Paskutinė.

Jūs nei nenumanot ką jaučiu. Na, gal kai kas ir numano. Paskutinė diena savo namuose, savo šalyje. Norėčiau, kad ji turėtų kokias 72 valandas, taip galėčiau su visais visais atsisveikint, visus pamatyt dar bent po minutę.
Atsiprašau tų žmonių, kuriems nespėjau pasakyti "iki pasimatymo", su kuriais nespėjau pasimatyti. Tai nereiškia, kad apie jus nepagalvojau ir negalvosiu ateityje.

Gyvenimo tikslai.

Kai manęs paklausdavo ką tikrai norėčiau daryti savo gyvenime, jau gan senokai tvirtindavau, kad tikrai noriu kurti kompiuterinius žaidimus. Visame atsakymo sakinyje svarbiausias buvo vienas žodelis. Noriu. Ne "norėčiau", ne "man visai patiktų", ne "mane domina" ir ne kitokia velniava, o paprastas, bet kartu nesustabdomas noriu. Pasaulyje yra šimtai knygų ir filmų, teigiančių panašią tiesą, gal ne vieną jau esate perskaitę. Aš perskaičiau gal dvi. Bet iš jų nieko neišmokau. Nes visa tiesa, kuri buvo ten rašoma, man buvo savaime aiški. Tikiu, kad ji daugiau ar mažiau aiški ir jums. Klausimas yra ar pakankamai to norite. Galų gale, kai supratau, kad galiu gauti tai ko noriu, man iškilo kitas nemažiau svarbus klausimas. Ko gi aš noriu. Todėl šiandien pateikiu dalykus, kuriuos nuo šiandien vadinsiu savo gyvenimo iššūkiais.

Laukiu

Jau kuris laikas laukiu savo kelionės. Reikalai Kaune darosi vis labiau komplikuoti. Mažėja laiko viskam, šiek tiek įtampos įsimaišo, na, natūralu.
Supratau svarbų dalyką. Mokydamasis Kaune jau buvau praradęs tą mokslo teikiamą džiaugsmą (bent kažkas gal yra girdėję apie tokį reiškinį). Studijos buvo tiesiog užsiėmimas ir įpratimo reikalas. O kadangi jau nuo pirmųjų dienų, kuomet perskaičiau išganingąjį straipsnį, jautė širdis, kad iškeliausiu ten, mokslo procesas visai nutrūko. Praktiškai viena su puse savaitės beliko, kai namuose jaučiuosi kaip namuose. Toliau apsieisim be apsiseilėjusių nostalgijų. Bent jau šiame įraše.

Savaitgalis ne savaitgalio metu, kurorte, ne sezono metu.

Karoč, gal nutranzuoti į Palangą, sekmadienį ir grįžti antradienį? Yeah why not?
Toks buvo šio savaitgalio moto. Didžiai dėkingas kolegoms (įsivaizduokit grupinę nuotrauką, kurios taip ir nepadarėm), architektams, Jūs mano šaunuolių sąraše. Tos kelios dienos turbūt buvo prasmingiausios per visas žiemos atostogas. Ne tik pailsėjau, bet net gimė kelios tikrai originalios mintys. Susijusios, beje, su žaidimų industrija, tad neišduosiu..

Anava, dar kelias dienas prieš, teko lankytis Rygoje, oro uoste. Išlydėjome pusbrolį į ilgą kelionę, į Braziliją. Štai su juo jau ne greit pasimatysiu, nes pats išskrisiu gan greitai. Kažkaip pirmą kart jau tikrai pajutau tą savotišką išvykimo baimę. Anksčiau rašiau, kad dar nesuvokiau visko kas dedasi, bet jau po truputėlį padėtis aiškėja. Pačiam kyla nuostaba, sakant tą žodį - Malaizija. Nuostaba ir menkutė nedrąsa..

Žiema žiemužė

Štai, pagaliau sulaukiau. Išties, žiema man dabar turbūt pati geriausia dovana šiais metais, prieš išvykstant į šiltus kraštus. O dar tokia super tikrai reali žiema.. Fantastika.. Pirmą tikrosios žiemos dieną jau ir patraukėm su kompanija į laukus, ant kalnų. Daugiau emocijų bus matoma nuotraukose.





Voliojausi ir voliojausi..


Tik pažvelkit į šiuos laimingus veidus.




Mist walker.


Šiaip jau sakė, kad jei kas Minedą sudegintų vietoje morės, žiema niekad neateitų. Akivaizdu, kad nesudegino. Bet, matyt, bandė..