Nostalgijos sėkla

Viskas prasidėjo nuo to, jog turiu, nemeluodamas, tikrai kuo puikiausią kovos su stresu sugebėjimą. Gal netgi kaip super galią išvardinčiau. Nesijaudinu beveik dėl nieko ir beveik niekada. Egzaminus priimu kuo ramiausiai, pasaulio pabaigą turbūt stebėčiau su buteliu alaus ant kokio stogo ir šypsočiausi.
Štai tik dabar ir tai dar nevisai, pradedu suprasti savo išvykimo pasekmes. Tiksliau sakant pajausti. Jau senokai žinojau kad mokslas Malaizijoje, praktiškai reiškia atsisveikinimą su Lietuva. Na, vienu iš geresnių atvejų po to norėčiau dirbti Lenkijoje.
Na žinoma, galima sakyti, kad ryšiai ir tikri draugai nenutrūksta, bet trys metai kitoje pasaulio pusėje jau šis tas. Tikiuosi visi šitie suvokimai užspaus mane po truputį o ne užgrius belipant ar be išlipant iš lėktuvo, taip, kad susileisiu visiškai..

Tai va..

Tai va, kažkaip jau visai apsipratau su tom išvykos nuotaikom. Popieriai sutvarkyti. Mokslai užbaigti, nors ir nelabai sėkmingai. Manau, kad paskutinį mėnesį pasiliksiu susidėlioti paskutiniams taškams, susidėti daiktams. Parašyt savo nuveiktų darbų ataskaitą Studentų atstovybėje, išrinkti naują pirmininką.. Žinoma dar atsisveikinti su visais panorusiais, tad jei tokių dar rasis, prašom kreiptis iš anksto, paskui gali būt kebloka sudaryt vakarėlių grafiką.
Manau, kad pasirinkau visai tinkamą blogo šabloną. Nors ir ne pačio darytas, tikiuosi vieną dieną atsitiks ir tai, kad blogą papuoš vienetinis šablonas. Šiaip, aš lieku atviras pasiūlymams šiuo klausimu.

Viso gero Lietuva, iki pasimatymo, mielieji..

Reikalas tas, kad, atrodo, sutikau vieną iš didžiausių savo svajonių. Studijas, kurios paklos man tiesų kelią į kompiuterinių žaidimų kūrimo pasaulį.
Viskas prasidėjo, kai lapkričio 17 dieną, games.lt puslapyje perskaičiau straipsnį, kuriame rašoma, kad Tarptautinis Limkokwing kūrybinių technologijų universitetas suteikia dešimčiai lietuvaičių progą baigti bakalaurą, trejų metų trukmės, su didžiule nuolaida. Tarp siūlomų specialybių buvo viena baisiai patraukusi dėmesį, vadinasi Games Art Development. Keleto dienų eigoje straipsnį perskaičiau bent keturis kartus, kol kažkas dingtelėjo.. Ir nusprendžiau, kad būtų šaunu važiuoti. Beje, kas dar neskaitė straipsnelio, pasakysiu jog veiksmas vyks Malaizijoje.
Žinoma, buvo laikas, kai gyvenau dvejonėse, bet kuo toliau, tuo vizija ryškėjo. Galutinai nusprendžiau supažindinęs su šia idėja artimiausius draugus ir tėvus. Nors momentas kada nubraukiau šalin visas abejones įvyko per meno istorijos paskaitą, kai sąsiuvinio kampe parašiau žodelį - važiuosiu.
Dokumentai jau beveik tvarkoje, šiandien gavau patvirtinimą, kad esu įtrauktas į studentų sąrašus. Taigi, kitų metų, sausio mėnesį teks apleisti savo tėvynę. Tiesa, nežinau kuriam laikui, nes grįžti namo savaitgaliui iš Malaizijos, tai ne tas pat, kaip šiaip grįžti namo savaitgaliui. Šis blogas taps viena iš didžiausių sąsajų su visais, ką palieku čia ir viskuo, ką atrasiu ten. Stengsiuosi kuo dažniau, įdomiau ir spalvingiau pateikti vieno, mažumėlę išprotėjusio lietuvio gyvenimą vienoje iš labiausiai pietryčių Aziją atspindinčių šalių. So stay tuned!

Kas geresnio mūsų laukia..

Na, ekonomikoje nieko gero nebus, studentų gyvenimas prastėja.. Bet ne apie tai.

Vakar vyko Spike Video Games Awards. Laukiau pusę nakties, bet taip ir nesulaukęs užmigau. Nuodėmė man už tai, eisiu keliais pragaran. Visgi, šiandien pasauliui nušvito ne vienas puikiai atrodantis projektas, tad plačiau apie tai.




Mafiozo gyvenimas mus baisiausiai sudomino po Krikštatėvio, na, bent jau vyresniąją kartą, bet ne ką mažesnį įspūdį padarė žaidimas Mafia: The City of Lost Heaven. Ilgai tylėję Illusion Softworks, arba labiau žinomi, kaip 2K, 2007 paleido gandą apie naujai kuriamą žaidimo tęsinį. Pagaliau sulaukėme pristatomojo žaidimo filmuko.
Sudomino tai, jog bus atskleista ir linksmoji mafiozų gyvenimo dalis, o ne vien kulkos, prekės ir kraujas. Galima spėti, kad žaidimas nestokos žiaurumo, nelegalių darbelių, bet ir sodraus humoro su ironijos prieskoniu. Veiksmas taip pat nukeltas tolyn, sveiki atvykę į rokenrolo laikmetį, ketvirtąjį dešimtmetį! Video čia.



Netgi labai sudominęs prrrrojektas. Pirma mintis žiūrint video buvo: ''su šituo puikiai susidorotų Capcom (Rezident Evill ir Devil May Cry)". Vis tik kyla klausimas ar pateiks EA kokybišką, pavadinimo vertą žaidimą, ar ne. Pirminiai vaizdai, pristatant Dantę užkabina, bet blykčiojantis game play truputi nugąsdina (ir ne iš gerosios pusės) Visi žino EA, kaip puikius sportininkus ir lenktyninkus. O nepriekaištingo statuso action RPG kūrime jie neturi. Belieka pasimelsti už žaidimą kuriančią komandą, nes užkabinus legendą ir jos tinkamai neišaukštinus, jiems tikrai grės tikras pragaras! Video čionais.



Šiaip, visi jau žino, kad gretimai išleidžiamas filmo ir žaidimo duetas yra nieko nertas. Arba vienas, arba kitas šlubčioja ir konvulsiškai velkasi iš paskos, kol geriau sukurtasis pameta savo išgamą brolį. Pavyzdžiui Šrekas II ar Transformeriai. Filmai neblogi, o štai žaidimai apverktini. Kaip bus dabar? Dar neaišku..

Terminator: Salvation

Žaidimas
Filmas

Watchmen

Žaidimas
Filmas

Jau greitai

Oi, labai, labai greitai. Laukite naujienų, sekite žinias ir maniškį blogą, arba RSS..

Kiek (ne)kainuoja laisvė

Šįvakar mano veidą perkreipė morališko ištuštėjimo, bjaurios konvulsijos ir beprasmybės tipo grimasa, kai teko perskaityt tekstą, kūrį, skaudančia šrdimi, publikuoju apačioje.



Štai pokalbis nutikęs iškart po to.



Po visko pasijutau išties.. Laisvas. Turiu laiko ir žinau jog neprivalau jo išnaudoti žaidimui. Jausmas tikrai neblogas. Buvimas prie kompiuterio paprastai vyksta pagal sustatytą tvarką.
Emailų (kurių nenorėjau atrašyti ar perskaityti dieną) atrašymas ar perskaitymas.
Forumų tikrinimas.
Naujienų skaitymas (aktualių)
Šiaip web browse'inimas.
World of Warcraft, tiek, kiek tempiu. Kartais, užsibufinu kavos eleksyru ir tempiu dar ilgiau. Smagu jei niekur nereikia eiti ryte, visai kaip dabar, kai prasidėjus sesija.

Taigi, galiu veiktį ką noriu. Gal dar kartą pereiti Prince of Persia?..

OMG, Im such a sickou!

Pe-e-e-e ržiūūros

Kaip ir anksčiau, du kart per metus man užeina laikotarpis, kai verkšlenu koksai ašai vargšelis ir nabagėlis, nes įtampos, darbų ir miego santykis visiškai nesuderinamas su logikos ir sveikos gyvensenos savokomis.

Whell gues WHAT!

Pe-e-e-e ržiūūros jau praėjo, o aš neišstenėjau nei vieno pasigraudęnimo E erdvėje. Šaunuolis. Jaučiuosi nusipelnęs atlygio. Pavyzdžiui banano. Nu ir ką? Atėjo, praėjo, baisaus čia daikto.
Atvirai sakant žinojau žinau ir žinosiu, kad sumaliau tikrą nesąmonę, tiek piešimo, tiek specialybės rezultatai suknisti.

Thanks for Your attention.

Baisiai arti

Tai va, kai svajonės priartėja iki ranka pasiekiamo atstumo mes nudžiungame, krykštaujame, skruostus sutraukia šypsnis. Bet būna ir momentų kai pasidaro.. Baisoka.
Teko girdėti atsiliepimų, kad išsipildžiusios svajonės pirma nuvilia, o tik paskui pradeda teikti džiaugsmą. Gal tai tiesiog nesugebėjimas džiaugtis mums skirtais dalykais? Kiekvienas šį klausima turėtų užduoti sau.
Ir kiek kainuoja svajonė, o ji tikrai kainuoja. Dažniausiai pastangas, pinigus, laiką.. Rečiau, bet pasitaiko, kad kainuoja patiesti jai po kojomis kitus, ankstesnius tikslus ir planus. Atsisakyti, bent jau laikinai, daug, o tikrai daug ko. Kita vertus kodėl ne. Juk dabar kalbame ne apie svajonę (viziją, ar net utopiją), o apie svajonės išsipildymą, r e a l ų dalyką. Neramu, kad tau atsitiks kažkas gero. Tai kodėl gi neramu? A?..

Last.fm

Last.fm yra internetinis radijas su keliolika kitų naudingų funkcijų. Apie naudingiausias ir idomiausias dabar trumpai:
Last.fm veikia (įsidiegus plug-in'us) kartu su Jūsų kompiuteryje grojančiu muzikos grotuvu, sakykim, tai būtų winamp arba WMP. Tad, kai klausotės muzikos ir šavo muzikinės kolekcijos, programa tai fiksuoja ir sudarinėja Jūsų klausomiausios ir kitokios -ausios statistika. Asmeniškai, būna smagu pasižiūrėt kiek, ko ir kokiais kiekiais klausau.
Tai puikus būdas ieškoti naujų altikėjų, bei muzikos žanrų. Dėl savo unikalios funkcijos,"Audioscrobbler", klausant muzikos tiesiai per last.fm grotuvą (reikia parsisiūsti ir turėti interneto ryšį), jums tiesiog neleis klausytis vien tik vieno atlikėjo ar grupės. Programa ieškos panašių žanrų, kartais versdama nervintis ir perjunginėti dainas, kartais maloniai nustebindama ir pasiūlydama kažką naujo. Beje, klausyti vien tik vieno atlikėjo ar grupės galite last.fm internetiniame puslapyje.
Tai puiki ir didelė internetinė muzikos biblioteka. Jei Jums atrodo negražu piratauti ir siūstis muziką nelegaliais keliais, last.fm tampa puikia alternatyva. Aišku, panoreję galite spustelti nuorodą ir norimą dainą ar albumą įsigyti internetu.
Pradėjus klausytis muzikos galite iškart pamatyti klausomo atlikėjo/grupės nuotrauką, paskaityti biografiją, pamatyti žanrą ar kitus, panašaus žanro atlikėjus. Galite jungtis į fanų klubus ir fanklubinti.
Ieškoti muzikos galima pagal du kriterijus. Tag (ang. etiketė). Galite rašyti įvairiausius dalykus, nuo filmo pavadinimo iki.. Na. net nežinau, parašius ką nors neprotingo, tiesiog nieko neras.
Ir pagal atlikėjus, vardus, pavardes, pavadinimus.. Galima susidaryti savo grojaraštį, jį koreguoti, papildyti ir kitaip žaisti.
Užsukus į last.fm internetinį puslapį jums visada pasiūlys paklausyti ko nors pagal skonį, pasižiūrėti vieno ar kito atlikėjo video ar pasidomėti gręsiančiais muzikiniais įvykiais. Norint prisijungti prie bendruomenės reikės susikurti savo vartotoją, bet tai neskausminga ir ilgai netrunka.
Siūlau last.fm išbandyti visiems, kas prie kompiuterio klauso muzikos, nepiratauja ir ieško kažko naujo.

Nuorodos:

Last.fm
Last.fm aprašas vikipedijoje
Puslapis, kuriame įrašę savo vartotojo vardą gausite paveikslėlį su Jūsų klausomos muzikos statistika.
Mano last.fm profilis

X karta

Knygą nupirko mama. Taip pat literatūros mėgėja, tad pamanė, kad romanas man patiks. Ištiesų, įspėjo labai gerai. Apie autorių D. Couplandą iki šiol girdėjęs nebuvau. Gal dėl to kaltas mano asmeninsi nesidomėjimas užsienio literatūra, gal kreivoka mokyklos skaitinių programa, į šia diskusiją veltis nelaikas.
Taigi, X karta - tai modernistinis romanas, apie nusivylusius šia karta žmones. Manau, kad pasirodys tikrai aktualus skaitinys šiuolaikiam, mąstančiam jaunimui ir vyresniai publikai. Juolab, kad aprašomos problemos nemažiau aktualios ir šiomis dienomis, pas mus pačius ir mūsų aplinkoje.
Neaprašinėsiu knygos siužeto ar veikėjų, tai galite pasiskaityti čia.
Pirmą kart prisėdęs perskaičiau beveik pusę knygos. Vadinasi sudomino nejuokais, o ir ilgio nėra pasakiško. Sakyčiau netgi šiek tiek trūko. Skaitydamas knygos gale pasižymėjau puslapius, kuriuose buvo mane sudominusių citatų ar minčių. Rekomenduočiau knygą perskaityti pavargusiems nuo miesto gyvenimo ir norintiems pasinerti į materialinės egzistencijos apmąstymus.

God damnit ! !

Nu ir ką daugiau galiu aš pasakyti, tokį nurautą vakarą? Visą dieną jausmas toks, lyg visi mane, švelniai tariant "dulkintų". Niekas, visiškai niekas, nevyko pagal mano planus.
Dėstytojas paklausė ar išvis dar noriu mokytis, jokių darbų neturiu. Studentų atstovybėje viskas velnio nuėjo, eilinį kartą normaliai nepasiruošiau susirinkimui. Savo skulptūrą pjausčiau, virinau, laužiau, vėl pjausčiau ir virinau, kol sulūžo velniop išvis.. Nėr gyvenimo, eisiu į mur.lt mažamečių emo nuotraukų dergt savo sarkastiškais komentarais. Beje, klausau technūchas kažkokias per last.fm.
Bėr gyvenimo. Džiugina nebet tai, kad kišenėj dešimts litų, su kuriais reik dar velniai žino kiek laiko pragyvent. Ačiū, mano to reikėjo.

mur.lt

Ar Jums kyla klausimas kas čia per mur? Pasistengsiu atsakyti, tiksliau sakant sumurkinti įrašą apie mūrą..
O prasidėjo viskas (pats baisiausiai nustebau, kai šiandien supratau kada), senokai, tiksli data yra 2006 06 06. Kai pakvietė mane jungtis į kažkokį, "tipo" kitokį pažinčių saitą. Ne, bent jau tada tokia buvo nuomonė. Ir išties, greit surpatau, kad mur.lt yra labai labai kitoks portalas. Lankiausi pirmąjame oficialiame meet'e, Kaune, rotušės aikštėje. Pamenu lijo, bet visvien buvo smagu :] Radosi pirmieji pažįstami ir draugai. Vėliau kai kurios pažintys prasiplėtė iki realių susitikimų ir dar geresnių draugų. Net dabar žingsiuodamas Kauno senamiesčio gatvėmis pastebiu kažkur jau matytus veidus, mintyse sau ištari: ,,mūras..", tyliai šypteli pats sau ir nukėblini toliau. Ehh, gal prieš metus su puse apleidau šią internetinę bendruomenę, kurios viduje buvo visko. Ilgą laiką portalas buvo uždaras pasauliui, likusiam už geltonų sienų, tai buvo lyg tos mažytės utopijos savisaugos priemonė..
Padėjo ji ar ne, ne man spręsti, užsukdavau ten retkarčiais, bet tą žavingą M raidelę matydavau kasdien, prisėdęs prie interneto. O dabar mūras tapo vėl atviras, surengtas negti atgimimo balius. Kažkaip nudžiugo mano širdis tai supratus. Net pats negaliu įvardinti kodėl.
Taigi, sveikinu mur.lt vėl grįžus į gyvenimą, linkiu kuo didžiausios sėkmės! Ir jei šie katinai ką nors sudomins, jei iki šiol gyvenote ne taip, kaip visi, manote, kad turite keistenybių, pvz gerti arbatą mėnesienoje, ant skardinio stogo jums atrodo normalu, prašom. Manau, kad Jūsų ten lauks.

Keli laukiamieji, arba ką galima suprasti iš filmų treilerių.

Dar keli filmai, tikiuosi laikui bėgant tokių atsiras daugiau, kurių verta laukti. Pride and Glory ir Body of Lies. Gerą užtaisą garantuoja geri aktoriai ir režisieriai. Esu susidaręs specifinę treilerių vertinimo sistemą. Vienas iš pastabėjimų: kai treileryje atskleidžiama nemažai siužeto detalių, pvz parodoma kas bus tikrasis blogiukas, kas mirs, kas kam dirbs.. Iš to mes jau galime nuspėti kuria linkme filmas suks.. Bet, kuo daugiau dalykų atskleidžiama, tuo daugiau jų lieka neatskleista.
Už linkus dėkui Ramzui

Max Payne

Jau senokai pastebėjau, kad žaidimą ekranizuodami kūrėjai stengiasi paaiškinti nelogiškumus, kurie žaidime įsipaišo į bendrą kontekstą dėl to, jog žaidimas būna kelerių metų senumo, arba tiesiog dėl to, jog tai kompiuterinis žaidimas. Tokių dalykėlių filmas ir yra pilnas. Režsierius stengėsi nenutolti nuo žaidimo, bet labiau stengėsi sukalti filmą..

Aktoriams neturiu laibai ten ko prikišinėti. Vaidyba įtikina. Kaip visada bus vienas nuskriaustas herojus, kelios nekaltos aukos, nekalti piktadariai ir.. Ir tai viskas.
Grožėjausi aš ten noir style , bet šito man dar pritrūko. Tie "Sin Sitiški" momentai, tamsios gatvės ir baltesnis už baltą sniegas puikiai atrodė.
Pati detektyvinė istorija nesukelia to kažkokio jausmo, vieni jį vadina drugeliais pilvuose, kiti tiesiog "drive'u". Bičas keršija už savo šeimą, tad nieko daugiau nesitikėkit. A, beje, pradžioje jis gražiai pasako: ,,I dont believe in heaven. I beliave in payne..'' Šie žodžiai sukėlė graudžią šypseną. Nes aš netikiu tobulumu, bet tikėjau Max'u..

Kur du Max'o 9mm ginklai? Kur Slow motion? Galų gale, kur kraujas? Atrodo, kad reižierius stirpiai apkarpė visą smagumą, jog filmas vėl taptų prieinamas plačiąjai auditorijai, po to, kai gavo užkabinti rimtesnį amžiaus cenzą, juostai dar nepasirodžius kinuose. Natūralu, jog stengdamasis, jog juostą pamatytų kuo daugiau žmonių (rašydamas apie žmones turiu galvoje ir trylikamečius), John Moore padarė viską ką reikėjo.. Vistik produktas vardą jau turi, treileris atliko savo, sėkmė garantuota.

Filmas sueis plačiąjai publikai, šitai aišku. Bet tiems, kas nuoširdžiai pergyveno du Max Payne žaidimus ir tiems, kuriems į smegeninę plūsteli gūsis kraujo, kai pamato eilinį gandą apie trečiąjį serijos žaidimą, kažko trūks. Trūks senojo gerojo Max'o ir tūkstančių kulkų. Trūks to paprasto pasaulio, kur nieks neaiškina kodėl narkotikai vienokie ar kitokie, užtenka žinoti, jog tai narkotikai. Mano nuomone, jei jau užkabini legendą, privalu ją pateikti dar geriau, nei buvo prieš tai, kai legenda nusėdo su pilkomis dulkelėmis.

Filmas skitas savaitgalio pradžiai, kai po visos savaitės nori išjungti smegenis ir neieškoti logikos, tiesiog daugiau ar mažiau teisingai ištaškyti keliolika marmūzių.

O kam tas pavadinimas?

Tai, kol instaliuoja World of Warcraft patch'ą, nuspręndžiau ir čia užbėgti. Atrodo, kad pastarąją savaitę esu visur. Visur akademijoje, tai Kaune, tai Vilniuje, tai vienam, tai kitam gale, tik niekaip čia, į blogą neužeinu. Tai, dabar trumpai, bet apie aktualijas. Praėjo, praūžė rinkimai.. Kaip aš juos vertinu? Pasižiūrėsim kas dėsis, minėjo, kad linksma bus. Už ką balsavau? Tebūnie tai mažytė mano paslaptis. Beje, senamiestyje pastebėjau įdomų eksponatą, kuris pailiustruoją politinė Lietuvėlės padėtį..




Baisiai laukiu kol galėsiu pagaliau sužaisti vieną geriausių šių metų kompiuterinį žaidimą The Witcher. Priminsiu, kad dar niekad taip nesistengiau norėdamas peržaisti žaidimą. Tiksliau, ruošdamasis šiam, perskaičiau septynias knygas priešistorės ir išlaukiau bene pusę metų iki tol, kol išleis patobulintą žaidimo versiją (čia jau aplinkybėms susiklosčius). Tuo tarpu jau tikrai pradėjau šiek tiek nekantrauti ir nudailinau savo sumuštini dėžutę (anksčiau ši priklausė sesulei)

Taip ir gyvenam

Kodėl aš taip nustojau mokytis? Na koks ten mokytis, nustojau studijuoti. Atrodo, kad vien tik piešimui patinka skirti laiko. Skulptūra kažkaip nebedomina. Kas liečia žmogaus anatomiją, viskas tvarkoje, man patinka ir šį tą sugebu, padirbėjus rezultatai tik gerės. Bet va tas idėjinis pagrindas kažkaip šlubčioja.
Gal tai dėl mano užimtumo? Visur noriu spėt. Ir prie automobilio pasikapstyt ir darbą bent kokį susirast. Jausmas toks, lyg didžiausia mano gyvenimo aktualija šiuo metu yra tai, jog esu Kauno dailės fakulteto Studentų atstovybės pirmininkas. Žinau, kad su šiom pareigom gavau daug atsakomybės. Kartu, žinoma, galimybių igyvendinti savo idėjas, kažką pakeisti visuomenėje ir t.t. Bet ar tam turėčiau skirti didžiausią pyrago, kuris vadinasi ciberflatas, dalį?
Kaip viską suspėti? Suprasčiau, jei visos veiklos teka, kaip pateptos, bet jei ne?
Galų gale pažiūrėkime į viską paprastai. Čia tik dar vienas etapas, kuriame reikia susidėlioti viską į vietas ir viskas bus tvarkoje.

Kaip kartais džiaugiuosi, kad esu optimistas..

Ruduo..

Čia bus toks idiliškas įrašas. Nesakykit, kad neperspėjau..
Aš, kaip visad, kiek vėliau nei įprasta susivokiu metų laikuose. Nenuostabu, jog rudenį išties pamačiau tik dabar, kai lapai jau beveik prinokę, kaip kokie bananai. Krenta. O, kad vietoje lapų būtų bananai..
Pasikeitimai kuriuos atnešė ruduo išties nemaži. Pirmiausia, tai antras kursas. Jaučiu, kad šiuo metu ambicijos savai specialybei nėra labai didelės, žiūrėsim kaip bus, kai pradėsiu dirbti ties užduotimis, nes visą rugsėjį praktiškai prabimbinėjau ir tiek.
Esu oficialiai išrinktas Kauno dailės fakulteto studentų atstovybės pirmininku. Natūralu, kad pečius prigulė daugiau atsakomybės, pareigų ir kito briedo. Žinoma, dabar turiu daugiau galimybių realizuoti savo idėjas, kurti naujas ir naudingas pažintis, negrįžti ilgai namo..
Na.. Artimi santykiai, ką čia apie juos prišnekėsi, jei jų ir nėra. Nesakau, kad ir nereikia. Ne, tikrai nesakau (shake).
Tai štai, rudeninėm nuotaikom, darbų sąrašėliu ir krentančiais bananais baigiu šitą nė velnio neidilišką idilę.

O kam tas pavadinimas?

Sakykim, aš žinau, kaip visi, bent jau dauguma, nemėgsta keltis ryte. Žinau iš patirties, nes pats tai tiesiog nekenčiu to. Tai va, rytas, ankstus rytas, tarkim.. Kada dabar švinta? Nepamenu, bet kokios keturios valandos prieš saulės patekėjimą, giedras dangus. Skambutis į Jūsų telefoną, duris, paskui vėl į telefoną, tada pasiutęs baladojimasis. Pasiemę savo beizbolo lazdą, ar bent siurblio kotą einate prie durų, o ten.. Aš, su termosu karštos arbatos nekviestas įsibraunu vidun ir sušunku, Labas rytas! Ir spėk ką! Važiuojam saulės pasveikinti prie jūros. Šiek tiek sutrinku pamatęs rankoje sugniaužtą ginklą..
Ir kaip baigtūsi ši istorija?

?....?...

Kiekvienas sau galime užduoti klausimą: Ar čia ir dabar aš tikrai esu tas tikrasis aš? Formuluotė, žinoma, gali kisti, svarbiausia pati klausimo esmė. Taigi, Jūs dabar tikriausiai sėdite prie kompiuterio, prieš tai kažką veikėte, po to kažką veiksite. Kažkur būsite vakare, kažkada eisite miegoti, na ir taip toliau. O dabar laikas klausimui. Ar aš tikrai pažįstu save šioje veikloje ir šioje situacijoje? O gal atrodau ir jaučiuosi kaip iš visai kitokio konteksto išluptas elementas? Be abejo, kai kam atsakyti gali būti sunku. Pageidautina, kad atsakymo neįtakotų nuotaikų kaita, ar skuba. Na, dalis sau šį klausimą užduoti paprasčiausia bijo, pasamoningai. Dalis atsako neteisingai, kolkas bent. Dalis atsako teigiamai arba neigiamai.
Jei sau atsakėte neigiamai (Jūs ne Jūs), darykite išvadas, manau, kad tokių žmonių yra išties daug. O jei nuoširdžiai atsakėte"Taip", sveikinu, pasidalinkite savo istorija su kuo nors, gal kam padės susivokti pačiam.

Manau, jog visuomenė jau pradeda po truputį bristi iš tos pamazgų upės, kurion ją įvilko pinigų ištroškę vilkai ir kiti mūsų kartų niekadėjai. Bet apie tai vėliau.

Kasdieną po naują vieną

Vieną ką? Nežinau, pas kiekvieną individualiai tas vienetukas, kitoks ir skirtingas. Vieniem vinutė į karstą, kitiem dar kažkas.
O esmė tame (šio įrašo), kad prisižadejęs rašyt gerą ir informatyvų blog'ą to nedarau. Šiaip jau esu apsivertęs darbais, nors teiginys, kad vakarais vistik žaidžiu World of Warcraft galėtų ir prieštarauti mano žodžiams, jog esu labai labai užimtas. Papasakosiu kaip atrodo ir ką veikia labai labai užimti žmonės.
Taigi, LLUŽ (labai, labai užimti žmonės) namie paprastai nevalgo, išskyrus retus atvėjus, kai aptinka grobį (po ilgo nevalgymo bet koks valgomas dalykas būtent taip ir atrodo), paliktą kito žmogaus, iš vakaro ar ryto. LLUŽ dažniausiai maitinasi mieste, čeburėkiniais maisto paketais. Tai toks davinys, kuriame yra varškės, daugiau ar mažiau mėsos ir, sakykim, prieskonių. Geria pigią arbatą. Norint pajusti jos aromatą reikia susidėti bent tris pakelius. Jei LLUŽ nevalgė pusryčių, sotumo jausmui sukęlti jis į puodelį įsidės du šaukštelius cukraus, vietoje įprastinio vieno. Miega LLUŽ ne daugiau penkių valandų per parą. Laiką taupo miegodamas viešąjame transporte, ar auditorijoje. Na ir esminis LLUŽ bruožas yra tas, kad atėjęs į darbo vietą nedarbo dieną jis visviena gauna tiek veiklos, kad išėjęs namo vakare dar valandą gauna skambučius ir SMS, su klausimais ar jis dar neišėjo ir ar gali padaryti tą ar aną.

Mėnuo Juodaragis

Apie ši renginį sužinojau kai graudenausi vienai pažįstamai jog per savo organizacinę veiklą baisiai pasiilgau gerų festivalių, kuriuose bučiau atsakingas tik už savo, kaip dalyvio kailį. Taigi, gavau rekomendaciją nuvykti į Mėnuo juodaragis (toliau MJR). Kelionę suplanavau daugiau nei mėnėsi prieš renginį, neilgai trukus susirinko ir pilna įgula.



Mėnuo juodaragis - tai 11-asis nepriklausomas post-folkloro, alternatyvios muzikos ir
šiuolaikinės baltų kultūros festivalis. Taip jį apibūdina organizatoriai. Aš pasakyčiau jog tai kitoks festivalis, nei mūsų Lietuvėlė įpratusi priimti ant savos žemelės. Nuvykome tenai penktadienį, popiet. Be didesnių užlaikymų galėjome įvažiuoti į salą, kurioje vyko visas veiksmas. Nesunkiai radau tikrai gerą vietą automobiliui, gan greit susiradome ir vietas palapinėms, kempinge. Žodžiu, įsikurti pavyko išties neblogai. Tiesa, norintieji atvykti į salą galėjo jau ketvirtadienį.
Pirmasis muzikantų pasirodymas, kūrį pamatėme, buvo grupės pavadinimu Pievos. Atvykęs į festivalį nežinojau nei vienos ten grosiančios grupės, na, išskyrus A. Mamontovą. Ir.. Muzika tikrai nelikau nusivylęs. Modernus folkas, sklindantis gyvu garsu yra tikrai tai, ko norėsiu klausyti dar ir dar, štai tokias išvadas padariau gan anksti.





Bet MJR pilnas ne tik muzikos. Asmeniškai, jau su ironija pradėjau žiūrėti į prierašus po kuo įvairiausių festivalių pavadinimais "muzikos ir meno festivalis". Taigi, rengti muzikos ir meno festivalius darosi madinga. Nežinau kiek ten to meno būna kituose, bet šiame šiek tiek buvo. Amatų kiemelis, taip vadinosi krautuvėlių ir dirbtuvėlių apsupta aikštelė. Tiesa sakant, neradau nieko suvenyriško, ko būčiau tikrai įsigeidęs nusipirkti.. Na, bet vistik užsilipinau lipduką ant automobilio. O buvo ten tiesa sakant ir ne per daugiausiai visko. Na, kaip tokiam festivaliui tikrai tikėjausi gausesnės meniniku kompanijos, daugiau krautuvėlių, workshop'ų ar kažko tokio..




Gyveni sąlygos buvo gan neblogos. Neskaitant, žinoma, viešųjų WC.. Vietoje pardavinėjo maistą (šiltą, tiek mėsišką, tiek vegetarišką), gėrimus, alus kainavo po 5lt. Vietoje nieko pirkti kaip ir neteko, na, tik vieną alaus, kad vėliau turėčiau stiklinaitę.

Apibendrinant, arba tiesiog šnekant normaliai, o ne pliurpiant, kaip viršuje. MJR tikrai vertas dėmėsio renginys, jei Jums patinka alternatyvi muzika ir žmonės. Norite ir mėgstate pasilinksminti, susipažinti, pasiklausyti, sužinoti, nusipirkti ir kitaip papramogauti. Tiesa, tik grįžęs į Kauną sužinojau, jog praleidau Hansa dienas, renginį kuriame taip pat velniškai norėjau apsilankyti. Taigi, labai nesmagu, kad šios dvi datos bėga viena kitai skersai kelio. Pasidarė aišku kur dingo dalis amatininkų.
MJR puikiai tinka pradėti atsisveikinimo su vasarą ritualą, tad įtrauksiu jį į savo kelionių maršrutą ir kitais metais.

The Dark Knight

Gaila, kai geri filmai baigiasi. Panašiai jaučiausi po Star Wars: Episode III - Revenge of the Sith premjeros. Kai žinai, jauti jog filmas užgniaužė visus smegenų kanalus, bet kartu ir gaila, jog jį jau pasižiūrėjai. The Dark Knight buvo filmas kurio laukiau ilgą laiką, kiek pamenu antras toks, po jau minėtojo Star Wars. Internetas kelis mėnėsius prieš premjerą buvo pilnas vaizduotę kurstančių reklaminių paveikslėlių, kūrėjai net paleido suktis tam tikrą Džiokerio užuominų žaidimą. Daroma viskas, jog būtų masinami tiek fanai, tiek iš anksto kritiškai žiūrintys į šį filmą žmonės. Ir, tada nutiko tai, ko negalėjo prognozuoti niekas. Vienas iš didžiausių filmo talentų, Heath Ledger mirė. Spauda tvirtino kad tai įvyko jo viešbučio kambaryje, kai Heath perdozavo narkotikų. Prisipažinsiu, jog specialiai nesidomėjau jo mirties priežastimis, bet vėliau perskaičiau straipsnį, kur buvo tvirtinama, kad tai buvo ne narkotinės medžiagos, o miego piliulės. Tiesą sakant, vieno iš pagrindinių aktorių mirtis sukėlė dar didesnį susidomėjimą filmu ir pranašavo Tamsis riteriui dar didesnę sėkmę.
Ir, pagaliau, tai įvyko. Pasaulinė premjera!!! The Dark Knight iškart šoktelėjo tarp geriausiųjų. Įtakingiausioje internetinėje fimų duomenų bazėje IMDB The Dark Knight gavo 9.7 įvertinimą ir pakilo į ketvirtąją vietą tarp geriausių visų laikų filmų. Bet, žinoma, odisėja tuo nesibaigė. Tamsos riteris pasiekė naują rekordą, mat JAV, vienu metu buvo parodytas net 4.366 tūkst. kinoteatrų. Tuomet, į vidurnakčio sesansus buvo parduota bilietų už 18.5 mln $. Per visą pirmąją premjeros dieną filmas uždirbo 66.4 mln $. Kelių dienų laikotarpyje TDK šoktelėjo į pirmąją vietą IMDB topuose. Žinoma, tai buvo laikina, bet tikėtina, jog baisiai malonu filmo kūrėjams ir visiems gerbėjams. Ir pagaliau, per premjeros savaitgalį TDK surinko net 158,4 mln $, sutriuškindamas pelningiausios visų laikų premjeros rekordą, anksčiau priklausiusį Spider Man 3. Stulbina, bet netgi tai nebuvo pabaiga. TDK sumušė dar vieną rekordą pelningumo srityje ir surinko 200 mln. $ per penkias dienas, nuo filmo pasirodymo, aplenkdamas ankstesnius rekordininkus: Spider Man 3, Star Wars Episode III ir Pirates of the Caribbean: Dead Man’s Chest, kuriems pasipuošti tokiais skaičiukais prireikė aštuonių dienų. Jau nebesustabdomai triuškindamas rekordus ir tuštindamas fanų kišenes TDK per dešimt dienų surinko 300 mln. $. Per rekordinį aštuoniolikos dienų laikotarpį uždirbo 400 mln. $. Kas baisiausia, tai tęsiasi ir dabar. Anot vienos pelningiausių filmų skaičiuoklės Tamsos riteris nutūpė antrojoje vietoje. Įdomu kuriam laikui?

Taigi, šitokia įžanga ir tik apie filmo populiarumą ir pardavimus, toliau seks jau mano asmeninė nuomonė apie šį kūrinį.




Sulaukiau. Pagaliau. Jau. Ooo, prasidėjo.. Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, kai pagaliau baigė rodyti reklamas. Beje, dar niekad taip netroškau, kad jos kuo greičiau pasibaigtų. Filmas buvo apipintas gandais, apkabinėtas milžiniškais skaičiais, kas dar labiau skatino jį pamatyti. Kartojuosi, bet puikūs reklaminiai triukai.
Juosta susukta taip, jog prasideda neilgai trukus po Batman Begins. Gotamas iš esmės yra valdomas nešvarių pinigų, kurie yra valdomi mafijos. Taip, nėra jokiu antgamtiškų super blogiukų, kurie telekinetinėmis ir kitokiomis galiomis griauna pasaulį, tuo Gotamas ir žavus, jog kiekviename personaže gali įžvelgti, teigiamą ar neigiamą, bet žmogiškumą, daugiau ar mažiau pats diagnozuoti psichinį sutrikimą. Tuo filmas ir yra natūralus, bet kartu vežantis. Beveik viskas, kas būtina yra paaiškinama ir pagrindžiama. Kodėl Džiokeris yra Džiokeris, kodėl Betmeno kostiumas neperšaunamas, net ir kodėl buvo atidėta rusiškojo baleto premjera. Kupinas veiksmo ir puikių kadrų filmas, kuris dar kartą ir dar stipriau transformuoja Betmeną į tikrą Tamsos Riterį. Beje, už šiuos filmus mes turėtume dėkoti ir vienam vyrukui, vardu Frenkas Mileris. Tai jis pavertė Betmeną iš 1930 metų" žmogaus šikšnosparnio" į tamsų, rimtą ir dėmėsio vertą herojų, savo grafinėje novelėje Batman: The Dark Knight.

Nerekomenduočiau toliau skaityti tiems, kas ruošiasi pamatyti The Dark Knight. Bus atskleistos siužeto detalės.


Šnekant apie filmą neminėti jo režisieriaus yra mažų mažiausiai nepagarba. Christopher Nolan, tai iš jo pasaulis dabar tikisi dar daugiau kuo puikiausių kino juostų.
Asmeniškai manau, jog geriausias rezultatas gaunamas tada, kai scenaristas pats tampa savo filmo režisieriumi. Taip jis gali dar tiksliau papasakoti savo viziją žiūrovui.
Dabar mes išvydome tris, kai kuriems jau pažįstamus, veikėjus, bet naujais veidais. Sutinku, kad savo laiku T. Burtono režisuotame Batman, Jack Nicholson atliko puikų psicho vaidmenį. Bet tai, kaip tai atliko Heath Ledger, dar niekas nebuvo padaręs. Viskas, VISKAS nuo jo randų, kuriuos Džiokeris nuolat čiaumoja, iki riebaluotu plaukų sruogų ir blevyzgojimų kodėl jis "toks rimtas" atlikta fantastiškai. Kaip minėjau anksčiau, TDK viskas yra paaiškinama. Džiokeris apturi baisiai įdomų dialogą su Harviu Dentu, ligoninėje, kur išrėžia šiam visą savo pasaulėžiūrą. Chaoso agentas, kaip jis save pavadino. Mėgavausi su didžiausiu malonumu. Freak'as, kokių reta. Tikiu kiek tokio vaidmens atlikimas pareikalavo jėgų iš aktoriaus...
Bet, kaip pradėjau sakyti draugams: Ledgeris nemirė, jis pasiekė šlovės viršunė ir iškeliavo į slaptą salą Havajuose, pas Elvį, Bob Marlėjų ir Tupaką, kur visi dabar gyvi ir mėgaujasi poilsiu.
Žiūrėdamas filmą tikėjausi kiek kitokios veiksmų sekos. Kartais atrodė, kad pagrindinis filmo veikėjas yra Džiokeris, o ne Betmenas. Batman Begins Nolanas sėkmingai papasakoja mums kodėl ir kaip Briusas Veinas tampa Betmenu. TDK maniau išvysiantis Betmeno nuopolio istoriją. Sutinku, kad parodoma kaip Briusas supranta, kad jo jau lyg ir nebereikia, užsimano išeiti į pensiją. Bet peeeer truuumpaaai. Briusas klauso Reičel ir Dento pašnekesio, suprask, jis jau sumetė, kad Betmeno nereikia. Pasėdėjo vienas tamsoje pusę minutės ir patvirtino savo spręndimą. Veiksma sukasi apie piktadarius ir Dentą, o Briusas su savo dramomis lieka už kadro. Žinoma, papildomi dialogai ir monologai labai ištemptų filmą, o čia buvo tik mano pastebėti trūkumai.
Harvis Dentas. Veikėjas, kuris iki premjeros buvo laikomas didžiausio paslaptyje. Ir suprantama kodėl. Tamsos riteris dar kartą mosteli skraiste ir neria į daug subtilesnę istoriją, nei 1989m. Betmeno. Gotamo meras, šviesulys, kuris sėkmingai kovoja su nusikaltimais ir be kaukės! Sakytum, kai nusikaltėliai mafija, tai ir kaukių nereikia, bet kai čia įsimaišo vienas freak'as, neapsieinama be kito "išsigimėlio" (Džiokerio tekstas iš filmo: "You'r just a freak. Like Me!"). Harvis Dentas siekia sąjungos su Betmenu. Ir atrodo dėl vieno ir to pačio altruistiško tikslo - Gotamo gerovės. Štai čia ir kyla visos Briuso dvėjonės, ar jis vis dar reikalingas, kaipo kaukėtas "didvyris", kurio dalis žmonių tokiu tikrai nelaiko. Betmenas paaukoja viską, rašydamas žodį viskas, ir noriu pasakyti, kad VISKĄ! Dėl Dento ir Gotamo ateities jis atiduoda savo mylimą moterį, Reičel, mirčiai į nagus. Taip pat ketino prisipažinti viešai apie savo slaptąją tapatybę. Ir, kai pagaliau Dentas jau pradeda sukti dviveidžio link, žinoma, viso šito nebūtų įvyke be Džiokerio pastangų, mes sulaukiame to momento, kai visi žinome kas atsitiks vėliau, bet visviena žiūrime ir gėrimės, bandydami save įtikinti, koks netikėtas siužeto posūkis tai buvo.
Taigi, TDK nėra toks filmas, kūrį minint visų pirma išskiri spec. efektus, ar "kietą" betmobili. Veiksmas nuolat sukasi apie tris veikėjus ir jų įtaką vienas kitam. Betmenas tampa silpnesnis, suminkštėja jo, visais laikais, nepažeidžiamieji šarvai, matome nuriedėjusias ašaras. Džiokeris tampa visiškas maniakas, su visais būtinais atributais ir bruožais. Dentas nupuola, kai pamato, kad jo politinei vizijai nelenta tapti realybe ir, kai praranda mylimąją. Filmas mums parodo kokia svarbi ir lemtinga gali būti apsispręndimo teisė, veiksmo ir atoveiksmio dėsnį ir pasirinkimo kainą. Ne bereikalo TDK priskirtas ir draminis žanras. Žadama kruva oskarų ir kitų apdovanojimų.
Žinoma, kaip vaikėzui, užaugusiam su Betmenu ir kitais super herojais, filmas nepatikti tiesiog negalėjo. Buvo momentų, kurie užkliuvo, bet mėgautis jie tikrai netrugdė ir paskendo bendrame gero konteksto katile. Juolab, kai šiais laikais taip reta išvysti tikrai dėmėsio verta filmą, ant kurio su pasididžiavimu galėtum užkabinti Holivudinio kino etiketę. Daugiau tokių ateityje, bus ką anūkam parodyti.

Papildymas: šiuo metu The Dark Knight IMDB 250 geriausių filmų saraše užima trečiąją vietą.

Žvelgiant į rudenį

Pamažu, bet sėkmingai braukau įvykius, renginius, susitikimus, bei kitas dienas iš savo kalendoriaus. Liko juk tik mažiau nei mėnuo iki rudens semestro pradžios. Laukiu to, lyg kokio išganymo. Atrodo, kad ims ir išsispręs viskas, kas šiuo metu manęs netenkina. Žinau, kad pats viską turiu išspręsti, bet va dabar atrodo, kad viskas susitvarkys savaime, su tuo vienu skaičiuku 9, kuris reikš jog jau rugsėjis.
Ištiesų, pavargau. Pavargau nuo visos tos vasaros, vasarinės veiklos ir dar kažko. Gal aš tiesiog pavargau nuo savęs?
Naujaisiais mokslo metais laukia daug naujų dalykų, išukių ir, žinoma, dar daugiau darbo. Šiuo metu jaučiu, jog esu pasirengęs visą tai priimti. Pasirengęs ne tik priimti, bet ir sėkmingai susidoroti.
Bet kartais, kaip kokiam mažam padariūkščiui norisi sulysti į kampą ir beviltiškai kvyktelti, jog ir jis turi jausmus, nėra amžinas, jo sveikata genda ir mintys būna pasyvios. Ir labai dažnai, tikiu, kad ne man vienam, tokioje situacijoje yra atsakoma, pats sau atsakai, kad tiesiog tam dabar nėra laiko.

Flasko is back!

Taigi, taigi, po ilgokų apmąstymų supratau, kad blog'inimas man reiškia išties daug ir atsisakyti jo visiškai negaliu, kaip buvau nusprendęs anksčiau. Truputėlį daugiau nei metus dėsčiau mintis Flasko blog'e. Dėl tam tikrų aplinkybių, kurias paaiškinau paskutiniame įraše, nuspręndžiau savo blog'ą uždaryti.
Buvo tikrai ne viena akimirka, kai norėjau kažką parašyti ir paleisti į interneto platybes, bet grįžti į senąjį blogas.lt nebesinorėjo. Todėl kas buvo - pražuvo, Flasko grįžta su nauju projektu, kuris bus dar geresnis. Mano naujasis blog'as bus tikrai įdomesnis, turiningesnis ir visoks kitoks -esnis. Nebebus nuobodžių, snobiškų svaičiojimų apie tą ir aną. Talpinsiu kuo įvairiausias įvariausių dalykų apžvalgas, kaip ir anksčiau reikšiu savo nuomonę vienais ar kitais klausimais, stengsiuos pateikti savo pasaulį pro savo akinius. Tikiuosi, kad bloggeryje pavyks išleisti į pasaulį pirmąjį didesnį, savo dabar rašomą, literatūrinį veikalą. Tai tiek pradžiai. Tikiuosi, kad senieji mano skaitytojai priims pasikeitusį flasko, o naujieji - pamėgs.