Pelėdos ir Kalėdai

Va taip ėmė ir atėjo Kalėdos. Nežinau ar daug ėmė pakeliui, bet atėjo lyg ir sėkmingai. Neskaitant to, kad lauke viskas pažliugę ir pas mane ant palangės stovi dar nepapuošta žaliaskarė. Užtat deginu žvakutes, pasidėjęs šalia, kad šildytų mano suvargusį kūnelį. O kam dabar lengva? :)
Žinoma, tikrosios Kalėdos ateis tik ryt, bet aš šneku ta plačiąja prasme, apimant kalėdines nuotaikas, šurmulius ir t.t.
Neskaitant visko kas dedasi aplink, tiek gero, tiek nelabai, visada galima suspėti pasidžiaugti mažais džiaugsmeliais. To juk nieks negali mums uždrausti. Štai, kad ir meduoliai. Skanūs, maži daikčiukai, vieną gavau dovanų. Nors liepė iškart suvalgyt, bet kažin kaip gaila. Aišku, kad suvalgysiu, nesu fanas tokių dalykų, kaip šimtamečiai margučiai ir visai nejaučiu sentimentų, laikydamas saldainius ant lentynos, atminimui. Manau, kad suvalgomos dovanos turėtų tapti populiaresnės, nei yra dabar, ir priežasčių tam vardinti tikrai nereikia.
Kadangi mūsų šeima jau taip sudėta, kad visi esam rankdarbių mėgėjai, vakar užtikau virtuvę kvepiančią ir pilną spalvoto glajaus. Teko trumpai įtikinėti, kad leistų ir man kuo tai užsiimti, bet viskas pavyko o vėliau teko stabdyti arklius, nes nebepasidalinome dar neapipaišytais meduoliais...

Pirmasis mano kūrinys buvo rožinė ninzė, apsiginklavusi geltonais peiliukais ir viena žvaigždute.

Vėliau patekėjo mėnulėlis.

Ir iš miško išlindo briedis. Akivaizdu, kad su mėnuliu jie kažką valgė, kokius tai stebuklingus grybelius, užsilikusius nuo rudens.

O šičia va Džokeris. Rimtas meduolis.

O Ir paskutinysis, piktas dvarfas, karys. Jo šarvai plieniniai, papuošti aukso apvadais, diržą puošia milžiniškas safyras (jie žali ar ne?) o antpečius du rubinai. Vėliau dar norėjau nupiešti žmogų vorą, santechniką Mario ir dar velniai žino ką, bet nebedavė man žmogaus formos meduolių. Kitais metais pasirūpinsiu, kad humanoidų būtų daug daugiau.

Čia mano sesulės darbai. Nežinau, gal ji per ilgai užsibuvo virtuvėje ar persivalgė glajaus, nes pradėjo matyti tokias spalvas ir raštus, kokius aš mačiau tik vaizdo klipuose, kuriuos ilgai žiūrint pradeda suktis galva. 

O va šitie tikrai atrodo kietai. Kažkokios šventosios dvaselės, su vitražu viduje. Tas viduriukas persišviečia, todėl per meduolį galima matyt kitokį pasaulį. Na, laisvė interpretacijai, žodžiu, bet man iškart liepė laikytis nuo šitų kuo toliau. O dar sako, kad Kalėdos tai gerumo metas.. Šitie artefaktai retai sutinkami žmonių pasaulyje, jie vienetiniai, todėl ir laikomi tokiais vertingais. Na, tiek to, aš atsiimsiu savo per Velykas, reikės susidaryti sąrašiuką dalykų, kuriuos paišysiu ant kiaušinių. 

Tai tiek. Linkiu visiems nors kažkiek pasistengti ir surasti tą šventinę nuotaiką, apie kurią visi kalba, bet nieks nežino iš kur ji ateina ir kodėl jos dar nėra. O nėra todėl, kad mažai kas bando ją sukurti. Nuotaikos juk negyvena kažkokioje nuotaikų pilyje, o gimdome jas mes patys, savo veiksmais. 


O dabar čiupsiu į rankas ilgiausią, kokį tik rasiu namie kalaviją ir kibsiu doroti visą pulką virtų produktų, reikalingų pašlovintajai baltajai mišrainei sutverti. Reiškias kursiu kalėdinę nuotaiką.. 


Linksmų švenčių!! 


Ir jei perskaitėte tai kūčių vakarą, susirūpinkite savimi ir paklauskite, kodėl jūsų kompiuteris išvis dar įjunktas, juk visi seniai žino, kad kompiuteriai gali kalbėti bet kada.. :) 

Įspėjimas!

Na. Atrodo, kad šiais metais pagaliau sulauksim baltų Kalėdų. O aš jau ir negalėčiau prisimint tiksliai, kada tokios buvo. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie tai. 
Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad mano šeima gali būti tokie beširdžiai ir tokiam šalčiui esant išvaryti mane laukan, vesti šuns. Cieli -7. Aš tai gal ne iš kokios Grenlandijos grįžau. Bet aš vis tiek ne apie tai. 
Paprastai tvarka tokia, kad šunį vedu aš arba mano sesuo. Bet ji tai pastoviai tingi, todėl aš dažniau tuo užsiimu (lauku). Bet jei kartkarčiais užsimanom pasiginčyti, į pagalbą galima pasitelkti tėvus ir jų verdiktą. Tėtis visada motyvuoja tuo, kad sesuo visą dieną sėdi prie kompiuterio, todėl jai reikia išeiti laukan, o mama motyvuoja, kad aš visą dieną sėdžiu prie kompiuterio ir man reikia išeiti laukan. Na, jie abu nori mums gero, bet reikalo esmė nuo to nekinta. 
Man gali padėti tik kokie nors alpinisto drabužiai iš termo karinės medvilnės ar dar kokio velnio. Jau pradėjau vaikščioti ne su dvejomis poromis, o su trejomis poromis. Kojinių, kalbu apie kojines. 
Bet šiandien, vedžiodamas šunsnukį (taip, šiandien vedžiau aš, nes sesulė sakė, kad ves ryt ir poryt), sumąsčiau visai neblogą argumentą, kuris gali padėti man laimėti vakarinį ginčą. Kitą kartą, galiu parašyti į blogą ką nors gėdingo iš jos vaikystės ar įdėti mažos nuotrauką. Juk žinot, kaip tai gniuždo, kai esi paauglys. Maža to, padarysiu taip, kad tai perskaityti kuo daugiau jos pažįstamų. Viešuma yra puikus ginklas, o šeimyniniai ginčai kartais yra visai įdomus laiko praleidimas. 

So don't mess with me, little one! 

Čia vėžliukas, iš mano naujo projekčiuko. Nežinau ką čia galima daugiau papasakoti, tiesiog mokausi piešti vaikams. 

Apie lietuvio nūdieną Lietuvoje

Dabar atrodo, kad viso to laiko (aštuonių mėnesių) nebūtų buvę. Jau pripratau atsakinėti į tuos pačius klausimus, nors karts nuo karto pasitaiko, kad kas ko naujo užklausia, tai tenka labai trumpai susimąstyt ir išberti atsakymus. Bet nieko, per daug nekenčiu nuo buvimo dėmesio centre.

Pildosi dalykai apie kuriuos svajojau. Galiu visas apsikaišęs ir apsišalikavęs žingsniuoti seno gero Kauno senamiesčio gatvėmis, klausydamas muzikos ir neatkreipdamas į save daugiau dėmesio nei kiti praeiviai. Jaučiuosi išlindęs iš po padidinamojo stiklo. Nors niekad nenorėjau būti pilkosios masės gabalėlis, bet kartais taip infiltruotis visai gerai. Baisiausiai smagu vėl pasivaikščioti Kauno dailės fakulteto koridoriais ir naktimis keliauti į stoteles. Tie dalykai, kuriuos dariau anksčiau ir kuriuos labai daug nemąstęs palikau vis dar teikia džiaugsmą. Žinoma, jaučiuosi kažkaip nutolęs, bet tai natūralu, juk laikas nestovi vietoje. Kolkas visai nepasigedau nieko iš ten ir kolkas nieks čia neatsibodo ir grįžti visai nenoriu.

Veikiausiai jau visi pajautė, o aš ypač, jog orai atvėso. Irgi labai super dalykas.

Dabar, kai sėdžiu kitame šio termometro gale, savotiškai mėgaujuos šąlančiomis kojomis, pirštais ir nosimi. Būtų smagu, kad mėgautųsi ir visi kiti šio faino krašto gyventojai, jiems biški trūksta tos šilumos, kuri tvyro ana ten. Bet nieko, svarbiausia, kad jie manęs per daug pirštais nebado ir leidžia jaustis namuose.
Kalbant apie apie namus, tai jau sėkmingai susikūriau naują darbinę erdvę. Atrodo, kad baiginėju atostogas ir pradedu stengtis išverst savo talentą taip, jog visas tas gerumas virstų į finansus, kuriuos naudosiu mokesčiams už tolesnius mokslus. Galimybės čia labai plačios, bent jau aš jas taip matau, reikia tiktai nusitaikyti ir pradėti važiuoti. Kaip sako mano mama, kurią, beje, neseniai išrinko UAB "Kraft Foods" profsąjungos pirmininke, - Reikia galvoti ne kaip kuo mažiau išleisti, o kaip kuo daugiau uždirbti. Tokiu pasakymu vadovaujuosi ir aš, beveik visada. Nesivadovauju tik tuomet, kai stoviu su mažaženkle kupiūra parduotuvėje ir mąstau kaip čia kuo daugiau alaus nusipirkti.
Bet va imi žmogus ir vis įvertini, kaip kartais gerai su tėvais važiuot į parduotuvę ar šiaip, kai ryte eini pusryčiaut ir turi pasirinkimą, ką nori valgyt, aštuonias rūšis arbatos ir skanios kavos, o ne vien batoną, su riešutų sviestu.


Šiandien praleidau labai turiningą dieną.

Visų pirma daug bendravom su štai šiuo džentelmenu.

Visų svarbiausia, iš mirties taško išjudinom eiklųjį žiogelį. Labai smagiai pasiriedėjau po aplinkinius sodus ir vieškelius. Visada kartojau ir kartosiu, kad tokia turi būti tikra mašina, be vairo stiprintuvo ir su mechanine dėže. O va, kasdienis automobilis (toks, kaip kairėje), skirtas kasdienai.

Gaila, kad ne tiek ir daug pasidžiaugus reikėjo supakuoti į dovaninį popierių ir laukti, kol galėsiu išlukštenti, maždaug kitais metais, gal per Velykas, o gal ir anksčiau.
Džiaugiuosi, kad per šventes galėsiu būti su šeima ir draugais. Tiesa, nors nieko įspūdingo ir nevyksta, bet mėgaujuosi ta lėtai slenkančia kasdienybe ir tikiuosi, kad dienos slinks kuo lėėėėčiau, todėl specialiai stengiuosi nieko neveikti ir sėdėti namie... Na, gerai, gal ir perdėjau su šituo, paskutiniu, nes man dažnai kas nors neleidžia sėdėti namie, bet viskas savu laiku.



Ai, beje, čia toks skelbimukas, va, jei atsiras savanorių, labai sveikinsim ir kitaip būsim dėkavoti.

Tai grįžau.

Taip, pagaliau tas laikas iš laikrodžio išseko visiškai, o kaip kas pastebėjo, kad net į minusą nuėjo.
Skrydis buvo gan neblogas, bet labai varginantis. Nežinojau nei pagal kurią laiko juostą, nei pagal ką ar kaip aš miegu ir gyvenu. Mitau maistu iš pakuočių oro uostuose ir "pasidaryk pats" paketais, lėktuose. Dar kava, alus, vanduo.. Nieko naujo ir nuostabaus, tiesiog dar kartą įsitikinau, kad skraidyti per pusę pasaulio labai užknisa.
Užtat viskas labai greit su kaupais atsipirko, kai pamačiau savus žmones, pavalgiau namie ir galiausiai naktį buvau pagrobtas, bei nuvežtas tiesiai į peržiūrų naktį, Kauno dailės fake. Visus džiaugsmus užbaigiau išsimiegojęs visą dieną po pūkine antklode. Ir, kas kiečiausia, pabudus ryte, tiksliau vakare, visi džiaugsmai prasidėjo iš naujo, su mane žadinančiu šunimi, priešaky.

Dabar dar laikas pasimėgauti tais džiaugsmais, pasimatyti su draugais ir priprasti prie šalčio, o paskiau reiks stengtis, kad laikas tikrai nenueitų į minusą. Jau sudarinėju gruodžio tvarkaraštį, tad jei kas ką ruošiatės siūlyti, siūlykit dabar. Skambučius priima mano asistentė, skambučių priėmimo klausimais, tol, kol pasidovanosiu kokias nors biudžetines mobilaus ryšio paslaugas.

Fako balius

Va taip va, semestro užbaigtuvių proga, gal prieš savaitę Games Dev dėstytojai suorganizavo balių. Idėja gimė vienam dėstytuvui, pasikiesti į savo namus krūvą geimerių (mūsų), bet vėliau tai peraugo į dizainerių, programerių ir dėstytojų vakarėlį. Tema buvo paprasta: "barbekiu". Toks renginiūkštis vyko pirmą kartą fakulteto istorijoje ir veikiausiai pirmą kartą pačiame universitete.

Viskas prasidėjo žaidimu "sutrypk priešo gyvybės taškus" arba tiesiog suminkyk oponento balioną. Pasidalinom į komadas po septynis žmones. Nepamenu kiek išėjo komandų, bet prasidėjus žaidimui pirmiausia buvo sutriuškinti dėstytojai. Gal ne dėl to, kad jie buvo tingesni, bet tiesiog visiem buvo smagiau pasivaikyti juos, o tik paskui šokti ant savų.
Taip laužėm standartus, kad geimeris yra nejudrus ir nepakelia net oro balionėlio.

Na, o vėliau, pagal visus papročius reikėjo pavalgyti.

Dar laužosi tie standartai, kad žaidimus studinti gali ir moka tik bičai.

Čia juokavau, kad man nepatinka, kaip jie paima baltą daiktą ir po kiek laiko paverčia jį juodu. Na žinot, kai žaidimus studina išvis kokie trys europiečiai, tai kultūrinė persvara dažnai būna ne mūsų naudai :]

Valgyti reikėjo ir dar.. ir dar... ir dar.. Panašiai kaip per didžiąsias mūsų šventes. Tiesa, buvo kažkos dalykas iš išvaizdos labai panašus į mūsų baltą mišrainę, bet skonis buvo visai nepanašus. Kirtom keptą jautieną, avieną, vištieną ir dar kalmarų buvo. Žinoma ir ryžių, makaronų ir indiškų saldumynų, kurie taip pat iš ryžių. Aa, tiesa, dar buvo toks dalykas kaip "sweet potato", arba saldi buvlė. Kiek užtruko kol man išaiškino, nes iš pradžių vis išgirsdavau "street potato". Aš, kaip didis bulvių mėgėjas, aišku, ragavau, skonis kaip morkos ir bulvės ir dar su cukrumi. Na, tai vistik sweet potato. 

 

Po baliaus prasidėjo visą naktį trukusi žaidimų sesija.

 

Kitoje kompiuterinėje tuo metu buvo žaidžiama "Dota". Visa Azija čystai pasinešus ant šito žaidimo. Tas click click click'inimas matyt jų kraujyje.

Va taip praėjo paskutinė savaitė universitete. Tokios semestro užbaigtuvės, tikiu, taps viso FMC fakulteto tradicija. Būtų mūsu valia, tai išmokytume juos, kaip reikia užbaigti mokslus, bet ai..

________________________________________________________

Išskrendam rytoj, popiet. Nežinau kaip čia jausti dabar. Atsispausdinau visus bilietus, betliko susidėt paskutinius daiktus ir nuplėšyt sieną..

Strykt pastrykt, iš kampo į kampą.

Daiktus pradėjom dėtis gal prieš keturias dienas, bet tai tebetrunka iki šiol. Didžiausią dalis visko yra sukrauta į dėžes ir palikta pas draugą, saugojimui.
Įdomiausias dalykas pakuojantis yra spręsti 15kg dilemą, kurią gali vežtis namo. Gerai kai didžioji dalis gyvenimo telpa kompiuteriniuose gigabaituose, nes jų kiekio kolkas niekas neriboja. Bet jau viskas kaip ir nusėdo į vietas, liko tik sukamšyti kojines į kampus, kad neišlakstytų viskas, o dūžtančius daiktus suvynioti į apatinius. Na žinot, eilinė pakavimosi procedūra. Labiausiai gaila bus nuplėšyti viską nuo savo sienos. Tiek ten visko, vietomis trimis sluoksniais suklijuoti eskizai, idėjos, tvarkaraščiai ir priminimo lapeliai.. Aišku, per tiek laiko visa tai virsta viena, marga visuma, į kurią beveik nebekreipi dėmesio, bet pakėlus akis smagu paskaitinėti ko ten buvai prisirašęs. Savimotyvuojančios frazės, skaičiai, pavadinimai ir pavardės, kuriuos reikėjo pasigooglinti.

Čia aną vakarą surengėm mažą , lietuvišką susibėgimą, pašlakstytą dar išlaikytais žaliais devynetais. Kad turiu fotiką, prisiminiau, kaip visada, tik po visko. Ir šiaip, tie visi atmazai, kad nemėgstu pats fotografuoti čia puikiai tinka. Bet paskui pagavom va tokį  džipą, kuris čia stovi jau daugiau nei metus. Po pasisėdėjimo mano nugara liko nudulkėta juodais sėdynių antspaudais.

Taip jau yra, kad Malaizija gražiausia yra naktį. Gal dėl to, jog ,pirmiausia, nėra taip karšta, o paskiausia, kad naktis paslėpia viską, kas negražu. O tos oranžinės šviesos... Neturiu joms komentarų.

 

 

Tokiuose "ant gatvės" maisto kioskeliuose suvalgėm daug mėsainių ir dar kažko. Šitos nešiojamos valgyklos ne tik Malaizijos, bet visos Azijos bruožas. Praktiška, šviežia ir jei patinka matyt, kaip ruošiamas tavo maistas, dar ir pramogą apturėsi.

Išskrendam antradienį, popiet. Šitiek laukus ir skaičiavus dienas dabar net nesitiki, kad taip greit. Tiesa sakant, šiuo metu netgi jaučiuosi kažkaip nepatenkintas, kad mano, man patinkamai "nustovėta" buitis yra sutrigdyta. Daug daiktų supakuota ir jau užrakinta pas draugą, kita pusė pas mane kelionkrepšyje. Tiek vargau kol susikūriau maždaug tinkamą darbinę ir gyvenimišką aplinką, o dabar jos nebeliko. Aišku, čia tik laikinai toks jausmas, tikiu, kad tuoj šokinėsiu ir kitaip nenustygsiu, kai važiuosim į oro uostą. Tik nežinau kuo sunkiau buvo patikėti ar, kad skrisiu į Malaiziją ar, kad skrisiu namo..


...

Maniausi šiandien eilinį kartą parašyti kokią nesamonę, apie Malaiziją, tam, kad dalis skaitytojų pagalvotų kokia ši šalis yra nevykusi. Bet.. Na, sakykim, kad kažkada, gal prieš savaitę, man pagaliau dalykai susidėliojo į vietas ir supratau, tai, ką suprasti turėjau seniai.. Problema yra ne šioje šalyje ir jos gyventojuose, problema yra manyje, nes aš nepriimu viso to, kas vyksta aplink mane, kaip natūralaus dalyko. Aš skelbiu, kad prekybos centrai tai blogis, vedantis tiesiai pas piniginių siurbėles, nepagalvodamas, kad... Kad prekybos centrai tai tikrai yra blogis, vedantis tiesiai pas tas pačias siubeles, bet vietiniams tai nė motais! Visi aplink juda dvigubai lėčiau nei Europoje, visada vėluoja ir išvis negyvena pagal grafikus, bet velniop, kai lėtai vaikštai, ne taip karšta, kai niekur neskubi, nereikia nervintis, o kai atidedami trys iš eilės traukiniai ir žmonės turi grūstis vidun, kaip į gyvulinius vagonus... Na, gal jiems patinka liestis prie aštuonių prakaituotų žmonių iškart. Tai čia ta vadinamoji egzotika?

Štai vakar su Antanu teko šiek tiek taškytis po parduotuves. Turėjau progą pastebėti kai kurias vitrinas jau išpuoštas kalėdinėmis spalvomis, žvaigždėmis ir briedžiais. Ar musulmonai taip pat švenčia kalėdas? Nežinau, bet pirkti jie mėgsta, bet kokia proga. Daugumą tokių tradicijų perimta iš taip čia mėgstamos vakarų kultūros. Konkrečiau iš Amerikos ir dar Australijos, todėl norint surasti kažką, kas tikrai būtų šimtametės vietinės kultūros bruožas, reikia nerti labai giliai, turbūt kažkur už didmiesčių ribos, į kaimelius ir džiungles. Arba, į skersgatvius, su mažom krautuvėlėm ir pardavėjai gaminančiais maistą ant šaligatvio. Visa kita, tai ką kasdien matau, galima vadinti moderniąja kultūros puse, bet, kaip sakiau, tai bus jau kažkur matyta, kažkaip pamėgdžiota ir.. Labai nuoširdžiai priimta. Va, panašiai kaip mūs Akropolis, tik, kad šimtą kart daugiau ir stirpiau. Jei Kauno Akropolio viduje pastatytume mažą bažnyčią, tai sutrauktume ir tas bobutes, kurios baidosi minių ir ryškių šviesų. Su reklamomis, vietoje vitražų ir lankstinukais, vietoje maldaknygių. Žodžiu, neduok, dieve. Nors, kita vertus, jei ten įsikurtų komiksų ir kitokių geek stuff krautuvėlė, tuomet pritrauktų ir mane.

Nuo šiol, kaip ir iki šiol, visada turėsiu spalvotų argumentų apie Malaiziją, bet visada pridursiu, kad čia taip tik man. Gal Jums, kiti lankęsi čia, papasakos kitaip, čia jau jų reikalas.

Šiandien iš po lovos išsitraukiau savo kelionkrepšį ir užsiuvau vieną jo kampą, kuris kažkaip išsižiojo, veikiausiai, tik pamatęs Malaiziją. Dar reikės susisiūti savo neužmušamą kurpinę, kurios petneša kotais nutrūko, jau seniai. Ir tuomet pradėti stumdytis daiktus, ką palikti, ką susidėti, ką išmesti.. Tikrai nekantrauju viską pasiruošti, o beliko dar devynios dienos ir aibės dalykų, kuriuos dar reikia nuveikti prieš grįžtant.
Taip pat šiandien vyks toks visų žaidimų dizainerių kursų vakarėlis, su kepta mėsa ir sultimis. Kiek žinau, toks bus pirmą kartą, bet manau, tai pavirs į gražią tradiciją, kurios metu bus galima atsisveikinti su chebra, iki kitų metų, iki negalėjimo prisiklausyti kompiuterastų stiliaus bajerių ir kitaip pasismaginti.
Viduje šiek tiek liūdna, bet man taip visada nutinka, semestrų pabaigose. Kažkas gero baigiasi, tai, ko pakartoti jau nebeišeis, nes paprstai tas laikas, kai jauti, kad dar yra marios laiko iki pabaigos yra pats geriausias.. Ir dar turbūt tai, kad visi senstam.

Kad jau kažkur pradėjau apie kalėdas, tai apie šią mūsų šventę įrašą ir nutęsiu.

Neseniai prasidėjo dar viena graži, vieno mūs prekybcentrio akcija, kuomet iš IKI prekybos centrų tinklo kišenės mes galime nuspalvinti kalėdas mažiau laimingiems vaikams, gražesnėmis spalvomis. Viskas ką reikia padaryti, tai spustelti ant paveikslėlio, šiek tiek dešiniau nuo teksto ir taip prisidėti prie šios akcijos. Tokius pat paveiksliukus galite pamatyti ir daugėlyje kitų lietuviškų tinklaraščių, todėl stustelkite ir ten, juk nieko nekainuoja. Spaudinėti galima kas valandą, tad nepamirškite to padaryti apsilankę pas mane ( ir ne tik) kitą kartą!

Virtualios jūros, pilnos jungų ir kapitonų Džekų, su vienaakėm papūgom.

Neseniai tinklaraštyje apie žaidimus dievorezimas.lt pasirodė įrašas apie piratavimą internetinėje erdvėje. Kuris iš esmės pakurstė daug aistrų ir sukėlė nuostabos nekeliančią skaitytojų diskusiją. Nuostabos nekelenčią dėl to, jog tai dar viena diskusija, kurioje vieni teigia, kad siurbti viską iš interneto yra ne tik, kad neblogai, bet netgi gerai, o kitas frontas gina moralines normas ir propaguoja teisingą IT turinio įsigyjimą ir.. Na, esmė, manau, aiški.
Praėjus kelioms dienoms po šio įrašo vyko atvira diskusija, po LANVA sukelto skandalo, kurioje dalyvavo tos pačios LANVA atostovai, visokio plauko teisininkai, linkomanijos atostovai ir nepriklausomi, lietuviškoje internetinėje erdvėje žinomi asmenys.
Po visko susidariau nuomonę, kad nieko konkretaus nepasiekta. Bet, juk tai šiokia tokia pradžią. Pats nelaikau priešais nei vienos, nei kitos pusės. Pats naudojuosi torrentais, gauti muzikai, filmams, programoms. Tiesa, neseniai įgijau griežtą nusistatymą, kad mažesnis blogis yra parsisiūsti kažką pačiam, nei pirkti jau parsiūstą ir surašytą turinį iš nelegalių, legaliai veikiančių parduotuvių, Malaizijoje.
Pasisakau už tuos, kurie sako, kad piratavimas visapusiškai yra vagystė. Didžiausi argumentai, už kuriuos pasisako piratavimą palaikantys asmenys yra tokie, kad skaitmeninė erdvė nėra fizinė, todėl padarius failo kopiją, niekas nenukenčia. Ir toks pasakymas yra VISIŠKA nesamonė. Niekad neskaičiau, bet esu tikras, kad kažkur jau yra protingai parašyta, kad toks nukopijavimas yra neleistinas, jei pats kūrėjas to neleido.
Nors po šiai dienai stengiuosi, kad mano kompiuteryje būtų kaip įmanoma mažiau nelegaliai gauto turinio, visiškai be to išsiversti neišeis.
Programos, kurias naudoju, yra tikrai brangios, tad jas įsigyti nėra galimybių. Bet iš kitos pusės, patys gamintojai nesudaro palankių galimybių nusipirkti jų programas, studentams. Nes tam tikri gamintojai žingsniuoja po pasaulį monopolio žingsneliu ir netgi piratavimas populiarima didžiuosius programinės įrangos gamintojus, nes nelegaliai jomis besinaudojantys studentai, vėliau privalės tas pačias programas pirkti darbui. Vienok tai skolos gražinimas, iš kitos pusės tik dar vienas narvelis, į kūrį užsidarome.
Muzika ir filmai. Na, neturiu pasiteisinimo ties šitu. Galiu sau leisti lankytis kine, nusipirkti vieną kitą DVD, o albumus, kuriuos klausau dabar, vieną dieną nusipirksiu. Beto yra puikių nemokamų alternatyvų. Internetinių produktų, kurie už mažą mokėstį leidžia klausytis muzikos, jos neparsisiunčiant. Filmų ir muzikos industrija yra viena tarp daugiausiai pajamų prarandančių. Neskaitant, kad pajamas jie kasa milijardinio dydžio kastuvais, bet moralė yra moralė.
Žaidimai? Čia sunkiausia tema. Kaip žaidimų dizaineris turėčiau žaisti ir daug, bet tos pačios moralinės normos sako, kad nelogiška daryti tai, nuo ko vėliau gali kentėti. Demo versijos visada buvo puiki alternatyva. Taip pat sparčiai populiarėja internetinės parduotuvės, kurios vyksta akcijos, kai žaidimus galima pirkti už skatikus.Gyventi tikrai galima. Blogiausia tai, kad mąsiškai viską siunčiantis spuoguotas vaikis vieną dieną parsisiūs ir tavo žaidimą, pabandys jį valandėlę ir ištrins, tuomet paspamins vietiniam forume, kad tai visiška nesamonė ir eis žaisti ką kitą, nes eilėje dar penki parsisiūsti žaidimai. Šitaip žmonės nustoja vertiti tai, ką kuria kiti.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad visi turi savų pasiteisinimų ir nevertą jų dėlioti į vertus ar nevertus, nes tai vistiek yra pasiteisinimas, o teisinamės męs, kai padarome kažką nelabai gero. Galima turėti moralinių įsipateigojimų, ale, nusipirksiu, kai būsiu didelis ir turtingas, bet su laiku tokie dalykai užsimiršta. Galima nesinaudoti tuo, kas tau nepriklauso išvis. 
Piratavimas savo principu gal ir nėra toks blogas dalykas (bet vistiek didžiausias nuošimtis to yra vagystės). Failų apsikeitimo sistemos veikia labai sėkmingai ir platinant nemoką turinį jos gali didžiai pasitarnauti. Visokiausio plauko nerdai ir geekai, turi galimybių gauti įrankius, kuriais vėliau kurs, tai, ką visi garbins.
Blogiau yra tai, kad visuomenė nebevertina skaitmeninio turinio, o šitą problemą sukuria ne tik vartotojai, bet ir gamintojai. Štai ko aš nepateisinu. Besinaudojančių viskuo, ką galima rasti, bet nemąstančių apie dėl to kylančias problemas.




Beje, jei parašai mandagų e-laišką su informacijos užklausimu, į atitinkamą įstaigą, kur turi suteikti tau tą informaciją po kiek laiko yra mandagu parašyti dar vieną laišką, jei negauni mandagaus atsakymo? Po dviejų dienų? Po savaitės?

Namai vis arčiau.

Paprastai krūva CD, su užrašais, reiškia, kad semestro pabaiga jau visai čia pat.
Kompaktiniai diskai jau beveik visi išdalinti, visos formos užpildytos, beliko dar susidėlioti paskutinius darbus, ką ne ką pabaigti. Formalumai, žodžiu. Šio semestro pabaiga buvo tikrai labai intensyvi. Žinoma, kaip visada galiu pasakyti, kad galėjau dirbti dar stirpiau ir daugiau, nors tai, kiek laiko ir jėgų atidaviau užduotims, viršija tai, ką esu nuveikęs anksčiau. Bet.. Esu įsitikinęs, kad visada galima dar geriau, bet tai palikime ateičiai. Nežinau kaip pasverti tai, ką ir kiek išmokau, nes jaučiuosi įgavęs tikrai nemažai žinių, bet bent jau dabar visiškai nenoriu apie tai galvoti. Šiaip jau dabar norėčiau išsimiegoti ir greitai eisiu patenkinti šį savo žemišką norą. Taip, kad pastarąsias dvi savaites miegas tapo nebe poreikiu, o noro reikalu. Noro, kuris kažkur kertasi su pareigos jausmu.
Atraudau visokiausių miego ir darbo rėžimų, štai, kad ir taip, jog paroje pramiegi septynias valandas, universitete prabūni penkias, o likusias dvylika pradirbi. Žinoma, taip ištisai dvylika valandų zulinti pelę stebint pikselius arba poligonus neišeina, tad reikia padaryti pertraukėles.. Bet reikalas aiškus.

Apskritai (kas nors pasakykit kalbiškai teisingą šio žodžio atitikmenį), jaučiuosi pavargęs. Ne fiziškai, o morališkai, ne nuo darbų, o nuo visko. Nuo aplinkos, nuo veiklos, nuo savo dabartinio gyvenimo. Todėl tai yra dar vienas didėlis dalykas, dėl kurio laukiu atostogų namie. Kažkaip jaučiu, kad tos atostogos ramiai nepraeis, nes netruksiu vėl apsikarstyti visokiausiais veikimais. Bet, tebūnie. Penkiolika dienų. Dvi savaitės (esu tikras, kad šitą, penkioliktą pramiegosiu).

O dabar, kolkas, labanakt...

Knygos ir raudonos akys

Kol mokiausi Kauno dailes fakultete, vis kartodavau, kad noreciau pamėginti mokytis dideliame universitete, su dideliais koridoriais ir šimtais laiptu, kur kasdien galetum pamatyti žmones, kuriu, dar nebuvai mates. Tai cia taip išejo dabar, kad kartais tikrai gauni tai, ko nori, o dar ir su kaupu. Ir pasitvirtina dar viena gyvenimo tiesa, jog supranti, kad ko nors truksta, tik tada, kai prarandi.

Bet, motyvuojant save neliūdentis, visada ir visur ieškau privalimu. Štai, didėlis universitetas turi didelę biblioteka, su daug naujų ir naudingų knygų. Kaip tik šiandien taip ir mąsčiau sėdįdamas užu stalo, pasigriebęs dvi knygas, pasakojančias  apie darbą 3Ds Max programa.

Anksčiau bibliotekoje lankydavausi du kart per savaite, tokiu grafiku: ketvirtadienį, atnešdavau prieš savaitę pasiskolintas knygas, tada nuo pietu iki vakaro skaitydavau ir vėl pasiimdavau knygų namo, penktadienį šiaip užsukdavau paskaityt ir kartais pasiimti knygą namo.

Paprastai pasiemęs kelias knygas prisėsdavau tarp lentynų, atsirėmęs i sieną ir kelias ar daugiau valandų ten preleisdavau skaitydamas. Nemėgstu sėdėti prie stalo, nes ten greit pasidaro nepatogu. Taip pat ant kiliminių grindų, tarp lentynų skaityti daug ramiau. Nieks tavęs nemato, kaip ir tu nieko. Paprastai skaitykloje, ar kur kitur, dėmėsi blaško kiti "skaitovai", garsiai šnekedamiesi, tuomet pradedi vertinti aplinkinius pagal tai, kas tikrai skaito, o kas nepaleidžia iš rankų telefono ir visai nesilaiko svarbiausios taisyklės: NEKALBETI. O dar pradedi nužiūrinėti kokia merginą... Na, žodžiu, tarp lentynų geresnė aura. Mano skyrius (taip, jau turiu pamėgtą skyrių), ir taip nedažnai lankomas žmonių, dauguma jų ten užklysta ieškodami ko nors, nors niekad neranda. Labai mažai kas domisi knygomis apie žaidimų dizainą, 3D programas ir kitus panašius gėrius, kuriu, mano džiaugsmui, ten yra gal keliasdešimt kilogramų. Tik kartą tarp lentynų mane buvo užtikusi viena destytoja, tikriausiai pasirodžiau kaip tikras mokslinčius.

Nedariau tyrimo, tad nežinau kaip yra su skaitymo kultūra Malaizijoje. Bet manau, kad ji taip pat šlubcioja, kaip ir visam pasaulyje. Kartą, kai paskaitoje išsitraukiau knygą, i mane keistai pažiūrėjo kursiokas, bet kai paklausė kam man reikalinga knyga apie žaidimus, tada jau aš į jš keistai pažiūrėjau ir atsakiau, kad skaitymui! Nors studentai, pasauliniu mastu, sudaro nemažą skaitovų auditorijos dalį, bet čia ne visi tie skaitovai ateina skaityi ir ne visi ateina knygų. Dažni bibliotekos lankytojai tiesiog susimeta į pulkelius ir atlieka užduotis. Garsiai atlieka užduotis...
Eh, pasiilgau senojo žemyno, kultūros židinio :]

...

Zombėjimas

Taip, prasidėjo zombėjimas. Bent jau man. Nuoširdžiai tikiuosi, kad zombėjimas prasidėjo ir visiems mano draugams studentams, iš Lietuvos. Laikykitės!
Jau ne kartą bandžiau viską spėti taip, kad nereiktų zombėti, bet kiek man teko patirti, tai tiesiog neįmanoma. Bandžiau gal kokius aštuonis, gal dešimt kartų prieš visokias peržiūras ir visokias semestrų pabaigas (taip jau nutiko, kad peržiūros mano gyvenimo dalis jau.. Jau devynerius metus. Visokių jų buvo, linksmų ir labai linksmų, gal ir nelabai linksmų (tokių tiesiog neįrašiau į prisiminimus).
Patikslinsiu, jei kas netyčia nežinote kas yra tos peržiūros. Tai nėra kažkoks tikslinis terminas, bet taip apibūdinami semestriniai atsiskaitymai už nuveiktą kursą. Peržiūros glaudžiausiai siejasi su meninio iškrypimo meninės pakraipos studijomis. Taip jau būna, kad tie visokiausių specialybių meniniai nukrypėliai dažniausiai džiaugiasi, jog neturi visai ar turi tik kelis egzaminus, matydami kaip tiksliukai kala, graužia ir kitaip bando susikišti knygas į savo biednas, mokslų nukankintas galveles. Žodžiu, jokių kolių, net nesu tikras kas tie koliai ir kuo jie skiriasi nuo egzaminų, bet ir nenoriu sužinoti.

Užtat ateina laikas ir jiems, kūrybos asams, gaivinti pilkąsias lasteles kava, arbata, alumi, pagal poreikius, ir atsiskaityti už tai, ką lyg ir turėjo išmokti per pusmetį. Tik viskas baigiasi peržiūromis, arba, mano atvėju, prezentacijomis. Tam tikrą laiko tarpą vyksta užduočių darymas, praktikavimasis, mokslas ir kiti briedai, o visko centre yra darbas, kuriam atlikti turi panaudoti visas žinias, kurias įgauni semestro metu. O pabaigoje reikia tiesiog papasakoti apie savo darbus, kuo išsamiau ir glausčiau, tuo geriau. Žinoma, visada yra dvi stovyklos, tie, kurie nori ir gali kalbėti ir tie, kurie gal ir nori, bet negali, gal nei nori nei gali, gal tingi, gal šiaip jiems ne vieta kūtybinėse studijose...
Girdėta frazė, kad kūryba gali/turi šnekėti už patį kūrėją, yra dažnai neteisingai suprantama. Taip, ji teisinga, bet tai nereiškia, jog kūrėjas neturi/negali pats kalbėti apie savo kūrinius. Juk išamiausias rezultatas gaunamas, kai vaizdus papildo žodžiai ir atvirkščiai. Šiaip jau esu gan kategoriškas, kai kalbama apie darbus, atsiskaitymus ir atlygius už juos.
Mintys apie peržiūras visada nugula mano bloguose, vidutiškai kas pusę metų, nes, kaip minėjau, peržiūros jau ilgai yra mano gyvenimo dalis.

*   *   *

Kart nuo karto susilaikiu klausimo, koks yra mano mėgemiausias žaidimas. Man visada kildavo dvėjonės prieš atsakant. Kas yra mėgemiausias? Ar tai toks, kūrį žaisdamas labiausiai nemačiau ir negirdėjau kas dedasi aplink? Ar tai toks, prie kurio praleidau daugiausiai laiko? Ar tai toks, dėl kurio daugiausia kartų vėlavau į mokyklą? O gal tas, kurio garso takelį klausau iki šiol? Hm, gal, tas, kūrį smagu žaisti bet kada ir bet kur?
Tokių ir anokių yra labai daug, bet nėra vieno, kuris turėtų visus tuos bruožus, jį darančius "mėgstamiausiu".
Bet į galvą ateina vienas senas, geras ir žinomas žaidimas. Jis turi tik vieną iš mano anksčiau suminėtų bruožų. Jį galima žaisti bet kur, jis paprastas, įtraukiantis ir kartu nereikalauja didelės koncentracijos. Tai yra Tetris!
Gal prieš pusmetį, kai dar gyvenau vienas, kitame bute, vieną nuobodžią popietę, atradau, kad tevelizoriuje yra tetrio žaidimas. Tą kart prie jo praleidau gal dvi su puse valandos ir po to karto paprasti (savo mechanika) žaidimai man nušvito kitomis spalvomis.
Tokie nutikimai ir išvados verčia mane pasakyti, kad teris yra mano mėgstamiausias žaidimas. Tas paprastas plytelių dėliojimas į eilutes, kurios išnyksta, pavirsdamos taškais, savyje turi viską, ko reikia, kad.. Kad būtų mėgstamiausias. Parašyti apie terį paskatino, tai, kad šiandien į savo iGoole puslapį įsidėjau tetrį. Smagu karts nuo karto sumesti žaidimą.

Pabaigos pradžios įžanga.

Labai nepastebimai, man iš nugaros pritykino tas laikas, kai baigiasi semestras. Na, iki deadline'o liko dar penkios savaitės, bet krutėti reikia jau dabar.
Paprastai, kam nors besibaigiant (metams, semestrui, atostogoms...), mėgstu atsidėti mąstymui ir sukurpti visko, kas buvo, apibendrinimą. Nesiruošiu tokio pradėti rašyti šiandien, nors atrodo, kad jau pradėjau. Bet čia bus trumputė įžanga.
Metinės veiklos apibendrinimas yra geras dalykas. Tokius raštus rašo organizacijose, rašo visur, kur tos veiklos yra daug ir iš viso to, kas buvo, metų gale reikia išvedžioti išvadas, iš kurių galima ką nors suprasti, ko nors išmokti ir suformuluoti būsimus tikslus. Nuo to laiko, kai susidūriau su Studentų atstovybės kasdienybe, pradėjau mėgti tvarkingas dokumentacijas.
Juolab, kai artėja šitiek visokių progų dokumentuoti, beveik metai praleisti Malaizijoje, du pabaigti semestrai ir kalendorinių metų pabaiga, tikrai rasis apie ką parašyti, ką nusijoti ir ką pasėti kitiems metams.
Tai tiek to trumpo anonso, apie tai, kas bus už kelių mėnesių. Dabar laikas spaustis, manau nusibraižysiu ir prieš akis pasikabinsiu grafiką, iki kada ką reikia pasidaryti. Noriu taip susisukti, kad pasibaigčiau visas užduotis savaite anksčiau, išvengčiau bemiegių naktų ir turėčiau laiko susipakuoti daiktus atostogoms namo :]

Smegenys ir kaip su juo/jais/tuo/jomis kovoti

Šiandien, vakarom, po 13 valandų netrugdomo miego sesijos, manau, išplėšiau pergalę prieš nuovargį, lydėjusį mane visą savaitę. Viso to marazmo priežasčių gerai nežinau. Bet situacija, tokia, kad atigulęs miegot naktį neužmiegu, o grįžęs iš universisteto esu priverstas nusnūsti posmelį, po kurio pabudus vėl nebeužmigsiu naktį.

Miegas Malaizijoje pasikeitė nuo to, kokiu užsiiminėdavau Lietuvoje. Keltis ryte tapo daug lengviau. Bet čia gan natūralus dalykas. Lietuvoje, mano asmeninė vėlavimo į pamokas ir paskaitas statistika drąstiškai išaugdavo žiemą ir rudenį. Ryte, kai dar labai tamsu, krapštytis iš miego šventovės, pūkinės antklodės krašto, labai, labai sunku.
Pavasarį ir vasarą reikalai einasi daug lengviau. Netgi 5am atsikėlęs į darbą jausdavausi žvalus.
Malaizijoje labai retai pasitaiko toks atvėjis, kuomet ryte jausčiu, jog labiau noriu pasilikti lovoje, nei keliauti už jos ribų.
Štai su ėjimu laiku gultis yra visai priešingas reikalas. Čia be jokių problemų galiu prakiurksoti iki 5am, žinoma, jei yra ką veikti. O namuose būdavo, jog 2am jau laikas atgulti poilsio, nes nulūžti gali betkur, darydamas bet ką.
Kalbu apie normalius atvėjus, kai nesilinksmini vakarėlyje, nesi veikiamas PPS (prieš peržiūrinis sindromas), o tiesiog esi savo kambaryje, darai darbus, žaidi, naršai po internetą, skaitai ar dar ką.
Bet dabar apie išimtis iš išimčių.
Lietuvoje labai retai, gal kelis kart per metus pasitaikydavo atvėjų, kai normaliai nugyvenęs dieną, vakare jausdamas normalų nuovargį, nuėjęs gulti tiesiog negaliu užmingti. Vartausi nuo šono ant šono kokias dvi ar tris valandas ir nieko. Dėl tokių miego trugdžių kaltinu savo smegenis. Na, tiesiogiai kaltinti smegenų, kaip atskiro elemento negaliu. Viską paaiškinau žemiau.



Smegenys.

Visada maniau, kad didžiausias mano smegenų trūkumas yra atminties stoka. Sunkiai galiu įsiminti katik sutiktų žmonių vardus. Bandžiau nepastebimai užsirašinėti vardą į mobilų telefoną, tai visai padėdavo, bet dažniausiai pamirštu tai padaryti, nes pamirštu, kad pamirštu vardus.

Jei šį įrašą skaito žmonės, kuriuos sutikęs buvau kelis kartus, turbūt jie mano ar prisimenu jų vardus..

Užtat galiu beveik puikiai atsiminti video žaidimus, žaistus prieš netatsimenu kiek metų! Žaidimų žemėlapius, veikėjų sugebėjimus, lygių perėjimus.. Žinoma, taip pat ne viską ir ne iki galo, bet, duomenų bazė didelė. Visada klausdavau savęs, kodėl atsimenu tai, o ne kaip reikia išspręsti uždavinį su kotangentais. Ir išvis kam jie reikalingi, kas jie yra ir ar teisingai parašiau žodį kotangentas? Šito savęs galite paklausti ir jūs.

Dar vienas iš didžiausių mano smegenų trukumų yra tai, kad nemoku jų laiku išjungti. Štai nusprendęs gerai išsimiegoti, to padaryti negaliu, nes  mano galva dar dirba pilnu pajėgumu. Jei prieš tai žaidžiau, tai toliau bandau įveikti žaidimą, jei modeliavau 3D galvą, tuomet toliau stumdau kvadratukus ir ieškau kaip pasiekti geriausią rezultatą.

Banžiau skaičiuoti juokingas avis, juokingam fone, šokinėjančias per juokingą tvorą, bet nuskaičiavus iki trijų šimtų su daugiau, praradau viltį ir užsimaniau valgyti.

Kai taip nutinka bandau liepti sau apie nieką nemąstyti. Arba susikurti  patinkantį vaizdą, kuris atpalaiduotų. Dažniausiai bandau įsivaizduoti momentą, kai erdvėlaivis iš Star Wars visatos pradeda skrieti šviesos greičiu.

Tos lėtai pro mus skriejančios , išsitaškiusios žvaigždės man visada sukeldavo žavesį. Bet vistiek, tai retai padeda, nes kaip minėjau, smegenim tik ir duok ką pamąstyti, nurūks toliau ir greičiau, nei spėsi ką nors suprasti.

Pabandysiu pasakot kaip asociacijos keliu keliauja mano mintys, prieš mano valią.

Šviesos greitis (gražu, ramu, stebiu žvaigždes) -> pradedu vaikščioti po erdvėlaivį (nemažai kartų žaidimuose svečiavausi erdvėlaiviuose, todėl apstanofkę žinau gerai) -> džedajai -> šviesos kardai -> mūsų sodas (vasarom prisidarydavau kardų ir būdavau džedajus) -> šašlykai -> alus -> kaip čiulpia malaizija be šito gėrio -> ką ryt per paskaitą veiksim (univeras nečiulpia)... ...   ...

Dar pasimaišo kokia neišaiškinta gyvenimo tiesa, kurią reikia permąstyti, va taip imi ir supranti, kad dvi valandas pragulėjai lovoje, lakstydamas po galktikas pilnas visko.

Kartais patekęs tokion padėtin gali pasiimti knygą ir valandą paskaityti. Tai tikrai padeda. Arba, išimtiniais atvėjais keltis iš lovos ir eiti pasidarbuoti ar pažaisti. Bet dažnai gulėdamas esi nusiteikęs nei keltis, nei kur eiti, atsigulęs nori tiesiog išsimiegoti ir nieko daugiau.

Žinoma, yra dar viena išeitis. Taip bevegetuodamas, vieną naktį supratau, kad geriausiai sekasi, kai darbo savaitės dienomis miegu po septynias val (maks.), arba po penkias (kaip išeina). O jau savaitgalis skirtas atsimiegioti nuo belenkada iki belenkada.

Tuomet reikia kavą gerti tik rytais ir atsisakyti visokių popietinių prigulimų, kurie nuo 10 min. išsitempia iki valandos ar kelių.

Jei kas dar turit panašiu problemų, galite pasidalinti jomis su manimi. Gal net yra kokie paslaptingi metodai, kaip užmigdyti savo smegenis? Ramunėlių arbatos čia vargu ar rasi.

Beje, smegenys yra jos, taip?

...

Kas ten, aplink mane?

Menka paslaptis, kad lietuviai dažnumoj būna tokie žmonės, kuriems visokie kuriozai ir panašios linksmos nesamonės vaikšto įkandin. Neišimtis ir čia.
Jau tapo įprasta, kad kažkurią dienos dalį būni susinervinęs iki "negaliu", dėl kokių nors priežąsčiu (neveikiančio interneto),šiaip neveikiančio interneto ar dažniausiai dėl neveikiančio interneto. Bet kartais tiesiog užtenka pasidairyti aplinkui, norint pasitaisyti nuotaiką. Linsmybės ir apsurdas (kuris, jei nevaro į neviltį, taip pat linksmina), visada aplink mus. Sugebėjimas stebėti ir pastebėti visokiausius dalykus aplinkoje yra puikus jūsų kompaniojas, ieškant įkvėpimo, teisingo atsakymo ar tiesiog norit prasiblaškyti.

Štai, Prieš kelias savaites Antanas nusipirko šuklšedėžę, nes sakė, kad jam nusibodo viską mesti į kampą. Aš spėjau, kad jis vistiek viską mes į kampą ir kaip po stebėjimo laikotarpio, trukusio kelias savaites, pasitvirtino, kad mano empirinis spėjimas buvo teisingas. Aš tai iki šiol viską metu po lova ir bėdų nematau.

Mūsų bute gyvena penki vyriškos kilmės asmenys. Keturi iš jų naudojasi vienu dušu (vienas iš penketo turi dušą kambaryje). Nors sprendžiant iš to, kiek visko stovi ant lentynos, padaryčiau išvadą, kad šituo dušu naudojasi dvi merginos arba penki vyrukai ir viena mergina.

Toliau tęsiant ekskursiją pasisukam į dešinę, kur matom mažą staliuką. O čia.. O čia visko gerokai mažiau, nei buvo prieš savaitę. Anksčiau galėjau suskaičiuoti apie dvidešimt visokiausių, man nežinomos paskirties butelaičių ir flakonų. Visam šitam marazmui paaiškinas yra paprastas. Dušu naudojasi du žaidimų dizaineriai, vienas architektas ir vienas plaukų.. (dizaineris/stilistas), na, tiesiog vienas kirpėjas. O juk visi žino tą juokelį, ką padaryt sunkiausia, kai esi kirpėjas... Na, o arcitektas taipogi linkęs į "švelnumą".

Taip, kad mes jau turbūt ne kartą juos pagasdinom tokiais bajeriais, kaip iš vakaro pilnas alaus šaldytuvas lieka tuštutėlis ryte. Kirpėją bandėm maitinti rūkyta kiaulienos dešra, bet jis neatlaikė. Eh, tie musulmonai.. Manau, kad neverta jaudintis, jog terorizmo dėka musulmonai užvaldys pasaulį. Jie tiesiog neišgyvens, ten, kur gyvena kiti. Ir išvis, atrodo, kad visi linksmi dalykai vyksta tik vakaruose.

 

Jūsų ištikimasis korespondetas, dirbantis priedangoje, anti-žmogiškoje aplinkoje. Stebėkit, kaip rankų vertikalumas kertasi su plytelių kreivėmis, tuomet prasilenkia su durų masyvu, o apranga suderinta su fotokamera. Taip pat žvilgsnio kryptis tiesiogiai krypsta į išeities tašką, iš kurio išbraižius kreivę, išaiškinsine ką ir kodėl reiškia ta šukuosena. Sėkmės!

Čia gyvena vienas iš tų, mėsos ir alkoholio nesugandintų žmonių. Tai tegul jis ir lieka inside.

Nežinau kas, bet įtariu, kad kažkuris iš kaimynų dideliais kiekiasi perka sukneles. Kai surinksiu daugiau iformacijos, paskelbsiu tyrimo rezultatus. Aaa, prieš kelias savaites ant šito stalo, virtuvėje, gulėjo krūva plaukų suktukų, Matyt kirpėjas darė namų darbus :D Po atostogų pamatėm, kad jis nusikirpęs trumpai plaukus, tai vėl spėjom, kad darė namų darbus :D

O čia tai, kaip turi atrodyti tikras stalas. Iš naujo atradau vienakrtinių makaronų teikiamus privalumus.

a) nereikia per toli eiti nuo kopmiuterio.

b) mažai kainuoja.

c) mama negali priekaištauti, nes tai ir sriuba ir šiltas maistas, vienu metu!

Susiradau savo mėgstamą brand'ą, tai dabar bandau visus skonius. Kario ir grybų skoniai geri, vištienos tai šiek tiek atsibodęs. Dar liko jūros šlamšto skonis, nekrantrauju.

 

Dabar grįžtu į fantazijos šalį, kur galiu reprodukuoti žmones keliais mygtukų paspaudimais (einu daryt namų darbų).

Prieš kelias dienas išsiaiškinom, kad kompiuterinių žaidimų kūrėjo amatas tai visai tas pat, kas slaptojo agento profesija. Tai darbas dėl kurio ir žudytum ir mirtum pats :]

...

Oficialumai

Taip, tai oficialu. Kas? Neapsimeskite, kad nepastebėjote laikrodūkščio viršuje, skaičiuojančio tas nelaimingas, skausmo ir ilgėsio pilnas valandas.. Vėlyvą gruodžio antrosios popietę, 5:40pm, būsiu namie. Bilietai jau mano e pašto dėžutėje, šiandien gan neįdomiai juos nusipirkau..
Pasigilinant į e pirkimus, tai mane apima šioks toks nepasitenkinimas. Pirkimo atžvilgiu esu tikras materialistas. Man daug smagiau nusipirkti daiktą ir neštis jį namo, rankose. O kuo toliau, tuo mažiau šio malonumo galima patirti. Kompiuterinius žaidimus ir filmus jau galima taip pat sėkmingai pirkti parduotuvėse ir internete. Beje, prognozuojama, kad e parduotuvės galiausiai nukonkuruos tikrąsias. Kiek gį trūksta iki to, kad paspaudęs penkis mygtukus laukčiau kol man kurjeris atneš pomidorus ir piena?
Iš čia vėl kyla dilema, nes neturiu pomėgio šlaistytis po prekybos centrus, kurių kiekis ir dydžiai vis auga ir auga. Tai kas geriau? Pirkti bulves internetu ar prekybos centre?
Bet jei kalba kyla apie drabužių ar kitų apčiuopiamų dalykų pirkimą internetu, tuomet jokių problemų. Skaitmeninė laikmena man vistiek kažką reiškia. Neužtenka žinoti, kad turi kelis gigabaitus savo terabaitiniame kietąjame diske. Noriu matyti apdulkėjusią dežutę ant lentynos. Taip, kaip mačiau muzikinius CD, taip kaip kažkada žmonės matė muzikines kasetes, taip, kaip kažkada matė vinilines plokšteles.
Teliko pusę semestro pabaigti.

Atostogų aplaistymas sultimis

Tai vat, skaitosi, kad pradėjom atostogas, faktiškai..

Vakar, tiksliau penktadienio vakarą, po ilgos, betikslės ir (to betrūko) pasiutusiai lietingos dienos nusprendėm negyvai užsivalgyti arbūzu. Prekybcentryje, eilinį kartą, teko praeiti pro durijano vaisius, kurie baisiausiai smirda ir yra baisiausiai didelis vietinis delikatesas (jų paprastai neleidžia įsinešti į viežbučius ir taksi). Nieks nežino kodėl jie tokie populiarūs ir kodėl jie taip baisiai dvokia. Bet šito aš kažkodėl ir nenoriu sužinoti. Na, mes, valgydami kiaulieną vietiniams tikriausiai atrodytume tokie pat barbarai, kaip jie mums, kimštami tą dvėselėna atsiduodantį gelsvą vaisių.

Bet aš apie arbūzą šiandien. Išsirinkom patį, mūsų manymu, geriausią, bet ne patį gražiausią. Buvo ten toks vienas kaip iš žurnalo, bet Antanas sakė, kad tokie ant chemijos užauginti, nes per daug gražus. Tai, su savo ne labiausiai gražiausiu, bet natūraliu arbūzu patraukėm link kasų. Laiko iki autobuso turėjom gal valandą. Ir labai tikslingai jį praleidom eilėje..

Stovėdami, tarp prakeiksmų, svarstėm visokius rimtus dalykus. Pavyzdžiui, kad viena pardavėja iš mūsų maximos čia dirbtų greičiau už visas sudėjus. Ir išvis, kodėl penktadienio vakarą, kai eilių ilgis peržengia dešimt metrų, veikia tik trys iš dešimt kasų? Šita šalis dažnai neturi prasmės.

Dar sumąstėm, kad jei aš nuspręsčiau mesti tą arbūzą į žmones, tai kitą dieną laikraščiuose pasirodytu toks straipsnis :

''Vakar, 9:00pm, ******* prekybos centre du studentai, metė į žmones arbūzą. trys malajų tautybės asmenys žuvo vietoje, dar penki ligoninėje, nuo skeveldrų. Sulaikytieji studentai yra rusų tautybės, nors atkakliai teigė, kad yra europiečiai. Pareigūnai atliko detalesnį tyrimą, pasitelkę pasaulio atlasą ir patvirtino, kad kaltinamieji yra rusai, su padirbtais pasais iš neegzistuojančios valstybės."

Na ir pabaigai puotos vaizdinys.

Arbūzas, beje, buvo pasiutusiai skanus, tokių Lietuvoje dar neteko valgyti. Tai čia vienas iš tų nedidėlių pliusiukų (+ bananai +mango +papajos..),  dėl kurių čia galima gyventi :]

Be pavadinimo

Šiandien lyg ir geros naujienos. Kaip nebūtų keista, geros naujienos vis dažniau apsilanko mano įrašuose. O gal tiesiog blogų naujienų beveik niekad nerašau? Tuomet šiandien bus kitaip. Nes šiandien aš biški piktas. Nes šiandien mane biškį piktą padarė Malaizija. Ir ne pirmą kartą.

Didžiasias šios dienos kvestas (uždavinys), mums su Antanu buvo nusipirkti naują internetą. Nes senas, kaip jau žinot..  čiulpia.

Viskas ėjosi lyg ir gerai, susiradom geriausią sandėrį, pasiemėm tokius daikčiukus, pavadinimu Mobile Connect USB Stick. Nereikia jokių sutarčių, tik nusipirkti baltą daikčiuką, kyštelti jį ten, kur lenda pas kompiuterį ir kas mėnesį mokėti. Panašiai, kaip pasipildyti telefono sąskaitą. Dar pardavėjas labai gražiai čiulbėjo, kad per valandą ar mažiau juos aktyvuos.
Labai mielai pasidalinčiau įspūdžiais, kaip veikia naujas internetas, bet.. Jokio gyvybės ženklo iš naujojo modemo. Vienaip ar kitaip išsiaiškinom, kad modemai veikia, jie tiesiog nėra aktyvuoti. O nuo tos akimirkos, kai nusipirkom, iki grįžimo namo praėjo gal trys valandos.

Aišku, kaip priklauso apvadinom pardavėjus pažadukais, ekskrementų gabalais ir sėklidžiagalviais. Na taip, skaitydamas tokius kažkieno įspūdžius aš taip pat pagalvočiau: "didelio čia reikalo, negali palaukt?".
Toks atvėjis pasitaiko jau ne pirmą kartą. Visur, padėk dieve, beveik visur, kur nueitum ir reikalautum paslaugų, kurias atliktų tau tiesiogiai nestovint ir nežiūrint (aktyvuotų modemą, sutvarkytų vizą, atspausdintų kelis lapus, sutvarkytų dokumentus...) viską užtems iki mirtinai ilgo laiko. Visi TINGI, kaip velniai. Aš kartais nesuprantu už ką jiems moka ir išvis kodėl šita šalis dar nebankrutavus. Aišku, visur yra išimčių. Pasitaiko žmonių mokančių dirbti. Gal penki iš šimto..
Dar šiek tiek apsurdo, kad jau pradėjau skausmingas temas kapstyti. Ir kartu antausis šlapia ranka visiems, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje gyventi blogai, nors nebuvo išnešę užpakalių niekur kitur.

Kas mažiau raukiant šitose nesamonėse, pavadinimu internetas, pasakysiu, kad Lietuviškas žiniatiklis laikosi topuose, tiek parsisiuntimo, tiek išsiuntimo greičiuose. Malaizija, šiuo atvėju...

Man rodos, kad prieš man išvykstant, iš draugų girdėti komentarai apie kompiuterius iš bambukų turi nemažai pagrįstos tiesos.


Pataisymas: Šiandien pasiaiškinom, kad Celcom (naujojo interneto tiekėjo) serveriai turi techninių nesklandumų, nuo vakar. Žadėjo, kad 6pm viskas jau veiks. Na gerai, pardavėją reabilituoju savo žmonių, siunčiamių į pragarą sąraše.
Bet vistiek, kodėl man? Kodėl būtent mane?..

Tai va, kaip jau darosi man įprasta vėl parodysiu kažką iš mūsų buities. Mes visiškai nesistengiam prisitaikyti prie Malaizijos gyvenimo ritmo ir taisyklių, o iš visų jėgų stengiamės sulietuvinti visą tą marazmą. Taip, kad ryžius su vištiena užsigerti alumi yra visai nieko. Va iš tokių plastmasinių indų daugiausiai ir tenka valgyt. Žinoma, ne tuomet, kaip valgom universiteto valgykloje ar mieste. Bet paskutinį kart valgiau iš stiklinės lėkštės Lietuvoje. Kita vertus, iš keramikinio dubenėlio valgiau šaltibarščius per vieną iš lietuvių susitikimų, čia.

Šiuo metu kaip tik vyksta Ramadanas , tad aš ir mano grupiokas Kei Fong, tarpe tarp paskaitų nubėgam į parduotuvę užsipirkt sausainių ar bandelių ir su pasigardžiavimu stebim kaip chebra musulmonai varvina seilę. Žinau, kad niekšiška, bet.. Bet smagu, kad tave kur.

Šiek tiek žemiau mano sąrašiukas, savaitgaliniam apsipirkimui.

Ir taip, tai oficialus ir tikras šąrašiukas. (Ten, po saule ne besideginantis čiuvakas, o aš, trūkęs nuo saulės smūgio) Jau svajoju apie roges... Visaip kaip čia! Kviečiu visus.

Pusryčiai gamtoje

Šiandien pamaniau nupaveiksluoti mano ir Antano pusryčius mūsų lauko terasoje, antrą valandą popiet.

Kaip ir priklauso tikriems, išsilavinusiems džentelmenams, rytą pradėjome kaip reikiant pailsėję, gurkšnodavi juodą arbatą  ir užkandžiaudami grūdinių kultūrų kepiniais, su džiovintais vaisiais. Šnekučiavomės lengvomis, intelektualiomis temomis. Pavyzdžiui, kaip delfis čiulpia labiau nei alfa.lt, bet jie abu vistiek nieko verti, o labai gaila, nes mes, kaip išeiviai, apie Lietuvą daugiausiai sužinom būtent iš tokių kanalų.

 

  

Nepamenu, kad būčiau rodęs naujų vaizdų pro balkoną. Nu to laiko, kai netekau džiunglių pro langą, balkonas man neteko savo reikšmės.
 

 

  

Šiaip jau yra labai niekšiška bandyti užkimšti savo skaitytojus vien paveiksliukais, be jokio teksto, bet.. Aš čia visagalis valdovas ir šitas blogas paklūsta tik man :D Todėl darysiu, kaip panorėsiu. Gero savaitgalio visiems, kas neturi gyvenimo ir skaito blogus šeštadieniais :]