Ka cia ir prikomentuosi.. Dziaukites!

Pertraukėlė

Vis nugirstu iš per anksti pradėjusių džiaugtis šiluma, užkimusių balsų (nei kart negirdėjau, bet spėju, kad dalis jūsų turėtų būt užkimę, mat lakstot kaip patrakę po lauką, be šalikų), kad Lietuvon pagaliau pavasaris atskubėjo. Pagaliau morės pelenai susmilko.. Žmonės ruošiasi sutikt vieną iš didesnių pavasarinių švenčių - Velykas.
Nepatingėkit prisirinkti svogūnų lukštų, panardyti internete ar ,dar geriau, apsilankyti tikrame knygynę ir susirasti informacijos apie tradicinį kiaušinių marginimą. Taip, kaip darė žmonės prieš šimtus metų. Ne tik sužinosit kažką apie mūsų praeitį, galų gale tai tikrai smagu. Smagiau nei fluorasensinių (ar teisingas žodis?) spalvų kiaušinių deriniai. Ir daug daug gražiau! Laukius rezultatų!
O mes ,tuo tarpu, rezidentai Malaizijoje, taip pat, kaip ir kiekvienais metais, per daug nelaužydami tradicijų, susirinksim paminėti velykų. Bet apie tai kitą kart.

Ateinančią savaitę, Limkokwinge, skelbiamos atostogos. Visi studentai džiaugiasi, visi darbuotjai liūdi (nes atostogos tik studžiam), aš, o gal ir daugiau kas, nežinau, taip pat liūdi, nes atostogų dar tikrai tikrai nenoriu.



Jau prieš kiek laiko prisirinkau kalną lankstinukų, tiesiog liepiančių kažkur važiuot. Bet uždariau juos giliai į spintą, po savo šiltais drabužiais, kad negirdėčiau jų klyksmų. Žmoniškai šnekant, tikrai praradau interasą sužinot kažką naujo apie Malaiziją, tad gal pasivartysiu tuos žurnaliūkščius ir sugalvosiu ką norėčiau aplankyt.

Atrodo, kad per anksti pradėjau save laikyt vietiniu gyventoju. Toks santykis. Jei žinai, kad atvykai mėnėsiui, tuomet automatiškai stengiesi pamatyt ir sužinot kuo daugiau. Bet kai žinai, kad laiko turi trejus metus, pradedi vertinti save kaip gyventoją, o gyventojai nesidomi toliau savo kasdienio gyvenimo.
Pradėsit kaltint? Paklausiu kiek žinot muziejų Kaune? Ar bent žinot, kad yra toks pedagogikos muziejus? Aš taip pat ten nebuvau..


Vienaip ar kitaip, turiu savo stalą ir pieštukus ir popierių. Kelis naujus pakleckiojimus galit, kaip visada, pamatyt mano galerijoje.

Ir, žinoma, turiu vandenį!

Beje, prašau sudalyvauti apklausoje, kuri randasi jūsų dešinėje vaizduoklio pusėje, kiek aukščiau nei šie žodžiai (žemėlapio nededu šįkart). Pasirinkti galite daugiau nei vieną atsakymą. Dėkui!! Man tikrai velniškai svarbi Jūsų nuomonė.

Tad iki kitos savaitės, skelbiu pertrauką, pasiemu atostogų ir išvažiuoju pabūti turistu!

Kad būtų ką anūkam papasakot. II.

Niekad neatspėsit kur buvau sekmadienį. Žiūrėjot Formulės 1 lenktynes per TV? Matėt, kaip lijo? Tai va, tenais ant manęs lijo gyvai. Permerkė neblogai, bet buvo verta. Bet nuo pradžių.
Šiais metais nesitikėjau aplankyt šį auto sporto įvykį. Šiuo metu truputį taupau pinigą, o dar visi trys metai Malaizijos prieš akis. Ir susidomėjimą F1 kažkaip praradau prieš kelis metus. Bet netikėtai, kaip lietus Malaizijoj iš apsiblaususio dangaus ( o taip tikrai būna, kad stovi, matai, kad toli žaidbuoja ir PAU, pradeda kaip iš kibiro, tiesiai virš tavęs), taigi, bet netikėtai sužinojau, kad Limkokwing univero chebra gali nemokamai keliau į F1 varžybas. Ilgai galvot nebereikėjo ir jau žinojau ką veiksiu sekmadienį.
Autobusas, kaip buvo sakyta, nuo barako startavo 2pm. Kaip visad, startavo nesėkmingai, tad pajudėjom gal 2:30pm. Varžybos prasideda 5pm.
Šiaip ne taip išvažiavom, užsukom į univerą. Surinko dar chebros ir jau tada pajudėjo į lenktynes. Iki lenktynių buvo likę pusantros valandos. Važiavom, kamščiai, grūstys, bet pagaliai pasiekėm Sepango trasą!
Netikėtai paaiškėjo, kad dar apie 10 min teko žingsniuoti, kai nugriaudėjo startas... Atvirai sakant keikiausi kaip mužikas, kai einant palei trasą, skaičiavau vieną ratą, po kito, pagal pralekiančių bolidų garsą. Skubėt nieks net nemanė, nes čia juk nieks neskuba. Univero autobusų vairuotojus jau seniausiai pasiunčiau į devynioliktą pragaro ratą. Kartą, kai valandą laukiau 40 minučių vėluojančio autobuso... Bet ne apie tai.

Pagaliau pasiekėm vartus, čiut neverkiau, nes tiek aistrų sukilo, kai išgirdau variklių gausmą, kad sunku ir apsakyti. Išsirykiavom, pagaliau suleido per vartus ir visi pagaliau suskubo! Subėgom į pirmą pasitaikiusią landą, tai atspindžiu trąsos žemėlapyje (žalias kleckas).


Pirmieji kadrai. Mano drebanti nepatyrusio fotografo rankelė stengėsi užfiksuoti mašinytes. Kaip pastebim, šviečia nemažai "raudonųjų". Ferrari bolidai buvo palydimi gausiausiais šūksniais.

Šiek tiek trąsos nuotraukų. Tikėjausi, kad mus paleis ant žolės, bet suleido į tribūnas, iš kurių, praktiškai matosi tik tiesioji. Na, ilgai netrukęs patraukiau laimės ieško kiek tolėliau. Kad ir kaip stengiausi, niekur neradau tarpelio, per kūrį pavyktų užsikabarot į antrą tribūnų aukštą. Vadinasi stengiausi nepakankamai. Nuskubėjau į patį priekį, kur jungiasi dvi tiesiosios.





Va čia tai buvo vaaauuu.. Ištikro kvapą gniaužiantis vaizdas. vaikystėje tiek kartų matytas per TV, dabar iš arti. Baisiai gražu, žiūrėt, kaip bolidai pristabdo, įvažiuoja į posūkį ir paskui spaudžia akseleratorių, kartais galiniai ratai, paliekant posukį, iš nekrantrumo net slysteli į šoną.

Nulipau dar žemiau ir apsistojau arčiausiai, kiek įmanoma žiūrovams. Tas šimtų griausimgai skriejančių arklių garsas - nepakartojamas dalykas. Toliau judėjau palei tiesiają, link finišo linijos, kai staiga pradėjo lyti.



Na nieko sau. Namie, žiūrėdamas lenktynes visad slapta tikėdavausi, kad prasidės lietus. Sumaišant triženklį skaičių, žymintį km/h ir šlapią kelio dangą, atsiranda daug daugiau įdomumo. Bolidų keliami purslai vis labiau augo, o aš vis labiau slinkau palei trąsą, kol susidūriau su tvorele, kuri skyrė brangesnes vietas. Na, ilgai nesukau galvos ir progai pasitaikius peršokau tą skiriamąją žymą, lyg jos nė nubūtų buvę. Sustojau kažkur ties finišo linija, kai lietus pasidarė gan stiprus ir vienas po kito, keli bolidai išlėkė iš trąsos ir išvažiavo saugos automobilis. Dėl vejo krypties, puikiausiai merkė tribūnas, tad dauguma žmonių pabėgo į viršų. Bet ne aš. Pasidaudojęs proga užėmiau puikią poziciją.




Bet bolidai lėtino greitį, kol visi lėtai slinkdami sustojo.



Vienas po kito, vistik kirto paskutinį ratą, deja stumiami mechanikų. Tuo metu visi dar tikėjosi, kad lenktynės bus pratęstos. Lietus nurimo, bet po maždaug dešimties minučių nežinios, organizatoriai nutraukė varžybas.


Vienaip ar kitaip, likau permerktas, bet patenkintas.


Viskas toliau vyko kaip priklauso. Himnas, apdovanojimai, šampano purslai.. Nupaveiksluot nepavyko, bet viską mačiau iki galo.
Pasitvirtinau sau, kad kitais metais pasistengsiu susigaudyti geresnes vietas, atvykti anksčiau ir pasimėgauti reginiu. Išties verta. Ir ne vien dėl to, jog tiesiog užsidėtum dar vieną varnelę ant žemėlapio ir užkištum kompiuterį nuotraukom, kurias pasižiūrėsi dar du kartus per gyvenimą. Tad kitais metais sugrįšiu su kitokiu nusistatymu.

Beje, po visko padarėm trumpą lietuvaičių susitikimą, kurio metu aptarėm planus kartu paminėti velykas. Tad kitą savaitę pateiksiu medžiagos apie Lietuviškas tradicijas Malaizijoje.

Beje 2, gal kas turi ebay ir payal account'us ir norėtų man pagelbėti? Likčiau labai dėkingas ir kada nors kaip nors atsilyginčiau.

Beje 3, kadangi literatūra Malaizijoje brangoka, (atsiprašau už toliau esantį tekstą), gal kas žino vietų, iš kurių galima parsisiūsti knygų, kompiuteriniais formatais?

Beje 4, kviečiu spultelti ant nuorodos ir susidomėti jaunųjų menininkų gyvenimais, bei aplankyti šį renginį.