Įdomus gyvenimas

Dabar esu labai įdomioje padėtyje. Gražu, kad bent galima tvarkingai sudiktuoti, nes viskas aišku, kaip ant delno.
Man 22 metai (už dviejų dienų).
Esu baigęs mokyklą.
Metęs du universitetus - Kauno dailės fakultetą ir Limkokwing universitetą, Malaizijoje.
Nutraukęs planus mokytis Norwich universitete, Anglijoje.
Esu bedarbis, gyvenantis pas tėvus.
Aiškiai žinau, ką noriu veikti gyvenime: dirbti žaidimų kūrimo studijoje, kilti karjeros laiptais.
Šiuo metu rengiu portfolio ir ketinu kibti į atlapus žaidimų kūrimo studijoms Lietuvoje (taip, tokių tikrai yra).

Kaip ir sakiau, viskas aišku ir paprasta. Į armiją neima, šauktinių nerenka jau kuris laikas, na, dar dalyvavau keliuose teismuose, mano dėka trejiems metams pasodintas vienas žulikas, bet jis jau vaikšto laisvėje, nes tai nutiko senokai, reiškias turi net ir mirtinų priešų.
Kol kas savo gyvenimą apibūdinčiau kaip ne labai įdomų. Daug sėdžiu namie, kartais iškišu nosį į miestą, pasisėdėti kokioje užeigoje arba papaišyti dailės fakultete. Aišku, stengiuosi laiko nešvaistyti, gaila, kad ne visada išeina. Namuose darau visokiausius tai reikalus, kaip, antai 3D animacijas, žodžiu, stumiuosi aukštyn, bet priekaištauju sau, kad nepakankamai spėriai. Šiaip tai priekaištauju sau dažnai, beveik visose veiklose, nes tikiu, kad toks procesas padeda tobulėti. Juk visada galima geriau, daugiau, kokybiškiau, ilgiau.. Na taip, dar esu nepataisomas optimistas :]
Esu vienišas viengungis ir buvau toks per ilgai. O gal ir ne, nes vienas iš mano gyvenimo dėsnių skelbia, kad nereikia dėl nieko gailėtis. Vienaip ar kitaip, pavargau nuo vienišiaus vaidmens, gyvenimo spektakliui reikia dviejų. Tikiu, kad santykiai turi būti pagrįsti kompromisu ir abipusiu atvirumu. Iš to peršasi išvada, kad nėra to vienintelio žmogaus, tau skirto dangaus, tiesiog reikia gyventi protingai ir viskas klostytis gerai (arba turėtų).
Netikiu likimu, netikiu, kad kažkas yra nulemta ir turi atsitikti. Žinau, kad viskas yra pasekmė, o išsiaiškindami priežastis mes galime daryti išvadas ir gyventi daug geriau. Neskaitau populiariosios psichologijos, nors dažnai šneku tais pačiais terminais ir apie tuos pačius dalykus, nes tai esu patikrinęs pats, nes taip gyvenu.
Hmm, visada ieškau kažko naujo, kas gali nustebinti mane ir kitus, todėl, kaip asmeninį šūkį skelbiu, kad: "Kasdien išmokstu kažką naujo", ir išties, tai veikia.

Turiu visokiausių interesų ir mane dominančių sferų. Štai, kad ir žaidimų dizainas, prisipažinkime, nėra tokia jau kasdieniška specialybė ir amatas. Kūrybinis darbas mano sfera jau.. Vienuolika metų, per kuriuos išmokau pasaulį priimti savaip. Skelbiuosi, kad esu senamadiškas, daugumoje sferų. Šventai tikiu, kad seni automobiliai yra jėga, pats turiu Žigulį, mėlyną kaip dangus universalą. Kartais kritikuoju kai kurias naujas tendencijas ir technologijas, bet viskuo bent šiek tiek domiuosi, kad galėčiau turėti pagrįstą nuomonę. Nešioju skrybėlę..

Keista, nors visada stengiausi būti kitoks, arba tai tiesiog išeidavo natūraliai, bet dabar noriu būti toks, kaip ir visi. Na, tie norai labiau tokie bendriniai, kaip noras turėti darbą, turėti automobilį kasdienėms reikmėms, nusipirkti patikusius batus, ilgai negalvojus apie kainą ir t.t. Tie bendriniai mano norai virsta siekiais, o siekius tereikia įgyvendinti. Iš esmės gyvenimas man atrodo paprastas dalykas, mėgstu gilintis ir ieškoti priežasčių, o smagiausia tai daryti geroje kompanijoje, diskutuojant apie viską, apie gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad žinau ko noriu ir kaip reikia tai gauti, tereikia laiko ir pastangų.

Nežinau kodėl čia užplūdo toks pasidalink savimi viešai noras, bet kartais visai nieko.

Uoga Bruknė

Ketvirtadienį ryte namai pasipildė viena nauja gyventoja, kuri į nustovėjusį gyvenimą įnešė permainų :] Giminaičiai paliko pagloboti katę, vardu Bruknė. Maždaug penkių mėnesių amželio Rusų mėlynoji Bruknė pas mus jau šeimininkauja kaip reikalas. Man tai vienas džiaugsmas nuo to, nes aš kai užaugsiu irgi turėsiu katiną, mat pusbrolis jau įsigijo, tad vadinasi užaugo..

Tik į naujus namus patekusi Bruknė susirado patogią vietą tarp knygų, kur įsitaisiusi stebėjo veiksmą kambaryje.

Po valandos ji jau visai apsiprato ir jautėsi kaip namie, nors iš olos nebuvo išlindusi, o tame pačiame kambaryje gyvenančiai žiurkei varė baisų nervinį stresą, tad padarėlį teko perkelti į kitą kambarį. Kaip vėliau ir kanarėlę, su kuria Bruknė užsimanė susipažinti atidžiau. O mūsų šuo su kate.. Na, jie kaip šuo su kate. Padarėm išvadas, kad ilgiau pagyvenę jie susibendrautų, nes kol kas privengia vienas kito. Bet vėlgi, katė šuniui taipogi įvarytų kokią nervinę ligą, nes šis jau nebe toks jaunuolis ir žaisti kiaurą dieną jam nebesinori.

Bandžiau katę žaidinti laidu, ant kurio galo yra USB jungtis, bet jai tai visai nepatiko, tad teko pasidaryti senovinį žaisliuką iš kailio gabalėlio (nei vienas gyvūnas dėl to nenukentėjo), ir batraiščio. Pasirodo, kad visos katės (bent jau tos, su kuriomis susidūriau aš), žaidžia ir pramogauja vienodai, mėgsta daug miegoti ir pagraužti gėles. Va dar naktį, tiksliau paryčiais, ji ateina pasimeilinti pas mane į lovą, o jau tas vidinis burzgimas, tai išvis kiečiausias dalykas, kurį tik turi katės :] Taigi, kolei kas džiaugiamės nauja gyventoja ir ji, tikiuosi, džiaugiasi mumis ir neskūs vėliau už nieką.


Vakar dar gi lankiausi Urmo bazėje vykusioje sendaikčių mugėje. Tėtis tai ten ėjo visas tris dienas, po kartą, man užteko valandos, sekmadienį, nes tiksliai žinojau ko noriu ir būtent tą ir radau.

Va kokių stiklinių butelaičių prisipirkau po du litus. Na, tiesa sakant, dvylika jų kainavo 20Lt, tad po du litus pavyko nusiderėti. Šitie dalykėliai puikiai suderės su mano LARP kostiumu. Jau sugalvojau prisipildyti juos skirtingos spalvos alkoholio, vienaip ar kitaip, juk tai įsivaizduojami eliksyrai. Na, gal vieną kitą ir tiesiog kokių sulčių. Visi jau pradėjo indaplovės išbandymus, kiti net po du kart. Reikės visiems padaryti mažus kamštukus, apdrožiant vyno kamščius. Taip pat pabandysiu kai kuriuos paraišiosiu virvutėmis arba odos juostelėmis, šiaip, dėl įmantrumo. Manau, kad taip darydavo, kad sumažintų galimybės, jog buteliukas suskils, atsitrenkęs į ką nors kieto.

Dar bevaikštant užmačiau visai gerus batus, siūtus, kaip sakė, Baltarusijoje, iš tikros odos. Batai mano akin užkliuvo dėl to, jog atrodė labai derantys prie bendro viduramžių stiliaus. Gaila jog nenufotografavau, bet pardavėjai pasisakė jog visada dalyvauja panašiose mugėse, kurių pavasarį apstu, be to, tikiu, kad ir kokiam tai Aleksoto turguje panašius rasčiau. Kainavo irgi ne per daugiausiai - 80Lt, ir dydis atrodė tinkamas.
Auliniai batai man iki šiol buvo didžiausias klaustukas. Siūtis pagal užsakymą kainuotų gyvą velnią, pirkti teatrinius, kostiuminius nenorėjau, nors jie ir gražūs, bet vis tik yra tiesiog muliažas, kuris netikiu, kad laikys. Alternatyva buvo užsisakyti Harley Davidson firmos batus, skirtus motociklininkams, yra visai neblogų variantų, be papildomų metalistinių detalių. Aišku, vėl kainuotų gyvą velnią, bet dėl kokybės nekiltų abejonių o šiek tiek padailinus, užkabinus kokį dirželį, sagtį ir prisiuvus atverstą aulo galą, atrodytu puikiai. Bet, greičiausiai reiks griebti rusiškus čiabatus.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą skelbėme Latvijoje.

Kovo vienuoliktąją išriedėjom iš Lietuvos, su vienu, na gerai, dviem tikslais. Pasnieglentinėti ir skelbti visam pasauliui, kuris tuo metu buvo Latvijoje, apie visų Mūsų šventę!

Maždaug taip atrodytų "Milzkalns" pramogų kompleksas, kaip radau užvardinta.

Kai pagaliau atvažiavome, nesitvėriau džiaugsmu, tiksliai nežinau dėl ko. Gal labai norėjau vėl ridentis kalnais žemyn (ne šitais, buvo ir mažesnių). Oras atrodė puikus, o toks ir buvo išties. Kai, dar Lietuvoje, nuomojantis inventorių paklausė ar reikia stuburo apsaugų, atsakiau, kad aš ne piktybinis ir iškart nevarau nuo statumos.

Besiruošiant.. Geltonakojis yra Mantas, o baltakojė - Dora. Dar kažkur Vykintas blaškėsi, o aš - už kadro..

Lentos net šokinėjo iš nekantrumo, kaip norėjo kuo greičiau kristi pilvais į sniegą ir brūžintis aukštyn, žemyn.
Važiavom keturiese, su tokiu Manto mamos mamamobiliu, kaip aš jį vadinau, bet vietos užtat buvo žmoniškai daiktams ir dar šiek tiek liko mums. Iki vietos sukorėm apie 350km ir buvom suplanavę dviejų dienų veiksmą.

Na, jau turbūt visi girdėjo apie paskutinį šios žiemos mados klyksmą. Ir ne, aš nešneku apie tą klyksmą, kad žiema vis nesibaigia, o apie tai, kad didžiausias pulkas lietuvių suprato, jog kaimynai aplink (latviai ir lenkai), turi pilna slidinėjimo trasų, tad visi, kaip pasiutę puolė vežti jiems savo pinigus, manais, grįždami skaudančiais raumenimis ir (dažnokai), kaulais.. O kurortų savininkai irgi nepasimetę ir nusipirkę lietuviškus kalendorius žino kada pas mus šventės, tad sulaukdami lankytojų iš LT antplūdžio nepasididžiuoja kilstelėti, arba pasmukdyti kainų, čia jau priklauso nuo strategijos.
Milzkalns, šiuo atveju labiau orientuotas į vietinius gyventojus, tad, kaip pasaulietis, aš pasigedau angliškų užrašų, bet čia tik mano kaprizai. Be problemų su darbuotojais susitardavome angliškai, arba linksėdavome, kai jie kažką sakydavo rusiškai :]
Konkrečiai, daugiau apie vietą, kur buvome, galima rasti tinklapyje.

Pirmą dieną jokių nuotraukų nedariau, nes.. Nes ne tas buvo galvoj. Užtat kilau leveliais ir nuo stadijos "o, šį kart nenukritau nei karto", perėjau prie "o, kaip čia buvo, kad nukritau.." 
Vakarop patraukėm į savo keturvietį kambarį, kuriuo net nelabai išeitų skųstis. Sumokėjus tvarkingus 50Lt už naktį, po dienos, kurios metu ne kažką veikei, akys tik ir krypo kur čia batus nusiauti, pavalgyt ir išsimiegot.
Per teliką (kaip gi nepasižiūrėsi), rodė latvišką TV3, tai stebėjomės, kad užsieniečiams lietuvių kalba veikiausiai skamba panašiai, kaip mums latvių.

Sumušėm visą pulką sausainių ir kitokių dalykų, su arbata, nors prieš tai, o gal po to, dar važiavom ieškoti Maximos, bet darom Rimi, ir apsipirkom dar kažkiek pavalgymo. Visi alei vieno studentai, dėl to pigokas ir ekonomiškas valgymas buvo pats tas.

Dora iškart suskubo bloginti, tad aplankykite jos tinklaraštį ir sužinosit daugiau. Ten, beje, pilna informacijos apie snieglentinėjimą, orientuotos į merginas ir, kaip skelbia antraštė: "Blogas apie ekstremalų sportą merginoms ir, rečiau, vaikinams".

Antrą dieną gavosi daugiau vaizdų :]

Džiaugsmo šokis.

Džiaugsmo šuolis.

Daugiausiai dariau taip, tiesiog čiuožinėjau žemyn, bet išmokau daryti posūkius, kad yra pagrindai. Mhm, mhm. Bet vis dar buvau aplipęs sniegu, kas aiškiai pasako, kad tobulėti yra kur :]

Ir pagaliau, antros dienos pabaigoje, kavinėje, aptarinėjom viską, kas vyko pastarąsias dvi dienas. Apie tai šnekos netilo ir važiuojant namo. Visą kelią, visus 350km. Ir važiavom visai ne greitai, nes gausiai davė sniego ir dar gausiau plikledžio, matėm, kaip už mūsų mamamobilio kažkas pradėjo blaškytis ir suktis ratu ant kelio, o mus aplenkęs autobusiukas už kelių kilometrų jau gulėjo pusnyje.
Apibendrinant, jau nusisprendžiau, kad šiems metams persiritus per vidurį pirksiu savo snieglentę. Nes kolei kas, jausmas, kuris kyla kantu rėžiant sniegą buvo maloniausia, ką jaučiau šiais metais.

Šiek tiek paišinių

Apie savo susidomėjimą LARPG (Live Action Role Playing Game) jau rašiau. Šiandien nusprendžiau parodyti šiokių tokių rezultatų. Kolei kas tai turiu kalną sukirptos odos, kurią vieną dieną paversiu į liemenę ir diržus, kuriuos reiks persijuosi per krūtinę ir pasikabinti ginklus ir visokius kitus reikaliukus.

Va taip turėtų atrodyti mano užmanymas (tas kairėj, kur labiau į žmogų panašus). Aišku, mintis kiek nusižiūrėta nuo raganiaus, bet aš turiu tam savų priežasčių, kurių dabar nepasakosiu. Kitą kartą.

Iš daugiau pabaigtų detalių turiu tik antpetį.

Čia, pakeliui dar gimė mintis, sukurti burtininko Elementalisto kostiumą. Ten iš spalvotų akmeniukų jo ant jo rankos susidarome įspūdį apie keturis elementus. Šis vyrukas kiek primena Assassins Creed veikėją ir.. Ir tam neturiu jokio pagrindo, tiesiog kapišonas ir balti atlapai jau tapo tam tikra klišė.

Įsivaizduokit mane, vidury miško, šitaip apsitaisiusį ir šaukiantį užkeikimą ar kokį tai prakeiksmą.. Žinau, šiurpai per kūną eina..

O čia mintis Elementalisto pirštinei. Toks ratukas su runom ant delno, o centre arba koks simbolis arba dar įdomiau būtų tiesiog skylė, kad magija tiesiai iš delno galėtų sklisti. Magiškųjų ženklų ir runų specialistai, nepykit, nes ten paišiau belenką, kas ant minties užėjo, tikiuosi neparašiau kokio keiksmo..
Visa ta kostiumo gamyba ir vėliau personažo atžaidinėjimas man atrodo pasiutusiai smagiai ir įdomiai. Jau seniai seniai mėgstu fantasy o ir mano, kaip žaidimų dailininko vaizduotė pilna visokių keistų dalykų. Ar kada mąstėte kokie žmonės kuria tokius filmus kaip Žiedų valdovas? Visi jie savo lygio pakvaišėliai, veikiausiai dauguma mokyklose buvo kitokie, bet dabar jie super laimingi, nes atrado savo nišas. Kažkas panašaus nutiko ir man.

Tiesa, šiandien dar buvau piešti, nes piešti reikia ir reikės visada. Kauno dailės fakultete, du kart per savaitę, vyksta vakarinis piešimas. Dar prieš išvykdamas mokytis į Malaiziją lankydavau tuos užsiėmimus. O dabar tai puiki proga pamankštint rankelę. Jei randasi susidomėjusių - brūkštelkit.

Keli labiau pavykę darbai. Bet dar trūksta iki to, ką sugebėjau krėsti su anglimi ir popieriumi antrame skulptūros kurse. Šiuo atveju paišymas panašus į sportą ir, tikriausiai, į visas kitas aktyvias veiklas, nes daugiau laiko tuo neužsiimant, vėliau reikia atgauti formą ir nesustojamai praktikuotis.

Ko reikia norint pasikviesti svečius.

Kad pasikviestum draugus pas save, pažaisti stalo žaidimo, reikia jiems leipti neiti į paskaitas ir pažadėti, kad pamaitinsi. Ta ir ne kita proga atsikėliau prabudęs 9am, beveik be žadintuvo iškart šokau iš lovos. Kadangi šeima darbuose ir mokyklose, visas butas teko man ir man vienam.
Po to, kai sutvarkiau visus namus ir pradėjau ruošti maistą, pasitvirtino (dar kartą) keli dalykai apie mane virtuvėje, vienas iš jų - tai, kad iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo daug paprasčiau nei yra iš tikro.. O apie kitą dalyką apačioje.

Nusprendžiau paruošti bulvių apkepą, taip, be mėsos, kažkodėl pastaruoju metu vis dairausi visokio maisto su mažiau arba be mėsos. Ne, čia nieko iš esmės nereiškia, nes vienas iš didžiausių vasaros malonumų man vis dar yra suleisti dantis į storą, sultingą mėsos kepsnį, bet kasdienai norisi kažko.. šviežesnio?..  Gaminau pagal šį receptą. Bet aš tai tikiu, kad geras virtuvės meistras visada turi šiek tiek improvizuoti, ypač jei trūksta kokių tai produktų arba gamybos procesą galima pagreitinti..

Pirmiausia tai bulvių nuskutau daugiau nei pusę kilo, nes maitint reiks ne tik draugus, o ir piktą šeimą, kurie grįš namo ir bus dar piktesni, jei sužinos, kad jiems nieko neliko. Antriausia, tai bulvių rankom nepjausčiau, o pasinaudojau virtuviniu kombainu. Vyrams patinka galinga virtuvinė technika.. Ką čia ir bepridursi, o dar mes elgiamės taip, kad bulves iki besisukančio peiliuko stumiam ne specialiu grūstuvu, o pirštais :D

Gan greit supratau, kodėl recepte rašė jog bulves reikia supjaustyti 1-2mm storio blyniukais, nes tada galima viską užpilti grietinėle ir ji gražiai nubėga. Man gi pasiutusiai greitai pavyko prisigaminti popieriaus storio žalių traškučių, kurie bematant sulipdavo ir vėl suformuodavo cielą bulvę. Bet greit radau išeiti (improvizacija, kaip minėjau), visus prieskonius ir pagardus sudėjau į padažą, kuriuo karts nuo karto perliedavau bulvių sluoksnius.

Šitaip suformavau savo pyragą, apibarsčiau sūriu ir pašoviau į orkaitę.. Labai didžiuojuosi, kad nepamiršau kepimo indo prieš tai ištepti sviestu :]
Gaila, jog nenufotografavau kai jau valgėm, bet patikėkit manim, atrodė daug gražiau ir skaniau, nei buvo išties. Tiesa sakant, išėjo bulvių kūgelis, kuriam trūko prieskonių ir šiaip skonio. Bet paskiau išsiaiškinau kur buvo mano klaidos.
Klaida numeris vienas: jei parašyta, kad reikia dėti grietinėlę, grietinėlę dėti ir reikia, o ne grietinę.
Klaida numeris du: bulves vis tik reikėjo pjaustyti blyneliais, o ne traškučiais.
Klaida numeris trys:... Na, jei nežinai ar bus skanu, negamink didžiulio kiekio, kurį teks valgyti kelias dienas.
Bet mano sesulei, mėsos nevalgytojai, visai patiko šitas reikalas, tai turės džiaugsmo dabar viską suvalgyti :]


Pagaliau pramokę taisykles pradėjo žaisti žaidaliuką, pavadinimu Smallworld. Apie taisykles nesiplėsiu, nes apie jas jau ir taip išsiplėsta visur internete, net lietuviškai. Mūs kompanija tokia buvo (žinoma, neskaitant manęs), ne prie stalo žaidimų linkus, tad visiem tai buvo pirmasis kartas ir visi pradžioje buvo susižavėję, kai aiškinau, kad čia yra antrojo levelio žaidimas, imant skalėje, kur Alias yra pirmo levelio, o Warhammer trečiojo.

Pirmasis žaidimas vyko ne rimtai, tol kol visi įsikirtom taisykles, tad antrajame raunde prasidėjo jau rimtos varžytinės. Džiaugiuosi, kad pavyko įsigyt šį stalo žaidimą, beje pirkau Kauno Akropolyje, Hobby shope, tai dar su pardavėju gal dešimt minučių dalinomės bendrais interesais ir tauškėm tik tam tikram žmonių ratui (geek'ams), suprantamais žodžiais.

Žaidimas vyksta nelabai nuspėjamai, o unikalus rasės ir jų galios kombinacijos derinys visada pateikia dar daugiau peno strategijoms ir planams. Fantasy pasaulis atvaizduotas šmaikščiai ir gan taikliai, bet nepasakyčiau, kad idealiai klijuojasi prie žaidime vykstančio veiksmo. Manau nieko neprarastume, jei žemėlapį pakeistume į nuošalią planetą, o orkus į Space Marines. Norėtus ateityje sulaukti žaidimo išplėtimo su daugiau galių ir popierinių ikoniukų, nes Smallworld nėra toks, kurio norėtusi žaisti tris partijas iš eilės, o po to dar ir dar. Žaidimo trukmė priklauso nuo žaidėjų skaičiaus, sakykim, kad vidutiniškai truks 30-50min, gerai įsipaišo į smagų vakarą su draugais. Tik visi baisiausiai nervinosi, kad aš greit ir daug skaitydamas, žaidimo metu, įsiminiau visas galias ir rasių sugebėjimus ir, ale, pasirinkdavau geriausius variantus :D Mhm, gaila, tik, kad nei kart nelaimėjau :]

Apie ką aš čia.

Negaliu dabar atsidžiaugti naujuoju tinklaraščiu. Persikraustymas buvo visai neskausmingas, nedingo jokie komentarai, kaip maniau anksčiau, o visiems skaitytojams tereiks pasikeisti seną adresą naujuoju.
Norėjau naujos išvaizdos, kuri būtų ne kaprizinga, o svarbiausia, baltasis rašymo ir skaitymo laukas dideliausias ir plačiausias, todėl bus galima dėti didžiules nuotraukas. Taip vat!

Apie viską, po truputį

Užbaigiau, užbaigiau, užbaigiau, pagaliau užbaigiau beveik mėnesio trukmės darbą fabrike. Taip, žinau, jog sakiau, kad niekad nebedirbsiu fabrike, nes, ale, menininkui nelygis, bet.. Bet buvo darbo ir gerai sumokėjo, tai teko nepasipuikuoti. Tas laikas, dirbant masinės gamybos aplinkoje, su proletariatais :] buvo labai sveika ir naudinga patirtis. Dėl to, jog dar kartą suprasčiau, jog toks darbas ne man ir.. Ir veikiausiai vėl suprasčiau, kad toks darbas ne man. Kas buvo tas, dabar, lai, mano gyvenimas grįžta į senesnes vėžes, kuriomis irgi tikiuosi per ilgai neriedėti. Čia galima banaliai pakartoti frazę, kad gyvenimas nestovi vietoje, bet kai kurie dar tą vežimą visaip stumdo, kad tas dar mažiau stovėtų, taigi paskui ir išeina visokios staigmenos ir tenka aiškintis ką ir kodėl darai.
Bet grįžtant prie tos nelemtos kasdienybės ir rutinos, kurią dauguma menkina, bet pasijunta tokie bejėgiai, kai jos nebelieka.. Nusprendžiau pradėti atostogas iš naujo, todėl kovo 11tą išvažiuojam keliom dienom pasnieglenčiaut į Latviją. Baisiai laukiu kol vėl užsiropštęs ant kalno galėsiu čiūžuoti žemyn, nes jau taip išmokau nusileist nei kart nenukritęs, tai smagumas tik prasideda, he he..
Viso to, aišku, nevyktų, jei manęs nebūtų pakvietę draugai, bet apie tai . Ta proga dar nusipirkau Jurgos albumą, kurio mp3 klausau jau kurį laiką ir pamačiau didžiulę neteisybę, mano, kaip vartotojo atžvilgiu. Aš visada muzikos klausau mp3 formatu, savo grotuve, kur bebūčiau, bet albume visos dainos užslėptos ir sukištos į spec grotuvą, iš kurio nieko net neįmanoma persikelti į kompiuterį. Net neabejoju, kad įmanoma muziką nuripinti ir konvertuoti į mp3 failus, bet nei žinau kaip, nei noriu tai aiškintis. Belieka parsisiūsti nelegalią albumo kopiją ir nusipirkti patį albumą, kurio, iš CD, greičiausiai, niekad ir neklausysiu, bet sąžinė bus rami. Teisybė tai ar neteisybė - nežinau. Manau, jog sumokėjęs už muziką, turiu teisę su ja žaisti kaip tik noriu, žinoma, nesidalinant kopijomis su kitais.
Dar gi aną dieną nusipirkau mažą tuntą knygų ir stalo žaidimą Smallword.

Apie knygas plačiau gal kitą kartą, kaip ir apie žaidimą, nes dar nespėjau išbandyti, bet jau greit teks :] Kad prisiviliotum draugus pažaisti reikia liepti jiems bėgti iš paskaitų ir dar prižadėti, kad paruoši maisto..