Moksleivi, pagrįsk savo svajonę!

Prieš kelias savaites vyko toks projektas, kuriame dalyvauti buvau pakviestas mielos draugės Kotrynos. Projekto tikslas buvo papasakoti abiturientams apie konkrečias specialybes ir profesijas ne tiek teoriškai, kai praktiškai. Tai padaryti turėjo apie dešimt lektorių, važinėjančių po visą Lietuvą ir pristatančių savo specialybes. Mano savimeilę glostė tokie viešai išsakomi titulai, kaip "specialistas" ir "profesionalas", žaidimų kūrimo srityje. Žinoma, iki to dar toli šaukia, bet labai stengiausi kuo suprantamiau ir išsamiau papasakoti moksleiviams apie kompiuterinių žaidimų rinką, kūryba, kūrėjus, studijas ir karjeros galimybes. Po kiekvieno renginio (dalyvavau gal aštuoniuose paskaitose), vis rasdavau kaip patobulinti savo pasakojimą ir rodomas skaidres.

Man asmeniškai tai buvo išties naudinga ir smagu, antros savaitės pabaigoje jau buvau pamiršęs ką reiškė kalbėjimo viešai baimė ir pasiruošęs atsakyti į visus kylančius klausimus. Mano dalykas nebuvo toks "einamas", kaip kitų lektorių specialybės, ten buvo ekonomika, vadyba, energetika, politologija, filologija, dizainas, verslas ir vadyba ir t.t.
Paskaitos vyko pagal "galimybių kavinės" principą. Mokiniai susiskirstydavo grupelėmis ir eidavo prie vieno iš juos dominančių lektorių. Išklausę 15min. paskaitėlę, vėl išsiskirstydavo ir patraukdavo prie kito lektoriaus. Tokie pasikeitimai vyko tris kartus, tad savo litaniją tris kartus per dieną ir teko pakartoti.

Buvo visokių žmonių, vieni ateidavo iš neturėjimo ką veikti, kiti nesuprasdami kas čia per dalykas, dar kiti norėdavo praplėsti bendro išprusimo ribas ir tik maža dalis buvo tų, kurių akys žibėdavo, kai ištardavau kokį tik saviem suprantamą terminą, kaip "krešas", "bugas", "wow'as" ar "fps'as". Nežinau ar atsiras bent vienas žmogus, kuris tikrai nuspręs, jog nori imtis žaidimų kūrimo amato, visiems nurodžiau,  jei taip bus, tai mano misija įvykdyta. Visiems nurodžiau, kad gali rašyti man į el. paštą ir padėsiu kuo galėsiu.

Labai skatinau jaunuolius (nori nenori, bet esi privertas jaustis vyresnis), domėtis, plėsti akiratį, išdrįsti rinktis mažiau populiarias studijas ir nesileisti varžomus stereotipų, bet kitokių neigiamų nuomonių, apskritai, gyvenimiškų lygmeniu, ne konkrečiai šnekant apie žaidimus. Pasakojau, kad universitete pats esi atsakingas už savo išsilavinimą, kartais pagirdavau Lietuviškus universitetus, kartais paliaupsindavau užsienietiškuosius.
Susidariau nuomonę, jog didžioji dalis Lietuvos moksleivių nelabai ką nutuokia apie studijas, apie aukštąjį išsilavinimą ir kaip teisingai jį pasirinkti. Informacijos ir kartu motyvacijos stoka. Tokie renginiai, kaip šis, turėtų privalomai tapti tradicija.

Už renginio stovi puiki organizacija, besivadinanti Dream Foundation. Jei kas iki šiol negalite apsispręsti kur studijuoti, užsukite į jų tinklapį, ten apstu informacijos apie įvairias studijas, be to, jie padeda susitvarkyti dokumentus. Nemokamai.

Ir čia buvo dar vienas paskatinimas man, susimąstyti, pasvarstyti ir pradėti daryti ką nors su savo gyvenimu, kuris jau ilgokai stovi vietoje. Noriu permainų, todėl permainos artėja.

Poilsis

Visada sau tvirtinu, visada žinau, kad, reikalui esant, kokia tai svarbia veikla (lyg turėčiau gyvenime ką svarbesnio nei CG), galiu užsiiminėti ištisai, be didesnių pertraukų, kiaurą savaitę ir mėnesį. Taip, gerai.
Bet koooks kaifas būna pailsėti nuo visko, o sakydamas viską, turiu mintyje kompiuterį.
Stengiuosi stengtis savaitgaliais neveikti nieko svarbaus ir įpareigojančio, kaip nors, laisvu rėžimu išnaudoti laiką, arba, visai be rėžimo. Kaip, antai, šiandien, nuo ryto, iki popietės su mama buvome viename, didžiųjų prekybos centrų. Žinau ką pagalvojote. Vat ir ne!
Stovėjome su vežimėliu ir rinkome iš žmonių maisto produktus, kuriuos, šie, dori ir rūpestingi piliečiai pirko ir kuriais parėmė tuos, kuriems šiandien sunkiau sekasi. Žinoma, mūsų ten ne du buvo, visą akciją organizavo labdaros ir paramos fondas "Maisto bankas" , o pulkas savanorių, tarp kurių atsidūrėme ir mes, talkino. Gražu, smagu ir prasminga. Prieš kelis mėnesius, tos pačios organizacijos iniciatyva, su būreliu žmonių važiavome į Babtus, nuskinti kalno obuolių, kurie vėliau, taip pat, buvo padalinti žmonėms.

Šiandien dar suplanavome su šeima nuvykti pažiūrėti kalėdinės eglės įžiebimo, Kauno Rotušės aikštėje. Šitaip visai puikiai užbaigsiu šeštadienį be savo veiklų. O sekmadienis.. Na, vakare laukia spektaklis, Muzikiniame teatre, tikiu, kad bus super gerai.

Po tokių ir panašių savaitgalių labai pakyla darbo našumas, todėl man visada kyla dvejonės, ar savaitgalį praleisti prie kompiuterio, ar ne. Abiem atvejais, visos savaitės rezultatai būna panašūs, tik kai turi savaitgalį, per penkias dienas nuveiki tiek, kiek paprastai per septynias.

Negaliu sulaukti kol prasidės rimtas ir tikras sniegas, nors dar neturiu snieglentės, bet.. Nu, vistiek laukiu sniego. Vėl grįžta tas vidinis pasitikėjimas ir žinojimas, kad viskas bus gerai. Vėl galiu nemeluodamas sakyti, kad man viskas gerai!

Negražus serijinis žudikas...

Čia taip vienas mano draugas atsiliepė apie Deksterį , pagrindinį veikėją, iš TV serialo, kuris jau įpusėjo savo penktąjį sezoną.
Turiu paminėti, kad daug serialų nežiūriu ir Dekteris yra vienas ir vienintelis, kurį atidžiai seku.
Bet ar jis (Deksteris) tikrai negražus? Nesiimsiu vertinti Micheal C. Hall fizinio patrauklumo, bet, kaip vyras, jis "visai nieko". Nors dažnai man vis iššoka tas, kolegos išsakytas apibūdinimas.


Norėjau parašyti ką nors apie Deksterį, nes neturiu nei vieno pažįstamo (neskaitant internetinio), kuris mėgtų šį serialą ir nežinau kodėl taip yra. Gal pažįstu per mažai žmonių, o gal Deksteris turi atitinkamą prieskonį, kuris ne visiems skanus.
Šiaip tai nieko ten stebuklingo nėra, tiesiog dar vienas komercinis serialas, sukurtas pagal apsakymus, bet jis man patinka ir tai yra svarbiausia.

Žmonėms labiausiai patinka tie personažai, su kuriais jie gali susitapatinti. Tas siekis kyla iš demonstruojamų ar nujaučiamų veikėjo bruožų, bei savybių, kurie gali būti panašūs į žiūrėtojo, arba, gali būti jo išaukštinti ir siektini.
Sakykim... Paprastas vaikis mėgsta Betmeną, nes tiek jis, tiek Betmentas patyrė daug neteisybės. Dar paprastas vaikis mėgsta Betmeną dėl to, jog šis turi galios kovoti su blogiu, tokiomis savybėmis norėtų pasižymėti ir tas pats vaikis.
Kiek seniau buvau užsiminęs apie tai, kodėl, mano nuomone, toks populiarus yra daktaras Hausas, nepasididžiuosiu ir pacituosiu pats save:
"Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas."


Tai kodėl man taip patinka Deksteris Morganas? Nežinau, reikia pažiūrėti serialą ir interpretuoti pagrindinį jo personažą, tuomet bus aiškiau.
Pagalvokite apie filmą, knygą, istoriją, žaidimą... Bet ką, kas Jums tikrai, tikrai patinka ir pagalvokite - kodėl?

Turiu dar viena bruožą, nemėgstu domėtis man patikusiais filmais, o ypač vaidinusiais aktoriais. Na, tai negalioja Star Wars. Visai neskaitau jokių interviu su Micheal C. Hall, nežiūriu video medžiagos apie serialo užkulsius ir filmavimą, net vengiu matyti jo fotografijas. Nenoriu, kad aktoriaus asmeninės gyvenimo detalės subliuškintų tą personažo aurą, nenoriu sau sugadinti malonumo mėgautis istorija.
Dėl šių priežasčių nenoriu žiūrėti "Šešios pėdos po žeme", kurį rodė ir mūsų eteryje. Bet pabandysiu pasižiūrėti  The Gamer, o paskiau ištrinti C. Hall personažą iš atimties.

Darbas. Kurio nėra. Ne, nėra.

WHAAAAAAA!!!!1
Ffffffffff.. the WORLD.

Mm, tai padeda, visada reikia išlieti pyktį ir neigiamas emocijas, tai kaip perpjauti supūliavusią žaizdą, iš pradžių velniškai skauda, bet po kiek laiko pradedi netgi džiaugtis tokiu savo poelgiu.
Nors, net nelabai turiu dėl ko būti piktas, šiaip aš visai ne piktas ar neigiamas. Tik užknisa, kad negaliu rasti darbo, blet.
Jei modeliuočiau high poly, jau turėčiau darbą. Jei programuočiau, jau turėčiau darbą. Jei daryčiau fotomontažus, jau turėčiau darbą. Bet neeeeea, aš turiu užsiiminėti tik kompiuteriniams žaidimams skirtu modeliavimu, su kuriuo Lietuvoje, ko gero, kad nieko nenuveiksiu. NE, ne, tikrai nenoriu pradėti kitaip modeliuoti ar mokytis programuoti ar daryti tuos fotomontažus, aš noriu daryti tai, ką darau.

Man reikia:
a) laiko patobulinti įgūdžius, o tam turėtų užtekti viso likusio gyvenimo.
b) pinigų.
c)... Meilės?.. :D

Visada sakiau (ne visada, tiesiog pastaruosius dvejus metus), kad reikia gerai apmąstyti, drąsiai rinktis ir dėl nieko nesigailėti, tokie trys bruožai man ir dabar atrodo teisingo, bei laimingo gyvenimo formulė. Bent jau mano gyvenimo. Bet man pačiam kilo abejonių, ypač, kai vis dažniau susiduriu su kasdienybės realijomis. Iškilo abejonės, kurias greit paverčiau apmąstymais, ką galėjau padaryti blogai ir kaip iš to pasimokyti.

Pirma, gal reikėjo nutraukus studijas Malaizijoje iš karto važiuoti mokytis kur kitur. Mmm, na, tai, ko gero, vienintelis dalykas, dėl kurio abejočiau, ar padariau teisingai, bet per tuos metus patobulėjau, buvo ir kitų gerų nutikimų, kokie visi du ar trys.

Na ir dar nepagrįstos ir kvailos mintys, jog reikėjo studijuoti kokią vadybą ar ką nors, su kuo tikrai gaučiau darbą šiandien. Beeet, tai praeina, paklausai muzikos, išgeri kavos ir, žiūrėk, jau įnikęs stumdai poligonus.
Labai dievinu tuos momentus, kai supranti, jog šiandien esi geresnis nei vakar, o taip pasijusti galiu po kiekvieno, sėkmingai pabaigto projekto ar modelio, ar dar kokio kūrybinio dalykėlio, tai veikia kaip puikiausia motyvacija.


Taip pat norėčiau sugrįžti prie aktyvaus tinklaraščio rašymo, kada geriausias laikas, jei ne šiandien? Paskatino dar tas mažas ikoniukas, dešinėje, kai keli pelės klavišai gali kažkam uždirbti 5ct.

Ploviau šiandien sau indus ir prisiminiau neseniai skaitytą anekdotą.

Kalbasi du vyriškiai: 
-Žinai, aš tai namie viską pats darau, plaunu, skalbiu, valau, tvarkausi, gaminu valgyti.. 
-Tai tau gi žmonos tada reikia. 
-Ne, tai kam man ta žmona, jei aš viską pats darau? 

O čia, toliau, šiaip, ne prie ko. 

Karts nuo karto, man nuskamba tokie žodžiai: „Self improvement is masturbation...”. Ši frazė, kaip ir visas Fight Club filmas, bei Taileris Durdenas, kuris ir pasakė išganinguosius žodžius yra tam tikrai mąstančių žmonių šūkis. O gal ir nėra, bet galėtų būti. 
Tada prasidėjo mano mėgstamas asociacijų žaidimas, esu tikras, kad visi jį kartais žaidžia, nuo jo nepabėgsi. Tiesiog gauni mintį ar vaizdą ir stebi, kaip mintys pačios nukeliauja per klodus ir kalnus, sukasi apie, daugiau ar mažiau, panašius dalykus. 

Trumpai: X karta laikomi amerikiečiai, gimę nuo septyniasdešimtųjų pradžios, iki devyniasdešimtųjų pradžios, praėjus vos penkiolikai metų po antrojo pasaulinio karo, bet tebesitęsiant Vietnamo karui. 
Tuo metu išpopuliarėjo personaliniai kompiuteriai, video žaidimai, internetas ir kabelinė televizija (visas visuomenės gėris). Maža to, JAV viena po kitos krėtė įvairiausios krizės: naftos, energijos ir kelios finansinės, prasidėjo neramumai Irake. 
O dar, laikmetis buvo alternatyviosios muzikos išpopuliarėjimo aušra, pasauliui pasirodė visokiausio plauko rokeriai, metalistai, reperiai, narkomanai, alkoholikai ir kiti depresikai. 
Na, tikrai šis tas buvo augti Amerikoje vykstant tokiems dalykams, nieko nuostabaus, kad žmonės užaugo kitaip ir kitokie, nei amerikiečiai buvo prieš tai. Didesnis pasirinkimas, laisvesnis požiūris į religiją, seksą, apskritai, kitoks žmonių mąstymas. Ir vis tik, didžioji dalis X kartos nebuvo patenkinti gyvenimu. 
O kas būtų? Klestėjo vidutinybė. Mažai apmokami ir neperspektyvūs darbai, nenuspėjama visos valstybės ekonominė padėtis, nusistovėjusių vertybių kaita, čia dar abiejų karų veteranų pilna aplink, galima vardinti ir nesustoti.. 

Dešimtajame dešimtmetyje Amerikoje prasidėjo savęs tobulinimo bumas, pasitelkiant knygas, garso įrašus ir savotiškų dvasinių vedlių paskaitas. Tai apėmė visas medijas ir buvo visur aplink, tokios produkcijos apyvarta buvo milžiniška. 
Kodėl žmonės taip staiga užsikrėtė šia manija? Matyt todėl, kad nustojo save mylėti tokius, kokie yra. Juk jie augo „daugiau ir geriau“ laikotarpiu, tai buvo pati tikriausia akseleracijos visuomenė. Kodėl buvo? Didelė dalis vis dar tebegyvena ir vadovaujasi tomis, „svetimų kurtomis vertybėmis“, bet dalis lempučių jau seniai perdegė. 
Žmonės suprato, kad prievartauti save būti geresniais tolygu masturbacijai. Abiem atvejais dėmesys sutelktas tik į patį save, mintys sukasi apie geresnį darbą, daugiau pinigų, daugiau visko padaro tave geresniu. 
Pilnaverčio gyvenimo metu, žmogus yra linkęs pradėti rūpintis aplinkiniais, pilnaverčio sekso metu, reikia lygiai taip pat rūpintis ir partnerio poreikiais, ne vien saviškiais. 

Gerai, kur aš suku. Kai kuriuos panašumus pradėjau pastebėti mūsų visuomenėje. 
Po nepriklausomybės padėtis tik taisėsi ir nuotaikos buvo pakilios maždaug iki įstojimo į Europos sąjungą. O paskiau pamažu ėmėme riedėti žemyn. Žinoma, valdžia visada buvo bloga, bet pabandžius prisiminti penkis metus atgal ir pažvelgus į šiandieninę padėtį, kontrastai tikrai pasistumdo. 
Taip man atrodo todėl, kad kažkada buvau mažas ir pasaulis atrodė gražus. Sekundės bankas, Rubikonas ir Leo lt buvo tik žiniose, bei piktų dėdžiu diskusijose šmėkstelintys žodžiai, niekas daugiau. 
Bet babar man kyla klausimas, tai kada gi galėsiu užeiti į Valdovų rūmus ir įvertinti brangiausia Lietuvos istorijoje remontą? Bet velniop tai, aš vis dar nūniuoju mintyse „musu dienos kaip šventė“ ir nediskutuoju apie politiką, bei vagystes. 
Kas kart išgirdęs, kad Lenkai (dievaži, tikrai neturiu jokių priekaištų lenkams, jie man atrodo pagarbos verta tauta), bet kai kur nors išgirstu, kad Lenkai dar turi pretenzijų į Vilnių, mane apima kažkoks vidinis, isteriškas beprasmiškumo pojūtis, arba, tiesiog norisi juoktis. Pridėkim dar Žydus (irgi nieko prieš juos), ir jų pareiškimus, kad Lietuva turi grąžinti milijonus pinigų ir turtų, nugvelbtus iš vargšų per karą. Dar pridėkim, kad Rusija mus laiko savo provincija ir gausim neblogą kokteiliuką, kuriuo niekad niekam nesigiriam, geriau jau rodom kinams Akropolius, senamiesčius ar Gariūnus. 

Daugiau nei prieš penkis metus prasidėjo populiariosios psichologijos banga. Žmonės pirko ir vis dar perka Paulo Coelho knygas ir panašius skaitinėlius. Ir išties tai gerai, tegul šviečiasi, tegul pamato, kad būna kitaip, dalis išmoks šypsotis, mažesnė dalis gal dar supras ką nors. 

Gerai, kur aš vis tik suku? Dabartiniai, jauni, bet jau mąstantys Lietuvos piliečiai, augo panašiame kontekste, kaip ir X kartos atstovai. Pradėjome nuo „viskas dabar bus geriau“, o šiandien gyvename pilkokame nūdienos pasaulyje. 
Studentas yra didžiausias pajuokos objektas ir šiaip šiukšlė, kurią perdirbus dar galima išspausti pinigų. Jaunimas tai mūsų ateitis, kažkas sakė, nebetikiu tuo, nėra ateities. Emigracija, antikriziniai planai ir naktinės mokesčių reformos... Sąrašas tęsiasi, bet geriau nustoti skaityti bereikšmius tekstus ir pamėginti susirasti darbą. 

Ne, ne, ne, čia ne kaltinimai, čia realijos. Čia tai dėl ko, užaugo dabartinė cinikų karta, pasyvi ir pasąmoningai ignoruojanti viską, kas šiandien yra suknista, nes kitaip nebelieka nieko tik akmuo, virvė, skustuvas ir kiti bilietai iš čia. 
Alkoholio, bei nikotino suvartojimas dabar didesnis nei anksčiau ne šiaip sau, ne šiaip sau kyla mintys, kad nelegaliais būdais daug lengviau užsidirbti pinigų, o Tado Blidos siela reinkarbavosi į kontrabandininkus.. 
Pats rašau vis gurkšteldamas iš storasienės stiklinės, alkoholinio gėrimo, nors dabar tik popietė. 
Gyvename laikotarpiu, kai reikia kapstytis po kitų, anksčiau padarytas klaidas. Būti pasekmės planetos gyventoju žavinga tik tuo atveju, jei žavingas gali būti post apokaliptinis peizažas. Aplink mus svetimos, svetimų sukurtos istorijos ir filmai, apie geresnį gyvenimą ir tikrą meilę, kuri išgelbės pasaulį. Leiskite paklausti ar kada nors per pastaruosius penkiasdešimt tūkstančių žmonijos egzistavimo metų taip buvo iš tikro? 
Truputį gaila, kad tai jau nebėra paaugliškas maištavimo amžius, niekas daugiau nebeklauso sunkiojo metalo ir nesirengia juodai, mums užtenka tiesiog išeiti į gatvę besišypsant ir tai atrodo kaip pats didžiausias protestas prieš šiandieną. 


Kodėl kažkam taip patinka daktaras Hausas? Aš paskelbčiau jį visos šiandienos, kuri neaišku ar baigsis, ambasadoriumi. Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas. 

Kartais dar pagalvoju, kad visi tie džiugūs ir optimizmo pilni žmonės, kurie suorganizuoja šauniausius pabaltijyje festivalius, tie, kurie dar mokosi universitetuose, bet jau stebina neregėtai kūrybišku mąstymu, kurie sugeba nuo nieko pradėti pelningą nuosavą verslą ir t.t. ir t.t., ko gero yra patys kvailiausi idiotai pasaulyje. Kaip jiems taip išeina apsimesti, kad viskas puiku? 


Bet maždaug tada išlipu iš troleibuso, išmetu bilietėlį už 2Lt ir susitikęs draugą sakau: 
-Žinai, man atrodo, kad supratau ką Taileris tikrai norėjo pasakyti, pasakydamas: „Self improvement is masturbation“.. Bet dabar einam alaus, visi draugai jau laukia... Turi pavaišint cigaretę?
---------------------------------
Tekstas parašytas daug anksčiau, publikavau kito tinklapio tinklarašatyje, bet sulaukiau komentaro, kad: "rašliava verta atsidurti prieš platesnė auditoriją". Taip ėmė ir atsidūrė. 

Laiko patikrinta kokybė

Šįkart apžvalga. Bet ne tokia, kokias daugiausiai esame įpratę skaityti.

Apžvelgsiu tris savo turimus mp3 muzikos grotuvus, būtent ne ką tik įsigytus, bet jau turimus ir visko mačiusius. Mėgstu, kai muzika su manimi gali būti visur ir visada, kokybiška, sklindanti iš gerų ausinių ir sutalpinta geros kokybės grotuve. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo mano Sony Walkman CD grotuvo. Tampiausi jį prieš gerus šešis metus ir tampiausi jį visur. Prisisegdavau prie diržo, savo sukonstruotais kabliais ir tai man kažkiek primindavo fantastinių filmų herojus, kurie prie diržų nešiodavosi blasterius ir visokius kitokius kietus įtaisus. Maniškis prietasiūkšis buvo nekaprizingas, varomas dviejų AA tipo baterijų, kurios tarnaudavo gan ilgai, atsparus drėgmei ir smūgiams, kurių patyrė jis begalę. Rimtai, mėčiau, aišku ne specialiai, jį ne kartą, išlakstydavo tik tos dalys, kurios nebūdavo sujungtos į vieną visumą: baterijos ir kompaktas. Viską susirinkus be problemų grodavo ir toliau. Bet susiruošiau rašyti apie mp3 grotuvus, o ne apie CD, tai buvo priešistorė. O jis veikia iki šiol.

Vieną 2006 metų rugpjūtį stipriai dirbau, nes laikraštyje buvau matęs tai, kas paskatino užsikalti 300Lt ir skirti juos ateičiai. Taip mano gyvenime atsirado  MSI P610.  Tuo metu 1gb atmintis atrodė daugiau nei užtektinai, o vien jau ko vertas dizainas.. Metalinis korpusas, didelis ekranas, puikiai proporcingas, smagūs spaudyti mygtukai, USB ir ausinių jungtys, bei kilputė virvutei prikabinti - apačioje, kaip ir turi būti. Gražus meniu, turintis pagrindines funkcijas, kurios sukasi grotuvuose iki šiol: muzika, video, foto, nustatymai... Nepamenu ar buvo FM radijas, nes niekad jo nenaudodavau. 

Kai atėjęs į mokyklą išsitraukdavau jį iš kišenės, norėdamas išjungti, sulaukdavau komplimentų, jog turiu gražų telefoną. Net mano dizaino mokytojas jį pagyrė, o jis yra labai priekabus ir geri žodžiai iš jo lūpų yra jau šis tas. Nuotraukoje, gretimais, matosi kaip jis atrodo dabar. Metalinis korpusas ir stiklelis gan susibraižę, visą laiką grotuvas būdavo kišenėje, kartais paragaudavo smėlio ir sočiai dulkių. Niekad nebuvau iš tų, kurie nešiojamuosius prietaisus velka į visokias kojines ir perka jiems atskiras pinigines, gal dėl to iki šiol negaliu pripažinti touch screen telefonų. Vienintelė bėda, su kuria susidūriau, buvo vidinės MSI grotuvo programos gedimas. Kažkas tiesiog nustojo veikti ir toliau taip gyventi buvo neįmanoma. Laimei garantijos dar buvo likusi savaitė, tad nunešęs į pardavimo vietą pridaviau į taisyklą. Beje, ant užpakalinės pusės buvo toks lipdukas, kurį, tik nusipirkęs nulupau ir atsargumo dėlei užklijavau ant dėžutės ir labai gerai, kad taip pasielgiau, nes tai buvo grotuvo numeris, be kurio niekas jo nebūtų ėmę taisyti. Man tai atrodo suktybė, nes lipdukas likęs savo vietoje būtų buvęs mirtinai sutrintas. Na, neprotinga ir tiek. 

Perrašius programą (įrašę naujesnę versiją), atsidaro net žaidimas! 

Vargšelis puikiai tarnavo iki dienos, kai važinėdamas riedučiai nukritau. Tiesa, kritau su juo ne kartą, bet tada šlaunimi, ties kišene, bjauriai rėžiausi į metalinį kampą. Stebiuosi kaip jis neperlūžo pusiau, matyt dėl metalinio korpuso, bet ekranas tapo nebepagydomas. Nors visa kita veikė nepriekaištingai, užtrukdavau nemažai laiko, kol aklosiomis įsijungdavau muziką. 

Atėjo laikas išleisti MSI į užtarnautą poilsį. 2007 metų, spalio mėnesį įsigijau Transcend T.Sonic 820. 

Greičiausiai tuo metu, Lietuvos rinkoje nebuvo kito grotuvo už panašią kainą (320Lt), atitinkančio mano keliamus kriterijus. Paskatino dar tai, jog šis turėjo net 4GB atminties. Tiesa, gan greitai pasigailėjau savo sprendimo. Meniu buvo negražus ir nepatogus, kaip pigaus kiniško aparatuko. Mygtukai šiaip sau, bet valdymas tikrai nepatogus, vis nesuprasdavau kam ten reikėjo tų papildomų keturių mygelių, aplink savaime suprantamą D-Pad? 

Beje, jis turėjo kelis įdomius, bet visai nenaudingus bruožus. Išimamą akumuliatorių ir Line In jungtį, kuria prijungęs grotuvą prie kito prietaiso, galėjai įrašyti skambančius garsus, pvz radio laidą ar muziką. Vėlgi, pigūs, kitaiski bruožai. Na, jis turi ir reset mygtuką, gerai nepamenu, bet rodos, kad karts nuo karto grotuvas pakibdavo ir to mygtuko prisireikdavo, bet kartais ir jis nesuveikdavo, tuomet tekdavo rankiniu būdu atjungti akumuliatorių. Pasirodo apie viską buvo pagalvota. 

Gan greit, po 11 mėnesių Transcend pasitraukė į atsargą. Lizdas ausinėms sugedo. Dirbdamas savo pamainą fabrike, turėjau jį apvynioti lipnia juosta, kad ausinių kištukas būtų prispaustas ir galėčiau klausytis muzikos. Vienas iš labiausiai mane erzinančių dalykų yra neveikiančios ausinės. Aš kur nors išsiruošiu, išeinu iš namų, o čia še tau, groja tik viena ausinė ir visa diena sugadinta dėl vienos, prakeiktos smulkmenos. Nekenčiu, kai daiktai neveikia taip, kaip jiems priklauso veikti. Tai ką jau kalbėti apie grotuvą, kuris neveiks su bet kokiomis ausinėmis? You're fired! 

2008 metų ruduo man vėl asocijavosi su naujo mp3 grotuvo pirkimu. Rodos tam ir dirbdavau vasarą. Šį kartą ilgai ieškojau kažko tokio tikrai tikrai tokio. Nusiminiau, jog MSI daugiau nebegamino grotuvų, o su nežinomais gamintojais pasimokiau nebeprasidėti. Peržiūrėjau viską, ką siūlė mūsiškės parduotuvės ir dar aibę grotuvų apžvalgų, per youtube. Ir tada išlindo Creative Zen, už standartinius 319Lt.

Ir galiu pasakyti, kad jis nuostabus. Artimiausiu metu tikrai neplanuoju ieškoti ar pirkti naujo grotuvo, mat šis patikrintas laiko ir visokiausių sąlygų. 

Dizainas įdomus ir kiek pretenzingas. Mygtukų išdėstymas iš pradžių kiek glumina, bet vėliau pasidaro intuityvus, be to, keliems iš jų gali priskirti savo pasirinktas funkcijas. Tarp ausinių lizdo ir USB jungties yra Hold ir ON/OFF funkcijos, kurias atlieka slankiojantis mygtukas, iš po kurio dar šviečia mėlyna švieselė. Įdomus sprendimas, bet to minusas - norint, kad klausant muzikos ekranas išsijungtų ir neeikvotų baterijos, reikia įjungti Hold. Tiesa, naujame modelyje to slankiojančio mygtuko nebeliko, o ekranas užtemsta pats, automatiškai.

Apie ekraną, jis didelis ir ryškus, turi kelias keičiamas meniu spalvas ir galimybę pasikeisti patį ekrano paveikslėlį, kas mane džiugina, nes labai mėgstu savo daiktus visokiais būdais paversti unikaliais. 

Meniu. Visos standartinės funkcijos, kurias turėjo ankstesnieji žaislai, plius kalendorius, ir praplėstos muzikos pasirinkimo, bei rūšiavimo galimybės. Čia galima susidaryti savo grojaraščius, rikiuoti muziką pagal žanrą, atlikėją, albumą, klausymo dažnumą arba retumą, abėcėlę ir t.t.... Gaila, bet nėra galimybės peržiūrėti muziką failuose, taip, kaip ją sukeli į grotuvą. Sakykim, įdėjus kelias, skirtingas dainas, jos bus automatiškai rūšiuojamos pagal anksčiau suminėtus kriterijus, bet norint klausytis kelių skirtingų atlikėjų ar albumų iškart, teks susidaryti grojaraštį.  

Aruodas yra 4GB dydžio, taip pat yra 2GB ir 8GB versijos, bet visos jos turi bendrą bruožą - burną, kuri praryja SD kortelę. Šitaip galima labai praplėsti bendrą grotuvo talpą, bet.. Bet SD kortelėje esanti muzika grojama kiek kitaip. Ne kokybės aspektu, aišku. Štai, klausant muzikos iš vidinės grotuvo atminties, gali laisvai klajoti po meniu ir kaitalioti nustatymus ar domėtis ką dar turi bibliotekoje. Klausant muzikos įrašytos į SD kortelę, bus galima ją tik pagarsinti ir perjungti, o atlikus bet kokią kitą funkciją muzika tiesiog nutils. Tai ne joks bug'as, o prie šio bruožo greit galima priprasti, asmeniškai manęs tai neerzina. Kiek liūdniau tai, jog grojant SD kortelei baterija išsikrauna greičiau. 

Tiesa, baterija, ji gyvuoja tikrai ilgai ir puikiai, negaliu skųstis. Užpakalinėje pusėje yra tokie visai seksualūs, įdubę ratilai, primenantys vandens bangeles. Atrodo maža smulkmena, bet tikrai suteikia plastmasės gabalėliu žavesio. 

Jis keliavo su manimi per jūras ir giras, buvo purvinas, subraižytas, šlapias ir mušamas, bet vis tiek ištikimai veikia. Pagamintas Malaizijoje, beveik metus praleido savo tėvynėje, bet dabar vėl Lietuvoje. 

Įsitikinau, kad Creative atsako už savo gerą vardą muzikos prietaisų gamyboje, turiu mažą, juodą bičiulį, kurį visada pasiimdamas į keliones žinau, jog jis manęs nepaves. Tik tos nelemtos ausinės, vidutiniškai kas tris mėnesius vis reikia naujas pirkti...