Mėnuo Juodaragis 2010 - Organizuojamės!

Pavadinimu lyg viską ir pasakiau.
Bet vistiek rasiu, ką pridėti, kitaip ir nebūna. Kai lankiausi MJR prieš dvejus metus, likau su labai smagiais prisiminimais. Praeitais metais nebuvau, nes gyvenau kitoje pasaulio pusėje ir tuo metu buvo labai gaila.
Bet šįmet turiu rimtų ambicijų nuvažiuoti ir pasibūti vėl. Beje, prie mano kūno dar prisegta medžiaginė renginio apyrankė, kuriai greit sukaks dveji metai. Net juokinga, kiek nuotykių buvo man dėl jos kilę.

Renginio, kuris vyks rugpjūčio 27-29 dienomis, programą pradėsim jau išvažiuodami iš Kauno, susipakavę į mano mėlynąjį padangių pegasą!

Planuojamas ekipažas penki žmonės. Prasitarsiu, kad dar turim porą laisvų vietų, tad norintys žinot pas ką kreiptis. Reikės sukurpti tik trumpą motyvacinį laiškiuką ir užpildyti kelis lapus popierinių formų..

Nuvykę susikursim stovyklavietę, kažką panašaus į tokią, o viskas, kas bus toliau.. Na, kaip sako, kad laikas parodys. Daug visokiausių koncertų ir turiningų renginių. Jau turiu galvoje kelis laužo receptus, kuriuos tikrai išbandysiu, jau neminint laužo arbatos.
Trūks, plyš, bet šiemet tikrai ten nuvažiuosiu.

E Trys

Kaži kaip neturėjau nuotaikos domėtis tuo, kas buvo parodyta pirmąją E3 dieną, bet šiandien nusprendžiau skirti pusdienį E3 video medžiagos peržiūrai ir.. Ir visokios kompiuterinės mantos perrašymą į DVD, šitaip atlaisvinant HDD, vis kažkas naudingo..

Super maloniai nustebino Ubisoft. Juos mėgstu nuo anksčiau, nuo daug anksčiau, bet maždaug nuo tada, kai jie pradėjo daryti kokybiškus žaidimus, veikiausiai mano meilė Ubi prasidėjo nuo Pince of Persia Sands of Time..
Per daug nesireklamavę Ubi žengia labai įdomiu ir iš pirmo žvilgsnio perspektyviu keliu. Mano galvoje sumaištį kelia Motion Design video. Galima sakyti, kad nieko naujo, taip mes jau ilgokai turime Wii. Atvirai tai man Wii niekad nepatiko, dėl to jog aš kiek seno sukirpimo žaidėjas o ir dar nemačiau nei vieno žaidimo išleisto Wii konsolei, kuris man patiktų (tikrai domėjausi ir neradau). O tas paprasčiausias tenisas, golfas ir kitas mosikavimasis lazdele mane vertė jaustis kvailai žaidžiant. Žinojau, jog judesio žaidimai turi potencialo, bet mano poreikiams jis buvo neišpildytas. Kol praeitais metais, per E3, Microsoft pristatė pristatė savo atkirtį Nintendo. Project Natal nereikalavo rankose laikyti nieko. Vėl kraštutinumai, sukioti imituojamą vairą ar švaistyti oriniu pagaliu man taip pat neatrodė solidu. Maža to, MS apskelbė, kad Natal įrankiai JAU išdalinti žaidimų kūrėjams ir Natal, dabar jau pavadintas Kinect, apskristai, nėra burbulas ir vėl galima tuo įsitikinti.
Grįžtant prie Ubisoft, Motion Design video gan daugiareikšmiškas, viskas, ką šneka užsidegę dizaineriai skamba gražiai, kartais matome kompaniją žaidėjų, striksinčių aplink kažką, kas labai panašu į Wii Balance Board lentą. Kitame siužete kažkas slidinėja ir vartosi prieš televizorių, šalia kurio stovi Xbox 360. Dar gi vėliau pulkelis žmonių bėgioja sode su plastmasiniais šautuvais.. Na, pastaroji žinutė kol kas tikrai absurdiška.. Bet all in all, kai pamačiau Child in Eden (vėl tų pačių Ubi), tikrai buvau netekęs žado. Pamačiau kažką, naudosiantį judėsio žaidimą (gal jau reikia brandinti tarmiškai teisingą terminą, ką?) ir man patinkantį išpildymą.
Pasvajokim, bet koks kaifas būtų atsistoti ir pasinerti į žaidybinį transą (angliškai būtų "immersion"), prie tokios sienos, žibant tokioms spalvotoms formoms ir grojant electro..


Dar viena įdomybė iš po Ubio skverno dovanoja jiems inovatoriškiausios E3 pasirodžiusios kompanijos vardą , bent jau mano akiratyje, tai tikrai. Jau darosi nebeįdomu kurti žaidimą, kuris teiktų vien pramogą. Aukštenis laiptais šioje industrijoje yra mokyti ir kitaip suteikti žinių, bei, kaip matome, palaikyti gerą sveikatą. Galbūt ateityje daug kur bus taikomas žaidimo principas, štai, kad ir pas gydytoją ar šiaip darbe. Kodėl gi ne? Juk ateitis visada būna visai kitokia, nei mes ją matome fantastiniuose filmuose.


Kažkur jau matytas, kažkur jau bandytas, bet prikeltas naujam gyvenimui Battle Tag. Man šis projektas atrodo silpniausiai ir kol nemačiau video, tol maniau, kad čia kažkoks pokštas. Taip, iš pradžių būtų smagu, bet čia bandymas šaudymą perkelti į nesmurtinį kontekstą. Paprastai kai aš turiu rankose pistoletą, tebūnie tai tikras ginklas ar replika kompiuterio ekrane, aš noriu nušauti kitą asmenį, o ne pabėgioti nuo vienos dėžutės prie kitos ir šaudyti į taikinį. Bent taip mąsto dauguma žaidėjų. Be to, reikėtų pirkti krūvą plastmasės, kuri gali greit pabosti nes turi tik kelis žaidimo variantus.

---
Maniaplanet. Viskas labai aiškiai parodyta video klipe, tad net nežinau ką pridurti. Simply good.

---
Nieko negaliu padaryti, Ubisoft projektai tiesiog atrodo gerai, nors tu ką. Project Dust. vienas iš tokių, kurie vėl atrodo nestandartiniai. Jau pasiilgau žaidimo, kur veikėjas nebūtų super didvyris, raumeningas ir viską galintis. Tie paprasti veikėjai, darantys didelius dalykus turi žavesio. Panašiai ir Project Dust. Ar valdysim kažkokį polonezietį su kauke? Ar jis paprastas tribesman'as, galintis formuoti landšaftą? Nežinia..

---
Tiesa, Ubi dar pristatė Assasin's Creed: Brotherhood. Nežinau, jei vadovaujantis senu ir patikrintu stebėjimu, tai geri tęsiniai turi išeiti bent jau po kelerių metų, nuo savo pirmtako. Visi žinojo kas gali būti patobulinta Assasin's Creed II žaidime, bet ko tikėtis iš trečiosios dalies aš net nedrįstu įsivaizduoti. Naujos serialo serijos, bet šį kart nuotykiai tęsis Romoje?..

---
Pagal naujausias madas, save gerbianti studija turi turėti po sparnu AAA šaudyklę, skelbiančia, kad Amerikos armija gali užvaldyti pasaulį ir sugauti visus teroristus bet kada ir bet kur. Gal tik tingi. Ghost Recon: Future Soldier man dar kartą primena, kad reikia paskaityti Tom Clancy romanus.

---
Dar viena įdomi patirtis žada būti Shaun White Skateboarding.


* * *

Mafia II Jau anksčiau rašiau kodėl laukiu šio žaidimo. Dabar gi, bežiūrint dar vieną treilerį sukilo nostalgijos jausmas. Išties Mafia II kažkaip sugebėjo sukelti nostalgiją, tai vienas iš žaidimų, kurie apeliuoja į tikrovišką iki tam tikros ribos, realybės atvaizdavimą. Pasiekus tam tikrą ribą, ją peržengti, kol kas, yra labai sunku. Kalbu apie imituojamus natūralius veikėjų judesius, vaizdo intarpų metu, jie vis dar negrabūs, kampuoti ir kitaip kaip krenta į akis. Bet tai man ir patinka, nes primena visus senus ir gerus žaidimus, kuriuose tie judesiai tokie pat kampuoti ir robotiški. Ir šiaip, kaip gi galima nesižavėti Cosa Nostra?

* * *

Vienas dėstytojas kartą pacitavo minti: "kad žaidimas būtų sėkmingas, jis turi turėti ninzių, piratų arba zombių".
Deadliest Warrior turi viską!  Visai ambicingai man atrodo šis mažo kalibro projektas, netgi įdomiau nei Street Fighter.

* * *

Star Wars: The Forsce Unleashed II Kad jau pradėjo keisti SW istoriją nuo TFU Ultimate Sith Edition, tai galėjo imti ir sustori. Ne, rimtai, šito žaidimo geriau nebūtų. Arba geriau nebūtų jo istorijos, kurią reiks kaip nors ignoruoti žaidžiant, nes dar niekad nemačiau jog švaistytis lightsaber'iais nebūtų smagu. Come on, man Star Wars yra nekintamas mokslinės fantastikos, gėrio ir blogio kovos ir kažko dar daugiau, etalonas. Būtent nekintamas, todėl nepatenkintas žiūriu į mėginimus keisti istorijos tėkmę. Ten, kur pilna erdvės reikštis, tarp II ir III epizodų, tegul daro ką nori, labai džiaugiuosi abiem The Clone Wars sezonais ir labai laukiu trečiojo, bet jie neprieštarauja natūraliai SW istorijos tėkmei.

Prabilau apie Clone Wars.. Ne be reikalo, nes CW dabar ant bangos. Tai savotiškas SW atgimimas, gal net tiksliau, naujos, jaunųjų džedajų kartos įšventinimas. Tikras, stereotipinis Star Wars fanas dabar yra 30-40 metų geek'as ir jį su frančize sieja labai daug. Bet norint užsiauginti naują fanų kartą, reikia kitokių metodų ir vienas iš tokių bus Star Wars: Clone Wars Adventures, mini MMO žaidimas. Iš esmės, tai dar vienas Facebook, tik įvilktas į džedajaus paltą. Savyje turi tuntus mini žaidimukų, galimybę keisti savo herojaus išvaizdą, varžytis su draugais ir t.t. Žaidimas bus nemokamas, bet dalis (patys kūrėjai kol kas nežino kuri), turinio bus prieinama tik mokant mėnesinį mokestį.

Vienas iš didžiausių projektų, imant masiniu medijos lygiu, yra, būtent, Star Wars The Old Republic MMO.  Visa, apie ką rašiau aukštėliau prisideda prie TOR statomo pjedestalo, nuo kurio jis ruošiasi startuoti. Kūrėjau gerai žino, kad kartu su jų grand startu, prasidės kataklizmas, kitoje, World of Warcraft visatoje. Sakyk kaip nori, bet šie du žaidimai bus konkurentai. Blizzard, kaip tikrą feniksą, ruošiasi sudeginti WoW pasaulį ir prikelti jį iš pelenų, naują, sužeistą, bet pulsuojantį neblėstančia gyvybe ir žaidėjų skaičiumi, viršijančiu dešimt milijonų.

Naujo apie TOR buvo atskleista tai, jog kiekvienas žaidėjas galės turėti savo nuosavą erdvėlaivį. Konferencijoje dar kelis kartus buvo aiškiai pabrėžta, jog vyks tikra kova, bus dvi frakcijos, kurios turės aiškius, skirtingus, bet glaudžiai susietus tikslus. Sitai norės visus sunaikinti, Respublika norės visus išgelbėti. Na, išties tai abiejų frakcijų tikslai vienodi: nubodti vieni kitus. Kol kas palydim su dar vienu cinematic treileriu, pavadintu "Hope".

Kodėl aš noriu dirbti su žaidimais.

Mes dažnai modeliuojame atsakymus į klausimus, su kuriais dar net nebuvome susidūrę. Ne? Na, tada aš kiek kitoks.
Manęs dar niekas rimtai nėra paklausęs, kodėl aš noriu kurti kompiuterinius žaidimus. Todėl aš dar niekad ir neįsivėliau į tokią diskusiją. Būtent diskusiją, nes, kad pasakyčiau tai vienu sakiniu, reikėjo sumodeliuoti atsakymą į klausimą, kurio dar nieks neuždavė. Ir tai veikia.

Taigi, kodėl?..

Kažką panašaus parašyti norėjau jau seniau, bet pabandžius vieną ar du kartus išeidavo nerišlus minčių kratinys. Todėl tiesiog atidėdavau vėlesniam laikui, juk nėra skubos, suvokimas ateina anksčiau ar vėliau.
Tiksliai nepasakysiu kada, bet supratau, kad viskas ką veikiau "iki", labai puikiai susiriša į vieną visuma, kuri man padės veikti tai, kas bus po to "iki". 

Pirma tai meninė kūryba, kuri, vienaip ar kitaip, jau pusę gyvenimo yra su manimi. Video žaidimai tai puikiausia terpė, reikalaujanti pasiutusiai daug kūrybinio mąstymo, pastabumo ir sugebėjimo mokytis, taip pat visokiausių interesų.
Kiek ragavau tradicinių stichijų meno, man ten visuomet kažko trūkdavo arba kažko būdavo per daug. Šiuo atveju, Digital Art, arba didžital art :] yra būtent tai, kas man patinka ir tinka labiausiai. Apribojimų čia nėra. Ne, aš rimtai, tikrai nėra. Tave riboja tik tavo vaizduotė ir techniniai išmanymo įgūdžiai, o pastaruosius įgyti gali visi norintys.

Kai kas nors paklausia ar galiu padaryti žaidimą, atsakau, kad ne. Gatavas žaidimas yra komandinio darbo rezultatas (na, neminint mažesnių, didesnių, prastesnių, žymesnių projektų). Būtent gerai sustyguotas komandinis darbas man yra pats geriausias stimulas kūrybai!

Idėjinis pamatas. Gera idėja, tiksliau, gerų idėjų gera visuma yra artima kūrybiniam pagrindui, bet žaidimuose ir šiaip gyvenime, šiuos dalykus yra įprasta atskirti. Juk idėjas gali generuoti ne vien kūrybininkai. Gal čia kaltas ir mano zodiako ženklas, avelė. Arba ugnies stichija, kuri gali griebtis geros idėjos ir jos vedina nuversti kalnus, išspręsti visas kylančias problemas arba tiesiog užbėgti joms už akių. Čia vėl reikalai glaudžiai siejasi su bendradarbiavimu. Mėgstu dirbti su tokiais pat entuziastais, kai darbas tiesiog tirpsta ir gimsta geri rezultatai, kuriais visi yra patenkinti.

Gal taip, gal ir kiek kitaip, bet viskas susilieja į specialybę, kurioje galiu pasireikšti visomis geriausiomis savo savybėmis. Oi, dar primiršau meilę žaidimams ir optimizmą, be jų taip pat ne iš vietos :]

Kompiuteriniai ir kitokie žaidimai, pasakos ir pačių susikurti fantastiški pasauliai, buvo su manimi nuo mažens, buvau, o veikiausiai ir likau, lakios vaizduotės vaikas, laiku ir vietoje įmirkytas į kūrybos katilą, išmokęs ir dirbęs komandoje, aktyviai dalyvavęs šen ir ten, dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad radau tai, ko ieškojau.

Taaai, kodėl noriu kurti kompiuterinius žaidimus? Nes tai geriausia, ką sugebu daryti! 


Beje, parašyti mintis sužadino šis straipsnelis.

Buitiniai prietaisai

Turiu du (šiaip turiu ir daugiau), labai ypatingus buitinius prietaisus, kurie kas kartą verčia šyptelt. Na, jei ir ne šyptelt, tai pykt ant jų negaliu.

Esu tikras, kad panašų žadintuvą turi ir kiti žmonės, jo pavadinimas - Šuo! Minusai tai, jog neina nustatyti tikslaus laiko, kada jis pradeda veikti, o taip pat ir patinkamų garsų. Jis turi savas melodijas, kurias visas išgros tau palei ausį, ryte, pradedant nuo cyyyyp, unkšt, iki au grrr.
Bet jo privalumai atperka visus minusus.

Pirmiausia tai tokio žadintuvo tiesiog neišeina išjungti. Galima jį prigesinti glostymais ir kasymais, bet jis tik trumpam aptils, paskiau vėl pradės reikšti nepasitenkinimą ir reikalavimą.

Jis veikia nepriklausomai nuo to ar jį iš vakaro įjungei ar ne. Tiesa, būtų gerai, kad žadintuvo vidinis biologinis laikrodis eitų tiksliai, nes kartais įsijungia tai anksčiau, tai vėliau. Man labiausiai patinka kai mane žadina apie 10 valandą ryto ir jam visai nesvarbu, kad tu nuėjai miegot prieš šešias valandas, šuniukas turi reikalų ir tu jo neperkalbėsi. Tiesa, kartais ir jis geba miegot iki 12pm, va tada aš nebūnu patenkintas, nes dažnokai noriu atsikelti laiku.

Kur jūs dar rasite žadintuvą, kuris jums suteiktų progą tik atsikėlus išeiti pavaikštinėti į gryną orą?

Tokio žadintuvo išvis neįmanoma ignoruoti, blemba, juk sąžinė neleidžia žiūrėt, kaip jis kankinasi, kojas sukryžiavęs, o jei netyčiom sprogtų, tai visas sienas ir lubas nutaškytų. Negerai...

Va, po to seka popietinis pogulis, iki vakaro, kol jis vėl išveda į lauką, mažai mankštelei, nuo kompiuterio sustingusius kaulus :]



Kitas, irgi įstabus prietaisas paprastai vadinamas fo - to - a - pa - ra - tas.
Bet aš turiu prisiminimų fotoaparatą. Dėl jo unikalios funkcijos.

Viršutinėje paveiksliuko dalyje yra parodytos nuotraukos, tai maždaug toks vaizdas, kokį matau, prijungęs savo fotoaparatą prie kompiuterio, USB jungtimi. Viskas atrodo tvarkingai, kol iškėlus nuotraukas jos pavirsta tokiomis, kokios matosi apatinėje paveiksliuko dalyje (atkreipkite dėmesį į pavadinimus).
Žadintuvas pakastas tame, kad tos (viršutinės) nuotraukos darytos prieš tris mėnesius ir jų jau seniai nėra fotoaparate, bet kompiuterio ekrane, žiūrint į nuotraukas esančias aparate, aš matau senas nuotraukas, nors iškėlus jas lauk, jos patampa tomis, kurias fotografavau paskutinį kartą. Tikiuosi funkciją paaiškinau suprantamai.

Taip aš turiu galimybę prisiminti ką fotografavau kažkada seniai, net nežiūrėdamas nuotraukų. Prisiminimų fotoaparatas. Beje, tie prisiminimai po truputį slenkasi, tad tikėtina, kad už kažkiek tai mėnesių aš matysiu tai, ką fotografavau būdamas kaime: mamas vištas su vaikeliukais ir valtis.

O ten viršuj, pirma nuotrauka tai rubikas. Patiekalas apie kurį neparašiau. Bet parašysiu. O toliau paskutinis mano pirmojo sezono snieglečiavimas, inauguracija į snieglentininkus (net diplomą gavau, kad moku elgtis trasoje), ir gimtadienis, viename. Apie tai irgi dar neparašiau. Bet parašysiu.

Jis vėl apie savo savaitgalį..

Oi, kiek visko vyksta, kad net nežinia nuo ko pradėti.
Pradėsiu nuo ketvirtadienio, nes tada važiavome į Vilniuje vykusį skaitmeninės tapybos workshopą.
Labai norėjau ten nuvažiuoti dėl kelių priežasčių. Nes norėjau pasilabinti su seniai matytais kolegomis, nes tai skaitmeninė tapyba ir, nes labai norėjau pabėgti nuo savo rutinos. Viskas pavyko šauniai. Ai, dar norėjau, šiaip, aplankyti sostinę. Teko pasitobulinti vairavimo įgūdžius Vilniaus gatvėse, pagelbėti renginį, kol radom trūkstamą projektorių ir pabėgioti per lietų, o va jau tik tada mus įleido ir leido pasižiūrėti didžital menų. Šiaip buvo tikrai fainai, turint mintyje tai, jog čia tik pirmas tokio tipo renginys, o chebra su užmojais, judėti toliau ir tobulėti :]
Kol kas nuotraukų ar šiaip feadback'o nėra, bet kai bus, papildysiu šitą įrašą nuorodomis.
(Jau atsirado: va šičia)
Ach, tiksliai, gi dar norėjau aplankyti Fluxus ministeriją , kur viskas ir vyko..

Po visko, kitą dieną, penktadienį, vakare išdūmiau į kaimą, ten už Ukmergės.. Dar prieš važiuojant išsikėliau sau tikslą, kad tai bus mano mini praktika. Tų vasaros praktikų buvo daug, dar daugiau piešinių per jas pripiešta ir gero laiko apturėta, todėl visada jas prisimenu teigiamai. Taigi, išėjo dviguba nauda, savaitgalį pakeičiau aplinką ir naudingai praleidau laiką. Štai kiek tai rezultato.

Kai grįžau ir nusprendžiau nupaveiksluoti savo veiklą, mano žvilgsnis buvo panašokas į Lakio, kuris išreiškia mintį: "...the hell is this?", arba tiesiog: "Nu ir ką čia per velnią pridarei, ą?".

Bet jau tikrai, blogas pradeda įgauti savaitgalinio poilsiavimo aprašymo tendenciją. Negerai, negerai...
Pas mus kaime, nors vienkiemyje, skirtingų šeimų (bet vienos giminės), namai stovi nuo 15, iki 200 metrų atstumu, visai žmonės nesikuklina jaustis, kad gyvena skirtingose provincijose, priklauso kitoks partijoms ir kitiems valsčiams. Ir kuklumo turi tiek, kad vieni kitus aplanko kartą per dvi dienas. Taip ir aš, pabėgau iš vieno kaimo iš iškeliavau per pievas į kitą. Ten radau giminių, kuriems nerūpėjo kad paišau sau per visą dieną, o dar ir pavalgyt pakvietė ir žolių arbata vaišino, kartu su sūriu ir medum.
Vat keistas dalykas, jei vėl apie poilsį, aš prisikroviau pieštukų, o tėtis su pusbroliu varžtų iš vamzdžių, tai statė savo prieplaukoje lieptą (prieplaukų yra keturios 400m spinduliu, po vieną kiekvienam kaimui). Kaip kas supranta poilsį, pagalvojau.


Greitu laiku laukia dar vienas svarbus dalykas, net ne dalykas, o visas didžiulis ir monstriškas DAAAIKTAS, ai E3, arba Electronic Entertainment Expo, arba E3, arba... Na, viskas ir taip aišku, kaip ir kiekvienas, kam nereikia spausti nuorodos, aš jau turiu sąrašą laukiamų dalykų ir naujienų, kurias seksiu. Tad trumpai:

Mafia II, nes nuo pirmosios Mafia dalies tapo madinga visiems skelbti, kad baisiai lauki antrosios. Gal dar dėl to, jog visada labiau palaikau AAA žaidimus, kuriamus europiečių..

Star Wars: The Old Republic, nes tai bus MMO, kūrį žaisiu. Nes esu Star Wars fanas. Nes daugiau priežasčių čia net nereikia.

Star Wars: The Force Unleashed II, nes priežastis paaiškinau kiek aukštėliau.

Project Natal, nes... Nes man įdomi įvykių atomazga, intriga buvo užkurta prieš metus, tada visi pasiskirstė į dvi stovyklas, vieni buvo optimistai, kiti pesimistai, na, buvo ir trečioji stovykla, pavadinkim ją dzindzilia stovyklą, nes jiems buvo dzin. Ar tai vienas iš tų dalykų, kurie kardinaliai pakeis žaidimų pasaulį? Kardinaliai - ne, pakeis, irgi ne, bet vis vien įdomu.

Nors paryškinau tik keturis pavadinimus, bet tai nereiškia, kad tuo ir baigiasi mano akiratis. Noriu sužinoti apie Fable III, apie Crysis II, Rage, Batman... Sąrašas tęsiasi, bet kiekviena bandelė turi turėti savo razinas.