Kava ir kavos gėrimo malonumai

Kadangi teko malonumas artimiau susipažinti su viena iš kavos gėrimo tradicijų, nusprendžiau daugiau papasakoti apie espresso ir iš šios kavos ruošiamus gėrimus.
Prieš pora mėnesių, pats gerai nežinojau skirtumo tarp latte ir cappuccino, tad noriu pateikti trumpą iš aiškų gidą, kuris bent kiek supažindins su kavos pasauliu.

Šiuo metu pasaulyje vyksta reikalas, kuris vadinasi trečioji kavos banga . Trumpai ir drūtai sakant, visas pasaulius su pasimėgavimu siurbčioja espresso (ir ne būtinai), vertina kavą, nelyginant gerus vynus ar kitus delikatesus ir gerbia kavos ruošimo amatą. Panašūs reikalai vyksta ir mūsuose, kur jau senokai radosi visokio plauko kavinaitės ir popieriniai puodeliai su plastikiniais dangteliais pagaliau atkeliavo į Lietuvą.


Espresso - seniai seniai teko girdėti istorijas, kaip tūlas lietuvis, užsienyje, užsisakęs kavos gaudavo mažulyti puodelį, iki pusės pripiltą tepalo konsistencijos gėrimo. Dalis tiesos. Espresso yra 30ml gėrimo, išgaunamo iš maždaug 7 - 8 gramų maltos kavos. Šviežia ir tikra espresso turi turėti rudai oranžinio atspalvio putos sluoksnį, ir būti salstelėjusi, bei kiek kartoka. Tai yra greitas reikalas ir ilgai juo nesimėgausi, susileidai ir eini toliau, nes jau po minutės tokia kava praranda savo gyvastį. Iš esmės čia ir prasideda visas išmanymas, technikos ir praktika. Iš šalies man tai atrodė kaip paprastas dalykas, tiesiog priberti kavos į filtrą, suspausti, užsukti ir paspaudus mygelį laukti kol prisipildys puodelis.
Norint išgauti gerą espresso reikia atsižvelgti į viska! Pradedant kavos pupelėmis, kaip jos sumaltos, kiek laiko kontaktavusios su oru, kaip suspaustos, kokį slėgį bei temperatūrą mašina naudoja prasunkti karštą vandenį pro kavą ir baigiant pačio puodelio temperatūra.
Viskam yra vadovėliniai standartai, bet realybėje viskas atsiremia į praktiką ir eksperimentavimą.

Viena iš paplitusių variacijų yra macchiato, kai ant kavos viršaus yra užklojama šilta, išplakto pieno puta, kuri, geriant, kiek praskiedžia sodrų espresso skonį.

Cappuccino
Ko gero nesuklysiu pasakydamas, kad tai yra plačiausiai žinoma kava, apie kurią girdėjo visi. Paprastai tariant tai yra espresso, dideliame puodelyje, ant kurios supilamas, karštais garais, išplaktas pienas, kuris susimaišo su kava, o puodelio viršuje susiformuoja tirštos putos pavidalu ir dažnai būna apibarstoma šokolado milteliais ar cinamonu.
Paprastai, užsisakant didesnį nei vidutins cappuccino, jame būna dviguba espresso dozė, nebent klientas pageidauja kitaip.

Latte.
Susideda iš espresso ir karšto, išplakto pieno, bet turi ploną, arba jokio išvis (flat latte), putos sluoksnio. Latte skiriasi nuo cappuccino tuo, jog yra standesnė ir puodelis, paprastai būna, sunkesnis, nes jame yra daugiau pieno, nei putos. Taip pat negauna barstomo šokolado ir kitų priedų. Galima užsisakyti latte su "skoniu", tuomet, prieš espresso į puodelį patenka įvairūs sirupai, vanilės, karamelės ar dar kitokio skonio.

Baristai sugeba išlaužti vienokius ar kitokius piešinėlius ant kavos, kurie atlieka estetinę funkciją ir maloniai nuteikia klientą. Paprastai iš to galima spėti, jog žmogus yra nuoširdžiai atsidavęs savo profesijai ir turi žinių bei praktikos, tad ir kava bus paruošta kokybiškai. 

Mocha. 

Kaip jau galima nuspėti, reikalas prasideda nuo espresso dozės, ant kurios supilamas karštas šokoladas. Gali būti pagardinama plaktos grietinėlės karūna. 

Americano.

Čia yra artimiausias variantas tradiciniam skoniui. Tai yra espresso, ant kurio šliūkštelta karšto vandens, tiesiog paprasta juoda kava, kurioje kartais pageidaujamas ir šlakelis pieno.

Frappe.
Originaliai tai šaltas kavos gėrimas kilęs iš Graikijos, tad tokį sutikti dažniausiai galima tame regione ir piečiau. Susideda iš tirpios kavos, šalto vandens ir cukraus. Tuo tarpu vakaruose labiau paplitęs Frappuccino variantas, kuomet kava išplakama su šaltu pienu ir smulkintu ledu, vėlgi, gali būti įvairiausių skonių.

Vėl apie viską.

Tai va, pagaliau atslinko ruduo. Negaliu pasakyti, kad jo nelaukiau, todėl ir nesakysiu. Man jau buvo rimtai pabodusi vasara. Tos kelios uber karštos savaitės buvo baisiausia kas tik galėjo nutikti šiais metais, o, tikiuosi, ir ateinančiais.
Žinote, nors kartą norėčiau, kad sutikti žmonės neklaustų kaip sekasi. Visada sakau, kad sekasi gerai, puikiai ir t.t. Iš ties, tai man tikrai visada viskas gerai, na, aišku, visada atsakau, kad gerai, kartais giliau nesusimąstydamas, kad dabar tikrai negalėčiau atsakyti, kad viskas gerai, bet.. Bet, jei sakau, kad gerai, vadinasi visi mąsto, kad gerai, vadinasi man sekasi gerai. Puiki grandininė reakcija, kam gi nepatinka, kai sekasi gerai? Žmonės tikrai mėgsta tokius, kuriems sekasi gerai. Gal jiems net pavydi. Aš irgi pavydžiu, kai žmonės atsako, kad jiems viskas gerai, nes, tuo metu, atrodo, kad jiems viskas puiku, nors žinai, kad pas tave patį pilna problemų, tai kaip gali būti linksmas, kai kitiems viskas gerai, o tau ne?
Na gerai, jau tiek kartų parašiau "gerai", kad darosi negera.

Ne, man išties viskas gerai. Rimtai.


Rudens laukiau dėl atvėstančių orų, dėl paltų, šalikų ir kepurių, tiesiog, mėgstu vėsų orą. Dar visi būna užsiėmę savo reikalais ir mažiau trukdo mane, kas yra visai puiku. Teko kelias dienas pasivaikštinėti po Kauno Laisvės alėją.
Galiu patvirtinti, kad visai ji nemirus, o, net atvirkščiai, pilna aktyvių žmonių. Džiugu man buvo dar dėl to, jog matau, kaip Kaunas keičiasi į gerą. Metus laiko nemačiau miesto, o jis pasidarė pilnas daug įdomesnių žmonių. Įdomesnių savo apranga, užsiėmimais ir visu kuo, ką tik sugebi pastebėti. Velniop galima pasiųsti tą Akropolį, neseniai skaičiau, kad ten įvyksta daugiau nusikaltimų, nei visame Kauno centre. Taip pat galima pagaliau nustoti kaltinti prekybcentrį, dėl mirusios Laisvės alėjos. Joje pilna kavinaičių, kiek, net neįtariau, bet tai mane džiugina. Pikdžiugiškai džiugina ir tai, kad beveik visos šmutkių ir skudurų parduotuvės užsidarė. Vietoje jų, juk, atsiras kas nors įdomesnio ir kokybiškesnio. Tikiuosi.
Toks tad mano miestas Kaunas. Man patinka čia.

Smagiau nei per Kalėdas.

The powah, I feel the powah coming.




Nuo to laiko, kai prieš.. Kai prieš 47 dienas nusipirkau Wacom Intous4 žaislą, praėjo jau keturiasdešimt septynios dienos ir pagaliau jis atvyko :]

Kas dien po minimum du kartus su vilties ašaromis akyse žvelgdavau į Kanados centrinio pašto tinklalapį ir tikrindavau pagal paskirtąjį kodą, kur yra mano Wacomas. Ir kasdien nusivylęs nežinodavau, nes rašė, kad "International item has left Canada" ir tiek.

Betgi šiandien pradėjau šokinėti kėdėje ir visaip kaip šokti džiaugsmo šokius, nes "International item arrived in destination country".

Kaip suprantu, dabar maniškis žaislas muitinėje. Per visą Rusiją nuvažiavo sunkvežimyje, tai tikiuosi neįstrigs muitinėje. Še tai tau, bet tikrai smagiau, nei per Kalėdas.. Tikiuosi šis įvykis neišeikvos "viso, kas turi nutikti gero" įvykių fondo, numatyto šiems metams. Juk dabar sunkūs laikai, džiaugsmas taip pat turi būti pasvertas.

Tuntas dalykų, kurie ėda man gyvenimą.

Arba, susisteminkim tai, ko nekenčiu.

Kai sugenda mp3 grotuvo ausinės. Nes galvą užlieja pašaliniai garsai, kurių nepageidauju, kartu su mintimis, kur reiks ieškoti naujų ausinių, kurios atitiktų mano poreikius. Dabar turiu vienas puikiai veikiančias ir vienas atsargines.

Kai baigiasi dantų pasta. Visai nesmagu valytis dantis su muilu, kuris gaunamas prateliuskavus vandeniu tuščia tubelę. Šiuose namuose dantų pastos baigimasis trunka mažiausiai tris dienas.

Kai reikia mokytis iš savo klaidų. Daug geriau mokytis iš knygų arba kitų žmonių klaidų, tuomet nereikia jaustis kvailai.

Nekenčiu netvarkos, kurios sutvarkymas ne mano valioje. Pavyzdžiui betvarkė, kurią sukelia kiti, iš savo daiktų gadina man nuotaiką, bet nekyla rankos imti ir tvarkyti.

Vėlavimo, tuščių pažadų ir nenuoširdumo. Už šias vertybes dalinu kulkas.

Dar užknisa kai žmonės turi kvailų principų, prie kurių turi taikytis kiti.

Kai kas nors, be rimto pagrindo, verčia ką nors kitą kažką daryti.

O labiausiai nervinu pats save, nes esu toks, koks esu.


Beje, paskatino parašyti antrą dieną besibaigianti dantų pasta :]

Kaip reikia tapti tuo, kuo tapti reikia. Dalis numeris du.

...Toliau mąstom pradėtos temos tema.

* * * Priemonės * * *

Kai buitis yra tvarkingame stovyje, reikia susirūpinti svarbiausiu dalyku - priemonėmis tikslui pasiekti. Norint būti tuo, kuo nori tau reikės daug laiko ir pastangų. Reikia, kad visa diena priklausytų tik tau vienam. Sunkiausia tai įgyvendinti ne dėl to, jog sėdėjimas namie, tau asmeniškai, nepatiktų, bet dėl to, jog tavo sėdėjimas namie nepatinka tavo draugams. Kaip jau išsiaiškinom, šeimai naudinga, ar bent jau yra sukurta to naudingumo iliuzija, jog tu iš namų išeini tik pavedžioti šunį, bet draugai visai priešingas reikalas. Jiems reikia tavęs ir reikia tavęs, būtent, ne namie. Bet čia nieko nepataisomo nėr. Dingti iš žmonių akiračio užtenka to, jog tavęs nėra skaipe ir neturėti Facebook paskyros. Tuomet reiks kelių savaičių, kurių metu neatrašinėjami emailai ir neatsiliepiami skambučiai.
Na gerai, žinau, kad taip negalima imti ir ignoruoti viso pasaulio, tai neetiška. Tuomet reikia visam pasauliui tiesiog meluoti! Trumpi ir kategoriški sakiniai, su daug "ne", "negaliu", "užimtas", "baisiai užimtas" ir: "ne, negaliu, nes esu baisiai užimtas", gan greit nustums tave pilkon užmirštin.

Jei jau esi laisvas nuo įsipareigojimų už namų ribų, tuomet visas tavo laikas priklauso tau!
Dabar labai lengva nusmukti tingėjimo ir nieko neveikimo  prarajon. Aišku, yra žmonių, apie kuriuos kiti sako:  "darboholikas", ir sukioja pirštą prie smilkinio. Tavo tikslas, būtent, yra tapti tokiu darboholiku. Išties, tai nežinau kaip tai padaryti, bet įtariu, kaip tai pasiekti. Tereikia turėti gyvenime tikslą, kuris būtų mielas, dėl kurio būtų verta gyventi, kuris maitintų tavo moralines pastangas bent jau penkiasdešimt metų į priekį. Ir aišku, reikia, kad tas tikslas skambėtų gerai, pvz., žaidimų kūrimas.

* * * Tvarkaraštis * * *

Yra toks puikus terminas, apibūdinti visam šitam, tai - nolife. Nesvarbu kiek, svarbu, kad kuo daugiau ir kad darbo valandų skaičius būtų dviženklis skaičius. Parą naudinga susidalinti į keturis gabalus:

Miegas - 10val.
Praktikavimasis - 5val
Didelė pertrauka - 4val
Praktikavimasis - 5val.

Grafikas turi būti griežtas tik praktikavimosi atžvilgiu. Noriu pasakyti, kad įgūdžių tobulinimui reikia skirti ne mažiau kaip dešimt valandų per parą (galima ir daugiau). O miego ir didelės pertraukos trukmės yra kintamos, jos priklauso nuo nuotaikos ir nuo to, kiek nori miegoti, arba kiek nori pertraukauti.
Geriausia tokiu grafiku sąžiningai gyventi penkias dienas per savaitę, o savaitgalį visai pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip kompjūtėris.  


Patikėk manimi, po kelių savaičių tokio rimto, tu taip įprasi, kad jei teks keisti gyvenimo būdą (kuris iš pirmo žvilgsnio nežavi), baisiai susierzinsi. Viskas tampa natūralu ir puikiai veikia. Reikia stengtis per daug nenuklysti nuo tvarkaraščio ir nepersidirbti.

* * * Veikla * * * 

Sunkiausia, su kuo teks susidurti, tai metodų, kaip sistemingai tobulėti, paieškos. Nei galima, nei reikia, dešimt valandų vien modeliuoti 3Ds Max'u, arba ištisai paišyti. Konkrečios dienotvarkės, tiksliau darbotvarkės, susistatyti neišeis, nes sudėtinės dalys labai kintamos.
 Čia jau pagal kiekvieno asmeninius poreikius, bet visiems rekomenduotina: konkretus darbas, konkrečiomis programomis, medžiagios ir resursų paieškos internete, pamokų ir tutorial'sų skaitymas, žiūrėjimas, profesionalių dailininkų kūrybos sekimas... Formos studijos, spalvotyra, popieriaus faktūros tyrinėjimas per mikroskopą, na, pasuk galvą, gi tu kūrėjas, gal ne toks reikšmingas, kaip didysis Dė, bet žemiška kūryba tai vistiek geras reikalas.

Šiaip dar reikia stengtis išspausti naudos iš visos veiklos, kuria užsiėmi, net jei ta veikla yra poilsis. Ilsėkis skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą (ooo taip, tik to ir norisi dešimt valandų praspiginus į monitorių), rašydamas blogą, stebėdamas paukščius, eidamas į lauką.. Vienaip ar kitaip, iš visko, kas nėra tiesiogiai nukreipta į darbą, galima pasimokyti ko tai naudingo.

Labai naudingas dalykas yra turėti savo darbų galeriją (internetinę), ar rašyti atitinkamą blogą. Ne vien dėl savo ego masturbacijos, bet taip galima sulaukti kritikos iš pašalies, bei gi sekti savo progresą. Ir vis šiokia tokia veikla, kuria galima užsiiminėti didžiosios pertraukos metu, neskaitant snobiško arbatos siurbčiojimo, skaitant nepretenzingą literatūrą.



Manau, kad dar ne viskas...

Kaip reikia tapti tuo, kuo tapti reikia

Kartais, retokai, bet kartais, žmonės patenka į tokią situaciją (visai, kaip maniškė).

Tokiu atveju reikia imtis tam tikrų priemonių, kad susitvarkytum savo buitį ir gyventi būtų miela. Kad viskas būtų aišku, nuo pradžių, reikia dar kartą paminėti tuos skausmingus ir, kai kuriems, gėdingai skambančius faktus, kad tu neturi darbo ir nesi baigęs mokslų. Šiuo metu, tai tikrai du dalykai, kuriais Lietuvoje sunkiai pasigirsi aplinkiniams... Bet, vis tik galima, ne tik, kad galima pasigirti, bet galima iš vis to ištraukti pasiutusią naudą, tereikia.. Na, greičiausiai, kad galvos ant pečių ir pasistengti.

* * * Logika * * *

Biedni, bet iki skausmo teisingi, tokius, deja, tik bažnyčioje myli, bet tai dar nereiškia, kad tau liko tik vienuolynas ar kokia kita "Jėzaus mylėtojų šutvė". Toli gražu. Kol žmonės mokosi mokykloje, o paskiau ir aukštesnėje mokslo įstaigoje, jiems įprasta gyventi pas tėvus ir naudotis viskuo, ką jie duoda, ar net išspausti dar daugiau, juk ko nepadarys jie iš meilės. Gaila, kad meilės nenusipirksi, bet vistiek reikia stebėti ar nėra pildomi skolos rašteliai.
Kai situacija keičiasi, kuomet gauni diplomą (arba ne), įprasta išeiti iš namų, susiporuoti su kuo nors ir iki gyvenimo galo atsidėti darbui, o apvaizdos dėka dar ir pakilti karjeros laiptais, pvz. iš traktoristo į vyr. traktoristą. Taip, visa tai puikios vertybės ir aš nieko prieš neturiu, bet kai kuriems tai tiesiog, na, nelimpa. 


Štai kartais imi ir spjauni ant visos aukštojo mokslo sistemos, Ne, ne ant aukštojo ir ne ant (neduok dieve), mokslo, bet spjauni ant sistemos, pagal kurios logiką moki pinigus kažkam, kad vėliau kiti mokėtų pinigus tau. Arba, paprasčiau sakant, perki žinias iš aukštojo mokslo įstaigos. Tokia yra supaprastinta logika ir ne mažiau logiškas teiginys yra tai, jog kiekviena logika yra kažkam naudinga.

* * * Tikslas * * *

Jų būna įvairiausių ir, kas man labiausiai patinka, iš pradžių jie visi (tikslai), nemokami. Būti Obama, auginti ananasinius obuolius, išrasti bevielę elektrą - nesvarbu kas, svarbiausia, kad tikslas.
Tavo tikslas yra kompiuterinių žaidimų kūrėjo amatas, svarbiausia, kad skambėtų šauniai ir garantuotų geras pajamas iki gyvenimo galo.

* * * Buitis * * *

Taigi, kadangi tu jau spjovei ant sistemos, gal dar nepasididžiavai kartą, kitą ir įspirti jai, reikia pradėti žiūrėti kaip čia bus su paprastais fiziologiniais poreikiais. Šiuo atveju (kadangi daugiausiai laiko reiks praleisti namie,) apie tai vėliau)), geriausiai tinka tėvai.
Gan greit galima įprasti sakyti, kad "gyvenu su tėvais" lyg tai būtų įprasčiausias dalykas pasaulyje, o klausimus kodėl nieko nesimokai ir ką darai su savo gyvenimu, greitai nustelbia pasakymas, kad būsi kompiuterinių žaidimų kūrėjas (juk sakiau, kad skamba šauniai !).
Čia, namie, turi lovą ir kompiuterį, iš iš esmės, tau daugiau nieko nereikia, būtent taip reikia visiems tvirtinti, nes juk tai tikrai ne daug, o nereiklūs žmonės kelia pagarbą, čia beveik kaip vienuolis.
Žinoma, tiesa visai kitokia, kol gyveni pas tėvus tu naudojiesi čia tik elektra, vandeniu, dujomis, maistu, automobiliu, dėmesiu, tualetiniu popieriumi ir.. Na, kosmetikos aš tai nenaudoju, bet šampūną tai tikrai!
Visa tai yra buitis. Ir yra keli metodai, kaip tuo reikia naudotis teisingai.

Pirmiausia reikia parodyti, kad esi ne tik brangiai išlaikomas augalas, bet esi ir naudingas. Gera pradžia yra sulaukti kol prisikaupia kalnas indų (nes indaplovė vis dar sugedus), tuomet, kai būni tikras, kad jau visi tai matė imi ir juos išplauni. Kiekviena proga reikia išvesti šuniuką į lauką, paskiau tai būtinai pridurti šeimynai, po to, kai papasakosi, kad išplovei kalną indų.
Į šaldytuvą reikia stengtis lysti tyliai ir kai nieks nemato, juk valgai maistą, kuris tau, kaip ir nepriklauso. Atsiduoti vandens procedūroms taip pat palanku, kai nieko nėra namie. Bet siurbti kambarius reikia kai yra visi ir kuo garsiau. Susilyginus su etatine namų šeimininke, tampi visai mielas ir nepiktybinis naminukas. Ar naminukas yra pageidaujamas galima spręsti iš karts nuo karto nuskambančių juokelių, tema "kada paliksi namus?" ir "ar amžinai čia gyvensi?". Jei juokeliai ironiški, nieko baisaus, jei sarkastiški, tuomet kažką darai blogai, gal siurbti ir indus plaukti reikia prieš visiems sugulant miegoti.
Šiaip yra viena pagrindinė taisyklė. Galima naudotis viskuo, kad yra namuose (įskaitant ir automobilį lauke, juk rakteliais pradedi naudotis dar viduje), bet, šiukštu, negalima imti pinigų savo veiklai už namų ribų. Čia pravers vienas kitas darbelis, pavyzdžiui nušienauti kaimynės pievą ar pamelžti karves. Pinigų tikrai nereikia daug, nes viskuo esi aprūpintas namie, o keliauti į miestą ar šiaip, baliavoti tau beveik neteks, bet apie tai vėliau.

* * *

Kadangi jau turime buitį, sekantis ir, bemaž, svarbiausias dalykas yra priemonės. Bet apie priemones, kaip pasiekti tikslą, skaitykite kitame "Mano nūdienos" numeryje, ne už kalnų.

Viskas, kas aplink.

Man tikrai reikia grįžti prie reguliaraus bloginimo, nes.. Nes tai padeda raiškiai reikšti mintis ir.. Ir dar visaip, kaip jau pamiršau, kaip išreikšti raiškiai.

Šiek tiek apie tai, kas pastaruoju metu, kuria mano aplinką.

Radio stotis

963 Classic Rock. Kai pavargstu nuo electronic muzikos garsų (tai nutinka maždaug po vieną kart per dieną), tuomet skubu klausytis internetinio radijo. Visai tai nemokama ir nereikia nieko siūstis, abu dalykai pasiutusiai puikūs. O, kaip anksčiau vadindavau "tėvų laikų muzika" yra labai geras dalykas.

Tinklalapis

Cghub.com. Arba Computer Graphics Hub. Nes tai puikiausia vieta, kur suplaukia tuntai skaitmeninės grafikos dailininkų, kurie dalinasi savo darbais. Didžioji dauguma jų yra profesionalai, besisukantys rinkoje, todėl atmosfera visada šviežia ir įkvepianti.

Knyga

"Smokas Belju" Parašyta pačio Džeko Londono ir kaip visur skelbiama, seniausiai tapusi literatūros klasika. Tiesa sakant, beskaitydamas susidomėjau kuo skiriasi anų laikų (kol manęs dar nebuvo) ir šiuolaikinė populiarioji literatūra.
Tik pradėjus skaityti susidarė savotiškos skubos įspūdis, viename puslapyje Kitas Belju gyvena tarp San Francisko bohemos, o kitame jis jau lipa iš garlaivio ir ruošiasi keliauti į Aliaską. Bet vėliau įvykiai nusistovėjo, kuomet Kitas Belju (jau tapęs Smoku Belju), įsikuria Aliaskoje, miestelyje, klasišku pavadinimu - Dosonas. Būtent, visą laiką jutau ne klasikos, bet klasišką, amerikietišką dvasią. Vis tik romanas šokinėja nuo vieno nuotykio prie kito, šitaip nukeliaudamas kelis metus, šalia įstabių veikėjų gyvenimų.
Užsimaniau perkuisti namų bibliotekėlę ir paieškoti daugiau panašaus gėrio.

Gėrimas

Baltoji Lipton arbata. Ši arbata stipriai pretenduoja paveržti mano meilė juodajai arbatai. Atsirado mano gyvenime netikėtai ir, kol kas, labai skaniai nuteikia darbui.
Tie piramidės formos maišeliai tikrai yra vienas iš tų išradimų, kuris praverčia kasdienybėje, bet apie kuriuos nerodo per žinias.

Filmas

"Blade Runner" Tikrų tikriausia fantastikos klasika. Galbūt tikrai gero filmo bruožas yra toks, kad filmas negali būti skirtas visiems. Blade Runner, prieš išvysdamas žmones, spoksančius į žibančius ekranus (1982m), buvo pradėtas, kaip projektas, pavadinimu "Dangerous Days", kuriamas pagal knygą: "Do Androids Dream of Electric Sheep". Kūrinys mus nukelia į neįsivaizduojamai tolimus 2019 metus, tamsią ir niūrią ateitį, Los Andžele..
Besidomintiems tokiais reikalais, būtinai liepiu pasižiūrėti skandalais ir gandais apipintą filmą, nes jis buvo naujo termino Neo-Noir pradininkas, o vėliau tapo tikru etalonu. Šiandien atitinkama vizualinė stilistika būna apibūdinama, kaip "Blade Runner" stilistika, dažnas kiber dailininkas turi nusipaišęs filmo tematikos darbų, nes tai vienas iš tų užburiančių ir niekad nebe paleidžiančių fantastikos šedevrų.

Laukiamiausias

Vis dar laukiu savo plančetės, kuri, anot Kanados centrinio pašto tinklalapio, jau paliko Kanadą. Įsivaizduoju, kad ji dabar keliauja sunkvežimyje, kažkur Rusijoje. Bet nesijaudinkite,  kai ką sužinosiu, pranešiu.

Nuotaikos

Pastaruoju metu gyvenu dvejomis nuotaikomis.

Pirmoji yra "aš geriausias ir viską galiu" nuotaika. Pasireiškia ji tuo, kad tiesiog jautiesi geriausias ir, kad viską gali. Ką čia dar ir priaiškinsi. Na gerai, tokia nuotaika kiek pavojinga, nes niekad nebūni geriausias ir niekad visko negali, tad čia jau pagrąžinau. Bet vistiek, mėgstu, kai venomis pulsuoja pasitikėjimas savimi, tokios dienos paprastai būna labai produktyvios, o produktyvumas man, šiuo metu, yra didžiausias gerumas, mat visaip kaip mokausi, ruošiu portfolio ir t.t.

Antra nuotaika vadinasi "Eina visi ir viskas velniop". Tai tokios valandos arba dienos, kai laikas tikrai nueina velniop. Tiesiog nekyla rankos nuveikti ką naudingo. Tokiomis dienomis daug vaikštau iš kampo į kampą, daug valgau ir žiūriu filmus ar skaitau. Pastaruosius užsiėmimus skelbiu už gerą ir naudingą veiklą, nes žiūrėdamas ar skaitydamas, juk, plečiu akiratį, ar ne?


Draugai čia išmąstė, kad sėdėjimas namie man kenkia..  O aš sakau, kad visai ne, juk du kart per parą išvedu šunelioką laukan, taigi gaunu ir gryno oro. Kažkada net buvau išėjęs, šiaip, pasivaikščioti...
Bet reikalas tas, kad viskas, kas aplink, jau nusibodo. Pavargau gyventi namuose, kuriuose gyvena dar trys žmonės ir trys gyvūnai, noriu, ką čia noriu, jau laikas, turėti savo mažą kampą ir tvarkytis, kaip man atrodo tinkama. Jei ateityje daug laikysis "aš geriausias ir viską galiu" gyvenimo ritmas, tai viskas susitvarkys. Juk visada susitvarko.

Pabaigai vieno iš mano favoritų iliustracija. Kad geriausiai suprastum kas ir kodėl ten vyksta, reik žinoti  kontekstą, bet ir ši pavienė ištrauka iš puikaus Ashley Wood  komikso Hellspawn man labai patinka. 

Laikas, arba filosofinio atspindžio pavadinimas dažnai neatitinka turinio.

       Ir atrodo, kad nieko nėr geriau, nei suprasti, kad pats esi savo laiko šeimininkas. Ir pasirodo, kad ne visiems galioja vieningos nuostatos. Yra, kad kai kam, būna produktyviai palankiau, kad jų laiko šeimininkas, dalį dienos būtų kas nors kitas.
Ne, nu, jau nusibodo, kad namai man turi turėti aukštojo mokslo įtaigos statusą. Iš dalies tai smagu, gali kavos bet kada gaut, bet kokios, už jokią kainą, bet iš dalies jau ir užkniso.
Čia visokių ritualų esu prisigalvojęs, kaip susižadinti darbines čakras. Tai reikia atsikėlus paskaityti knygą, išvesti šunį, pasidaryti pusryčius, tada inkalti kavos prie kompiuterio, tikrinant emailus ir skaitant blogus, tada apsitvarkyti aplink save, na, pasidėti popierius į vietą, pieštuką į pieštukinę ir t.t. Kadangi nuo atsikėlimo iki to, kol pasidomiu viskuo, kuo reikia (arba ne), pasidomėti, ir kavos puodelio būna praėję jau valanda ar daugiau, tuomet nueinu išsiplaut puoduko ir pasidaryt arbatos. O po to.. O po to būna tiesiog po to.
Vienas puodelis po kito.

Neseniai pagaliau užsisakiau Wacom'ą,
kurio dabar, kaip paaiškėjo, lauksiu mėnesį, kaip nieko. Maža to vyrukas, iš kurio pirkau (jis gyvena Kanadoje), parašė, kad vietoje planuotų 44$ siutimo mokesčio paliko 66$ pašte. Tai ką man dabar daryt? Jau prieš dieną sumokėjau visą sumą, kokia buvo sutarta, o buvo nurodyta kaina, plius siuntimo išlaidos. Tai dabar, išeina, kad tuos 22$ jis paliko iš savo kišenės papildomai. Nežinau ką tokiu atveju reikia daryti pagal Ebay moralines nuostatas.. Tiesa sakant, man visai tas pat.

Doh, taip tingėjau ką nors rašyti, kad nutariau (kalbant apie originalumą) sudėti visko į koliažą ir tiesiog nudrėbti.

Nea, pasirodo, kad tiesiog negalėjau sustoti, kai pradėjau galvoti ir palikti kažką čia, tiesiog nudrėbtą neleido sąžinė. 

Pamąsčiau, kad norčiau sudalyvauti kokiame nors socialiniame tyrime, kurio finale paaiškėtų, kad darau ką nors labai kitaip, nei visi kiti visuomenės nariai. 

Pavyzdžiui dalyvaučiau tyrime "Kokią vietą dienos ritualuose jums užima dantų valymasis ir ką galvojate tai darydamas?". Tuomet galėčiau atsakyti, kad užima vidutinės reikšmės vietą, dantis valausi apie dvi minutes ir visuomet nukrypstu į apmąstymus apie socialinę individo padėtį už ir prieš moralės normos ribas. Na, dar kyla pasvarstymai apie Černobyli ir tai, kad Baltarusijoje, visai šalia Lietuvos vėl stato šiltnamiuką grybui. 

Jei užsimanysite paporinti apie ką Jūs galvojate valydamiesi dantis, nesidrovėkite, šitaip tikrai surengsim mikro tyrimą. 

Jei dar apie dantis, tai šiandien, 2pm išvedęs laukan šunį, įsijungiau telefoną ir gavau SMS iš draugo, cituoju: "Čia žavios dantistės, studentės nr. ********. Užrašė tave penktadieniui, 12:15..." 

Pirmiausia supratau, kad penktadienis yra šiandien, kad jau gerokai po laiko ir kad neturiu sąskaitoj nė lito. Tai čia išėjo, kad pavedžiau žavią odontologę, studentę, to net nežinodamas. 

Pamoka galėtų būti tokia, kad nedarykite gero žmonėms, kurie nėra socialiai aktyvūs. Niekad, bet su smulkiomis išimtimis... 

Apie viską, po truputį

Užbaigiau, užbaigiau, užbaigiau, pagaliau užbaigiau beveik mėnesio trukmės darbą fabrike. Taip, žinau, jog sakiau, kad niekad nebedirbsiu fabrike, nes, ale, menininkui nelygis, bet.. Bet buvo darbo ir gerai sumokėjo, tai teko nepasipuikuoti. Tas laikas, dirbant masinės gamybos aplinkoje, su proletariatais :] buvo labai sveika ir naudinga patirtis. Dėl to, jog dar kartą suprasčiau, jog toks darbas ne man ir.. Ir veikiausiai vėl suprasčiau, kad toks darbas ne man. Kas buvo tas, dabar, lai, mano gyvenimas grįžta į senesnes vėžes, kuriomis irgi tikiuosi per ilgai neriedėti. Čia galima banaliai pakartoti frazę, kad gyvenimas nestovi vietoje, bet kai kurie dar tą vežimą visaip stumdo, kad tas dar mažiau stovėtų, taigi paskui ir išeina visokios staigmenos ir tenka aiškintis ką ir kodėl darai.
Bet grįžtant prie tos nelemtos kasdienybės ir rutinos, kurią dauguma menkina, bet pasijunta tokie bejėgiai, kai jos nebelieka.. Nusprendžiau pradėti atostogas iš naujo, todėl kovo 11tą išvažiuojam keliom dienom pasnieglenčiaut į Latviją. Baisiai laukiu kol vėl užsiropštęs ant kalno galėsiu čiūžuoti žemyn, nes jau taip išmokau nusileist nei kart nenukritęs, tai smagumas tik prasideda, he he..
Viso to, aišku, nevyktų, jei manęs nebūtų pakvietę draugai, bet apie tai . Ta proga dar nusipirkau Jurgos albumą, kurio mp3 klausau jau kurį laiką ir pamačiau didžiulę neteisybę, mano, kaip vartotojo atžvilgiu. Aš visada muzikos klausau mp3 formatu, savo grotuve, kur bebūčiau, bet albume visos dainos užslėptos ir sukištos į spec grotuvą, iš kurio nieko net neįmanoma persikelti į kompiuterį. Net neabejoju, kad įmanoma muziką nuripinti ir konvertuoti į mp3 failus, bet nei žinau kaip, nei noriu tai aiškintis. Belieka parsisiūsti nelegalią albumo kopiją ir nusipirkti patį albumą, kurio, iš CD, greičiausiai, niekad ir neklausysiu, bet sąžinė bus rami. Teisybė tai ar neteisybė - nežinau. Manau, jog sumokėjęs už muziką, turiu teisę su ja žaisti kaip tik noriu, žinoma, nesidalinant kopijomis su kitais.
Dar gi aną dieną nusipirkau mažą tuntą knygų ir stalo žaidimą Smallword.

Apie knygas plačiau gal kitą kartą, kaip ir apie žaidimą, nes dar nespėjau išbandyti, bet jau greit teks :] Kad prisiviliotum draugus pažaisti reikia liepti jiems bėgti iš paskaitų ir dar prižadėti, kad paruoši maisto..

Archyvavimas

Šiandien kažkaip įdomiai sugalvojau praleisti popietę ir dariau tai archyvuodamas daiktus. Tuojau pasistengsiu paaiškinti kaip tai vyksta.
Pirmiausia reikia paimti vieną vietą, kur viskas sudėta, arba tiksliau sumesta, chaotiškai, pilna visokiausių nereikalingų daiktų ir t.t. Na, žodžiu, reikia betvarkės. Aš pasiėmiau didelį stalčių, pilną senų "guaš" tipo dažų ir "trash" tipo popierių. Ten dar buvo daiktų iš "junk" serijos, tai yra šviesos kardų rankenų (taip, tų iš Žvaigždžių karų), riedučių detalių, guoliai, riedlentės ratukai ir dar visko, visko.
Viso to darymo tikslas yra tiesiog gyventi geriau. Asmeniškai, tai mėgstu dėti daiktus į dėžutes, tada tas dėžutes dėti į stalčius, lentynas ir visur, kur telpa. Ir taip daryti yra be galo patogu, nes kai reikia tam tikros kategorijos daiktų, pavyzdžiui, vienokių ar kitokių rankdarbių, tai viską iškart galima pasiimti, tiesiog išimant atitinkamą dėžę, nereikia knaisiotis, šitaip, neišvengiamai, vėl viską paverčiant betvarke..

Turi atrodyti maždaug taip. Tarp dėžių visada, beveik visada, atsiranda laisvos vietos, kur galima sutalpinti visokius kitus daiktus ir savo žaislus. Tai čia ir yra tas, vadinamasis daiktų archyvavimas.

O čia dar vienas gerumas, nes besitvarkant dažnai galima atrasti seniai užmirštų dalykų. Štai, tarp "guaš" tipo dažų aš radau dviejų metų senumo alaus skardinę. Ir ne bet kokią, o Limited Edition! Mano didesniam džiaugsmui skardinė buvo dar neatidaryta :]
Kad visai turiningai leisčiau savo dieną ir toliau, tai dar pastumdžiau stalą kambaryje, suradau naujus namus printeriui, kurį naudojam kelis kartus per metus ir atrūšiavau kalną makulatūros. Jau neminint to, kad išsiurbiau kiekvieną grindų centimetrą ir visus tarpus.

Išties gal tai verčia šiek tiek susirūpinti savimi ir pradėti kažką daryti, nes iš lėto tampu susirūpinęs namų šeimininkas. Būtų neprošal, pavyzdžiui, dirbti žaidimų industrijoje. Nes sėdėjimas namie kenkia. Savotiškai kenkia į gerą pusę, bet vistiek kenkia..

Pavadiną sugalvosiu (sugalvojau!)

Tai štai, atrodo (man atrodo) kad aplinkui nieko per daug nevyksta, bet tai visai ne tiesa! Ogi vyksta ir tiek visko, kad oj oj oj. Nespėju nei laiškų atrašyti, nei skaipe pasėdėti.
Bet apie viską. Susiradau naują hobį ir tikiuosi, kad šis bus ilgalaikis, iki pat mano gyvenimo dienų pabaigos. Taigi, pradėjau siūti. Aha, aha, teisingai, bet dėl visų šventų pakartosiu dar kartą: pradėjau s i ū t i. Labiausiai man patinka s i ū t i odą. Ne, ne žmogaus, o gyvūno! Nebetrikdysiu ir pasakysiu, jog pagaliau pradėjau gaminti LARP'o kostiumą. Kas yra tas LARP, galite pasiskaityti va šičia. Trumpai sakant, tai gauja žmonių, kurie apsimeta visokiausiais tai fantasy padarais ir laksto po miškus, švaistydamiesi mediniais ginklais. Na, dar jie kalba pasakas ir įsivaizduoja, kad gyvena knygoje.

Sudalyvauti ir pradėti intensyviau domėtis larp, norėjau jau senokai, bet galimybės neleido. Tai koks egzaminas, tai žiūrėk į Malaiziją iškeliauji, va laiko ir nelieka. Bet pagaliau prisiruošiau susirasti tikrą hobį. Seniai jau žmonės šneką apie tuos hobius, o aš vis neturėjau jokio savojo. Rinkti pašto ženklus kažkaip nebemadinga, monetas renka šiaip visi kas netingi, o nuo to laiko, kai pradėjau mokytis žaidimų kūrimo amato, kompiuteris išvis tapo mano žmona. Tad nusprendžiau, kad visaverčiui gyvenimui reikia hobio, bent jau vieno, o dabar jau turiu du. Pirmasis hobis (kuriam taip pat, dėl minėtų priežasčių neturiu laiko) laukia manęs ir laukia pavasario. Tad dabar turiu du hobius. Kas dieną darausi laimingesnis ir laimingesnis :]

Ir dar vienas smagumynas laukia nuo penktadienio iki sekmadienio. Game Jam , kuriame sudalyvauti taip pat norėjau jau kokius metus. Šįmet nusprendžiau, kad kompetencija jau leidžia :] Reikalo esmė tame, jog renginiui registruojasi daug (tikėkimės, kad daug) žmonių, o tiksliau, net ne žmonių, o programuotojų, menininkų ir šiaip visokių kvankų, kurie paskui yra suskirstomi į komandas ir gauną temą, pagal kurią turi per savaitgalį sukalti veikiantį kompiuterinį žaidimą. Renginys vyksta pasauliniu mastu ir visi dalyviai varžosi dėl prizų.

Visus įspūdžius iš Game Jam ir savo siuvinių nuotraukas nuklosiu kitą kart, jau visai greitai. O kol kas, linkiu nesirgti (kaip dariau aš) ir patiems susirasti hobių. Beje, kitą savaitę jau tikriausiai šoksiu pavasario kvietimo šokį, kiek čia galima šaldytis, a?

Ant sniego.

Na ką, man sėkmingai iki šiol vis dar visai visai nesinori sėdėti namie, ko pasekoje visai nesinori užsiimti kažkokiais darbais ar reikalais, todėl skubu organizuoti dar vieną ekskursiją į gamtą. Šiandien dieną, sėkmingai šturmavom Kauno marias, jų ledą ir sniegą, tik tai vyko pasivaikščiojimo žingsneliu. Kažkurioje stotelėje, begurkšnojant karštą vynioką ir arbatą, beužsigeriant kakava ir užkandant sausainiais, kilo mintis surengti panašią iškylą, tik šį kart dress code bus pačiūžos!
Ledas tinkamas čiuožinėjimui, oras visą savaitę nusimato geras, tikimės, kad sniegą prapustys vėjas ir trasa taps dar geresnė.
Kviečiami visi norintys ir turintys pačiūžas (neturintys, bet norintys turi jas kuo greičiau įsigyti).
Ką galiu pasiūlyti? Gerai praleistą laiką gamtoje, su užkandžiais ir šildančiais gėrimas.
Numatomas laikas kolkas yra penktadienis. Bet, kaip minėjau, numatomas, nes datą galima stumdyti, todėl visi norintys susisiekit ir susitarrrrsim.
O kiek žemiau šiek tiek įspūdžių!

Apie lietuvio nūdieną Lietuvoje

Dabar atrodo, kad viso to laiko (aštuonių mėnesių) nebūtų buvę. Jau pripratau atsakinėti į tuos pačius klausimus, nors karts nuo karto pasitaiko, kad kas ko naujo užklausia, tai tenka labai trumpai susimąstyt ir išberti atsakymus. Bet nieko, per daug nekenčiu nuo buvimo dėmesio centre.

Pildosi dalykai apie kuriuos svajojau. Galiu visas apsikaišęs ir apsišalikavęs žingsniuoti seno gero Kauno senamiesčio gatvėmis, klausydamas muzikos ir neatkreipdamas į save daugiau dėmesio nei kiti praeiviai. Jaučiuosi išlindęs iš po padidinamojo stiklo. Nors niekad nenorėjau būti pilkosios masės gabalėlis, bet kartais taip infiltruotis visai gerai. Baisiausiai smagu vėl pasivaikščioti Kauno dailės fakulteto koridoriais ir naktimis keliauti į stoteles. Tie dalykai, kuriuos dariau anksčiau ir kuriuos labai daug nemąstęs palikau vis dar teikia džiaugsmą. Žinoma, jaučiuosi kažkaip nutolęs, bet tai natūralu, juk laikas nestovi vietoje. Kolkas visai nepasigedau nieko iš ten ir kolkas nieks čia neatsibodo ir grįžti visai nenoriu.

Veikiausiai jau visi pajautė, o aš ypač, jog orai atvėso. Irgi labai super dalykas.

Dabar, kai sėdžiu kitame šio termometro gale, savotiškai mėgaujuos šąlančiomis kojomis, pirštais ir nosimi. Būtų smagu, kad mėgautųsi ir visi kiti šio faino krašto gyventojai, jiems biški trūksta tos šilumos, kuri tvyro ana ten. Bet nieko, svarbiausia, kad jie manęs per daug pirštais nebado ir leidžia jaustis namuose.
Kalbant apie apie namus, tai jau sėkmingai susikūriau naują darbinę erdvę. Atrodo, kad baiginėju atostogas ir pradedu stengtis išverst savo talentą taip, jog visas tas gerumas virstų į finansus, kuriuos naudosiu mokesčiams už tolesnius mokslus. Galimybės čia labai plačios, bent jau aš jas taip matau, reikia tiktai nusitaikyti ir pradėti važiuoti. Kaip sako mano mama, kurią, beje, neseniai išrinko UAB "Kraft Foods" profsąjungos pirmininke, - Reikia galvoti ne kaip kuo mažiau išleisti, o kaip kuo daugiau uždirbti. Tokiu pasakymu vadovaujuosi ir aš, beveik visada. Nesivadovauju tik tuomet, kai stoviu su mažaženkle kupiūra parduotuvėje ir mąstau kaip čia kuo daugiau alaus nusipirkti.
Bet va imi žmogus ir vis įvertini, kaip kartais gerai su tėvais važiuot į parduotuvę ar šiaip, kai ryte eini pusryčiaut ir turi pasirinkimą, ką nori valgyt, aštuonias rūšis arbatos ir skanios kavos, o ne vien batoną, su riešutų sviestu.


Šiandien praleidau labai turiningą dieną.

Visų pirma daug bendravom su štai šiuo džentelmenu.

Visų svarbiausia, iš mirties taško išjudinom eiklųjį žiogelį. Labai smagiai pasiriedėjau po aplinkinius sodus ir vieškelius. Visada kartojau ir kartosiu, kad tokia turi būti tikra mašina, be vairo stiprintuvo ir su mechanine dėže. O va, kasdienis automobilis (toks, kaip kairėje), skirtas kasdienai.

Gaila, kad ne tiek ir daug pasidžiaugus reikėjo supakuoti į dovaninį popierių ir laukti, kol galėsiu išlukštenti, maždaug kitais metais, gal per Velykas, o gal ir anksčiau.
Džiaugiuosi, kad per šventes galėsiu būti su šeima ir draugais. Tiesa, nors nieko įspūdingo ir nevyksta, bet mėgaujuosi ta lėtai slenkančia kasdienybe ir tikiuosi, kad dienos slinks kuo lėėėėčiau, todėl specialiai stengiuosi nieko neveikti ir sėdėti namie... Na, gerai, gal ir perdėjau su šituo, paskutiniu, nes man dažnai kas nors neleidžia sėdėti namie, bet viskas savu laiku.



Ai, beje, čia toks skelbimukas, va, jei atsiras savanorių, labai sveikinsim ir kitaip būsim dėkavoti.

Tai grįžau.

Taip, pagaliau tas laikas iš laikrodžio išseko visiškai, o kaip kas pastebėjo, kad net į minusą nuėjo.
Skrydis buvo gan neblogas, bet labai varginantis. Nežinojau nei pagal kurią laiko juostą, nei pagal ką ar kaip aš miegu ir gyvenu. Mitau maistu iš pakuočių oro uostuose ir "pasidaryk pats" paketais, lėktuose. Dar kava, alus, vanduo.. Nieko naujo ir nuostabaus, tiesiog dar kartą įsitikinau, kad skraidyti per pusę pasaulio labai užknisa.
Užtat viskas labai greit su kaupais atsipirko, kai pamačiau savus žmones, pavalgiau namie ir galiausiai naktį buvau pagrobtas, bei nuvežtas tiesiai į peržiūrų naktį, Kauno dailės fake. Visus džiaugsmus užbaigiau išsimiegojęs visą dieną po pūkine antklode. Ir, kas kiečiausia, pabudus ryte, tiksliau vakare, visi džiaugsmai prasidėjo iš naujo, su mane žadinančiu šunimi, priešaky.

Dabar dar laikas pasimėgauti tais džiaugsmais, pasimatyti su draugais ir priprasti prie šalčio, o paskiau reiks stengtis, kad laikas tikrai nenueitų į minusą. Jau sudarinėju gruodžio tvarkaraštį, tad jei kas ką ruošiatės siūlyti, siūlykit dabar. Skambučius priima mano asistentė, skambučių priėmimo klausimais, tol, kol pasidovanosiu kokias nors biudžetines mobilaus ryšio paslaugas.

Fako balius

Va taip va, semestro užbaigtuvių proga, gal prieš savaitę Games Dev dėstytojai suorganizavo balių. Idėja gimė vienam dėstytuvui, pasikiesti į savo namus krūvą geimerių (mūsų), bet vėliau tai peraugo į dizainerių, programerių ir dėstytojų vakarėlį. Tema buvo paprasta: "barbekiu". Toks renginiūkštis vyko pirmą kartą fakulteto istorijoje ir veikiausiai pirmą kartą pačiame universitete.

Viskas prasidėjo žaidimu "sutrypk priešo gyvybės taškus" arba tiesiog suminkyk oponento balioną. Pasidalinom į komadas po septynis žmones. Nepamenu kiek išėjo komandų, bet prasidėjus žaidimui pirmiausia buvo sutriuškinti dėstytojai. Gal ne dėl to, kad jie buvo tingesni, bet tiesiog visiem buvo smagiau pasivaikyti juos, o tik paskui šokti ant savų.
Taip laužėm standartus, kad geimeris yra nejudrus ir nepakelia net oro balionėlio.

Na, o vėliau, pagal visus papročius reikėjo pavalgyti.

Dar laužosi tie standartai, kad žaidimus studinti gali ir moka tik bičai.

Čia juokavau, kad man nepatinka, kaip jie paima baltą daiktą ir po kiek laiko paverčia jį juodu. Na žinot, kai žaidimus studina išvis kokie trys europiečiai, tai kultūrinė persvara dažnai būna ne mūsų naudai :]

Valgyti reikėjo ir dar.. ir dar... ir dar.. Panašiai kaip per didžiąsias mūsų šventes. Tiesa, buvo kažkos dalykas iš išvaizdos labai panašus į mūsų baltą mišrainę, bet skonis buvo visai nepanašus. Kirtom keptą jautieną, avieną, vištieną ir dar kalmarų buvo. Žinoma ir ryžių, makaronų ir indiškų saldumynų, kurie taip pat iš ryžių. Aa, tiesa, dar buvo toks dalykas kaip "sweet potato", arba saldi buvlė. Kiek užtruko kol man išaiškino, nes iš pradžių vis išgirsdavau "street potato". Aš, kaip didis bulvių mėgėjas, aišku, ragavau, skonis kaip morkos ir bulvės ir dar su cukrumi. Na, tai vistik sweet potato. 

 

Po baliaus prasidėjo visą naktį trukusi žaidimų sesija.

 

Kitoje kompiuterinėje tuo metu buvo žaidžiama "Dota". Visa Azija čystai pasinešus ant šito žaidimo. Tas click click click'inimas matyt jų kraujyje.

Va taip praėjo paskutinė savaitė universitete. Tokios semestro užbaigtuvės, tikiu, taps viso FMC fakulteto tradicija. Būtų mūsu valia, tai išmokytume juos, kaip reikia užbaigti mokslus, bet ai..

________________________________________________________

Išskrendam rytoj, popiet. Nežinau kaip čia jausti dabar. Atsispausdinau visus bilietus, betliko susidėt paskutinius daiktus ir nuplėšyt sieną..

Strykt pastrykt, iš kampo į kampą.

Daiktus pradėjom dėtis gal prieš keturias dienas, bet tai tebetrunka iki šiol. Didžiausią dalis visko yra sukrauta į dėžes ir palikta pas draugą, saugojimui.
Įdomiausias dalykas pakuojantis yra spręsti 15kg dilemą, kurią gali vežtis namo. Gerai kai didžioji dalis gyvenimo telpa kompiuteriniuose gigabaituose, nes jų kiekio kolkas niekas neriboja. Bet jau viskas kaip ir nusėdo į vietas, liko tik sukamšyti kojines į kampus, kad neišlakstytų viskas, o dūžtančius daiktus suvynioti į apatinius. Na žinot, eilinė pakavimosi procedūra. Labiausiai gaila bus nuplėšyti viską nuo savo sienos. Tiek ten visko, vietomis trimis sluoksniais suklijuoti eskizai, idėjos, tvarkaraščiai ir priminimo lapeliai.. Aišku, per tiek laiko visa tai virsta viena, marga visuma, į kurią beveik nebekreipi dėmesio, bet pakėlus akis smagu paskaitinėti ko ten buvai prisirašęs. Savimotyvuojančios frazės, skaičiai, pavadinimai ir pavardės, kuriuos reikėjo pasigooglinti.

Čia aną vakarą surengėm mažą , lietuvišką susibėgimą, pašlakstytą dar išlaikytais žaliais devynetais. Kad turiu fotiką, prisiminiau, kaip visada, tik po visko. Ir šiaip, tie visi atmazai, kad nemėgstu pats fotografuoti čia puikiai tinka. Bet paskui pagavom va tokį  džipą, kuris čia stovi jau daugiau nei metus. Po pasisėdėjimo mano nugara liko nudulkėta juodais sėdynių antspaudais.

Taip jau yra, kad Malaizija gražiausia yra naktį. Gal dėl to, jog ,pirmiausia, nėra taip karšta, o paskiausia, kad naktis paslėpia viską, kas negražu. O tos oranžinės šviesos... Neturiu joms komentarų.

 

 

Tokiuose "ant gatvės" maisto kioskeliuose suvalgėm daug mėsainių ir dar kažko. Šitos nešiojamos valgyklos ne tik Malaizijos, bet visos Azijos bruožas. Praktiška, šviežia ir jei patinka matyt, kaip ruošiamas tavo maistas, dar ir pramogą apturėsi.

Išskrendam antradienį, popiet. Šitiek laukus ir skaičiavus dienas dabar net nesitiki, kad taip greit. Tiesa sakant, šiuo metu netgi jaučiuosi kažkaip nepatenkintas, kad mano, man patinkamai "nustovėta" buitis yra sutrigdyta. Daug daiktų supakuota ir jau užrakinta pas draugą, kita pusė pas mane kelionkrepšyje. Tiek vargau kol susikūriau maždaug tinkamą darbinę ir gyvenimišką aplinką, o dabar jos nebeliko. Aišku, čia tik laikinai toks jausmas, tikiu, kad tuoj šokinėsiu ir kitaip nenustygsiu, kai važiuosim į oro uostą. Tik nežinau kuo sunkiau buvo patikėti ar, kad skrisiu į Malaiziją ar, kad skrisiu namo..


...

Maniausi šiandien eilinį kartą parašyti kokią nesamonę, apie Malaiziją, tam, kad dalis skaitytojų pagalvotų kokia ši šalis yra nevykusi. Bet.. Na, sakykim, kad kažkada, gal prieš savaitę, man pagaliau dalykai susidėliojo į vietas ir supratau, tai, ką suprasti turėjau seniai.. Problema yra ne šioje šalyje ir jos gyventojuose, problema yra manyje, nes aš nepriimu viso to, kas vyksta aplink mane, kaip natūralaus dalyko. Aš skelbiu, kad prekybos centrai tai blogis, vedantis tiesiai pas piniginių siurbėles, nepagalvodamas, kad... Kad prekybos centrai tai tikrai yra blogis, vedantis tiesiai pas tas pačias siubeles, bet vietiniams tai nė motais! Visi aplink juda dvigubai lėčiau nei Europoje, visada vėluoja ir išvis negyvena pagal grafikus, bet velniop, kai lėtai vaikštai, ne taip karšta, kai niekur neskubi, nereikia nervintis, o kai atidedami trys iš eilės traukiniai ir žmonės turi grūstis vidun, kaip į gyvulinius vagonus... Na, gal jiems patinka liestis prie aštuonių prakaituotų žmonių iškart. Tai čia ta vadinamoji egzotika?

Štai vakar su Antanu teko šiek tiek taškytis po parduotuves. Turėjau progą pastebėti kai kurias vitrinas jau išpuoštas kalėdinėmis spalvomis, žvaigždėmis ir briedžiais. Ar musulmonai taip pat švenčia kalėdas? Nežinau, bet pirkti jie mėgsta, bet kokia proga. Daugumą tokių tradicijų perimta iš taip čia mėgstamos vakarų kultūros. Konkrečiau iš Amerikos ir dar Australijos, todėl norint surasti kažką, kas tikrai būtų šimtametės vietinės kultūros bruožas, reikia nerti labai giliai, turbūt kažkur už didmiesčių ribos, į kaimelius ir džiungles. Arba, į skersgatvius, su mažom krautuvėlėm ir pardavėjai gaminančiais maistą ant šaligatvio. Visa kita, tai ką kasdien matau, galima vadinti moderniąja kultūros puse, bet, kaip sakiau, tai bus jau kažkur matyta, kažkaip pamėgdžiota ir.. Labai nuoširdžiai priimta. Va, panašiai kaip mūs Akropolis, tik, kad šimtą kart daugiau ir stirpiau. Jei Kauno Akropolio viduje pastatytume mažą bažnyčią, tai sutrauktume ir tas bobutes, kurios baidosi minių ir ryškių šviesų. Su reklamomis, vietoje vitražų ir lankstinukais, vietoje maldaknygių. Žodžiu, neduok, dieve. Nors, kita vertus, jei ten įsikurtų komiksų ir kitokių geek stuff krautuvėlė, tuomet pritrauktų ir mane.

Nuo šiol, kaip ir iki šiol, visada turėsiu spalvotų argumentų apie Malaiziją, bet visada pridursiu, kad čia taip tik man. Gal Jums, kiti lankęsi čia, papasakos kitaip, čia jau jų reikalas.

Šiandien iš po lovos išsitraukiau savo kelionkrepšį ir užsiuvau vieną jo kampą, kuris kažkaip išsižiojo, veikiausiai, tik pamatęs Malaiziją. Dar reikės susisiūti savo neužmušamą kurpinę, kurios petneša kotais nutrūko, jau seniai. Ir tuomet pradėti stumdytis daiktus, ką palikti, ką susidėti, ką išmesti.. Tikrai nekantrauju viską pasiruošti, o beliko dar devynios dienos ir aibės dalykų, kuriuos dar reikia nuveikti prieš grįžtant.
Taip pat šiandien vyks toks visų žaidimų dizainerių kursų vakarėlis, su kepta mėsa ir sultimis. Kiek žinau, toks bus pirmą kartą, bet manau, tai pavirs į gražią tradiciją, kurios metu bus galima atsisveikinti su chebra, iki kitų metų, iki negalėjimo prisiklausyti kompiuterastų stiliaus bajerių ir kitaip pasismaginti.
Viduje šiek tiek liūdna, bet man taip visada nutinka, semestrų pabaigose. Kažkas gero baigiasi, tai, ko pakartoti jau nebeišeis, nes paprstai tas laikas, kai jauti, kad dar yra marios laiko iki pabaigos yra pats geriausias.. Ir dar turbūt tai, kad visi senstam.

Kad jau kažkur pradėjau apie kalėdas, tai apie šią mūsų šventę įrašą ir nutęsiu.

Neseniai prasidėjo dar viena graži, vieno mūs prekybcentrio akcija, kuomet iš IKI prekybos centrų tinklo kišenės mes galime nuspalvinti kalėdas mažiau laimingiems vaikams, gražesnėmis spalvomis. Viskas ką reikia padaryti, tai spustelti ant paveikslėlio, šiek tiek dešiniau nuo teksto ir taip prisidėti prie šios akcijos. Tokius pat paveiksliukus galite pamatyti ir daugėlyje kitų lietuviškų tinklaraščių, todėl stustelkite ir ten, juk nieko nekainuoja. Spaudinėti galima kas valandą, tad nepamirškite to padaryti apsilankę pas mane ( ir ne tik) kitą kartą!

Namai vis arčiau.

Paprastai krūva CD, su užrašais, reiškia, kad semestro pabaiga jau visai čia pat.
Kompaktiniai diskai jau beveik visi išdalinti, visos formos užpildytos, beliko dar susidėlioti paskutinius darbus, ką ne ką pabaigti. Formalumai, žodžiu. Šio semestro pabaiga buvo tikrai labai intensyvi. Žinoma, kaip visada galiu pasakyti, kad galėjau dirbti dar stirpiau ir daugiau, nors tai, kiek laiko ir jėgų atidaviau užduotims, viršija tai, ką esu nuveikęs anksčiau. Bet.. Esu įsitikinęs, kad visada galima dar geriau, bet tai palikime ateičiai. Nežinau kaip pasverti tai, ką ir kiek išmokau, nes jaučiuosi įgavęs tikrai nemažai žinių, bet bent jau dabar visiškai nenoriu apie tai galvoti. Šiaip jau dabar norėčiau išsimiegoti ir greitai eisiu patenkinti šį savo žemišką norą. Taip, kad pastarąsias dvi savaites miegas tapo nebe poreikiu, o noro reikalu. Noro, kuris kažkur kertasi su pareigos jausmu.
Atraudau visokiausių miego ir darbo rėžimų, štai, kad ir taip, jog paroje pramiegi septynias valandas, universitete prabūni penkias, o likusias dvylika pradirbi. Žinoma, taip ištisai dvylika valandų zulinti pelę stebint pikselius arba poligonus neišeina, tad reikia padaryti pertraukėles.. Bet reikalas aiškus.

Apskritai (kas nors pasakykit kalbiškai teisingą šio žodžio atitikmenį), jaučiuosi pavargęs. Ne fiziškai, o morališkai, ne nuo darbų, o nuo visko. Nuo aplinkos, nuo veiklos, nuo savo dabartinio gyvenimo. Todėl tai yra dar vienas didėlis dalykas, dėl kurio laukiu atostogų namie. Kažkaip jaučiu, kad tos atostogos ramiai nepraeis, nes netruksiu vėl apsikarstyti visokiausiais veikimais. Bet, tebūnie. Penkiolika dienų. Dvi savaitės (esu tikras, kad šitą, penkioliktą pramiegosiu).

O dabar, kolkas, labanakt...

Knygos ir raudonos akys

Kol mokiausi Kauno dailes fakultete, vis kartodavau, kad noreciau pamėginti mokytis dideliame universitete, su dideliais koridoriais ir šimtais laiptu, kur kasdien galetum pamatyti žmones, kuriu, dar nebuvai mates. Tai cia taip išejo dabar, kad kartais tikrai gauni tai, ko nori, o dar ir su kaupu. Ir pasitvirtina dar viena gyvenimo tiesa, jog supranti, kad ko nors truksta, tik tada, kai prarandi.

Bet, motyvuojant save neliūdentis, visada ir visur ieškau privalimu. Štai, didėlis universitetas turi didelę biblioteka, su daug naujų ir naudingų knygų. Kaip tik šiandien taip ir mąsčiau sėdįdamas užu stalo, pasigriebęs dvi knygas, pasakojančias  apie darbą 3Ds Max programa.

Anksčiau bibliotekoje lankydavausi du kart per savaite, tokiu grafiku: ketvirtadienį, atnešdavau prieš savaitę pasiskolintas knygas, tada nuo pietu iki vakaro skaitydavau ir vėl pasiimdavau knygų namo, penktadienį šiaip užsukdavau paskaityt ir kartais pasiimti knygą namo.

Paprastai pasiemęs kelias knygas prisėsdavau tarp lentynų, atsirėmęs i sieną ir kelias ar daugiau valandų ten preleisdavau skaitydamas. Nemėgstu sėdėti prie stalo, nes ten greit pasidaro nepatogu. Taip pat ant kiliminių grindų, tarp lentynų skaityti daug ramiau. Nieks tavęs nemato, kaip ir tu nieko. Paprastai skaitykloje, ar kur kitur, dėmėsi blaško kiti "skaitovai", garsiai šnekedamiesi, tuomet pradedi vertinti aplinkinius pagal tai, kas tikrai skaito, o kas nepaleidžia iš rankų telefono ir visai nesilaiko svarbiausios taisyklės: NEKALBETI. O dar pradedi nužiūrinėti kokia merginą... Na, žodžiu, tarp lentynų geresnė aura. Mano skyrius (taip, jau turiu pamėgtą skyrių), ir taip nedažnai lankomas žmonių, dauguma jų ten užklysta ieškodami ko nors, nors niekad neranda. Labai mažai kas domisi knygomis apie žaidimų dizainą, 3D programas ir kitus panašius gėrius, kuriu, mano džiaugsmui, ten yra gal keliasdešimt kilogramų. Tik kartą tarp lentynų mane buvo užtikusi viena destytoja, tikriausiai pasirodžiau kaip tikras mokslinčius.

Nedariau tyrimo, tad nežinau kaip yra su skaitymo kultūra Malaizijoje. Bet manau, kad ji taip pat šlubcioja, kaip ir visam pasaulyje. Kartą, kai paskaitoje išsitraukiau knygą, i mane keistai pažiūrėjo kursiokas, bet kai paklausė kam man reikalinga knyga apie žaidimus, tada jau aš į jš keistai pažiūrėjau ir atsakiau, kad skaitymui! Nors studentai, pasauliniu mastu, sudaro nemažą skaitovų auditorijos dalį, bet čia ne visi tie skaitovai ateina skaityi ir ne visi ateina knygų. Dažni bibliotekos lankytojai tiesiog susimeta į pulkelius ir atlieka užduotis. Garsiai atlieka užduotis...
Eh, pasiilgau senojo žemyno, kultūros židinio :]

...