Įpusėjo mano trečias mėnesis gyvenimo Anglijoje. Nuo pastarojo karto, kai rašiau praėjo nei daug, nei mažai, du mėnesiai. Bet per tą laiką pasikeitė daug kas.
Padėtis stabilizavosi. Nenutiko nieko, apie ką man nebūtų pasakoję, čia ilgiau gyvenantys tėvynainiai. Tiesa yra gan tiesmuka - neturi darbo, neturi pinigų, kasdien sėdi į vis didesnį minusą. Džiugu, kad jau esu priešingoje skalėje, turiu darbą, gaunu atlyginimą, virš galvos tvirtas stogas (tiesiogine prasme, nes nuomojamės butą), valgau sočiai, ant alaus užtenka, o dar ir atsidėti kiek tai galiu.
O atsidėti reikia, nes po poros mėnesių kraustysiuosi į Norvičą
(Norwitch), ir rugsėjo gale pradėsiu studijas. Tai bus trečias mano mėginimas pasiekti bakalauro laipsnį ir šį kartą, kaip tai širdužė jaučia, viskas privalo pasibaigti gerai.
Po ilgokai trukusio nežinios etapo, gavau pažymą iš Malaizijos ir po dar savaitėlės laukimo, naujasis universitetas patvirtino mane, kaip naują, būsimą studentą.
Studento statusas suteikia kažkokį jaunatvišką moralinį komfortą. Bent jau man. Prisimenu, kaip palikęs saviškį pažymėjimą KDF, studentų atstovybėje, ant stalo (nors jis jau metus laiko nebegaliojo), jutau tuštumą. Mano statusas buvo "bedarbis", o gretos: "tarp darbo biržos klientų". Tuomet visai neėmiau į galvą, bet dabar džiaugiuosi nusikratęs tokios padėties. Per pastaruosius metus man tiek kartų visi sakė, kad reikia mokytis, jog pats tuo patikėjau.
O jei rimtai, tai praeitą vasarą mano maksimalizmas liko kiek apglamžytas, blaškiausi tarp nekonkrečių ateities vizijų, bet nei viena nepasitvirtino. Buvo gaila, kai supratau, kad siekiant saviškių tikslų Lietuva man (bent kol kas), ne pakeliui ir, dar tai, jog neturiu tiek valios, jog pats išmokčiau viską, ko reikia norint būti kietu
diedu, žaidimų rinkoje. Tuomet padariau išvadą, jog man reikia, o taip pat ir noriu, dar pasimokyti universitete. Išsigryninau konkrečius tikslus vėlyvą rudenį ir, dabar aš čia.
Vienas iš geriausių dalykų, man nutikusių čia, yra nepriklausomybė ir savarankiškumas. Nors visą tą priėmiau labai lengvai ir kaip visiškai natūralią būtį, bet vis vien, sugebu tuo džiaugtis. Paprastas drabužių skalbimas ar blynų, pusryčiams, kepimas, kartais labai gerai nuteikia. Nežinau po kiek laiko visa tai pavirs į paprastą buitį, bet, tikiu, kad daržovių ir vaisių pirkimas turguje, dar ilgai kels nuotaiką.
Netgi galiu pasigirti esąs "
in relaišionšip", apie pusmetį.
Rodos pagaliau radau moterį, kuri gali pakęsti mane ir mano išdaigas. Aišku, atsilygina irgi "gražiuoju". Bet, šiaip, sutariam puikiai ir pastebėjau, kad labai išlavinau savo kantrybę. Maža to, visų Lietuvos universitetų liūdesiui, ji taip pat atvažiuoja mokytis į Londoną.
Bet kaip tai vistiek neleidžiu sau iki galo nusiraminti. Kai pasidaro gerai, pradedu kirbėti ir norėti, kad būtų dar geriau. Kožną dieną mąstau kaip greičiau susisukti ir išvažiuoti į tą kaimelį (Norwich), kuris, bene, keturis kart mažesnis už Kauną ir pradėti naują, idilišką gyvenimą. Ryte keliauti į universitetą, grįžti po pietų į savo kambarį palėpėje, kur nors miesto centro pakampėje ir po piet eiti dirbti už baro, vietinėje aludėje. Naktis tuomet skirta namų darbams, ir žaidimams. Savo pastogėje jau susikūriau mini studiją, mini barą, ne tokią mini lovą ir sofą, su kino projektoriumi už jos ir xbox 360, ant mažulytės spintelės.
Kiek pastebėjau, juo naudojuosi tik aš. Ir visai nieko prieš, kas nenori turėti asmeninio ofiso namie? Na gerai, gal jis ir kiek mažokas, bet poreikius patenkina. Daugiausiai reikalų buvo kol pasidariau kėdę. Sėkmingai panaudojau medžiagas rastas pakampėse ir iš dviejų kėdžių, televizijos antenos kabelio ir šiek tiek varžtų gimė ofiso kėdė. Žinoma, nuosaikiai besilaikant japoniško dizaino standartų. 
