Oficialumai

Taip, tai oficialu. Kas? Neapsimeskite, kad nepastebėjote laikrodūkščio viršuje, skaičiuojančio tas nelaimingas, skausmo ir ilgėsio pilnas valandas.. Vėlyvą gruodžio antrosios popietę, 5:40pm, būsiu namie. Bilietai jau mano e pašto dėžutėje, šiandien gan neįdomiai juos nusipirkau..
Pasigilinant į e pirkimus, tai mane apima šioks toks nepasitenkinimas. Pirkimo atžvilgiu esu tikras materialistas. Man daug smagiau nusipirkti daiktą ir neštis jį namo, rankose. O kuo toliau, tuo mažiau šio malonumo galima patirti. Kompiuterinius žaidimus ir filmus jau galima taip pat sėkmingai pirkti parduotuvėse ir internete. Beje, prognozuojama, kad e parduotuvės galiausiai nukonkuruos tikrąsias. Kiek gį trūksta iki to, kad paspaudęs penkis mygtukus laukčiau kol man kurjeris atneš pomidorus ir piena?
Iš čia vėl kyla dilema, nes neturiu pomėgio šlaistytis po prekybos centrus, kurių kiekis ir dydžiai vis auga ir auga. Tai kas geriau? Pirkti bulves internetu ar prekybos centre?
Bet jei kalba kyla apie drabužių ar kitų apčiuopiamų dalykų pirkimą internetu, tuomet jokių problemų. Skaitmeninė laikmena man vistiek kažką reiškia. Neužtenka žinoti, kad turi kelis gigabaitus savo terabaitiniame kietąjame diske. Noriu matyti apdulkėjusią dežutę ant lentynos. Taip, kaip mačiau muzikinius CD, taip kaip kažkada žmonės matė muzikines kasetes, taip, kaip kažkada matė vinilines plokšteles.
Teliko pusę semestro pabaigti.

Atostogų aplaistymas sultimis

Tai vat, skaitosi, kad pradėjom atostogas, faktiškai..

Vakar, tiksliau penktadienio vakarą, po ilgos, betikslės ir (to betrūko) pasiutusiai lietingos dienos nusprendėm negyvai užsivalgyti arbūzu. Prekybcentryje, eilinį kartą, teko praeiti pro durijano vaisius, kurie baisiausiai smirda ir yra baisiausiai didelis vietinis delikatesas (jų paprastai neleidžia įsinešti į viežbučius ir taksi). Nieks nežino kodėl jie tokie populiarūs ir kodėl jie taip baisiai dvokia. Bet šito aš kažkodėl ir nenoriu sužinoti. Na, mes, valgydami kiaulieną vietiniams tikriausiai atrodytume tokie pat barbarai, kaip jie mums, kimštami tą dvėselėna atsiduodantį gelsvą vaisių.

Bet aš apie arbūzą šiandien. Išsirinkom patį, mūsų manymu, geriausią, bet ne patį gražiausią. Buvo ten toks vienas kaip iš žurnalo, bet Antanas sakė, kad tokie ant chemijos užauginti, nes per daug gražus. Tai, su savo ne labiausiai gražiausiu, bet natūraliu arbūzu patraukėm link kasų. Laiko iki autobuso turėjom gal valandą. Ir labai tikslingai jį praleidom eilėje..

Stovėdami, tarp prakeiksmų, svarstėm visokius rimtus dalykus. Pavyzdžiui, kad viena pardavėja iš mūsų maximos čia dirbtų greičiau už visas sudėjus. Ir išvis, kodėl penktadienio vakarą, kai eilių ilgis peržengia dešimt metrų, veikia tik trys iš dešimt kasų? Šita šalis dažnai neturi prasmės.

Dar sumąstėm, kad jei aš nuspręsčiau mesti tą arbūzą į žmones, tai kitą dieną laikraščiuose pasirodytu toks straipsnis :

''Vakar, 9:00pm, ******* prekybos centre du studentai, metė į žmones arbūzą. trys malajų tautybės asmenys žuvo vietoje, dar penki ligoninėje, nuo skeveldrų. Sulaikytieji studentai yra rusų tautybės, nors atkakliai teigė, kad yra europiečiai. Pareigūnai atliko detalesnį tyrimą, pasitelkę pasaulio atlasą ir patvirtino, kad kaltinamieji yra rusai, su padirbtais pasais iš neegzistuojančios valstybės."

Na ir pabaigai puotos vaizdinys.

Arbūzas, beje, buvo pasiutusiai skanus, tokių Lietuvoje dar neteko valgyti. Tai čia vienas iš tų nedidėlių pliusiukų (+ bananai +mango +papajos..),  dėl kurių čia galima gyventi :]

Be pavadinimo

Šiandien lyg ir geros naujienos. Kaip nebūtų keista, geros naujienos vis dažniau apsilanko mano įrašuose. O gal tiesiog blogų naujienų beveik niekad nerašau? Tuomet šiandien bus kitaip. Nes šiandien aš biški piktas. Nes šiandien mane biškį piktą padarė Malaizija. Ir ne pirmą kartą.

Didžiasias šios dienos kvestas (uždavinys), mums su Antanu buvo nusipirkti naują internetą. Nes senas, kaip jau žinot..  čiulpia.

Viskas ėjosi lyg ir gerai, susiradom geriausią sandėrį, pasiemėm tokius daikčiukus, pavadinimu Mobile Connect USB Stick. Nereikia jokių sutarčių, tik nusipirkti baltą daikčiuką, kyštelti jį ten, kur lenda pas kompiuterį ir kas mėnesį mokėti. Panašiai, kaip pasipildyti telefono sąskaitą. Dar pardavėjas labai gražiai čiulbėjo, kad per valandą ar mažiau juos aktyvuos.
Labai mielai pasidalinčiau įspūdžiais, kaip veikia naujas internetas, bet.. Jokio gyvybės ženklo iš naujojo modemo. Vienaip ar kitaip išsiaiškinom, kad modemai veikia, jie tiesiog nėra aktyvuoti. O nuo tos akimirkos, kai nusipirkom, iki grįžimo namo praėjo gal trys valandos.

Aišku, kaip priklauso apvadinom pardavėjus pažadukais, ekskrementų gabalais ir sėklidžiagalviais. Na taip, skaitydamas tokius kažkieno įspūdžius aš taip pat pagalvočiau: "didelio čia reikalo, negali palaukt?".
Toks atvėjis pasitaiko jau ne pirmą kartą. Visur, padėk dieve, beveik visur, kur nueitum ir reikalautum paslaugų, kurias atliktų tau tiesiogiai nestovint ir nežiūrint (aktyvuotų modemą, sutvarkytų vizą, atspausdintų kelis lapus, sutvarkytų dokumentus...) viską užtems iki mirtinai ilgo laiko. Visi TINGI, kaip velniai. Aš kartais nesuprantu už ką jiems moka ir išvis kodėl šita šalis dar nebankrutavus. Aišku, visur yra išimčių. Pasitaiko žmonių mokančių dirbti. Gal penki iš šimto..
Dar šiek tiek apsurdo, kad jau pradėjau skausmingas temas kapstyti. Ir kartu antausis šlapia ranka visiems, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje gyventi blogai, nors nebuvo išnešę užpakalių niekur kitur.

Kas mažiau raukiant šitose nesamonėse, pavadinimu internetas, pasakysiu, kad Lietuviškas žiniatiklis laikosi topuose, tiek parsisiuntimo, tiek išsiuntimo greičiuose. Malaizija, šiuo atvėju...

Man rodos, kad prieš man išvykstant, iš draugų girdėti komentarai apie kompiuterius iš bambukų turi nemažai pagrįstos tiesos.


Pataisymas: Šiandien pasiaiškinom, kad Celcom (naujojo interneto tiekėjo) serveriai turi techninių nesklandumų, nuo vakar. Žadėjo, kad 6pm viskas jau veiks. Na gerai, pardavėją reabilituoju savo žmonių, siunčiamių į pragarą sąraše.
Bet vistiek, kodėl man? Kodėl būtent mane?..

Tai va, kaip jau darosi man įprasta vėl parodysiu kažką iš mūsų buities. Mes visiškai nesistengiam prisitaikyti prie Malaizijos gyvenimo ritmo ir taisyklių, o iš visų jėgų stengiamės sulietuvinti visą tą marazmą. Taip, kad ryžius su vištiena užsigerti alumi yra visai nieko. Va iš tokių plastmasinių indų daugiausiai ir tenka valgyt. Žinoma, ne tuomet, kaip valgom universiteto valgykloje ar mieste. Bet paskutinį kart valgiau iš stiklinės lėkštės Lietuvoje. Kita vertus, iš keramikinio dubenėlio valgiau šaltibarščius per vieną iš lietuvių susitikimų, čia.

Šiuo metu kaip tik vyksta Ramadanas , tad aš ir mano grupiokas Kei Fong, tarpe tarp paskaitų nubėgam į parduotuvę užsipirkt sausainių ar bandelių ir su pasigardžiavimu stebim kaip chebra musulmonai varvina seilę. Žinau, kad niekšiška, bet.. Bet smagu, kad tave kur.

Šiek tiek žemiau mano sąrašiukas, savaitgaliniam apsipirkimui.

Ir taip, tai oficialus ir tikras šąrašiukas. (Ten, po saule ne besideginantis čiuvakas, o aš, trūkęs nuo saulės smūgio) Jau svajoju apie roges... Visaip kaip čia! Kviečiu visus.

Pusryčiai gamtoje

Šiandien pamaniau nupaveiksluoti mano ir Antano pusryčius mūsų lauko terasoje, antrą valandą popiet.

Kaip ir priklauso tikriems, išsilavinusiems džentelmenams, rytą pradėjome kaip reikiant pailsėję, gurkšnodavi juodą arbatą  ir užkandžiaudami grūdinių kultūrų kepiniais, su džiovintais vaisiais. Šnekučiavomės lengvomis, intelektualiomis temomis. Pavyzdžiui, kaip delfis čiulpia labiau nei alfa.lt, bet jie abu vistiek nieko verti, o labai gaila, nes mes, kaip išeiviai, apie Lietuvą daugiausiai sužinom būtent iš tokių kanalų.

 

  

Nepamenu, kad būčiau rodęs naujų vaizdų pro balkoną. Nu to laiko, kai netekau džiunglių pro langą, balkonas man neteko savo reikšmės.
 

 

  

Šiaip jau yra labai niekšiška bandyti užkimšti savo skaitytojus vien paveiksliukais, be jokio teksto, bet.. Aš čia visagalis valdovas ir šitas blogas paklūsta tik man :D Todėl darysiu, kaip panorėsiu. Gero savaitgalio visiems, kas neturi gyvenimo ir skaito blogus šeštadieniais :]

Genties taryba.

Nežinau, čia kam nors dar įdomu skaityt mano pasakojimus iš čia ar ne, bet šiaip visada turiu ką pasipasakot, tiksliau papilstyt tuščiais, kiaurais ir pasibėdavot.
Sekmadienį taip nutiko, kad studijuojančių kokwinge kiekis jau pasiekė septynetą! Taip, taip. Dabar jau galima vaikščioti vieniems pro kitus ir apsimesti, kad nepastebi, nes sutikti tautietį tapo kasdieniškas dalykas :]
Laimingasis septynetas savaitgalį gavo rinktis į Malaizijos salos genties tarybą ir spręsti klausimą, kur ir kaip reiks toliau gyventi. Kolkas esame išsimėtę per šiokius tokius atstumėlius, kas pirmam, kas šeštam aukštuose..

- Ar "kombinzonų iššūkio dalyviai" liks savo urveliuose?
-Gal jie užgrobs didžiulę bendrą olą prie centrinio ugnikalnio?
-Ką pasiūlys laidos vedėjai?..
-...
-Kvapą gniaužiančio tęsinio laukite kitą savaitę!..



Tiesa sakant nusisprendėm, kad keli kombinzonai jama centrą, o kiti kolkas lieka ten ,kur buvę, savo plyšiuose. Greit ir per daug neskausmingai pabaigę tarybą, išėjom laukan, paminėti didžio susisirinkimo ir šiaip, Malaizijos nepriklausomybės dienos. Suraskit žmogų, kurio labiausiai neapkenčia fotokamera... Taip, tai aš!

Va kiek mūsų išviso, plius tas, kuris geriausiai atrodo iš kito kameros galo... Taip, tai vėl aš! Ir gaila, kad dar ne visi buvo, kelios tautietės dar pasimetusios klaidžioja kažkur apie Kambodžą. Jei bent nugirsit apie asmenis, kurie planuoja atostogas ar mokslą čia, nupirksiu informaciją už dienas skaistykloje. Mielai prijamsim visus čia.

Genties taryba vyko pas mūsų vietines mamas, pas kurias į svečius patys save pasikvietėm, o kad nepaverstume namų aukštyn kojom, strategiškai pajamėm kiemą. Vietiniai apsauginiai bandė kažką aiškinti, kad kažkas rezervavo barą gimtadieniui, bet nesėkmingai. Sėdėjom iki kol sutemo, nepastebėjom, kad kas būtų norėję ką švesti.


Alavom, degtiniavom, duonavom ir mėsavom, net virtų bulvikių buvo! Baseino paviršius pasidengė perregima riebalo plutele, čia tie, kur vandenyje buvo už tai atsakingi. Aš savo atsargas kaupiau, nes damušėm viską tautiško, ateina sunkmetis.. Šprotai turi aukso kainą.



Aaaa, net šakočio buvo!!111... Gera viską prisiminus. Beje, netikėjau, kad Malaizijoje galiu ką nors naujo apie Lietuvą išmokt, bet išmokau "zėlcą". O zėlcas ten pačiam gale, paprastai vadinamas skilandžiu, bet zėlcas man kažkaip geriau skamba. Visą laik valgydavau skilandį. Nuo šiol valgysiu zėlcą.
Taip ir pravėjo susirinkimas, labai liuksiškai, iki šiol tai didžiausias mūsų grupuotės susitikimas. Buvo didžiulė smaguma pamatyt tiek veidų vienoje vietoje ir prisivalgyt mielo skrandžiui maisto.

Galite užsukti pažiūrėti į Antano blogį, taip pat.

* * *

Nesu tikras, bet buvo informuotas, kad man atėjo siutinys. Bet, kai tikrinau, niekas, nieko, adresuoto man nerado. Tad prašau, mielieji, jei kas sugalvosit ką siūsti, prieš tai praneškit man, nedarykit staigmenų, nes pašto skyriaus reguliariai netikrinu.
Vistik jei kažkas tikrai kažką siuntė, pasiskelbkit, trauksiu dvivamzdį ir eisiu ieškot.

Taip pat sveikinu visus pradėjus naujus mokslo, darbo, studijų metus, rudenį, trumpėjančias dienas, vėstantį orą, megztinius, naują TV sezoną (ar Lietuvos tv kanalai čiulpia dar labiau?), obuolių derlių ir kitus natūralius sezonų kaitos nuostabumus!