Nuo savo tėvynainių, išeivių, kurie kažkada pabėgę iš Lietuvos, ieškotis gersnio gyvenimo ar, tiesiog vedini poreikio išgyventi, labiausiai aš skiriuosi tuo, jog rašyti man norisi ne tada, kai liūdna ir ne apie širdžiai mielas namų kalveles, bei giružes. Rašyti man norisi tuomet, kai gyvenimas verda ir, kai jis verda skaniai.
Trumpai atpasakojant pastaruosius įvykius paminėsiu, kad prieš, beveik, savaitę iš tolimosios šeštos Londono zonos atsikrausčiau iškart į pirmą. Tiesa, ne visai esu nuomininkas ir, kol kas, ne visai turiu pinigų nuomai, bet gerų žmonių pasitaiko.
Užvakar dalyvavau apmokymuose, į kuriuos pakvietė iš agentūros, kuri organizuoja ir rūpinas pokylių, banketų ir panašių renginių aptarnavimu. Po keturių su puse valandų treniruočių ir naujos informacijos srauto, mūsų būreliui iškart pasiūlė pamaninas, kitai dienai.
Pataikiau į tikrai gerą darbovietę, nes, kiek girdėjau, viskas vyksta tvarkingai. Daug maž. Internetiniame puslapyje paskelbiami artėjantys renginiai, į kuriuos, darbuotojai, patys rengistruojasi, pagal atitinakmus reikalavimus ir kvalifikacijas, tuomet viską patvirtina (arba ne), darbdaviai ir telieka laiku pasirodyti ir atlikti savo darbą. Šitaip pats gali dirbtai kada tik nori ir kiek tik nori. Pamainos prasideda ryte, po piet arba vakare, baigiasi po piet, vakare arba naktį ir gali trukti 4, 8 ar daugiau valandų. Kaip sakiau, renkiesi iš to, kas siūloma.
Vakar dirbau didelėje banketinėje salėje, aptarnavome daug apvalių staliukų, prie kurių buvo po dešimt žmonių. Padavėjo darbas gali būti gan įdomus. Turi visokiausių pareigybių, privalai būti žvalus ir akylas, šypsotis, padėti kitiems ir greitai mąstyti ir dar greičiau veikti. Darbas tikrai nėra monotoniškas, o ir pajuokauti su kolegomis visda spėji.
Šiendien vėl turiu popietinę pamainą, kažkokiame restorane. Darbuotojas turi nuvykti į paskirtą vietą, laiku, išklausyti instruktažą ir šou prasideda.
Visas tas dalykų balangas mane privertė pamiršti, kad jau antra savaitė baigiasi, o aš dar negavau pažymos iš Malaizijos, kurios laukia mano universitetas čia. Aš taip tikėjausi, kad su tais tinginiais daugiau nereikės prasidėti, bet kur gi..
Londone prasidėjo tikras pavasaris, lauke gal 20 šilumos, jau nepamenu kada lijo, nors ko tik paklausiu, visi vietiniai atsako, kad vasara turėtų būti prasta, suprask, lis ir bus vėsu. Vėsu yra gerai, o su lietum susitaikysiu, ne kažką būna ir lietuviškos vasaros, kai pagalvoji. Beje, čia taip pat ryškiai jaučiasi besislenkantys metų laikai, todėl turiu vilčių, kad po kokio dešimtmečio, savo gimtadienį galėsiu švesti žiemą.
Na, dar toks faktelis, jog man jau 23 metai. Jaučiuosi kitaip? Nemanau. Neskaitant to, jog sėdžiu ant savo sėdynės už gero gabalo kelio nuo namų. Vis dar jaučiu tą nelemtą poreikį, kad laikas eitų kiek greičiau, ypač šitas mėnuo. Kartais taip būna per žaidimus, konkrečiai Sims ir Heroes serijas, kuomet tiesiog prasukdavai kelias savaites į priekį, kad atsirastų daugiau resursų ir galėtum įdomiau gyventi. Tik vėliau išmoksti mėgautis akimirka ir išpešti iš dienos viską, ką ji tik gali pasiūlyti.
„Gyvenu ir mokausi“, tampa mano gyvenimo kredo. Labai paprastą, bet įpatingai gilią reikšmę įgavo šita frazė. Būna, kad kartais tave tiesiog bombarduoja nauja informacija, kurios dar nespėji suprasti ir patenki į streso kupiną būseną, kuomet reikia daryti, bet dar nežinai kaip. Tik po kiek laiko ateina suvokimas, palydimas minties: „Aaaa, tai va ką čia reikėjo padaryti“. Bet visa tai yra malonu, kai jauti, kad pilkųjų ląstelių žutis turi prasmę.
Ir pabaigai apie pavadinimą. Anglus palikim ramybęje, lygintis su jais yra tas pat, kaip visus Lietuvos imigrantus krepšininkus vadinti lietuviais.
Tapimas anglu užtruktų daug laiko, turėtų pasikeisti bent viena šeimos karta, gyvenanti čia. Bet, jei nenori jaustis per daug svetimšalis, jei sutinkti suprasti ir priimti bent dalį šios šalies gyveno ypatumų, bei skirtumų, gerbti ir suprasti aplinkinius, tuomet yra išeitis. Terminą londoner perskaičiau važiuodamas metro, laikraštyje.
Niekad nesiekiau išsižadėti Lietuvos, esu vienas iš tų, ant kurių aprangos ar aksesuarų, kartais švysteli trispalvė ir tikrai galiu aplinkiniams pasakoti, kaip mes spardėme užpakalius viduramžiais, net jei jiems akivaizdžiai nebus įdomu. Kartais, sulietuvinus angliškus terminus šie tampa artimesni, jau vien dėl to, kad sulietuvinti. Todėl ir Londonietis.
