Eurogamer 2011

Savaitgalį teko patirti nevisai eilinių įspūdžių, kuriais prisruošiau pasidalinti. Su kompanija, porą mėnesių atgal, nusprendėme aplankyti Londone kasmet vykstančia kompiuterinių žaidimų parodą Eurogamer 2011.

Šit pasirodė nelabai geras dalykas kai visus bilietus nusiperki du mėnesius į priekį ir atėjus laikui supranti kad visai pamiršai juos atsispausdinti. Bet, ko gero, buvau vienintelis Simas, kuris pirko bilietus ir apyrankes registracijoje gavau akimirksniu, kai patikrino mano vardą.

Iš pradžių nugąsdino milžiniška eilė, bet vėliau, kai pagaliau patekom vidun, situacija pasirodė ne tokia ir bloga. Be to mano prioritetai buvo pasiblaškyti po karjeros mugę ir pasiklausyti industrijos žmonių dialogų, atskiroje salėje. Tikėjausi naudingų patarimų ir to kylančios motyvacijos jausmo, kuris užplūsta kai patenki kažkur, kur žaidimų industrija sukasi visai šalia tavęs. Kažkiek to gavau bet stebuklų nenutiko. Matyt senstu.

Patarimai karjeros klausimais iš pirmo fronto buvo filmuojami ir juos galima rasti gamesindustrie.biz tinklapyje. Naudingų dalykų išgirdo tie, kas planuoja pradėti karjerą žaidimų rinkoje, nes klausimai ir atsakymai buvo daugiau orienuoti į žmones, kurie dar yra ant slenksčio.

Gaila jog nespėjau sudalyvauti Bioware konferencijoje. Iki valiai prisiklausius kalbų sukilo didesni norai pasiblaškyti po salę, pilną konsolių ir ekranų, kur išbandžiau kelis žaidimus. Tiesą sakant pasijutau gan atitrūkęs nuo šiandieninės AAA žaidimų scenos. Pastarąjį pusmetį buvau įnikęs į savo kasdienį gyvenimą ir per daug nekvalifikuotą darbą, o kai būdavo laiko tobulindavau meninius sugebėjimus ir plūduriavau indie žaidimų jūroje. Bet apie savo apmąstymus ir vietos paieškas žaidimų pasaulyje papasakosiu ateityje.

Rage

Senokai sužadintos viltys ir Mad Max prisiminai leido tikėtis iš Rage kažko gero ir skanaus. Neišėjo per daug pasivaikštinėti po post-apokaliptinius peizažus ir paklydinėti po miestą, matyta kūrėjų išleistuose video, nes viskas ką davė buvo kautynės ir mėsmalė. Kadangi mano pirštai dar neturi geros intuicijos kai apglėbia xbox 360 džoistiką, viskas nebuvo taip sklandu, bet paslaugus konsultantas greit su viskuo supažindino ir papasakojo. Tiek kiek gyvenau kol nebuvau pakirstas priešininkų buvo visai smagu ir gražu.

Mašinų lygis sužavėjo mažiau. Gavau aplėkti kelis ratus gremėždiškoje trasoje, multiplayer rėžime. Pačios mašinos valdymas pasirodė stirpiai arkadinis, galimybės įsijungti skydą, raketos ir sprogstantys oponentai, kurie tuoj pat respawn'inansi visai neatrodė kaip rimta kova už būvį. Kita vertus free roaming rėžime tas pats mašinų veiksmas turėtų sukelti daugiau gerų emocijų.

SSX 

Norėjau, tikėjausi, stengiausi.. Bet vistiek ne. Tikrai tikrai atjungti lemputę ir visiškai pasineri galiu į kai kuriuos žaidimus, bet į snieglenčių arkadą kol kas nepavyko. Pasirodė kad žaidimas per mažai baudžia, gerai išsidrėbti ant žemės tiesiog neįmanoma, ore laiko užtenka ne tik daryti triukus bet ir nufilmuoti dokumentinį filmą apie migruojančius paukščius.. Nepeikiu nors tu ką, tiesiog žinau koks jausmas apima lekiant trasa žemyn, koks garsas kyla dreskiant sniegą agresyviu posūkiu ir kaip užlieja krūtinę gūsis šalto vėjo, kai snieglente nuskrieji oru, atsiplėšęs nuo tramplino krašto.

Ko man reikia. Didelio ekrano, patogaus foltelio, tamsos, gero garso ir visko po sunkios dienos. Po tokios žaidimo sesijos miegoti nueisiu laimingas.

Nintendo 3DS

Žaidžiau kažkokią žaidimo Driver atmainą. Iki šiol neteko rankose laikyti 3DS ir pirma pažintis buvo visai graži. Atitinkamą vaizdo kampą pagauti ir išlaikyti buvo lengva ir per ne ilgą laiką nemalonių šalutinių pojūčių nepajutau. Vis gi, jei gerai pamenu, apie 30% 3DS turėtojų pasisakė, kad visiškai nenaudoja 3D funkcijos, nes ji sukelia nemalonius jausmus akims. Dar panaši dalis pasisakė kad fukncija blaško ir išjungią ją po kiek tai žaidimo laiko. Vis tik, jei kada rinkčiausi nešiojamą žaidimų įrenginį, ko gero tai daryčiau jei vis dar gyvenčiau Londone, tai pasirinkimas stipriau kryptų į PSP Go pusę.. 

Star Wars TOR. Eilė aiškiai rodė, kad žaidimas vienas iš trijų parodos favoritų, didesnės eilės buvo tik prie Call of Duty MW3 ir Battlefield 3 žaidimų.

Gyvas Star Wars TOR gameplay'us atrodė pakankamai vikrus ir gerai išdirbtas, kiek mačiau pvp demonstracijose. Po kiek laiko Darth Wader'is pasiglemžė nusivedė Laurą, tad teko kelti neramumus, kol Storm Trooperiai nuramino padėti ir žadėjo blasteriais peršauti kelius jei dar bandysiu įtikinti R2 D2 važiuoti su manimi namo.

Žodžiu, laukiamas naujasis MMO pakėlė nuotaiką. Nežadu prisijungti starto metu, nelabai tinakmas laikas man bus, tad palauksiu kol žaidimas kiek įsivažiuos ir tada žiūrėsiu.

Buvo įdomu pasižvalgyti po Indie ir Retro arkadas, šį bei tą pabandyti, kas be ko.

Ekranuose puikiai atrodė Online sistemoje besisukantys žaidimai. Aplink stendus sukiojosi angliškojo BT interneto tiekėjo atstovai, apsiskelbę jog iš po savo skvernų leidžia greičiausią internetą visoje Anglijoje.

Keli bruožai, kurie erzina žaidimuose

Ne per seniausiai pradėjau žaisti Need for Speed Underground ( I ). Pradžioje turėjau tam dvi aiškias priežastis:
a) NFSU buvo vienas iš pirmų žaidimų, kurį kažkada dėdė įkepė į PC, kuris atsirado namie (antras žaidimas buvo GTA Vice City). Ir aš jį perėjau kokius tris ar keturis kartus.
b) NFSU visada buvo arčiausiai, na, jis man atrodė labiausiai žemiškas. Todėl, kad daugiau nei pusę ten esančių automobilių galima pamatyti Lietuvos keliuose. O kas gi tada nenorėjo turėti tiuninginio golfo ar civiko?

Perėjau gal pusę žaidimo ir jis mane užkniso. Bet man džiugu bent dėl to, nes išsiaiškinau šio reikalo priežastis.
Frustracija kyla tuomet, kai nutinka kas nors, kas žaidėjui nepatinka ir atsiranda galimybė dėl to apkaltinti patį žaidimą.

Lygiagrečiai dabar dar žaidžiu Colin Mcray Rally 2003 ir kai skriedamas žvirkeliu nulekiu į griovį truputį susierzinu tik dėl prarasto laiko, kurio prireiks išsikrapštyti ir tęsti lenktynes. Aš atsakingas už savo klaidą, nesuvaldžiau automobilio, nėra preteksto kaltinti žaidimą ar kitą vairuotoją, kuris dabar lyderiauja ir jo laiką man reikia aplenkti.

NFSU suteikia galimybę prieš kiekvienas lenktynes pasirinkti sudėtingumo lygį. Karjeros pradžioje visada važiuodavau hard rėžime, nes reikėjo pinigų. Kuomet progresas pasiekė trečdalį, pradėjau žaisti medium lygiu, nes pinigų jau buvo per akis ir nenorėjau ilgiau gaišti, važiuodamas trasas po kelis kart (nes būdavo, kad nepasiseka laimėti iškart). Bet perėjus pusę žaidimo pradėjau rinktis easy... Ne dėl to, kad būčiau nevykėlis vairuotojas, bet žaidimas rimtai pradėjo užknisti, situacijomis, kai lekiant pasiutusiu greičiu, prieš pat tavo nosį išlenda tūlo miestiečio automobilis ir suteikia galimybę tau, automobiliu, ore atlikti olimpinio medalio vertą gimnastikos pasirodymą. Ir taip vėl ir vėl ir vėl.
Arba priešininkų dirbtinis intelektas. Kai važiuoji šalia, jautiesi lyg snukdaužio varžybose, o ne prašmatniai atrodančių bolidų lenktynėse. Nesakau, kad žaidimas blogas. Galiu pasakyti, kad NFS Most Wanted buvo ir liks Underground serijos etalonas.
Beje, jei dar apie sudėtingumo lygius, tai jie įtakoja tik priešininkų techninius parametrus, kitaip sakant, kerta jiems per greitį, bet jie lieka tokie pat idiotai vairuotojai, o gatvės irgi lieka pilnos idiotų, tik tų, kitų..

Galutinė išvada - man nepatinka, kuomet žaidimuose figuruoja sėkmės faktorius.

LTGameJam Kaunas 2011

- Kur? Į gei džemą eisi?..

Šitaip manęs du kart paklausė namiškiai. Bet per stipriai neėmiau į širdį ir išėjau dalyvauti LT Game Jam 2011.
Panašioje košėje buvau ne kartą, todėl numaniau, kaip vyks "standartinė" procedūra. Tokio entuziastingo jaudulio, kaip: "oh boy, oh boy I'm going to make a computer game! Oh boy!", nebuvo. Bet ilgai nebuvau tikras, prie kurio projekto norėjau prisijungti.
Net po dviejų brainstorm'ų, prieš tai paskelbus, kad tema yra Išnykimas, buvo pritupdyta nemažai įdomių idėjų lukštenimui. Dalis jų pasimetė bendrame sraute, kuomet vyko dalyvių pasiskirstymas. Manau, kad tą dalį buvo galima palengvinti turint daug didesnę lentą rašymui ir paišymui...
Turėjau lūkesčių prisijungti, arba sudaryti, perspektyvią komandą, kad nereikėtų vilktis ir renginys netaptų savotiškomis galimybių ribų paieškomis ir naujų talentų atradimo kalvė. Trumpai sakant, kad idėja būtų gera ir programuotojai mokėtų savo darbą, nenuplauktume per daug į lankas su kertiniu žaidimo dizainu, o vizualizuoti sugebėsiu.
Tai, viskas, maždaug, taip ir pavyko. Prisijungiau prie vyrukų, su kuriais, per pirmą brein-štormą kartu brein-štorminom, radom dar kelis komandos narius ir tada prasidėjo.
Neturiu kuo skųstis. Ne, rimtai, viskas vyko sklandžiai. Pačioje pradžioje reikėjo kiek labiau argumentuotai padiskutuoti, kol griežtai suguldėm ant popieriaus žaidimo esmę, o paskiau darbas kaip per pypkutes ėjosi.
Miego ir maisto per daug nebuvo, na, nebūna niekad, čia ta pusė, kai mielai atrieki maža gabaliuką sveikatos.

Šiemet buvo mažiau komandų, bet jos buvo sudarytos iš daugiau žmonių. Dalis veidų buvo matyti, o tai atsispindėjo ir rezultatuose. Kaune kurtus žaidimus galima pamėginti čia, o mūsų komandos vaikis vadinasi bulb, arba, tiesiog - lemputė. Beje, ten kažkas prirašė, kad žaidimas veikia tik ant mac'ų, bet tai nėra tiesa. Veikia ir kitose platformose, tik, nors skambės be galo juokingai, jis reikalauja rimtesnių kompiuterio resursų, nei galima tikėtis iš tokio pipiro.

Prisipažinsiu, kad pats dar neperėjau visų lygių, kurių yra... Penki. Realiai tai darbavomės penkiese, du programišiai, du dailidės ir vienas muzikorius. Tiesa, pradžioje vienas kolega pagelbėjo su prototipu, bet vėliau iškeliavo dirbti ties kito žaidimo projektu.
Padarėm tiek, kiek ir buvom užsibrėžę iš pradžių, be streso. Negalima nepaminėti, kad vyr. programeris turėjo pasidaręs namų darbus, varikliuką, dėl to neilgai reikėjo laukti, kol visas žaidimas pradėjo veikti, ir didžioji laiko dalis buvo praleista poliruojant.
Kelios paros (su viena stotele namie, pamiegoti), praleistos po KTU stogais išties.. Prailgo. Buvo momentų, kuomet stovėjau ir galvojau ar kažką dariau vakar paryčiais aš šiandien naktį.

Vėl patyriau tą smagų jausmelį, kuris aplanko, kai matai gimstantį žaidimo projektą, prie kurio pats, realiai dirbi. Kai visi tie plokšti paveiksliukai iš vieno monitoriaus ir tūkstančiai simbolių, iš kito monitoriaus, susijungia ir įgauna gyvybės.. Na, tai momentai, kurie verčia mano pasaulį suktis.

Dabar norėčiau trumpam viską pamiršti, o tada reikės pasižiūrėti ką gi padarė visas likęs pasaulis. Siūlau daugiau pasikapstyti po globalgamejam puslapį!

Žaidimai VS Menas

Šiais laikais pati meno sąvoka asocijuojasi su kažkuo senu, kaip antikvariniai dalykai ir su kažkuo nesuprantamu, kaip modernistinė kūryba. O šiandien visko tiek daug ir dalis to visko nori būti menu, nors tu ką.

Puikus pavyzdys yra dizainas. Tiek grafinis, tiek daiktinis, jis turi realią pritaikomąją naudą, tai naudojamas menas, paprastai sakant, tai nėra dalykai, kurie kabo ir kaupia dulkes. Menas nėra dizainas, bet dizainas yra menas.
Iš to išplaukia dar viena išvada apie paskirtį. Žaidimai kuriami dėl vieno aiškaus tikslo - uždirbti pinigus. Na, kalbant plačiąja prasme. Procentaliai surašius visus didelio biudžeto žaidimus ir visus indie žaidimus, pastarųjų būtų tokia maža dalis, kad net nesimatytų.

Menas, tikras menas, na, jis geba sukelti emocijas. Tai būtų paveikslas, skulptūra ar performancas, menas kalba su mumis ir ta kalba skirta  visiems, ją reikia sugebėti išgirsti. Būna, kad menas mums kažką tiesiog rėkia, būna. Bet kartais "menas" bando mums kažką įteigti ir mes sugalvojome apibrėžimą "propagandinis menas". Dažnas žaidimas reklamos pagalba mums rėkia, kad tai bus geriausias iš geriausių ir t.t., kvepia kaip gryna vartojimo prekė.
O kur tuomet laisva valia rinktis? Meno niekas nevartoja, o nevartoti tapo nebemadinga. Žaidėjų kultūroje sklando terminai kaip, antai "must play", "the best of.." ir t.t. Galiausiai, gigantai kviečiasi į pagalbą net psichologus, kad šie padėtų suprasti kur slypi G taškai žaidėjų smegeninėse.


Kiaušinis ar višta?.. Žaidimai ar žaidėjai formuoja žaidimų kultūrą?
Ir išvis, kokia tai kultūra? Pažįstu gal kokius penkis kultūringus žaidėjus, visi kiti tiesiog patenka į geimerių kategoriją ir tiek.

Žaidimų kūrimas yra ne menas, o amatas, dėl šito ginčų nekyla, ar ne? Tai kaip sukurtas produktas gali būti menas? Žaidimą kuria tiek daug žmonių, tai ką, jie visi menininkai? O gal menas "vyksta" tada, kai žaidėjas žaidžia kompiuterinį žaidimą? Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia kūrybos indėlio ir estetikos pojūčio ir, aišku, atitinkamo žaidimo, kurių yra ne tiek ir daug. O visais kitais atvejais vyksta banalus poreikių tenkinimas, ego masturbacija ir mažai kam naudingų įgūdžių lavinimas.

Nesupraskite manęs neteisingai, myliu kompiuterinius (ir ne tik), žaidimus, bet šiai dienai yra per daug kabliukų, kurie man neleidžia jų vadinti menu. Taip, tikrai yra išskirtinių pavyzdžių, taip vadinamų meniškų žaidimų, bet jų tieeek mažai, kad jie išnyksta jūroje, taip pat, kaip į jūra supylus dešimtis butelių limonado, ji skani netaps. Jau tiek daug visko vadinama menu, kad vargei ar reikia po ta paklode kišti dar kažką naujo.
Gal tuomet galima susitarti dėl naujo žanro? Artistic Action Adventure game. Skamba ne kažkaip, bet nieko geresnio nesumąstau.

Žaidimai turi savyje vaizdus, muziką, kelia mums emocijas ir dar aibę visko už kadro, kaip programavimas, dizainas ir dar kažkas.  Žaidimai leidžia atsipalaiduoti, pamiršti, susitelkti, būti geresniais už kitus...
Bet kol kas jie retai mus gali kažko išmokyti, padėti mums išspręsti realias, gyvenimiškas problemas ir galų gale papuošti pasaulį.

Interactive Entertainment.

Bet įdomu kas bus ateityje. Menas yra toks dalykas, kurį galima įvertinti ir suprasti augant, skirtingai nei koks futbolas, kurį kieme galima žaisti nuo ankstyvos vaikystės. Emmmm, noriu pasakyti, kad tie dalykai, kurie su mumis būna nuo pat mažens, mums atrodo visai suprantami ir niekuo neypatingi. Visai kaip cepelinai. Tiesiog vartojamas dalykas.
Kompiuteriniai žaidimai yra aplink, tarkim, kad apie dvidešimt metų, ir vaikams, dabartiniams suaugusiems, kurie juos mėgsta, tai buvo naujas atradimas, kažkas tokio fantastiško, kas galėjo būti alternatyva futbolui kieme.
Pamąstom apie vaikus, kurie dar tik bus, gal po penkerių metų. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, žaidimai ir visi kiti XX amžiaus stebuklai bus su jais nuo vaikystės, jiems užaugus visa tai bus eilinis dalykas, visai kaip man dabar yra cepelinai. Arba futbolas :)
Žaidimai, plačiąja prasme, buvo ir yra socialinis reiškinys, išraiškos ir poreikių patenkinimo priemonė, beje, labai nuostabi priemonė, be kurios žmonija negali ir negalės apsieiti. Jei išnyktų menas, na, kažkas tai pastebėtų, beje, tai vyksta dabar. Jei išnyktų visi pasaulio žaidimai.. Būtų gan liūdna. Stipriai liūdna.

Žaidimai yra daug stipresnis argumentas nei menas ir ne vien šiandien, visada taip buvo. Tai kaip gi žaidimus galima vadinti menu?

E Trys

Kaži kaip neturėjau nuotaikos domėtis tuo, kas buvo parodyta pirmąją E3 dieną, bet šiandien nusprendžiau skirti pusdienį E3 video medžiagos peržiūrai ir.. Ir visokios kompiuterinės mantos perrašymą į DVD, šitaip atlaisvinant HDD, vis kažkas naudingo..

Super maloniai nustebino Ubisoft. Juos mėgstu nuo anksčiau, nuo daug anksčiau, bet maždaug nuo tada, kai jie pradėjo daryti kokybiškus žaidimus, veikiausiai mano meilė Ubi prasidėjo nuo Pince of Persia Sands of Time..
Per daug nesireklamavę Ubi žengia labai įdomiu ir iš pirmo žvilgsnio perspektyviu keliu. Mano galvoje sumaištį kelia Motion Design video. Galima sakyti, kad nieko naujo, taip mes jau ilgokai turime Wii. Atvirai tai man Wii niekad nepatiko, dėl to jog aš kiek seno sukirpimo žaidėjas o ir dar nemačiau nei vieno žaidimo išleisto Wii konsolei, kuris man patiktų (tikrai domėjausi ir neradau). O tas paprasčiausias tenisas, golfas ir kitas mosikavimasis lazdele mane vertė jaustis kvailai žaidžiant. Žinojau, jog judesio žaidimai turi potencialo, bet mano poreikiams jis buvo neišpildytas. Kol praeitais metais, per E3, Microsoft pristatė pristatė savo atkirtį Nintendo. Project Natal nereikalavo rankose laikyti nieko. Vėl kraštutinumai, sukioti imituojamą vairą ar švaistyti oriniu pagaliu man taip pat neatrodė solidu. Maža to, MS apskelbė, kad Natal įrankiai JAU išdalinti žaidimų kūrėjams ir Natal, dabar jau pavadintas Kinect, apskristai, nėra burbulas ir vėl galima tuo įsitikinti.
Grįžtant prie Ubisoft, Motion Design video gan daugiareikšmiškas, viskas, ką šneka užsidegę dizaineriai skamba gražiai, kartais matome kompaniją žaidėjų, striksinčių aplink kažką, kas labai panašu į Wii Balance Board lentą. Kitame siužete kažkas slidinėja ir vartosi prieš televizorių, šalia kurio stovi Xbox 360. Dar gi vėliau pulkelis žmonių bėgioja sode su plastmasiniais šautuvais.. Na, pastaroji žinutė kol kas tikrai absurdiška.. Bet all in all, kai pamačiau Child in Eden (vėl tų pačių Ubi), tikrai buvau netekęs žado. Pamačiau kažką, naudosiantį judėsio žaidimą (gal jau reikia brandinti tarmiškai teisingą terminą, ką?) ir man patinkantį išpildymą.
Pasvajokim, bet koks kaifas būtų atsistoti ir pasinerti į žaidybinį transą (angliškai būtų "immersion"), prie tokios sienos, žibant tokioms spalvotoms formoms ir grojant electro..


Dar viena įdomybė iš po Ubio skverno dovanoja jiems inovatoriškiausios E3 pasirodžiusios kompanijos vardą , bent jau mano akiratyje, tai tikrai. Jau darosi nebeįdomu kurti žaidimą, kuris teiktų vien pramogą. Aukštenis laiptais šioje industrijoje yra mokyti ir kitaip suteikti žinių, bei, kaip matome, palaikyti gerą sveikatą. Galbūt ateityje daug kur bus taikomas žaidimo principas, štai, kad ir pas gydytoją ar šiaip darbe. Kodėl gi ne? Juk ateitis visada būna visai kitokia, nei mes ją matome fantastiniuose filmuose.


Kažkur jau matytas, kažkur jau bandytas, bet prikeltas naujam gyvenimui Battle Tag. Man šis projektas atrodo silpniausiai ir kol nemačiau video, tol maniau, kad čia kažkoks pokštas. Taip, iš pradžių būtų smagu, bet čia bandymas šaudymą perkelti į nesmurtinį kontekstą. Paprastai kai aš turiu rankose pistoletą, tebūnie tai tikras ginklas ar replika kompiuterio ekrane, aš noriu nušauti kitą asmenį, o ne pabėgioti nuo vienos dėžutės prie kitos ir šaudyti į taikinį. Bent taip mąsto dauguma žaidėjų. Be to, reikėtų pirkti krūvą plastmasės, kuri gali greit pabosti nes turi tik kelis žaidimo variantus.

---
Maniaplanet. Viskas labai aiškiai parodyta video klipe, tad net nežinau ką pridurti. Simply good.

---
Nieko negaliu padaryti, Ubisoft projektai tiesiog atrodo gerai, nors tu ką. Project Dust. vienas iš tokių, kurie vėl atrodo nestandartiniai. Jau pasiilgau žaidimo, kur veikėjas nebūtų super didvyris, raumeningas ir viską galintis. Tie paprasti veikėjai, darantys didelius dalykus turi žavesio. Panašiai ir Project Dust. Ar valdysim kažkokį polonezietį su kauke? Ar jis paprastas tribesman'as, galintis formuoti landšaftą? Nežinia..

---
Tiesa, Ubi dar pristatė Assasin's Creed: Brotherhood. Nežinau, jei vadovaujantis senu ir patikrintu stebėjimu, tai geri tęsiniai turi išeiti bent jau po kelerių metų, nuo savo pirmtako. Visi žinojo kas gali būti patobulinta Assasin's Creed II žaidime, bet ko tikėtis iš trečiosios dalies aš net nedrįstu įsivaizduoti. Naujos serialo serijos, bet šį kart nuotykiai tęsis Romoje?..

---
Pagal naujausias madas, save gerbianti studija turi turėti po sparnu AAA šaudyklę, skelbiančia, kad Amerikos armija gali užvaldyti pasaulį ir sugauti visus teroristus bet kada ir bet kur. Gal tik tingi. Ghost Recon: Future Soldier man dar kartą primena, kad reikia paskaityti Tom Clancy romanus.

---
Dar viena įdomi patirtis žada būti Shaun White Skateboarding.


* * *

Mafia II Jau anksčiau rašiau kodėl laukiu šio žaidimo. Dabar gi, bežiūrint dar vieną treilerį sukilo nostalgijos jausmas. Išties Mafia II kažkaip sugebėjo sukelti nostalgiją, tai vienas iš žaidimų, kurie apeliuoja į tikrovišką iki tam tikros ribos, realybės atvaizdavimą. Pasiekus tam tikrą ribą, ją peržengti, kol kas, yra labai sunku. Kalbu apie imituojamus natūralius veikėjų judesius, vaizdo intarpų metu, jie vis dar negrabūs, kampuoti ir kitaip kaip krenta į akis. Bet tai man ir patinka, nes primena visus senus ir gerus žaidimus, kuriuose tie judesiai tokie pat kampuoti ir robotiški. Ir šiaip, kaip gi galima nesižavėti Cosa Nostra?

* * *

Vienas dėstytojas kartą pacitavo minti: "kad žaidimas būtų sėkmingas, jis turi turėti ninzių, piratų arba zombių".
Deadliest Warrior turi viską!  Visai ambicingai man atrodo šis mažo kalibro projektas, netgi įdomiau nei Street Fighter.

* * *

Star Wars: The Forsce Unleashed II Kad jau pradėjo keisti SW istoriją nuo TFU Ultimate Sith Edition, tai galėjo imti ir sustori. Ne, rimtai, šito žaidimo geriau nebūtų. Arba geriau nebūtų jo istorijos, kurią reiks kaip nors ignoruoti žaidžiant, nes dar niekad nemačiau jog švaistytis lightsaber'iais nebūtų smagu. Come on, man Star Wars yra nekintamas mokslinės fantastikos, gėrio ir blogio kovos ir kažko dar daugiau, etalonas. Būtent nekintamas, todėl nepatenkintas žiūriu į mėginimus keisti istorijos tėkmę. Ten, kur pilna erdvės reikštis, tarp II ir III epizodų, tegul daro ką nori, labai džiaugiuosi abiem The Clone Wars sezonais ir labai laukiu trečiojo, bet jie neprieštarauja natūraliai SW istorijos tėkmei.

Prabilau apie Clone Wars.. Ne be reikalo, nes CW dabar ant bangos. Tai savotiškas SW atgimimas, gal net tiksliau, naujos, jaunųjų džedajų kartos įšventinimas. Tikras, stereotipinis Star Wars fanas dabar yra 30-40 metų geek'as ir jį su frančize sieja labai daug. Bet norint užsiauginti naują fanų kartą, reikia kitokių metodų ir vienas iš tokių bus Star Wars: Clone Wars Adventures, mini MMO žaidimas. Iš esmės, tai dar vienas Facebook, tik įvilktas į džedajaus paltą. Savyje turi tuntus mini žaidimukų, galimybę keisti savo herojaus išvaizdą, varžytis su draugais ir t.t. Žaidimas bus nemokamas, bet dalis (patys kūrėjai kol kas nežino kuri), turinio bus prieinama tik mokant mėnesinį mokestį.

Vienas iš didžiausių projektų, imant masiniu medijos lygiu, yra, būtent, Star Wars The Old Republic MMO.  Visa, apie ką rašiau aukštėliau prisideda prie TOR statomo pjedestalo, nuo kurio jis ruošiasi startuoti. Kūrėjau gerai žino, kad kartu su jų grand startu, prasidės kataklizmas, kitoje, World of Warcraft visatoje. Sakyk kaip nori, bet šie du žaidimai bus konkurentai. Blizzard, kaip tikrą feniksą, ruošiasi sudeginti WoW pasaulį ir prikelti jį iš pelenų, naują, sužeistą, bet pulsuojantį neblėstančia gyvybe ir žaidėjų skaičiumi, viršijančiu dešimt milijonų.

Naujo apie TOR buvo atskleista tai, jog kiekvienas žaidėjas galės turėti savo nuosavą erdvėlaivį. Konferencijoje dar kelis kartus buvo aiškiai pabrėžta, jog vyks tikra kova, bus dvi frakcijos, kurios turės aiškius, skirtingus, bet glaudžiai susietus tikslus. Sitai norės visus sunaikinti, Respublika norės visus išgelbėti. Na, išties tai abiejų frakcijų tikslai vienodi: nubodti vieni kitus. Kol kas palydim su dar vienu cinematic treileriu, pavadintu "Hope".

Pirmoji RPG Fiesta

Teko man toks jau malonumas, praėjusį savaitgalį, Kaune, sudalyvauti RPG Fiestoje. Veiksmas buvo iššauktas žmonių iš fantastika.lt bendruomenės.
Kokį velnią visi ten veikė?
Na, jei jau fantastai, tai reiškiasi, kad turėjo veikti kažką fantastiško. O taip ir buvo, nes visi susirinko žaisti kabinetinius RPG žaidimus. Trumpai nupasakojant, grupelė žmonių susėda aplink stalą, susikuria personažus, pagal atitinkamas taisykles ir pradeda žaisti, pagal numatytą scenarijų. Žaidime dalyvauja numatytas skaičius žaidėjų ir meistras, kuris yra atsakingas už visą žaidimo procesą. Taip sakant, meistras yra dievas, kuris pasakoja istoriją ir stebi, kaip žaidėjai veikia jo sukurtame pasaulyje.
Mūsų atveju (aš dalyvavau sesijoje skirtoje visiškiems naujokams, o žaidėm pagal GURPS sistemą), mes tryse buvome detektyvai, Lietuvoje, esamu laiku. Situacija buvo tokia, kad visas Šiaulių miestas apkrėstas keistos epidemijos (suprask, visi Šiauliai tampa zombių miestu), ir apsuptas armijos, kuri nieko neišleidžia ir neįleidžia vidun. Mūsų užduotis buvo patekti į miestą, surasti numatytą žmogų ir jį iš ten išgabenti.
Iš šono visa tai atrodo, lyg keturi žmonės sėdėtų ir šnekėtųsi, kartais energingai, ginčydamiesi, kartais ramiai, karts nuo karto mesdami kauliukus ir skaičiuodami kažin ką.. Ne iš šono viskas atrodo lygiai taip pat. Mes (žaidėjai), sprendžiame ką ir kaip darome, meistras pasakoja ką ir kaip įtakojo mūsų veiksmai ir kas vyksta toliau. Kauliukai metami tam, kad būtų nuspręsti kai kurie įvykiai, pvz. kiek žalos žaidėjas padaro priešininkui, ar pavyks atidaryti duris ir t.t.

Kabinetinis RPG yra, kol kas, plačiausias ir mažiausiai suvaržymų turintis RPG žanro žaidimas, su kokiu man tik teko susidurti. Ten turi visišką fantazijos laisvę, žinoma, galioja logikos dėsniai, ypač stipriai jaučiamas veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Žaidimas reikalauja mąstymo, vaidybos ir visokių kokių, įgūdžių. Mūsų sesija truko apie penkias valandas, kurios tiesiog pralėkė ir pralėkė labai smagiai.

Apie pačius fantastus, na, jie tikrai neatrodė taip, kaip paveikslėlyje. Ant stalų stovėjo alaus bokalai (vis tik veiksmas vyko bare), buvo daug juoko ir gerų emocijų. Visi susirinko gerai ir kokybiškai praleisti laiko, ką , būtent, sėkmingai ir darė. Šiaip tai visada džiaugiuosi pakliuvęs į tokių pomėgių turinčių žmonių ratą, tada gali laidyti juokelius, suprantamus tik tam tikrai žmonių grupei ir likti visiškai suprastas. Na, žinot, tuos visus bajerius apie žaidimus ir filmus? Tai va, jie tikrai kerta apie tai ir moka iš visko šaipytis. 

Žaidžiau tik vieną sesiją, kuri truko iki 6pm, po jos vyko dar viena, iki 22pm ir vėliau naktinė, iki pat ryto. Kažin kaip norėjau suguldyti įspūdžius o ir po vienos sesijos smegenys pasijuto išsunktos. Dar pastaruoju metu paveikus ką nors intensyvesnio pradeda kamuoti menkutis galvos skausmas, bet, tai labai laikina. 

Net neabejoju, kad ateityje dalyvausiu dar ne vienoje RPG fiestoje, nes man žiauriai patiko šitas reikalas.

Ko reikia norint pasikviesti svečius.

Kad pasikviestum draugus pas save, pažaisti stalo žaidimo, reikia jiems leipti neiti į paskaitas ir pažadėti, kad pamaitinsi. Ta ir ne kita proga atsikėliau prabudęs 9am, beveik be žadintuvo iškart šokau iš lovos. Kadangi šeima darbuose ir mokyklose, visas butas teko man ir man vienam.
Po to, kai sutvarkiau visus namus ir pradėjau ruošti maistą, pasitvirtino (dar kartą) keli dalykai apie mane virtuvėje, vienas iš jų - tai, kad iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo daug paprasčiau nei yra iš tikro.. O apie kitą dalyką apačioje.

Nusprendžiau paruošti bulvių apkepą, taip, be mėsos, kažkodėl pastaruoju metu vis dairausi visokio maisto su mažiau arba be mėsos. Ne, čia nieko iš esmės nereiškia, nes vienas iš didžiausių vasaros malonumų man vis dar yra suleisti dantis į storą, sultingą mėsos kepsnį, bet kasdienai norisi kažko.. šviežesnio?..  Gaminau pagal šį receptą. Bet aš tai tikiu, kad geras virtuvės meistras visada turi šiek tiek improvizuoti, ypač jei trūksta kokių tai produktų arba gamybos procesą galima pagreitinti..

Pirmiausia tai bulvių nuskutau daugiau nei pusę kilo, nes maitint reiks ne tik draugus, o ir piktą šeimą, kurie grįš namo ir bus dar piktesni, jei sužinos, kad jiems nieko neliko. Antriausia, tai bulvių rankom nepjausčiau, o pasinaudojau virtuviniu kombainu. Vyrams patinka galinga virtuvinė technika.. Ką čia ir bepridursi, o dar mes elgiamės taip, kad bulves iki besisukančio peiliuko stumiam ne specialiu grūstuvu, o pirštais :D

Gan greit supratau, kodėl recepte rašė jog bulves reikia supjaustyti 1-2mm storio blyniukais, nes tada galima viską užpilti grietinėle ir ji gražiai nubėga. Man gi pasiutusiai greitai pavyko prisigaminti popieriaus storio žalių traškučių, kurie bematant sulipdavo ir vėl suformuodavo cielą bulvę. Bet greit radau išeiti (improvizacija, kaip minėjau), visus prieskonius ir pagardus sudėjau į padažą, kuriuo karts nuo karto perliedavau bulvių sluoksnius.

Šitaip suformavau savo pyragą, apibarsčiau sūriu ir pašoviau į orkaitę.. Labai didžiuojuosi, kad nepamiršau kepimo indo prieš tai ištepti sviestu :]
Gaila, jog nenufotografavau kai jau valgėm, bet patikėkit manim, atrodė daug gražiau ir skaniau, nei buvo išties. Tiesa sakant, išėjo bulvių kūgelis, kuriam trūko prieskonių ir šiaip skonio. Bet paskiau išsiaiškinau kur buvo mano klaidos.
Klaida numeris vienas: jei parašyta, kad reikia dėti grietinėlę, grietinėlę dėti ir reikia, o ne grietinę.
Klaida numeris du: bulves vis tik reikėjo pjaustyti blyneliais, o ne traškučiais.
Klaida numeris trys:... Na, jei nežinai ar bus skanu, negamink didžiulio kiekio, kurį teks valgyti kelias dienas.
Bet mano sesulei, mėsos nevalgytojai, visai patiko šitas reikalas, tai turės džiaugsmo dabar viską suvalgyti :]


Pagaliau pramokę taisykles pradėjo žaisti žaidaliuką, pavadinimu Smallworld. Apie taisykles nesiplėsiu, nes apie jas jau ir taip išsiplėsta visur internete, net lietuviškai. Mūs kompanija tokia buvo (žinoma, neskaitant manęs), ne prie stalo žaidimų linkus, tad visiem tai buvo pirmasis kartas ir visi pradžioje buvo susižavėję, kai aiškinau, kad čia yra antrojo levelio žaidimas, imant skalėje, kur Alias yra pirmo levelio, o Warhammer trečiojo.

Pirmasis žaidimas vyko ne rimtai, tol kol visi įsikirtom taisykles, tad antrajame raunde prasidėjo jau rimtos varžytinės. Džiaugiuosi, kad pavyko įsigyt šį stalo žaidimą, beje pirkau Kauno Akropolyje, Hobby shope, tai dar su pardavėju gal dešimt minučių dalinomės bendrais interesais ir tauškėm tik tam tikram žmonių ratui (geek'ams), suprantamais žodžiais.

Žaidimas vyksta nelabai nuspėjamai, o unikalus rasės ir jų galios kombinacijos derinys visada pateikia dar daugiau peno strategijoms ir planams. Fantasy pasaulis atvaizduotas šmaikščiai ir gan taikliai, bet nepasakyčiau, kad idealiai klijuojasi prie žaidime vykstančio veiksmo. Manau nieko neprarastume, jei žemėlapį pakeistume į nuošalią planetą, o orkus į Space Marines. Norėtus ateityje sulaukti žaidimo išplėtimo su daugiau galių ir popierinių ikoniukų, nes Smallworld nėra toks, kurio norėtusi žaisti tris partijas iš eilės, o po to dar ir dar. Žaidimo trukmė priklauso nuo žaidėjų skaičiaus, sakykim, kad vidutiniškai truks 30-50min, gerai įsipaišo į smagų vakarą su draugais. Tik visi baisiausiai nervinosi, kad aš greit ir daug skaitydamas, žaidimo metu, įsiminiau visas galias ir rasių sugebėjimus ir, ale, pasirinkdavau geriausius variantus :D Mhm, gaila, tik, kad nei kart nelaimėjau :]

Apie viską, po truputį

Užbaigiau, užbaigiau, užbaigiau, pagaliau užbaigiau beveik mėnesio trukmės darbą fabrike. Taip, žinau, jog sakiau, kad niekad nebedirbsiu fabrike, nes, ale, menininkui nelygis, bet.. Bet buvo darbo ir gerai sumokėjo, tai teko nepasipuikuoti. Tas laikas, dirbant masinės gamybos aplinkoje, su proletariatais :] buvo labai sveika ir naudinga patirtis. Dėl to, jog dar kartą suprasčiau, jog toks darbas ne man ir.. Ir veikiausiai vėl suprasčiau, kad toks darbas ne man. Kas buvo tas, dabar, lai, mano gyvenimas grįžta į senesnes vėžes, kuriomis irgi tikiuosi per ilgai neriedėti. Čia galima banaliai pakartoti frazę, kad gyvenimas nestovi vietoje, bet kai kurie dar tą vežimą visaip stumdo, kad tas dar mažiau stovėtų, taigi paskui ir išeina visokios staigmenos ir tenka aiškintis ką ir kodėl darai.
Bet grįžtant prie tos nelemtos kasdienybės ir rutinos, kurią dauguma menkina, bet pasijunta tokie bejėgiai, kai jos nebelieka.. Nusprendžiau pradėti atostogas iš naujo, todėl kovo 11tą išvažiuojam keliom dienom pasnieglenčiaut į Latviją. Baisiai laukiu kol vėl užsiropštęs ant kalno galėsiu čiūžuoti žemyn, nes jau taip išmokau nusileist nei kart nenukritęs, tai smagumas tik prasideda, he he..
Viso to, aišku, nevyktų, jei manęs nebūtų pakvietę draugai, bet apie tai . Ta proga dar nusipirkau Jurgos albumą, kurio mp3 klausau jau kurį laiką ir pamačiau didžiulę neteisybę, mano, kaip vartotojo atžvilgiu. Aš visada muzikos klausau mp3 formatu, savo grotuve, kur bebūčiau, bet albume visos dainos užslėptos ir sukištos į spec grotuvą, iš kurio nieko net neįmanoma persikelti į kompiuterį. Net neabejoju, kad įmanoma muziką nuripinti ir konvertuoti į mp3 failus, bet nei žinau kaip, nei noriu tai aiškintis. Belieka parsisiūsti nelegalią albumo kopiją ir nusipirkti patį albumą, kurio, iš CD, greičiausiai, niekad ir neklausysiu, bet sąžinė bus rami. Teisybė tai ar neteisybė - nežinau. Manau, jog sumokėjęs už muziką, turiu teisę su ja žaisti kaip tik noriu, žinoma, nesidalinant kopijomis su kitais.
Dar gi aną dieną nusipirkau mažą tuntą knygų ir stalo žaidimą Smallword.

Apie knygas plačiau gal kitą kartą, kaip ir apie žaidimą, nes dar nespėjau išbandyti, bet jau greit teks :] Kad prisiviliotum draugus pažaisti reikia liepti jiems bėgti iš paskaitų ir dar prižadėti, kad paruoši maisto..

Raudonųjų akelių naktys.

Tai toks renginys, tiksliau taip apibūdinimas. Game Jam, apie kurį užsiminęs buvau ir anksčiau.
Viskas prasidėjo penktadienio vakarą ir, oficialiai baigėsi sekmadienio popietę. Dalyvavau Kauno Game Jam, vykusiame KTU universitete, šiek tiek foto įspūdžių galima rasti games.lt.
Jamant viską ir išsakant trumpai, drūtai.. Renginys man patiko ir tikrai džiaugiuosi sudalyvavęs.
Iš pradžių susirinko tikrai daaaug žmonių, o man netgi pavyko pavėluoti, bet vėliau atsisijojo ir antrą dieną beliko jau tik pusė, kurie visi dirbo iki deadline ir parodė bent šį tą. Nežinau su kokiomis viltimis ėjau dalyvauti, bet jos liko pateisintos, o ir bendras visų dalyvių lygis maloniai nustebino. Ko trūko, tai daugiau kūrybininkų, mat aiškiai matėsi, kad techniniai dalykai nebuvo kliūtis, reikėjo tik geros vizijos ir.. Ir pradės gimti maži, bet nuostabūs dalykai :]

Nuo pat pradžių, bent jau mūsų komandos tikslai, nebuvo per dideli, todėl darbas ėjosi be jokių sunkumų ir tikrai nuosekliai. Gal nesudėjom visko tiek, kiek norėjom, kai kurias funkcijas teko išimti, bet reikalo esmė tikrai išliko. Bet ką aš čia, visų pirma turėjau pasakyti, kad žaidimą galima gauti iš va šičia . Žaidimas buvo pradėtas keturių žmonių komandos,tačiau dirbti likome dviese, bet dar, kartais turėjome ne etatinį Creative director, dirbanti mūsų pusėje.
Aš esu vienas iš tų kūrybininkų, kurie savo darbu patenkinti būna apie penkias minutes, o paskui pradeda svaičioti, kad tobulybei ribų nėra ir t.t. Tikiuosi, kad kada nors išmoksiu džiaugtis savo darbais, arba reiks pradėti daryti tokius darbus, kuriais galėsiu džiaugtis :]
Heh, Game Jam buvo dar vienas postūmis ir padėjo dar kartą suprasti, kad žaidimų industrija yra tai, kur ir kuo noriu gyventi, kur noriu dirbti, ką noriu daryti, tad neskaitant kelių akimirkų, visą laiką buvau pakilios nuotaikos ir mėgavausi tuo, ką dariau.
Deception of Prometheus yra antras veikiantis žaidimas, už kurio vizualinę dalį buvau atsakingas. Smagiausia yra matyti, kaip kažkas kitas žaidžia tavo žaidimą ir patiria teigiamas emocijas, manau, jog tai ir yra didžiausias atlygis, kokio galima susilaukti dirbant žaidimų industrijoje.

Zombėjimas

Taip, prasidėjo zombėjimas. Bent jau man. Nuoširdžiai tikiuosi, kad zombėjimas prasidėjo ir visiems mano draugams studentams, iš Lietuvos. Laikykitės!
Jau ne kartą bandžiau viską spėti taip, kad nereiktų zombėti, bet kiek man teko patirti, tai tiesiog neįmanoma. Bandžiau gal kokius aštuonis, gal dešimt kartų prieš visokias peržiūras ir visokias semestrų pabaigas (taip jau nutiko, kad peržiūros mano gyvenimo dalis jau.. Jau devynerius metus. Visokių jų buvo, linksmų ir labai linksmų, gal ir nelabai linksmų (tokių tiesiog neįrašiau į prisiminimus).
Patikslinsiu, jei kas netyčia nežinote kas yra tos peržiūros. Tai nėra kažkoks tikslinis terminas, bet taip apibūdinami semestriniai atsiskaitymai už nuveiktą kursą. Peržiūros glaudžiausiai siejasi su meninio iškrypimo meninės pakraipos studijomis. Taip jau būna, kad tie visokiausių specialybių meniniai nukrypėliai dažniausiai džiaugiasi, jog neturi visai ar turi tik kelis egzaminus, matydami kaip tiksliukai kala, graužia ir kitaip bando susikišti knygas į savo biednas, mokslų nukankintas galveles. Žodžiu, jokių kolių, net nesu tikras kas tie koliai ir kuo jie skiriasi nuo egzaminų, bet ir nenoriu sužinoti.

Užtat ateina laikas ir jiems, kūrybos asams, gaivinti pilkąsias lasteles kava, arbata, alumi, pagal poreikius, ir atsiskaityti už tai, ką lyg ir turėjo išmokti per pusmetį. Tik viskas baigiasi peržiūromis, arba, mano atvėju, prezentacijomis. Tam tikrą laiko tarpą vyksta užduočių darymas, praktikavimasis, mokslas ir kiti briedai, o visko centre yra darbas, kuriam atlikti turi panaudoti visas žinias, kurias įgauni semestro metu. O pabaigoje reikia tiesiog papasakoti apie savo darbus, kuo išsamiau ir glausčiau, tuo geriau. Žinoma, visada yra dvi stovyklos, tie, kurie nori ir gali kalbėti ir tie, kurie gal ir nori, bet negali, gal nei nori nei gali, gal tingi, gal šiaip jiems ne vieta kūtybinėse studijose...
Girdėta frazė, kad kūryba gali/turi šnekėti už patį kūrėją, yra dažnai neteisingai suprantama. Taip, ji teisinga, bet tai nereiškia, jog kūrėjas neturi/negali pats kalbėti apie savo kūrinius. Juk išamiausias rezultatas gaunamas, kai vaizdus papildo žodžiai ir atvirkščiai. Šiaip jau esu gan kategoriškas, kai kalbama apie darbus, atsiskaitymus ir atlygius už juos.
Mintys apie peržiūras visada nugula mano bloguose, vidutiškai kas pusę metų, nes, kaip minėjau, peržiūros jau ilgai yra mano gyvenimo dalis.

*   *   *

Kart nuo karto susilaikiu klausimo, koks yra mano mėgemiausias žaidimas. Man visada kildavo dvėjonės prieš atsakant. Kas yra mėgemiausias? Ar tai toks, kūrį žaisdamas labiausiai nemačiau ir negirdėjau kas dedasi aplink? Ar tai toks, prie kurio praleidau daugiausiai laiko? Ar tai toks, dėl kurio daugiausia kartų vėlavau į mokyklą? O gal tas, kurio garso takelį klausau iki šiol? Hm, gal, tas, kūrį smagu žaisti bet kada ir bet kur?
Tokių ir anokių yra labai daug, bet nėra vieno, kuris turėtų visus tuos bruožus, jį darančius "mėgstamiausiu".
Bet į galvą ateina vienas senas, geras ir žinomas žaidimas. Jis turi tik vieną iš mano anksčiau suminėtų bruožų. Jį galima žaisti bet kur, jis paprastas, įtraukiantis ir kartu nereikalauja didelės koncentracijos. Tai yra Tetris!
Gal prieš pusmetį, kai dar gyvenau vienas, kitame bute, vieną nuobodžią popietę, atradau, kad tevelizoriuje yra tetrio žaidimas. Tą kart prie jo praleidau gal dvi su puse valandos ir po to karto paprasti (savo mechanika) žaidimai man nušvito kitomis spalvomis.
Tokie nutikimai ir išvados verčia mane pasakyti, kad teris yra mano mėgstamiausias žaidimas. Tas paprastas plytelių dėliojimas į eilutes, kurios išnyksta, pavirsdamos taškais, savyje turi viską, ko reikia, kad.. Kad būtų mėgstamiausias. Parašyti apie terį paskatino, tai, kad šiandien į savo iGoole puslapį įsidėjau tetrį. Smagu karts nuo karto sumesti žaidimą.