš ne piktybinis ir iškart nevarau nuo statumos.

Besiruošiant.. Geltonakojis yra Mantas, o baltakojė - Dora. Dar kažkur Vykintas blaškėsi, o aš - už kadro..

Lentos net šokinėjo iš nekantrumo, kaip norėjo kuo greičiau kristi pilvais į sniegą ir brūžintis aukštyn, žemyn.
Važiavom keturiese, su tokiu Manto mamos mamamobiliu, kaip aš jį vadinau, bet vietos užtat buvo žmoniškai daiktams ir dar šiek tiek liko mums. Iki vietos sukorėm apie 350km ir buvom suplanavę dviejų dienų veiksmą.

Na, jau turbūt visi girdėjo apie paskutinį šios žiemos mados klyksmą. Ir ne, aš nešneku apie tą klyksmą, kad žiema vis nesibaigia, o apie tai, kad didžiausias pulkas lietuvių suprato, jog kaimynai aplink (latviai ir lenkai), turi pilna slidinėjimo trasų, tad visi, kaip pasiutę puolė vežti jiems savo pinigus, manais, grįždami skaudančiais raumenimis ir (dažnokai), kaulais.. O kurortų savininkai irgi nepasimetę ir nusipirkę lietuviškus kalendorius žino kada pas mus šventės, tad sulaukdami lankytojų iš LT antplūdžio nepasididžiuoja kilstelėti, arba pasmukdyti kainų, čia jau priklauso nuo strategijos.
Milzkalns, šiuo atveju labiau orientuotas į vietinius gyventojus, tad, kaip pasaulietis, aš pasigedau angliškų užrašų, bet čia tik mano kaprizai. Be problemų su darbuotojais susitardavome angliškai, arba linksėdavome, kai jie kažką sakydavo rusiškai :]
Konkrečiai, daugiau apie vietą, kur buvome, galima rasti tinklapyje.

Pirmą dieną jokių nuotraukų nedariau, nes.. Nes ne tas buvo galvoj. Užtat kilau leveliais ir nuo stadijos "o, šį kart nenukritau nei karto", perėjau prie "o, kaip čia buvo, kad nukritau.."
Vakarop patraukėm į savo keturvietį kambarį, kuriuo net nelabai išeitų skųstis. Sumokėjus tvarkingus 50Lt už naktį, po dienos, kurios metu ne kažką veikei, akys tik ir krypo kur čia batus nusiauti, pavalgyt ir išsimiegot.
Per teliką (kaip gi nepasižiūrėsi), rodė latvišką TV3, tai stebėjomės, kad užsieniečiams lietuvių kalba veikiausiai skamba panašiai, kaip mums latvių.

Sumušėm visą pulką sausainių ir kitokių dalykų, su arbata, nors prieš tai, o gal po to, dar važiavom ieškoti Maximos, bet darom Rimi, ir apsipirkom dar kažkiek pavalgymo. Visi alei vieno studentai, dėl to pigokas ir ekonomiškas valgymas buvo pats tas.

Dora iškart suskubo bloginti, tad aplankykite jos tinklaraštį ir sužinosit daugiau. Ten, beje, pilna informacijos apie snieglentinėjimą, orientuotos į merginas ir, kaip skelbia antraštė: "Blogas apie ekstremalų sportą merginoms ir, rečiau, vaikinams".

Antrą dieną gavosi daugiau vaizdų :]

Džiaugsmo šokis.

Džiaugsmo šuolis.

Daugiausiai dariau taip, tiesiog čiuožinėjau žemyn, bet išmokau daryti posūkius, kad yra pagrindai. Mhm, mhm. Bet vis dar buvau aplipęs sniegu, kas aiškiai pasako, kad tobulėti yra kur :]

Ir pagaliau, antros dienos pabaigoje, kavinėje, aptarinėjom viską, kas vyko pastarąsias dvi dienas. Apie tai šnekos netilo ir važiuojant namo. Visą kelią, visus 350km. Ir važiavom visai ne greitai, nes gausiai davė sniego ir dar gausiau plikledžio, matėm, kaip už mūsų mamamobilio kažkas pradėjo blaškytis ir suktis ratu ant kelio, o mus aplenkęs autobusiukas už kelių kilometrų jau gulėjo pusnyje.
Apibendrinant, jau nusisprendžiau, kad šiems metams persiritus per vidurį pirksiu savo snieglentę. Nes kolei kas, jausmas, kuris kyla kantu rėžiant sniegą buvo maloniausia, ką jaučiau šiais metais.

Šiek tiek paišinių

2010-03-17T22:17:00.000+02:00

Apie savo susidomėjimą LARPG (Live Action Role Playing Game) jau rašiau. Šiandien nusprendžiau parodyti šiokių tokių rezultatų. Kolei kas tai turiu kalną sukirptos odos, kurią vieną dieną paversiu į liemenę ir diržus, kuriuos reiks persijuosi per krūtinę ir pasikabinti ginklus ir visokius kitus reikaliukus.

Va taip turėtų atrodyti mano užmanymas (tas kairėj, kur labiau į žmogų panašus). Aišku, mintis kiek nusižiūrėta nuo raganiaus, bet aš turiu tam savų priežasčių, kurių dabar nepasakosiu. Kitą kartą.

Iš daugiau pabaigtų detalių turiu tik antpetį.

Čia, pakeliui dar gimė mintis, sukurti burtininko Elementalisto kostiumą. Ten iš spalvotų akmeniukų jo ant jo rankos susidarome įspūdį apie keturis elementus. Šis vyrukas kiek primena Assassins Creed veikėją ir.. Ir tam neturiu jokio pagrindo, tiesiog kapišonas ir balti atlapai jau tapo tam tikra klišė.

Įsivaizduokit mane, vidury miško, šitaip apsitaisiusį ir šaukiantį užkeikimą ar kokį tai prakeiksmą.. Žinau, šiurpai per kūną eina..

O čia mintis Elementalisto pirštinei. Toks ratukas su runom ant delno, o centre arba koks simbolis arba dar įdomiau būtų tiesiog skylė, kad magija tiesiai iš delno galėtų sklisti. Magiškųjų ženklų ir runų specialistai, nepykit, nes ten paišiau belenką, kas ant minties užėjo, tikiuosi neparašiau kokio keiksmo..
Visa ta kostiumo gamyba ir vėliau personažo atžaidinėjimas man atrodo pasiutusiai smagiai ir įdomiai. Jau seniai seniai mėgstu fantasy o ir mano, kaip žaidimų dailininko vaizduotė pilna visokių keistų dalykų. Ar kada mąstėte kokie žmonės kuria tokius filmus kaip Žiedų valdovas? Visi jie savo lygio pakvaišėliai, veikiausiai dauguma mokyklose buvo kitokie, bet dabar jie super laimingi, nes atrado savo nišas. Kažkas panašaus nutiko ir man.

Tiesa, šiandien dar buvau piešti, nes piešti reikia ir reikės visada. Kauno dailės fakultete, du kart per savaitę, vyksta vakarinis piešimas. Dar prieš išvykdamas mokytis į Malaiziją lankydavau tuos užsiėmimus. O dabar tai puiki proga pamankštint rankelę. Jei randasi susidomėjusių - brūkštelkit.

Keli labiau pavykę darbai. Bet dar trūksta iki to, ką sugebėjau krėsti su anglimi ir popieriumi antrame skulptūros kurse. Šiuo atveju paišymas panašus į sportą ir, tikriausiai, į visas kitas aktyvias veiklas, nes daugiau laiko tuo neužsiimant, vėliau reikia atgauti formą ir nesustojamai praktikuotis.

Ko reikia norint pasikviesti svečius.

2010-03-17T15:02:00.000+02:00

Kad pasikviestum draugus pas save, pažaisti stalo žaidimo, reikia jiems leipti neiti į paskaitas ir pažadėti, kad pamaitinsi. Ta ir ne kita proga atsikėliau prabudęs 9am, beveik be žadintuvo iškart šokau iš lovos. Kadangi šeima darbuose ir mokyklose, visas butas teko man ir man vienam.
Po to, kai sutvarkiau visus namus ir pradėjau ruošti maistą, pasitvirtino (dar kartą) keli dalykai apie mane virtuvėje, vienas iš jų - tai, kad iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo daug paprasčiau nei yra iš tikro.. O apie kitą dalyką apačioje.

Nusprendžiau paruošti bulvių apkepą, taip, be mėsos, kažkodėl pastaruoju metu vis dairausi visokio maisto su mažiau arba be mėsos. Ne, čia nieko iš esmės nereiškia, nes vienas iš didžiausių vasaros malonumų man vis dar yra suleisti dantis į storą, sultingą mėsos kepsnį, bet kasdienai norisi kažko.. šviežesnio?.. Gaminau pagal šį receptą. Bet aš tai tikiu, kad geras virtuvės meistras visada turi šiek tiek improvizuoti, ypač jei trūksta kokių tai produktų arba gamybos procesą galima pagreitinti..

Pirmiausia tai bulvių nuskutau daugiau nei pusę kilo, nes maitint reiks ne tik draugus, o ir piktą šeimą, kurie grįš namo ir bus dar piktesni, jei sužinos, kad jiems nieko neliko. Antriausia, tai bulvių rankom nepjausčiau, o pasinaudojau virtuviniu kombainu. Vyrams patinka galinga virtuvinė technika.. Ką čia ir bepridursi, o dar mes elgiamės taip, kad bulves iki besisukančio peiliuko stumiam ne specialiu grūstuvu, o pirštais :D

Gan greit supratau, kodėl recepte rašė jog bulves reikia supjaustyti 1-2mm storio blyniukais, nes tada galima viską užpilti grietinėle ir ji gražiai nubėga. Man gi pasiutusiai greitai pavyko prisigaminti popieriaus storio žalių traškučių, kurie bematant sulipdavo ir vėl suformuodavo cielą bulvę. Bet greit radau išeiti (improvizacija, kaip minėjau), visus prieskonius ir pagardus sudėjau į padažą, kuriuo karts nuo karto perliedavau bulvių sluoksnius.

Šitaip suformavau savo pyragą, apibarsčiau sūriu ir pašoviau į orkaitę.. Labai didžiuojuosi, kad nepamiršau kepimo indo prieš tai ištepti sviestu :]
Gaila, jog nenufotografavau kai jau valgėm, bet patikėkit manim, atrodė daug gražiau ir skaniau, nei buvo išties. Tiesa sakant, išėjo bulvių kūgelis, kuriam trūko prieskonių ir šiaip skonio. Bet paskiau išsiaiškinau kur buvo mano klaidos.
Klaida numeris vienas: jei parašyta, kad reikia dėti grietinėlę, grietinėlę dėti ir reikia, o ne grietinę.
Klaida numeris du: bulves vis tik reikėjo pjaustyti blyneliais, o ne traškučiais.
Klaida numeris trys:... Na, jei nežinai ar bus skanu, negamink didžiulio kiekio, kurį teks valgyti kelias dienas.
Bet mano sesulei, mėsos nevalgytojai, visai patiko šitas reikalas, tai turės džiaugsmo dabar viską suvalgyti :]

Pagaliau pramokę taisykles pradėjo žaisti žaidaliuką, pavadinimu Smallworld. Apie taisykles nesiplėsiu, nes apie jas jau ir taip išsiplėsta visur internete, net lietuviškai. Mūs kompanija tokia buvo (žinoma, neskaitant manęs), ne prie stalo žaidimų linkus, tad visiem tai buvo pirmasis kartas ir visi pradžioje buvo susižavėję, kai aiškinau, kad čia yra antrojo levelio žaidimas, imant skalėje, kur Alias yra pirmo levelio, o Warhammer trečiojo.

Pirmasis žaidimas vyko ne rimtai, tol kol visi įsikirtom taisykles, tad antrajame raunde prasidėjo jau rimtos varžytinės. Džiaugiuosi, kad pavyko įsigyt šį stalo žaidimą, beje pirkau Kauno Akropolyje, Hobby shope, tai dar su pardavėju gal dešimt minučių dalinomės bendrais interesais ir tauškėm tik tam tikram žmonių ratui (geek'ams), suprantamais žodžiais.

Žaidimas vyksta nelabai nuspėjamai, o unikalus rasės ir jų galios kombinacijos derinys visada pateikia dar daugiau peno strategijoms ir planams. Fantasy pasaulis atvaizduotas šmaikščiai ir gan taikliai, bet nepasakyčiau, kad idealiai klijuojasi prie žaidime vykstančio veiksmo. Manau nieko neprarastume, jei žemėlapį pakeistume į nuošalią planetą, o orkus į Space Marines. Norėtus ateityje sulaukti žaidimo išplėtimo su daugiau galių ir popierinių ikoniukų, nes Smallworld nėra toks, kurio norėtusi žaisti tris partijas iš eilės, o po to dar ir dar. Žaidimo trukmė priklauso nuo žaidėjų skaičiaus, sakykim, kad vidutiniškai truks 30-50min, gerai įsipaišo į smagų vakarą su draugais. Tik visi baisiausiai nervinosi, kad aš greit ir daug skaitydamas, žaidimo metu, įsiminiau visas galias ir rasių sugebėjimus ir, ale, pasirinkdavau geriausius variantus :D Mhm, gaila, tik, kad nei kart nelaimėjau :]

Apie ką aš čia.

2010-03-17T14:12:00.000+02:00

Negaliu dabar atsidžiaugti naujuoju tinklaraščiu. Persikraustymas buvo visai neskausmingas, nedingo jokie komentarai, kaip maniau anksčiau, o visiems skaitytojams tereiks pasikeisti seną adresą naujuoju.
Norėjau naujos išvaizdos, kuri būtų ne kaprizinga, o svarbiausia, baltasis rašymo ir skaitymo laukas dideliausias ir plačiausias, todėl bus galima dėti didžiules nuotraukas. Taip vat!

Apie viską, po truputį

2010-03-14T11:23:00.000+02:00

Užbaigiau, užbaigiau, užbaigiau, pagaliau užbaigiau beveik mėnesio trukmės darbą fabrike. Taip, žinau, jog sakiau, kad niekad nebedirbsiu fabrike, nes, ale, menininkui nelygis, bet.. Bet buvo darbo ir gerai sumokėjo, tai teko nepasipuikuoti. Tas laikas, dirbant masinės gamybos aplinkoje, su proletariatais :] buvo labai sveika ir naudinga patirtis. Dėl to, jog dar kartą suprasčiau, jog toks darbas ne man ir.. Ir veikiausiai vėl suprasčiau, kad toks darbas ne man. Kas buvo tas, dabar, lai, mano gyvenimas grįžta į senesnes vėžes, kuriomis irgi tikiuosi per ilgai neriedėti. Čia galima banaliai pakartoti frazę, kad gyvenimas nestovi vietoje, bet kai kurie dar tą vežimą visaip stumdo, kad tas dar mažiau stovėtų, taigi paskui ir išeina visokios staigmenos ir tenka aiškintis ką ir kodėl darai.
Bet grįžtant prie tos nelemtos kasdienybės ir rutinos, kurią dauguma menkina, bet pasijunta tokie bejėgiai, kai jos nebelieka.. Nusprendžiau pradėti atostogas iš naujo, todėl kovo 11tą išvažiuojam keliom dienom pasnieglenčiaut į Latviją. Baisiai laukiu kol vėl užsiropštęs ant kalno galėsiu čiūžuoti žemyn, nes jau taip išmokau nusileist nei kart nenukritęs, tai smagumas tik prasideda, he he..
Viso to, aišku, nevyktų, jei manęs nebūtų pakvietę draugai, bet apie tai . Ta proga dar nusipirkau Jurgos albumą, kurio mp3 klausau jau kurį laiką ir pamačiau didžiulę neteisybę, mano, kaip vartotojo atžvilgiu. Aš visada muzikos klausau mp3 formatu, savo grotuve, kur bebūčiau, bet albume visos dainos užslėptos ir sukištos į spec grotuvą, iš kurio nieko net neįmanoma persikelti į kompiuterį. Net neabejoju, kad įmanoma muziką nuripinti ir konvertuoti į mp3 failus, bet nei žinau kaip, nei noriu tai aiškintis. Belieka parsisiūsti nelegalią albumo kopiją ir nusipirkti patį albumą, kurio, iš CD, greičiausiai, niekad ir neklausysiu, bet sąžinė bus rami. Teisybė tai ar neteisybė - nežinau. Manau, jog sumokėjęs už muziką, turiu teisę su ja žaisti kaip tik noriu, žinoma, nesidalinant kopijomis su kitais.
Dar gi aną dieną nusipirkau mažą tuntą knygų ir stalo žaidimą Smallword.

Apie knygas plačiau gal kitą kartą, kaip ir apie žaidimą, nes dar nespėjau išbandyti, bet jau greit teks :] Kad prisiviliotum draugus pažaisti reikia liepti jiems bėgti iš paskaitų ir dar prižadėti, kad paruoši maisto..

Archyvavimas

2010-02-03T17:48:00.001+02:00

Šiandien kažkaip įdomiai sugalvojau praleisti popietę ir dariau tai archyvuodamas daiktus. Tuojau pasistengsiu paaiškinti kaip tai vyksta.
Pirmiausia reikia paimti vieną vietą, kur viskas sudėta, arba tiksliau sumesta, chaotiškai, pilna visokiausių nereikalingų daiktų ir t.t. Na, žodžiu, reikia betvarkės. Aš pasiėmiau didelį stalčių, pilną senų "guaš" tipo dažų ir "trash" tipo popierių. Ten dar buvo daiktų iš "junk" serijos, tai yra šviesos kardų rankenų (taip, tų iš Žvaigždžių karų), riedučių detalių, guoliai, riedlentės ratukai ir dar visko, visko.
Viso to darymo tikslas yra tiesiog gyventi geriau. Asmeniškai, tai mėgstu dėti daiktus į dėžutes, tada tas dėžutes dėti į stalčius, lentynas ir visur, kur telpa. Ir taip daryti yra be galo patogu, nes kai reikia tam tikros kategorijos daiktų, pavyzdžiui, vienokių ar kitokių rankdarbių, tai viską iškart galima pasiimti, tiesiog išimant atitinkamą dėžę, nereikia knaisiotis, šitaip, neišvengiamai, vėl viską paverčiant betvarke..

Turi atrodyti maždaug taip. Tarp dėžių visada, beveik visada, atsiranda laisvos vietos, kur galima sutalpinti visokius kitus daiktus ir savo žaislus. Tai čia ir yra tas, vadinamasis daiktų archyvavimas.

O čia dar vienas gerumas, nes besitvarkant dažnai galima atrasti seniai užmirštų dalykų. Štai, tarp "guaš" tipo dažų aš radau dviejų metų senumo alaus skardinę. Ir ne bet kokią, o Limited Edition! Mano didesniam džiaugsmui skardinė buvo dar neatidaryta :]
Kad visai turiningai leisčiau savo dieną ir toliau, tai dar pastumdžiau stalą kambaryje, suradau naujus namus printeriui, kurį naudojam kelis kartus per metus ir atrūšiavau kalną makulatūros. Jau neminint to, kad išsiurbiau kiekvieną grindų centimetrą ir visus tarpus.

Išties gal tai verčia šiek tiek susirūpinti savimi ir pradėti kažką daryti, nes iš lėto tampu susirūpinęs namų šeimininkas. Būtų neprošal, pavyzdžiui, dirbti žaidimų industrijoje. Nes sėdėjimas namie kenkia. Savotiškai kenkia į gerą pusę, bet vistiek kenkia..

Raudonųjų akelių naktys.

2010-02-01T00:51:00.000+02:00

Tai toks renginys, tiksliau taip apibūdinimas. Game Jam, apie kurį užsiminęs buvau ir anksčiau.
Viskas prasidėjo penktadienio vakarą ir, oficialiai baigėsi sekmadienio popietę. Dalyvavau Kauno Game Jam, vykusiame KTU universitete, šiek tiek foto įspūdžių galima rasti games.lt.
Jamant viską ir išsakant trumpai, drūtai.. Renginys man patiko ir tikrai džiaugiuosi sudalyvavęs.
Iš pradžių susirinko tikrai daaaug žmonių, o man netgi pavyko pavėluoti, bet vėliau atsisijojo ir antrą dieną beliko jau tik pusė, kurie visi dirbo iki deadline ir parodė bent šį tą. Nežinau su kokiomis viltimis ėjau dalyvauti, bet jos liko pateisintos, o ir bendras visų dalyvių lygis maloniai nustebino. Ko trūko, tai daugiau kūrybininkų, mat aiškiai matėsi, kad techniniai dalykai nebuvo kliūtis, reikėjo tik geros vizijos ir.. Ir pradės gimti maži, bet nuostabūs dalykai :]

Nuo pat pradžių, bent jau mūsų komandos tikslai, nebuvo per dideli, todėl darbas ėjosi be jokių sunkumų ir tikrai nuosekliai. Gal nesudėjom visko tiek, kiek norėjom, kai kurias funkcijas teko išimti, bet reikalo esmė tikrai išliko. Bet ką aš čia, visų pirma turėjau pasakyti, kad žaidimą galima gauti iš va šičia . Žaidimas buvo pradėtas keturių žmonių komandos,tačiau dirbti likome dviese, bet dar, kartais turėjome ne etatinį Creative director, dirbanti mūsų pusėje.
Aš esu vienas iš tų kūrybininkų, kurie savo darbu patenkinti būna apie penkias minutes, o paskui pradeda svaičioti, kad tobulybei ribų nėra ir t.t. Tikiuosi, kad kada nors išmoksiu džiaugtis savo darbais, arba reiks pradėti daryti tokius darbus, kuriais galėsiu džiaugtis :]
Heh, Game Jam buvo dar vienas postūmis ir padėjo dar kartą suprasti, kad žaidimų industrija yra tai, kur ir kuo noriu gyventi, kur noriu dirbti, ką noriu daryti, tad neskaitant kelių akimirkų, visą laiką buvau pakilios nuotaikos ir mėgavausi tuo, ką dariau.
Deception of Prometheus yra antras veikiantis žaidimas, už kurio vizualinę dalį buvau atsakingas. Smagiausia yra matyti, kaip kažkas kitas žaidžia tavo žaidimą ir patiria teigiamas emocijas, manau, jog tai ir yra didžiausias atlygis, kokio galima susilaukti dirbant žaidimų industrijoje.

Pavadiną sugalvosiu (sugalvojau!)

2010-01-27T23:19:00.000+02:00

Tai štai, atrodo (man atrodo) kad aplinkui nieko per daug nevyksta, bet tai visai ne tiesa! Ogi vyksta ir tiek visko, kad oj oj oj. Nespėju nei laiškų atrašyti, nei skaipe pasėdėti.
Bet apie viską. Susiradau naują hobį ir tikiuosi, kad šis bus ilgalaikis, iki pat mano gyvenimo dienų pabaigos. Taigi, pradėjau siūti. Aha, aha, teisingai, bet dėl visų šventų pakartosiu dar kartą: pradėjau s i ū t i. Labiausiai man patinka s i ū t i odą. Ne, ne žmogaus, o gyvūno! Nebetrikdysiu ir pasakysiu, jog pagaliau pradėjau gaminti LARP'o kostiumą. Kas yra tas LARP, galite pasiskaityti va šičia. Trumpai sakant, tai gauja žmonių, kurie apsimeta visokiausiais tai fantasy padarais ir laksto po miškus, švaistydamiesi mediniais ginklais. Na, dar jie kalba pasakas ir įsivaizduoja, kad gyvena knygoje.

Sudalyvauti ir pradėti intensyviau domėtis larp, norėjau jau senokai, bet galimybės neleido. Tai koks egzaminas, tai žiūrėk į Malaiziją iškeliauji, va laiko ir nelieka. Bet pagaliau prisiruošiau susirasti tikrą hobį. Seniai jau žmonės šneką apie tuos hobius, o aš vis neturėjau jokio savojo. Rinkti pašto ženklus kažkaip nebemadinga, monetas renka šiaip visi kas netingi, o nuo to laiko, kai pradėjau mokytis žaidimų kūrimo amato, kompiuteris išvis tapo mano žmona. Tad nusprendžiau, kad visaverčiui gyvenimui reikia hobio, bent jau vieno, o dabar jau turiu du. Pirmasis hobis (kuriam taip pat, dėl minėtų priežasčių neturiu laiko) laukia manęs ir laukia pavasario. Tad dabar turiu du hobius. Kas dieną darausi laimingesnis ir laimingesnis :]

Ir dar vienas smagumynas laukia nuo penktadienio iki sekmadienio. Game Jam , kuriame sudalyvauti taip pat norėjau jau kokius metus. Šįmet nusprendžiau, kad kompetencija jau leidžia :] Reikalo esmė tame, jog renginiui registruojasi daug (tikėkimės, kad daug) žmonių, o tiksliau, net ne žmonių, o programuotojų, menininkų ir šiaip visokių kvankų, kurie paskui yra suskirstomi į komandas ir gauną temą, pagal kurią turi per savaitgalį sukalti veikiantį kompiuterinį žaidimą. Renginys vyksta pasauliniu mastu ir visi dalyviai varžosi dėl prizų.

Visus įspūdžius iš Game Jam ir savo siuvinių nuotraukas nuklosiu kitą kart, jau visai greitai. O kol kas, linkiu nesirgti (kaip dariau aš) ir patiems susirasti hobių. Beje, kitą savaitę jau tikriausiai šoksiu pavasario kvietimo šokį, kiek čia galima šaldytis, a?

Ant sniego.

2010-01-03T20:30:00.000+02:00

Na ką, man sėkmingai iki šiol vis dar visai visai nesinori sėdėti namie, ko pasekoje visai nesinori užsiimti kažkokiais darbais ar reikalais, todėl skubu organizuoti dar vieną ekskursiją į gamtą. Šiandien dieną, sėkmingai šturmavom Kauno marias, jų ledą ir sniegą, tik tai vyko pasivaikščiojimo žingsneliu. Kažkurioje stotelėje, begurkšnojant karštą vynioką ir arbatą, beužsigeriant kakava ir užkandant sausainiais, kilo mintis surengti panašią iškylą, tik šį kart dress code bus pačiūžos!
Ledas tinkamas čiuožinėjimui, oras visą savaitę nusimato geras, tikimės, kad sniegą prapustys vėjas ir trasa taps dar geresnė.
Kviečiami visi norintys ir turintys pačiūžas (neturintys, bet norintys turi jas kuo greičiau įsigyti).
Ką galiu pasiūlyti? Gerai praleistą laiką gamtoje, su užkandžiais ir šildančiais gėrimas.
Numatomas laikas kolkas yra penktadienis. Bet, kaip minėjau, numatomas, nes datą galima stumdyti, todėl visi norintys susisiekit ir susitarrrrsim.
O kiek žemiau šiek tiek įspūdžių!

Pelėdos ir Kalėdai

2009-12-24T14:30:00.002+02:00

Va taip ėmė ir atėjo Kalėdos. Nežinau ar daug ėmė pakeliui, bet atėjo lyg ir sėkmingai. Neskaitant to, kad lauke viskas pažliugę ir pas mane ant palangės stovi dar nepapuošta žaliaskarė. Užtat deginu žvakutes, pasidėjęs šalia, kad šildytų mano suvargusį kūnelį. O kam dabar lengva? :)
Žinoma, tikrosios Kalėdos ateis tik ryt, bet aš šneku ta plačiąja prasme, apimant kalėdines nuotaikas, šurmulius ir t.t.
Neskaitant visko kas dedasi aplink, tiek gero, tiek nelabai, visada galima suspėti pasidžiaugti mažais džiaugsmeliais. To juk nieks negali mums uždrausti. Štai, kad ir meduoliai. Skanūs, maži daikčiukai, vieną gavau dovanų. Nors liepė iškart suvalgyt, bet kažin kaip gaila. Aišku, kad suvalgysiu, nesu fanas tokių dalykų, kaip šimtamečiai margučiai ir visai nejaučiu sentimentų, laikydamas saldainius ant lentynos, atminimui. Manau, kad suvalgomos dovanos turėtų tapti populiaresnės, nei yra dabar, ir priežasčių tam vardinti tikrai nereikia.
Kadangi mūsų šeima jau taip sudėta, kad visi esam rankdarbių mėgėjai, vakar užtikau virtuvę kvepiančią ir pilną spalvoto glajaus. Teko trumpai įtikinėti, kad leistų ir man kuo tai užsiimti, bet viskas pavyko o vėliau teko stabdyti arklius, nes nebepasidalinome dar neapipaišytais meduoliais...

Pirmasis mano kūrinys buvo rožinė ninzė, apsiginklavusi geltonais peiliukais ir viena žvaigždute.

Vėliau patekėjo mėnulėlis.

Ir iš miško išlindo briedis. Akivaizdu, kad su mėnuliu jie kažką valgė, kokius tai stebuklingus grybelius, užsilikusius nuo rudens.

O šičia va Džokeris. Rimtas meduolis.

O Ir paskutinysis, piktas dvarfas, karys. Jo šarvai plieniniai, papuošti aukso apvadais, diržą puošia milžiniškas safyras (jie žali ar ne?) o antpečius du rubinai. Vėliau dar norėjau nupiešti žmogų vorą, santechniką Mario ir dar velniai žino ką, bet nebedavė man žmogaus formos meduolių. Kitais metais pasirūpinsiu, kad humanoidų būtų daug daugiau.

Čia mano sesulės darbai. Nežinau, gal ji per ilgai užsibuvo virtuvėje ar persivalgė glajaus, nes pradėjo matyti tokias spalvas ir raštus, kokius aš mačiau tik vaizdo klipuose, kuriuos ilgai žiūrint pradeda suktis galva.

O va šitie tikrai atrodo kietai. Kažkokios šventosios dvaselės, su vitražu viduje. Tas viduriukas persišviečia, todėl per meduolį galima matyt kitokį pasaulį. Na, laisvė interpretacijai, žodžiu, bet man iškart liepė laikytis nuo šitų kuo toliau. O dar sako, kad Kalėdos tai gerumo metas.. Šitie artefaktai retai sutinkami žmonių pasaulyje, jie vienetiniai, todėl ir laikomi tokiais vertingais. Na, tiek to, aš atsiimsiu savo per Velykas, reikės susidaryti sąrašiuką dalykų, kuriuos paišysiu ant kiaušinių.

Tai tiek. Linkiu visiems nors kažkiek pasistengti ir surasti tą šventinę nuotaiką, apie kurią visi kalba, bet nieks nežino iš kur ji ateina ir kodėl jos dar nėra. O nėra todėl, kad mažai kas bando ją sukurti. Nuotaikos juk negyvena kažkokioje nuotaikų pilyje, o gimdome jas mes patys, savo veiksmais.

O dabar čiupsiu į rankas ilgiausią, kokį tik rasiu namie kalaviją ir kibsiu doroti visą pulką virtų produktų, reikalingų pašlovintajai baltajai mišrainei sutverti. Reiškias kursiu kalėdinę nuotaiką..

Linksmų švenčių!!

Ir jei perskaitėte tai kūčių vakarą, susirūpinkite savimi ir paklauskite, kodėl jūsų kompiuteris išvis dar įjunktas, juk visi seniai žino, kad kompiuteriai gali kalbėti bet kada.. :)

Įspėjimas!

2009-12-14T23:06:00.000+02:00

Na. Atrodo, kad šiais metais pagaliau sulauksim baltų Kalėdų. O aš jau ir negalėčiau prisimint tiksliai, kada tokios buvo. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie tai.
Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad mano šeima gali būti tokie beširdžiai ir tokiam šalčiui esant išvaryti mane laukan, vesti šuns. Cieli -7. Aš tai gal ne iš kokios Grenlandijos grįžau. Bet aš vis tiek ne apie tai.
Paprastai tvarka tokia, kad šunį vedu aš arba mano sesuo. Bet ji tai pastoviai tingi, todėl aš dažniau tuo užsiimu (lauku). Bet jei kartkarčiais užsimanom pasiginčyti, į pagalbą galima pasitelkti tėvus ir jų verdiktą. Tėtis visada motyvuoja tuo, kad sesuo visą dieną sėdi prie kompiuterio, todėl jai reikia išeiti laukan, o mama motyvuoja, kad aš visą dieną sėdžiu prie kompiuterio ir man reikia išeiti laukan. Na, jie abu nori mums gero, bet reikalo esmė nuo to nekinta.
Man gali padėti tik kokie nors alpinisto drabužiai iš termo karinės medvilnės ar dar kokio velnio. Jau pradėjau vaikščioti ne su dvejomis poromis, o su trejomis poromis. Kojinių, kalbu apie kojines.
Bet šiandien, vedžiodamas šunsnukį (taip, šiandien vedžiau aš, nes sesulė sakė, kad ves ryt ir poryt), sumąsčiau visai neblogą argumentą, kuris gali padėti man laimėti vakarinį ginčą. Kitą kartą, galiu parašyti į blogą ką nors gėdingo iš jos vaikystės ar įdėti mažos nuotrauką. Juk žinot, kaip tai gniuždo, kai esi paauglys. Maža to, padarysiu taip, kad tai perskaityti kuo daugiau jos pažįstamų. Viešuma yra puikus ginklas, o šeimyniniai ginčai kartais yra visai įdomus laiko praleidimas.

So don't mess with me, little one!

Čia vėžliukas, iš mano naujo projekčiuko. Nežinau ką čia galima daugiau papasakoti, tiesiog mokausi piešti vaikams.

Apie lietuvio nūdieną Lietuvoje

2009-12-12T22:24:00.002+02:00

Dabar atrodo, kad viso to laiko (aštuonių mėnesių) nebūtų buvę. Jau pripratau atsakinėti į tuos pačius klausimus, nors karts nuo karto pasitaiko, kad kas ko naujo užklausia, tai tenka labai trumpai susimąstyt ir išberti atsakymus. Bet nieko, per daug nekenčiu nuo buvimo dėmesio centre.

Pildosi dalykai apie kuriuos svajojau. Galiu visas apsikaišęs ir apsišalikavęs žingsniuoti seno gero Kauno senamiesčio gatvėmis, klausydamas muzikos ir neatkreipdamas į save daugiau dėmesio nei kiti praeiviai. Jaučiuosi išlindęs iš po padidinamojo stiklo. Nors niekad nenorėjau būti pilkosios masės gabalėlis, bet kartais taip infiltruotis visai gerai. Baisiausiai smagu vėl pasivaikščioti Kauno dailės fakulteto koridoriais ir naktimis keliauti į stoteles. Tie dalykai, kuriuos dariau anksčiau ir kuriuos labai daug nemąstęs palikau vis dar teikia džiaugsmą. Žinoma, jaučiuosi kažkaip nutolęs, bet tai natūralu, juk laikas nestovi vietoje. Kolkas visai nepasigedau nieko iš ten ir kolkas nieks čia neatsibodo ir grįžti visai nenoriu.

Veikiausiai jau visi pajautė, o aš ypač, jog orai atvėso. Irgi labai super dalykas.

Dabar, kai sėdžiu kitame šio termometro gale, savotiškai mėgaujuos šąlančiomis kojomis, pirštais ir nosimi. Būtų smagu, kad mėgautųsi ir visi kiti šio faino krašto gyventojai, jiems biški trūksta tos šilumos, kuri tvyro ana ten. Bet nieko, svarbiausia, kad jie manęs per daug pirštais nebado ir leidžia jaustis namuose.
Kalbant apie apie namus, tai jau sėkmingai susikūriau naują darbinę erdvę. Atrodo, kad baiginėju atostogas ir pradedu stengtis išverst savo talentą taip, jog visas tas gerumas virstų į finansus, kuriuos naudosiu mokesčiams už tolesnius mokslus. Galimybės čia labai plačios, bent jau aš jas taip matau, reikia tiktai nusitaikyti ir pradėti važiuoti. Kaip sako mano mama, kurią, beje, neseniai išrinko UAB "Kraft Foods" profsąjungos pirmininke, - Reikia galvoti ne kaip kuo mažiau išleisti, o kaip kuo daugiau uždirbti. Tokiu pasakymu vadovaujuosi ir aš, beveik visada. Nesivadovauju tik tuomet, kai stoviu su mažaženkle kupiūra parduotuvėje ir mąstau kaip čia kuo daugiau alaus nusipirkti.
Bet va imi žmogus ir vis įvertini, kaip kartais gerai su tėvais važiuot į parduotuvę ar šiaip, kai ryte eini pusryčiaut ir turi pasirinkimą, ką nori valgyt, aštuonias rūšis arbatos ir skanios kavos, o ne vien batoną, su riešutų sviestu.

Šiandien praleidau labai turiningą dieną.

Visų pirma daug bendravom su štai šiuo džentelmenu.

Visų svarbiausia, iš mirties taško išjudinom eiklųjį žiogelį. Labai smagiai pasiriedėjau po aplinkinius sodus ir vieškelius. Visada kartojau ir kartosiu, kad tokia turi būti tikra mašina, be vairo stiprintuvo ir su mechanine dėže. O va, kasdienis automobilis (toks, kaip kairėje), skirtas kasdienai.

Gaila, kad ne tiek ir daug pasidžiaugus reikėjo supakuoti į dovaninį popierių ir laukti, kol galėsiu išlukštenti, maždaug kitais metais, gal per Velykas, o gal ir anksčiau.
Džiaugiuosi, kad per šventes galėsiu būti su šeima ir draugais. Tiesa, nors nieko įspūdingo ir nevyksta, bet mėgaujuosi ta lėtai slenkančia kasdienybe ir tikiuosi, kad dienos slinks kuo lėėėėčiau, todėl specialiai stengiuosi nieko neveikti ir sėdėti namie... Na, gerai, gal ir perdėjau su šituo, paskutiniu, nes man dažnai kas nors neleidžia sėdėti namie, bet viskas savu laiku.

Ai, beje, čia toks skelbimukas, va, jei atsiras savanorių, labai sveikinsim ir kitaip būsim dėkavoti.

Tai grįžau.

2009-12-04T00:25:00.000+02:00

Taip, pagaliau tas laikas iš laikrodžio išseko visiškai, o kaip kas pastebėjo, kad net į minusą nuėjo.
Skrydis buvo gan neblogas, bet labai varginantis. Nežinojau nei pagal kurią laiko juostą, nei pagal ką ar kaip aš miegu ir gyvenu. Mitau maistu iš pakuočių oro uostuose ir "pasidaryk pats" paketais, lėktuose. Dar kava, alus, vanduo.. Nieko naujo ir nuostabaus, tiesiog dar kartą įsitikinau, kad skraidyti per pusę pasaulio labai užknisa.
Užtat viskas labai greit su kaupais atsipirko, kai pamačiau savus žmones, pavalgiau namie ir galiausiai naktį buvau pagrobtas, bei nuvežtas tiesiai į peržiūrų naktį, Kauno dailės fake. Visus džiaugsmus užbaigiau išsimiegojęs visą dieną po pūkine antklode. Ir, kas kiečiausia, pabudus ryte, tiksliau vakare, visi džiaugsmai prasidėjo iš naujo, su mane žadinančiu šunimi, priešaky.

Dabar dar laikas pasimėgauti tais džiaugsmais, pasimatyti su draugais ir priprasti prie šalčio, o paskiau reiks stengtis, kad laikas tikrai nenueitų į minusą. Jau sudarinėju gruodžio tvarkaraštį, tad jei kas ką ruošiatės siūlyti, siūlykit dabar. Skambučius priima mano asistentė, skambučių priėmimo klausimais, tol, kol pasidovanosiu kokias nors biudžetines mobilaus ryšio paslaugas.

Fako balius

2009-11-30T10:58:00.000+02:00

Va taip va, semestro užbaigtuvių proga, gal prieš savaitę Games Dev dėstytojai suorganizavo balių. Idėja gimė vienam dėstytuvui, pasikiesti į savo namus krūvą geimerių (mūsų), bet vėliau tai peraugo į dizainerių, programerių ir dėstytojų vakarėlį. Tema buvo paprasta: "barbekiu". Toks renginiūkštis vyko pirmą kartą fakulteto istorijoje ir veikiausiai pirmą kartą pačiame universitete.

Viskas prasidėjo žaidimu "sutrypk priešo gyvybės taškus" arba tiesiog suminkyk oponento balioną. Pasidalinom į komadas po septynis žmones. Nepamenu kiek išėjo komandų, bet prasidėjus žaidimui pirmiausia buvo sutriuškinti dėstytojai. Gal ne dėl to, kad jie buvo tingesni, bet tiesiog visiem buvo smagiau pasivaikyti juos, o tik paskui šokti ant savų.
Taip laužėm standartus, kad geimeris yra nejudrus ir nepakelia net oro balionėlio.

Na, o vėliau, pagal visus papročius reikėjo pavalgyti.

Dar laužosi tie standartai, kad žaidimus studinti gali ir moka tik bičai.

Čia juokavau, kad man nepatinka, kaip jie paima baltą daiktą ir po kiek laiko paverčia jį juodu. Na žinot, kai žaidimus studina išvis kokie trys europiečiai, tai kultūrinė persvara dažnai būna ne mūsų naudai :]

Valgyti reikėjo ir dar.. ir dar... ir dar.. Panašiai kaip per didžiąsias mūsų šventes. Tiesa, buvo kažkos dalykas iš išvaizdos labai panašus į mūsų baltą mišrainę, bet skonis buvo visai nepanašus. Kirtom keptą jautieną, avieną, vištieną ir dar kalmarų buvo. Žinoma ir ryžių, makaronų ir indiškų saldumynų, kurie taip pat iš ryžių. Aa, tiesa, dar buvo toks dalykas kaip "sweet potato", arba saldi buvlė. Kiek užtruko kol man išaiškino, nes iš pradžių vis išgirsdavau "street potato". Aš, kaip didis bulvių mėgėjas, aišku, ragavau, skonis kaip morkos ir bulvės ir dar su cukrumi. Na, tai vistik sweet potato.

Po baliaus prasidėjo visą naktį trukusi žaidimų sesija.

Kitoje kompiuterinėje tuo metu buvo žaidžiama "Dota". Visa Azija čystai pasinešus ant šito žaidimo. Tas click click click'inimas matyt jų kraujyje.

Va taip praėjo paskutinė savaitė universitete. Tokios semestro užbaigtuvės, tikiu, taps viso FMC fakulteto tradicija. Būtų mūsu valia, tai išmokytume juos, kaip reikia užbaigti mokslus, bet ai..

________________________________________________________

Išskrendam rytoj, popiet. Nežinau kaip čia jausti dabar. Atsispausdinau visus bilietus, betliko susidėt paskutinius daiktus ir nuplėšyt sieną..

Strykt pastrykt, iš kampo į kampą.

2009-11-28T19:21:00.001+02:00

Daiktus pradėjom dėtis gal prieš keturias dienas, bet tai tebetrunka iki šiol. Didžiausią dalis visko yra sukrauta į dėžes ir palikta pas draugą, saugojimui.
Įdomiausias dalykas pakuojantis yra spręsti 15kg dilemą, kurią gali vežtis namo. Gerai kai didžioji dalis gyvenimo telpa kompiuteriniuose gigabaituose, nes jų kiekio kolkas niekas neriboja. Bet jau viskas kaip ir nusėdo į vietas, liko tik sukamšyti kojines į kampus, kad neišlakstytų viskas, o dūžtančius daiktus suvynioti į apatinius. Na žinot, eilinė pakavimosi procedūra. Labiausiai gaila bus nuplėšyti viską nuo savo sienos. Tiek ten visko, vietomis trimis sluoksniais suklijuoti eskizai, idėjos, tvarkaraščiai ir priminimo lapeliai.. Aišku, per tiek laiko visa tai virsta viena, marga visuma, į kurią beveik nebekreipi dėmesio, bet pakėlus akis smagu paskaitinėti ko ten buvai prisirašęs. Savimotyvuojančios frazės, skaičiai, pavadinimai ir pavardės, kuriuos reikėjo pasigooglinti.

Čia aną vakarą surengėm mažą , lietuvišką susibėgimą, pašlakstytą dar išlaikytais žaliais devynetais. Kad turiu fotiką, prisiminiau, kaip visada, tik po visko. Ir šiaip, tie visi atmazai, kad nemėgstu pats fotografuoti čia puikiai tinka. Bet paskui pagavom va tokį džipą, kuris čia stovi jau daugiau nei metus. Po pasisėdėjimo mano nugara liko nudulkėta juodais sėdynių antspaudais.

Taip jau yra, kad Malaizija gražiausia yra naktį. Gal dėl to, jog ,pirmiausia, nėra taip karšta, o paskiausia, kad naktis paslėpia viską, kas negražu. O tos oranžinės šviesos... Neturiu joms komentarų.

Tokiuose "ant gatvės" maisto kioskeliuose suvalgėm daug mėsainių ir dar kažko. Šitos nešiojamos valgyklos ne tik Malaizijos, bet visos Azijos bruožas. Praktiška, šviežia ir jei patinka matyt, kaip ruošiamas tavo maistas, dar ir pramogą apturėsi.

Išskrendam antradienį, popiet. Šitiek laukus ir skaičiavus dienas dabar net nesitiki, kad taip greit. Tiesa sakant, šiuo metu netgi jaučiuosi kažkaip nepatenkintas, kad mano, man patinkamai "nustovėta" buitis yra sutrigdyta. Daug daiktų supakuota ir jau užrakinta pas draugą, kita pusė pas mane kelionkrepšyje. Tiek vargau kol susikūriau maždaug tinkamą darbinę ir gyvenimišką aplinką, o dabar jos nebeliko. Aišku, čia tik laikinai toks jausmas, tikiu, kad tuoj šokinėsiu ir kitaip nenustygsiu, kai važiuosim į oro uostą. Tik nežinau kuo sunkiau buvo patikėti ar, kad skrisiu į Malaiziją ar, kad skrisiu namo..

...

2009-11-23T07:39:00.000+02:00

Maniausi šiandien eilinį kartą parašyti kokią nesamonę, apie Malaiziją, tam, kad dalis skaitytojų pagalvotų kokia ši šalis yra nevykusi. Bet.. Na, sakykim, kad kažkada, gal prieš savaitę, man pagaliau dalykai susidėliojo į vietas ir supratau, tai, ką suprasti turėjau seniai.. Problema yra ne šioje šalyje ir jos gyventojuose, problema yra manyje, nes aš nepriimu viso to, kas vyksta aplink mane, kaip natūralaus dalyko. Aš skelbiu, kad prekybos centrai tai blogis, vedantis tiesiai pas piniginių siurbėles, nepagalvodamas, kad... Kad prekybos centrai tai tikrai yra blogis, vedantis tiesiai pas tas pačias siubeles, bet vietiniams tai nė motais! Visi aplink juda dvigubai lėčiau nei Europoje, visada vėluoja ir išvis negyvena pagal grafikus, bet velniop, kai lėtai vaikštai, ne taip karšta, kai niekur neskubi, nereikia nervintis, o kai atidedami trys iš eilės traukiniai ir žmonės turi grūstis vidun, kaip į gyvulinius vagonus... Na, gal jiems patinka liestis prie aštuonių prakaituotų žmonių iškart. Tai čia ta vadinamoji egzotika?

Štai vakar su Antanu teko šiek tiek taškytis po parduotuves. Turėjau progą pastebėti kai kurias vitrinas jau išpuoštas kalėdinėmis spalvomis, žvaigždėmis ir briedžiais. Ar musulmonai taip pat švenčia kalėdas? Nežinau, bet pirkti jie mėgsta, bet kokia proga. Daugumą tokių tradicijų perimta iš taip čia mėgstamos vakarų kultūros. Konkrečiau iš Amerikos ir dar Australijos, todėl norint surasti kažką, kas tikrai būtų šimtametės vietinės kultūros bruožas, reikia nerti labai giliai, turbūt kažkur už didmiesčių ribos, į kaimelius ir džiungles. Arba, į skersgatvius, su mažom krautuvėlėm ir pardavėjai gaminančiais maistą ant šaligatvio. Visa kita, tai ką kasdien matau, galima vadinti moderniąja kultūros puse, bet, kaip sakiau, tai bus jau kažkur matyta, kažkaip pamėgdžiota ir.. Labai nuoširdžiai priimta. Va, panašiai kaip mūs Akropolis, tik, kad šimtą kart daugiau ir stirpiau. Jei Kauno Akropolio viduje pastatytume mažą bažnyčią, tai sutrauktume ir tas bobutes, kurios baidosi minių ir ryškių šviesų. Su reklamomis, vietoje vitražų ir lankstinukais, vietoje maldaknygių. Žodžiu, neduok, dieve. Nors, kita vertus, jei ten įsikurtų komiksų ir kitokių geek stuff krautuvėlė, tuomet pritrauktų ir mane.

Nuo šiol, kaip ir iki šiol, visada turėsiu spalvotų argumentų apie Malaiziją, bet visada pridursiu, kad čia taip tik man. Gal Jums, kiti lankęsi čia, papasakos kitaip, čia jau jų reikalas.

Šiandien iš po lovos išsitraukiau savo kelionkrepšį ir užsiuvau vieną jo kampą, kuris kažkaip išsižiojo, veikiausiai, tik pamatęs Malaiziją. Dar reikės susisiūti savo neužmušamą kurpinę, kurios petneša kotais nutrūko, jau seniai. Ir tuomet pradėti stumdytis daiktus, ką palikti, ką susidėti, ką išmesti.. Tikrai nekantrauju viską pasiruošti, o beliko dar devynios dienos ir aibės dalykų, kuriuos dar reikia nuveikti prieš grįžtant.
Taip pat šiandien vyks toks visų žaidimų dizainerių kursų vakarėlis, su kepta mėsa ir sultimis. Kiek žinau, toks bus pirmą kartą, bet manau, tai pavirs į gražią tradiciją, kurios metu bus galima atsisveikinti su chebra, iki kitų metų, iki negalėjimo prisiklausyti kompiuterastų stiliaus bajerių ir kitaip pasismaginti.
Viduje šiek tiek liūdna, bet man taip visada nutinka, semestrų pabaigose. Kažkas gero baigiasi, tai, ko pakartoti jau nebeišeis, nes paprstai tas laikas, kai jauti, kad dar yra marios laiko iki pabaigos yra pats geriausias.. Ir dar turbūt tai, kad visi senstam.

Kad jau kažkur pradėjau apie kalėdas, tai apie šią mūsų šventę įrašą ir nutęsiu.

Neseniai prasidėjo dar viena graži, vieno mūs prekybcentrio akcija, kuomet iš IKI prekybos centrų tinklo kišenės mes galime nuspalvinti kalėdas mažiau laimingiems vaikams, gražesnėmis spalvomis. Viskas ką reikia padaryti, tai spustelti ant paveikslėlio, šiek tiek dešiniau nuo teksto ir taip prisidėti prie šios akcijos. Tokius pat paveiksliukus galite pamatyti ir daugėlyje kitų lietuviškų tinklaraščių, todėl stustelkite ir ten, juk nieko nekainuoja. Spaudinėti galima kas valandą, tad nepamirškite to padaryti apsilankę pas mane ( ir ne tik) kitą kartą!

Virtualios jūros, pilnos jungų ir kapitonų Džekų, su vienaakėm papūgom.

2009-11-20T00:07:00.000+02:00

Neseniai tinklaraštyje apie žaidimus dievorezimas.lt pasirodė įrašas apie piratavimą internetinėje erdvėje. Kuris iš esmės pakurstė daug aistrų ir sukėlė nuostabos nekeliančią skaitytojų diskusiją. Nuostabos nekelenčią dėl to, jog tai dar viena diskusija, kurioje vieni teigia, kad siurbti viską iš interneto yra ne tik, kad neblogai, bet netgi gerai, o kitas frontas gina moralines normas ir propaguoja teisingą IT turinio įsigyjimą ir.. Na, esmė, manau, aiški.
Praėjus kelioms dienoms po šio įrašo vyko atvira diskusija, po LANVA sukelto skandalo, kurioje dalyvavo tos pačios LANVA atostovai, visokio plauko teisininkai, linkomanijos atostovai ir nepriklausomi, lietuviškoje internetinėje erdvėje žinomi asmenys.
Po visko susidariau nuomonę, kad nieko konkretaus nepasiekta. Bet, juk tai šiokia tokia pradžią. Pats nelaikau priešais nei vienos, nei kitos pusės. Pats naudojuosi torrentais, gauti muzikai, filmams, programoms. Tiesa, neseniai įgijau griežtą nusistatymą, kad mažesnis blogis yra parsisiūsti kažką pačiam, nei pirkti jau parsiūstą ir surašytą turinį iš nelegalių, legaliai veikiančių parduotuvių, Malaizijoje.
Pasisakau už tuos, kurie sako, kad piratavimas visapusiškai yra vagystė. Didžiausi argumentai, už kuriuos pasisako piratavimą palaikantys asmenys yra tokie, kad skaitmeninė erdvė nėra fizinė, todėl padarius failo kopiją, niekas nenukenčia. Ir toks pasakymas yra VISIŠKA nesamonė. Niekad neskaičiau, bet esu tikras, kad kažkur jau yra protingai parašyta, kad toks nukopijavimas yra neleistinas, jei pats kūrėjas to neleido.
Nors po šiai dienai stengiuosi, kad mano kompiuteryje būtų kaip įmanoma mažiau nelegaliai gauto turinio, visiškai be to išsiversti neišeis.
Programos, kurias naudoju, yra tikrai brangios, tad jas įsigyti nėra galimybių. Bet iš kitos pusės, patys gamintojai nesudaro palankių galimybių nusipirkti jų programas, studentams. Nes tam tikri gamintojai žingsniuoja po pasaulį monopolio žingsneliu ir netgi piratavimas populiarima didžiuosius programinės įrangos gamintojus, nes nelegaliai jomis besinaudojantys studentai, vėliau privalės tas pačias programas pirkti darbui. Vienok tai skolos gražinimas, iš kitos pusės tik dar vienas narvelis, į kūrį užsidarome.
Muzika ir filmai. Na, neturiu pasiteisinimo ties šitu. Galiu sau leisti lankytis kine, nusipirkti vieną kitą DVD, o albumus, kuriuos klausau dabar, vieną dieną nusipirksiu. Beto yra puikių nemokamų alternatyvų. Internetinių produktų, kurie už mažą mokėstį leidžia klausytis muzikos, jos neparsisiunčiant. Filmų ir muzikos industrija yra viena tarp daugiausiai pajamų prarandančių. Neskaitant, kad pajamas jie kasa milijardinio dydžio kastuvais, bet moralė yra moralė.
Žaidimai? Čia sunkiausia tema. Kaip žaidimų dizaineris turėčiau žaisti ir daug, bet tos pačios moralinės normos sako, kad nelogiška daryti tai, nuo ko vėliau gali kentėti. Demo versijos visada buvo puiki alternatyva. Taip pat sparčiai populiarėja internetinės parduotuvės, kurios vyksta akcijos, kai žaidimus galima pirkti už skatikus.Gyventi tikrai galima. Blogiausia tai, kad mąsiškai viską siunčiantis spuoguotas vaikis vieną dieną parsisiūs ir tavo žaidimą, pabandys jį valandėlę ir ištrins, tuomet paspamins vietiniam forume, kad tai visiška nesamonė ir eis žaisti ką kitą, nes eilėje dar penki parsisiūsti žaidimai. Šitaip žmonės nustoja vertiti tai, ką kuria kiti.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad visi turi savų pasiteisinimų ir nevertą jų dėlioti į vertus ar nevertus, nes tai vistiek yra pasiteisinimas, o teisinamės męs, kai padarome kažką nelabai gero. Galima turėti moralinių įsipateigojimų, ale, nusipirksiu, kai būsiu didelis ir turtingas, bet su laiku tokie dalykai užsimiršta. Galima nesinaudoti tuo, kas tau nepriklauso išvis.
Piratavimas savo principu gal ir nėra toks blogas dalykas (bet vistiek didžiausias nuošimtis to yra vagystės). Failų apsikeitimo sistemos veikia labai sėkmingai ir platinant nemoką turinį jos gali didžiai pasitarnauti. Visokiausio plauko nerdai ir geekai, turi galimybių gauti įrankius, kuriais vėliau kurs, tai, ką visi garbins.
Blogiau yra tai, kad visuomenė nebevertina skaitmeninio turinio, o šitą problemą sukuria ne tik vartotojai, bet ir gamintojai. Štai ko aš nepateisinu. Besinaudojančių viskuo, ką galima rasti, bet nemąstančių apie dėl to kylančias problemas.

Beje, jei parašai mandagų e-laišką su informacijos užklausimu, į atitinkamą įstaigą, kur turi suteikti tau tą informaciją po kiek laiko yra mandagu parašyti dar vieną laišką, jei negauni mandagaus atsakymo? Po dviejų dienų? Po savaitės?

Namai vis arčiau.

2009-11-17T09:27:00.001+02:00

Paprastai krūva CD, su užrašais, reiškia, kad semestro pabaiga jau visai čia pat.
Kompaktiniai diskai jau beveik visi išdalinti, visos formos užpildytos, beliko dar susidėlioti paskutinius darbus, ką ne ką pabaigti. Formalumai, žodžiu. Šio semestro pabaiga buvo tikrai labai intensyvi. Žinoma, kaip visada galiu pasakyti, kad galėjau dirbti dar stirpiau ir daugiau, nors tai, kiek laiko ir jėgų atidaviau užduotims, viršija tai, ką esu nuveikęs anksčiau. Bet.. Esu įsitikinęs, kad visada galima dar geriau, bet tai palikime ateičiai. Nežinau kaip pasverti tai, ką ir kiek išmokau, nes jaučiuosi įgavęs tikrai nemažai žinių, bet bent jau dabar visiškai nenoriu apie tai galvoti. Šiaip jau dabar norėčiau išsimiegoti ir greitai eisiu patenkinti šį savo žemišką norą. Taip, kad pastarąsias dvi savaites miegas tapo nebe poreikiu, o noro reikalu. Noro, kuris kažkur kertasi su pareigos jausmu.
Atraudau visokiausių miego ir darbo rėžimų, štai, kad ir taip, jog paroje pramiegi septynias valandas, universitete prabūni penkias, o likusias dvylika pradirbi. Žinoma, taip ištisai dvylika valandų zulinti pelę stebint pikselius arba poligonus neišeina, tad reikia padaryti pertraukėles.. Bet reikalas aiškus.

Apskritai (kas nors pasakykit kalbiškai teisingą šio žodžio atitikmenį), jaučiuosi pavargęs. Ne fiziškai, o morališkai, ne nuo darbų, o nuo visko. Nuo aplinkos, nuo veiklos, nuo savo dabartinio gyvenimo. Todėl tai yra dar vienas didėlis dalykas, dėl kurio laukiu atostogų namie. Kažkaip jaučiu, kad tos atostogos ramiai nepraeis, nes netruksiu vėl apsikarstyti visokiausiais veikimais. Bet, tebūnie. Penkiolika dienų. Dvi savaitės (esu tikras, kad šitą, penkioliktą pramiegosiu).

O dabar, kolkas, labanakt...

Knygos ir raudonos akys

2009-11-05T15:29:00.000+02:00

Kol mokiausi Kauno dailes fakultete, vis kartodavau, kad noreciau pamėginti mokytis dideliame universitete, su dideliais koridoriais ir šimtais laiptu, kur kasdien galetum pamatyti žmones, kuriu, dar nebuvai mates. Tai cia taip išejo dabar, kad kartais tikrai gauni tai, ko nori, o dar ir su kaupu. Ir pasitvirtina dar viena gyvenimo tiesa, jog supranti, kad ko nors truksta, tik tada, kai prarandi.

Bet, motyvuojant save neliūdentis, visada ir visur ieškau privalimu. Štai, didėlis universitetas turi didelę biblioteka, su daug naujų ir naudingų knygų. Kaip tik šiandien taip ir mąsčiau sėdįdamas užu stalo, pasigriebęs dvi knygas, pasakojančias apie darbą 3Ds Max programa.

Anksčiau bibliotekoje lankydavausi du kart per savaite, tokiu grafiku: ketvirtadienį, atnešdavau prieš savaitę pasiskolintas knygas, tada nuo pietu iki vakaro skaitydavau ir vėl pasiimdavau knygų namo, penktadienį šiaip užsukdavau paskaityt ir kartais pasiimti knygą namo.

Paprastai pasiemęs kelias knygas prisėsdavau tarp lentynų, atsirėmęs i sieną ir kelias ar daugiau valandų ten preleisdavau skaitydamas. Nemėgstu sėdėti prie stalo, nes ten greit pasidaro nepatogu. Taip pat ant kiliminių grindų, tarp lentynų skaityti daug ramiau. Nieks tavęs nemato, kaip ir tu nieko. Paprastai skaitykloje, ar kur kitur, dėmėsi blaško kiti "skaitovai", garsiai šnekedamiesi, tuomet pradedi vertinti aplinkinius pagal tai, kas tikrai skaito, o kas nepaleidžia iš rankų telefono ir visai nesilaiko svarbiausios taisyklės: NEKALBETI. O dar pradedi nužiūrinėti kokia merginą... Na, žodžiu, tarp lentynų geresnė aura. Mano skyrius (taip, jau turiu pamėgtą skyrių), ir taip nedažnai lankomas žmonių, dauguma jų ten užklysta ieškodami ko nors, nors niekad neranda. Labai mažai kas domisi knygomis apie žaidimų dizainą, 3D programas ir kitus panašius gėrius, kuriu, mano džiaugsmui, ten yra gal keliasdešimt kilogramų. Tik kartą tarp lentynų mane buvo užtikusi viena destytoja, tikriausiai pasirodžiau kaip tikras mokslinčius.

Nedariau tyrimo, tad nežinau kaip yra su skaitymo kultūra Malaizijoje. Bet manau, kad ji taip pat šlubcioja, kaip ir visam pasaulyje. Kartą, kai paskaitoje išsitraukiau knygą, i mane keistai pažiūrėjo kursiokas, bet kai paklausė kam man reikalinga knyga apie žaidimus, tada jau aš į jš keistai pažiūrėjau ir atsakiau, kad skaitymui! Nors studentai, pasauliniu mastu, sudaro nemažą skaitovų auditorijos dalį, bet čia ne visi tie skaitovai ateina skaityi ir ne visi ateina knygų. Dažni bibliotekos lankytojai tiesiog susimeta į pulkelius ir atlieka užduotis. Garsiai atlieka užduotis...
Eh, pasiilgau senojo žemyno, kultūros židinio :]

...

Zombėjimas

2009-10-29T14:33:00.000+02:00

Taip, prasidėjo zombėjimas. Bent jau man. Nuoširdžiai tikiuosi, kad zombėjimas prasidėjo ir visiems mano draugams studentams, iš Lietuvos. Laikykitės!
Jau ne kartą bandžiau viską spėti taip, kad nereiktų zombėti, bet kiek man teko patirti, tai tiesiog neįmanoma. Bandžiau gal kokius aštuonis, gal dešimt kartų prieš visokias peržiūras ir visokias semestrų pabaigas (taip jau nutiko, kad peržiūros mano gyvenimo dalis jau.. Jau devynerius metus. Visokių jų buvo, linksmų ir labai linksmų, gal ir nelabai linksmų (tokių tiesiog neįrašiau į prisiminimus).
Patikslinsiu, jei kas netyčia nežinote kas yra tos peržiūros. Tai nėra kažkoks tikslinis terminas, bet taip apibūdinami semestriniai atsiskaitymai už nuveiktą kursą. Peržiūros glaudžiausiai siejasi su ~~meninio iškrypimo~~ meninės pakraipos studijomis. Taip jau būna, kad tie visokiausių specialybių meniniai nukrypėliai dažniausiai džiaugiasi, jog neturi visai ar turi tik kelis egzaminus, matydami kaip tiksliukai kala, graužia ir kitaip bando susikišti knygas į savo biednas, mokslų nukankintas galveles. Žodžiu, jokių kolių, net nesu tikras kas tie koliai ir kuo jie skiriasi nuo egzaminų, bet ir nenoriu sužinoti.

Užtat ateina laikas ir jiems, kūrybos asams, gaivinti pilkąsias lasteles kava, arbata, alumi, pagal poreikius, ir atsiskaityti už tai, ką lyg ir turėjo išmokti per pusmetį. Tik viskas baigiasi peržiūromis, arba, mano atvėju, prezentacijomis. Tam tikrą laiko tarpą vyksta užduočių darymas, praktikavimasis, mokslas ir kiti briedai, o visko centre yra darbas, kuriam atlikti turi panaudoti visas žinias, kurias įgauni semestro metu. O pabaigoje reikia tiesiog papasakoti apie savo darbus, kuo išsamiau ir glausčiau, tuo geriau. Žinoma, visada yra dvi stovyklos, tie, kurie nori ir gali kalbėti ir tie, kurie gal ir nori, bet negali, gal nei nori nei gali, gal tingi, gal šiaip jiems ne vieta kūtybinėse studijose...
Girdėta frazė, kad kūryba gali/turi šnekėti už patį kūrėją, yra dažnai neteisingai suprantama. Taip, ji teisinga, bet tai nereiškia, jog kūrėjas neturi/negali pats kalbėti apie savo kūrinius. Juk išamiausias rezultatas gaunamas, kai vaizdus papildo žodžiai ir atvirkščiai. Šiaip jau esu gan kategoriškas, kai kalbama apie darbus, atsiskaitymus ir atlygius už juos.
Mintys apie peržiūras visada nugula mano bloguose, vidutiškai kas pusę metų, nes, kaip minėjau, peržiūros jau ilgai yra mano gyvenimo dalis.

* * *

Kart nuo karto susilaikiu klausimo, koks yra mano mėgemiausias žaidimas. Man visada kildavo dvėjonės prieš atsakant. Kas yra mėgemiausias? Ar tai toks, kūrį žaisdamas labiausiai nemačiau ir negirdėjau kas dedasi aplink? Ar tai toks, prie kurio praleidau daugiausiai laiko? Ar tai toks, dėl kurio daugiausia kartų vėlavau į mokyklą? O gal tas, kurio garso takelį klausau iki šiol? Hm, gal, tas, kūrį smagu žaisti bet kada ir bet kur?
Tokių ir anokių yra labai daug, bet nėra vieno, kuris turėtų visus tuos bruožus, jį darančius "mėgstamiausiu".
Bet į galvą ateina vienas senas, geras ir žinomas žaidimas. Jis turi tik vieną iš mano anksčiau suminėtų bruožų. Jį galima žaisti bet kur, jis paprastas, įtraukiantis ir kartu nereikalauja didelės koncentracijos. Tai yra Tetris!
Gal prieš pusmetį, kai dar gyvenau vienas, kitame bute, vieną nuobodžią popietę, atradau, kad tevelizoriuje yra tetrio žaidimas. Tą kart prie jo praleidau gal dvi su puse valandos ir po to karto paprasti (savo mechanika) žaidimai man nušvito kitomis spalvomis.
Tokie nutikimai ir išvados verčia mane pasakyti, kad teris yra mano mėgstamiausias žaidimas. Tas paprastas plytelių dėliojimas į eilutes, kurios išnyksta, pavirsdamos taškais, savyje turi viską, ko reikia, kad.. Kad būtų mėgstamiausias. Parašyti apie terį paskatino, tai, kad šiandien į savo iGoole puslapį įsidėjau tetrį. Smagu karts nuo karto sumesti žaidimą.

Pabaigos pradžios įžanga.

2009-10-15T09:41:00.000+03:00

Labai nepastebimai, man iš nugaros pritykino tas laikas, kai baigiasi semestras. Na, iki deadline'o liko dar penkios savaitės, bet krutėti reikia jau dabar.
Paprastai, kam nors besibaigiant (metams, semestrui, atostogoms...), mėgstu atsidėti mąstymui ir sukurpti visko, kas buvo, apibendrinimą. Nesiruošiu tokio pradėti rašyti šiandien, nors atrodo, kad jau pradėjau. Bet čia bus trumputė įžanga.
Metinės veiklos apibendrinimas yra geras dalykas. Tokius raštus rašo organizacijose, rašo visur, kur tos veiklos yra daug ir iš viso to, kas buvo, metų gale reikia išvedžioti išvadas, iš kurių galima ką nors suprasti, ko nors išmokti ir suformuluoti būsimus tikslus. Nuo to laiko, kai susidūriau su Studentų atstovybės kasdienybe, pradėjau mėgti tvarkingas dokumentacijas.
Juolab, kai artėja šitiek visokių progų dokumentuoti, beveik metai praleisti Malaizijoje, du pabaigti semestrai ir kalendorinių metų pabaiga, tikrai rasis apie ką parašyti, ką nusijoti ir ką pasėti kitiems metams.
Tai tiek to trumpo anonso, apie tai, kas bus už kelių mėnesių. Dabar laikas spaustis, manau nusibraižysiu ir prieš akis pasikabinsiu grafiką, iki kada ką reikia pasidaryti. Noriu taip susisukti, kad pasibaigčiau visas užduotis savaite anksčiau, išvengčiau bemiegių naktų ir turėčiau laiko susipakuoti daiktus atostogoms namo :]

Smegenys ir kaip su juo/jais/tuo/jomis kovoti

2009-10-08T13:12:00.000+03:00

Šiandien, vakarom, po 13 valandų netrugdomo miego sesijos, manau, išplėšiau pergalę prieš nuovargį, lydėjusį mane visą savaitę. Viso to marazmo priežasčių gerai nežinau. Bet situacija, tokia, kad atigulęs miegot naktį neužmiegu, o grįžęs iš universisteto esu priverstas nusnūsti posmelį, po kurio pabudus vėl nebeužmigsiu naktį.

Miegas Malaizijoje pasikeitė nuo to, kokiu užsiiminėdavau Lietuvoje. Keltis ryte tapo daug lengviau. Bet čia gan natūralus dalykas. Lietuvoje, mano asmeninė vėlavimo į pamokas ir paskaitas statistika drąstiškai išaugdavo žiemą ir rudenį. Ryte, kai dar labai tamsu, krapštytis iš miego šventovės, pūkinės antklodės krašto, labai, labai sunku.
Pavasarį ir vasarą reikalai einasi daug lengviau. Netgi 5am atsikėlęs į darbą jausdavausi žvalus.
Malaizijoje labai retai pasitaiko toks atvėjis, kuomet ryte jausčiu, jog labiau noriu pasilikti lovoje, nei keliauti už jos ribų.
Štai su ėjimu laiku gultis yra visai priešingas reikalas. Čia be jokių problemų galiu prakiurksoti iki 5am, žinoma, jei yra ką veikti. O namuose būdavo, jog 2am jau laikas atgulti poilsio, nes nulūžti gali betkur, darydamas bet ką.
Kalbu apie normalius atvėjus, kai nesilinksmini vakarėlyje, nesi veikiamas PPS (prieš peržiūrinis sindromas), o tiesiog esi savo kambaryje, darai darbus, žaidi, naršai po internetą, skaitai ar dar ką.
Bet dabar apie išimtis iš išimčių.
Lietuvoje labai retai, gal kelis kart per metus pasitaikydavo atvėjų, kai normaliai nugyvenęs dieną, vakare jausdamas normalų nuovargį, nuėjęs gulti tiesiog negaliu užmingti. Vartausi nuo šono ant šono kokias dvi ar tris valandas ir nieko. Dėl tokių miego trugdžių kaltinu savo smegenis. Na, tiesiogiai kaltinti smegenų, kaip atskiro elemento negaliu. Viską paaiškinau žemiau.

Smegenys.

Visada maniau, kad didžiausias mano smegenų trūkumas yra atminties stoka. Sunkiai galiu įsiminti katik sutiktų žmonių vardus. Bandžiau nepastebimai užsirašinėti vardą į mobilų telefoną, tai visai padėdavo, bet dažniausiai pamirštu tai padaryti, nes pamirštu, kad pamirštu vardus.

Jei šį įrašą skaito žmonės, kuriuos sutikęs buvau kelis kartus, turbūt jie mano ar prisimenu jų vardus..

Užtat galiu beveik puikiai atsiminti video žaidimus, žaistus prieš netatsimenu kiek metų! Žaidimų žemėlapius, veikėjų sugebėjimus, lygių perėjimus.. Žinoma, taip pat ne viską ir ne iki galo, bet, duomenų bazė didelė. Visada klausdavau savęs, kodėl atsimenu tai, o ne kaip reikia išspręsti uždavinį su kotangentais. Ir išvis kam jie reikalingi, kas jie yra ir ar teisingai parašiau žodį kotangentas? Šito savęs galite paklausti ir jūs.

Dar vienas iš didžiausių mano smegenų trukumų yra tai, kad nemoku jų laiku išjungti. Štai nusprendęs gerai išsimiegoti, to padaryti negaliu, nes mano galva dar dirba pilnu pajėgumu. Jei prieš tai žaidžiau, tai toliau bandau įveikti žaidimą, jei modeliavau 3D galvą, tuomet toliau stumdau kvadratukus ir ieškau kaip pasiekti geriausią rezultatą.

Banžiau skaičiuoti juokingas avis, juokingam fone, šokinėjančias per juokingą tvorą, bet nuskaičiavus iki trijų šimtų su daugiau, praradau viltį ir užsimaniau valgyti.

Kai taip nutinka bandau liepti sau apie nieką nemąstyti. Arba susikurti patinkantį vaizdą, kuris atpalaiduotų. Dažniausiai bandau įsivaizduoti momentą, kai erdvėlaivis iš Star Wars visatos pradeda skrieti šviesos greičiu.

Tos lėtai pro mus skriejančios , išsitaškiusios žvaigždės man visada sukeldavo žavesį. Bet vistiek, tai retai padeda, nes kaip minėjau, smegenim tik ir duok ką pamąstyti, nurūks toliau ir greičiau, nei spėsi ką nors suprasti.

Pabandysiu pasakot kaip asociacijos keliu keliauja mano mintys, prieš mano valią.

Šviesos greitis (gražu, ramu, stebiu žvaigždes) -> pradedu vaikščioti po erdvėlaivį (nemažai kartų žaidimuose svečiavausi erdvėlaiviuose, todėl apstanofkę žinau gerai) -> džedajai -> šviesos kardai -> mūsų sodas (vasarom prisidarydavau kardų ir būdavau džedajus) -> šašlykai -> alus -> kaip čiulpia malaizija be šito gėrio -> ką ryt per paskaitą veiksim (univeras nečiulpia)... ... ...

Dar pasimaišo kokia neišaiškinta gyvenimo tiesa, kurią reikia permąstyti, va taip imi ir supranti, kad dvi valandas pragulėjai lovoje, lakstydamas po galktikas pilnas visko.

Kartais patekęs tokion padėtin gali pasiimti knygą ir valandą paskaityti. Tai tikrai padeda. Arba, išimtiniais atvėjais keltis iš lovos ir eiti pasidarbuoti ar pažaisti. Bet dažnai gulėdamas esi nusiteikęs nei keltis, nei kur eiti, atsigulęs nori tiesiog išsimiegoti ir nieko daugiau.

Žinoma, yra dar viena išeitis. Taip bevegetuodamas, vieną naktį supratau, kad geriausiai sekasi, kai darbo savaitės dienomis miegu po septynias val (maks.), arba po penkias (kaip išeina). O jau savaitgalis skirtas atsimiegioti nuo belenkada iki belenkada.

Tuomet reikia kavą gerti tik rytais ir atsisakyti visokių popietinių prigulimų, kurie nuo 10 min. išsitempia iki valandos ar kelių.

Jei kas dar turit panašiu problemų, galite pasidalinti jomis su manimi. Gal net yra kokie paslaptingi metodai, kaip užmigdyti savo smegenis? Ramunėlių arbatos čia vargu ar rasi.

Beje, smegenys yra jos, taip?

...

Kas ten, aplink mane?

2009-10-04T13:37:00.001+03:00

Menka paslaptis, kad lietuviai dažnumoj būna tokie žmonės, kuriems visokie kuriozai ir panašios linksmos nesamonės vaikšto įkandin. Neišimtis ir čia.
Jau tapo įprasta, kad kažkurią dienos dalį būni susinervinęs iki "negaliu", dėl kokių nors priežąsčiu (neveikiančio interneto),šiaip neveikiančio interneto ar dažniausiai dėl neveikiančio interneto. Bet kartais tiesiog užtenka pasidairyti aplinkui, norint pasitaisyti nuotaiką. Linsmybės ir apsurdas (kuris, jei nevaro į neviltį, taip pat linksmina), visada aplink mus. Sugebėjimas stebėti ir pastebėti visokiausius dalykus aplinkoje yra puikus jūsų kompaniojas, ieškant įkvėpimo, teisingo atsakymo ar tiesiog norit prasiblaškyti.

Štai, Prieš kelias savaites Antanas nusipirko šuklšedėžę, nes sakė, kad jam nusibodo viską mesti į kampą. Aš spėjau, kad jis vistiek viską mes į kampą ir kaip po stebėjimo laikotarpio, trukusio kelias savaites, pasitvirtino, kad mano empirinis spėjimas buvo teisingas. Aš tai iki šiol viską metu po lova ir bėdų nematau.

Mūsų bute gyvena penki vyriškos kilmės asmenys. Keturi iš jų naudojasi vienu dušu (vienas iš penketo turi dušą kambaryje). Nors sprendžiant iš to, kiek visko stovi ant lentynos, padaryčiau išvadą, kad šituo dušu naudojasi dvi merginos arba penki vyrukai ir viena mergina.

Toliau tęsiant ekskursiją pasisukam į dešinę, kur matom mažą staliuką. O čia.. O čia visko gerokai mažiau, nei buvo prieš savaitę. Anksčiau galėjau suskaičiuoti apie dvidešimt visokiausių, man nežinomos paskirties butelaičių ir flakonų. Visam šitam marazmui paaiškinas yra paprastas. Dušu naudojasi du žaidimų dizaineriai, vienas architektas ir vienas plaukų.. (dizaineris/stilistas), na, tiesiog vienas kirpėjas. O juk visi žino tą juokelį, ką padaryt sunkiausia, kai esi kirpėjas... Na, o arcitektas taipogi linkęs į "švelnumą".

Taip, kad mes jau turbūt ne kartą juos pagasdinom tokiais bajeriais, kaip iš vakaro pilnas alaus šaldytuvas lieka tuštutėlis ryte. Kirpėją bandėm maitinti rūkyta kiaulienos dešra, bet jis neatlaikė. Eh, tie musulmonai.. Manau, kad neverta jaudintis, jog terorizmo dėka musulmonai užvaldys pasaulį. Jie tiesiog neišgyvens, ten, kur gyvena kiti. Ir išvis, atrodo, kad visi linksmi dalykai vyksta tik vakaruose.

Jūsų ištikimasis korespondetas, dirbantis priedangoje, anti-žmogiškoje aplinkoje. Stebėkit, kaip rankų vertikalumas kertasi su plytelių kreivėmis, tuomet prasilenkia su durų masyvu, o apranga suderinta su fotokamera. Taip pat žvilgsnio kryptis tiesiogiai krypsta į išeities tašką, iš kurio išbraižius kreivę, išaiškinsine ką ir kodėl reiškia ta šukuosena. Sėkmės!

Čia gyvena vienas iš tų, mėsos ir alkoholio nesugandintų žmonių. Tai tegul jis ir lieka inside.

Nežinau kas, bet įtariu, kad kažkuris iš kaimynų dideliais kiekiasi perka sukneles. Kai surinksiu daugiau iformacijos, paskelbsiu tyrimo rezultatus. Aaa, prieš kelias savaites ant šito stalo, virtuvėje, gulėjo krūva plaukų suktukų, Matyt kirpėjas darė namų darbus :D Po atostogų pamatėm, kad jis nusikirpęs trumpai plaukus, tai vėl spėjom, kad darė namų darbus :D

O čia tai, kaip turi atrodyti tikras stalas. Iš naujo atradau vienakrtinių makaronų teikiamus privalumus.

a) nereikia per toli eiti nuo kopmiuterio.

b) mažai kainuoja.

c) mama negali priekaištauti, nes tai ir sriuba ir šiltas maistas, vienu metu!

Susiradau savo mėgstamą brand'ą, tai dabar bandau visus skonius. Kario ir grybų skoniai geri, vištienos tai šiek tiek atsibodęs. Dar liko jūros šlamšto skonis, nekrantrauju.

Dabar grįžtu į fantazijos šalį, kur galiu reprodukuoti žmones keliais mygtukų paspaudimais (einu daryt namų darbų).

Prieš kelias dienas išsiaiškinom, kad kompiuterinių žaidimų kūrėjo amatas tai visai tas pat, kas slaptojo agento profesija. Tai darbas dėl kurio ir žudytum ir mirtum pats :]

...

Oficialumai

2009-09-21T16:41:00.000+03:00

Taip, tai oficialu. Kas? Neapsimeskite, kad nepastebėjote laikrodūkščio viršuje, skaičiuojančio tas nelaimingas, skausmo ir ilgėsio pilnas valandas.. Vėlyvą gruodžio antrosios popietę, 5:40pm, būsiu namie. Bilietai jau mano e pašto dėžutėje, šiandien gan neįdomiai juos nusipirkau..
Pasigilinant į e pirkimus, tai mane apima šioks toks nepasitenkinimas. Pirkimo atžvilgiu esu tikras materialistas. Man daug smagiau nusipirkti daiktą ir neštis jį namo, rankose. O kuo toliau, tuo mažiau šio malonumo galima patirti. Kompiuterinius žaidimus ir filmus jau galima taip pat sėkmingai pirkti parduotuvėse ir internete. Beje, prognozuojama, kad e parduotuvės galiausiai nukonkuruos tikrąsias. Kiek gį trūksta iki to, kad paspaudęs penkis mygtukus laukčiau kol man kurjeris atneš pomidorus ir piena?
Iš čia vėl kyla dilema, nes neturiu pomėgio šlaistytis po prekybos centrus, kurių kiekis ir dydžiai vis auga ir auga. Tai kas geriau? Pirkti bulves internetu ar prekybos centre?
Bet jei kalba kyla apie drabužių ar kitų apčiuopiamų dalykų pirkimą internetu, tuomet jokių problemų. Skaitmeninė laikmena man vistiek kažką reiškia. Neužtenka žinoti, kad turi kelis gigabaitus savo terabaitiniame kietąjame diske. Noriu matyti apdulkėjusią dežutę ant lentynos. Taip, kaip mačiau muzikinius CD, taip kaip kažkada žmonės matė muzikines kasetes, taip, kaip kažkada matė vinilines plokšteles.
Teliko pusę semestro pabaigti.

Atostogų aplaistymas sultimis

2009-09-19T19:12:00.000+03:00

Tai vat, skaitosi, kad pradėjom atostogas, faktiškai..

Vakar, tiksliau penktadienio vakarą, po ilgos, betikslės ir (to betrūko) pasiutusiai lietingos dienos nusprendėm negyvai užsivalgyti arbūzu. Prekybcentryje, eilinį kartą, teko praeiti pro durijano vaisius, kurie baisiausiai smirda ir yra baisiausiai didelis vietinis delikatesas (jų paprastai neleidžia įsinešti į viežbučius ir taksi). Nieks nežino kodėl jie tokie populiarūs ir kodėl jie taip baisiai dvokia. Bet šito aš kažkodėl ir nenoriu sužinoti. Na, mes, valgydami kiaulieną vietiniams tikriausiai atrodytume tokie pat barbarai, kaip jie mums, kimštami tą dvėselėna atsiduodantį gelsvą vaisių.

Bet aš apie arbūzą šiandien. Išsirinkom patį, mūsų manymu, geriausią, bet ne patį gražiausią. Buvo ten toks vienas kaip iš žurnalo, bet Antanas sakė, kad tokie ant chemijos užauginti, nes per daug gražus. Tai, su savo ne labiausiai gražiausiu, bet natūraliu arbūzu patraukėm link kasų. Laiko iki autobuso turėjom gal valandą. Ir labai tikslingai jį praleidom eilėje..

Stovėdami, tarp prakeiksmų, svarstėm visokius rimtus dalykus. Pavyzdžiui, kad viena pardavėja iš mūsų maximos čia dirbtų greičiau už visas sudėjus. Ir išvis, kodėl penktadienio vakarą, kai eilių ilgis peržengia dešimt metrų, veikia tik trys iš dešimt kasų? Šita šalis dažnai neturi prasmės.

Dar sumąstėm, kad jei aš nuspręsčiau mesti tą arbūzą į žmones, tai kitą dieną laikraščiuose pasirodytu toks straipsnis :

''Vakar, 9:00pm, ******* prekybos centre du studentai, metė į žmones arbūzą. trys malajų tautybės asmenys žuvo vietoje, dar penki ligoninėje, nuo skeveldrų. Sulaikytieji studentai yra rusų tautybės, nors atkakliai teigė, kad yra europiečiai. Pareigūnai atliko detalesnį tyrimą, pasitelkę pasaulio atlasą ir patvirtino, kad kaltinamieji yra rusai, su padirbtais pasais iš neegzistuojančios valstybės."

Na ir pabaigai puotos vaizdinys.

Arbūzas, beje, buvo pasiutusiai skanus, tokių Lietuvoje dar neteko valgyti. Tai čia vienas iš tų nedidėlių pliusiukų (+ bananai +mango +papajos..), dėl kurių čia galima gyventi :]

Be pavadinimo

2009-09-13T18:45:00.002+03:00

Šiandien lyg ir geros naujienos. Kaip nebūtų keista, geros naujienos vis dažniau apsilanko mano įrašuose. O gal tiesiog blogų naujienų beveik niekad nerašau? Tuomet šiandien bus kitaip. Nes šiandien aš biški piktas. Nes šiandien mane biškį piktą padarė Malaizija. Ir ne pirmą kartą.

Didžiasias šios dienos kvestas (uždavinys), mums su Antanu buvo nusipirkti naują internetą. Nes senas, kaip jau žinot.. čiulpia.

Viskas ėjosi lyg ir gerai, susiradom geriausią sandėrį, pasiemėm tokius daikčiukus, pavadinimu Mobile Connect USB Stick. Nereikia jokių sutarčių, tik nusipirkti baltą daikčiuką, kyštelti jį ten, kur lenda pas kompiuterį ir kas mėnesį mokėti. Panašiai, kaip pasipildyti telefono sąskaitą. Dar pardavėjas labai gražiai čiulbėjo, kad per valandą ar mažiau juos aktyvuos.
Labai mielai pasidalinčiau įspūdžiais, kaip veikia naujas internetas, bet.. Jokio gyvybės ženklo iš naujojo modemo. Vienaip ar kitaip išsiaiškinom, kad modemai veikia, jie tiesiog nėra aktyvuoti. O nuo tos akimirkos, kai nusipirkom, iki grįžimo namo praėjo gal trys valandos.

Aišku, kaip priklauso apvadinom pardavėjus pažadukais, ekskrementų gabalais ir sėklidžiagalviais. Na taip, skaitydamas tokius kažkieno įspūdžius aš taip pat pagalvočiau: "didelio čia reikalo, negali palaukt?".
Toks atvėjis pasitaiko jau ne pirmą kartą. Visur, padėk dieve, beveik visur, kur nueitum ir reikalautum paslaugų, kurias atliktų tau tiesiogiai nestovint ir nežiūrint (aktyvuotų modemą, sutvarkytų vizą, atspausdintų kelis lapus, sutvarkytų dokumentus...) viską užtems iki mirtinai ilgo laiko. Visi TINGI, kaip velniai. Aš kartais nesuprantu už ką jiems moka ir išvis kodėl šita šalis dar nebankrutavus. Aišku, visur yra išimčių. Pasitaiko žmonių mokančių dirbti. Gal penki iš šimto..
Dar šiek tiek apsurdo, kad jau pradėjau skausmingas temas kapstyti. Ir kartu antausis šlapia ranka visiems, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje gyventi blogai, nors nebuvo išnešę užpakalių niekur kitur.

Kas mažiau raukiant šitose nesamonėse, pavadinimu internetas, pasakysiu, kad Lietuviškas žiniatiklis laikosi topuose, tiek parsisiuntimo, tiek išsiuntimo greičiuose. Malaizija, šiuo atvėju...

Man rodos, kad prieš man išvykstant, iš draugų girdėti komentarai apie kompiuterius iš bambukų turi nemažai pagrįstos tiesos.

Pataisymas: Šiandien pasiaiškinom, kad Celcom (naujojo interneto tiekėjo) serveriai turi techninių nesklandumų, nuo vakar. Žadėjo, kad 6pm viskas jau veiks. Na gerai, pardavėją reabilituoju savo žmonių, siunčiamių į pragarą sąraše.
Bet vistiek, kodėl man? Kodėl būtent mane?..

2009-09-11T11:27:00.003+03:00

Tai va, kaip jau darosi man įprasta vėl parodysiu kažką iš mūsų buities. Mes visiškai nesistengiam prisitaikyti prie Malaizijos gyvenimo ritmo ir taisyklių, o iš visų jėgų stengiamės sulietuvinti visą tą marazmą. Taip, kad ryžius su vištiena užsigerti alumi yra visai nieko. Va iš tokių plastmasinių indų daugiausiai ir tenka valgyt. Žinoma, ne tuomet, kaip valgom universiteto valgykloje ar mieste. Bet paskutinį kart valgiau iš stiklinės lėkštės Lietuvoje. Kita vertus, iš keramikinio dubenėlio valgiau šaltibarščius per vieną iš lietuvių susitikimų, čia.

Šiuo metu kaip tik vyksta Ramadanas , tad aš ir mano grupiokas Kei Fong, tarpe tarp paskaitų nubėgam į parduotuvę užsipirkt sausainių ar bandelių ir su pasigardžiavimu stebim kaip chebra musulmonai varvina seilę. Žinau, kad niekšiška, bet.. Bet smagu, kad tave kur.

Šiek tiek žemiau mano sąrašiukas, savaitgaliniam apsipirkimui.

Ir taip, tai oficialus ir tikras šąrašiukas. (Ten, po saule ne besideginantis čiuvakas, o aš, trūkęs nuo saulės smūgio) Jau svajoju apie roges... Visaip kaip čia! Kviečiu visus.