12 gruodžio 2009

Apie lietuvio nūdieną Lietuvoje


Dabar atrodo, kad viso to laiko (aštuonių mėnesių) nebūtų buvę. Jau pripratau atsakinėti į tuos pačius klausimus, nors karts nuo karto pasitaiko, kad kas ko naujo užklausia, tai tenka labai trumpai susimąstyt ir išberti atsakymus. Bet nieko, per daug nekenčiu nuo buvimo dėmesio centre.
Pildosi dalykai apie kuriuos svajojau. Galiu visas apsikaišęs ir apsišalikavęs žingsniuoti seno gero Kauno senamiesčio gatvėmis, klausydamas muzikos ir neatkreipdamas į save daugiau dėmesio nei kiti praeiviai. Jaučiuosi išlindęs iš po padidinamojo stiklo. Nors niekad nenorėjau būti pilkosios masės gabalėlis, bet kartais taip infiltruotis visai gerai. Baisiausiai smagu vėl pasivaikščioti Kauno dailės fakulteto koridoriais ir naktimis keliauti į stoteles. Tie dalykai, kuriuos dariau anksčiau ir kuriuos labai daug nemąstęs palikau vis dar teikia džiaugsmą. Žinoma, jaučiuosi kažkaip nutolęs, bet tai natūralu, juk laikas nestovi vietoje. Kolkas visai nepasigedau nieko iš ten ir kolkas nieks čia neatsibodo ir grįžti visai nenoriu.
Veikiausiai jau visi pajautė, o aš ypač, jog orai atvėso. Irgi labai super dalykas.



Dabar, kai sėdžiu kitame šio termometro gale, savotiškai mėgaujuos šąlančiomis kojomis, pirštais ir nosimi. Būtų smagu, kad mėgautųsi ir visi kiti šio faino krašto gyventojai, jiems biški trūksta tos šilumos, kuri tvyro ana ten. Bet nieko, svarbiausia, kad jie manęs per daug pirštais nebado ir leidžia jaustis namuose.
Kalbant apie apie namus, tai jau sėkmingai susikūriau naują darbinę erdvę. Atrodo, kad baiginėju atostogas ir pradedu stengtis išverst savo talentą taip, jog visas tas gerumas virstų į finansus, kuriuos naudosiu mokesčiams už tolesnius mokslus. Galimybės čia labai plačios, bent jau aš jas taip matau, reikia tiktai nusitaikyti ir pradėti važiuoti. Kaip sako mano mama, kurią, beje, neseniai išrinko UAB "Kraft Foods" profsąjungos pirmininke, - Reikia galvoti ne kaip kuo mažiau išleisti, o kaip kuo daugiau uždirbti. Tokiu pasakymu vadovaujuosi ir aš, beveik visada. Nesivadovauju tik tuomet, kai stoviu su mažaženkle kupiūra parduotuvėje ir mąstau kaip čia kuo daugiau alaus nusipirkti.
Bet va imi žmogus ir vis įvertini, kaip kartais gerai su tėvais važiuot į parduotuvę ar šiaip, kai ryte eini pusryčiaut ir turi pasirinkimą, ką nori valgyt, aštuonias rūšis arbatos ir skanios kavos, o ne vien batoną, su riešutų sviestu.


Šiandien praleidau labai turiningą dieną.



Visų pirma daug bendravom su štai šiuo džentelmenu.




Visų svarbiausia, iš mirties taško išjudinom eiklųjį žiogelį. Labai smagiai pasiriedėjau po aplinkinius sodus ir vieškelius. Visada kartojau ir kartosiu, kad tokia turi būti tikra mašina, be vairo stiprintuvo ir su mechanine dėže. O va, kasdienis automobilis (toks, kaip kairėje), skirtas kasdienai.



Gaila, kad ne tiek ir daug pasidžiaugus reikėjo supakuoti į dovaninį popierių ir laukti, kol galėsiu išlukštenti, maždaug kitais metais, gal per Velykas, o gal ir anksčiau.
Džiaugiuosi, kad per šventes galėsiu būti su šeima ir draugais. Tiesa, nors nieko įspūdingo ir nevyksta, bet mėgaujuosi ta lėtai slenkančia kasdienybe ir tikiuosi, kad dienos slinks kuo lėėėėčiau, todėl specialiai stengiuosi nieko neveikti ir sėdėti namie... Na, gerai, gal ir perdėjau su šituo, paskutiniu, nes man dažnai kas nors neleidžia sėdėti namie, bet viskas savu laiku.



Ai, beje, čia toks skelbimukas, va, jei atsiras savanorių, labai sveikinsim ir kitaip būsim dėkavoti.





Komentarų nėra: