Iš serijos "kokybiški savaitgaliai"

Prieš kokį mėnesį perskaičiau apie Omniteliaus organizuojamas programėlių dirbtuves, kadangi savo koncepcija šitas renginys kvepėjo kaip visai smagus workshopas, ir dar kiek priminė Gamejam ,tai kodėl gi nesudalyvavus?
Smagu, kad motyvacija nebuvo dingusi iki pat tos dienos, kai reikėjo pakuotis daiktus ir žiūrėti traukinių tvarkaraščius. Neieškojau daugiau žmonių važiuosiančių iš Kauno, tiesa sakant, net nepagalvojau rimčiau pareklamuoti renginį pažįstamiems. Smagus nuotykis.

Galiausiai nuvykus, užsiregistravus ir viską susiradus sutikau šiek tiek draugų ir pradėjom stebėti pristatomas idėjas. Besėdint salėje lankė visokios mintys, per pertrauką net maniau, kad gal reiktų važiuoti namo... Bet velniai nematė, nuvijau abejones ir likau. Įvyko balsavimas, kurio metu buvo atrinktos idėjos (23 iš 50 kažkelių), vertos varžytis toliau. Tuomet prasidėjo savotiškas "žmonių turgus", kai komandos, kurioms ar trūko atitinkamų narių laukė išganymo. Šitaip prisijungiau prie Alaus radaro vyrukų, kuriems kaip tik reikėjo dizainerio! Idėja buvo viena iš tų, kurios užkabino per pirmąsias prezentacijas, taip pat ji patiko daugumai balsavusių, viskas buvo liuks.



Alaus radaras, tai  "programėlė, kuri padeda susirasti barą pagal jame pilstomo alaus rūšis. Žmonėms, kurie mėgsta įvairaus skonio alų ir nėra prisirišę prie vienos girdyklos". Trumpai ir aiškiai.
Taip pat ji turi išgertų alaus bokalų skaičiuoklę, šnibžda tiek juokingas, tiek socialiai atsakingas frazes, jos vartotojams. Padeda pagal kelis kriterijus atsijoti ir susirasti alaus barus, mėgstamas rūšis ir padeda išlaikyti Lietuvos alkoholio pramonę :)

Pirmą vakarą dar gavau kiek pasinervuoti, nes organizatoriai prisipažino, kad neduos kur pernakvoti, bet, laimei, lauke miegoti man neleido komandos vyrukai ir apsistojau pas vieną iš jų. Prieš tai dar šlifavom ir planavom, kaip ir priklauso - alaus bare.

Antra diena, ankstokas šeštadienio rytas ir darbų pradžia. Viskas vyko sklandžiai, bent jau man taip pasirodė, pasidarbavom iki vakaro ir rezultatai jau buvo daug žadantys.

Trečia diena, daugiau skubos ir daugiau intensyvumo, bet vistiek išlikom vienam vežime ir darbai ėjosi puikiai.
Baigėm laiku, programėlė buvo pratestuota (aišku, padoriai tai atlikti neužteks laiko niekad), prezentacija pasiruošta, na, viskas buvo gerai.

Ir.. Ir buvo daug pristatymų. Tikrai daug, niekas nesitikėjo, kad visos 23 komandos turės ką parodyti ir apie ką pakalbėti. Ir jos tikrai turėjo :D Buvo visko, išties. Vieni pateisino viltis, kai kurie žlugo dėl prastų idėjų, kiti dėl laiko stokos, dar kiti dėl originalumo nebuvimo.
Kai atėjo laikas skelbti laimėtojus, išaiškėjo, kad bus trys kategorijos ir trys laimėtojai.
Pirma kategorija tų, kurie atėjo su namų darbais ir vienaip ar kitaip, turėjo didžiulį informacijos banką, ar tai buvo web projektai, perdaryti į aplikacijas.
Antra kategorija tų, kurie padarė viską nuo nulio.
Trečia kategorija "viltis". Nesu tikras kaip čia tiksliausiai apibūdinti..Outsideriai, kuriems užteko vilties ir pastangų pasiekti pabaigą :)










Alaus radaras padarė savo, komisija buvo įtikinta jo veiksmingumu, išbaigtumu, potencialu, ir savo kategorijoje laimėjo pirmą vietą!!
Visas tas darbas, kurį nuveikėme ir taip, jau, buvo smagus ir naudingas, o čia dar ir apdovanojimai. Prizinį fondą skėlė į tris dalis, trims komandoms. Visi gavo po Omnitel direktoriaus rekomendaciją ir mobilų internetą pusei metų.

Alaus radarą, kol kas, galite gauti tik androidui, bet, artimuose planuose versijos kitiems telefonams, didesnė duomenų bazė, šuolis į kitus Lietuvos miestus ir tai dar nebus pabaiga.
Programkė nemokama, turi atsirasti Omnitel archyvuose, bet jau dabar ją galima susirasti su google pagalba. Kas gyvena Vilniuje ir turi galimybes, tiems rekomenduoju išbandyti.

Viskas, renginį užskaitau, susiradau draugų, apturėjau daug smagaus ir kokybiško laiko ir dar pavyko laimėti.
Ačiū alaus radaro komandai!


Radarą galima parsisiųsti iš čia, nuotrauką skolinausi iš čia, daugiau apie renginį galima pasiskaityti čia. Ir šiaip, straipsnelių išlys dar ne vienas. 

Netvarka

Užknisa. Pastaruoju metu daug plėšausi ir nieko gero nepasiekiu.
Kaip visada nesu patenkintas rezultatais, kuriuos sugebu išspausi CG srityje, na, bet su tuo jau išmokau gyventi ir tai nėra taip blogai. Savotiškas amžinasis tobulėjimo variklis. Tik tas tobulėjimas nevyksta sklandžiai, kaip galėtų vykti. Mėtausi nuo vieno projekto prie kito, todėl nei vieno negaliu užbaigti ir pabandyti iš to užsidirbti. Taip, panosėje net dvi, realios galimybės užsidirbti iš modeliavimo, skirto žaidimams, bet, kol kas, nei viena nesugebu pasinaudoti.

Vienas projektas kaip tik atitinka mano interesus, bet, tiesiog, dar neturiu pakankamai įgūdžio, kad galėčiau dirbti reikiamais tempais ir kartu pateikti atitinkamą kokybę. Arba lėčiau, bet užtikrintai, arba greitai ir ne kokybiškai. Plius, bene pirmą kartą modeliuoju veikėją, pagal atitinkamą darbo tėkmę (high poly - low poly - uvw mapping - texturing). Nebijokite jei nieko nesupratote. Teoriškai viską žinau, bet praktiškai dar trūksta raumens viską įgyvendinti kokybiškai.
Antras projektas - pastatų modeliai, internetiniam žaidimui. Čia bėda ta, kad nėra dailininko, kuris pateiktų tų pastatų piešinius. Modeliuoti pagal nušlifuotą idėja yra viena, o pačiam susigalvoti pastatą ir tik tada jį sumodeliuoti - visai kas kita. Žinau, kad universalumas yra labai geras bruožas, bet esu nusiteikęs gerinti sugebėjimus savo srityje, todėl architektūros paišymas kiek per toli šaukia.

Žiema jau įsiveržė į kiemą, šventės čia pat, o dar nežinau kaip susimokėti už kelionę, važiuosim per Kalėdas, snieglentinėti į kalnus.

Na, mano problemų sprendimo metodas pasiteisina, kaip visad. Išrutuliavus neramumus, paaiškėjo, kad jų neliktų jei kišenėje turėčiau pinigų. Banalu? Bet tiesa. Esu laimingas ir patenkintas savo gyvenimu, turiu užsibrėžęs aiškius tikslus, aiškiai žinau kaip juos pasiekti, tą ir darau. Tik tas stereotipinis vargšo menininko kompleksas..
Bet nebūčiau aš, jei neturėčiau plano. Galbūt padirbėsiu fabrike, per kelias savaites bus šis tas. Dar galiu nukasinėti sniegą savo daugiabučio kieme, man tai net patiktų, bet didžiausia problema su atlygio susirinkimu, visi nori švaraus kiemo, ne visi nusiteikę už tai sumokėti.
Dar galima būtų surengti išpardavimą. Rimtai, namie yra nereikalingų dalykų, garažas pilnas atliekamų žigulio detalių. Tereikia įtempti smegenis ir "pavaryti", taip, kad paskiau būtų kuo didžiuotis.

Hell yeah!

Moksleivi, pagrįsk savo svajonę!

Prieš kelias savaites vyko toks projektas, kuriame dalyvauti buvau pakviestas mielos draugės Kotrynos. Projekto tikslas buvo papasakoti abiturientams apie konkrečias specialybes ir profesijas ne tiek teoriškai, kai praktiškai. Tai padaryti turėjo apie dešimt lektorių, važinėjančių po visą Lietuvą ir pristatančių savo specialybes. Mano savimeilę glostė tokie viešai išsakomi titulai, kaip "specialistas" ir "profesionalas", žaidimų kūrimo srityje. Žinoma, iki to dar toli šaukia, bet labai stengiausi kuo suprantamiau ir išsamiau papasakoti moksleiviams apie kompiuterinių žaidimų rinką, kūryba, kūrėjus, studijas ir karjeros galimybes. Po kiekvieno renginio (dalyvavau gal aštuoniuose paskaitose), vis rasdavau kaip patobulinti savo pasakojimą ir rodomas skaidres.

Man asmeniškai tai buvo išties naudinga ir smagu, antros savaitės pabaigoje jau buvau pamiršęs ką reiškė kalbėjimo viešai baimė ir pasiruošęs atsakyti į visus kylančius klausimus. Mano dalykas nebuvo toks "einamas", kaip kitų lektorių specialybės, ten buvo ekonomika, vadyba, energetika, politologija, filologija, dizainas, verslas ir vadyba ir t.t.
Paskaitos vyko pagal "galimybių kavinės" principą. Mokiniai susiskirstydavo grupelėmis ir eidavo prie vieno iš juos dominančių lektorių. Išklausę 15min. paskaitėlę, vėl išsiskirstydavo ir patraukdavo prie kito lektoriaus. Tokie pasikeitimai vyko tris kartus, tad savo litaniją tris kartus per dieną ir teko pakartoti.

Buvo visokių žmonių, vieni ateidavo iš neturėjimo ką veikti, kiti nesuprasdami kas čia per dalykas, dar kiti norėdavo praplėsti bendro išprusimo ribas ir tik maža dalis buvo tų, kurių akys žibėdavo, kai ištardavau kokį tik saviem suprantamą terminą, kaip "krešas", "bugas", "wow'as" ar "fps'as". Nežinau ar atsiras bent vienas žmogus, kuris tikrai nuspręs, jog nori imtis žaidimų kūrimo amato, visiems nurodžiau,  jei taip bus, tai mano misija įvykdyta. Visiems nurodžiau, kad gali rašyti man į el. paštą ir padėsiu kuo galėsiu.

Labai skatinau jaunuolius (nori nenori, bet esi privertas jaustis vyresnis), domėtis, plėsti akiratį, išdrįsti rinktis mažiau populiarias studijas ir nesileisti varžomus stereotipų, bet kitokių neigiamų nuomonių, apskritai, gyvenimiškų lygmeniu, ne konkrečiai šnekant apie žaidimus. Pasakojau, kad universitete pats esi atsakingas už savo išsilavinimą, kartais pagirdavau Lietuviškus universitetus, kartais paliaupsindavau užsienietiškuosius.
Susidariau nuomonę, jog didžioji dalis Lietuvos moksleivių nelabai ką nutuokia apie studijas, apie aukštąjį išsilavinimą ir kaip teisingai jį pasirinkti. Informacijos ir kartu motyvacijos stoka. Tokie renginiai, kaip šis, turėtų privalomai tapti tradicija.

Už renginio stovi puiki organizacija, besivadinanti Dream Foundation. Jei kas iki šiol negalite apsispręsti kur studijuoti, užsukite į jų tinklapį, ten apstu informacijos apie įvairias studijas, be to, jie padeda susitvarkyti dokumentus. Nemokamai.

Ir čia buvo dar vienas paskatinimas man, susimąstyti, pasvarstyti ir pradėti daryti ką nors su savo gyvenimu, kuris jau ilgokai stovi vietoje. Noriu permainų, todėl permainos artėja.

Poilsis

Visada sau tvirtinu, visada žinau, kad, reikalui esant, kokia tai svarbia veikla (lyg turėčiau gyvenime ką svarbesnio nei CG), galiu užsiiminėti ištisai, be didesnių pertraukų, kiaurą savaitę ir mėnesį. Taip, gerai.
Bet koooks kaifas būna pailsėti nuo visko, o sakydamas viską, turiu mintyje kompiuterį.
Stengiuosi stengtis savaitgaliais neveikti nieko svarbaus ir įpareigojančio, kaip nors, laisvu rėžimu išnaudoti laiką, arba, visai be rėžimo. Kaip, antai, šiandien, nuo ryto, iki popietės su mama buvome viename, didžiųjų prekybos centrų. Žinau ką pagalvojote. Vat ir ne!
Stovėjome su vežimėliu ir rinkome iš žmonių maisto produktus, kuriuos, šie, dori ir rūpestingi piliečiai pirko ir kuriais parėmė tuos, kuriems šiandien sunkiau sekasi. Žinoma, mūsų ten ne du buvo, visą akciją organizavo labdaros ir paramos fondas "Maisto bankas" , o pulkas savanorių, tarp kurių atsidūrėme ir mes, talkino. Gražu, smagu ir prasminga. Prieš kelis mėnesius, tos pačios organizacijos iniciatyva, su būreliu žmonių važiavome į Babtus, nuskinti kalno obuolių, kurie vėliau, taip pat, buvo padalinti žmonėms.

Šiandien dar suplanavome su šeima nuvykti pažiūrėti kalėdinės eglės įžiebimo, Kauno Rotušės aikštėje. Šitaip visai puikiai užbaigsiu šeštadienį be savo veiklų. O sekmadienis.. Na, vakare laukia spektaklis, Muzikiniame teatre, tikiu, kad bus super gerai.

Po tokių ir panašių savaitgalių labai pakyla darbo našumas, todėl man visada kyla dvejonės, ar savaitgalį praleisti prie kompiuterio, ar ne. Abiem atvejais, visos savaitės rezultatai būna panašūs, tik kai turi savaitgalį, per penkias dienas nuveiki tiek, kiek paprastai per septynias.

Negaliu sulaukti kol prasidės rimtas ir tikras sniegas, nors dar neturiu snieglentės, bet.. Nu, vistiek laukiu sniego. Vėl grįžta tas vidinis pasitikėjimas ir žinojimas, kad viskas bus gerai. Vėl galiu nemeluodamas sakyti, kad man viskas gerai!

Negražus serijinis žudikas...

Čia taip vienas mano draugas atsiliepė apie Deksterį , pagrindinį veikėją, iš TV serialo, kuris jau įpusėjo savo penktąjį sezoną.
Turiu paminėti, kad daug serialų nežiūriu ir Dekteris yra vienas ir vienintelis, kurį atidžiai seku.
Bet ar jis (Deksteris) tikrai negražus? Nesiimsiu vertinti Micheal C. Hall fizinio patrauklumo, bet, kaip vyras, jis "visai nieko". Nors dažnai man vis iššoka tas, kolegos išsakytas apibūdinimas.


Norėjau parašyti ką nors apie Deksterį, nes neturiu nei vieno pažįstamo (neskaitant internetinio), kuris mėgtų šį serialą ir nežinau kodėl taip yra. Gal pažįstu per mažai žmonių, o gal Deksteris turi atitinkamą prieskonį, kuris ne visiems skanus.
Šiaip tai nieko ten stebuklingo nėra, tiesiog dar vienas komercinis serialas, sukurtas pagal apsakymus, bet jis man patinka ir tai yra svarbiausia.

Žmonėms labiausiai patinka tie personažai, su kuriais jie gali susitapatinti. Tas siekis kyla iš demonstruojamų ar nujaučiamų veikėjo bruožų, bei savybių, kurie gali būti panašūs į žiūrėtojo, arba, gali būti jo išaukštinti ir siektini.
Sakykim... Paprastas vaikis mėgsta Betmeną, nes tiek jis, tiek Betmentas patyrė daug neteisybės. Dar paprastas vaikis mėgsta Betmeną dėl to, jog šis turi galios kovoti su blogiu, tokiomis savybėmis norėtų pasižymėti ir tas pats vaikis.
Kiek seniau buvau užsiminęs apie tai, kodėl, mano nuomone, toks populiarus yra daktaras Hausas, nepasididžiuosiu ir pacituosiu pats save:
"Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas."


Tai kodėl man taip patinka Deksteris Morganas? Nežinau, reikia pažiūrėti serialą ir interpretuoti pagrindinį jo personažą, tuomet bus aiškiau.
Pagalvokite apie filmą, knygą, istoriją, žaidimą... Bet ką, kas Jums tikrai, tikrai patinka ir pagalvokite - kodėl?

Turiu dar viena bruožą, nemėgstu domėtis man patikusiais filmais, o ypač vaidinusiais aktoriais. Na, tai negalioja Star Wars. Visai neskaitau jokių interviu su Micheal C. Hall, nežiūriu video medžiagos apie serialo užkulsius ir filmavimą, net vengiu matyti jo fotografijas. Nenoriu, kad aktoriaus asmeninės gyvenimo detalės subliuškintų tą personažo aurą, nenoriu sau sugadinti malonumo mėgautis istorija.
Dėl šių priežasčių nenoriu žiūrėti "Šešios pėdos po žeme", kurį rodė ir mūsų eteryje. Bet pabandysiu pasižiūrėti  The Gamer, o paskiau ištrinti C. Hall personažą iš atimties.

Darbas. Kurio nėra. Ne, nėra.

WHAAAAAAA!!!!1
Ffffffffff.. the WORLD.

Mm, tai padeda, visada reikia išlieti pyktį ir neigiamas emocijas, tai kaip perpjauti supūliavusią žaizdą, iš pradžių velniškai skauda, bet po kiek laiko pradedi netgi džiaugtis tokiu savo poelgiu.
Nors, net nelabai turiu dėl ko būti piktas, šiaip aš visai ne piktas ar neigiamas. Tik užknisa, kad negaliu rasti darbo, blet.
Jei modeliuočiau high poly, jau turėčiau darbą. Jei programuočiau, jau turėčiau darbą. Jei daryčiau fotomontažus, jau turėčiau darbą. Bet neeeeea, aš turiu užsiiminėti tik kompiuteriniams žaidimams skirtu modeliavimu, su kuriuo Lietuvoje, ko gero, kad nieko nenuveiksiu. NE, ne, tikrai nenoriu pradėti kitaip modeliuoti ar mokytis programuoti ar daryti tuos fotomontažus, aš noriu daryti tai, ką darau.

Man reikia:
a) laiko patobulinti įgūdžius, o tam turėtų užtekti viso likusio gyvenimo.
b) pinigų.
c)... Meilės?.. :D

Visada sakiau (ne visada, tiesiog pastaruosius dvejus metus), kad reikia gerai apmąstyti, drąsiai rinktis ir dėl nieko nesigailėti, tokie trys bruožai man ir dabar atrodo teisingo, bei laimingo gyvenimo formulė. Bent jau mano gyvenimo. Bet man pačiam kilo abejonių, ypač, kai vis dažniau susiduriu su kasdienybės realijomis. Iškilo abejonės, kurias greit paverčiau apmąstymais, ką galėjau padaryti blogai ir kaip iš to pasimokyti.

Pirma, gal reikėjo nutraukus studijas Malaizijoje iš karto važiuoti mokytis kur kitur. Mmm, na, tai, ko gero, vienintelis dalykas, dėl kurio abejočiau, ar padariau teisingai, bet per tuos metus patobulėjau, buvo ir kitų gerų nutikimų, kokie visi du ar trys.

Na ir dar nepagrįstos ir kvailos mintys, jog reikėjo studijuoti kokią vadybą ar ką nors, su kuo tikrai gaučiau darbą šiandien. Beeet, tai praeina, paklausai muzikos, išgeri kavos ir, žiūrėk, jau įnikęs stumdai poligonus.
Labai dievinu tuos momentus, kai supranti, jog šiandien esi geresnis nei vakar, o taip pasijusti galiu po kiekvieno, sėkmingai pabaigto projekto ar modelio, ar dar kokio kūrybinio dalykėlio, tai veikia kaip puikiausia motyvacija.


Taip pat norėčiau sugrįžti prie aktyvaus tinklaraščio rašymo, kada geriausias laikas, jei ne šiandien? Paskatino dar tas mažas ikoniukas, dešinėje, kai keli pelės klavišai gali kažkam uždirbti 5ct.

Ploviau šiandien sau indus ir prisiminiau neseniai skaitytą anekdotą.

Kalbasi du vyriškiai: 
-Žinai, aš tai namie viską pats darau, plaunu, skalbiu, valau, tvarkausi, gaminu valgyti.. 
-Tai tau gi žmonos tada reikia. 
-Ne, tai kam man ta žmona, jei aš viską pats darau? 

O čia, toliau, šiaip, ne prie ko. 

Karts nuo karto, man nuskamba tokie žodžiai: „Self improvement is masturbation...”. Ši frazė, kaip ir visas Fight Club filmas, bei Taileris Durdenas, kuris ir pasakė išganinguosius žodžius yra tam tikrai mąstančių žmonių šūkis. O gal ir nėra, bet galėtų būti. 
Tada prasidėjo mano mėgstamas asociacijų žaidimas, esu tikras, kad visi jį kartais žaidžia, nuo jo nepabėgsi. Tiesiog gauni mintį ar vaizdą ir stebi, kaip mintys pačios nukeliauja per klodus ir kalnus, sukasi apie, daugiau ar mažiau, panašius dalykus. 

Trumpai: X karta laikomi amerikiečiai, gimę nuo septyniasdešimtųjų pradžios, iki devyniasdešimtųjų pradžios, praėjus vos penkiolikai metų po antrojo pasaulinio karo, bet tebesitęsiant Vietnamo karui. 
Tuo metu išpopuliarėjo personaliniai kompiuteriai, video žaidimai, internetas ir kabelinė televizija (visas visuomenės gėris). Maža to, JAV viena po kitos krėtė įvairiausios krizės: naftos, energijos ir kelios finansinės, prasidėjo neramumai Irake. 
O dar, laikmetis buvo alternatyviosios muzikos išpopuliarėjimo aušra, pasauliui pasirodė visokiausio plauko rokeriai, metalistai, reperiai, narkomanai, alkoholikai ir kiti depresikai. 
Na, tikrai šis tas buvo augti Amerikoje vykstant tokiems dalykams, nieko nuostabaus, kad žmonės užaugo kitaip ir kitokie, nei amerikiečiai buvo prieš tai. Didesnis pasirinkimas, laisvesnis požiūris į religiją, seksą, apskritai, kitoks žmonių mąstymas. Ir vis tik, didžioji dalis X kartos nebuvo patenkinti gyvenimu. 
O kas būtų? Klestėjo vidutinybė. Mažai apmokami ir neperspektyvūs darbai, nenuspėjama visos valstybės ekonominė padėtis, nusistovėjusių vertybių kaita, čia dar abiejų karų veteranų pilna aplink, galima vardinti ir nesustoti.. 

Dešimtajame dešimtmetyje Amerikoje prasidėjo savęs tobulinimo bumas, pasitelkiant knygas, garso įrašus ir savotiškų dvasinių vedlių paskaitas. Tai apėmė visas medijas ir buvo visur aplink, tokios produkcijos apyvarta buvo milžiniška. 
Kodėl žmonės taip staiga užsikrėtė šia manija? Matyt todėl, kad nustojo save mylėti tokius, kokie yra. Juk jie augo „daugiau ir geriau“ laikotarpiu, tai buvo pati tikriausia akseleracijos visuomenė. Kodėl buvo? Didelė dalis vis dar tebegyvena ir vadovaujasi tomis, „svetimų kurtomis vertybėmis“, bet dalis lempučių jau seniai perdegė. 
Žmonės suprato, kad prievartauti save būti geresniais tolygu masturbacijai. Abiem atvejais dėmesys sutelktas tik į patį save, mintys sukasi apie geresnį darbą, daugiau pinigų, daugiau visko padaro tave geresniu. 
Pilnaverčio gyvenimo metu, žmogus yra linkęs pradėti rūpintis aplinkiniais, pilnaverčio sekso metu, reikia lygiai taip pat rūpintis ir partnerio poreikiais, ne vien saviškiais. 

Gerai, kur aš suku. Kai kuriuos panašumus pradėjau pastebėti mūsų visuomenėje. 
Po nepriklausomybės padėtis tik taisėsi ir nuotaikos buvo pakilios maždaug iki įstojimo į Europos sąjungą. O paskiau pamažu ėmėme riedėti žemyn. Žinoma, valdžia visada buvo bloga, bet pabandžius prisiminti penkis metus atgal ir pažvelgus į šiandieninę padėtį, kontrastai tikrai pasistumdo. 
Taip man atrodo todėl, kad kažkada buvau mažas ir pasaulis atrodė gražus. Sekundės bankas, Rubikonas ir Leo lt buvo tik žiniose, bei piktų dėdžiu diskusijose šmėkstelintys žodžiai, niekas daugiau. 
Bet babar man kyla klausimas, tai kada gi galėsiu užeiti į Valdovų rūmus ir įvertinti brangiausia Lietuvos istorijoje remontą? Bet velniop tai, aš vis dar nūniuoju mintyse „musu dienos kaip šventė“ ir nediskutuoju apie politiką, bei vagystes. 
Kas kart išgirdęs, kad Lenkai (dievaži, tikrai neturiu jokių priekaištų lenkams, jie man atrodo pagarbos verta tauta), bet kai kur nors išgirstu, kad Lenkai dar turi pretenzijų į Vilnių, mane apima kažkoks vidinis, isteriškas beprasmiškumo pojūtis, arba, tiesiog norisi juoktis. Pridėkim dar Žydus (irgi nieko prieš juos), ir jų pareiškimus, kad Lietuva turi grąžinti milijonus pinigų ir turtų, nugvelbtus iš vargšų per karą. Dar pridėkim, kad Rusija mus laiko savo provincija ir gausim neblogą kokteiliuką, kuriuo niekad niekam nesigiriam, geriau jau rodom kinams Akropolius, senamiesčius ar Gariūnus. 

Daugiau nei prieš penkis metus prasidėjo populiariosios psichologijos banga. Žmonės pirko ir vis dar perka Paulo Coelho knygas ir panašius skaitinėlius. Ir išties tai gerai, tegul šviečiasi, tegul pamato, kad būna kitaip, dalis išmoks šypsotis, mažesnė dalis gal dar supras ką nors. 

Gerai, kur aš vis tik suku? Dabartiniai, jauni, bet jau mąstantys Lietuvos piliečiai, augo panašiame kontekste, kaip ir X kartos atstovai. Pradėjome nuo „viskas dabar bus geriau“, o šiandien gyvename pilkokame nūdienos pasaulyje. 
Studentas yra didžiausias pajuokos objektas ir šiaip šiukšlė, kurią perdirbus dar galima išspausti pinigų. Jaunimas tai mūsų ateitis, kažkas sakė, nebetikiu tuo, nėra ateities. Emigracija, antikriziniai planai ir naktinės mokesčių reformos... Sąrašas tęsiasi, bet geriau nustoti skaityti bereikšmius tekstus ir pamėginti susirasti darbą. 

Ne, ne, ne, čia ne kaltinimai, čia realijos. Čia tai dėl ko, užaugo dabartinė cinikų karta, pasyvi ir pasąmoningai ignoruojanti viską, kas šiandien yra suknista, nes kitaip nebelieka nieko tik akmuo, virvė, skustuvas ir kiti bilietai iš čia. 
Alkoholio, bei nikotino suvartojimas dabar didesnis nei anksčiau ne šiaip sau, ne šiaip sau kyla mintys, kad nelegaliais būdais daug lengviau užsidirbti pinigų, o Tado Blidos siela reinkarbavosi į kontrabandininkus.. 
Pats rašau vis gurkšteldamas iš storasienės stiklinės, alkoholinio gėrimo, nors dabar tik popietė. 
Gyvename laikotarpiu, kai reikia kapstytis po kitų, anksčiau padarytas klaidas. Būti pasekmės planetos gyventoju žavinga tik tuo atveju, jei žavingas gali būti post apokaliptinis peizažas. Aplink mus svetimos, svetimų sukurtos istorijos ir filmai, apie geresnį gyvenimą ir tikrą meilę, kuri išgelbės pasaulį. Leiskite paklausti ar kada nors per pastaruosius penkiasdešimt tūkstančių žmonijos egzistavimo metų taip buvo iš tikro? 
Truputį gaila, kad tai jau nebėra paaugliškas maištavimo amžius, niekas daugiau nebeklauso sunkiojo metalo ir nesirengia juodai, mums užtenka tiesiog išeiti į gatvę besišypsant ir tai atrodo kaip pats didžiausias protestas prieš šiandieną. 


Kodėl kažkam taip patinka daktaras Hausas? Aš paskelbčiau jį visos šiandienos, kuri neaišku ar baigsis, ambasadoriumi. Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas. 

Kartais dar pagalvoju, kad visi tie džiugūs ir optimizmo pilni žmonės, kurie suorganizuoja šauniausius pabaltijyje festivalius, tie, kurie dar mokosi universitetuose, bet jau stebina neregėtai kūrybišku mąstymu, kurie sugeba nuo nieko pradėti pelningą nuosavą verslą ir t.t. ir t.t., ko gero yra patys kvailiausi idiotai pasaulyje. Kaip jiems taip išeina apsimesti, kad viskas puiku? 


Bet maždaug tada išlipu iš troleibuso, išmetu bilietėlį už 2Lt ir susitikęs draugą sakau: 
-Žinai, man atrodo, kad supratau ką Taileris tikrai norėjo pasakyti, pasakydamas: „Self improvement is masturbation“.. Bet dabar einam alaus, visi draugai jau laukia... Turi pavaišint cigaretę?
---------------------------------
Tekstas parašytas daug anksčiau, publikavau kito tinklapio tinklarašatyje, bet sulaukiau komentaro, kad: "rašliava verta atsidurti prieš platesnė auditoriją". Taip ėmė ir atsidūrė. 

Laiko patikrinta kokybė

Šįkart apžvalga. Bet ne tokia, kokias daugiausiai esame įpratę skaityti.

Apžvelgsiu tris savo turimus mp3 muzikos grotuvus, būtent ne ką tik įsigytus, bet jau turimus ir visko mačiusius. Mėgstu, kai muzika su manimi gali būti visur ir visada, kokybiška, sklindanti iš gerų ausinių ir sutalpinta geros kokybės grotuve. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo mano Sony Walkman CD grotuvo. Tampiausi jį prieš gerus šešis metus ir tampiausi jį visur. Prisisegdavau prie diržo, savo sukonstruotais kabliais ir tai man kažkiek primindavo fantastinių filmų herojus, kurie prie diržų nešiodavosi blasterius ir visokius kitokius kietus įtaisus. Maniškis prietasiūkšis buvo nekaprizingas, varomas dviejų AA tipo baterijų, kurios tarnaudavo gan ilgai, atsparus drėgmei ir smūgiams, kurių patyrė jis begalę. Rimtai, mėčiau, aišku ne specialiai, jį ne kartą, išlakstydavo tik tos dalys, kurios nebūdavo sujungtos į vieną visumą: baterijos ir kompaktas. Viską susirinkus be problemų grodavo ir toliau. Bet susiruošiau rašyti apie mp3 grotuvus, o ne apie CD, tai buvo priešistorė. O jis veikia iki šiol.

Vieną 2006 metų rugpjūtį stipriai dirbau, nes laikraštyje buvau matęs tai, kas paskatino užsikalti 300Lt ir skirti juos ateičiai. Taip mano gyvenime atsirado  MSI P610.  Tuo metu 1gb atmintis atrodė daugiau nei užtektinai, o vien jau ko vertas dizainas.. Metalinis korpusas, didelis ekranas, puikiai proporcingas, smagūs spaudyti mygtukai, USB ir ausinių jungtys, bei kilputė virvutei prikabinti - apačioje, kaip ir turi būti. Gražus meniu, turintis pagrindines funkcijas, kurios sukasi grotuvuose iki šiol: muzika, video, foto, nustatymai... Nepamenu ar buvo FM radijas, nes niekad jo nenaudodavau. 

Kai atėjęs į mokyklą išsitraukdavau jį iš kišenės, norėdamas išjungti, sulaukdavau komplimentų, jog turiu gražų telefoną. Net mano dizaino mokytojas jį pagyrė, o jis yra labai priekabus ir geri žodžiai iš jo lūpų yra jau šis tas. Nuotraukoje, gretimais, matosi kaip jis atrodo dabar. Metalinis korpusas ir stiklelis gan susibraižę, visą laiką grotuvas būdavo kišenėje, kartais paragaudavo smėlio ir sočiai dulkių. Niekad nebuvau iš tų, kurie nešiojamuosius prietaisus velka į visokias kojines ir perka jiems atskiras pinigines, gal dėl to iki šiol negaliu pripažinti touch screen telefonų. Vienintelė bėda, su kuria susidūriau, buvo vidinės MSI grotuvo programos gedimas. Kažkas tiesiog nustojo veikti ir toliau taip gyventi buvo neįmanoma. Laimei garantijos dar buvo likusi savaitė, tad nunešęs į pardavimo vietą pridaviau į taisyklą. Beje, ant užpakalinės pusės buvo toks lipdukas, kurį, tik nusipirkęs nulupau ir atsargumo dėlei užklijavau ant dėžutės ir labai gerai, kad taip pasielgiau, nes tai buvo grotuvo numeris, be kurio niekas jo nebūtų ėmę taisyti. Man tai atrodo suktybė, nes lipdukas likęs savo vietoje būtų buvęs mirtinai sutrintas. Na, neprotinga ir tiek. 

Perrašius programą (įrašę naujesnę versiją), atsidaro net žaidimas! 

Vargšelis puikiai tarnavo iki dienos, kai važinėdamas riedučiai nukritau. Tiesa, kritau su juo ne kartą, bet tada šlaunimi, ties kišene, bjauriai rėžiausi į metalinį kampą. Stebiuosi kaip jis neperlūžo pusiau, matyt dėl metalinio korpuso, bet ekranas tapo nebepagydomas. Nors visa kita veikė nepriekaištingai, užtrukdavau nemažai laiko, kol aklosiomis įsijungdavau muziką. 

Atėjo laikas išleisti MSI į užtarnautą poilsį. 2007 metų, spalio mėnesį įsigijau Transcend T.Sonic 820. 

Greičiausiai tuo metu, Lietuvos rinkoje nebuvo kito grotuvo už panašią kainą (320Lt), atitinkančio mano keliamus kriterijus. Paskatino dar tai, jog šis turėjo net 4GB atminties. Tiesa, gan greitai pasigailėjau savo sprendimo. Meniu buvo negražus ir nepatogus, kaip pigaus kiniško aparatuko. Mygtukai šiaip sau, bet valdymas tikrai nepatogus, vis nesuprasdavau kam ten reikėjo tų papildomų keturių mygelių, aplink savaime suprantamą D-Pad? 

Beje, jis turėjo kelis įdomius, bet visai nenaudingus bruožus. Išimamą akumuliatorių ir Line In jungtį, kuria prijungęs grotuvą prie kito prietaiso, galėjai įrašyti skambančius garsus, pvz radio laidą ar muziką. Vėlgi, pigūs, kitaiski bruožai. Na, jis turi ir reset mygtuką, gerai nepamenu, bet rodos, kad karts nuo karto grotuvas pakibdavo ir to mygtuko prisireikdavo, bet kartais ir jis nesuveikdavo, tuomet tekdavo rankiniu būdu atjungti akumuliatorių. Pasirodo apie viską buvo pagalvota. 

Gan greit, po 11 mėnesių Transcend pasitraukė į atsargą. Lizdas ausinėms sugedo. Dirbdamas savo pamainą fabrike, turėjau jį apvynioti lipnia juosta, kad ausinių kištukas būtų prispaustas ir galėčiau klausytis muzikos. Vienas iš labiausiai mane erzinančių dalykų yra neveikiančios ausinės. Aš kur nors išsiruošiu, išeinu iš namų, o čia še tau, groja tik viena ausinė ir visa diena sugadinta dėl vienos, prakeiktos smulkmenos. Nekenčiu, kai daiktai neveikia taip, kaip jiems priklauso veikti. Tai ką jau kalbėti apie grotuvą, kuris neveiks su bet kokiomis ausinėmis? You're fired! 

2008 metų ruduo man vėl asocijavosi su naujo mp3 grotuvo pirkimu. Rodos tam ir dirbdavau vasarą. Šį kartą ilgai ieškojau kažko tokio tikrai tikrai tokio. Nusiminiau, jog MSI daugiau nebegamino grotuvų, o su nežinomais gamintojais pasimokiau nebeprasidėti. Peržiūrėjau viską, ką siūlė mūsiškės parduotuvės ir dar aibę grotuvų apžvalgų, per youtube. Ir tada išlindo Creative Zen, už standartinius 319Lt.

Ir galiu pasakyti, kad jis nuostabus. Artimiausiu metu tikrai neplanuoju ieškoti ar pirkti naujo grotuvo, mat šis patikrintas laiko ir visokiausių sąlygų. 

Dizainas įdomus ir kiek pretenzingas. Mygtukų išdėstymas iš pradžių kiek glumina, bet vėliau pasidaro intuityvus, be to, keliems iš jų gali priskirti savo pasirinktas funkcijas. Tarp ausinių lizdo ir USB jungties yra Hold ir ON/OFF funkcijos, kurias atlieka slankiojantis mygtukas, iš po kurio dar šviečia mėlyna švieselė. Įdomus sprendimas, bet to minusas - norint, kad klausant muzikos ekranas išsijungtų ir neeikvotų baterijos, reikia įjungti Hold. Tiesa, naujame modelyje to slankiojančio mygtuko nebeliko, o ekranas užtemsta pats, automatiškai.

Apie ekraną, jis didelis ir ryškus, turi kelias keičiamas meniu spalvas ir galimybę pasikeisti patį ekrano paveikslėlį, kas mane džiugina, nes labai mėgstu savo daiktus visokiais būdais paversti unikaliais. 

Meniu. Visos standartinės funkcijos, kurias turėjo ankstesnieji žaislai, plius kalendorius, ir praplėstos muzikos pasirinkimo, bei rūšiavimo galimybės. Čia galima susidaryti savo grojaraščius, rikiuoti muziką pagal žanrą, atlikėją, albumą, klausymo dažnumą arba retumą, abėcėlę ir t.t.... Gaila, bet nėra galimybės peržiūrėti muziką failuose, taip, kaip ją sukeli į grotuvą. Sakykim, įdėjus kelias, skirtingas dainas, jos bus automatiškai rūšiuojamos pagal anksčiau suminėtus kriterijus, bet norint klausytis kelių skirtingų atlikėjų ar albumų iškart, teks susidaryti grojaraštį.  

Aruodas yra 4GB dydžio, taip pat yra 2GB ir 8GB versijos, bet visos jos turi bendrą bruožą - burną, kuri praryja SD kortelę. Šitaip galima labai praplėsti bendrą grotuvo talpą, bet.. Bet SD kortelėje esanti muzika grojama kiek kitaip. Ne kokybės aspektu, aišku. Štai, klausant muzikos iš vidinės grotuvo atminties, gali laisvai klajoti po meniu ir kaitalioti nustatymus ar domėtis ką dar turi bibliotekoje. Klausant muzikos įrašytos į SD kortelę, bus galima ją tik pagarsinti ir perjungti, o atlikus bet kokią kitą funkciją muzika tiesiog nutils. Tai ne joks bug'as, o prie šio bruožo greit galima priprasti, asmeniškai manęs tai neerzina. Kiek liūdniau tai, jog grojant SD kortelei baterija išsikrauna greičiau. 

Tiesa, baterija, ji gyvuoja tikrai ilgai ir puikiai, negaliu skųstis. Užpakalinėje pusėje yra tokie visai seksualūs, įdubę ratilai, primenantys vandens bangeles. Atrodo maža smulkmena, bet tikrai suteikia plastmasės gabalėliu žavesio. 

Jis keliavo su manimi per jūras ir giras, buvo purvinas, subraižytas, šlapias ir mušamas, bet vis tiek ištikimai veikia. Pagamintas Malaizijoje, beveik metus praleido savo tėvynėje, bet dabar vėl Lietuvoje. 

Įsitikinau, kad Creative atsako už savo gerą vardą muzikos prietaisų gamyboje, turiu mažą, juodą bičiulį, kurį visada pasiimdamas į keliones žinau, jog jis manęs nepaves. Tik tos nelemtos ausinės, vidutiniškai kas tris mėnesius vis reikia naujas pirkti... 

Vėl apie viską.

Tai va, pagaliau atslinko ruduo. Negaliu pasakyti, kad jo nelaukiau, todėl ir nesakysiu. Man jau buvo rimtai pabodusi vasara. Tos kelios uber karštos savaitės buvo baisiausia kas tik galėjo nutikti šiais metais, o, tikiuosi, ir ateinančiais.
Žinote, nors kartą norėčiau, kad sutikti žmonės neklaustų kaip sekasi. Visada sakau, kad sekasi gerai, puikiai ir t.t. Iš ties, tai man tikrai visada viskas gerai, na, aišku, visada atsakau, kad gerai, kartais giliau nesusimąstydamas, kad dabar tikrai negalėčiau atsakyti, kad viskas gerai, bet.. Bet, jei sakau, kad gerai, vadinasi visi mąsto, kad gerai, vadinasi man sekasi gerai. Puiki grandininė reakcija, kam gi nepatinka, kai sekasi gerai? Žmonės tikrai mėgsta tokius, kuriems sekasi gerai. Gal jiems net pavydi. Aš irgi pavydžiu, kai žmonės atsako, kad jiems viskas gerai, nes, tuo metu, atrodo, kad jiems viskas puiku, nors žinai, kad pas tave patį pilna problemų, tai kaip gali būti linksmas, kai kitiems viskas gerai, o tau ne?
Na gerai, jau tiek kartų parašiau "gerai", kad darosi negera.

Ne, man išties viskas gerai. Rimtai.


Rudens laukiau dėl atvėstančių orų, dėl paltų, šalikų ir kepurių, tiesiog, mėgstu vėsų orą. Dar visi būna užsiėmę savo reikalais ir mažiau trukdo mane, kas yra visai puiku. Teko kelias dienas pasivaikštinėti po Kauno Laisvės alėją.
Galiu patvirtinti, kad visai ji nemirus, o, net atvirkščiai, pilna aktyvių žmonių. Džiugu man buvo dar dėl to, jog matau, kaip Kaunas keičiasi į gerą. Metus laiko nemačiau miesto, o jis pasidarė pilnas daug įdomesnių žmonių. Įdomesnių savo apranga, užsiėmimais ir visu kuo, ką tik sugebi pastebėti. Velniop galima pasiųsti tą Akropolį, neseniai skaičiau, kad ten įvyksta daugiau nusikaltimų, nei visame Kauno centre. Taip pat galima pagaliau nustoti kaltinti prekybcentrį, dėl mirusios Laisvės alėjos. Joje pilna kavinaičių, kiek, net neįtariau, bet tai mane džiugina. Pikdžiugiškai džiugina ir tai, kad beveik visos šmutkių ir skudurų parduotuvės užsidarė. Vietoje jų, juk, atsiras kas nors įdomesnio ir kokybiškesnio. Tikiuosi.
Toks tad mano miestas Kaunas. Man patinka čia.

Mėnuo Juodaragis 2010 - Organizuojamės!

Pavadinimu lyg viską ir pasakiau.
Bet vistiek rasiu, ką pridėti, kitaip ir nebūna. Kai lankiausi MJR prieš dvejus metus, likau su labai smagiais prisiminimais. Praeitais metais nebuvau, nes gyvenau kitoje pasaulio pusėje ir tuo metu buvo labai gaila.
Bet šįmet turiu rimtų ambicijų nuvažiuoti ir pasibūti vėl. Beje, prie mano kūno dar prisegta medžiaginė renginio apyrankė, kuriai greit sukaks dveji metai. Net juokinga, kiek nuotykių buvo man dėl jos kilę.

Renginio, kuris vyks rugpjūčio 27-29 dienomis, programą pradėsim jau išvažiuodami iš Kauno, susipakavę į mano mėlynąjį padangių pegasą!

Planuojamas ekipažas penki žmonės. Prasitarsiu, kad dar turim porą laisvų vietų, tad norintys žinot pas ką kreiptis. Reikės sukurpti tik trumpą motyvacinį laiškiuką ir užpildyti kelis lapus popierinių formų..

Nuvykę susikursim stovyklavietę, kažką panašaus į tokią, o viskas, kas bus toliau.. Na, kaip sako, kad laikas parodys. Daug visokiausių koncertų ir turiningų renginių. Jau turiu galvoje kelis laužo receptus, kuriuos tikrai išbandysiu, jau neminint laužo arbatos.
Trūks, plyš, bet šiemet tikrai ten nuvažiuosiu.

E Trys

Kaži kaip neturėjau nuotaikos domėtis tuo, kas buvo parodyta pirmąją E3 dieną, bet šiandien nusprendžiau skirti pusdienį E3 video medžiagos peržiūrai ir.. Ir visokios kompiuterinės mantos perrašymą į DVD, šitaip atlaisvinant HDD, vis kažkas naudingo..

Super maloniai nustebino Ubisoft. Juos mėgstu nuo anksčiau, nuo daug anksčiau, bet maždaug nuo tada, kai jie pradėjo daryti kokybiškus žaidimus, veikiausiai mano meilė Ubi prasidėjo nuo Pince of Persia Sands of Time..
Per daug nesireklamavę Ubi žengia labai įdomiu ir iš pirmo žvilgsnio perspektyviu keliu. Mano galvoje sumaištį kelia Motion Design video. Galima sakyti, kad nieko naujo, taip mes jau ilgokai turime Wii. Atvirai tai man Wii niekad nepatiko, dėl to jog aš kiek seno sukirpimo žaidėjas o ir dar nemačiau nei vieno žaidimo išleisto Wii konsolei, kuris man patiktų (tikrai domėjausi ir neradau). O tas paprasčiausias tenisas, golfas ir kitas mosikavimasis lazdele mane vertė jaustis kvailai žaidžiant. Žinojau, jog judesio žaidimai turi potencialo, bet mano poreikiams jis buvo neišpildytas. Kol praeitais metais, per E3, Microsoft pristatė pristatė savo atkirtį Nintendo. Project Natal nereikalavo rankose laikyti nieko. Vėl kraštutinumai, sukioti imituojamą vairą ar švaistyti oriniu pagaliu man taip pat neatrodė solidu. Maža to, MS apskelbė, kad Natal įrankiai JAU išdalinti žaidimų kūrėjams ir Natal, dabar jau pavadintas Kinect, apskristai, nėra burbulas ir vėl galima tuo įsitikinti.
Grįžtant prie Ubisoft, Motion Design video gan daugiareikšmiškas, viskas, ką šneka užsidegę dizaineriai skamba gražiai, kartais matome kompaniją žaidėjų, striksinčių aplink kažką, kas labai panašu į Wii Balance Board lentą. Kitame siužete kažkas slidinėja ir vartosi prieš televizorių, šalia kurio stovi Xbox 360. Dar gi vėliau pulkelis žmonių bėgioja sode su plastmasiniais šautuvais.. Na, pastaroji žinutė kol kas tikrai absurdiška.. Bet all in all, kai pamačiau Child in Eden (vėl tų pačių Ubi), tikrai buvau netekęs žado. Pamačiau kažką, naudosiantį judėsio žaidimą (gal jau reikia brandinti tarmiškai teisingą terminą, ką?) ir man patinkantį išpildymą.
Pasvajokim, bet koks kaifas būtų atsistoti ir pasinerti į žaidybinį transą (angliškai būtų "immersion"), prie tokios sienos, žibant tokioms spalvotoms formoms ir grojant electro..


Dar viena įdomybė iš po Ubio skverno dovanoja jiems inovatoriškiausios E3 pasirodžiusios kompanijos vardą , bent jau mano akiratyje, tai tikrai. Jau darosi nebeįdomu kurti žaidimą, kuris teiktų vien pramogą. Aukštenis laiptais šioje industrijoje yra mokyti ir kitaip suteikti žinių, bei, kaip matome, palaikyti gerą sveikatą. Galbūt ateityje daug kur bus taikomas žaidimo principas, štai, kad ir pas gydytoją ar šiaip darbe. Kodėl gi ne? Juk ateitis visada būna visai kitokia, nei mes ją matome fantastiniuose filmuose.


Kažkur jau matytas, kažkur jau bandytas, bet prikeltas naujam gyvenimui Battle Tag. Man šis projektas atrodo silpniausiai ir kol nemačiau video, tol maniau, kad čia kažkoks pokštas. Taip, iš pradžių būtų smagu, bet čia bandymas šaudymą perkelti į nesmurtinį kontekstą. Paprastai kai aš turiu rankose pistoletą, tebūnie tai tikras ginklas ar replika kompiuterio ekrane, aš noriu nušauti kitą asmenį, o ne pabėgioti nuo vienos dėžutės prie kitos ir šaudyti į taikinį. Bent taip mąsto dauguma žaidėjų. Be to, reikėtų pirkti krūvą plastmasės, kuri gali greit pabosti nes turi tik kelis žaidimo variantus.

---
Maniaplanet. Viskas labai aiškiai parodyta video klipe, tad net nežinau ką pridurti. Simply good.

---
Nieko negaliu padaryti, Ubisoft projektai tiesiog atrodo gerai, nors tu ką. Project Dust. vienas iš tokių, kurie vėl atrodo nestandartiniai. Jau pasiilgau žaidimo, kur veikėjas nebūtų super didvyris, raumeningas ir viską galintis. Tie paprasti veikėjai, darantys didelius dalykus turi žavesio. Panašiai ir Project Dust. Ar valdysim kažkokį polonezietį su kauke? Ar jis paprastas tribesman'as, galintis formuoti landšaftą? Nežinia..

---
Tiesa, Ubi dar pristatė Assasin's Creed: Brotherhood. Nežinau, jei vadovaujantis senu ir patikrintu stebėjimu, tai geri tęsiniai turi išeiti bent jau po kelerių metų, nuo savo pirmtako. Visi žinojo kas gali būti patobulinta Assasin's Creed II žaidime, bet ko tikėtis iš trečiosios dalies aš net nedrįstu įsivaizduoti. Naujos serialo serijos, bet šį kart nuotykiai tęsis Romoje?..

---
Pagal naujausias madas, save gerbianti studija turi turėti po sparnu AAA šaudyklę, skelbiančia, kad Amerikos armija gali užvaldyti pasaulį ir sugauti visus teroristus bet kada ir bet kur. Gal tik tingi. Ghost Recon: Future Soldier man dar kartą primena, kad reikia paskaityti Tom Clancy romanus.

---
Dar viena įdomi patirtis žada būti Shaun White Skateboarding.


* * *

Mafia II Jau anksčiau rašiau kodėl laukiu šio žaidimo. Dabar gi, bežiūrint dar vieną treilerį sukilo nostalgijos jausmas. Išties Mafia II kažkaip sugebėjo sukelti nostalgiją, tai vienas iš žaidimų, kurie apeliuoja į tikrovišką iki tam tikros ribos, realybės atvaizdavimą. Pasiekus tam tikrą ribą, ją peržengti, kol kas, yra labai sunku. Kalbu apie imituojamus natūralius veikėjų judesius, vaizdo intarpų metu, jie vis dar negrabūs, kampuoti ir kitaip kaip krenta į akis. Bet tai man ir patinka, nes primena visus senus ir gerus žaidimus, kuriuose tie judesiai tokie pat kampuoti ir robotiški. Ir šiaip, kaip gi galima nesižavėti Cosa Nostra?

* * *

Vienas dėstytojas kartą pacitavo minti: "kad žaidimas būtų sėkmingas, jis turi turėti ninzių, piratų arba zombių".
Deadliest Warrior turi viską!  Visai ambicingai man atrodo šis mažo kalibro projektas, netgi įdomiau nei Street Fighter.

* * *

Star Wars: The Forsce Unleashed II Kad jau pradėjo keisti SW istoriją nuo TFU Ultimate Sith Edition, tai galėjo imti ir sustori. Ne, rimtai, šito žaidimo geriau nebūtų. Arba geriau nebūtų jo istorijos, kurią reiks kaip nors ignoruoti žaidžiant, nes dar niekad nemačiau jog švaistytis lightsaber'iais nebūtų smagu. Come on, man Star Wars yra nekintamas mokslinės fantastikos, gėrio ir blogio kovos ir kažko dar daugiau, etalonas. Būtent nekintamas, todėl nepatenkintas žiūriu į mėginimus keisti istorijos tėkmę. Ten, kur pilna erdvės reikštis, tarp II ir III epizodų, tegul daro ką nori, labai džiaugiuosi abiem The Clone Wars sezonais ir labai laukiu trečiojo, bet jie neprieštarauja natūraliai SW istorijos tėkmei.

Prabilau apie Clone Wars.. Ne be reikalo, nes CW dabar ant bangos. Tai savotiškas SW atgimimas, gal net tiksliau, naujos, jaunųjų džedajų kartos įšventinimas. Tikras, stereotipinis Star Wars fanas dabar yra 30-40 metų geek'as ir jį su frančize sieja labai daug. Bet norint užsiauginti naują fanų kartą, reikia kitokių metodų ir vienas iš tokių bus Star Wars: Clone Wars Adventures, mini MMO žaidimas. Iš esmės, tai dar vienas Facebook, tik įvilktas į džedajaus paltą. Savyje turi tuntus mini žaidimukų, galimybę keisti savo herojaus išvaizdą, varžytis su draugais ir t.t. Žaidimas bus nemokamas, bet dalis (patys kūrėjai kol kas nežino kuri), turinio bus prieinama tik mokant mėnesinį mokestį.

Vienas iš didžiausių projektų, imant masiniu medijos lygiu, yra, būtent, Star Wars The Old Republic MMO.  Visa, apie ką rašiau aukštėliau prisideda prie TOR statomo pjedestalo, nuo kurio jis ruošiasi startuoti. Kūrėjau gerai žino, kad kartu su jų grand startu, prasidės kataklizmas, kitoje, World of Warcraft visatoje. Sakyk kaip nori, bet šie du žaidimai bus konkurentai. Blizzard, kaip tikrą feniksą, ruošiasi sudeginti WoW pasaulį ir prikelti jį iš pelenų, naują, sužeistą, bet pulsuojantį neblėstančia gyvybe ir žaidėjų skaičiumi, viršijančiu dešimt milijonų.

Naujo apie TOR buvo atskleista tai, jog kiekvienas žaidėjas galės turėti savo nuosavą erdvėlaivį. Konferencijoje dar kelis kartus buvo aiškiai pabrėžta, jog vyks tikra kova, bus dvi frakcijos, kurios turės aiškius, skirtingus, bet glaudžiai susietus tikslus. Sitai norės visus sunaikinti, Respublika norės visus išgelbėti. Na, išties tai abiejų frakcijų tikslai vienodi: nubodti vieni kitus. Kol kas palydim su dar vienu cinematic treileriu, pavadintu "Hope".

Kodėl aš noriu dirbti su žaidimais.

Mes dažnai modeliuojame atsakymus į klausimus, su kuriais dar net nebuvome susidūrę. Ne? Na, tada aš kiek kitoks.
Manęs dar niekas rimtai nėra paklausęs, kodėl aš noriu kurti kompiuterinius žaidimus. Todėl aš dar niekad ir neįsivėliau į tokią diskusiją. Būtent diskusiją, nes, kad pasakyčiau tai vienu sakiniu, reikėjo sumodeliuoti atsakymą į klausimą, kurio dar nieks neuždavė. Ir tai veikia.

Taigi, kodėl?..

Kažką panašaus parašyti norėjau jau seniau, bet pabandžius vieną ar du kartus išeidavo nerišlus minčių kratinys. Todėl tiesiog atidėdavau vėlesniam laikui, juk nėra skubos, suvokimas ateina anksčiau ar vėliau.
Tiksliai nepasakysiu kada, bet supratau, kad viskas ką veikiau "iki", labai puikiai susiriša į vieną visuma, kuri man padės veikti tai, kas bus po to "iki". 

Pirma tai meninė kūryba, kuri, vienaip ar kitaip, jau pusę gyvenimo yra su manimi. Video žaidimai tai puikiausia terpė, reikalaujanti pasiutusiai daug kūrybinio mąstymo, pastabumo ir sugebėjimo mokytis, taip pat visokiausių interesų.
Kiek ragavau tradicinių stichijų meno, man ten visuomet kažko trūkdavo arba kažko būdavo per daug. Šiuo atveju, Digital Art, arba didžital art :] yra būtent tai, kas man patinka ir tinka labiausiai. Apribojimų čia nėra. Ne, aš rimtai, tikrai nėra. Tave riboja tik tavo vaizduotė ir techniniai išmanymo įgūdžiai, o pastaruosius įgyti gali visi norintys.

Kai kas nors paklausia ar galiu padaryti žaidimą, atsakau, kad ne. Gatavas žaidimas yra komandinio darbo rezultatas (na, neminint mažesnių, didesnių, prastesnių, žymesnių projektų). Būtent gerai sustyguotas komandinis darbas man yra pats geriausias stimulas kūrybai!

Idėjinis pamatas. Gera idėja, tiksliau, gerų idėjų gera visuma yra artima kūrybiniam pagrindui, bet žaidimuose ir šiaip gyvenime, šiuos dalykus yra įprasta atskirti. Juk idėjas gali generuoti ne vien kūrybininkai. Gal čia kaltas ir mano zodiako ženklas, avelė. Arba ugnies stichija, kuri gali griebtis geros idėjos ir jos vedina nuversti kalnus, išspręsti visas kylančias problemas arba tiesiog užbėgti joms už akių. Čia vėl reikalai glaudžiai siejasi su bendradarbiavimu. Mėgstu dirbti su tokiais pat entuziastais, kai darbas tiesiog tirpsta ir gimsta geri rezultatai, kuriais visi yra patenkinti.

Gal taip, gal ir kiek kitaip, bet viskas susilieja į specialybę, kurioje galiu pasireikšti visomis geriausiomis savo savybėmis. Oi, dar primiršau meilę žaidimams ir optimizmą, be jų taip pat ne iš vietos :]

Kompiuteriniai ir kitokie žaidimai, pasakos ir pačių susikurti fantastiški pasauliai, buvo su manimi nuo mažens, buvau, o veikiausiai ir likau, lakios vaizduotės vaikas, laiku ir vietoje įmirkytas į kūrybos katilą, išmokęs ir dirbęs komandoje, aktyviai dalyvavęs šen ir ten, dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad radau tai, ko ieškojau.

Taaai, kodėl noriu kurti kompiuterinius žaidimus? Nes tai geriausia, ką sugebu daryti! 


Beje, parašyti mintis sužadino šis straipsnelis.

Buitiniai prietaisai

Turiu du (šiaip turiu ir daugiau), labai ypatingus buitinius prietaisus, kurie kas kartą verčia šyptelt. Na, jei ir ne šyptelt, tai pykt ant jų negaliu.

Esu tikras, kad panašų žadintuvą turi ir kiti žmonės, jo pavadinimas - Šuo! Minusai tai, jog neina nustatyti tikslaus laiko, kada jis pradeda veikti, o taip pat ir patinkamų garsų. Jis turi savas melodijas, kurias visas išgros tau palei ausį, ryte, pradedant nuo cyyyyp, unkšt, iki au grrr.
Bet jo privalumai atperka visus minusus.

Pirmiausia tai tokio žadintuvo tiesiog neišeina išjungti. Galima jį prigesinti glostymais ir kasymais, bet jis tik trumpam aptils, paskiau vėl pradės reikšti nepasitenkinimą ir reikalavimą.

Jis veikia nepriklausomai nuo to ar jį iš vakaro įjungei ar ne. Tiesa, būtų gerai, kad žadintuvo vidinis biologinis laikrodis eitų tiksliai, nes kartais įsijungia tai anksčiau, tai vėliau. Man labiausiai patinka kai mane žadina apie 10 valandą ryto ir jam visai nesvarbu, kad tu nuėjai miegot prieš šešias valandas, šuniukas turi reikalų ir tu jo neperkalbėsi. Tiesa, kartais ir jis geba miegot iki 12pm, va tada aš nebūnu patenkintas, nes dažnokai noriu atsikelti laiku.

Kur jūs dar rasite žadintuvą, kuris jums suteiktų progą tik atsikėlus išeiti pavaikštinėti į gryną orą?

Tokio žadintuvo išvis neįmanoma ignoruoti, blemba, juk sąžinė neleidžia žiūrėt, kaip jis kankinasi, kojas sukryžiavęs, o jei netyčiom sprogtų, tai visas sienas ir lubas nutaškytų. Negerai...

Va, po to seka popietinis pogulis, iki vakaro, kol jis vėl išveda į lauką, mažai mankštelei, nuo kompiuterio sustingusius kaulus :]



Kitas, irgi įstabus prietaisas paprastai vadinamas fo - to - a - pa - ra - tas.
Bet aš turiu prisiminimų fotoaparatą. Dėl jo unikalios funkcijos.

Viršutinėje paveiksliuko dalyje yra parodytos nuotraukos, tai maždaug toks vaizdas, kokį matau, prijungęs savo fotoaparatą prie kompiuterio, USB jungtimi. Viskas atrodo tvarkingai, kol iškėlus nuotraukas jos pavirsta tokiomis, kokios matosi apatinėje paveiksliuko dalyje (atkreipkite dėmesį į pavadinimus).
Žadintuvas pakastas tame, kad tos (viršutinės) nuotraukos darytos prieš tris mėnesius ir jų jau seniai nėra fotoaparate, bet kompiuterio ekrane, žiūrint į nuotraukas esančias aparate, aš matau senas nuotraukas, nors iškėlus jas lauk, jos patampa tomis, kurias fotografavau paskutinį kartą. Tikiuosi funkciją paaiškinau suprantamai.

Taip aš turiu galimybę prisiminti ką fotografavau kažkada seniai, net nežiūrėdamas nuotraukų. Prisiminimų fotoaparatas. Beje, tie prisiminimai po truputį slenkasi, tad tikėtina, kad už kažkiek tai mėnesių aš matysiu tai, ką fotografavau būdamas kaime: mamas vištas su vaikeliukais ir valtis.

O ten viršuj, pirma nuotrauka tai rubikas. Patiekalas apie kurį neparašiau. Bet parašysiu. O toliau paskutinis mano pirmojo sezono snieglečiavimas, inauguracija į snieglentininkus (net diplomą gavau, kad moku elgtis trasoje), ir gimtadienis, viename. Apie tai irgi dar neparašiau. Bet parašysiu.

Jis vėl apie savo savaitgalį..

Oi, kiek visko vyksta, kad net nežinia nuo ko pradėti.
Pradėsiu nuo ketvirtadienio, nes tada važiavome į Vilniuje vykusį skaitmeninės tapybos workshopą.
Labai norėjau ten nuvažiuoti dėl kelių priežasčių. Nes norėjau pasilabinti su seniai matytais kolegomis, nes tai skaitmeninė tapyba ir, nes labai norėjau pabėgti nuo savo rutinos. Viskas pavyko šauniai. Ai, dar norėjau, šiaip, aplankyti sostinę. Teko pasitobulinti vairavimo įgūdžius Vilniaus gatvėse, pagelbėti renginį, kol radom trūkstamą projektorių ir pabėgioti per lietų, o va jau tik tada mus įleido ir leido pasižiūrėti didžital menų. Šiaip buvo tikrai fainai, turint mintyje tai, jog čia tik pirmas tokio tipo renginys, o chebra su užmojais, judėti toliau ir tobulėti :]
Kol kas nuotraukų ar šiaip feadback'o nėra, bet kai bus, papildysiu šitą įrašą nuorodomis.
(Jau atsirado: va šičia)
Ach, tiksliai, gi dar norėjau aplankyti Fluxus ministeriją , kur viskas ir vyko..

Po visko, kitą dieną, penktadienį, vakare išdūmiau į kaimą, ten už Ukmergės.. Dar prieš važiuojant išsikėliau sau tikslą, kad tai bus mano mini praktika. Tų vasaros praktikų buvo daug, dar daugiau piešinių per jas pripiešta ir gero laiko apturėta, todėl visada jas prisimenu teigiamai. Taigi, išėjo dviguba nauda, savaitgalį pakeičiau aplinką ir naudingai praleidau laiką. Štai kiek tai rezultato.

Kai grįžau ir nusprendžiau nupaveiksluoti savo veiklą, mano žvilgsnis buvo panašokas į Lakio, kuris išreiškia mintį: "...the hell is this?", arba tiesiog: "Nu ir ką čia per velnią pridarei, ą?".

Bet jau tikrai, blogas pradeda įgauti savaitgalinio poilsiavimo aprašymo tendenciją. Negerai, negerai...
Pas mus kaime, nors vienkiemyje, skirtingų šeimų (bet vienos giminės), namai stovi nuo 15, iki 200 metrų atstumu, visai žmonės nesikuklina jaustis, kad gyvena skirtingose provincijose, priklauso kitoks partijoms ir kitiems valsčiams. Ir kuklumo turi tiek, kad vieni kitus aplanko kartą per dvi dienas. Taip ir aš, pabėgau iš vieno kaimo iš iškeliavau per pievas į kitą. Ten radau giminių, kuriems nerūpėjo kad paišau sau per visą dieną, o dar ir pavalgyt pakvietė ir žolių arbata vaišino, kartu su sūriu ir medum.
Vat keistas dalykas, jei vėl apie poilsį, aš prisikroviau pieštukų, o tėtis su pusbroliu varžtų iš vamzdžių, tai statė savo prieplaukoje lieptą (prieplaukų yra keturios 400m spinduliu, po vieną kiekvienam kaimui). Kaip kas supranta poilsį, pagalvojau.


Greitu laiku laukia dar vienas svarbus dalykas, net ne dalykas, o visas didžiulis ir monstriškas DAAAIKTAS, ai E3, arba Electronic Entertainment Expo, arba E3, arba... Na, viskas ir taip aišku, kaip ir kiekvienas, kam nereikia spausti nuorodos, aš jau turiu sąrašą laukiamų dalykų ir naujienų, kurias seksiu. Tad trumpai:

Mafia II, nes nuo pirmosios Mafia dalies tapo madinga visiems skelbti, kad baisiai lauki antrosios. Gal dar dėl to, jog visada labiau palaikau AAA žaidimus, kuriamus europiečių..

Star Wars: The Old Republic, nes tai bus MMO, kūrį žaisiu. Nes esu Star Wars fanas. Nes daugiau priežasčių čia net nereikia.

Star Wars: The Force Unleashed II, nes priežastis paaiškinau kiek aukštėliau.

Project Natal, nes... Nes man įdomi įvykių atomazga, intriga buvo užkurta prieš metus, tada visi pasiskirstė į dvi stovyklas, vieni buvo optimistai, kiti pesimistai, na, buvo ir trečioji stovykla, pavadinkim ją dzindzilia stovyklą, nes jiems buvo dzin. Ar tai vienas iš tų dalykų, kurie kardinaliai pakeis žaidimų pasaulį? Kardinaliai - ne, pakeis, irgi ne, bet vis vien įdomu.

Nors paryškinau tik keturis pavadinimus, bet tai nereiškia, kad tuo ir baigiasi mano akiratis. Noriu sužinoti apie Fable III, apie Crysis II, Rage, Batman... Sąrašas tęsiasi, bet kiekviena bandelė turi turėti savo razinas.

Laisvė nieko neveikti savaitgaliais

Prieš pusvalandį norėjau parašyti apie poilsį. Tiksliau apie savaitgalį, kurio metu pasiruoši ir toliau siekti tikslų, artėjančią savaitę. Bet pastebėjau, kad nukeliavau į nuobodulį varantį monologą apie pensijų fondus ir sveiką mitybą.
Gal todėl ir neišeina sumąstyti rišlaus teksto apie tai, kaip reikia nieko neveikti, nes, būtent, savaitgaliais mėgstu nieko neveikti. Rimtai, po visokių savo susikurtų planų, ką turiu išmokti, ką padaryti ir ką suprasti, man norisi apie nieką rimtą negalvoti, bent jau tas dvi dienas.

Štai šį šeštadienį, per gerą pusdienį nusikaliau, saulėkaitoje skusdamas žolę, nešiodamas kibirus su akmenimis ir dar versdamas medį. Tas nuovargis vėliau užgriuvo labai netikėtai ir pavalgęs ant ugnies fantastiškai iškepto kepsnio, nebenorėjau į pirtį, alaus ir biliardo. Bet vistiek tam ryžausi, nes žinojau, kad sekmadienio rytą pramiegosiu, kaip niekad gerai. Viskas taip ir buvo (gerai), jau vėlyva sekmadienio popietė, o aš sėkmingai nieko neveikiu. Tiesa, kaip jau įprasta, perskaičiau visą Lietuvos Rytą , laikraščiai labai sėkmingai gali padėti nieko neveikti.
Vėliau dar kilo mintis parašyti apie nieko neveikimo poilsį. Tas mintis iš dalies paskatino neseniai perskaitytas straipsnelis apie tai, kada žmogus pradeda jaustis suaugusiuoju. Būtent, kada pats save tokiu laiko, nes statusą gauna jau nuo 18 metų, bet į šią, diskutuotiną temą nesileisiu. Šiandien.

Pavargti nuo nuolatinės savo veiklos yra gerai, nes vėliau galima pavargti nuo nieko neveikimo, automatiškai pasiilgstant veiklos. Kartais reikia net versti save nesiimti kažko.
Štai dabar, kaip ir kiekvieną savaitgalio valandą, mielai braukyčiau pieštuku, ar stumdyčiau poligonus, mane tai tikrai veža, bet susilaikau, kaip sakoma, ugdau valią. Visai nieko dar būtų išsidrėbti kur ant saulės, bet pavėsyje ir stumdyti per daug nereikšmingas diskusijas apie tai, kas yra kas, kodėl yra kodėl ir kada bus kada.
Užtat nesuprantu savo tėvų. Jie palaikė mano iniciatyvą, kurį laiką skaitė laikraščius, gėrė kavą (aš tai savaitgaliais jos negeriu, vistiek nieko neveikiu), bet dabar čia vaikšto, vienas malkas skaldo, dažo spinteles, kita žolės iš patvorių pjausto, kapstosi darže.
Aišku, suprantu, kad jei visi būtų tokie, kaip aš, tai dabar rašyčiau blogą džiunglėse, o ne tvarkingoje sodyboje... Ir man patinka pakrutėti, bet mano pasaulyje šeštadienis skirtas krutinėjimams. Dvi dienos, viena šalia kitos, o tokios skirtingos.. Mokyklos laikais labai nemėgdavau sekmadienio, jis virsdavo didelėmis pirmadienio (o kas jį mėgsta?..) laukimo išvakarės, bet dabar tai tiesiog tingėjimo diena, skirta pavargti nuo poilsiavimo. Bet juk čia nieko stebuklingo, krikščionys tai sužinojo jau prieš du amžius.

Tiesiog nūdiena.

Tinklapis gerai nuotaikai

CAD, arba Control Alt Delete, ši komanda puikiai žinoma visiems, kas pamatę, kad kompiuteris ožiuojasi nepuola į isteriją arba namiškiams į atlapus.

Bet CAD šiuo atveju yra web strip'as, tam tikra komikso atmaina. Istorija pasakoja apie draugų kompaniją, kurių didelę gyvenimo dalį sudaro kompiuteriniai žaidimai, o likusį laiką jie visai kaip mes, gyvena, valgo, miega, pykstasi, tuokiasi...
Nauji puslapiai atsiranda apie du-tris kart per savaitę, bet, perspėju, jei iki šiol nesate skaitę CAD, tai užsikabinę, turėsite praleisti nemažai laiko, skaitant viską nuo pradžios, iki šių dienų. A, tikrai, nuoroda va štai šičia. 

Savaitės įvykis

Savaitės įvykis - tai, kad man pagaliau pristatė Wacom Intous4. Prieš tai, seniai turėjau senutėlį Wacom Volito, o dar vėliau teko kelias savaites papaišyt su Wacom Bamboo. Dabar labai noriu kuo greičiau prisipratinti naują padargą. Reikės pastudijuoti tutorialsų...

Muzika

Muzika, arba: "išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą", aktuali tema. Pradėsiu tuo, kad tikrai gaila, jog mūsiškiai nepateko Eurovizijos finalan. Nesu ir nebuvau didelis šio konkurso gerbėjas, bet paskiau nebūna apie ką su žmonėmis šnekėti, o ir šiaip, pasidarė visai įdomu. Patiko, kad litofcai nepasididžiavo su trumpikėmis (o dar kokiomis), palakstyti po sceną visos Europos akivaizdoje. Paskiau stebint kitus pasirodymus, super didingas dainas ir dramos perkreiptus atlikėjų veidus norėjosi juoktis. Lietuva ne tik su dainos tekstu bet ir labai tiesiogiai, Inculto atlikėjų kūnais, parodė visai Europai gražų ir blizgantį, bet, vis tik, užpakalį :]
sad
Grįžau į Last.fm. Grįžau todėl, kad šis, bene geriausias, internetinis radijas jau senokai tapo mokamas. Bet mokestis tikrai nebaisus, 8Lt mėnesiui. Tas mėnesis trunka ne 30 dienų, kaip visur, o net 31 dieną. Nedidelis, bet smagus akibrokštas. Be to, čia gali pasirinkti visokiausius muzikos žanrus, serveriai beveik, beveik, niekad nebūna perpildyti ir galima perjungti dainas, plius jokių reklamų ir muzikos kokybė gera. Dar pilna visokių nebūtinų, bet mielų niekučių, kaip tavo klausomos muzikos statistika.. 

* * * 

Iki vasaros liko keturios dienos. Čia visokie paskutinieji skambučiai ir t.t. tai per visą marazmą negaliu miegot, nes berazumiai važinėja gatvėmis ir signalina į visas puses.
Nemanau, kad dėl tos artėjančios vasaros, bet kažko sumažėjo stimulas praktikuotis. Na, kartais išeina pusdienį ką veikti, o vėliau iš tuščio į kiaurą. Labai gaila laiko tokiam stumdymuisi, todėl reikia greitai imtis ryžtingų veiksmų. Turiu du gelbėjimosi planus.

Planas A: pasiimti savaitės ilgio atostogas nuo savo gyvenimo.

Planas B: pakeisti aplinką.

Kol kas dar nežinau ką pasirinksiu. Gal reikės sudėti variantus į vokus ir traukti, o gal pasirinkti iškart abu?
Tokiu atveju reikia susirasti poreikius atitinkantį bevielį internetą, nes kitaip nieko nebus.

Smagiau nei per Kalėdas.

The powah, I feel the powah coming.




Nuo to laiko, kai prieš.. Kai prieš 47 dienas nusipirkau Wacom Intous4 žaislą, praėjo jau keturiasdešimt septynios dienos ir pagaliau jis atvyko :]

Kas dien po minimum du kartus su vilties ašaromis akyse žvelgdavau į Kanados centrinio pašto tinklalapį ir tikrindavau pagal paskirtąjį kodą, kur yra mano Wacomas. Ir kasdien nusivylęs nežinodavau, nes rašė, kad "International item has left Canada" ir tiek.

Betgi šiandien pradėjau šokinėti kėdėje ir visaip kaip šokti džiaugsmo šokius, nes "International item arrived in destination country".

Kaip suprantu, dabar maniškis žaislas muitinėje. Per visą Rusiją nuvažiavo sunkvežimyje, tai tikiuosi neįstrigs muitinėje. Še tai tau, bet tikrai smagiau, nei per Kalėdas.. Tikiuosi šis įvykis neišeikvos "viso, kas turi nutikti gero" įvykių fondo, numatyto šiems metams. Juk dabar sunkūs laikai, džiaugsmas taip pat turi būti pasvertas.

Tuntas dalykų, kurie ėda man gyvenimą.

Arba, susisteminkim tai, ko nekenčiu.

Kai sugenda mp3 grotuvo ausinės. Nes galvą užlieja pašaliniai garsai, kurių nepageidauju, kartu su mintimis, kur reiks ieškoti naujų ausinių, kurios atitiktų mano poreikius. Dabar turiu vienas puikiai veikiančias ir vienas atsargines.

Kai baigiasi dantų pasta. Visai nesmagu valytis dantis su muilu, kuris gaunamas prateliuskavus vandeniu tuščia tubelę. Šiuose namuose dantų pastos baigimasis trunka mažiausiai tris dienas.

Kai reikia mokytis iš savo klaidų. Daug geriau mokytis iš knygų arba kitų žmonių klaidų, tuomet nereikia jaustis kvailai.

Nekenčiu netvarkos, kurios sutvarkymas ne mano valioje. Pavyzdžiui betvarkė, kurią sukelia kiti, iš savo daiktų gadina man nuotaiką, bet nekyla rankos imti ir tvarkyti.

Vėlavimo, tuščių pažadų ir nenuoširdumo. Už šias vertybes dalinu kulkas.

Dar užknisa kai žmonės turi kvailų principų, prie kurių turi taikytis kiti.

Kai kas nors, be rimto pagrindo, verčia ką nors kitą kažką daryti.

O labiausiai nervinu pats save, nes esu toks, koks esu.


Beje, paskatino parašyti antrą dieną besibaigianti dantų pasta :]

Kaip reikia tapti tuo, kuo tapti reikia. Dalis numeris du.

...Toliau mąstom pradėtos temos tema.

* * * Priemonės * * *

Kai buitis yra tvarkingame stovyje, reikia susirūpinti svarbiausiu dalyku - priemonėmis tikslui pasiekti. Norint būti tuo, kuo nori tau reikės daug laiko ir pastangų. Reikia, kad visa diena priklausytų tik tau vienam. Sunkiausia tai įgyvendinti ne dėl to, jog sėdėjimas namie, tau asmeniškai, nepatiktų, bet dėl to, jog tavo sėdėjimas namie nepatinka tavo draugams. Kaip jau išsiaiškinom, šeimai naudinga, ar bent jau yra sukurta to naudingumo iliuzija, jog tu iš namų išeini tik pavedžioti šunį, bet draugai visai priešingas reikalas. Jiems reikia tavęs ir reikia tavęs, būtent, ne namie. Bet čia nieko nepataisomo nėr. Dingti iš žmonių akiračio užtenka to, jog tavęs nėra skaipe ir neturėti Facebook paskyros. Tuomet reiks kelių savaičių, kurių metu neatrašinėjami emailai ir neatsiliepiami skambučiai.
Na gerai, žinau, kad taip negalima imti ir ignoruoti viso pasaulio, tai neetiška. Tuomet reikia visam pasauliui tiesiog meluoti! Trumpi ir kategoriški sakiniai, su daug "ne", "negaliu", "užimtas", "baisiai užimtas" ir: "ne, negaliu, nes esu baisiai užimtas", gan greit nustums tave pilkon užmirštin.

Jei jau esi laisvas nuo įsipareigojimų už namų ribų, tuomet visas tavo laikas priklauso tau!
Dabar labai lengva nusmukti tingėjimo ir nieko neveikimo  prarajon. Aišku, yra žmonių, apie kuriuos kiti sako:  "darboholikas", ir sukioja pirštą prie smilkinio. Tavo tikslas, būtent, yra tapti tokiu darboholiku. Išties, tai nežinau kaip tai padaryti, bet įtariu, kaip tai pasiekti. Tereikia turėti gyvenime tikslą, kuris būtų mielas, dėl kurio būtų verta gyventi, kuris maitintų tavo moralines pastangas bent jau penkiasdešimt metų į priekį. Ir aišku, reikia, kad tas tikslas skambėtų gerai, pvz., žaidimų kūrimas.

* * * Tvarkaraštis * * *

Yra toks puikus terminas, apibūdinti visam šitam, tai - nolife. Nesvarbu kiek, svarbu, kad kuo daugiau ir kad darbo valandų skaičius būtų dviženklis skaičius. Parą naudinga susidalinti į keturis gabalus:

Miegas - 10val.
Praktikavimasis - 5val
Didelė pertrauka - 4val
Praktikavimasis - 5val.

Grafikas turi būti griežtas tik praktikavimosi atžvilgiu. Noriu pasakyti, kad įgūdžių tobulinimui reikia skirti ne mažiau kaip dešimt valandų per parą (galima ir daugiau). O miego ir didelės pertraukos trukmės yra kintamos, jos priklauso nuo nuotaikos ir nuo to, kiek nori miegoti, arba kiek nori pertraukauti.
Geriausia tokiu grafiku sąžiningai gyventi penkias dienas per savaitę, o savaitgalį visai pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip kompjūtėris.  


Patikėk manimi, po kelių savaičių tokio rimto, tu taip įprasi, kad jei teks keisti gyvenimo būdą (kuris iš pirmo žvilgsnio nežavi), baisiai susierzinsi. Viskas tampa natūralu ir puikiai veikia. Reikia stengtis per daug nenuklysti nuo tvarkaraščio ir nepersidirbti.

* * * Veikla * * * 

Sunkiausia, su kuo teks susidurti, tai metodų, kaip sistemingai tobulėti, paieškos. Nei galima, nei reikia, dešimt valandų vien modeliuoti 3Ds Max'u, arba ištisai paišyti. Konkrečios dienotvarkės, tiksliau darbotvarkės, susistatyti neišeis, nes sudėtinės dalys labai kintamos.
 Čia jau pagal kiekvieno asmeninius poreikius, bet visiems rekomenduotina: konkretus darbas, konkrečiomis programomis, medžiagios ir resursų paieškos internete, pamokų ir tutorial'sų skaitymas, žiūrėjimas, profesionalių dailininkų kūrybos sekimas... Formos studijos, spalvotyra, popieriaus faktūros tyrinėjimas per mikroskopą, na, pasuk galvą, gi tu kūrėjas, gal ne toks reikšmingas, kaip didysis Dė, bet žemiška kūryba tai vistiek geras reikalas.

Šiaip dar reikia stengtis išspausti naudos iš visos veiklos, kuria užsiėmi, net jei ta veikla yra poilsis. Ilsėkis skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą (ooo taip, tik to ir norisi dešimt valandų praspiginus į monitorių), rašydamas blogą, stebėdamas paukščius, eidamas į lauką.. Vienaip ar kitaip, iš visko, kas nėra tiesiogiai nukreipta į darbą, galima pasimokyti ko tai naudingo.

Labai naudingas dalykas yra turėti savo darbų galeriją (internetinę), ar rašyti atitinkamą blogą. Ne vien dėl savo ego masturbacijos, bet taip galima sulaukti kritikos iš pašalies, bei gi sekti savo progresą. Ir vis šiokia tokia veikla, kuria galima užsiiminėti didžiosios pertraukos metu, neskaitant snobiško arbatos siurbčiojimo, skaitant nepretenzingą literatūrą.



Manau, kad dar ne viskas...