Eurogamer 2011

Savaitgalį teko patirti nevisai eilinių įspūdžių, kuriais prisruošiau pasidalinti. Su kompanija, porą mėnesių atgal, nusprendėme aplankyti Londone kasmet vykstančia kompiuterinių žaidimų parodą Eurogamer 2011.

Šit pasirodė nelabai geras dalykas kai visus bilietus nusiperki du mėnesius į priekį ir atėjus laikui supranti kad visai pamiršai juos atsispausdinti. Bet, ko gero, buvau vienintelis Simas, kuris pirko bilietus ir apyrankes registracijoje gavau akimirksniu, kai patikrino mano vardą.

Iš pradžių nugąsdino milžiniška eilė, bet vėliau, kai pagaliau patekom vidun, situacija pasirodė ne tokia ir bloga. Be to mano prioritetai buvo pasiblaškyti po karjeros mugę ir pasiklausyti industrijos žmonių dialogų, atskiroje salėje. Tikėjausi naudingų patarimų ir to kylančios motyvacijos jausmo, kuris užplūsta kai patenki kažkur, kur žaidimų industrija sukasi visai šalia tavęs. Kažkiek to gavau bet stebuklų nenutiko. Matyt senstu.

Patarimai karjeros klausimais iš pirmo fronto buvo filmuojami ir juos galima rasti gamesindustrie.biz tinklapyje. Naudingų dalykų išgirdo tie, kas planuoja pradėti karjerą žaidimų rinkoje, nes klausimai ir atsakymai buvo daugiau orienuoti į žmones, kurie dar yra ant slenksčio.

Gaila jog nespėjau sudalyvauti Bioware konferencijoje. Iki valiai prisiklausius kalbų sukilo didesni norai pasiblaškyti po salę, pilną konsolių ir ekranų, kur išbandžiau kelis žaidimus. Tiesą sakant pasijutau gan atitrūkęs nuo šiandieninės AAA žaidimų scenos. Pastarąjį pusmetį buvau įnikęs į savo kasdienį gyvenimą ir per daug nekvalifikuotą darbą, o kai būdavo laiko tobulindavau meninius sugebėjimus ir plūduriavau indie žaidimų jūroje. Bet apie savo apmąstymus ir vietos paieškas žaidimų pasaulyje papasakosiu ateityje.

Rage

Senokai sužadintos viltys ir Mad Max prisiminai leido tikėtis iš Rage kažko gero ir skanaus. Neišėjo per daug pasivaikštinėti po post-apokaliptinius peizažus ir paklydinėti po miestą, matyta kūrėjų išleistuose video, nes viskas ką davė buvo kautynės ir mėsmalė. Kadangi mano pirštai dar neturi geros intuicijos kai apglėbia xbox 360 džoistiką, viskas nebuvo taip sklandu, bet paslaugus konsultantas greit su viskuo supažindino ir papasakojo. Tiek kiek gyvenau kol nebuvau pakirstas priešininkų buvo visai smagu ir gražu.

Mašinų lygis sužavėjo mažiau. Gavau aplėkti kelis ratus gremėždiškoje trasoje, multiplayer rėžime. Pačios mašinos valdymas pasirodė stirpiai arkadinis, galimybės įsijungti skydą, raketos ir sprogstantys oponentai, kurie tuoj pat respawn'inansi visai neatrodė kaip rimta kova už būvį. Kita vertus free roaming rėžime tas pats mašinų veiksmas turėtų sukelti daugiau gerų emocijų.

SSX 

Norėjau, tikėjausi, stengiausi.. Bet vistiek ne. Tikrai tikrai atjungti lemputę ir visiškai pasineri galiu į kai kuriuos žaidimus, bet į snieglenčių arkadą kol kas nepavyko. Pasirodė kad žaidimas per mažai baudžia, gerai išsidrėbti ant žemės tiesiog neįmanoma, ore laiko užtenka ne tik daryti triukus bet ir nufilmuoti dokumentinį filmą apie migruojančius paukščius.. Nepeikiu nors tu ką, tiesiog žinau koks jausmas apima lekiant trasa žemyn, koks garsas kyla dreskiant sniegą agresyviu posūkiu ir kaip užlieja krūtinę gūsis šalto vėjo, kai snieglente nuskrieji oru, atsiplėšęs nuo tramplino krašto.

Ko man reikia. Didelio ekrano, patogaus foltelio, tamsos, gero garso ir visko po sunkios dienos. Po tokios žaidimo sesijos miegoti nueisiu laimingas.

Nintendo 3DS

Žaidžiau kažkokią žaidimo Driver atmainą. Iki šiol neteko rankose laikyti 3DS ir pirma pažintis buvo visai graži. Atitinkamą vaizdo kampą pagauti ir išlaikyti buvo lengva ir per ne ilgą laiką nemalonių šalutinių pojūčių nepajutau. Vis gi, jei gerai pamenu, apie 30% 3DS turėtojų pasisakė, kad visiškai nenaudoja 3D funkcijos, nes ji sukelia nemalonius jausmus akims. Dar panaši dalis pasisakė kad fukncija blaško ir išjungią ją po kiek tai žaidimo laiko. Vis tik, jei kada rinkčiausi nešiojamą žaidimų įrenginį, ko gero tai daryčiau jei vis dar gyvenčiau Londone, tai pasirinkimas stipriau kryptų į PSP Go pusę.. 

Star Wars TOR. Eilė aiškiai rodė, kad žaidimas vienas iš trijų parodos favoritų, didesnės eilės buvo tik prie Call of Duty MW3 ir Battlefield 3 žaidimų.

Gyvas Star Wars TOR gameplay'us atrodė pakankamai vikrus ir gerai išdirbtas, kiek mačiau pvp demonstracijose. Po kiek laiko Darth Wader'is pasiglemžė nusivedė Laurą, tad teko kelti neramumus, kol Storm Trooperiai nuramino padėti ir žadėjo blasteriais peršauti kelius jei dar bandysiu įtikinti R2 D2 važiuoti su manimi namo.

Žodžiu, laukiamas naujasis MMO pakėlė nuotaiką. Nežadu prisijungti starto metu, nelabai tinakmas laikas man bus, tad palauksiu kol žaidimas kiek įsivažiuos ir tada žiūrėsiu.

Buvo įdomu pasižvalgyti po Indie ir Retro arkadas, šį bei tą pabandyti, kas be ko.

Ekranuose puikiai atrodė Online sistemoje besisukantys žaidimai. Aplink stendus sukiojosi angliškojo BT interneto tiekėjo atstovai, apsiskelbę jog iš po savo skvernų leidžia greičiausią internetą visoje Anglijoje.

Pirmoji RPG Fiesta

Teko man toks jau malonumas, praėjusį savaitgalį, Kaune, sudalyvauti RPG Fiestoje. Veiksmas buvo iššauktas žmonių iš fantastika.lt bendruomenės.
Kokį velnią visi ten veikė?
Na, jei jau fantastai, tai reiškiasi, kad turėjo veikti kažką fantastiško. O taip ir buvo, nes visi susirinko žaisti kabinetinius RPG žaidimus. Trumpai nupasakojant, grupelė žmonių susėda aplink stalą, susikuria personažus, pagal atitinkamas taisykles ir pradeda žaisti, pagal numatytą scenarijų. Žaidime dalyvauja numatytas skaičius žaidėjų ir meistras, kuris yra atsakingas už visą žaidimo procesą. Taip sakant, meistras yra dievas, kuris pasakoja istoriją ir stebi, kaip žaidėjai veikia jo sukurtame pasaulyje.
Mūsų atveju (aš dalyvavau sesijoje skirtoje visiškiems naujokams, o žaidėm pagal GURPS sistemą), mes tryse buvome detektyvai, Lietuvoje, esamu laiku. Situacija buvo tokia, kad visas Šiaulių miestas apkrėstas keistos epidemijos (suprask, visi Šiauliai tampa zombių miestu), ir apsuptas armijos, kuri nieko neišleidžia ir neįleidžia vidun. Mūsų užduotis buvo patekti į miestą, surasti numatytą žmogų ir jį iš ten išgabenti.
Iš šono visa tai atrodo, lyg keturi žmonės sėdėtų ir šnekėtųsi, kartais energingai, ginčydamiesi, kartais ramiai, karts nuo karto mesdami kauliukus ir skaičiuodami kažin ką.. Ne iš šono viskas atrodo lygiai taip pat. Mes (žaidėjai), sprendžiame ką ir kaip darome, meistras pasakoja ką ir kaip įtakojo mūsų veiksmai ir kas vyksta toliau. Kauliukai metami tam, kad būtų nuspręsti kai kurie įvykiai, pvz. kiek žalos žaidėjas padaro priešininkui, ar pavyks atidaryti duris ir t.t.

Kabinetinis RPG yra, kol kas, plačiausias ir mažiausiai suvaržymų turintis RPG žanro žaidimas, su kokiu man tik teko susidurti. Ten turi visišką fantazijos laisvę, žinoma, galioja logikos dėsniai, ypač stipriai jaučiamas veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Žaidimas reikalauja mąstymo, vaidybos ir visokių kokių, įgūdžių. Mūsų sesija truko apie penkias valandas, kurios tiesiog pralėkė ir pralėkė labai smagiai.

Apie pačius fantastus, na, jie tikrai neatrodė taip, kaip paveikslėlyje. Ant stalų stovėjo alaus bokalai (vis tik veiksmas vyko bare), buvo daug juoko ir gerų emocijų. Visi susirinko gerai ir kokybiškai praleisti laiko, ką , būtent, sėkmingai ir darė. Šiaip tai visada džiaugiuosi pakliuvęs į tokių pomėgių turinčių žmonių ratą, tada gali laidyti juokelius, suprantamus tik tam tikrai žmonių grupei ir likti visiškai suprastas. Na, žinot, tuos visus bajerius apie žaidimus ir filmus? Tai va, jie tikrai kerta apie tai ir moka iš visko šaipytis. 

Žaidžiau tik vieną sesiją, kuri truko iki 6pm, po jos vyko dar viena, iki 22pm ir vėliau naktinė, iki pat ryto. Kažin kaip norėjau suguldyti įspūdžius o ir po vienos sesijos smegenys pasijuto išsunktos. Dar pastaruoju metu paveikus ką nors intensyvesnio pradeda kamuoti menkutis galvos skausmas, bet, tai labai laikina. 

Net neabejoju, kad ateityje dalyvausiu dar ne vienoje RPG fiestoje, nes man žiauriai patiko šitas reikalas.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą skelbėme Latvijoje.

Kovo vienuoliktąją išriedėjom iš Lietuvos, su vienu, na gerai, dviem tikslais. Pasnieglentinėti ir skelbti visam pasauliui, kuris tuo metu buvo Latvijoje, apie visų Mūsų šventę!

Maždaug taip atrodytų "Milzkalns" pramogų kompleksas, kaip radau užvardinta.

Kai pagaliau atvažiavome, nesitvėriau džiaugsmu, tiksliai nežinau dėl ko. Gal labai norėjau vėl ridentis kalnais žemyn (ne šitais, buvo ir mažesnių). Oras atrodė puikus, o toks ir buvo išties. Kai, dar Lietuvoje, nuomojantis inventorių paklausė ar reikia stuburo apsaugų, atsakiau, kad aš ne piktybinis ir iškart nevarau nuo statumos.

Besiruošiant.. Geltonakojis yra Mantas, o baltakojė - Dora. Dar kažkur Vykintas blaškėsi, o aš - už kadro..

Lentos net šokinėjo iš nekantrumo, kaip norėjo kuo greičiau kristi pilvais į sniegą ir brūžintis aukštyn, žemyn.
Važiavom keturiese, su tokiu Manto mamos mamamobiliu, kaip aš jį vadinau, bet vietos užtat buvo žmoniškai daiktams ir dar šiek tiek liko mums. Iki vietos sukorėm apie 350km ir buvom suplanavę dviejų dienų veiksmą.

Na, jau turbūt visi girdėjo apie paskutinį šios žiemos mados klyksmą. Ir ne, aš nešneku apie tą klyksmą, kad žiema vis nesibaigia, o apie tai, kad didžiausias pulkas lietuvių suprato, jog kaimynai aplink (latviai ir lenkai), turi pilna slidinėjimo trasų, tad visi, kaip pasiutę puolė vežti jiems savo pinigus, manais, grįždami skaudančiais raumenimis ir (dažnokai), kaulais.. O kurortų savininkai irgi nepasimetę ir nusipirkę lietuviškus kalendorius žino kada pas mus šventės, tad sulaukdami lankytojų iš LT antplūdžio nepasididžiuoja kilstelėti, arba pasmukdyti kainų, čia jau priklauso nuo strategijos.
Milzkalns, šiuo atveju labiau orientuotas į vietinius gyventojus, tad, kaip pasaulietis, aš pasigedau angliškų užrašų, bet čia tik mano kaprizai. Be problemų su darbuotojais susitardavome angliškai, arba linksėdavome, kai jie kažką sakydavo rusiškai :]
Konkrečiai, daugiau apie vietą, kur buvome, galima rasti tinklapyje.

Pirmą dieną jokių nuotraukų nedariau, nes.. Nes ne tas buvo galvoj. Užtat kilau leveliais ir nuo stadijos "o, šį kart nenukritau nei karto", perėjau prie "o, kaip čia buvo, kad nukritau.." 
Vakarop patraukėm į savo keturvietį kambarį, kuriuo net nelabai išeitų skųstis. Sumokėjus tvarkingus 50Lt už naktį, po dienos, kurios metu ne kažką veikei, akys tik ir krypo kur čia batus nusiauti, pavalgyt ir išsimiegot.
Per teliką (kaip gi nepasižiūrėsi), rodė latvišką TV3, tai stebėjomės, kad užsieniečiams lietuvių kalba veikiausiai skamba panašiai, kaip mums latvių.

Sumušėm visą pulką sausainių ir kitokių dalykų, su arbata, nors prieš tai, o gal po to, dar važiavom ieškoti Maximos, bet darom Rimi, ir apsipirkom dar kažkiek pavalgymo. Visi alei vieno studentai, dėl to pigokas ir ekonomiškas valgymas buvo pats tas.

Dora iškart suskubo bloginti, tad aplankykite jos tinklaraštį ir sužinosit daugiau. Ten, beje, pilna informacijos apie snieglentinėjimą, orientuotos į merginas ir, kaip skelbia antraštė: "Blogas apie ekstremalų sportą merginoms ir, rečiau, vaikinams".

Antrą dieną gavosi daugiau vaizdų :]

Džiaugsmo šokis.

Džiaugsmo šuolis.

Daugiausiai dariau taip, tiesiog čiuožinėjau žemyn, bet išmokau daryti posūkius, kad yra pagrindai. Mhm, mhm. Bet vis dar buvau aplipęs sniegu, kas aiškiai pasako, kad tobulėti yra kur :]

Ir pagaliau, antros dienos pabaigoje, kavinėje, aptarinėjom viską, kas vyko pastarąsias dvi dienas. Apie tai šnekos netilo ir važiuojant namo. Visą kelią, visus 350km. Ir važiavom visai ne greitai, nes gausiai davė sniego ir dar gausiau plikledžio, matėm, kaip už mūsų mamamobilio kažkas pradėjo blaškytis ir suktis ratu ant kelio, o mus aplenkęs autobusiukas už kelių kilometrų jau gulėjo pusnyje.
Apibendrinant, jau nusisprendžiau, kad šiems metams persiritus per vidurį pirksiu savo snieglentę. Nes kolei kas, jausmas, kuris kyla kantu rėžiant sniegą buvo maloniausia, ką jaučiau šiais metais.

Raudonųjų akelių naktys.

Tai toks renginys, tiksliau taip apibūdinimas. Game Jam, apie kurį užsiminęs buvau ir anksčiau.
Viskas prasidėjo penktadienio vakarą ir, oficialiai baigėsi sekmadienio popietę. Dalyvavau Kauno Game Jam, vykusiame KTU universitete, šiek tiek foto įspūdžių galima rasti games.lt.
Jamant viską ir išsakant trumpai, drūtai.. Renginys man patiko ir tikrai džiaugiuosi sudalyvavęs.
Iš pradžių susirinko tikrai daaaug žmonių, o man netgi pavyko pavėluoti, bet vėliau atsisijojo ir antrą dieną beliko jau tik pusė, kurie visi dirbo iki deadline ir parodė bent šį tą. Nežinau su kokiomis viltimis ėjau dalyvauti, bet jos liko pateisintos, o ir bendras visų dalyvių lygis maloniai nustebino. Ko trūko, tai daugiau kūrybininkų, mat aiškiai matėsi, kad techniniai dalykai nebuvo kliūtis, reikėjo tik geros vizijos ir.. Ir pradės gimti maži, bet nuostabūs dalykai :]

Nuo pat pradžių, bent jau mūsų komandos tikslai, nebuvo per dideli, todėl darbas ėjosi be jokių sunkumų ir tikrai nuosekliai. Gal nesudėjom visko tiek, kiek norėjom, kai kurias funkcijas teko išimti, bet reikalo esmė tikrai išliko. Bet ką aš čia, visų pirma turėjau pasakyti, kad žaidimą galima gauti iš va šičia . Žaidimas buvo pradėtas keturių žmonių komandos,tačiau dirbti likome dviese, bet dar, kartais turėjome ne etatinį Creative director, dirbanti mūsų pusėje.
Aš esu vienas iš tų kūrybininkų, kurie savo darbu patenkinti būna apie penkias minutes, o paskui pradeda svaičioti, kad tobulybei ribų nėra ir t.t. Tikiuosi, kad kada nors išmoksiu džiaugtis savo darbais, arba reiks pradėti daryti tokius darbus, kuriais galėsiu džiaugtis :]
Heh, Game Jam buvo dar vienas postūmis ir padėjo dar kartą suprasti, kad žaidimų industrija yra tai, kur ir kuo noriu gyventi, kur noriu dirbti, ką noriu daryti, tad neskaitant kelių akimirkų, visą laiką buvau pakilios nuotaikos ir mėgavausi tuo, ką dariau.
Deception of Prometheus yra antras veikiantis žaidimas, už kurio vizualinę dalį buvau atsakingas. Smagiausia yra matyti, kaip kažkas kitas žaidžia tavo žaidimą ir patiria teigiamas emocijas, manau, jog tai ir yra didžiausias atlygis, kokio galima susilaukti dirbant žaidimų industrijoje.

Ant sniego.

Na ką, man sėkmingai iki šiol vis dar visai visai nesinori sėdėti namie, ko pasekoje visai nesinori užsiimti kažkokiais darbais ar reikalais, todėl skubu organizuoti dar vieną ekskursiją į gamtą. Šiandien dieną, sėkmingai šturmavom Kauno marias, jų ledą ir sniegą, tik tai vyko pasivaikščiojimo žingsneliu. Kažkurioje stotelėje, begurkšnojant karštą vynioką ir arbatą, beužsigeriant kakava ir užkandant sausainiais, kilo mintis surengti panašią iškylą, tik šį kart dress code bus pačiūžos!
Ledas tinkamas čiuožinėjimui, oras visą savaitę nusimato geras, tikimės, kad sniegą prapustys vėjas ir trasa taps dar geresnė.
Kviečiami visi norintys ir turintys pačiūžas (neturintys, bet norintys turi jas kuo greičiau įsigyti).
Ką galiu pasiūlyti? Gerai praleistą laiką gamtoje, su užkandžiais ir šildančiais gėrimas.
Numatomas laikas kolkas yra penktadienis. Bet, kaip minėjau, numatomas, nes datą galima stumdyti, todėl visi norintys susisiekit ir susitarrrrsim.
O kiek žemiau šiek tiek įspūdžių!

Pelėdos ir Kalėdai

Va taip ėmė ir atėjo Kalėdos. Nežinau ar daug ėmė pakeliui, bet atėjo lyg ir sėkmingai. Neskaitant to, kad lauke viskas pažliugę ir pas mane ant palangės stovi dar nepapuošta žaliaskarė. Užtat deginu žvakutes, pasidėjęs šalia, kad šildytų mano suvargusį kūnelį. O kam dabar lengva? :)
Žinoma, tikrosios Kalėdos ateis tik ryt, bet aš šneku ta plačiąja prasme, apimant kalėdines nuotaikas, šurmulius ir t.t.
Neskaitant visko kas dedasi aplink, tiek gero, tiek nelabai, visada galima suspėti pasidžiaugti mažais džiaugsmeliais. To juk nieks negali mums uždrausti. Štai, kad ir meduoliai. Skanūs, maži daikčiukai, vieną gavau dovanų. Nors liepė iškart suvalgyt, bet kažin kaip gaila. Aišku, kad suvalgysiu, nesu fanas tokių dalykų, kaip šimtamečiai margučiai ir visai nejaučiu sentimentų, laikydamas saldainius ant lentynos, atminimui. Manau, kad suvalgomos dovanos turėtų tapti populiaresnės, nei yra dabar, ir priežasčių tam vardinti tikrai nereikia.
Kadangi mūsų šeima jau taip sudėta, kad visi esam rankdarbių mėgėjai, vakar užtikau virtuvę kvepiančią ir pilną spalvoto glajaus. Teko trumpai įtikinėti, kad leistų ir man kuo tai užsiimti, bet viskas pavyko o vėliau teko stabdyti arklius, nes nebepasidalinome dar neapipaišytais meduoliais...

Pirmasis mano kūrinys buvo rožinė ninzė, apsiginklavusi geltonais peiliukais ir viena žvaigždute.

Vėliau patekėjo mėnulėlis.

Ir iš miško išlindo briedis. Akivaizdu, kad su mėnuliu jie kažką valgė, kokius tai stebuklingus grybelius, užsilikusius nuo rudens.

O šičia va Džokeris. Rimtas meduolis.

O Ir paskutinysis, piktas dvarfas, karys. Jo šarvai plieniniai, papuošti aukso apvadais, diržą puošia milžiniškas safyras (jie žali ar ne?) o antpečius du rubinai. Vėliau dar norėjau nupiešti žmogų vorą, santechniką Mario ir dar velniai žino ką, bet nebedavė man žmogaus formos meduolių. Kitais metais pasirūpinsiu, kad humanoidų būtų daug daugiau.

Čia mano sesulės darbai. Nežinau, gal ji per ilgai užsibuvo virtuvėje ar persivalgė glajaus, nes pradėjo matyti tokias spalvas ir raštus, kokius aš mačiau tik vaizdo klipuose, kuriuos ilgai žiūrint pradeda suktis galva. 

O va šitie tikrai atrodo kietai. Kažkokios šventosios dvaselės, su vitražu viduje. Tas viduriukas persišviečia, todėl per meduolį galima matyt kitokį pasaulį. Na, laisvė interpretacijai, žodžiu, bet man iškart liepė laikytis nuo šitų kuo toliau. O dar sako, kad Kalėdos tai gerumo metas.. Šitie artefaktai retai sutinkami žmonių pasaulyje, jie vienetiniai, todėl ir laikomi tokiais vertingais. Na, tiek to, aš atsiimsiu savo per Velykas, reikės susidaryti sąrašiuką dalykų, kuriuos paišysiu ant kiaušinių. 

Tai tiek. Linkiu visiems nors kažkiek pasistengti ir surasti tą šventinę nuotaiką, apie kurią visi kalba, bet nieks nežino iš kur ji ateina ir kodėl jos dar nėra. O nėra todėl, kad mažai kas bando ją sukurti. Nuotaikos juk negyvena kažkokioje nuotaikų pilyje, o gimdome jas mes patys, savo veiksmais. 


O dabar čiupsiu į rankas ilgiausią, kokį tik rasiu namie kalaviją ir kibsiu doroti visą pulką virtų produktų, reikalingų pašlovintajai baltajai mišrainei sutverti. Reiškias kursiu kalėdinę nuotaiką.. 


Linksmų švenčių!! 


Ir jei perskaitėte tai kūčių vakarą, susirūpinkite savimi ir paklauskite, kodėl jūsų kompiuteris išvis dar įjunktas, juk visi seniai žino, kad kompiuteriai gali kalbėti bet kada.. :) 

Genties taryba.

Nežinau, čia kam nors dar įdomu skaityt mano pasakojimus iš čia ar ne, bet šiaip visada turiu ką pasipasakot, tiksliau papilstyt tuščiais, kiaurais ir pasibėdavot.
Sekmadienį taip nutiko, kad studijuojančių kokwinge kiekis jau pasiekė septynetą! Taip, taip. Dabar jau galima vaikščioti vieniems pro kitus ir apsimesti, kad nepastebi, nes sutikti tautietį tapo kasdieniškas dalykas :]
Laimingasis septynetas savaitgalį gavo rinktis į Malaizijos salos genties tarybą ir spręsti klausimą, kur ir kaip reiks toliau gyventi. Kolkas esame išsimėtę per šiokius tokius atstumėlius, kas pirmam, kas šeštam aukštuose..

- Ar "kombinzonų iššūkio dalyviai" liks savo urveliuose?
-Gal jie užgrobs didžiulę bendrą olą prie centrinio ugnikalnio?
-Ką pasiūlys laidos vedėjai?..
-...
-Kvapą gniaužiančio tęsinio laukite kitą savaitę!..



Tiesa sakant nusisprendėm, kad keli kombinzonai jama centrą, o kiti kolkas lieka ten ,kur buvę, savo plyšiuose. Greit ir per daug neskausmingai pabaigę tarybą, išėjom laukan, paminėti didžio susisirinkimo ir šiaip, Malaizijos nepriklausomybės dienos. Suraskit žmogų, kurio labiausiai neapkenčia fotokamera... Taip, tai aš!

Va kiek mūsų išviso, plius tas, kuris geriausiai atrodo iš kito kameros galo... Taip, tai vėl aš! Ir gaila, kad dar ne visi buvo, kelios tautietės dar pasimetusios klaidžioja kažkur apie Kambodžą. Jei bent nugirsit apie asmenis, kurie planuoja atostogas ar mokslą čia, nupirksiu informaciją už dienas skaistykloje. Mielai prijamsim visus čia.

Genties taryba vyko pas mūsų vietines mamas, pas kurias į svečius patys save pasikvietėm, o kad nepaverstume namų aukštyn kojom, strategiškai pajamėm kiemą. Vietiniai apsauginiai bandė kažką aiškinti, kad kažkas rezervavo barą gimtadieniui, bet nesėkmingai. Sėdėjom iki kol sutemo, nepastebėjom, kad kas būtų norėję ką švesti.


Alavom, degtiniavom, duonavom ir mėsavom, net virtų bulvikių buvo! Baseino paviršius pasidengė perregima riebalo plutele, čia tie, kur vandenyje buvo už tai atsakingi. Aš savo atsargas kaupiau, nes damušėm viską tautiško, ateina sunkmetis.. Šprotai turi aukso kainą.



Aaaa, net šakočio buvo!!111... Gera viską prisiminus. Beje, netikėjau, kad Malaizijoje galiu ką nors naujo apie Lietuvą išmokt, bet išmokau "zėlcą". O zėlcas ten pačiam gale, paprastai vadinamas skilandžiu, bet zėlcas man kažkaip geriau skamba. Visą laik valgydavau skilandį. Nuo šiol valgysiu zėlcą.
Taip ir pravėjo susirinkimas, labai liuksiškai, iki šiol tai didžiausias mūsų grupuotės susitikimas. Buvo didžiulė smaguma pamatyt tiek veidų vienoje vietoje ir prisivalgyt mielo skrandžiui maisto.

Galite užsukti pažiūrėti į Antano blogį, taip pat.

* * *

Nesu tikras, bet buvo informuotas, kad man atėjo siutinys. Bet, kai tikrinau, niekas, nieko, adresuoto man nerado. Tad prašau, mielieji, jei kas sugalvosit ką siūsti, prieš tai praneškit man, nedarykit staigmenų, nes pašto skyriaus reguliariai netikrinu.
Vistik jei kažkas tikrai kažką siuntė, pasiskelbkit, trauksiu dvivamzdį ir eisiu ieškot.

Taip pat sveikinu visus pradėjus naujus mokslo, darbo, studijų metus, rudenį, trumpėjančias dienas, vėstantį orą, megztinius, naują TV sezoną (ar Lietuvos tv kanalai čiulpia dar labiau?), obuolių derlių ir kitus natūralius sezonų kaitos nuostabumus!

Startavo Lt-Limkokwing google "grupsas"

Nereikia būti didėliausiu interneto banginiu, kad žinotum kas ir kodėl yra google groups. Todėl neseniai startavo lietuviškas, Limkokwing aktualijoms skirtas grupsas. Kviečiu visus, kas domisi universitetu, studijavimo galimybėmis ir įpatybėmis Malaizijoje (nebūtinai Limkokwinge), prisijungti. Tiesiog brūkštelkit man laiškelį ir greit atsidursite narių sąrašuose. Koncentruosim visą info apie universitetą, studijas ir gyvenimą.

Beje, turim ir Lietuvių Malaizijoje bendruomenę, tad jei kas ruošiasi atostogų arba net gyventi, arba jau net gyvenate ten ar kur nors aplinkui, esate laukiami ten.

Dar pasikartosiu, kad nariai neprivalo būti potencialūs studentai ar gyventojai (eh, tas lietuviškas kuklumas), visiems, kam smalsu - durys atviros.

Beje 2, taip, čia galima vadinti reklama. Mano blogas pasiduoda reklamai. Bet tik išskirtiniais atvėjais ir ne komerciniais tikslais.

Kad būtų ką anūkam papasakot. II.

Niekad neatspėsit kur buvau sekmadienį. Žiūrėjot Formulės 1 lenktynes per TV? Matėt, kaip lijo? Tai va, tenais ant manęs lijo gyvai. Permerkė neblogai, bet buvo verta. Bet nuo pradžių.
Šiais metais nesitikėjau aplankyt šį auto sporto įvykį. Šiuo metu truputį taupau pinigą, o dar visi trys metai Malaizijos prieš akis. Ir susidomėjimą F1 kažkaip praradau prieš kelis metus. Bet netikėtai, kaip lietus Malaizijoj iš apsiblaususio dangaus ( o taip tikrai būna, kad stovi, matai, kad toli žaidbuoja ir PAU, pradeda kaip iš kibiro, tiesiai virš tavęs), taigi, bet netikėtai sužinojau, kad Limkokwing univero chebra gali nemokamai keliau į F1 varžybas. Ilgai galvot nebereikėjo ir jau žinojau ką veiksiu sekmadienį.
Autobusas, kaip buvo sakyta, nuo barako startavo 2pm. Kaip visad, startavo nesėkmingai, tad pajudėjom gal 2:30pm. Varžybos prasideda 5pm.
Šiaip ne taip išvažiavom, užsukom į univerą. Surinko dar chebros ir jau tada pajudėjo į lenktynes. Iki lenktynių buvo likę pusantros valandos. Važiavom, kamščiai, grūstys, bet pagaliai pasiekėm Sepango trasą!
Netikėtai paaiškėjo, kad dar apie 10 min teko žingsniuoti, kai nugriaudėjo startas... Atvirai sakant keikiausi kaip mužikas, kai einant palei trasą, skaičiavau vieną ratą, po kito, pagal pralekiančių bolidų garsą. Skubėt nieks net nemanė, nes čia juk nieks neskuba. Univero autobusų vairuotojus jau seniausiai pasiunčiau į devynioliktą pragaro ratą. Kartą, kai valandą laukiau 40 minučių vėluojančio autobuso... Bet ne apie tai.

Pagaliau pasiekėm vartus, čiut neverkiau, nes tiek aistrų sukilo, kai išgirdau variklių gausmą, kad sunku ir apsakyti. Išsirykiavom, pagaliau suleido per vartus ir visi pagaliau suskubo! Subėgom į pirmą pasitaikiusią landą, tai atspindžiu trąsos žemėlapyje (žalias kleckas).


Pirmieji kadrai. Mano drebanti nepatyrusio fotografo rankelė stengėsi užfiksuoti mašinytes. Kaip pastebim, šviečia nemažai "raudonųjų". Ferrari bolidai buvo palydimi gausiausiais šūksniais.

Šiek tiek trąsos nuotraukų. Tikėjausi, kad mus paleis ant žolės, bet suleido į tribūnas, iš kurių, praktiškai matosi tik tiesioji. Na, ilgai netrukęs patraukiau laimės ieško kiek tolėliau. Kad ir kaip stengiausi, niekur neradau tarpelio, per kūrį pavyktų užsikabarot į antrą tribūnų aukštą. Vadinasi stengiausi nepakankamai. Nuskubėjau į patį priekį, kur jungiasi dvi tiesiosios.





Va čia tai buvo vaaauuu.. Ištikro kvapą gniaužiantis vaizdas. vaikystėje tiek kartų matytas per TV, dabar iš arti. Baisiai gražu, žiūrėt, kaip bolidai pristabdo, įvažiuoja į posūkį ir paskui spaudžia akseleratorių, kartais galiniai ratai, paliekant posukį, iš nekrantrumo net slysteli į šoną.

Nulipau dar žemiau ir apsistojau arčiausiai, kiek įmanoma žiūrovams. Tas šimtų griausimgai skriejančių arklių garsas - nepakartojamas dalykas. Toliau judėjau palei tiesiają, link finišo linijos, kai staiga pradėjo lyti.



Na nieko sau. Namie, žiūrėdamas lenktynes visad slapta tikėdavausi, kad prasidės lietus. Sumaišant triženklį skaičių, žymintį km/h ir šlapią kelio dangą, atsiranda daug daugiau įdomumo. Bolidų keliami purslai vis labiau augo, o aš vis labiau slinkau palei trąsą, kol susidūriau su tvorele, kuri skyrė brangesnes vietas. Na, ilgai nesukau galvos ir progai pasitaikius peršokau tą skiriamąją žymą, lyg jos nė nubūtų buvę. Sustojau kažkur ties finišo linija, kai lietus pasidarė gan stiprus ir vienas po kito, keli bolidai išlėkė iš trąsos ir išvažiavo saugos automobilis. Dėl vejo krypties, puikiausiai merkė tribūnas, tad dauguma žmonių pabėgo į viršų. Bet ne aš. Pasidaudojęs proga užėmiau puikią poziciją.




Bet bolidai lėtino greitį, kol visi lėtai slinkdami sustojo.



Vienas po kito, vistik kirto paskutinį ratą, deja stumiami mechanikų. Tuo metu visi dar tikėjosi, kad lenktynės bus pratęstos. Lietus nurimo, bet po maždaug dešimties minučių nežinios, organizatoriai nutraukė varžybas.


Vienaip ar kitaip, likau permerktas, bet patenkintas.


Viskas toliau vyko kaip priklauso. Himnas, apdovanojimai, šampano purslai.. Nupaveiksluot nepavyko, bet viską mačiau iki galo.
Pasitvirtinau sau, kad kitais metais pasistengsiu susigaudyti geresnes vietas, atvykti anksčiau ir pasimėgauti reginiu. Išties verta. Ir ne vien dėl to, jog tiesiog užsidėtum dar vieną varnelę ant žemėlapio ir užkištum kompiuterį nuotraukom, kurias pasižiūrėsi dar du kartus per gyvenimą. Tad kitais metais sugrįšiu su kitokiu nusistatymu.

Beje, po visko padarėm trumpą lietuvaičių susitikimą, kurio metu aptarėm planus kartu paminėti velykas. Tad kitą savaitę pateiksiu medžiagos apie Lietuviškas tradicijas Malaizijoje.

Beje 2, gal kas turi ebay ir payal account'us ir norėtų man pagelbėti? Likčiau labai dėkingas ir kada nors kaip nors atsilyginčiau.

Beje 3, kadangi literatūra Malaizijoje brangoka, (atsiprašau už toliau esantį tekstą), gal kas žino vietų, iš kurių galima parsisiūsti knygų, kompiuteriniais formatais?

Beje 4, kviečiu spultelti ant nuorodos ir susidomėti jaunųjų menininkų gyvenimais, bei aplankyti šį renginį.