Pelėdos ir Kalėdai

Va taip ėmė ir atėjo Kalėdos. Nežinau ar daug ėmė pakeliui, bet atėjo lyg ir sėkmingai. Neskaitant to, kad lauke viskas pažliugę ir pas mane ant palangės stovi dar nepapuošta žaliaskarė. Užtat deginu žvakutes, pasidėjęs šalia, kad šildytų mano suvargusį kūnelį. O kam dabar lengva? :)
Žinoma, tikrosios Kalėdos ateis tik ryt, bet aš šneku ta plačiąja prasme, apimant kalėdines nuotaikas, šurmulius ir t.t.
Neskaitant visko kas dedasi aplink, tiek gero, tiek nelabai, visada galima suspėti pasidžiaugti mažais džiaugsmeliais. To juk nieks negali mums uždrausti. Štai, kad ir meduoliai. Skanūs, maži daikčiukai, vieną gavau dovanų. Nors liepė iškart suvalgyt, bet kažin kaip gaila. Aišku, kad suvalgysiu, nesu fanas tokių dalykų, kaip šimtamečiai margučiai ir visai nejaučiu sentimentų, laikydamas saldainius ant lentynos, atminimui. Manau, kad suvalgomos dovanos turėtų tapti populiaresnės, nei yra dabar, ir priežasčių tam vardinti tikrai nereikia.
Kadangi mūsų šeima jau taip sudėta, kad visi esam rankdarbių mėgėjai, vakar užtikau virtuvę kvepiančią ir pilną spalvoto glajaus. Teko trumpai įtikinėti, kad leistų ir man kuo tai užsiimti, bet viskas pavyko o vėliau teko stabdyti arklius, nes nebepasidalinome dar neapipaišytais meduoliais...

Pirmasis mano kūrinys buvo rožinė ninzė, apsiginklavusi geltonais peiliukais ir viena žvaigždute.

Vėliau patekėjo mėnulėlis.

Ir iš miško išlindo briedis. Akivaizdu, kad su mėnuliu jie kažką valgė, kokius tai stebuklingus grybelius, užsilikusius nuo rudens.

O šičia va Džokeris. Rimtas meduolis.

O Ir paskutinysis, piktas dvarfas, karys. Jo šarvai plieniniai, papuošti aukso apvadais, diržą puošia milžiniškas safyras (jie žali ar ne?) o antpečius du rubinai. Vėliau dar norėjau nupiešti žmogų vorą, santechniką Mario ir dar velniai žino ką, bet nebedavė man žmogaus formos meduolių. Kitais metais pasirūpinsiu, kad humanoidų būtų daug daugiau.

Čia mano sesulės darbai. Nežinau, gal ji per ilgai užsibuvo virtuvėje ar persivalgė glajaus, nes pradėjo matyti tokias spalvas ir raštus, kokius aš mačiau tik vaizdo klipuose, kuriuos ilgai žiūrint pradeda suktis galva. 

O va šitie tikrai atrodo kietai. Kažkokios šventosios dvaselės, su vitražu viduje. Tas viduriukas persišviečia, todėl per meduolį galima matyt kitokį pasaulį. Na, laisvė interpretacijai, žodžiu, bet man iškart liepė laikytis nuo šitų kuo toliau. O dar sako, kad Kalėdos tai gerumo metas.. Šitie artefaktai retai sutinkami žmonių pasaulyje, jie vienetiniai, todėl ir laikomi tokiais vertingais. Na, tiek to, aš atsiimsiu savo per Velykas, reikės susidaryti sąrašiuką dalykų, kuriuos paišysiu ant kiaušinių. 

Tai tiek. Linkiu visiems nors kažkiek pasistengti ir surasti tą šventinę nuotaiką, apie kurią visi kalba, bet nieks nežino iš kur ji ateina ir kodėl jos dar nėra. O nėra todėl, kad mažai kas bando ją sukurti. Nuotaikos juk negyvena kažkokioje nuotaikų pilyje, o gimdome jas mes patys, savo veiksmais. 


O dabar čiupsiu į rankas ilgiausią, kokį tik rasiu namie kalaviją ir kibsiu doroti visą pulką virtų produktų, reikalingų pašlovintajai baltajai mišrainei sutverti. Reiškias kursiu kalėdinę nuotaiką.. 


Linksmų švenčių!! 


Ir jei perskaitėte tai kūčių vakarą, susirūpinkite savimi ir paklauskite, kodėl jūsų kompiuteris išvis dar įjunktas, juk visi seniai žino, kad kompiuteriai gali kalbėti bet kada.. :) 

Įspėjimas!

Na. Atrodo, kad šiais metais pagaliau sulauksim baltų Kalėdų. O aš jau ir negalėčiau prisimint tiksliai, kada tokios buvo. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie tai. 
Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad mano šeima gali būti tokie beširdžiai ir tokiam šalčiui esant išvaryti mane laukan, vesti šuns. Cieli -7. Aš tai gal ne iš kokios Grenlandijos grįžau. Bet aš vis tiek ne apie tai. 
Paprastai tvarka tokia, kad šunį vedu aš arba mano sesuo. Bet ji tai pastoviai tingi, todėl aš dažniau tuo užsiimu (lauku). Bet jei kartkarčiais užsimanom pasiginčyti, į pagalbą galima pasitelkti tėvus ir jų verdiktą. Tėtis visada motyvuoja tuo, kad sesuo visą dieną sėdi prie kompiuterio, todėl jai reikia išeiti laukan, o mama motyvuoja, kad aš visą dieną sėdžiu prie kompiuterio ir man reikia išeiti laukan. Na, jie abu nori mums gero, bet reikalo esmė nuo to nekinta. 
Man gali padėti tik kokie nors alpinisto drabužiai iš termo karinės medvilnės ar dar kokio velnio. Jau pradėjau vaikščioti ne su dvejomis poromis, o su trejomis poromis. Kojinių, kalbu apie kojines. 
Bet šiandien, vedžiodamas šunsnukį (taip, šiandien vedžiau aš, nes sesulė sakė, kad ves ryt ir poryt), sumąsčiau visai neblogą argumentą, kuris gali padėti man laimėti vakarinį ginčą. Kitą kartą, galiu parašyti į blogą ką nors gėdingo iš jos vaikystės ar įdėti mažos nuotrauką. Juk žinot, kaip tai gniuždo, kai esi paauglys. Maža to, padarysiu taip, kad tai perskaityti kuo daugiau jos pažįstamų. Viešuma yra puikus ginklas, o šeimyniniai ginčai kartais yra visai įdomus laiko praleidimas. 

So don't mess with me, little one! 

Čia vėžliukas, iš mano naujo projekčiuko. Nežinau ką čia galima daugiau papasakoti, tiesiog mokausi piešti vaikams. 

Apie lietuvio nūdieną Lietuvoje

Dabar atrodo, kad viso to laiko (aštuonių mėnesių) nebūtų buvę. Jau pripratau atsakinėti į tuos pačius klausimus, nors karts nuo karto pasitaiko, kad kas ko naujo užklausia, tai tenka labai trumpai susimąstyt ir išberti atsakymus. Bet nieko, per daug nekenčiu nuo buvimo dėmesio centre.

Pildosi dalykai apie kuriuos svajojau. Galiu visas apsikaišęs ir apsišalikavęs žingsniuoti seno gero Kauno senamiesčio gatvėmis, klausydamas muzikos ir neatkreipdamas į save daugiau dėmesio nei kiti praeiviai. Jaučiuosi išlindęs iš po padidinamojo stiklo. Nors niekad nenorėjau būti pilkosios masės gabalėlis, bet kartais taip infiltruotis visai gerai. Baisiausiai smagu vėl pasivaikščioti Kauno dailės fakulteto koridoriais ir naktimis keliauti į stoteles. Tie dalykai, kuriuos dariau anksčiau ir kuriuos labai daug nemąstęs palikau vis dar teikia džiaugsmą. Žinoma, jaučiuosi kažkaip nutolęs, bet tai natūralu, juk laikas nestovi vietoje. Kolkas visai nepasigedau nieko iš ten ir kolkas nieks čia neatsibodo ir grįžti visai nenoriu.

Veikiausiai jau visi pajautė, o aš ypač, jog orai atvėso. Irgi labai super dalykas.

Dabar, kai sėdžiu kitame šio termometro gale, savotiškai mėgaujuos šąlančiomis kojomis, pirštais ir nosimi. Būtų smagu, kad mėgautųsi ir visi kiti šio faino krašto gyventojai, jiems biški trūksta tos šilumos, kuri tvyro ana ten. Bet nieko, svarbiausia, kad jie manęs per daug pirštais nebado ir leidžia jaustis namuose.
Kalbant apie apie namus, tai jau sėkmingai susikūriau naują darbinę erdvę. Atrodo, kad baiginėju atostogas ir pradedu stengtis išverst savo talentą taip, jog visas tas gerumas virstų į finansus, kuriuos naudosiu mokesčiams už tolesnius mokslus. Galimybės čia labai plačios, bent jau aš jas taip matau, reikia tiktai nusitaikyti ir pradėti važiuoti. Kaip sako mano mama, kurią, beje, neseniai išrinko UAB "Kraft Foods" profsąjungos pirmininke, - Reikia galvoti ne kaip kuo mažiau išleisti, o kaip kuo daugiau uždirbti. Tokiu pasakymu vadovaujuosi ir aš, beveik visada. Nesivadovauju tik tuomet, kai stoviu su mažaženkle kupiūra parduotuvėje ir mąstau kaip čia kuo daugiau alaus nusipirkti.
Bet va imi žmogus ir vis įvertini, kaip kartais gerai su tėvais važiuot į parduotuvę ar šiaip, kai ryte eini pusryčiaut ir turi pasirinkimą, ką nori valgyt, aštuonias rūšis arbatos ir skanios kavos, o ne vien batoną, su riešutų sviestu.


Šiandien praleidau labai turiningą dieną.

Visų pirma daug bendravom su štai šiuo džentelmenu.

Visų svarbiausia, iš mirties taško išjudinom eiklųjį žiogelį. Labai smagiai pasiriedėjau po aplinkinius sodus ir vieškelius. Visada kartojau ir kartosiu, kad tokia turi būti tikra mašina, be vairo stiprintuvo ir su mechanine dėže. O va, kasdienis automobilis (toks, kaip kairėje), skirtas kasdienai.

Gaila, kad ne tiek ir daug pasidžiaugus reikėjo supakuoti į dovaninį popierių ir laukti, kol galėsiu išlukštenti, maždaug kitais metais, gal per Velykas, o gal ir anksčiau.
Džiaugiuosi, kad per šventes galėsiu būti su šeima ir draugais. Tiesa, nors nieko įspūdingo ir nevyksta, bet mėgaujuosi ta lėtai slenkančia kasdienybe ir tikiuosi, kad dienos slinks kuo lėėėėčiau, todėl specialiai stengiuosi nieko neveikti ir sėdėti namie... Na, gerai, gal ir perdėjau su šituo, paskutiniu, nes man dažnai kas nors neleidžia sėdėti namie, bet viskas savu laiku.



Ai, beje, čia toks skelbimukas, va, jei atsiras savanorių, labai sveikinsim ir kitaip būsim dėkavoti.

Tai grįžau.

Taip, pagaliau tas laikas iš laikrodžio išseko visiškai, o kaip kas pastebėjo, kad net į minusą nuėjo.
Skrydis buvo gan neblogas, bet labai varginantis. Nežinojau nei pagal kurią laiko juostą, nei pagal ką ar kaip aš miegu ir gyvenu. Mitau maistu iš pakuočių oro uostuose ir "pasidaryk pats" paketais, lėktuose. Dar kava, alus, vanduo.. Nieko naujo ir nuostabaus, tiesiog dar kartą įsitikinau, kad skraidyti per pusę pasaulio labai užknisa.
Užtat viskas labai greit su kaupais atsipirko, kai pamačiau savus žmones, pavalgiau namie ir galiausiai naktį buvau pagrobtas, bei nuvežtas tiesiai į peržiūrų naktį, Kauno dailės fake. Visus džiaugsmus užbaigiau išsimiegojęs visą dieną po pūkine antklode. Ir, kas kiečiausia, pabudus ryte, tiksliau vakare, visi džiaugsmai prasidėjo iš naujo, su mane žadinančiu šunimi, priešaky.

Dabar dar laikas pasimėgauti tais džiaugsmais, pasimatyti su draugais ir priprasti prie šalčio, o paskiau reiks stengtis, kad laikas tikrai nenueitų į minusą. Jau sudarinėju gruodžio tvarkaraštį, tad jei kas ką ruošiatės siūlyti, siūlykit dabar. Skambučius priima mano asistentė, skambučių priėmimo klausimais, tol, kol pasidovanosiu kokias nors biudžetines mobilaus ryšio paslaugas.