O kam tas pavadinimas?

Sakykim, aš žinau, kaip visi, bent jau dauguma, nemėgsta keltis ryte. Žinau iš patirties, nes pats tai tiesiog nekenčiu to. Tai va, rytas, ankstus rytas, tarkim.. Kada dabar švinta? Nepamenu, bet kokios keturios valandos prieš saulės patekėjimą, giedras dangus. Skambutis į Jūsų telefoną, duris, paskui vėl į telefoną, tada pasiutęs baladojimasis. Pasiemę savo beizbolo lazdą, ar bent siurblio kotą einate prie durų, o ten.. Aš, su termosu karštos arbatos nekviestas įsibraunu vidun ir sušunku, Labas rytas! Ir spėk ką! Važiuojam saulės pasveikinti prie jūros. Šiek tiek sutrinku pamatęs rankoje sugniaužtą ginklą..
Ir kaip baigtūsi ši istorija?

?....?...

Kiekvienas sau galime užduoti klausimą: Ar čia ir dabar aš tikrai esu tas tikrasis aš? Formuluotė, žinoma, gali kisti, svarbiausia pati klausimo esmė. Taigi, Jūs dabar tikriausiai sėdite prie kompiuterio, prieš tai kažką veikėte, po to kažką veiksite. Kažkur būsite vakare, kažkada eisite miegoti, na ir taip toliau. O dabar laikas klausimui. Ar aš tikrai pažįstu save šioje veikloje ir šioje situacijoje? O gal atrodau ir jaučiuosi kaip iš visai kitokio konteksto išluptas elementas? Be abejo, kai kam atsakyti gali būti sunku. Pageidautina, kad atsakymo neįtakotų nuotaikų kaita, ar skuba. Na, dalis sau šį klausimą užduoti paprasčiausia bijo, pasamoningai. Dalis atsako neteisingai, kolkas bent. Dalis atsako teigiamai arba neigiamai.
Jei sau atsakėte neigiamai (Jūs ne Jūs), darykite išvadas, manau, kad tokių žmonių yra išties daug. O jei nuoširdžiai atsakėte"Taip", sveikinu, pasidalinkite savo istorija su kuo nors, gal kam padės susivokti pačiam.

Manau, jog visuomenė jau pradeda po truputį bristi iš tos pamazgų upės, kurion ją įvilko pinigų ištroškę vilkai ir kiti mūsų kartų niekadėjai. Bet apie tai vėliau.

Kasdieną po naują vieną

Vieną ką? Nežinau, pas kiekvieną individualiai tas vienetukas, kitoks ir skirtingas. Vieniem vinutė į karstą, kitiem dar kažkas.
O esmė tame (šio įrašo), kad prisižadejęs rašyt gerą ir informatyvų blog'ą to nedarau. Šiaip jau esu apsivertęs darbais, nors teiginys, kad vakarais vistik žaidžiu World of Warcraft galėtų ir prieštarauti mano žodžiams, jog esu labai labai užimtas. Papasakosiu kaip atrodo ir ką veikia labai labai užimti žmonės.
Taigi, LLUŽ (labai, labai užimti žmonės) namie paprastai nevalgo, išskyrus retus atvėjus, kai aptinka grobį (po ilgo nevalgymo bet koks valgomas dalykas būtent taip ir atrodo), paliktą kito žmogaus, iš vakaro ar ryto. LLUŽ dažniausiai maitinasi mieste, čeburėkiniais maisto paketais. Tai toks davinys, kuriame yra varškės, daugiau ar mažiau mėsos ir, sakykim, prieskonių. Geria pigią arbatą. Norint pajusti jos aromatą reikia susidėti bent tris pakelius. Jei LLUŽ nevalgė pusryčių, sotumo jausmui sukęlti jis į puodelį įsidės du šaukštelius cukraus, vietoje įprastinio vieno. Miega LLUŽ ne daugiau penkių valandų per parą. Laiką taupo miegodamas viešąjame transporte, ar auditorijoje. Na ir esminis LLUŽ bruožas yra tas, kad atėjęs į darbo vietą nedarbo dieną jis visviena gauna tiek veiklos, kad išėjęs namo vakare dar valandą gauna skambučius ir SMS, su klausimais ar jis dar neišėjo ir ar gali padaryti tą ar aną.