Fako balius

Va taip va, semestro užbaigtuvių proga, gal prieš savaitę Games Dev dėstytojai suorganizavo balių. Idėja gimė vienam dėstytuvui, pasikiesti į savo namus krūvą geimerių (mūsų), bet vėliau tai peraugo į dizainerių, programerių ir dėstytojų vakarėlį. Tema buvo paprasta: "barbekiu". Toks renginiūkštis vyko pirmą kartą fakulteto istorijoje ir veikiausiai pirmą kartą pačiame universitete.

Viskas prasidėjo žaidimu "sutrypk priešo gyvybės taškus" arba tiesiog suminkyk oponento balioną. Pasidalinom į komadas po septynis žmones. Nepamenu kiek išėjo komandų, bet prasidėjus žaidimui pirmiausia buvo sutriuškinti dėstytojai. Gal ne dėl to, kad jie buvo tingesni, bet tiesiog visiem buvo smagiau pasivaikyti juos, o tik paskui šokti ant savų.
Taip laužėm standartus, kad geimeris yra nejudrus ir nepakelia net oro balionėlio.

Na, o vėliau, pagal visus papročius reikėjo pavalgyti.

Dar laužosi tie standartai, kad žaidimus studinti gali ir moka tik bičai.

Čia juokavau, kad man nepatinka, kaip jie paima baltą daiktą ir po kiek laiko paverčia jį juodu. Na žinot, kai žaidimus studina išvis kokie trys europiečiai, tai kultūrinė persvara dažnai būna ne mūsų naudai :]

Valgyti reikėjo ir dar.. ir dar... ir dar.. Panašiai kaip per didžiąsias mūsų šventes. Tiesa, buvo kažkos dalykas iš išvaizdos labai panašus į mūsų baltą mišrainę, bet skonis buvo visai nepanašus. Kirtom keptą jautieną, avieną, vištieną ir dar kalmarų buvo. Žinoma ir ryžių, makaronų ir indiškų saldumynų, kurie taip pat iš ryžių. Aa, tiesa, dar buvo toks dalykas kaip "sweet potato", arba saldi buvlė. Kiek užtruko kol man išaiškino, nes iš pradžių vis išgirsdavau "street potato". Aš, kaip didis bulvių mėgėjas, aišku, ragavau, skonis kaip morkos ir bulvės ir dar su cukrumi. Na, tai vistik sweet potato. 

 

Po baliaus prasidėjo visą naktį trukusi žaidimų sesija.

 

Kitoje kompiuterinėje tuo metu buvo žaidžiama "Dota". Visa Azija čystai pasinešus ant šito žaidimo. Tas click click click'inimas matyt jų kraujyje.

Va taip praėjo paskutinė savaitė universitete. Tokios semestro užbaigtuvės, tikiu, taps viso FMC fakulteto tradicija. Būtų mūsu valia, tai išmokytume juos, kaip reikia užbaigti mokslus, bet ai..

________________________________________________________

Išskrendam rytoj, popiet. Nežinau kaip čia jausti dabar. Atsispausdinau visus bilietus, betliko susidėt paskutinius daiktus ir nuplėšyt sieną..

Strykt pastrykt, iš kampo į kampą.

Daiktus pradėjom dėtis gal prieš keturias dienas, bet tai tebetrunka iki šiol. Didžiausią dalis visko yra sukrauta į dėžes ir palikta pas draugą, saugojimui.
Įdomiausias dalykas pakuojantis yra spręsti 15kg dilemą, kurią gali vežtis namo. Gerai kai didžioji dalis gyvenimo telpa kompiuteriniuose gigabaituose, nes jų kiekio kolkas niekas neriboja. Bet jau viskas kaip ir nusėdo į vietas, liko tik sukamšyti kojines į kampus, kad neišlakstytų viskas, o dūžtančius daiktus suvynioti į apatinius. Na žinot, eilinė pakavimosi procedūra. Labiausiai gaila bus nuplėšyti viską nuo savo sienos. Tiek ten visko, vietomis trimis sluoksniais suklijuoti eskizai, idėjos, tvarkaraščiai ir priminimo lapeliai.. Aišku, per tiek laiko visa tai virsta viena, marga visuma, į kurią beveik nebekreipi dėmesio, bet pakėlus akis smagu paskaitinėti ko ten buvai prisirašęs. Savimotyvuojančios frazės, skaičiai, pavadinimai ir pavardės, kuriuos reikėjo pasigooglinti.

Čia aną vakarą surengėm mažą , lietuvišką susibėgimą, pašlakstytą dar išlaikytais žaliais devynetais. Kad turiu fotiką, prisiminiau, kaip visada, tik po visko. Ir šiaip, tie visi atmazai, kad nemėgstu pats fotografuoti čia puikiai tinka. Bet paskui pagavom va tokį  džipą, kuris čia stovi jau daugiau nei metus. Po pasisėdėjimo mano nugara liko nudulkėta juodais sėdynių antspaudais.

Taip jau yra, kad Malaizija gražiausia yra naktį. Gal dėl to, jog ,pirmiausia, nėra taip karšta, o paskiausia, kad naktis paslėpia viską, kas negražu. O tos oranžinės šviesos... Neturiu joms komentarų.

 

 

Tokiuose "ant gatvės" maisto kioskeliuose suvalgėm daug mėsainių ir dar kažko. Šitos nešiojamos valgyklos ne tik Malaizijos, bet visos Azijos bruožas. Praktiška, šviežia ir jei patinka matyt, kaip ruošiamas tavo maistas, dar ir pramogą apturėsi.

Išskrendam antradienį, popiet. Šitiek laukus ir skaičiavus dienas dabar net nesitiki, kad taip greit. Tiesa sakant, šiuo metu netgi jaučiuosi kažkaip nepatenkintas, kad mano, man patinkamai "nustovėta" buitis yra sutrigdyta. Daug daiktų supakuota ir jau užrakinta pas draugą, kita pusė pas mane kelionkrepšyje. Tiek vargau kol susikūriau maždaug tinkamą darbinę ir gyvenimišką aplinką, o dabar jos nebeliko. Aišku, čia tik laikinai toks jausmas, tikiu, kad tuoj šokinėsiu ir kitaip nenustygsiu, kai važiuosim į oro uostą. Tik nežinau kuo sunkiau buvo patikėti ar, kad skrisiu į Malaiziją ar, kad skrisiu namo..


...

Maniausi šiandien eilinį kartą parašyti kokią nesamonę, apie Malaiziją, tam, kad dalis skaitytojų pagalvotų kokia ši šalis yra nevykusi. Bet.. Na, sakykim, kad kažkada, gal prieš savaitę, man pagaliau dalykai susidėliojo į vietas ir supratau, tai, ką suprasti turėjau seniai.. Problema yra ne šioje šalyje ir jos gyventojuose, problema yra manyje, nes aš nepriimu viso to, kas vyksta aplink mane, kaip natūralaus dalyko. Aš skelbiu, kad prekybos centrai tai blogis, vedantis tiesiai pas piniginių siurbėles, nepagalvodamas, kad... Kad prekybos centrai tai tikrai yra blogis, vedantis tiesiai pas tas pačias siubeles, bet vietiniams tai nė motais! Visi aplink juda dvigubai lėčiau nei Europoje, visada vėluoja ir išvis negyvena pagal grafikus, bet velniop, kai lėtai vaikštai, ne taip karšta, kai niekur neskubi, nereikia nervintis, o kai atidedami trys iš eilės traukiniai ir žmonės turi grūstis vidun, kaip į gyvulinius vagonus... Na, gal jiems patinka liestis prie aštuonių prakaituotų žmonių iškart. Tai čia ta vadinamoji egzotika?

Štai vakar su Antanu teko šiek tiek taškytis po parduotuves. Turėjau progą pastebėti kai kurias vitrinas jau išpuoštas kalėdinėmis spalvomis, žvaigždėmis ir briedžiais. Ar musulmonai taip pat švenčia kalėdas? Nežinau, bet pirkti jie mėgsta, bet kokia proga. Daugumą tokių tradicijų perimta iš taip čia mėgstamos vakarų kultūros. Konkrečiau iš Amerikos ir dar Australijos, todėl norint surasti kažką, kas tikrai būtų šimtametės vietinės kultūros bruožas, reikia nerti labai giliai, turbūt kažkur už didmiesčių ribos, į kaimelius ir džiungles. Arba, į skersgatvius, su mažom krautuvėlėm ir pardavėjai gaminančiais maistą ant šaligatvio. Visa kita, tai ką kasdien matau, galima vadinti moderniąja kultūros puse, bet, kaip sakiau, tai bus jau kažkur matyta, kažkaip pamėgdžiota ir.. Labai nuoširdžiai priimta. Va, panašiai kaip mūs Akropolis, tik, kad šimtą kart daugiau ir stirpiau. Jei Kauno Akropolio viduje pastatytume mažą bažnyčią, tai sutrauktume ir tas bobutes, kurios baidosi minių ir ryškių šviesų. Su reklamomis, vietoje vitražų ir lankstinukais, vietoje maldaknygių. Žodžiu, neduok, dieve. Nors, kita vertus, jei ten įsikurtų komiksų ir kitokių geek stuff krautuvėlė, tuomet pritrauktų ir mane.

Nuo šiol, kaip ir iki šiol, visada turėsiu spalvotų argumentų apie Malaiziją, bet visada pridursiu, kad čia taip tik man. Gal Jums, kiti lankęsi čia, papasakos kitaip, čia jau jų reikalas.

Šiandien iš po lovos išsitraukiau savo kelionkrepšį ir užsiuvau vieną jo kampą, kuris kažkaip išsižiojo, veikiausiai, tik pamatęs Malaiziją. Dar reikės susisiūti savo neužmušamą kurpinę, kurios petneša kotais nutrūko, jau seniai. Ir tuomet pradėti stumdytis daiktus, ką palikti, ką susidėti, ką išmesti.. Tikrai nekantrauju viską pasiruošti, o beliko dar devynios dienos ir aibės dalykų, kuriuos dar reikia nuveikti prieš grįžtant.
Taip pat šiandien vyks toks visų žaidimų dizainerių kursų vakarėlis, su kepta mėsa ir sultimis. Kiek žinau, toks bus pirmą kartą, bet manau, tai pavirs į gražią tradiciją, kurios metu bus galima atsisveikinti su chebra, iki kitų metų, iki negalėjimo prisiklausyti kompiuterastų stiliaus bajerių ir kitaip pasismaginti.
Viduje šiek tiek liūdna, bet man taip visada nutinka, semestrų pabaigose. Kažkas gero baigiasi, tai, ko pakartoti jau nebeišeis, nes paprstai tas laikas, kai jauti, kad dar yra marios laiko iki pabaigos yra pats geriausias.. Ir dar turbūt tai, kad visi senstam.

Kad jau kažkur pradėjau apie kalėdas, tai apie šią mūsų šventę įrašą ir nutęsiu.

Neseniai prasidėjo dar viena graži, vieno mūs prekybcentrio akcija, kuomet iš IKI prekybos centrų tinklo kišenės mes galime nuspalvinti kalėdas mažiau laimingiems vaikams, gražesnėmis spalvomis. Viskas ką reikia padaryti, tai spustelti ant paveikslėlio, šiek tiek dešiniau nuo teksto ir taip prisidėti prie šios akcijos. Tokius pat paveiksliukus galite pamatyti ir daugėlyje kitų lietuviškų tinklaraščių, todėl stustelkite ir ten, juk nieko nekainuoja. Spaudinėti galima kas valandą, tad nepamirškite to padaryti apsilankę pas mane ( ir ne tik) kitą kartą!

Virtualios jūros, pilnos jungų ir kapitonų Džekų, su vienaakėm papūgom.

Neseniai tinklaraštyje apie žaidimus dievorezimas.lt pasirodė įrašas apie piratavimą internetinėje erdvėje. Kuris iš esmės pakurstė daug aistrų ir sukėlė nuostabos nekeliančią skaitytojų diskusiją. Nuostabos nekelenčią dėl to, jog tai dar viena diskusija, kurioje vieni teigia, kad siurbti viską iš interneto yra ne tik, kad neblogai, bet netgi gerai, o kitas frontas gina moralines normas ir propaguoja teisingą IT turinio įsigyjimą ir.. Na, esmė, manau, aiški.
Praėjus kelioms dienoms po šio įrašo vyko atvira diskusija, po LANVA sukelto skandalo, kurioje dalyvavo tos pačios LANVA atostovai, visokio plauko teisininkai, linkomanijos atostovai ir nepriklausomi, lietuviškoje internetinėje erdvėje žinomi asmenys.
Po visko susidariau nuomonę, kad nieko konkretaus nepasiekta. Bet, juk tai šiokia tokia pradžią. Pats nelaikau priešais nei vienos, nei kitos pusės. Pats naudojuosi torrentais, gauti muzikai, filmams, programoms. Tiesa, neseniai įgijau griežtą nusistatymą, kad mažesnis blogis yra parsisiūsti kažką pačiam, nei pirkti jau parsiūstą ir surašytą turinį iš nelegalių, legaliai veikiančių parduotuvių, Malaizijoje.
Pasisakau už tuos, kurie sako, kad piratavimas visapusiškai yra vagystė. Didžiausi argumentai, už kuriuos pasisako piratavimą palaikantys asmenys yra tokie, kad skaitmeninė erdvė nėra fizinė, todėl padarius failo kopiją, niekas nenukenčia. Ir toks pasakymas yra VISIŠKA nesamonė. Niekad neskaičiau, bet esu tikras, kad kažkur jau yra protingai parašyta, kad toks nukopijavimas yra neleistinas, jei pats kūrėjas to neleido.
Nors po šiai dienai stengiuosi, kad mano kompiuteryje būtų kaip įmanoma mažiau nelegaliai gauto turinio, visiškai be to išsiversti neišeis.
Programos, kurias naudoju, yra tikrai brangios, tad jas įsigyti nėra galimybių. Bet iš kitos pusės, patys gamintojai nesudaro palankių galimybių nusipirkti jų programas, studentams. Nes tam tikri gamintojai žingsniuoja po pasaulį monopolio žingsneliu ir netgi piratavimas populiarima didžiuosius programinės įrangos gamintojus, nes nelegaliai jomis besinaudojantys studentai, vėliau privalės tas pačias programas pirkti darbui. Vienok tai skolos gražinimas, iš kitos pusės tik dar vienas narvelis, į kūrį užsidarome.
Muzika ir filmai. Na, neturiu pasiteisinimo ties šitu. Galiu sau leisti lankytis kine, nusipirkti vieną kitą DVD, o albumus, kuriuos klausau dabar, vieną dieną nusipirksiu. Beto yra puikių nemokamų alternatyvų. Internetinių produktų, kurie už mažą mokėstį leidžia klausytis muzikos, jos neparsisiunčiant. Filmų ir muzikos industrija yra viena tarp daugiausiai pajamų prarandančių. Neskaitant, kad pajamas jie kasa milijardinio dydžio kastuvais, bet moralė yra moralė.
Žaidimai? Čia sunkiausia tema. Kaip žaidimų dizaineris turėčiau žaisti ir daug, bet tos pačios moralinės normos sako, kad nelogiška daryti tai, nuo ko vėliau gali kentėti. Demo versijos visada buvo puiki alternatyva. Taip pat sparčiai populiarėja internetinės parduotuvės, kurios vyksta akcijos, kai žaidimus galima pirkti už skatikus.Gyventi tikrai galima. Blogiausia tai, kad mąsiškai viską siunčiantis spuoguotas vaikis vieną dieną parsisiūs ir tavo žaidimą, pabandys jį valandėlę ir ištrins, tuomet paspamins vietiniam forume, kad tai visiška nesamonė ir eis žaisti ką kitą, nes eilėje dar penki parsisiūsti žaidimai. Šitaip žmonės nustoja vertiti tai, ką kuria kiti.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad visi turi savų pasiteisinimų ir nevertą jų dėlioti į vertus ar nevertus, nes tai vistiek yra pasiteisinimas, o teisinamės męs, kai padarome kažką nelabai gero. Galima turėti moralinių įsipateigojimų, ale, nusipirksiu, kai būsiu didelis ir turtingas, bet su laiku tokie dalykai užsimiršta. Galima nesinaudoti tuo, kas tau nepriklauso išvis. 
Piratavimas savo principu gal ir nėra toks blogas dalykas (bet vistiek didžiausias nuošimtis to yra vagystės). Failų apsikeitimo sistemos veikia labai sėkmingai ir platinant nemoką turinį jos gali didžiai pasitarnauti. Visokiausio plauko nerdai ir geekai, turi galimybių gauti įrankius, kuriais vėliau kurs, tai, ką visi garbins.
Blogiau yra tai, kad visuomenė nebevertina skaitmeninio turinio, o šitą problemą sukuria ne tik vartotojai, bet ir gamintojai. Štai ko aš nepateisinu. Besinaudojančių viskuo, ką galima rasti, bet nemąstančių apie dėl to kylančias problemas.




Beje, jei parašai mandagų e-laišką su informacijos užklausimu, į atitinkamą įstaigą, kur turi suteikti tau tą informaciją po kiek laiko yra mandagu parašyti dar vieną laišką, jei negauni mandagaus atsakymo? Po dviejų dienų? Po savaitės?

Namai vis arčiau.

Paprastai krūva CD, su užrašais, reiškia, kad semestro pabaiga jau visai čia pat.
Kompaktiniai diskai jau beveik visi išdalinti, visos formos užpildytos, beliko dar susidėlioti paskutinius darbus, ką ne ką pabaigti. Formalumai, žodžiu. Šio semestro pabaiga buvo tikrai labai intensyvi. Žinoma, kaip visada galiu pasakyti, kad galėjau dirbti dar stirpiau ir daugiau, nors tai, kiek laiko ir jėgų atidaviau užduotims, viršija tai, ką esu nuveikęs anksčiau. Bet.. Esu įsitikinęs, kad visada galima dar geriau, bet tai palikime ateičiai. Nežinau kaip pasverti tai, ką ir kiek išmokau, nes jaučiuosi įgavęs tikrai nemažai žinių, bet bent jau dabar visiškai nenoriu apie tai galvoti. Šiaip jau dabar norėčiau išsimiegoti ir greitai eisiu patenkinti šį savo žemišką norą. Taip, kad pastarąsias dvi savaites miegas tapo nebe poreikiu, o noro reikalu. Noro, kuris kažkur kertasi su pareigos jausmu.
Atraudau visokiausių miego ir darbo rėžimų, štai, kad ir taip, jog paroje pramiegi septynias valandas, universitete prabūni penkias, o likusias dvylika pradirbi. Žinoma, taip ištisai dvylika valandų zulinti pelę stebint pikselius arba poligonus neišeina, tad reikia padaryti pertraukėles.. Bet reikalas aiškus.

Apskritai (kas nors pasakykit kalbiškai teisingą šio žodžio atitikmenį), jaučiuosi pavargęs. Ne fiziškai, o morališkai, ne nuo darbų, o nuo visko. Nuo aplinkos, nuo veiklos, nuo savo dabartinio gyvenimo. Todėl tai yra dar vienas didėlis dalykas, dėl kurio laukiu atostogų namie. Kažkaip jaučiu, kad tos atostogos ramiai nepraeis, nes netruksiu vėl apsikarstyti visokiausiais veikimais. Bet, tebūnie. Penkiolika dienų. Dvi savaitės (esu tikras, kad šitą, penkioliktą pramiegosiu).

O dabar, kolkas, labanakt...

Knygos ir raudonos akys

Kol mokiausi Kauno dailes fakultete, vis kartodavau, kad noreciau pamėginti mokytis dideliame universitete, su dideliais koridoriais ir šimtais laiptu, kur kasdien galetum pamatyti žmones, kuriu, dar nebuvai mates. Tai cia taip išejo dabar, kad kartais tikrai gauni tai, ko nori, o dar ir su kaupu. Ir pasitvirtina dar viena gyvenimo tiesa, jog supranti, kad ko nors truksta, tik tada, kai prarandi.

Bet, motyvuojant save neliūdentis, visada ir visur ieškau privalimu. Štai, didėlis universitetas turi didelę biblioteka, su daug naujų ir naudingų knygų. Kaip tik šiandien taip ir mąsčiau sėdįdamas užu stalo, pasigriebęs dvi knygas, pasakojančias  apie darbą 3Ds Max programa.

Anksčiau bibliotekoje lankydavausi du kart per savaite, tokiu grafiku: ketvirtadienį, atnešdavau prieš savaitę pasiskolintas knygas, tada nuo pietu iki vakaro skaitydavau ir vėl pasiimdavau knygų namo, penktadienį šiaip užsukdavau paskaityt ir kartais pasiimti knygą namo.

Paprastai pasiemęs kelias knygas prisėsdavau tarp lentynų, atsirėmęs i sieną ir kelias ar daugiau valandų ten preleisdavau skaitydamas. Nemėgstu sėdėti prie stalo, nes ten greit pasidaro nepatogu. Taip pat ant kiliminių grindų, tarp lentynų skaityti daug ramiau. Nieks tavęs nemato, kaip ir tu nieko. Paprastai skaitykloje, ar kur kitur, dėmėsi blaško kiti "skaitovai", garsiai šnekedamiesi, tuomet pradedi vertinti aplinkinius pagal tai, kas tikrai skaito, o kas nepaleidžia iš rankų telefono ir visai nesilaiko svarbiausios taisyklės: NEKALBETI. O dar pradedi nužiūrinėti kokia merginą... Na, žodžiu, tarp lentynų geresnė aura. Mano skyrius (taip, jau turiu pamėgtą skyrių), ir taip nedažnai lankomas žmonių, dauguma jų ten užklysta ieškodami ko nors, nors niekad neranda. Labai mažai kas domisi knygomis apie žaidimų dizainą, 3D programas ir kitus panašius gėrius, kuriu, mano džiaugsmui, ten yra gal keliasdešimt kilogramų. Tik kartą tarp lentynų mane buvo užtikusi viena destytoja, tikriausiai pasirodžiau kaip tikras mokslinčius.

Nedariau tyrimo, tad nežinau kaip yra su skaitymo kultūra Malaizijoje. Bet manau, kad ji taip pat šlubcioja, kaip ir visam pasaulyje. Kartą, kai paskaitoje išsitraukiau knygą, i mane keistai pažiūrėjo kursiokas, bet kai paklausė kam man reikalinga knyga apie žaidimus, tada jau aš į jš keistai pažiūrėjau ir atsakiau, kad skaitymui! Nors studentai, pasauliniu mastu, sudaro nemažą skaitovų auditorijos dalį, bet čia ne visi tie skaitovai ateina skaityi ir ne visi ateina knygų. Dažni bibliotekos lankytojai tiesiog susimeta į pulkelius ir atlieka užduotis. Garsiai atlieka užduotis...
Eh, pasiilgau senojo žemyno, kultūros židinio :]

...