Koščėjus išlindo iš savo bokšto

Taip, taip, neapsirikote, šiandien koščėjus Semionas Balčiunofskis nužengė iš savo olimpo ir vaikštinėjo Malaizijos žeme. Taip, taip..

Jau kokias tris savaites prasėdėjau barake, niekur iš šios zonos nesitraukdamas. Miegot eidavau paryčiais ir keldavausi kokią 2pm, o kuo toliau, tuo išvis vėliau. 4pm išlipęs iš lovos "palabindavau rytindavau" kaimynus, eidamas į dušą.
Nemaniau, kad kadanors man reikės tiek pastangų prisiversti nusipirkti maisto. Apsirengti tapo kančia. Pavirtau tikru namisėda, kuris, jei galėtų, visai neitu iš savo kambario. Na, visokia patirtis juk naudinga, ar ne?
Bet toks gyvenimo būdas ne šiaip sau užvaldė mane. Kaip juokaudavau: " gyvenu Lietuvos laiku" ir išties taip yra. Keliuosi tuomet, kai keliasi Lietuviai, einu miegot tada, kai jie eina miegot, nors Malaizijoje laikas pasislinkęs 5val prienkin, lyginant su pabaltiju, bet, kaip pats įsitikinau, man tai ne kliūtis :]
Iškiltų klausimas, tai koks gi velnias privertė mane net valandą laukti autobuso, kad galėčiau paprakaituoti lauke? Na, tiesiog baigėsi pinigai, o bankomato aplink nėr. Tempiau iki paskutinės dienos, kol kišenėj teliko trys pinigai, lygiai tiek užteko dviejų autobusų bilietams. Beje, vis graudenausi, kad čia nėr nuolaidų veltėdžiams studentams, bet užtat nusipirkęs, sakykim autobuso numeriu T 60 bilietą, juo gali naudotis visą dieną. Vairuotojas paduoda nemažą taloniuką, ant kurio išrašyta data ir (kaip nebūtų keista, ne autobuso numeris), vietovė, kur link autobusas važiuoja. Pirmą kart nusiperki talonščiką, antrą, trečia, penktą, kartą, jei tądien važiuoji to pačio numerio autobusu, užtenka parodyti bilietą.
Likusį mėnėsi planuoju taip pat prasėdėti barake. Man visai patinka toks chill būdas, nieko neveiki, skaipini, googlini, skaitai knygas visai liuks. Ir laikas slenka nepalyginamai lėtai. Mėgaujuosi privilegija, nieko neveikti, būtent taip!
Man vis kas pasigraudena/pasidžiaugia, kad prie 26C šilumos, vaikšto visi išdvesę ir šlapi, o aš, savo ruožtu atkertu, kad jau išmokau prie 30C gyventi, kaip koks dykumos driežas.
Beje, mano interneto tiekėjai čiulpia!!!

Cake!

Cake!.. OMFG, CAKE!..
And it's like 10000km away from me.. Screw you, Malaysia!!

Buvo darbelio

Sveiki, gyvi.

Na, pasikeitimai, blogo išvaizdoje turbūt akivaizdūs. O viskas prasidėjo vakar, kai supratau, kad senasis skinas mane jau verčia vemti. Tad, kibau gūglei į atlapus ir peržiūrėjau kelis šimtus nemokamų šablonų. Tai ką matote nėra puikiausias variantas, bet kolkas tiks. Iki kito karto, kai suprasiu, kad mano blogas vėl mane vimdo :] Taip paprastai nutinka kartą į metus ar truputį dažniau. Ir tada nusiteikiu labai rimtai, nes žinau, kad teks bendrauti su kodais.. Taip jau buvo, kad matematika nebuvo man sielos atgaiva, tad iki šiol ilgos skaičių ir simbolių eilutės mane gasdina. Ten galioja kitokios taisyklės, kurios dažnai prasilenkia su mano logiška logika. Aš galiu aiškiai pasakyti ko noriu iš blogo šablomo, bet kaip tai padaryti.. Tad ir suėdė pusantros dienos visokiausių reklamonių banerių neutralizavimas, tinkamo skino paieškos neatitikimų taisymas ir t.t. Žinoma, mokantiems suvaldyti tas bestijas (kodus), tai būtų valandos darbas, bet man lengviau būtų iškepti tortą, nei užsiimti tinklapio programavimu, nors nei to, nei to nemoku.
Tikiuosi nieks akių neraižo niekam, pats mėgstu mėlynus atspalvius, tad skundai priimami darbo dienomis, seime.

Pastarąsias kelias dienas teko pasirgti. Ne ne, ne kokia egzotiška maliarija ar kituo, paprastas peršalimas. Gal skamba keistai, bet taip, peršalimas. O tokį pasigauti labai lengva, sušilk lauke, paskui pasėdėk po "kondiške" ir jau turi bėdą. Na, manau, dar prisidėjo tai, kad savaitgalį mano nuotaikos skalė buvo nusdažiuvis visom CMYK, RGB ir vaivorykštės spalvom. Vistik ligos ne vien fizinio, o ir emocinio būvio padariniai. Bet rimtai užvartojus karštos arbatos ir pieno su medum lig buvo gerokai apmalšinta, kitą dieną prasėdėjau susikišęs nosinę į nosį, o trečiają viskas "ol rait" Bet užteks apie mane, dabar apie mano aplinką.



Štai tokias džiunglės pamačiau patekęs į savo butą, pirmą kartą. Jau postinau šias nuotraukas. Tas vaizdas pro balkoną kažkaip leido jaustis, kad gyvenu tikrai atrogražose.



Bet štai ką pamačiau vieną popietę, kai grįžau po paskaitų.




Žodžiu, visus krūmus nupūtė per nuo ryto iki pusiaudienio, nes naktį, kaip man atrodė, jie dar tikrai buvo. Kai tik įžengi į butą, jei užuolaidos atitrauktos, neįmanoma nepastebėti.


Na, o čia vaizdelis šiandien. Ne vien krūmus, bet ir medžius. Mačiau net dvi mažas beždžioniūkštes, kurios šmurkštelėjo per tvorą, į barako teritoriją, matomai maisto pirkt, nes džiuglėse stovėjusį jų mažą prekybcentrį nugriovė..


Taip ir nesupratau ką čia daryt nori. Akivaizdu, kad kalno nenukasinės, per daug darbo, visai netoli yra lygumų. Na, nuo to laiko tikrai nebemačiau nei vieno uodo, bet šiaipvaldžiai būtų pigiau prikurkšt chemikalų, nei išvalyt tokį plotą. Beje, taip "nunešinėja" krūmus praktiškai visame rajone...


Ir barako interneto tiekėjas gaidys, nes f5 (reload) tapo mano dažniausiai spaudinėjamu klavišu. (tikrai geriau pasidarė..)

Čia ir dabar

Šiuo metu atrodau taip:
Noriu sukišti rankas į metalinį žvėrį ir neištraukti, kol jis neatrodys taip:


Noriu valgyti ir apsivalgyti tokių dalykų:
(nes joks prakeiktas bananas ar egzotiškas jūrgyvis ir visi pasaulio ryžiai man nėra ir nebus skaniau už paprastus, nuostabius lašinius su duona ir svogūnu)


Na kadangi baigėsi semestras stengiuosi pirmą atostogų savaitę praleisti taip, kaip ir norėjau: nieko neveikdamas. Skaitau knygą ir kiaurą dieną kiurksau prie kopiuterio. Kažkaip ne į gerą.. Jau pradeda kirbėti pirštai, ką nors daryti norisi, bet pieštuko dar nečiumpu. Šiek tiek 3D pradėjau, bet nieko rimto kolkas.. Kolkas. Manau, kad šįvakar pasiekiau viršūnę, nes šiuo metu pasisodinęs kompiuterį ant kelių, rašau blogą lovoje. Beje visai nieko, reiks taip dažniau daryti.


Tiesa, vieną vakarą užsimaniau menais užsiimti. Ne, man viskas gerai, jei truputį pasipaišiau ant rankos dar nereiškia, jog ant akies užsileidau juodą plaukų sruogą ir pasikeičiau slapyvardį į "meškiukas kančioje"


Idėja turėti kokį tai piešinį and vidinės dilbio pusės man gimė jau labai seniai. Kadaise mačiau filmą.... kung fu masteriai išsidegindavo tatuiruotes ant rankų.... paskui juos taip atpažindavo ir gerbdavo.... Tokia tad sutrumpinta istorija.
Maniškis piešinys, bus mano nupieštas. Paremtas visokiausiais simboliais, šiek tiek iš rytų kultūros, šiek tiek iš vakarų. Nors mūsų liaudis seniau nesipaišė ant kūno, bet noriu įtraukti ir tradicinės lietuvių kultūros atspindžių. Dar visokių sėkmę nešančių simbolių, gybybės medį, runas. Žodžiu visus tuos gerus dalykus, kad piešinys turėtų šimtą dešimt reikšmių ir penkiolika istorijų. O kolkas niekur neskubu, reikia atlikti daugybę paieškų, kad susirankioti informacijos ir piešinių, o paskui viską kažkaip sujungti.
Tai taip, čia tokia dar tolima užmačia.

If you want to change the world...

You can't change the world, change your self first. Arba, kaip sakė vienas mano draugas "eF that, I will change the world"

Išties, verta susimąstyti. Mums vis siūlo keistis pirmiausia patiems, paskui, atseit, visas likęs pasaulis paseks įkandin. Buvo tokių, kurie stengėsi, bet dabar jų tik knygos knygynuose ir tiek. Na gal dar viena kita pasaulinė religija, bet ne daugiau.
O aš va imiau ir pakeičiau mažą pasaulio dalelę, per daug nekeisdamas savęs. Veikiausiai įtakojo tai, kad kelias valandas skaičiau manskanu.lt. Pastaruoju metu panorau pradėti galvoti ką čia reiktų valgyti, kad du ar tris šimtus metelių tempčiau, žinoma, be bio implantų neapseisi, bet vistiek..

Vėliau tiesiog pastebėjau, kad baigėsi vanduo, todėl išsirengiau į medžioklę. Bet išeidamas iš buto nustvėriau iš stalčiaus vieną plastikinę terbikę ir susipakavau ją kišenėn. Lietuvoje man taip visai įprasta daryt, taip tėvai išmokė, kas iš vienos pusės yra nuo sovietų užsilikęs bruoželis pernaudot plastiką, kurio tuomet buvo ne tiek ir daug, iš kitos labai geras ir nieko nekainuojantis žalias veiksmas.
Taigi, nusičiupęs tą terbikę nuskubėjau parduotuvėn, pasiemiau du bambalius vandenėlio ir sustojęs prie kasos išsitraukiau savo klionkrepšį. Sumušus į kasą kainas pardavėja dar liko manęs nesupratus ir ruošėsi sudėti mano bambalius į naują plastkinį maišiuką, bet aš pastvėriau juos pirmas ir susigrūdau į saviškį.
Jau supratus mano užmačias ji nusijuokė. Ne, ne ironiškai ar kaip kitaip -oniškai/-astiškai, tiesiog iš menkutės nuostabos. O paskui ir padėkojo. Atsakiau, kad tie plastikiniai maišeliai "annoying" ir išskubėjau atgalios.

Va šitaip aš praktiškai nepakeičiau savęs, nes namo vistiek parsinešiau plastiko maišelį, tik eilinį kartą nesugrūdau jo į stalčių, o pasidėjau ant lovos, nuspręndžiau dažniau taip daryt. O va pasaulis nuo to pasikeitė, nes buvo sutaupytas vienas plastikinis maišelis.
Revolution is coming!

Apie kina, demonus ir dar kažką

Savaitgalis prasidėjo šeštadienį, kai nusprandžiau pamatyt kokį tai įdomesnį ar labiau reklamos išgrasintą filmą. Važiuodamas autobusu supratau, kad lūkesčius atitiktų naujasis Terminatorius. Na taip, atitiktų. Sustojęs prie kasos nusipirkti bilieto ,buvo jau 7pm, lentoje mačiau tris filmus, kurie prasideda 7pm. Terminatorius, Terminatorius ,bei Angelai ir Demonai.
Toks ežerėlis žmonių, kurie stovėjo prie iėjimo į kino sales, leido suprasti, kad šiuo metu į Terminatorių geriau neiti. Angelai ir demonai. Šiaip buvau be rimtai argumentuotinų priežasčių nusistatęs prie Davinčio kodą, tiek knygą, tiek filmą, tai ir Angelai su demonais pateko į tą patį sąrašą. Bet mėgstu Tomą Hanksą, tuo save guosdamas patraukiau link salių.
Kaip ir tikėjausi, didžioji dauguma žmonių sulindo žiūrėti Terminatoriaus. Aš, kaip iš post komunistinės šalies ir šiaip europietis dažnai stebiuosi vietiniais. Į tokį filmą kaip Terminatorius, tėvai vedėsi didžiausią galybę vaikų, kurie man net diržo nesiekia, o aš nesu iš aukštųjų, be to ir kelnės pas mane dažniausiai apsmukusios. Žodžiu pradinukai kine.
Mintys, kad galbūt tokie vaikai lyg ir per jauni smurtui kine lieka antroje vietoje, nes pirmiausia pagalvoju, kad tokie bambliai trugdys žiūrėt patį filmą. Kaip buvo Dragon Ball atvėju (gyveni ir mokais).
Vienaip ar kitaip, nusigavau į salę. Užpildyta buvo gal tik viena trečioji kėdžių. Kaip įprasta, pusė žmonių atėjo jau prasidėjus filmui. Ir beveik visi kažką valgė.. Tarp visų šliurpt, krist, gurkt, dar girdėjau iš kitos salės Terminatoriaus garso efektus.
Nei vaizdu, nei garso izoliacija, nei pačiu garsu kino teatrai čia negali girtis (bet vistik giriasi, rupūžės).
Pagaliau pabandžiau susikoncentruoti į filmą, bet trugžių tam (be anksčiau išvardintų) buvo dar daugiau. Visai šalia ekrano idiotiški ir ryškiai šviečiantys "keluar" (exit) ženklai ir ekrano apačioje dvi eilės (kinų ir malajų) subtitrų.
Taip, dvi eilės subtitrų. Bet, jei filme pradeda šnekėti kita kalba, sakykim italų, kaip buvo Angelų ir demonų pradžioje, subtitrai visien lieka vietinių kalbų, tad, kaip anglakalbis, turėjau tik iš vaizdinių spėt kas vyksta. Gerai, kad tai nebuvo sunku.

Iliuminatai. Šis žodis tikrai skambėjo pažįstamai, bet negalėjau atkasti daugiau sąsajų, kol filmas pats viską paaiškino. Istorijos spragos, kurias reikia užsitaisyti.
Minėjau, kad buvau nusistatęs prieš šį filmą. Buvau. Kadangi propaguoju "smegenis į kuprinę, prieš kino seansą" metodą, daugumą filmų galiu žiūrėti visai atsipalaidavęs, pasinėręs į istoriją ir tiek. Entertainment, kaip sakoma. Panašiai nutiko ir su Angelais/Demonais. Mėgstu Hankso vaidybą, nors jis nieko kerinčio neparodė ir veiksmas išlaikytas pusėtinai. Žodžiu, kaip casual filmas, praleisti laikui ir pasikartoti istoriją, tiko. Jei bus dar vienas panašaus siužeto filmas, tai jis butinai turi būti apie tamplierius!

Į žiūrėjimo pabaigą kelis kart kažkam skambino, visa salė garsiai kvatodavo nuo herojų mestų juokelių, kurie buvo skirti labiau ironizuoti, o ne linksminti, kažkas šalia manęs net visai nesislėpdamas pradėjo šnekėt. Svarsčiau kas mane sulaiko nuo aiškiai pasakyto: excuse me can you shut the f*** up? Gal tai buvo senojo žemyno maniera, kentėti iki paskutinio lašo ir netašytas, iš filmų išmoktas, jungtinių valstijų būdas sakyti kas blogai čia ir dabar, tie dalykai pjovėsi manyje, bet murmesiai nervino iki pat pabaigos.

Išvados: filmas visai nieko, malaizijos publika čiulpia, o valstybė cenzuruoja filmus. Kas čia sakė, kad išvažiavęs nebegrįšiu? Jūs man vis alaus skolingi dabar.

____________________________
25.06.09 9:38pm Papildymas.

Pamąsčiau, kad nuvilniję straipsniai , atseit Vatikanas pirma peržiūrėjo filmą, o tik paskui leido rodyti pasauliui yra marketingo triukas.

Apie šiandien vakar ir rytoj

Visą laiką galvoju kaip čia parašyt ką įdomaus ir išvengt nuobodaus turinio. Iš esmės visos mano dienos nuobodžios, daug maž tokios pat.
Pastarosiom dienom svarstau apie ką noriu rašyt blogą ir toliau.
Po šalį nekeliauju, ko daryt ir nesiruošiu. Viskas sukasi apie kasdienį gyvenimą ir studijas, kurios mano laiko, kolkas ,vis dar gauna daugiau nei kitos veiklos. Panaršau internetą ir perskaitau naujienas apie žaidimus, žaidimų rinką, žaidėjų atsiliepimus.. Na ir, šiek tiek ko nors nesusijusio su žaidimais.
Apie maistą niekad per daug negalvojau, tiesiog valgau tam, kad skrandis piktai urgzdamas netrugdytų gyventi. Galiu visą savaitę valgyti tą pati dalyką. Na, nebandžiau, bet manau, kad galėčiau.


Užvakar, o gal vakar, susimaišė man tos dienos, visą naktį ir ryto pradžią praleidau spoksodamas į 60 hercų Logano monitorių. Visa laimė, kad dirbau tamsiame fone, tai kančios buvo mažesnės. Ryte keliavau į universitetą, kur susilaukiau kelių komplimentų apie žaviai raudonas akis ir vieno, kad kvepiu, kaip kava. Tuomet dar kokias tris, o gal daugiau, valandų praleidau stengdamasis sudėlioti gerą apšvietimą savo 3D scenai, kurią ir konstravau visą naktį. Vistik nepavyko išgauti norimo rezultato, nes net nežinojau ko noriu, o siekis "bet kas, tik, kad atrodytų gerai" niekad nepasiteisina. Galų gale pusėtinus rezultatus surašiau į kompaktą ir įdaviau dėstytojai. Dar vienas komentaras apie mano kerintį žvilgsnį. Prezentacija (kažkas panašaus į darbu gynimus) kitą antradienį. Tad turiu laiko sušviesti savo modelius naujai. Po to kelionė namo, pusryčiai/vakarienė/pietūs ir pramiegojau 12 valandų su drabužiais, paskui dar keturias be.

Liko pabaigti nepradėtą stalo žaidimo dizainą, suklijuoti dėžutę, kuriai medžiagų dar neturiu ir supaišyti užmaniojo piešimo (concept art) darbus. Šitų prezentacijos kitą trečiadienį.
Ne, aš nesiskundžiu, niekam ir niekad, čia tiesiog išsipasakojau.

O dabar papaskosiu ko noriu. Noriu alaus (kad gautum alaus čia reikia visai nemažai nukeliaut). Dar noriu paskaityt knygą. Praktiškai beveik bet ką, bet geriausi būtų pabaigti teoriją apie žaidimus arba koks romanas. Tiesiog skaityt ir galvot tik apie tai, apie ką skaitai. Dar norėčiau pažiūrėt gerą filmą. Štai, kad ir visa Žvaigždių karų epopėja arba Matricos trilogija būtų visai nieko. Norėčiau gero, storo, sultingo, viduje rausvo, jautienos kepsnio su bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis, ooo taip.. Ir tada rūkytos dešros prie alaus.

Vienaip ar kitaip, čia mano blogas, tad rašyti jame galiu ką noriu. Darau tai jau šiek tiek daugiau nei metus. Skaitau kelis kitų žmonių blogus, tad praktiškai visuomet turiu galvoje klausimą, koks gi turėtų būt mano blogas. Vienok, jis turi būti mano, bet tuo pačiu turi būti patrauklus kitiems. Šį klausimą keliu ne vien savo tinklaraščiui bet ir visai savo veiklai, kuri reikalauja kūrybinės injekcijos - savo piešiniams, savo modeliams, savo žaidimams.

Netikėtai iškilo dar vienas egzistencinis klausimas. Ar kelionė į "geriausią pasaulyje darbą" taip pat turi būti geriausia pasaulyje?

Startavo Lt-Limkokwing google "grupsas"

Nereikia būti didėliausiu interneto banginiu, kad žinotum kas ir kodėl yra google groups. Todėl neseniai startavo lietuviškas, Limkokwing aktualijoms skirtas grupsas. Kviečiu visus, kas domisi universitetu, studijavimo galimybėmis ir įpatybėmis Malaizijoje (nebūtinai Limkokwinge), prisijungti. Tiesiog brūkštelkit man laiškelį ir greit atsidursite narių sąrašuose. Koncentruosim visą info apie universitetą, studijas ir gyvenimą.

Beje, turim ir Lietuvių Malaizijoje bendruomenę, tad jei kas ruošiasi atostogų arba net gyventi, arba jau net gyvenate ten ar kur nors aplinkui, esate laukiami ten.

Dar pasikartosiu, kad nariai neprivalo būti potencialūs studentai ar gyventojai (eh, tas lietuviškas kuklumas), visiems, kam smalsu - durys atviros.

Beje 2, taip, čia galima vadinti reklama. Mano blogas pasiduoda reklamai. Bet tik išskirtiniais atvėjais ir ne komerciniais tikslais.