Iš serijos "kokybiški savaitgaliai"

Prieš kokį mėnesį perskaičiau apie Omniteliaus organizuojamas programėlių dirbtuves, kadangi savo koncepcija šitas renginys kvepėjo kaip visai smagus workshopas, ir dar kiek priminė Gamejam ,tai kodėl gi nesudalyvavus?
Smagu, kad motyvacija nebuvo dingusi iki pat tos dienos, kai reikėjo pakuotis daiktus ir žiūrėti traukinių tvarkaraščius. Neieškojau daugiau žmonių važiuosiančių iš Kauno, tiesa sakant, net nepagalvojau rimčiau pareklamuoti renginį pažįstamiems. Smagus nuotykis.

Galiausiai nuvykus, užsiregistravus ir viską susiradus sutikau šiek tiek draugų ir pradėjom stebėti pristatomas idėjas. Besėdint salėje lankė visokios mintys, per pertrauką net maniau, kad gal reiktų važiuoti namo... Bet velniai nematė, nuvijau abejones ir likau. Įvyko balsavimas, kurio metu buvo atrinktos idėjos (23 iš 50 kažkelių), vertos varžytis toliau. Tuomet prasidėjo savotiškas "žmonių turgus", kai komandos, kurioms ar trūko atitinkamų narių laukė išganymo. Šitaip prisijungiau prie Alaus radaro vyrukų, kuriems kaip tik reikėjo dizainerio! Idėja buvo viena iš tų, kurios užkabino per pirmąsias prezentacijas, taip pat ji patiko daugumai balsavusių, viskas buvo liuks.



Alaus radaras, tai  "programėlė, kuri padeda susirasti barą pagal jame pilstomo alaus rūšis. Žmonėms, kurie mėgsta įvairaus skonio alų ir nėra prisirišę prie vienos girdyklos". Trumpai ir aiškiai.
Taip pat ji turi išgertų alaus bokalų skaičiuoklę, šnibžda tiek juokingas, tiek socialiai atsakingas frazes, jos vartotojams. Padeda pagal kelis kriterijus atsijoti ir susirasti alaus barus, mėgstamas rūšis ir padeda išlaikyti Lietuvos alkoholio pramonę :)

Pirmą vakarą dar gavau kiek pasinervuoti, nes organizatoriai prisipažino, kad neduos kur pernakvoti, bet, laimei, lauke miegoti man neleido komandos vyrukai ir apsistojau pas vieną iš jų. Prieš tai dar šlifavom ir planavom, kaip ir priklauso - alaus bare.

Antra diena, ankstokas šeštadienio rytas ir darbų pradžia. Viskas vyko sklandžiai, bent jau man taip pasirodė, pasidarbavom iki vakaro ir rezultatai jau buvo daug žadantys.

Trečia diena, daugiau skubos ir daugiau intensyvumo, bet vistiek išlikom vienam vežime ir darbai ėjosi puikiai.
Baigėm laiku, programėlė buvo pratestuota (aišku, padoriai tai atlikti neužteks laiko niekad), prezentacija pasiruošta, na, viskas buvo gerai.

Ir.. Ir buvo daug pristatymų. Tikrai daug, niekas nesitikėjo, kad visos 23 komandos turės ką parodyti ir apie ką pakalbėti. Ir jos tikrai turėjo :D Buvo visko, išties. Vieni pateisino viltis, kai kurie žlugo dėl prastų idėjų, kiti dėl laiko stokos, dar kiti dėl originalumo nebuvimo.
Kai atėjo laikas skelbti laimėtojus, išaiškėjo, kad bus trys kategorijos ir trys laimėtojai.
Pirma kategorija tų, kurie atėjo su namų darbais ir vienaip ar kitaip, turėjo didžiulį informacijos banką, ar tai buvo web projektai, perdaryti į aplikacijas.
Antra kategorija tų, kurie padarė viską nuo nulio.
Trečia kategorija "viltis". Nesu tikras kaip čia tiksliausiai apibūdinti..Outsideriai, kuriems užteko vilties ir pastangų pasiekti pabaigą :)










Alaus radaras padarė savo, komisija buvo įtikinta jo veiksmingumu, išbaigtumu, potencialu, ir savo kategorijoje laimėjo pirmą vietą!!
Visas tas darbas, kurį nuveikėme ir taip, jau, buvo smagus ir naudingas, o čia dar ir apdovanojimai. Prizinį fondą skėlė į tris dalis, trims komandoms. Visi gavo po Omnitel direktoriaus rekomendaciją ir mobilų internetą pusei metų.

Alaus radarą, kol kas, galite gauti tik androidui, bet, artimuose planuose versijos kitiems telefonams, didesnė duomenų bazė, šuolis į kitus Lietuvos miestus ir tai dar nebus pabaiga.
Programkė nemokama, turi atsirasti Omnitel archyvuose, bet jau dabar ją galima susirasti su google pagalba. Kas gyvena Vilniuje ir turi galimybes, tiems rekomenduoju išbandyti.

Viskas, renginį užskaitau, susiradau draugų, apturėjau daug smagaus ir kokybiško laiko ir dar pavyko laimėti.
Ačiū alaus radaro komandai!


Radarą galima parsisiųsti iš čia, nuotrauką skolinausi iš čia, daugiau apie renginį galima pasiskaityti čia. Ir šiaip, straipsnelių išlys dar ne vienas. 

Laiko patikrinta kokybė

Šįkart apžvalga. Bet ne tokia, kokias daugiausiai esame įpratę skaityti.

Apžvelgsiu tris savo turimus mp3 muzikos grotuvus, būtent ne ką tik įsigytus, bet jau turimus ir visko mačiusius. Mėgstu, kai muzika su manimi gali būti visur ir visada, kokybiška, sklindanti iš gerų ausinių ir sutalpinta geros kokybės grotuve. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo mano Sony Walkman CD grotuvo. Tampiausi jį prieš gerus šešis metus ir tampiausi jį visur. Prisisegdavau prie diržo, savo sukonstruotais kabliais ir tai man kažkiek primindavo fantastinių filmų herojus, kurie prie diržų nešiodavosi blasterius ir visokius kitokius kietus įtaisus. Maniškis prietasiūkšis buvo nekaprizingas, varomas dviejų AA tipo baterijų, kurios tarnaudavo gan ilgai, atsparus drėgmei ir smūgiams, kurių patyrė jis begalę. Rimtai, mėčiau, aišku ne specialiai, jį ne kartą, išlakstydavo tik tos dalys, kurios nebūdavo sujungtos į vieną visumą: baterijos ir kompaktas. Viską susirinkus be problemų grodavo ir toliau. Bet susiruošiau rašyti apie mp3 grotuvus, o ne apie CD, tai buvo priešistorė. O jis veikia iki šiol.

Vieną 2006 metų rugpjūtį stipriai dirbau, nes laikraštyje buvau matęs tai, kas paskatino užsikalti 300Lt ir skirti juos ateičiai. Taip mano gyvenime atsirado  MSI P610.  Tuo metu 1gb atmintis atrodė daugiau nei užtektinai, o vien jau ko vertas dizainas.. Metalinis korpusas, didelis ekranas, puikiai proporcingas, smagūs spaudyti mygtukai, USB ir ausinių jungtys, bei kilputė virvutei prikabinti - apačioje, kaip ir turi būti. Gražus meniu, turintis pagrindines funkcijas, kurios sukasi grotuvuose iki šiol: muzika, video, foto, nustatymai... Nepamenu ar buvo FM radijas, nes niekad jo nenaudodavau. 

Kai atėjęs į mokyklą išsitraukdavau jį iš kišenės, norėdamas išjungti, sulaukdavau komplimentų, jog turiu gražų telefoną. Net mano dizaino mokytojas jį pagyrė, o jis yra labai priekabus ir geri žodžiai iš jo lūpų yra jau šis tas. Nuotraukoje, gretimais, matosi kaip jis atrodo dabar. Metalinis korpusas ir stiklelis gan susibraižę, visą laiką grotuvas būdavo kišenėje, kartais paragaudavo smėlio ir sočiai dulkių. Niekad nebuvau iš tų, kurie nešiojamuosius prietaisus velka į visokias kojines ir perka jiems atskiras pinigines, gal dėl to iki šiol negaliu pripažinti touch screen telefonų. Vienintelė bėda, su kuria susidūriau, buvo vidinės MSI grotuvo programos gedimas. Kažkas tiesiog nustojo veikti ir toliau taip gyventi buvo neįmanoma. Laimei garantijos dar buvo likusi savaitė, tad nunešęs į pardavimo vietą pridaviau į taisyklą. Beje, ant užpakalinės pusės buvo toks lipdukas, kurį, tik nusipirkęs nulupau ir atsargumo dėlei užklijavau ant dėžutės ir labai gerai, kad taip pasielgiau, nes tai buvo grotuvo numeris, be kurio niekas jo nebūtų ėmę taisyti. Man tai atrodo suktybė, nes lipdukas likęs savo vietoje būtų buvęs mirtinai sutrintas. Na, neprotinga ir tiek. 

Perrašius programą (įrašę naujesnę versiją), atsidaro net žaidimas! 

Vargšelis puikiai tarnavo iki dienos, kai važinėdamas riedučiai nukritau. Tiesa, kritau su juo ne kartą, bet tada šlaunimi, ties kišene, bjauriai rėžiausi į metalinį kampą. Stebiuosi kaip jis neperlūžo pusiau, matyt dėl metalinio korpuso, bet ekranas tapo nebepagydomas. Nors visa kita veikė nepriekaištingai, užtrukdavau nemažai laiko, kol aklosiomis įsijungdavau muziką. 

Atėjo laikas išleisti MSI į užtarnautą poilsį. 2007 metų, spalio mėnesį įsigijau Transcend T.Sonic 820. 

Greičiausiai tuo metu, Lietuvos rinkoje nebuvo kito grotuvo už panašią kainą (320Lt), atitinkančio mano keliamus kriterijus. Paskatino dar tai, jog šis turėjo net 4GB atminties. Tiesa, gan greitai pasigailėjau savo sprendimo. Meniu buvo negražus ir nepatogus, kaip pigaus kiniško aparatuko. Mygtukai šiaip sau, bet valdymas tikrai nepatogus, vis nesuprasdavau kam ten reikėjo tų papildomų keturių mygelių, aplink savaime suprantamą D-Pad? 

Beje, jis turėjo kelis įdomius, bet visai nenaudingus bruožus. Išimamą akumuliatorių ir Line In jungtį, kuria prijungęs grotuvą prie kito prietaiso, galėjai įrašyti skambančius garsus, pvz radio laidą ar muziką. Vėlgi, pigūs, kitaiski bruožai. Na, jis turi ir reset mygtuką, gerai nepamenu, bet rodos, kad karts nuo karto grotuvas pakibdavo ir to mygtuko prisireikdavo, bet kartais ir jis nesuveikdavo, tuomet tekdavo rankiniu būdu atjungti akumuliatorių. Pasirodo apie viską buvo pagalvota. 

Gan greit, po 11 mėnesių Transcend pasitraukė į atsargą. Lizdas ausinėms sugedo. Dirbdamas savo pamainą fabrike, turėjau jį apvynioti lipnia juosta, kad ausinių kištukas būtų prispaustas ir galėčiau klausytis muzikos. Vienas iš labiausiai mane erzinančių dalykų yra neveikiančios ausinės. Aš kur nors išsiruošiu, išeinu iš namų, o čia še tau, groja tik viena ausinė ir visa diena sugadinta dėl vienos, prakeiktos smulkmenos. Nekenčiu, kai daiktai neveikia taip, kaip jiems priklauso veikti. Tai ką jau kalbėti apie grotuvą, kuris neveiks su bet kokiomis ausinėmis? You're fired! 

2008 metų ruduo man vėl asocijavosi su naujo mp3 grotuvo pirkimu. Rodos tam ir dirbdavau vasarą. Šį kartą ilgai ieškojau kažko tokio tikrai tikrai tokio. Nusiminiau, jog MSI daugiau nebegamino grotuvų, o su nežinomais gamintojais pasimokiau nebeprasidėti. Peržiūrėjau viską, ką siūlė mūsiškės parduotuvės ir dar aibę grotuvų apžvalgų, per youtube. Ir tada išlindo Creative Zen, už standartinius 319Lt.

Ir galiu pasakyti, kad jis nuostabus. Artimiausiu metu tikrai neplanuoju ieškoti ar pirkti naujo grotuvo, mat šis patikrintas laiko ir visokiausių sąlygų. 

Dizainas įdomus ir kiek pretenzingas. Mygtukų išdėstymas iš pradžių kiek glumina, bet vėliau pasidaro intuityvus, be to, keliems iš jų gali priskirti savo pasirinktas funkcijas. Tarp ausinių lizdo ir USB jungties yra Hold ir ON/OFF funkcijos, kurias atlieka slankiojantis mygtukas, iš po kurio dar šviečia mėlyna švieselė. Įdomus sprendimas, bet to minusas - norint, kad klausant muzikos ekranas išsijungtų ir neeikvotų baterijos, reikia įjungti Hold. Tiesa, naujame modelyje to slankiojančio mygtuko nebeliko, o ekranas užtemsta pats, automatiškai.

Apie ekraną, jis didelis ir ryškus, turi kelias keičiamas meniu spalvas ir galimybę pasikeisti patį ekrano paveikslėlį, kas mane džiugina, nes labai mėgstu savo daiktus visokiais būdais paversti unikaliais. 

Meniu. Visos standartinės funkcijos, kurias turėjo ankstesnieji žaislai, plius kalendorius, ir praplėstos muzikos pasirinkimo, bei rūšiavimo galimybės. Čia galima susidaryti savo grojaraščius, rikiuoti muziką pagal žanrą, atlikėją, albumą, klausymo dažnumą arba retumą, abėcėlę ir t.t.... Gaila, bet nėra galimybės peržiūrėti muziką failuose, taip, kaip ją sukeli į grotuvą. Sakykim, įdėjus kelias, skirtingas dainas, jos bus automatiškai rūšiuojamos pagal anksčiau suminėtus kriterijus, bet norint klausytis kelių skirtingų atlikėjų ar albumų iškart, teks susidaryti grojaraštį.  

Aruodas yra 4GB dydžio, taip pat yra 2GB ir 8GB versijos, bet visos jos turi bendrą bruožą - burną, kuri praryja SD kortelę. Šitaip galima labai praplėsti bendrą grotuvo talpą, bet.. Bet SD kortelėje esanti muzika grojama kiek kitaip. Ne kokybės aspektu, aišku. Štai, klausant muzikos iš vidinės grotuvo atminties, gali laisvai klajoti po meniu ir kaitalioti nustatymus ar domėtis ką dar turi bibliotekoje. Klausant muzikos įrašytos į SD kortelę, bus galima ją tik pagarsinti ir perjungti, o atlikus bet kokią kitą funkciją muzika tiesiog nutils. Tai ne joks bug'as, o prie šio bruožo greit galima priprasti, asmeniškai manęs tai neerzina. Kiek liūdniau tai, jog grojant SD kortelei baterija išsikrauna greičiau. 

Tiesa, baterija, ji gyvuoja tikrai ilgai ir puikiai, negaliu skųstis. Užpakalinėje pusėje yra tokie visai seksualūs, įdubę ratilai, primenantys vandens bangeles. Atrodo maža smulkmena, bet tikrai suteikia plastmasės gabalėliu žavesio. 

Jis keliavo su manimi per jūras ir giras, buvo purvinas, subraižytas, šlapias ir mušamas, bet vis tiek ištikimai veikia. Pagamintas Malaizijoje, beveik metus praleido savo tėvynėje, bet dabar vėl Lietuvoje. 

Įsitikinau, kad Creative atsako už savo gerą vardą muzikos prietaisų gamyboje, turiu mažą, juodą bičiulį, kurį visada pasiimdamas į keliones žinau, jog jis manęs nepaves. Tik tos nelemtos ausinės, vidutiniškai kas tris mėnesius vis reikia naujas pirkti... 

Buitiniai prietaisai

Turiu du (šiaip turiu ir daugiau), labai ypatingus buitinius prietaisus, kurie kas kartą verčia šyptelt. Na, jei ir ne šyptelt, tai pykt ant jų negaliu.

Esu tikras, kad panašų žadintuvą turi ir kiti žmonės, jo pavadinimas - Šuo! Minusai tai, jog neina nustatyti tikslaus laiko, kada jis pradeda veikti, o taip pat ir patinkamų garsų. Jis turi savas melodijas, kurias visas išgros tau palei ausį, ryte, pradedant nuo cyyyyp, unkšt, iki au grrr.
Bet jo privalumai atperka visus minusus.

Pirmiausia tai tokio žadintuvo tiesiog neišeina išjungti. Galima jį prigesinti glostymais ir kasymais, bet jis tik trumpam aptils, paskiau vėl pradės reikšti nepasitenkinimą ir reikalavimą.

Jis veikia nepriklausomai nuo to ar jį iš vakaro įjungei ar ne. Tiesa, būtų gerai, kad žadintuvo vidinis biologinis laikrodis eitų tiksliai, nes kartais įsijungia tai anksčiau, tai vėliau. Man labiausiai patinka kai mane žadina apie 10 valandą ryto ir jam visai nesvarbu, kad tu nuėjai miegot prieš šešias valandas, šuniukas turi reikalų ir tu jo neperkalbėsi. Tiesa, kartais ir jis geba miegot iki 12pm, va tada aš nebūnu patenkintas, nes dažnokai noriu atsikelti laiku.

Kur jūs dar rasite žadintuvą, kuris jums suteiktų progą tik atsikėlus išeiti pavaikštinėti į gryną orą?

Tokio žadintuvo išvis neįmanoma ignoruoti, blemba, juk sąžinė neleidžia žiūrėt, kaip jis kankinasi, kojas sukryžiavęs, o jei netyčiom sprogtų, tai visas sienas ir lubas nutaškytų. Negerai...

Va, po to seka popietinis pogulis, iki vakaro, kol jis vėl išveda į lauką, mažai mankštelei, nuo kompiuterio sustingusius kaulus :]



Kitas, irgi įstabus prietaisas paprastai vadinamas fo - to - a - pa - ra - tas.
Bet aš turiu prisiminimų fotoaparatą. Dėl jo unikalios funkcijos.

Viršutinėje paveiksliuko dalyje yra parodytos nuotraukos, tai maždaug toks vaizdas, kokį matau, prijungęs savo fotoaparatą prie kompiuterio, USB jungtimi. Viskas atrodo tvarkingai, kol iškėlus nuotraukas jos pavirsta tokiomis, kokios matosi apatinėje paveiksliuko dalyje (atkreipkite dėmesį į pavadinimus).
Žadintuvas pakastas tame, kad tos (viršutinės) nuotraukos darytos prieš tris mėnesius ir jų jau seniai nėra fotoaparate, bet kompiuterio ekrane, žiūrint į nuotraukas esančias aparate, aš matau senas nuotraukas, nors iškėlus jas lauk, jos patampa tomis, kurias fotografavau paskutinį kartą. Tikiuosi funkciją paaiškinau suprantamai.

Taip aš turiu galimybę prisiminti ką fotografavau kažkada seniai, net nežiūrėdamas nuotraukų. Prisiminimų fotoaparatas. Beje, tie prisiminimai po truputį slenkasi, tad tikėtina, kad už kažkiek tai mėnesių aš matysiu tai, ką fotografavau būdamas kaime: mamas vištas su vaikeliukais ir valtis.

O ten viršuj, pirma nuotrauka tai rubikas. Patiekalas apie kurį neparašiau. Bet parašysiu. O toliau paskutinis mano pirmojo sezono snieglečiavimas, inauguracija į snieglentininkus (net diplomą gavau, kad moku elgtis trasoje), ir gimtadienis, viename. Apie tai irgi dar neparašiau. Bet parašysiu.