Apie. Po truputį.

Pasibaigiau pirmąjį trimestrą universitete. Ir manau kad jau antrame trimestre jau galėsiu jaustis kaip studentas. Šičia tiek daug visko buvo supuolę į vieną, kad spėjau pasidaryti gal šeštadalį to, ką buvau numatęs. Konkrečiau apie rezultatus mano kūrybiniame tiklaraštyje.
Manau kad galiu kažką apibendrinti.

Mokslo kokybe NUCA skųstis net norėdamas negalėčiau. Apie savo užduotis su dėstytojais asmeniškai kalbėjausi gal keturis kartus bet čia jau pats taip nusprendžiau. Dėmesio ir pagalbos galima sulaukti visada, tereikia viso to paprašyti. Iš pradžių buvau labai sužavėtas visa laisve kurią man suteikė. Buvau tiek nepriklausomas jog kažkur pakeliui iškilo klausimas ar verta mokėti nemažus pinigus už visa tai. Todėl susimąsčiau ir keliaudamas tolėliau nusprendžiau daugiau bendradarbiauti su dėstytuvais ir kolegomis. Juolab kad ateityje to dar stipriau prireiks, kai projektai reikalaus darbo su programomis, kurias dar ne visai esu įvaldęs. Kritika, tiksliau sakant pastabos, kurias stengsiuosi išmušti iš visų kam rodysiu savo progresą taip pat bus naudingas dalykas.
Visai sėkmingai pasiduodu dar vienai dresūrai. Pradėjau nuosekliau rašyti kūrybinį tinklaraštį. Čia jie labai skatina atlikinėti paieškas ir domėtis viskuo kas daugiau ar mažiau susiję su mokslais o taip pat pageidauja jog visa tai būtų dokumentuojama internete ir galiausiai pateikiama kaip atsiskaitymo dalis.
Apie visokius dalykus skaičiau ir skaitau bet niekad nieko nesižymėjau ir nerašiau apsvarstymų, bet dabar matau tokios veiklos teikiamą naudą.
Reguliariai lankau figūros piešimą ir norėčiau pasiskirti tam tikras valandas kai auditorijoje prisijungčiau prie tų galingų agregatų ir nuveikčiau kažkiek speed modeling su Zbrush programa.

Mmmm. Darbe sekasi normaliai. Pastebėjau jog vienu metu sustojau progresuoti bet nusičiupau iš bibliotekos knygą apie kavą ir pradėjau didinti žinių bagažą. Nusprendžiau jog turiu daugiau koncentruotis į savo ruošiamos kavos kokybę nes tai atsiliepia bendram kavinės įvaizdžiui.

Hah, sausio 12-19 dienomis būsiu Norvegijoje kur su kompanija tikimės draskyti šviežiai iškritusį sniegą. Sredding powder baby... Ohh yeah!

http://www.karolis.eu/ Labai puikus resursas visiems besiruošiantiems studijuoti UK. Vyrukas pasistengė kruopščiai išaiškinti kaip reikia užsipildyti formas paskolai mokslais ir "stipendijoms", skiriamoms valstybės.

Studijos

Taigi, įgyvendinau tikslą, kurio atvestas prieš pusmetį atvykau į Angliją. Laikina stotelė Londone, kur norėjau įsijausti į gyvenimą vienoje iš pasaulio sostinių. Bet dabar aš čia, Norwiche, kartu su manimi mano šaunioji mergaitė ir mes kartu gyvenam kambaryje, virš itališko restorano, pačioje miesto širdyje. Beje, mokomės taip pat.
Grįžtant prie to pačio, įgyvendinau savo tikslą ir dabar įkritau į tolesnius apmąstymus ir paieškas. O kas toliau? Dveji metai studijų, jei planai nepasikeis. Bet kas toliau?

Prasidėjo maniškės studijos ir galiu pasakyti jog viskas klostosi visai puikiai. Kurse yra gal 60 žmonių, kol kas dar neturiu tvirtų išvadų, bet daugiau ar mažiau žmonės entuziastai ir susirinkę su konkrečiais norais bei tikslais. Smagu. Manau kad jausiu stiprią konkurenciją, kuri motyvuos. Pirmo trimestro užduotys jau išdalintos. Vienintelis nevisai aiškus dalykas yra tvarkaraštis. Neaiškus dėl to, jog įšokau tiesiai į antrus bakalauro metus, kursiokai jau žino kaip viskas vyksta o man dar prireiks kiek laiko įsijausti.
Taigi, tvarkaraštis. Per savaitę turiu maždaug tris paskaitas į kurias privalu nueiti, o viska kita yra rekomenduotinos, bet laisvai lankomos valandos. Yra paskirtas laikas kuomet galima ateiti į universitetą ir dirbti prie kompiuterių, kartą per savaitę gali užsiregistruoti asmeninei konsultacijai su dėstytoju, kelis kart savaitėje gali "įšokti" į laisvą paskaitą kurioje bus vienas ar du dėstytuvai, kurie padės su užduotimis.
Daug visokių paaiškinimų ir įvadinių paskaitų. Kokybė ir rūpestis jaučiami visur.

Dar labai patiko asmeninis (antriems ir tretiems žaidimų grafikos ir animacijos kursams), dekano pasveikinimas. Tai nebuvo surepetuota kasmetinė kalba. Vyrukas išvardino aibę dalykų, kuriuos darbuotojai per vasarą nuveikė universiteto ir studentų labui. Suremontuotas dar vienas pastatas, naujas inventorius, patobulinta fakultetų struktūra, vykstantis bibliotekos atnaujinimas ir turinio pildymas... Vau ir jis šnekėjo ne apie pastangas ar ateities planus o jau nuveiktus darbus. Norwich University College or Arts (arba NUCA), užėmė labai aukštą reitingą šiemet vykusiuose nepriklausomuose Guardian dienraščio įvertinimuose.
Manau kad pats čia rašysiu apie universitetą ir dar ne kartą.

Vienintelis sunkumėlis, kaip sakiau, reikia laiko visiškai adaptuotis prie šitos sistemos. Vis tik Anglija, kur visi kalba angliškai, jaučiu poreikį stipriau pasikaustyti savo žodyną ir kalbos vingrumą.

Beje, apie studijas konkrečiau rašysiu naujame savo tinklaraštyje, angliškai, kur nuo šiol talpinsiu ir savo kūrybinius reikalus. Tai vienas iš reikalavimų studijoms ir dar kelias naudingas funkcijas atliekantis dalykas. Tvarkingai vedamas kūrybinis tinklaraštis pamažu tampa standartu, norint gauti tvarkingą darbą žaidimų industrijoje.

Eurogamer 2011

Savaitgalį teko patirti nevisai eilinių įspūdžių, kuriais prisruošiau pasidalinti. Su kompanija, porą mėnesių atgal, nusprendėme aplankyti Londone kasmet vykstančia kompiuterinių žaidimų parodą Eurogamer 2011.

Šit pasirodė nelabai geras dalykas kai visus bilietus nusiperki du mėnesius į priekį ir atėjus laikui supranti kad visai pamiršai juos atsispausdinti. Bet, ko gero, buvau vienintelis Simas, kuris pirko bilietus ir apyrankes registracijoje gavau akimirksniu, kai patikrino mano vardą.

Iš pradžių nugąsdino milžiniška eilė, bet vėliau, kai pagaliau patekom vidun, situacija pasirodė ne tokia ir bloga. Be to mano prioritetai buvo pasiblaškyti po karjeros mugę ir pasiklausyti industrijos žmonių dialogų, atskiroje salėje. Tikėjausi naudingų patarimų ir to kylančios motyvacijos jausmo, kuris užplūsta kai patenki kažkur, kur žaidimų industrija sukasi visai šalia tavęs. Kažkiek to gavau bet stebuklų nenutiko. Matyt senstu.

Patarimai karjeros klausimais iš pirmo fronto buvo filmuojami ir juos galima rasti gamesindustrie.biz tinklapyje. Naudingų dalykų išgirdo tie, kas planuoja pradėti karjerą žaidimų rinkoje, nes klausimai ir atsakymai buvo daugiau orienuoti į žmones, kurie dar yra ant slenksčio.

Gaila jog nespėjau sudalyvauti Bioware konferencijoje. Iki valiai prisiklausius kalbų sukilo didesni norai pasiblaškyti po salę, pilną konsolių ir ekranų, kur išbandžiau kelis žaidimus. Tiesą sakant pasijutau gan atitrūkęs nuo šiandieninės AAA žaidimų scenos. Pastarąjį pusmetį buvau įnikęs į savo kasdienį gyvenimą ir per daug nekvalifikuotą darbą, o kai būdavo laiko tobulindavau meninius sugebėjimus ir plūduriavau indie žaidimų jūroje. Bet apie savo apmąstymus ir vietos paieškas žaidimų pasaulyje papasakosiu ateityje.

Rage

Senokai sužadintos viltys ir Mad Max prisiminai leido tikėtis iš Rage kažko gero ir skanaus. Neišėjo per daug pasivaikštinėti po post-apokaliptinius peizažus ir paklydinėti po miestą, matyta kūrėjų išleistuose video, nes viskas ką davė buvo kautynės ir mėsmalė. Kadangi mano pirštai dar neturi geros intuicijos kai apglėbia xbox 360 džoistiką, viskas nebuvo taip sklandu, bet paslaugus konsultantas greit su viskuo supažindino ir papasakojo. Tiek kiek gyvenau kol nebuvau pakirstas priešininkų buvo visai smagu ir gražu.

Mašinų lygis sužavėjo mažiau. Gavau aplėkti kelis ratus gremėždiškoje trasoje, multiplayer rėžime. Pačios mašinos valdymas pasirodė stirpiai arkadinis, galimybės įsijungti skydą, raketos ir sprogstantys oponentai, kurie tuoj pat respawn'inansi visai neatrodė kaip rimta kova už būvį. Kita vertus free roaming rėžime tas pats mašinų veiksmas turėtų sukelti daugiau gerų emocijų.

SSX 

Norėjau, tikėjausi, stengiausi.. Bet vistiek ne. Tikrai tikrai atjungti lemputę ir visiškai pasineri galiu į kai kuriuos žaidimus, bet į snieglenčių arkadą kol kas nepavyko. Pasirodė kad žaidimas per mažai baudžia, gerai išsidrėbti ant žemės tiesiog neįmanoma, ore laiko užtenka ne tik daryti triukus bet ir nufilmuoti dokumentinį filmą apie migruojančius paukščius.. Nepeikiu nors tu ką, tiesiog žinau koks jausmas apima lekiant trasa žemyn, koks garsas kyla dreskiant sniegą agresyviu posūkiu ir kaip užlieja krūtinę gūsis šalto vėjo, kai snieglente nuskrieji oru, atsiplėšęs nuo tramplino krašto.

Ko man reikia. Didelio ekrano, patogaus foltelio, tamsos, gero garso ir visko po sunkios dienos. Po tokios žaidimo sesijos miegoti nueisiu laimingas.

Nintendo 3DS

Žaidžiau kažkokią žaidimo Driver atmainą. Iki šiol neteko rankose laikyti 3DS ir pirma pažintis buvo visai graži. Atitinkamą vaizdo kampą pagauti ir išlaikyti buvo lengva ir per ne ilgą laiką nemalonių šalutinių pojūčių nepajutau. Vis gi, jei gerai pamenu, apie 30% 3DS turėtojų pasisakė, kad visiškai nenaudoja 3D funkcijos, nes ji sukelia nemalonius jausmus akims. Dar panaši dalis pasisakė kad fukncija blaško ir išjungią ją po kiek tai žaidimo laiko. Vis tik, jei kada rinkčiausi nešiojamą žaidimų įrenginį, ko gero tai daryčiau jei vis dar gyvenčiau Londone, tai pasirinkimas stipriau kryptų į PSP Go pusę.. 

Star Wars TOR. Eilė aiškiai rodė, kad žaidimas vienas iš trijų parodos favoritų, didesnės eilės buvo tik prie Call of Duty MW3 ir Battlefield 3 žaidimų.

Gyvas Star Wars TOR gameplay'us atrodė pakankamai vikrus ir gerai išdirbtas, kiek mačiau pvp demonstracijose. Po kiek laiko Darth Wader'is pasiglemžė nusivedė Laurą, tad teko kelti neramumus, kol Storm Trooperiai nuramino padėti ir žadėjo blasteriais peršauti kelius jei dar bandysiu įtikinti R2 D2 važiuoti su manimi namo.

Žodžiu, laukiamas naujasis MMO pakėlė nuotaiką. Nežadu prisijungti starto metu, nelabai tinakmas laikas man bus, tad palauksiu kol žaidimas kiek įsivažiuos ir tada žiūrėsiu.

Buvo įdomu pasižvalgyti po Indie ir Retro arkadas, šį bei tą pabandyti, kas be ko.

Ekranuose puikiai atrodė Online sistemoje besisukantys žaidimai. Aplink stendus sukiojosi angliškojo BT interneto tiekėjo atstovai, apsiskelbę jog iš po savo skvernų leidžia greičiausią internetą visoje Anglijoje.

Apie aktualius buto paieškos Londone klausimus.

Keista, kad per penkis mėnesius čia praleistus, praktikos šituose reikaluose įgijau ne per daugiausiai. Nes man, ko gero, sekasi. Londone šokinėjau nuo vienų pažįstamų pas kitus, o dabar panašiai ir Norwich'e, kai būstą užrodė draugai. Bet, vistiek, nemažai laiko praleidau ieškodamas ir domėdamasis.

Greičiausiai apsiuostyti galima internete. Negaliu rekomenduoti konkrečių tinklalapių, nes jų yra daugybė, užtenka pateikti protingą užklausą google ir pradėti naršyti.
Noriu užsiminti, kad reikėtų atsargiai žiūrėti į gumtree.com nes čia skelbimus dėti gali bet kas, tad pasitaiko apgavysčių, kuomet išviliojami pinigai arba butai apibūdinami daug gražiau nei yra iš tikro.

Ieškant buto, optimaliausia būtų kuo labiau konkretizuoti savo paieškas. Nuspręsti koks bus biudžetas, kurioje zonoje norite gyventi ir dirbti, bei kokiame rajone. Paskutinis yra sunkiausias šviežiam emigrantui, pasikausčiusiam tik teorinėmis žiniomis, bet labai daug priklauso nuo rajono, o apie juos pradedi nutuokti tik pagyvenęs ir pakeliavęs po miestą.

Rytinis Londonas yra plačiausiai apgyventas lietuvių. Tokie rajonai kaip Stratfordas ar Bektonas (Bektoniškės), gerai žinomi visiems Anglijos lietuviams.
Visi girdėjo istorijas apie tai, kokie lietuviai išvažiavo į Angliją. Aš negaliu nei paneigti nei patvirtinti jų. Pats išskirčiau tris kategorijas: Oportunistai, kurie ieško sėkmės. Sekantys būtų žmonės, kurie išvažiavo vedini noro susikurti geresni gyvenimą savo rankomis, o trečioje kategorijoje yra tie, kurie siekia geresnio gyvenimo kitų sąskaita.
Oportunistai yra pasklidę po visą Londoną, o likusios dvi kategorijos sumišusios vakaruose. Ko gero pati lengviausia išeitis susirasti kambarį yra tinklapyje anglija.lt kur yra tuntai skelbimų. Visi ten siūlomi kambariai yra vakaruose ir sąlygų, ko gero, keliama mažiausiai, bet nežinia ant kurios kategorijos gyventojų pataikysi.
Ten, kur nuomos kainos mažiausiai kandžiojasi, beveik garantuoju, bus įsikūrę daug afrikiečių, indų ir vidurio rytų tautybių atstovų. Bet tai netrukdo jei esate tolerantiškas, o toks daugiau ar mažiau esate, jei priskiriate save prie oportunistų. Man tai jie per daug netrukdė niekad. Su išimtimis, kai nusibosdavo viskas ir velniop norėdavau pasiųsti visą aplinkinį pasaulį.

Nuomos kainos Londone bus didesnės, nei kituose, mažesniuose Anglijos miestuose.
Aš čia turiu nedidelį gidą, kurį gavau iš saviškio universiteto. Jis orientuotas į buto ar kambario paiešką Norwiche, bet pagrindiniai punktai pritaikomi ir kitose miestuose, tad, manau, nieko bloga nenutiks jei pasidalinsiu: Private accommodation info.

Dvi pagrindinės stovyklos yra privatūs nuomotojai ir agentūros.

Agentūros pareikalaus kažkokio vienkartinio mokesčio už savo paslaugas, bet privalumai prasideda tuo, jog visi pasiūlymai bus sutalpinti viename tinklalapyje, bus pasirašyta sutartis ir reikalui esant galima drąsiai skustis ir reikalauti, kad kažkas, kas sugedo būtų pakeista ir t.t.

Privatininkai, teoriškai, turėtų būti lankstesni nuomos mokėjimo laiku klausimais, jei palaikomi geri santykiai, žmogiškumo faktorius čia juntamas labiau nei agentūrose. Gali būti pasirašoma sutartis, jos gali ir nebūti, čia jau priklauso individualiai.

Toliau, abiems atvejams galimos sąlygos:
Reikės užstato, kuris dažniausiai būna vieno mėnesio nuomos dydžio. Užstatas grąžinamas nuomininkui išsikraustant, kai šeimininkas apžiūri butą ir nusprendžia, kad (jei) niekas nesulaužyta ir t.t.
Gali būti reikalaujama jog būsimas nuomininkas gyventų konkretų laiko tarpą, pvz. minimum šešis mėnesius.
Gali būti prašoma raštiškos rekomendacijos iš ankstesnių nuomotojų.
Gali būti dar daugiau keistų sąlygų.

Šiaip jei pamatydavau skelbimą, kur būdavo parašyta kažkas panašaus: No pets, No students, No smokers, No couples... Žodžiu, kažkas su daug "No", net nesivargindavau skaityti toliau, nes savaime aišku, kad nuomojantis pas tokį "reiklų" savininką kils daug nesusipratimų.

Tiesiog nepatingėkit praleisti poros valandų vartant skelbimus internete ir nebūtinai potencialus ir pamatysit kas kaip, bei, kokios sąlygos yra keliamos.


Ko reiktų vengti.

Niekad niekam nemokėti ir nepervedinėti pinigų iš anksto, kol visos sąlygos dar nėra sutartos ir kambarys ar butas neapžiūrėtas. NIEKAD.
Būtina gerai apžiūrėti ar viskas atitinka lūkesčius, čia jau nesismulkinsiu, bet nepamaišo patikrinti ar langai užsidaro, lemputės veikia ir vanduo bėga iš čiaupo.
Išsiaiškinti kokius mokesčius ir kas kiek laiko reikės mokėti, nes kai kur už vandenį ar elektrą mokama kas tris arba kas šešis mėnesius.

Apskritai Londonas yra brangus miestas, jei ten nedirbi ir dar nespėjai įsikurti, todėl gyvenimo pradžioje reikėtų susilaikyti nuo pagundų pirkti.
Nusipirkti ten galima tikrai viską, bet tie dalykai niekur neprapuls, jei nepadarysite to šiandien ar rytoj. Akcijos "pirk vieną, antrą gauk dykai" vyksta kiaurus metus, daugiau ar mažiau, keičiasi tik produktai. Išpardavimai kitose parduotuvėse kartojasi kas kelis mėnesius, besimainant sezonams ir t.t.

Prieš man išvažiuojant daug kartų girdėjau jog pradžioje bus sunku. Pradžioje buvo sunku, bet stengiantis ir laikui bėgant viskas susitvarko.
Dar man kartojo jog darbų nėra. Nesąąąmonė atsakydavau aš ir numodavau ranka ir buvau teisus. Reikia tik žinoti ko nori iš gyvenimo ir to aktyviai siekti.

Trolių medžiotojas.

Filmo Troll Hunter treilerį pamačiau jau kadaise, sudomino, bet įdomumo dėlei pamiršau apie jį tol, kol netyčiom jau baigtas filmas vėl pakliuvo po akimis. Gavau užrodymą, kad atsispausdinus taloną (vouncher) (LOL), į filmus rodomus Odeon kino teatruose galima patekti su 40% nuolaida. Beliko pasirinkti ką su Laura norim pamatyti ir po neilgų derybų bei mano entuziazmo prisiminus apie seniai matytą treilerį, viskas buvo nuspręsta.


Filmas priklauso keistai skambančiam Mocdocumentary žanrui, visi kas žiūrės greit ras daug panašumų su Bleiro ragana. Bet kodėl gi ne?
Į siužetą nebuvo sunku įsijausti, viskas ką matome ekrane yra perteikta tiesiai per operatoriaus, kuris kartu yra ir personažas, kamerą. O kai pradeda rodyti dalykus, kurie realiai neturėtų egzistuoti tiesiog atsiputi ir pasakai sau "o kodėl gi ne?".
Aktoriai tvarkingai atliko savo darbus. Nenoriu pradėti ištraukinėti kabliukų, kurie užkliūna kai smegenys sukirba ir pareiškia nesąąąmonė, nes jų visada yra, bet jie greit pradingsta.
Nei kart nekilo noras juoktis, nors išspaudžiau kelias ironiškas šypsenas, nes į filmą įmaišyta natūraliai kylančio kasdieniško humoro. Nebent kažkam pasirodytų labai komiška kuomet milžiniškas trolis miegodamas nusiperdžia...

Skaitmeninei grafikai rašau riebų pliusą. Visus standartus atitinkantis produktas. Maloniai nustebino nes visai nereklamuotam filmui norvegų kalba būčiau atleidęs ir akivaizdesnį vaizdinį broką. Ir vėlgi, smagu, kad viskas nesisuka vien apie vaizdo efektus, tai tik visumos dalis.

Mano skoniui viskas sulipo į skanų skandinavišką saldainį.
Deja jau paskelbta jog Holivudas ruošia filmo perdirbinį, tikiuosi, kad už gautas pajamas norvegų studija sutvers dar kažką įdomaus, tik ne apie trolius ir ne pseudo-dokumentiką, tegul Trolių medžiotojas lieka geruose atsiminimuose, nes kitą kartą miške pamatęs krūvą akmenų atidžiau juos patyrinėsiu.

Didelis ačiū.

Norėčiau padėkoti visiems, kurie nepatingėjo išeiti į gatves ir per pastarąsias pora dienų apginti savo vidutinio, o greičiausiai, ir žemesnio visuomeninio sluoksnio garbę. Drąsu naktį palikti savo saugų prieglobstį valstybės duotame bute, už kuri net nuomos nereikia mokėti ir su bendrais aptarus planus savo išmaniąjame blackbery telefone, įsigytame už mano, kaip padoraus mokesčių mokėtojo pinigus, patraukti ginti savo teisių, deginti naujus, bet popigius pižonų automobilius ir mėtyti akmenis į tuos hibridinius autobusus, kurie, bent kiek, padeda tausoti gamtos išteklius.
Seniai laikas išmalti langus tam, visą rajoną ir jo istorija menančiam, senuko kirpėjo salonui. Beje, puikus juokelis pavogti viską, ką tik galima rasti viduje, arba tiesiog išmesti laukan, į gatvę. Tegul tvarkosi, tegul.
Nuolankiai atsiprašau, kad valstybė dabar patiria sunkius laikus ir apkarpė pašalpą, dabar nebeliks pinigų žolei ir alui, juk visi tik ir reikalauja papildomų lėšų, jei paskaitytumėt laikraščius, pamatytumėt, kad panaši situacija kamuoja ir Europą, tad tenka pataupyti. Oj, atleiskit, pamiršau, kad mokykloje net nesivarginote išmokti skaityti ar skaičiuoti, o gyvenimas išmokė tik gauti pinigus ir juos išleisti, bet ne skaičiuoti. Labai gaila, kad tas idiotas darbdavys nesupranta, kad Jūs esate pats tas tinkamiausias darbuotojas, nors ir neturite kažko, kas vadinasi CV . O kaip jį gauti? Na, mano mielasis, internetas skirtas ne vien pornografijai ir facebook'ui, internetas gali išmokyti žmones įvairiausių dalykų.
Gal ir gerai, kad nebuvai atidus per pamokas, gal ir gerai, kad nepameni kas per daiktas yra molotovo kokteilis ir neišmokai internete, kaip pasidaryti tokį iš namudinių priemonių.
Vegetacija. Girdėta? Na, tai panašu į tai, kuo užsiima daržovės. Daržovės, na, tai tie žali ir raudoni gabalėliai, kuriuos įdeda į mėsainį greito maisto restorane. Gal norėtum viename iš jų dirbti? Aaa, atsiprašau, pamiršau, kad ieškai vadovo darbo, nes tau reikia pinigų, naujam automobiliui ir iPhone'ui..

Norčiau supažindinti tave, mielas drauge, su vandens patranka. Efektas panašus, kai įmeti mentos į kolos butelį. Tik tu, šiuo atveju, būsi priešingame gale ir pamatysi, kaip jaučiasi tas mentos.
Gal dar išgirsi kaip koks bjaurus kostiumuotis šauks, kad tai kompiuterinių žaidimų įtaka. Na, trumpai sakant, kad viso to išmokai žaisdamas Counter Strike arba World of Warcraft. Ne, pavadinimai negirdėti? Aaa, tiesa, juk tu nežaidi kompiuteriu, jei žaistum net nebūtum pasivarginęs išeiti laukan su draugais.

Gerai, šiandien mano draugai taip pat išeis pažaisti į lauką, visas būrys, kokie 16000. Sakė, kad pasiims šautuvus, užtaisytus guminėmis kulkomis, ateik, bus smagu. Vyrukai bus su šalmais ir rimtais kostiumais, bet atsargiai, gali būti kiek piktoki, nes, valstybė norėdama sumokėti tau pašalpą, apkarpė jiems atlyginimus ir pensijas, jie sakė, kad tai jų kažkodėl nenudžiugino.

CNN, trumpai apie viską.

Naujakurystė

 Na va, pagaliau sėdžiu po nauju stogu. Kolei kas įsikūriau taip, kaip matosi nuotraukose, nes per visus įspūdžius pamiršau nusipirkti antklodę ir pagalvę. Kai dabar pažiūrėjau į nuotraukas, atrodo kaip tikra vienuolio celė. Nieko, šeimininkas ryt žadėjo parūpinti rašomą stalą ir pora kėdžių, kad galėčiau per naktis, prie žvakelės skrebenti raštus ir kurti tezes. 

Šiaip būtų visai neįdomu jei sakyčiau, kad nuomojuosi kambarį, bet, visai kitaip skamba, kai sakau, kad nuomojuosi kambarį virš itališko restorano, kuris vadinasi "Paolo resotarnas".

Čia šitoks vaizdelis prie vieną iš langų, mat namukas pastatydintas visai šalia centrinės miesto aikštės, kurioje įsikūręs turgus. Dabar jau pusvalandį klausau varpų koncerto, taip sakant, gyva muzika mano pasišventusio atsiskyrėlio sielos ausims.
Ryt laukia interviu, dėl darbo kavinėje, mat praeita savaitę išdalinau 15 CV, ir tą pačia dieną buvau pakviestas interviu, bet nežinau iš kurios vietos skambino, teks kaip nors išsiaiškinti.
Vėl pirma naujo gyvenimo diena, kiek kukli, bet man patinka.

Kava ir kavos gėrimo malonumai

Kadangi teko malonumas artimiau susipažinti su viena iš kavos gėrimo tradicijų, nusprendžiau daugiau papasakoti apie espresso ir iš šios kavos ruošiamus gėrimus.
Prieš pora mėnesių, pats gerai nežinojau skirtumo tarp latte ir cappuccino, tad noriu pateikti trumpą iš aiškų gidą, kuris bent kiek supažindins su kavos pasauliu.

Šiuo metu pasaulyje vyksta reikalas, kuris vadinasi trečioji kavos banga . Trumpai ir drūtai sakant, visas pasaulius su pasimėgavimu siurbčioja espresso (ir ne būtinai), vertina kavą, nelyginant gerus vynus ar kitus delikatesus ir gerbia kavos ruošimo amatą. Panašūs reikalai vyksta ir mūsuose, kur jau senokai radosi visokio plauko kavinaitės ir popieriniai puodeliai su plastikiniais dangteliais pagaliau atkeliavo į Lietuvą.


Espresso - seniai seniai teko girdėti istorijas, kaip tūlas lietuvis, užsienyje, užsisakęs kavos gaudavo mažulyti puodelį, iki pusės pripiltą tepalo konsistencijos gėrimo. Dalis tiesos. Espresso yra 30ml gėrimo, išgaunamo iš maždaug 7 - 8 gramų maltos kavos. Šviežia ir tikra espresso turi turėti rudai oranžinio atspalvio putos sluoksnį, ir būti salstelėjusi, bei kiek kartoka. Tai yra greitas reikalas ir ilgai juo nesimėgausi, susileidai ir eini toliau, nes jau po minutės tokia kava praranda savo gyvastį. Iš esmės čia ir prasideda visas išmanymas, technikos ir praktika. Iš šalies man tai atrodė kaip paprastas dalykas, tiesiog priberti kavos į filtrą, suspausti, užsukti ir paspaudus mygelį laukti kol prisipildys puodelis.
Norint išgauti gerą espresso reikia atsižvelgti į viska! Pradedant kavos pupelėmis, kaip jos sumaltos, kiek laiko kontaktavusios su oru, kaip suspaustos, kokį slėgį bei temperatūrą mašina naudoja prasunkti karštą vandenį pro kavą ir baigiant pačio puodelio temperatūra.
Viskam yra vadovėliniai standartai, bet realybėje viskas atsiremia į praktiką ir eksperimentavimą.

Viena iš paplitusių variacijų yra macchiato, kai ant kavos viršaus yra užklojama šilta, išplakto pieno puta, kuri, geriant, kiek praskiedžia sodrų espresso skonį.

Cappuccino
Ko gero nesuklysiu pasakydamas, kad tai yra plačiausiai žinoma kava, apie kurią girdėjo visi. Paprastai tariant tai yra espresso, dideliame puodelyje, ant kurios supilamas, karštais garais, išplaktas pienas, kuris susimaišo su kava, o puodelio viršuje susiformuoja tirštos putos pavidalu ir dažnai būna apibarstoma šokolado milteliais ar cinamonu.
Paprastai, užsisakant didesnį nei vidutins cappuccino, jame būna dviguba espresso dozė, nebent klientas pageidauja kitaip.

Latte.
Susideda iš espresso ir karšto, išplakto pieno, bet turi ploną, arba jokio išvis (flat latte), putos sluoksnio. Latte skiriasi nuo cappuccino tuo, jog yra standesnė ir puodelis, paprastai būna, sunkesnis, nes jame yra daugiau pieno, nei putos. Taip pat negauna barstomo šokolado ir kitų priedų. Galima užsisakyti latte su "skoniu", tuomet, prieš espresso į puodelį patenka įvairūs sirupai, vanilės, karamelės ar dar kitokio skonio.

Baristai sugeba išlaužti vienokius ar kitokius piešinėlius ant kavos, kurie atlieka estetinę funkciją ir maloniai nuteikia klientą. Paprastai iš to galima spėti, jog žmogus yra nuoširdžiai atsidavęs savo profesijai ir turi žinių bei praktikos, tad ir kava bus paruošta kokybiškai. 

Mocha. 

Kaip jau galima nuspėti, reikalas prasideda nuo espresso dozės, ant kurios supilamas karštas šokoladas. Gali būti pagardinama plaktos grietinėlės karūna. 

Americano.

Čia yra artimiausias variantas tradiciniam skoniui. Tai yra espresso, ant kurio šliūkštelta karšto vandens, tiesiog paprasta juoda kava, kurioje kartais pageidaujamas ir šlakelis pieno.

Frappe.
Originaliai tai šaltas kavos gėrimas kilęs iš Graikijos, tad tokį sutikti dažniausiai galima tame regione ir piečiau. Susideda iš tirpios kavos, šalto vandens ir cukraus. Tuo tarpu vakaruose labiau paplitęs Frappuccino variantas, kuomet kava išplakama su šaltu pienu ir smulkintu ledu, vėlgi, gali būti įvairiausių skonių.

Mažas vs. didelis

Vakar nakčia pargrįžau iš Norwich ir bijau, kad dabar manyje jau su visam apsigyveno kažkoks "ne kažkoks" jausmelis. Išsiropščiau iš traukinio, kelionė truko beveik dvi valandas, kurias, beveik dvi ir pramiegojau, bet viskas aplink buvo kitaip. Didelis, pilnas žmonių, erzinantis.. Kartais pasijuntu turintis sociopatinio mąstymo bruožų, dažniausiai, kuomet kur nors nespėju ir man, kur nors spėti, dar trukdo tuntai žmonių, kuriems nusišvilpt jog aš kažkur nespėju. Heh, greičiausiai ne aš vienas tuomet, bet noriu pasakyti, kad per keturis mėnesius Londonas pradėjo patikti mažiau. Gal, tiksliau sakant, viskas susisluoksniavo kontrastais. Nepatinka prekybos centrai, patinka vietinis turgus, nepatinka kelionės metro, patinka važiuoti autobusu, patinka skubėti, nepatinka grūstis ir panašiai. Nepatinka kasryt keltis į darbą, bet ir nelabai patinka grįžti namo. Jaučiu, kad tų neigiamų dalykų bus daugiau nei teigiamų.

Vakar prasiblaškiau tam mažam kaime, su kompanija šlifavom agentūras, ieškojau buto. Tiesą sakant, nežinau ką norėjau visu tuo pasiekti, nes visos agentūros, visus siūlomus butus reklamuoja internete, todėl atėjus į ofisą klausti ką jie turi yra laiko švaistymas. Bet, sužinojau šį bei tą, vistiek. Labai norėjau apžiūrėti vieną butą, miesto centre, deja nepavyko. Vyksta remonto darbai (geras ženklas), niekas nežino kada jie baigsis (blogas ženklas), kai viskas bus baigta, aš esu pirmas kandidatų sąraše (geras ženklas).

Naktį gimė mintis, jog mėnesio gale galiu išsinuomoti pigų kambarį ir kiek palaukti, kol atsilaisvins šitas plotas, gal taip reikės ir padaryti. Karts nuo karto įsijungiu kalendorių telefone ir pamirkčiojęs akutėm, vis dar, netikiu, kad beliko dvi savaitės. Greitu laiku reikės rengti dar vieną ekspediciją, su tikslu susirasti darbą. Bet apie tai jau kitoje kronikoje.

Formatting SIMAUSKAS (I:)

Skaitinėjau žaidimo apžvalgą, kai akys slystelėjo žemyn, kur, užduočių juostoje buvo parašyta, kad vyksta mano atmintinės formatavimas. Formatting SIMAUSKAS (I:), užsimaniau, kad kas taip padarytų man. Pastarasis mėnesis buvo kiek išprotėjęs, dėl didelio darbo tempo. Fizinio poilsio būdavo maždaug 5 - 6 valandos per parą ir viena diena per savaitę. Aišku, išmokau daug visokių įdomybių, antai, kaip padaryti skanią ir teisingą latte ir kuo mocha skiriasi nuo macciato. Na, praktikos dar tikrai reikia, bet jau gaunasi tokie spontaniški piešinėliai, išplaktą pieną bepilant į kavą.

Beje, dabar dirbu kavinėje, kuri įsikūrusi parodų rūmuose.

Maždaug toks vaizdas atsiveria, kai tik pakeli akis nuo stalų, puodelių, lėkščių, maisto ir kito darbo. Maždaug toks vaizdas, kai vyksta koks renginys ir esi prakeiktai užimtas, jog net pamiršti, karts nuo karto, atsigerti vandens. Bet, žinoma, niekad nepamiršti pasiurbčioti kavos.
Šitas darbas, nors kartais ir paverkšlenu, man tikras išsigelbėjimas ir už jį dėkoju Eglei. Ačiū. Kadangi rugpjūčio pradžioje kraustysiuosi į Norwich'ą, man mirtinai pravers tokia patirtis, ieškant naujo darbo, plius, ilgi darbadieniai duoda uždirbti ir nepalieka laiko išleisti.

Bet pasidarė sunku. Nuskambėsiu kiek pasipūtėliškai, bet tokie darbai man atrodo laiko švaistymas. Po dienos nebelieka jėgų kūrybai ir savarankiškoms studijoms, kurias laikau mirtinai būtinu ir savo ateičiai reikalingu dalyku. Įmanoma grįžus kažką krapštinėti, paišinėti, bet visai ne tas, kuomet širdžiai malonia veikla pradedi užsiiminėti nuo ryto. Turiu kelis sustabdytus projektus, kurių niekaip negaliu damušti ir tai kiek erzina.

Savaitgalius praleidžiam kartu su Laura, kuri taip pat pasidarė darboholikė ir man dabar jau tenka ją prikalbinti, kad pasiimtų išeiginę..
Juo, per pora mėnesių jau susikūriau kažkokį stabilumą, bet po kelių savaičių vėl teks nerti nežinion. Bet laukiu tos makliavos ir painiavos. Šią savaitę darbe ramu, tad savaitės viduryje važiuosiu į Norwich'ą ir bandysiu pasiausti po agentūras, kurios nuomoja butus. Idealiausias variantas būtų vieno kambario butas, vadinamasis Studio Flat, kur virtuvė ir miegamasis yra ta pati patalpa, arti miesto centro ir kainuoja apie 300 mėnesiui, be mokesčių.
Nežinau, o gal bijau pagalvoti, kaip ten man bus, kai reikės mokytis, dirbti ir mokėti nuomą, bei valgyti, bet, tikiu, kad susitvarkysiu. Bus smagu.

Tikrai praverstų tas formatting thingy..

Bepatoginant buitį.

Padoriems žmonėms, padoriems darbams reikia padorios darbo vietos. Bet, kol tokios neturiu, tenka mąstyti kūrybiškai ir improvizuoti.
Mūsų, apartamentuose nelabai rasi vietos normaliam stalui ir kėdei, tektų aukoti vieną iš sofų. Kažkada lyg buvo iniciatyva taip pasielgti, bet likę gyventojai kažką pamurmėjo, kad "lyg ir būtų gerai", o aktyvistai jau seniausiai viską pamiršo.

Žodžiu, taip ir anaip, ėmė ir gimė ofisiukas.

Kiek pastebėjau, juo naudojuosi tik aš. Ir visai nieko prieš, kas nenori turėti asmeninio ofiso namie? Na gerai, gal jis ir kiek mažokas, bet poreikius patenkina.                                        Daugiausiai reikalų buvo kol pasidariau kėdę. Sėkmingai panaudojau medžiagas rastas pakampėse ir iš dviejų kėdžių, televizijos antenos kabelio ir šiek tiek varžtų gimė ofiso kėdė. Žinoma, nuosaikiai besilaikant japoniško dizaino standartų. 

Kad ofisas atitiktų visus standartus, jame privalo būti ne pats rimčiausias plakatas, išduodantis šeimininko dvasinius poreikius ir pažiūras.

Its been a while..

Įpusėjo mano trečias mėnesis gyvenimo Anglijoje. Nuo pastarojo karto, kai rašiau praėjo nei daug, nei mažai, du mėnesiai. Bet per tą laiką pasikeitė daug kas.
Padėtis stabilizavosi. Nenutiko nieko, apie ką man nebūtų pasakoję, čia ilgiau gyvenantys tėvynainiai. Tiesa yra gan tiesmuka - neturi darbo, neturi pinigų, kasdien sėdi į vis didesnį minusą. Džiugu, kad jau esu priešingoje skalėje, turiu darbą, gaunu atlyginimą, virš galvos tvirtas stogas (tiesiogine prasme, nes nuomojamės butą), valgau sočiai, ant alaus užtenka, o dar ir atsidėti kiek tai galiu.
O atsidėti reikia, nes po poros mėnesių kraustysiuosi į Norvičą (Norwitch), ir rugsėjo gale pradėsiu studijas. Tai bus trečias mano mėginimas pasiekti bakalauro laipsnį ir šį kartą, kaip tai širdužė jaučia, viskas privalo pasibaigti gerai.
Po ilgokai trukusio nežinios etapo, gavau pažymą iš Malaizijos ir po dar savaitėlės laukimo, naujasis universitetas patvirtino mane, kaip naują, būsimą studentą.
Studento statusas suteikia kažkokį jaunatvišką moralinį komfortą. Bent jau man. Prisimenu, kaip palikęs saviškį pažymėjimą KDF, studentų atstovybėje, ant stalo (nors jis jau metus laiko nebegaliojo), jutau tuštumą. Mano statusas buvo "bedarbis", o gretos: "tarp darbo biržos klientų". Tuomet visai neėmiau į galvą, bet dabar džiaugiuosi nusikratęs tokios padėties. Per pastaruosius metus man tiek kartų visi sakė, kad reikia mokytis, jog pats tuo patikėjau.

O jei rimtai, tai praeitą vasarą mano maksimalizmas liko kiek apglamžytas, blaškiausi tarp nekonkrečių ateities vizijų, bet nei viena nepasitvirtino. Buvo gaila, kai supratau, kad siekiant saviškių tikslų Lietuva man (bent kol kas), ne pakeliui ir, dar tai, jog neturiu tiek valios, jog pats išmokčiau viską, ko reikia norint būti kietu diedu, žaidimų rinkoje. Tuomet padariau išvadą, jog man reikia, o taip pat ir noriu, dar pasimokyti universitete. Išsigryninau konkrečius tikslus vėlyvą rudenį ir, dabar aš čia.

Vienas iš geriausių dalykų, man nutikusių čia, yra nepriklausomybė ir savarankiškumas. Nors visą tą priėmiau labai lengvai ir kaip visiškai natūralią būtį, bet vis vien, sugebu tuo džiaugtis. Paprastas drabužių skalbimas ar blynų, pusryčiams, kepimas, kartais labai gerai nuteikia. Nežinau po kiek laiko visa tai pavirs į paprastą buitį, bet, tikiu, kad daržovių ir vaisių pirkimas turguje, dar ilgai kels nuotaiką.
Netgi galiu pasigirti esąs "in relaišionšip", apie pusmetį. Rodos pagaliau radau moterį, kuri gali pakęsti mane ir mano išdaigas. Aišku, atsilygina irgi "gražiuoju". Bet, šiaip, sutariam puikiai ir pastebėjau, kad labai išlavinau savo kantrybę. Maža to, visų Lietuvos universitetų liūdesiui, ji taip pat atvažiuoja mokytis į Londoną.

Bet kaip tai vistiek neleidžiu sau iki galo nusiraminti. Kai pasidaro gerai, pradedu kirbėti ir norėti, kad būtų dar geriau. Kožną dieną mąstau kaip greičiau susisukti ir išvažiuoti į tą kaimelį (Norwich), kuris, bene, keturis kart mažesnis už Kauną ir pradėti naują, idilišką gyvenimą. Ryte keliauti į universitetą, grįžti po pietų į savo kambarį palėpėje, kur nors miesto centro pakampėje ir po piet eiti dirbti už baro, vietinėje aludėje. Naktis tuomet skirta namų darbams, ir žaidimams. Savo pastogėje jau susikūriau mini studiją, mini barą, ne tokią mini lovą ir sofą, su kino projektoriumi už jos ir xbox 360, ant mažulytės spintelės.

Arbata vis dar be pieno

Nuo savo tėvynainių, išeivių, kurie kažkada pabėgę iš Lietuvos, ieškotis gersnio gyvenimo ar, tiesiog vedini poreikio išgyventi, labiausiai aš skiriuosi tuo, jog rašyti man norisi ne tada, kai liūdna ir ne apie širdžiai mielas namų kalveles, bei giružes. Rašyti man norisi tuomet, kai gyvenimas verda ir, kai jis verda skaniai.

Trumpai atpasakojant pastaruosius įvykius paminėsiu, kad prieš, beveik, savaitę iš tolimosios šeštos Londono zonos atsikrausčiau iškart į pirmą. Tiesa, ne visai esu nuomininkas ir, kol kas, ne visai turiu pinigų nuomai, bet gerų žmonių pasitaiko.

Užvakar dalyvavau apmokymuose, į kuriuos pakvietė iš agentūros, kuri organizuoja ir rūpinas pokylių, banketų ir panašių renginių aptarnavimu. Po keturių su puse valandų treniruočių ir naujos informacijos srauto, mūsų būreliui iškart pasiūlė pamaninas, kitai dienai.

Pataikiau į tikrai gerą darbovietę, nes, kiek girdėjau, viskas vyksta tvarkingai. Daug maž. Internetiniame puslapyje paskelbiami artėjantys renginiai, į kuriuos, darbuotojai, patys rengistruojasi, pagal atitinakmus reikalavimus ir kvalifikacijas, tuomet viską patvirtina (arba ne), darbdaviai ir telieka laiku pasirodyti ir atlikti savo darbą. Šitaip pats gali dirbtai kada tik nori ir kiek tik nori. Pamainos prasideda ryte, po piet arba vakare, baigiasi po piet, vakare arba naktį ir gali trukti 4, 8 ar daugiau valandų. Kaip sakiau, renkiesi iš to, kas siūloma.

Vakar dirbau didelėje banketinėje salėje, aptarnavome daug apvalių staliukų, prie kurių buvo po dešimt žmonių. Padavėjo darbas gali būti gan įdomus. Turi visokiausių pareigybių, privalai būti žvalus ir akylas, šypsotis, padėti kitiems ir greitai mąstyti ir dar greičiau veikti. Darbas tikrai nėra monotoniškas, o ir pajuokauti su kolegomis visda spėji.

Šiendien vėl turiu popietinę pamainą, kažkokiame restorane. Darbuotojas turi nuvykti į paskirtą vietą, laiku, išklausyti instruktažą ir šou prasideda.

Visas tas dalykų balangas mane privertė pamiršti, kad jau antra savaitė baigiasi, o aš dar negavau pažymos iš Malaizijos, kurios laukia mano universitetas čia. Aš taip tikėjausi, kad su tais tinginiais daugiau nereikės prasidėti, bet kur gi..

Londone prasidėjo tikras pavasaris, lauke gal 20 šilumos, jau nepamenu kada lijo, nors ko tik paklausiu, visi vietiniai atsako, kad vasara turėtų būti prasta, suprask, lis ir bus vėsu. Vėsu yra gerai, o su lietum susitaikysiu, ne kažką būna ir lietuviškos vasaros, kai pagalvoji. Beje, čia taip pat ryškiai jaučiasi besislenkantys metų laikai, todėl turiu vilčių, kad po kokio dešimtmečio, savo gimtadienį galėsiu švesti žiemą.

Na, dar toks faktelis, jog man jau 23 metai. Jaučiuosi kitaip? Nemanau. Neskaitant to, jog sėdžiu ant savo sėdynės už gero gabalo kelio nuo namų. Vis dar jaučiu tą nelemtą poreikį, kad laikas eitų kiek greičiau, ypač šitas mėnuo. Kartais taip būna per žaidimus, konkrečiai Sims ir Heroes serijas, kuomet tiesiog prasukdavai kelias savaites į priekį, kad atsirastų daugiau resursų ir galėtum įdomiau gyventi. Tik vėliau išmoksti mėgautis akimirka ir išpešti iš dienos viską, ką ji tik gali pasiūlyti.

„Gyvenu ir mokausi“, tampa mano gyvenimo kredo. Labai paprastą, bet įpatingai gilią reikšmę įgavo šita frazė. Būna, kad kartais tave tiesiog bombarduoja nauja informacija, kurios dar nespėji suprasti ir patenki į streso kupiną būseną, kuomet reikia daryti, bet dar nežinai kaip. Tik po kiek laiko ateina suvokimas, palydimas minties: „Aaaa, tai va ką čia reikėjo padaryti“. Bet visa tai yra malonu, kai jauti, kad pilkųjų ląstelių žutis turi prasmę.

Ir pabaigai apie pavadinimą. Anglus palikim ramybęje, lygintis su jais yra tas pat, kaip visus Lietuvos imigrantus krepšininkus vadinti lietuviais.

Tapimas anglu užtruktų daug laiko, turėtų pasikeisti bent viena šeimos karta, gyvenanti čia. Bet, jei nenori jaustis per daug svetimšalis, jei sutinkti suprasti ir priimti bent dalį šios šalies gyveno ypatumų, bei skirtumų, gerbti ir suprasti aplinkinius, tuomet yra išeitis. Terminą londoner perskaičiau važiuodamas metro, laikraštyje.  

Niekad nesiekiau išsižadėti Lietuvos, esu vienas iš tų, ant kurių aprangos ar aksesuarų, kartais švysteli trispalvė ir tikrai galiu aplinkiniams pasakoti, kaip mes spardėme užpakalius viduramžiais, net jei jiems akivaizdžiai nebus įdomu. Kartais, sulietuvinus angliškus terminus šie tampa artimesni, jau vien dėl to, kad sulietuvinti. Todėl ir Londonietis.     

Dešimts dienų, o dar visai gyvas.

Štai dešimt, naujo gyvenimo, dienų jau praėjo. Su kolega įsikūrėme pas draugus, kiek tolokai nuo centro, bet savas kampas, užtat. Laikas man čia bėga labai.. Net nežinau ar greitai ar, realiai, lėtai. Jausmas, lyg būčiau geras dvi savaites pragyvenęs, tiesa, taip jaučiausi ir po pirmos savaitės, taigi, dabar tempas, kažkiek sulėtėjo. O dalykų nuveikta, kad ant vieno rankos suskaičiuoti galima.
Nuvykau į universitetą , apturėjau interviu, kurį konkrečiai pakomentuoti sunku. Niekaip negalėjau nuspėti, ką reiškė, mane klausinėjusio, dėstytojo, visą laiką vienoda šypsena. Jis tik linksėjo ir balsu man pritarinėjo. Kaip buvau pamokytas, užverčiau jį protingais klausimais apie studijas, save tik gyriau ir visaip kitaip stengiausi sublizgėti. Po kelių dienų iš manęs pareikalavo raštiško įrodymo, jog Malaizijoje išklausiau metų kursą. Manau, kad tai gera žinia, žinant, jog čia mėgsta tikrinti tokius ir panašius reikalus, susidariau nuomonę, kad anglai tikrai revizorių tauta, tik velniava tame, jog net bijau pagalvoti kada man išeis gauti skaitmeninius dokumentus iš Ma - lazy - jos.

Lietuviui, norinčiam dirbti Anglijoje, reikia praeiti standartinius etapus. Gauti kur gyventi, ir galėti, dažniausiai, jam adresuotu laišku, patvirtinti savo gyvenamąja vietą, tuomet atsidaryti sąskaitą banke ir, galiausiai, gauti darbą.
Šiuo metu strigau kažkur tarp sąskaitos ir darbo. Kai pagalvoju, būčiau žinojęs, jau Lietuvoje galėjau pusę tos velniavos susitvarkyti. Net nežinau ar laukti dar kiek daugiau, ar eiti ir ginčytis į banką, nes formą, sąskaitai atidaryti, pildžiau internetu.

Jei, kaip visada, apie orą, tai jis čia visai neblogas. Visą savaitę šviečia saulė, temperatūros apie 12C, ir nelyja. Anglija yra puiki šalis. Tiesa, po metų, jau praleistų, užsienyje, dalykų, kurie stebina yra labai mažai. Nieko naujo, kitaip sakant. Na, gerai, metro buvo kažkas gąsdinančiai nuostabaus, kol nepavirto, tiesiog troleibuso alternatyva.
Labiausiai, iš angliško charakterio bruožų, man patinka jų sugebėjimas gyventi savo gyvenimą, nesikabinėjant prie kitų. Man labai įstrigo du, tikslūs apibūdinimai, išgirsti iš draugų, lietuvių: "Anglas su tavimi bus draugiškas, bet tai nereiškia, kad tu jam patinki" ir "Lietuviai į save atkreipia dėmesį, nes į viską kreipia dėmesį".

Na, dar kiek kojas pakirto masteliai. Kai pirmą naktį ieškojau maršruto iki Norwicho, miestelio, kuriame yra išsvajotasis universitetas, gerokai nustėrau, pamatęs, kad kelionė autobusu gali trukti nuo keturių, iki šešių valandų, o greita kelionė traukiniu kainuotų apie 90 £. Lietuviškai ištaręs nesąmonė , nuėjau miegoti, išsirinkęs ankstyvą autobusą ir tikėdamas geriausio. Ir išsisukau visai neblogai, su 45£ bilietu į abi puses.
Transportas Anglijoje yra brangokas dalykas. Iš pradžių viskas atrodo nebrangu, kai pradedi taikyti skaičių metodą. Tai yra, visas kainas lygini su lietuviškomis, bet tik skaičiais, o ne konvertuota pinigų suma.
Sakykim, troleibuso bilietukas tėvynėje kainuoja dvigubai pigiau, nei pieno butelis. Matant skaičiais, čia, pieno butelis kainuoja keturis kart mažiau, nei tėvynėje, bet bilietukas metro, dvigubai tiek, kiek pienas Anglijoje.

Kol kas, apsišarvavęs optimizmu, kantrybe ir literatūra apie Angliją, laukiu geresnio etapo, savo naujame gyvenime.

Užpuolimas ir pasikėsinimas.

Nutiko kai kas, ko visai neplanavau. Mane užpuolė, kad tave kur po velniais! Ir užpuolė tokiu gėdingu laiku iš pasalų. Šiaip ir pradžių maniau, kad viskas gerai baigėsi ir praeis, bet tikroji žala pasijuto tik ryte.. Kiek sunku rašyti, žinote, kaip būna po užpuolimo, nors psichologiškai su tuo jau susitaikiau ir pripažinau, kad kaltas dėl įvykio esu tik pats... Taigi, skauda gerklę, šniurkščioji nosimi ir čiaudai, šaudydamas mikrobais, lekiančiais, bene, 100 km/h greičiu.
Tiesiog maloniai pašalau lauke ir nemažai lankiausi viešosiose įstaigose, tai yra pats puikiausias receptas norint pasigauti ligą (praktiškai bet kokią..).

Keli bruožai, kurie erzina žaidimuose

Ne per seniausiai pradėjau žaisti Need for Speed Underground ( I ). Pradžioje turėjau tam dvi aiškias priežastis:
a) NFSU buvo vienas iš pirmų žaidimų, kurį kažkada dėdė įkepė į PC, kuris atsirado namie (antras žaidimas buvo GTA Vice City). Ir aš jį perėjau kokius tris ar keturis kartus.
b) NFSU visada buvo arčiausiai, na, jis man atrodė labiausiai žemiškas. Todėl, kad daugiau nei pusę ten esančių automobilių galima pamatyti Lietuvos keliuose. O kas gi tada nenorėjo turėti tiuninginio golfo ar civiko?

Perėjau gal pusę žaidimo ir jis mane užkniso. Bet man džiugu bent dėl to, nes išsiaiškinau šio reikalo priežastis.
Frustracija kyla tuomet, kai nutinka kas nors, kas žaidėjui nepatinka ir atsiranda galimybė dėl to apkaltinti patį žaidimą.

Lygiagrečiai dabar dar žaidžiu Colin Mcray Rally 2003 ir kai skriedamas žvirkeliu nulekiu į griovį truputį susierzinu tik dėl prarasto laiko, kurio prireiks išsikrapštyti ir tęsti lenktynes. Aš atsakingas už savo klaidą, nesuvaldžiau automobilio, nėra preteksto kaltinti žaidimą ar kitą vairuotoją, kuris dabar lyderiauja ir jo laiką man reikia aplenkti.

NFSU suteikia galimybę prieš kiekvienas lenktynes pasirinkti sudėtingumo lygį. Karjeros pradžioje visada važiuodavau hard rėžime, nes reikėjo pinigų. Kuomet progresas pasiekė trečdalį, pradėjau žaisti medium lygiu, nes pinigų jau buvo per akis ir nenorėjau ilgiau gaišti, važiuodamas trasas po kelis kart (nes būdavo, kad nepasiseka laimėti iškart). Bet perėjus pusę žaidimo pradėjau rinktis easy... Ne dėl to, kad būčiau nevykėlis vairuotojas, bet žaidimas rimtai pradėjo užknisti, situacijomis, kai lekiant pasiutusiu greičiu, prieš pat tavo nosį išlenda tūlo miestiečio automobilis ir suteikia galimybę tau, automobiliu, ore atlikti olimpinio medalio vertą gimnastikos pasirodymą. Ir taip vėl ir vėl ir vėl.
Arba priešininkų dirbtinis intelektas. Kai važiuoji šalia, jautiesi lyg snukdaužio varžybose, o ne prašmatniai atrodančių bolidų lenktynėse. Nesakau, kad žaidimas blogas. Galiu pasakyti, kad NFS Most Wanted buvo ir liks Underground serijos etalonas.
Beje, jei dar apie sudėtingumo lygius, tai jie įtakoja tik priešininkų techninius parametrus, kitaip sakant, kerta jiems per greitį, bet jie lieka tokie pat idiotai vairuotojai, o gatvės irgi lieka pilnos idiotų, tik tų, kitų..

Galutinė išvada - man nepatinka, kuomet žaidimuose figuruoja sėkmės faktorius.

LTGameJam Kaunas 2011

- Kur? Į gei džemą eisi?..

Šitaip manęs du kart paklausė namiškiai. Bet per stipriai neėmiau į širdį ir išėjau dalyvauti LT Game Jam 2011.
Panašioje košėje buvau ne kartą, todėl numaniau, kaip vyks "standartinė" procedūra. Tokio entuziastingo jaudulio, kaip: "oh boy, oh boy I'm going to make a computer game! Oh boy!", nebuvo. Bet ilgai nebuvau tikras, prie kurio projekto norėjau prisijungti.
Net po dviejų brainstorm'ų, prieš tai paskelbus, kad tema yra Išnykimas, buvo pritupdyta nemažai įdomių idėjų lukštenimui. Dalis jų pasimetė bendrame sraute, kuomet vyko dalyvių pasiskirstymas. Manau, kad tą dalį buvo galima palengvinti turint daug didesnę lentą rašymui ir paišymui...
Turėjau lūkesčių prisijungti, arba sudaryti, perspektyvią komandą, kad nereikėtų vilktis ir renginys netaptų savotiškomis galimybių ribų paieškomis ir naujų talentų atradimo kalvė. Trumpai sakant, kad idėja būtų gera ir programuotojai mokėtų savo darbą, nenuplauktume per daug į lankas su kertiniu žaidimo dizainu, o vizualizuoti sugebėsiu.
Tai, viskas, maždaug, taip ir pavyko. Prisijungiau prie vyrukų, su kuriais, per pirmą brein-štormą kartu brein-štorminom, radom dar kelis komandos narius ir tada prasidėjo.
Neturiu kuo skųstis. Ne, rimtai, viskas vyko sklandžiai. Pačioje pradžioje reikėjo kiek labiau argumentuotai padiskutuoti, kol griežtai suguldėm ant popieriaus žaidimo esmę, o paskiau darbas kaip per pypkutes ėjosi.
Miego ir maisto per daug nebuvo, na, nebūna niekad, čia ta pusė, kai mielai atrieki maža gabaliuką sveikatos.

Šiemet buvo mažiau komandų, bet jos buvo sudarytos iš daugiau žmonių. Dalis veidų buvo matyti, o tai atsispindėjo ir rezultatuose. Kaune kurtus žaidimus galima pamėginti čia, o mūsų komandos vaikis vadinasi bulb, arba, tiesiog - lemputė. Beje, ten kažkas prirašė, kad žaidimas veikia tik ant mac'ų, bet tai nėra tiesa. Veikia ir kitose platformose, tik, nors skambės be galo juokingai, jis reikalauja rimtesnių kompiuterio resursų, nei galima tikėtis iš tokio pipiro.

Prisipažinsiu, kad pats dar neperėjau visų lygių, kurių yra... Penki. Realiai tai darbavomės penkiese, du programišiai, du dailidės ir vienas muzikorius. Tiesa, pradžioje vienas kolega pagelbėjo su prototipu, bet vėliau iškeliavo dirbti ties kito žaidimo projektu.
Padarėm tiek, kiek ir buvom užsibrėžę iš pradžių, be streso. Negalima nepaminėti, kad vyr. programeris turėjo pasidaręs namų darbus, varikliuką, dėl to neilgai reikėjo laukti, kol visas žaidimas pradėjo veikti, ir didžioji laiko dalis buvo praleista poliruojant.
Kelios paros (su viena stotele namie, pamiegoti), praleistos po KTU stogais išties.. Prailgo. Buvo momentų, kuomet stovėjau ir galvojau ar kažką dariau vakar paryčiais aš šiandien naktį.

Vėl patyriau tą smagų jausmelį, kuris aplanko, kai matai gimstantį žaidimo projektą, prie kurio pats, realiai dirbi. Kai visi tie plokšti paveiksliukai iš vieno monitoriaus ir tūkstančiai simbolių, iš kito monitoriaus, susijungia ir įgauna gyvybės.. Na, tai momentai, kurie verčia mano pasaulį suktis.

Dabar norėčiau trumpam viską pamiršti, o tada reikės pasižiūrėti ką gi padarė visas likęs pasaulis. Siūlau daugiau pasikapstyti po globalgamejam puslapį!

Kelios aktualijos ir tokia puikia diena, kad net nusprendžiau pasidalinti savo džiaugsmais su pasauliu. Bendras geros nuotaikos skaitiklis pastoviai balansuoja kažkur kiek žemiau nei maksimumas, bet aukščiau nei vidurys. Gal dėl to, kad žiema vėl grįžo? Dalinai taip, aišku, džiugu, kad galiu snieglenčiauti, bet kiek gaila, kad negaliu to daryti taip dažnai, kaip noriu. Na, be abejo prie to dar prisideda toks mažas žmogeliukas, kurį galiu vedžiotis už rankos ir kartu galim lankytis visokiose smagiose ir kultūringose vietose. Joo, kad ir ką būčiau sakęs anksčiau, bet kai susirandi porą, tai viskas pasidaro gražiau. Tokia nauja, papildomo optimizmo banga užlieja, dar vienas stimulas stengtis savo ir pasaulio vardan. Ir vis tik, tenka keisti kai kurias savo taisykles. Spėjau išmokti susigyventi su savimi vienu, o čia, paukšt, reikia dar į kito interesus atsižvelgti. Na, bet aš tikrai nesiskundžiu :] 

Mane bando gąsdinti gripais visokiais, bet aš netikiu ir manęs jie neima. Nors ryte pamatęs ana tokį vaizdą susimąstau kur mano imuniteto paslaptis. 

Matyt tame, jog valgau apelsinus ir cinamoną, geriu arbatos ir netikiu ligomis. Nežinau kaip būtų įmanoma tą "netikėjimą ligomis" sudėti į tabletes, bet tuomet finansine padėtimi nebesiskųsčiau niekad. 

Vėl kimbu į mokslus (pagaliau), ir galiu pasakyti, kad visai neprastai sekasi. Universitetas Anglijoje  kviečia atvykti į interviu, vadinasi sunkiausia dalis jau padaryta. O sunkiausia buvo užpildyti visus dokumentus :] Taip, apsisprendžiau vėl tęsti mokslus. Per vasarą padariau progreso, bet galiausiai priėjau išvadas, kad pora metų, kokioje tai įstaigoje, yra reikalinga. Manau, kad be didesnio streso pasibaigsiu žaidimų grafikos kūrimo studijas, o kartu galėsiu uždarbiauti ir gyventi nepriklausomai. Pavasariop, su kolega, keliausim užkariauti antrosios Lietuvos kontinento. Kokį pusmetį jau atsiskundžiau, kad noriu permainų ir nepriklausomybės, atėjo laikas pasiimti tas gėrybes. Jei kas turite naudingos informacijos apie potencialius darbus ir gyvenamąsias vietas, labai džiugiai išklausysiu. 

Truputį papaišau, bet, kaip visada, per mažai ir per prastai, kad pats būčiau patenkintas. Pradėjau nuosekliai lankyti vakarinį piešimą KDF'e, tad greitai tikiuosi įsivažiuoti ir pasidrožti rankas iki atitinkamo lygio. Nuėjęs į pirmą šio sezono piešimą prižadėjau, kad nepraleisiu nei vieno, atėjau antrą kart, o trečią praleidau.. 

Po biškutį krapštausi ir su 3D..

Paskutinis sausio savaitgalis tampa viena iš smagiausių ir intensyviausių metų dienų, nes, būtent šiandien, prasideda Global Game Jam, kuris, tradiciškai, vyksta ir mūsuose. Trumpai tariant, tai renginys, kurio metu į vienas patalpas sueina tie žmonės, kurie moka juokauti kompiuterių, fantastikos ir žaidimų temomis, bei šnekėti suprantama kalba apie nesuprantamus dalykus. Tuomet jie per dvi paras, praktiškai nuo nulio, sukuria kompiuterinius žaidimus, tarp kurių pasitaiko tikrų perliukų. Game Jam'as toks renginys, kuriame gali nebijoti eksperimentuoti ir rizikuoti, kurdamas žaidimą, nes būtent tam ten ir esi atėjęs. Asmeniškai man, vienas iš labiausiai patinkančių aspektų yra tai, jog visas darbas nudirbamas ant to karšto entuziazmo, nes viso projekto išpildymo laikas - dvi paros. 

Over and out. 

Žiema + malonumai = žiemos malonumai.

Brangioji, nuo šiol ji gyvens kartu!

Be kontakto.

Paskaičiau straipsnį apie tai, priklausomybę nuo informacijos. What a bullshit, pagalvojau, man tai nieko nereikštų viena diena be mobilaus, interneto, muzikos ir kompiuterio. Kartais tikrai turiu tokių dienų, bet jos būna natūralios. Natūralios tuo, kad kupinos kitokios veiklos, ne namie, kai niekas tau neskambina ir nerašo. Jau ne kartą rašiau apie atsiribojimą nuo socialinio gyvenimo ir tai niekur, kur gerai, neveda, bet vistiek, krapštai tą telefoną, pradedi pats skrebenti, bet tai vyksta tik tada, kai nevyksta jokios įdomios stimuliacijos iš aplinkos.

Šiaip tas straipsnis turi rimtą pagrindą. Žmogus yra priklausomas nuo išorinės stimuliacijos, mums visiems reikia naujų įspūdžių, tik tie, mus patenkinantys, įspūdžiai skirtingi. Palyginus personažą iš "naša raša", tą kuris kalba su televizoriumi ir kokį nors beprotį ekstremalą, motociklu šokinėjantį per dešimtis autobusų.

Tai va. Žinau, kad diena be informacijos, sklindančios iš visokių mano asmeninių prietaisėlių ir servisų, man būtų niekai. Bet kaip jausčiausi be viso to gyvendamas mėnesį? Šita mintis mane tikrai sudomino. Reikėtų apsibrėžti laiko tarpą, kai internetas ir telefonas nebus labai reikalingi ir pabandyti gyventi be to.
Daryčiau vieną išimtį, susikurčiau tokią prieigą prie tinklaraščio, na, tik, kad galėčiau rašyti ir skelbti savo nuotaikas ir pastebėjimus internete, bet pats neskaitydamas jokių atsiliepimų ir nedalyvaudamas diskusijose. Lyg rašyčiau dienoraštį, tik kuris pats savaime atsiduria viešumoje.

Dalykai, kuriais nesinaudočiau būtų internetas, mobilusis, mp3 grotuvas, televizorius ir laikraščiai.
Pasilikčiau prabangą mėgautis knygomis, piešti, vaikščioti, bendrauti ir visa kita, kas nedraudžiama.
Būtų įdomus eksperimentas.

Žaidimai VS Menas

Šiais laikais pati meno sąvoka asocijuojasi su kažkuo senu, kaip antikvariniai dalykai ir su kažkuo nesuprantamu, kaip modernistinė kūryba. O šiandien visko tiek daug ir dalis to visko nori būti menu, nors tu ką.

Puikus pavyzdys yra dizainas. Tiek grafinis, tiek daiktinis, jis turi realią pritaikomąją naudą, tai naudojamas menas, paprastai sakant, tai nėra dalykai, kurie kabo ir kaupia dulkes. Menas nėra dizainas, bet dizainas yra menas.
Iš to išplaukia dar viena išvada apie paskirtį. Žaidimai kuriami dėl vieno aiškaus tikslo - uždirbti pinigus. Na, kalbant plačiąja prasme. Procentaliai surašius visus didelio biudžeto žaidimus ir visus indie žaidimus, pastarųjų būtų tokia maža dalis, kad net nesimatytų.

Menas, tikras menas, na, jis geba sukelti emocijas. Tai būtų paveikslas, skulptūra ar performancas, menas kalba su mumis ir ta kalba skirta  visiems, ją reikia sugebėti išgirsti. Būna, kad menas mums kažką tiesiog rėkia, būna. Bet kartais "menas" bando mums kažką įteigti ir mes sugalvojome apibrėžimą "propagandinis menas". Dažnas žaidimas reklamos pagalba mums rėkia, kad tai bus geriausias iš geriausių ir t.t., kvepia kaip gryna vartojimo prekė.
O kur tuomet laisva valia rinktis? Meno niekas nevartoja, o nevartoti tapo nebemadinga. Žaidėjų kultūroje sklando terminai kaip, antai "must play", "the best of.." ir t.t. Galiausiai, gigantai kviečiasi į pagalbą net psichologus, kad šie padėtų suprasti kur slypi G taškai žaidėjų smegeninėse.


Kiaušinis ar višta?.. Žaidimai ar žaidėjai formuoja žaidimų kultūrą?
Ir išvis, kokia tai kultūra? Pažįstu gal kokius penkis kultūringus žaidėjus, visi kiti tiesiog patenka į geimerių kategoriją ir tiek.

Žaidimų kūrimas yra ne menas, o amatas, dėl šito ginčų nekyla, ar ne? Tai kaip sukurtas produktas gali būti menas? Žaidimą kuria tiek daug žmonių, tai ką, jie visi menininkai? O gal menas "vyksta" tada, kai žaidėjas žaidžia kompiuterinį žaidimą? Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia kūrybos indėlio ir estetikos pojūčio ir, aišku, atitinkamo žaidimo, kurių yra ne tiek ir daug. O visais kitais atvejais vyksta banalus poreikių tenkinimas, ego masturbacija ir mažai kam naudingų įgūdžių lavinimas.

Nesupraskite manęs neteisingai, myliu kompiuterinius (ir ne tik), žaidimus, bet šiai dienai yra per daug kabliukų, kurie man neleidžia jų vadinti menu. Taip, tikrai yra išskirtinių pavyzdžių, taip vadinamų meniškų žaidimų, bet jų tieeek mažai, kad jie išnyksta jūroje, taip pat, kaip į jūra supylus dešimtis butelių limonado, ji skani netaps. Jau tiek daug visko vadinama menu, kad vargei ar reikia po ta paklode kišti dar kažką naujo.
Gal tuomet galima susitarti dėl naujo žanro? Artistic Action Adventure game. Skamba ne kažkaip, bet nieko geresnio nesumąstau.

Žaidimai turi savyje vaizdus, muziką, kelia mums emocijas ir dar aibę visko už kadro, kaip programavimas, dizainas ir dar kažkas.  Žaidimai leidžia atsipalaiduoti, pamiršti, susitelkti, būti geresniais už kitus...
Bet kol kas jie retai mus gali kažko išmokyti, padėti mums išspręsti realias, gyvenimiškas problemas ir galų gale papuošti pasaulį.

Interactive Entertainment.

Bet įdomu kas bus ateityje. Menas yra toks dalykas, kurį galima įvertinti ir suprasti augant, skirtingai nei koks futbolas, kurį kieme galima žaisti nuo ankstyvos vaikystės. Emmmm, noriu pasakyti, kad tie dalykai, kurie su mumis būna nuo pat mažens, mums atrodo visai suprantami ir niekuo neypatingi. Visai kaip cepelinai. Tiesiog vartojamas dalykas.
Kompiuteriniai žaidimai yra aplink, tarkim, kad apie dvidešimt metų, ir vaikams, dabartiniams suaugusiems, kurie juos mėgsta, tai buvo naujas atradimas, kažkas tokio fantastiško, kas galėjo būti alternatyva futbolui kieme.
Pamąstom apie vaikus, kurie dar tik bus, gal po penkerių metų. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, žaidimai ir visi kiti XX amžiaus stebuklai bus su jais nuo vaikystės, jiems užaugus visa tai bus eilinis dalykas, visai kaip man dabar yra cepelinai. Arba futbolas :)
Žaidimai, plačiąja prasme, buvo ir yra socialinis reiškinys, išraiškos ir poreikių patenkinimo priemonė, beje, labai nuostabi priemonė, be kurios žmonija negali ir negalės apsieiti. Jei išnyktų menas, na, kažkas tai pastebėtų, beje, tai vyksta dabar. Jei išnyktų visi pasaulio žaidimai.. Būtų gan liūdna. Stipriai liūdna.

Žaidimai yra daug stipresnis argumentas nei menas ir ne vien šiandien, visada taip buvo. Tai kaip gi žaidimus galima vadinti menu?