Zombėjimas

Taip, prasidėjo zombėjimas. Bent jau man. Nuoširdžiai tikiuosi, kad zombėjimas prasidėjo ir visiems mano draugams studentams, iš Lietuvos. Laikykitės!
Jau ne kartą bandžiau viską spėti taip, kad nereiktų zombėti, bet kiek man teko patirti, tai tiesiog neįmanoma. Bandžiau gal kokius aštuonis, gal dešimt kartų prieš visokias peržiūras ir visokias semestrų pabaigas (taip jau nutiko, kad peržiūros mano gyvenimo dalis jau.. Jau devynerius metus. Visokių jų buvo, linksmų ir labai linksmų, gal ir nelabai linksmų (tokių tiesiog neįrašiau į prisiminimus).
Patikslinsiu, jei kas netyčia nežinote kas yra tos peržiūros. Tai nėra kažkoks tikslinis terminas, bet taip apibūdinami semestriniai atsiskaitymai už nuveiktą kursą. Peržiūros glaudžiausiai siejasi su meninio iškrypimo meninės pakraipos studijomis. Taip jau būna, kad tie visokiausių specialybių meniniai nukrypėliai dažniausiai džiaugiasi, jog neturi visai ar turi tik kelis egzaminus, matydami kaip tiksliukai kala, graužia ir kitaip bando susikišti knygas į savo biednas, mokslų nukankintas galveles. Žodžiu, jokių kolių, net nesu tikras kas tie koliai ir kuo jie skiriasi nuo egzaminų, bet ir nenoriu sužinoti.

Užtat ateina laikas ir jiems, kūrybos asams, gaivinti pilkąsias lasteles kava, arbata, alumi, pagal poreikius, ir atsiskaityti už tai, ką lyg ir turėjo išmokti per pusmetį. Tik viskas baigiasi peržiūromis, arba, mano atvėju, prezentacijomis. Tam tikrą laiko tarpą vyksta užduočių darymas, praktikavimasis, mokslas ir kiti briedai, o visko centre yra darbas, kuriam atlikti turi panaudoti visas žinias, kurias įgauni semestro metu. O pabaigoje reikia tiesiog papasakoti apie savo darbus, kuo išsamiau ir glausčiau, tuo geriau. Žinoma, visada yra dvi stovyklos, tie, kurie nori ir gali kalbėti ir tie, kurie gal ir nori, bet negali, gal nei nori nei gali, gal tingi, gal šiaip jiems ne vieta kūtybinėse studijose...
Girdėta frazė, kad kūryba gali/turi šnekėti už patį kūrėją, yra dažnai neteisingai suprantama. Taip, ji teisinga, bet tai nereiškia, jog kūrėjas neturi/negali pats kalbėti apie savo kūrinius. Juk išamiausias rezultatas gaunamas, kai vaizdus papildo žodžiai ir atvirkščiai. Šiaip jau esu gan kategoriškas, kai kalbama apie darbus, atsiskaitymus ir atlygius už juos.
Mintys apie peržiūras visada nugula mano bloguose, vidutiškai kas pusę metų, nes, kaip minėjau, peržiūros jau ilgai yra mano gyvenimo dalis.

*   *   *

Kart nuo karto susilaikiu klausimo, koks yra mano mėgemiausias žaidimas. Man visada kildavo dvėjonės prieš atsakant. Kas yra mėgemiausias? Ar tai toks, kūrį žaisdamas labiausiai nemačiau ir negirdėjau kas dedasi aplink? Ar tai toks, prie kurio praleidau daugiausiai laiko? Ar tai toks, dėl kurio daugiausia kartų vėlavau į mokyklą? O gal tas, kurio garso takelį klausau iki šiol? Hm, gal, tas, kūrį smagu žaisti bet kada ir bet kur?
Tokių ir anokių yra labai daug, bet nėra vieno, kuris turėtų visus tuos bruožus, jį darančius "mėgstamiausiu".
Bet į galvą ateina vienas senas, geras ir žinomas žaidimas. Jis turi tik vieną iš mano anksčiau suminėtų bruožų. Jį galima žaisti bet kur, jis paprastas, įtraukiantis ir kartu nereikalauja didelės koncentracijos. Tai yra Tetris!
Gal prieš pusmetį, kai dar gyvenau vienas, kitame bute, vieną nuobodžią popietę, atradau, kad tevelizoriuje yra tetrio žaidimas. Tą kart prie jo praleidau gal dvi su puse valandos ir po to karto paprasti (savo mechanika) žaidimai man nušvito kitomis spalvomis.
Tokie nutikimai ir išvados verčia mane pasakyti, kad teris yra mano mėgstamiausias žaidimas. Tas paprastas plytelių dėliojimas į eilutes, kurios išnyksta, pavirsdamos taškais, savyje turi viską, ko reikia, kad.. Kad būtų mėgstamiausias. Parašyti apie terį paskatino, tai, kad šiandien į savo iGoole puslapį įsidėjau tetrį. Smagu karts nuo karto sumesti žaidimą.

Pabaigos pradžios įžanga.

Labai nepastebimai, man iš nugaros pritykino tas laikas, kai baigiasi semestras. Na, iki deadline'o liko dar penkios savaitės, bet krutėti reikia jau dabar.
Paprastai, kam nors besibaigiant (metams, semestrui, atostogoms...), mėgstu atsidėti mąstymui ir sukurpti visko, kas buvo, apibendrinimą. Nesiruošiu tokio pradėti rašyti šiandien, nors atrodo, kad jau pradėjau. Bet čia bus trumputė įžanga.
Metinės veiklos apibendrinimas yra geras dalykas. Tokius raštus rašo organizacijose, rašo visur, kur tos veiklos yra daug ir iš viso to, kas buvo, metų gale reikia išvedžioti išvadas, iš kurių galima ką nors suprasti, ko nors išmokti ir suformuluoti būsimus tikslus. Nuo to laiko, kai susidūriau su Studentų atstovybės kasdienybe, pradėjau mėgti tvarkingas dokumentacijas.
Juolab, kai artėja šitiek visokių progų dokumentuoti, beveik metai praleisti Malaizijoje, du pabaigti semestrai ir kalendorinių metų pabaiga, tikrai rasis apie ką parašyti, ką nusijoti ir ką pasėti kitiems metams.
Tai tiek to trumpo anonso, apie tai, kas bus už kelių mėnesių. Dabar laikas spaustis, manau nusibraižysiu ir prieš akis pasikabinsiu grafiką, iki kada ką reikia pasidaryti. Noriu taip susisukti, kad pasibaigčiau visas užduotis savaite anksčiau, išvengčiau bemiegių naktų ir turėčiau laiko susipakuoti daiktus atostogoms namo :]

Smegenys ir kaip su juo/jais/tuo/jomis kovoti

Šiandien, vakarom, po 13 valandų netrugdomo miego sesijos, manau, išplėšiau pergalę prieš nuovargį, lydėjusį mane visą savaitę. Viso to marazmo priežasčių gerai nežinau. Bet situacija, tokia, kad atigulęs miegot naktį neužmiegu, o grįžęs iš universisteto esu priverstas nusnūsti posmelį, po kurio pabudus vėl nebeužmigsiu naktį.

Miegas Malaizijoje pasikeitė nuo to, kokiu užsiiminėdavau Lietuvoje. Keltis ryte tapo daug lengviau. Bet čia gan natūralus dalykas. Lietuvoje, mano asmeninė vėlavimo į pamokas ir paskaitas statistika drąstiškai išaugdavo žiemą ir rudenį. Ryte, kai dar labai tamsu, krapštytis iš miego šventovės, pūkinės antklodės krašto, labai, labai sunku.
Pavasarį ir vasarą reikalai einasi daug lengviau. Netgi 5am atsikėlęs į darbą jausdavausi žvalus.
Malaizijoje labai retai pasitaiko toks atvėjis, kuomet ryte jausčiu, jog labiau noriu pasilikti lovoje, nei keliauti už jos ribų.
Štai su ėjimu laiku gultis yra visai priešingas reikalas. Čia be jokių problemų galiu prakiurksoti iki 5am, žinoma, jei yra ką veikti. O namuose būdavo, jog 2am jau laikas atgulti poilsio, nes nulūžti gali betkur, darydamas bet ką.
Kalbu apie normalius atvėjus, kai nesilinksmini vakarėlyje, nesi veikiamas PPS (prieš peržiūrinis sindromas), o tiesiog esi savo kambaryje, darai darbus, žaidi, naršai po internetą, skaitai ar dar ką.
Bet dabar apie išimtis iš išimčių.
Lietuvoje labai retai, gal kelis kart per metus pasitaikydavo atvėjų, kai normaliai nugyvenęs dieną, vakare jausdamas normalų nuovargį, nuėjęs gulti tiesiog negaliu užmingti. Vartausi nuo šono ant šono kokias dvi ar tris valandas ir nieko. Dėl tokių miego trugdžių kaltinu savo smegenis. Na, tiesiogiai kaltinti smegenų, kaip atskiro elemento negaliu. Viską paaiškinau žemiau.



Smegenys.

Visada maniau, kad didžiausias mano smegenų trūkumas yra atminties stoka. Sunkiai galiu įsiminti katik sutiktų žmonių vardus. Bandžiau nepastebimai užsirašinėti vardą į mobilų telefoną, tai visai padėdavo, bet dažniausiai pamirštu tai padaryti, nes pamirštu, kad pamirštu vardus.

Jei šį įrašą skaito žmonės, kuriuos sutikęs buvau kelis kartus, turbūt jie mano ar prisimenu jų vardus..

Užtat galiu beveik puikiai atsiminti video žaidimus, žaistus prieš netatsimenu kiek metų! Žaidimų žemėlapius, veikėjų sugebėjimus, lygių perėjimus.. Žinoma, taip pat ne viską ir ne iki galo, bet, duomenų bazė didelė. Visada klausdavau savęs, kodėl atsimenu tai, o ne kaip reikia išspręsti uždavinį su kotangentais. Ir išvis kam jie reikalingi, kas jie yra ir ar teisingai parašiau žodį kotangentas? Šito savęs galite paklausti ir jūs.

Dar vienas iš didžiausių mano smegenų trukumų yra tai, kad nemoku jų laiku išjungti. Štai nusprendęs gerai išsimiegoti, to padaryti negaliu, nes  mano galva dar dirba pilnu pajėgumu. Jei prieš tai žaidžiau, tai toliau bandau įveikti žaidimą, jei modeliavau 3D galvą, tuomet toliau stumdau kvadratukus ir ieškau kaip pasiekti geriausią rezultatą.

Banžiau skaičiuoti juokingas avis, juokingam fone, šokinėjančias per juokingą tvorą, bet nuskaičiavus iki trijų šimtų su daugiau, praradau viltį ir užsimaniau valgyti.

Kai taip nutinka bandau liepti sau apie nieką nemąstyti. Arba susikurti  patinkantį vaizdą, kuris atpalaiduotų. Dažniausiai bandau įsivaizduoti momentą, kai erdvėlaivis iš Star Wars visatos pradeda skrieti šviesos greičiu.

Tos lėtai pro mus skriejančios , išsitaškiusios žvaigždės man visada sukeldavo žavesį. Bet vistiek, tai retai padeda, nes kaip minėjau, smegenim tik ir duok ką pamąstyti, nurūks toliau ir greičiau, nei spėsi ką nors suprasti.

Pabandysiu pasakot kaip asociacijos keliu keliauja mano mintys, prieš mano valią.

Šviesos greitis (gražu, ramu, stebiu žvaigždes) -> pradedu vaikščioti po erdvėlaivį (nemažai kartų žaidimuose svečiavausi erdvėlaiviuose, todėl apstanofkę žinau gerai) -> džedajai -> šviesos kardai -> mūsų sodas (vasarom prisidarydavau kardų ir būdavau džedajus) -> šašlykai -> alus -> kaip čiulpia malaizija be šito gėrio -> ką ryt per paskaitą veiksim (univeras nečiulpia)... ...   ...

Dar pasimaišo kokia neišaiškinta gyvenimo tiesa, kurią reikia permąstyti, va taip imi ir supranti, kad dvi valandas pragulėjai lovoje, lakstydamas po galktikas pilnas visko.

Kartais patekęs tokion padėtin gali pasiimti knygą ir valandą paskaityti. Tai tikrai padeda. Arba, išimtiniais atvėjais keltis iš lovos ir eiti pasidarbuoti ar pažaisti. Bet dažnai gulėdamas esi nusiteikęs nei keltis, nei kur eiti, atsigulęs nori tiesiog išsimiegoti ir nieko daugiau.

Žinoma, yra dar viena išeitis. Taip bevegetuodamas, vieną naktį supratau, kad geriausiai sekasi, kai darbo savaitės dienomis miegu po septynias val (maks.), arba po penkias (kaip išeina). O jau savaitgalis skirtas atsimiegioti nuo belenkada iki belenkada.

Tuomet reikia kavą gerti tik rytais ir atsisakyti visokių popietinių prigulimų, kurie nuo 10 min. išsitempia iki valandos ar kelių.

Jei kas dar turit panašiu problemų, galite pasidalinti jomis su manimi. Gal net yra kokie paslaptingi metodai, kaip užmigdyti savo smegenis? Ramunėlių arbatos čia vargu ar rasi.

Beje, smegenys yra jos, taip?

...

Kas ten, aplink mane?

Menka paslaptis, kad lietuviai dažnumoj būna tokie žmonės, kuriems visokie kuriozai ir panašios linksmos nesamonės vaikšto įkandin. Neišimtis ir čia.
Jau tapo įprasta, kad kažkurią dienos dalį būni susinervinęs iki "negaliu", dėl kokių nors priežąsčiu (neveikiančio interneto),šiaip neveikiančio interneto ar dažniausiai dėl neveikiančio interneto. Bet kartais tiesiog užtenka pasidairyti aplinkui, norint pasitaisyti nuotaiką. Linsmybės ir apsurdas (kuris, jei nevaro į neviltį, taip pat linksmina), visada aplink mus. Sugebėjimas stebėti ir pastebėti visokiausius dalykus aplinkoje yra puikus jūsų kompaniojas, ieškant įkvėpimo, teisingo atsakymo ar tiesiog norit prasiblaškyti.

Štai, Prieš kelias savaites Antanas nusipirko šuklšedėžę, nes sakė, kad jam nusibodo viską mesti į kampą. Aš spėjau, kad jis vistiek viską mes į kampą ir kaip po stebėjimo laikotarpio, trukusio kelias savaites, pasitvirtino, kad mano empirinis spėjimas buvo teisingas. Aš tai iki šiol viską metu po lova ir bėdų nematau.

Mūsų bute gyvena penki vyriškos kilmės asmenys. Keturi iš jų naudojasi vienu dušu (vienas iš penketo turi dušą kambaryje). Nors sprendžiant iš to, kiek visko stovi ant lentynos, padaryčiau išvadą, kad šituo dušu naudojasi dvi merginos arba penki vyrukai ir viena mergina.

Toliau tęsiant ekskursiją pasisukam į dešinę, kur matom mažą staliuką. O čia.. O čia visko gerokai mažiau, nei buvo prieš savaitę. Anksčiau galėjau suskaičiuoti apie dvidešimt visokiausių, man nežinomos paskirties butelaičių ir flakonų. Visam šitam marazmui paaiškinas yra paprastas. Dušu naudojasi du žaidimų dizaineriai, vienas architektas ir vienas plaukų.. (dizaineris/stilistas), na, tiesiog vienas kirpėjas. O juk visi žino tą juokelį, ką padaryt sunkiausia, kai esi kirpėjas... Na, o arcitektas taipogi linkęs į "švelnumą".

Taip, kad mes jau turbūt ne kartą juos pagasdinom tokiais bajeriais, kaip iš vakaro pilnas alaus šaldytuvas lieka tuštutėlis ryte. Kirpėją bandėm maitinti rūkyta kiaulienos dešra, bet jis neatlaikė. Eh, tie musulmonai.. Manau, kad neverta jaudintis, jog terorizmo dėka musulmonai užvaldys pasaulį. Jie tiesiog neišgyvens, ten, kur gyvena kiti. Ir išvis, atrodo, kad visi linksmi dalykai vyksta tik vakaruose.

 

Jūsų ištikimasis korespondetas, dirbantis priedangoje, anti-žmogiškoje aplinkoje. Stebėkit, kaip rankų vertikalumas kertasi su plytelių kreivėmis, tuomet prasilenkia su durų masyvu, o apranga suderinta su fotokamera. Taip pat žvilgsnio kryptis tiesiogiai krypsta į išeities tašką, iš kurio išbraižius kreivę, išaiškinsine ką ir kodėl reiškia ta šukuosena. Sėkmės!

Čia gyvena vienas iš tų, mėsos ir alkoholio nesugandintų žmonių. Tai tegul jis ir lieka inside.

Nežinau kas, bet įtariu, kad kažkuris iš kaimynų dideliais kiekiasi perka sukneles. Kai surinksiu daugiau iformacijos, paskelbsiu tyrimo rezultatus. Aaa, prieš kelias savaites ant šito stalo, virtuvėje, gulėjo krūva plaukų suktukų, Matyt kirpėjas darė namų darbus :D Po atostogų pamatėm, kad jis nusikirpęs trumpai plaukus, tai vėl spėjom, kad darė namų darbus :D

O čia tai, kaip turi atrodyti tikras stalas. Iš naujo atradau vienakrtinių makaronų teikiamus privalumus.

a) nereikia per toli eiti nuo kopmiuterio.

b) mažai kainuoja.

c) mama negali priekaištauti, nes tai ir sriuba ir šiltas maistas, vienu metu!

Susiradau savo mėgstamą brand'ą, tai dabar bandau visus skonius. Kario ir grybų skoniai geri, vištienos tai šiek tiek atsibodęs. Dar liko jūros šlamšto skonis, nekrantrauju.

 

Dabar grįžtu į fantazijos šalį, kur galiu reprodukuoti žmones keliais mygtukų paspaudimais (einu daryt namų darbų).

Prieš kelias dienas išsiaiškinom, kad kompiuterinių žaidimų kūrėjo amatas tai visai tas pat, kas slaptojo agento profesija. Tai darbas dėl kurio ir žudytum ir mirtum pats :]

...