Mėnuo Juodaragis

Apie ši renginį sužinojau kai graudenausi vienai pažįstamai jog per savo organizacinę veiklą baisiai pasiilgau gerų festivalių, kuriuose bučiau atsakingas tik už savo, kaip dalyvio kailį. Taigi, gavau rekomendaciją nuvykti į Mėnuo juodaragis (toliau MJR). Kelionę suplanavau daugiau nei mėnėsi prieš renginį, neilgai trukus susirinko ir pilna įgula.



Mėnuo juodaragis - tai 11-asis nepriklausomas post-folkloro, alternatyvios muzikos ir
šiuolaikinės baltų kultūros festivalis. Taip jį apibūdina organizatoriai. Aš pasakyčiau jog tai kitoks festivalis, nei mūsų Lietuvėlė įpratusi priimti ant savos žemelės. Nuvykome tenai penktadienį, popiet. Be didesnių užlaikymų galėjome įvažiuoti į salą, kurioje vyko visas veiksmas. Nesunkiai radau tikrai gerą vietą automobiliui, gan greit susiradome ir vietas palapinėms, kempinge. Žodžiu, įsikurti pavyko išties neblogai. Tiesa, norintieji atvykti į salą galėjo jau ketvirtadienį.
Pirmasis muzikantų pasirodymas, kūrį pamatėme, buvo grupės pavadinimu Pievos. Atvykęs į festivalį nežinojau nei vienos ten grosiančios grupės, na, išskyrus A. Mamontovą. Ir.. Muzika tikrai nelikau nusivylęs. Modernus folkas, sklindantis gyvu garsu yra tikrai tai, ko norėsiu klausyti dar ir dar, štai tokias išvadas padariau gan anksti.





Bet MJR pilnas ne tik muzikos. Asmeniškai, jau su ironija pradėjau žiūrėti į prierašus po kuo įvairiausių festivalių pavadinimais "muzikos ir meno festivalis". Taigi, rengti muzikos ir meno festivalius darosi madinga. Nežinau kiek ten to meno būna kituose, bet šiame šiek tiek buvo. Amatų kiemelis, taip vadinosi krautuvėlių ir dirbtuvėlių apsupta aikštelė. Tiesa sakant, neradau nieko suvenyriško, ko būčiau tikrai įsigeidęs nusipirkti.. Na, bet vistik užsilipinau lipduką ant automobilio. O buvo ten tiesa sakant ir ne per daugiausiai visko. Na, kaip tokiam festivaliui tikrai tikėjausi gausesnės meniniku kompanijos, daugiau krautuvėlių, workshop'ų ar kažko tokio..




Gyveni sąlygos buvo gan neblogos. Neskaitant, žinoma, viešųjų WC.. Vietoje pardavinėjo maistą (šiltą, tiek mėsišką, tiek vegetarišką), gėrimus, alus kainavo po 5lt. Vietoje nieko pirkti kaip ir neteko, na, tik vieną alaus, kad vėliau turėčiau stiklinaitę.

Apibendrinant, arba tiesiog šnekant normaliai, o ne pliurpiant, kaip viršuje. MJR tikrai vertas dėmėsio renginys, jei Jums patinka alternatyvi muzika ir žmonės. Norite ir mėgstate pasilinksminti, susipažinti, pasiklausyti, sužinoti, nusipirkti ir kitaip papramogauti. Tiesa, tik grįžęs į Kauną sužinojau, jog praleidau Hansa dienas, renginį kuriame taip pat velniškai norėjau apsilankyti. Taigi, labai nesmagu, kad šios dvi datos bėga viena kitai skersai kelio. Pasidarė aišku kur dingo dalis amatininkų.
MJR puikiai tinka pradėti atsisveikinimo su vasarą ritualą, tad įtrauksiu jį į savo kelionių maršrutą ir kitais metais.

The Dark Knight

Gaila, kai geri filmai baigiasi. Panašiai jaučiausi po Star Wars: Episode III - Revenge of the Sith premjeros. Kai žinai, jauti jog filmas užgniaužė visus smegenų kanalus, bet kartu ir gaila, jog jį jau pasižiūrėjai. The Dark Knight buvo filmas kurio laukiau ilgą laiką, kiek pamenu antras toks, po jau minėtojo Star Wars. Internetas kelis mėnėsius prieš premjerą buvo pilnas vaizduotę kurstančių reklaminių paveikslėlių, kūrėjai net paleido suktis tam tikrą Džiokerio užuominų žaidimą. Daroma viskas, jog būtų masinami tiek fanai, tiek iš anksto kritiškai žiūrintys į šį filmą žmonės. Ir, tada nutiko tai, ko negalėjo prognozuoti niekas. Vienas iš didžiausių filmo talentų, Heath Ledger mirė. Spauda tvirtino kad tai įvyko jo viešbučio kambaryje, kai Heath perdozavo narkotikų. Prisipažinsiu, jog specialiai nesidomėjau jo mirties priežastimis, bet vėliau perskaičiau straipsnį, kur buvo tvirtinama, kad tai buvo ne narkotinės medžiagos, o miego piliulės. Tiesą sakant, vieno iš pagrindinių aktorių mirtis sukėlė dar didesnį susidomėjimą filmu ir pranašavo Tamsis riteriui dar didesnę sėkmę.
Ir, pagaliau, tai įvyko. Pasaulinė premjera!!! The Dark Knight iškart šoktelėjo tarp geriausiųjų. Įtakingiausioje internetinėje fimų duomenų bazėje IMDB The Dark Knight gavo 9.7 įvertinimą ir pakilo į ketvirtąją vietą tarp geriausių visų laikų filmų. Bet, žinoma, odisėja tuo nesibaigė. Tamsos riteris pasiekė naują rekordą, mat JAV, vienu metu buvo parodytas net 4.366 tūkst. kinoteatrų. Tuomet, į vidurnakčio sesansus buvo parduota bilietų už 18.5 mln $. Per visą pirmąją premjeros dieną filmas uždirbo 66.4 mln $. Kelių dienų laikotarpyje TDK šoktelėjo į pirmąją vietą IMDB topuose. Žinoma, tai buvo laikina, bet tikėtina, jog baisiai malonu filmo kūrėjams ir visiems gerbėjams. Ir pagaliau, per premjeros savaitgalį TDK surinko net 158,4 mln $, sutriuškindamas pelningiausios visų laikų premjeros rekordą, anksčiau priklausiusį Spider Man 3. Stulbina, bet netgi tai nebuvo pabaiga. TDK sumušė dar vieną rekordą pelningumo srityje ir surinko 200 mln. $ per penkias dienas, nuo filmo pasirodymo, aplenkdamas ankstesnius rekordininkus: Spider Man 3, Star Wars Episode III ir Pirates of the Caribbean: Dead Man’s Chest, kuriems pasipuošti tokiais skaičiukais prireikė aštuonių dienų. Jau nebesustabdomai triuškindamas rekordus ir tuštindamas fanų kišenes TDK per dešimt dienų surinko 300 mln. $. Per rekordinį aštuoniolikos dienų laikotarpį uždirbo 400 mln. $. Kas baisiausia, tai tęsiasi ir dabar. Anot vienos pelningiausių filmų skaičiuoklės Tamsos riteris nutūpė antrojoje vietoje. Įdomu kuriam laikui?

Taigi, šitokia įžanga ir tik apie filmo populiarumą ir pardavimus, toliau seks jau mano asmeninė nuomonė apie šį kūrinį.




Sulaukiau. Pagaliau. Jau. Ooo, prasidėjo.. Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, kai pagaliau baigė rodyti reklamas. Beje, dar niekad taip netroškau, kad jos kuo greičiau pasibaigtų. Filmas buvo apipintas gandais, apkabinėtas milžiniškais skaičiais, kas dar labiau skatino jį pamatyti. Kartojuosi, bet puikūs reklaminiai triukai.
Juosta susukta taip, jog prasideda neilgai trukus po Batman Begins. Gotamas iš esmės yra valdomas nešvarių pinigų, kurie yra valdomi mafijos. Taip, nėra jokiu antgamtiškų super blogiukų, kurie telekinetinėmis ir kitokiomis galiomis griauna pasaulį, tuo Gotamas ir žavus, jog kiekviename personaže gali įžvelgti, teigiamą ar neigiamą, bet žmogiškumą, daugiau ar mažiau pats diagnozuoti psichinį sutrikimą. Tuo filmas ir yra natūralus, bet kartu vežantis. Beveik viskas, kas būtina yra paaiškinama ir pagrindžiama. Kodėl Džiokeris yra Džiokeris, kodėl Betmeno kostiumas neperšaunamas, net ir kodėl buvo atidėta rusiškojo baleto premjera. Kupinas veiksmo ir puikių kadrų filmas, kuris dar kartą ir dar stipriau transformuoja Betmeną į tikrą Tamsos Riterį. Beje, už šiuos filmus mes turėtume dėkoti ir vienam vyrukui, vardu Frenkas Mileris. Tai jis pavertė Betmeną iš 1930 metų" žmogaus šikšnosparnio" į tamsų, rimtą ir dėmėsio vertą herojų, savo grafinėje novelėje Batman: The Dark Knight.

Nerekomenduočiau toliau skaityti tiems, kas ruošiasi pamatyti The Dark Knight. Bus atskleistos siužeto detalės.


Šnekant apie filmą neminėti jo režisieriaus yra mažų mažiausiai nepagarba. Christopher Nolan, tai iš jo pasaulis dabar tikisi dar daugiau kuo puikiausių kino juostų.
Asmeniškai manau, jog geriausias rezultatas gaunamas tada, kai scenaristas pats tampa savo filmo režisieriumi. Taip jis gali dar tiksliau papasakoti savo viziją žiūrovui.
Dabar mes išvydome tris, kai kuriems jau pažįstamus, veikėjus, bet naujais veidais. Sutinku, kad savo laiku T. Burtono režisuotame Batman, Jack Nicholson atliko puikų psicho vaidmenį. Bet tai, kaip tai atliko Heath Ledger, dar niekas nebuvo padaręs. Viskas, VISKAS nuo jo randų, kuriuos Džiokeris nuolat čiaumoja, iki riebaluotu plaukų sruogų ir blevyzgojimų kodėl jis "toks rimtas" atlikta fantastiškai. Kaip minėjau anksčiau, TDK viskas yra paaiškinama. Džiokeris apturi baisiai įdomų dialogą su Harviu Dentu, ligoninėje, kur išrėžia šiam visą savo pasaulėžiūrą. Chaoso agentas, kaip jis save pavadino. Mėgavausi su didžiausiu malonumu. Freak'as, kokių reta. Tikiu kiek tokio vaidmens atlikimas pareikalavo jėgų iš aktoriaus...
Bet, kaip pradėjau sakyti draugams: Ledgeris nemirė, jis pasiekė šlovės viršunė ir iškeliavo į slaptą salą Havajuose, pas Elvį, Bob Marlėjų ir Tupaką, kur visi dabar gyvi ir mėgaujasi poilsiu.
Žiūrėdamas filmą tikėjausi kiek kitokios veiksmų sekos. Kartais atrodė, kad pagrindinis filmo veikėjas yra Džiokeris, o ne Betmenas. Batman Begins Nolanas sėkmingai papasakoja mums kodėl ir kaip Briusas Veinas tampa Betmenu. TDK maniau išvysiantis Betmeno nuopolio istoriją. Sutinku, kad parodoma kaip Briusas supranta, kad jo jau lyg ir nebereikia, užsimano išeiti į pensiją. Bet peeeer truuumpaaai. Briusas klauso Reičel ir Dento pašnekesio, suprask, jis jau sumetė, kad Betmeno nereikia. Pasėdėjo vienas tamsoje pusę minutės ir patvirtino savo spręndimą. Veiksma sukasi apie piktadarius ir Dentą, o Briusas su savo dramomis lieka už kadro. Žinoma, papildomi dialogai ir monologai labai ištemptų filmą, o čia buvo tik mano pastebėti trūkumai.
Harvis Dentas. Veikėjas, kuris iki premjeros buvo laikomas didžiausio paslaptyje. Ir suprantama kodėl. Tamsos riteris dar kartą mosteli skraiste ir neria į daug subtilesnę istoriją, nei 1989m. Betmeno. Gotamo meras, šviesulys, kuris sėkmingai kovoja su nusikaltimais ir be kaukės! Sakytum, kai nusikaltėliai mafija, tai ir kaukių nereikia, bet kai čia įsimaišo vienas freak'as, neapsieinama be kito "išsigimėlio" (Džiokerio tekstas iš filmo: "You'r just a freak. Like Me!"). Harvis Dentas siekia sąjungos su Betmenu. Ir atrodo dėl vieno ir to pačio altruistiško tikslo - Gotamo gerovės. Štai čia ir kyla visos Briuso dvėjonės, ar jis vis dar reikalingas, kaipo kaukėtas "didvyris", kurio dalis žmonių tokiu tikrai nelaiko. Betmenas paaukoja viską, rašydamas žodį viskas, ir noriu pasakyti, kad VISKĄ! Dėl Dento ir Gotamo ateities jis atiduoda savo mylimą moterį, Reičel, mirčiai į nagus. Taip pat ketino prisipažinti viešai apie savo slaptąją tapatybę. Ir, kai pagaliau Dentas jau pradeda sukti dviveidžio link, žinoma, viso šito nebūtų įvyke be Džiokerio pastangų, mes sulaukiame to momento, kai visi žinome kas atsitiks vėliau, bet visviena žiūrime ir gėrimės, bandydami save įtikinti, koks netikėtas siužeto posūkis tai buvo.
Taigi, TDK nėra toks filmas, kūrį minint visų pirma išskiri spec. efektus, ar "kietą" betmobili. Veiksmas nuolat sukasi apie tris veikėjus ir jų įtaką vienas kitam. Betmenas tampa silpnesnis, suminkštėja jo, visais laikais, nepažeidžiamieji šarvai, matome nuriedėjusias ašaras. Džiokeris tampa visiškas maniakas, su visais būtinais atributais ir bruožais. Dentas nupuola, kai pamato, kad jo politinei vizijai nelenta tapti realybe ir, kai praranda mylimąją. Filmas mums parodo kokia svarbi ir lemtinga gali būti apsispręndimo teisė, veiksmo ir atoveiksmio dėsnį ir pasirinkimo kainą. Ne bereikalo TDK priskirtas ir draminis žanras. Žadama kruva oskarų ir kitų apdovanojimų.
Žinoma, kaip vaikėzui, užaugusiam su Betmenu ir kitais super herojais, filmas nepatikti tiesiog negalėjo. Buvo momentų, kurie užkliuvo, bet mėgautis jie tikrai netrugdė ir paskendo bendrame gero konteksto katile. Juolab, kai šiais laikais taip reta išvysti tikrai dėmėsio verta filmą, ant kurio su pasididžiavimu galėtum užkabinti Holivudinio kino etiketę. Daugiau tokių ateityje, bus ką anūkam parodyti.

Papildymas: šiuo metu The Dark Knight IMDB 250 geriausių filmų saraše užima trečiąją vietą.

Žvelgiant į rudenį

Pamažu, bet sėkmingai braukau įvykius, renginius, susitikimus, bei kitas dienas iš savo kalendoriaus. Liko juk tik mažiau nei mėnuo iki rudens semestro pradžios. Laukiu to, lyg kokio išganymo. Atrodo, kad ims ir išsispręs viskas, kas šiuo metu manęs netenkina. Žinau, kad pats viską turiu išspręsti, bet va dabar atrodo, kad viskas susitvarkys savaime, su tuo vienu skaičiuku 9, kuris reikš jog jau rugsėjis.
Ištiesų, pavargau. Pavargau nuo visos tos vasaros, vasarinės veiklos ir dar kažko. Gal aš tiesiog pavargau nuo savęs?
Naujaisiais mokslo metais laukia daug naujų dalykų, išukių ir, žinoma, dar daugiau darbo. Šiuo metu jaučiu, jog esu pasirengęs visą tai priimti. Pasirengęs ne tik priimti, bet ir sėkmingai susidoroti.
Bet kartais, kaip kokiam mažam padariūkščiui norisi sulysti į kampą ir beviltiškai kvyktelti, jog ir jis turi jausmus, nėra amžinas, jo sveikata genda ir mintys būna pasyvios. Ir labai dažnai, tikiu, kad ne man vienam, tokioje situacijoje yra atsakoma, pats sau atsakai, kad tiesiog tam dabar nėra laiko.

Flasko is back!

Taigi, taigi, po ilgokų apmąstymų supratau, kad blog'inimas man reiškia išties daug ir atsisakyti jo visiškai negaliu, kaip buvau nusprendęs anksčiau. Truputėlį daugiau nei metus dėsčiau mintis Flasko blog'e. Dėl tam tikrų aplinkybių, kurias paaiškinau paskutiniame įraše, nuspręndžiau savo blog'ą uždaryti.
Buvo tikrai ne viena akimirka, kai norėjau kažką parašyti ir paleisti į interneto platybes, bet grįžti į senąjį blogas.lt nebesinorėjo. Todėl kas buvo - pražuvo, Flasko grįžta su nauju projektu, kuris bus dar geresnis. Mano naujasis blog'as bus tikrai įdomesnis, turiningesnis ir visoks kitoks -esnis. Nebebus nuobodžių, snobiškų svaičiojimų apie tą ir aną. Talpinsiu kuo įvairiausias įvariausių dalykų apžvalgas, kaip ir anksčiau reikšiu savo nuomonę vienais ar kitais klausimais, stengsiuos pateikti savo pasaulį pro savo akinius. Tikiuosi, kad bloggeryje pavyks išleisti į pasaulį pirmąjį didesnį, savo dabar rašomą, literatūrinį veikalą. Tai tiek pradžiai. Tikiuosi, kad senieji mano skaitytojai priims pasikeitusį flasko, o naujieji - pamėgs.