Esu iš tų, kurie karts nuo karto sau prikišinėja jog daro per mažai ir asmeniniam tobulėjimui skiria per menkai laiko. Na gerai, gal kiek dažniau nei karts nuo karto. Todėl prieš mėnesį kitą nusprendžiau susirašyti savo asmeninių pasiekimų, per šiuos metus, sąrašą. Taip, nusprendžiau prieš mėnesį bet darau tik dabar, nes visai nesenai, kovo 16 sukako metai kaip persikėliau gyventi į Angliją. O čia dar gimtadienis pasimaišė.. Taigi.
1. Turiu mylimą moterį, su kuria norisi nugyventi viską, kiek ten liko.
2. Tapau visiškai finansiškai nepriklausomas.
3. Turiu jaukius namus.
4. Mokausi universitete, perspektyvią ir mėgiamą specialybę.
5. Turiu darbą kurį mėgstu.
6. Patobulinau anglų kalbos įgūdžius.
7. Galiu leisti sau pirkti kai kuriuos daiktus.
Septynis dalykus jau turiu ir jie visi beveik pastovūs. Na, žinau jog kažkada reikės keisti namus, ieškotis naujo darbo, bet pirmi du įrašyti jau tvirtai. Tie kiti, septyni žemiau, atspindi siektinus tikslus, bent jau tuos, kurie dabar atėjo į galvą ir yra rimčiausi.
1. Noriu daugiau laiko ir pastangų skirti praktiniam žaidimų kūrimui.
2. Noriu aktyviau praleisti laisvalaikį, užsiimti sportu.
3. Noriu dažniau būti su draugais, žaisti stalo žaidimus, žiūrėti filmus, gerti alų...
4. Noriu iš naujo atrasti važinėjimą riedučiais.
5. Noriu tapti geresnis snieglentininkas.
6. Noriu rimtokai užsiimti LARP'u, kalavijų kovos menu ir kostiumų gamyba.
7. Noriu restauruoti savo Lada 2102.
Rodomi pranešimai su žymėmis pagalvojimai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis pagalvojimai. Rodyti visus pranešimus
27 kovo 2012
02 sausio 2011
Žaidimai VS Menas
Šiais laikais pati meno sąvoka asocijuojasi su kažkuo senu, kaip antikvariniai dalykai ir su kažkuo nesuprantamu, kaip modernistinė kūryba. O šiandien visko tiek daug ir dalis to visko nori būti menu, nors tu ką.
Puikus pavyzdys yra dizainas. Tiek grafinis, tiek daiktinis, jis turi realią pritaikomąją naudą, tai naudojamas menas, paprastai sakant, tai nėra dalykai, kurie kabo ir kaupia dulkes. Menas nėra dizainas, bet dizainas yra menas.
Iš to išplaukia dar viena išvada apie paskirtį. Žaidimai kuriami dėl vieno aiškaus tikslo - uždirbti pinigus. Na, kalbant plačiąja prasme. Procentaliai surašius visus didelio biudžeto žaidimus ir visus indie žaidimus, pastarųjų būtų tokia maža dalis, kad net nesimatytų.
Menas, tikras menas, na, jis geba sukelti emocijas. Tai būtų paveikslas, skulptūra ar performancas, menas kalba su mumis ir ta kalba skirta visiems, ją reikia sugebėti išgirsti. Būna, kad menas mums kažką tiesiog rėkia, būna. Bet kartais "menas" bando mums kažką įteigti ir mes sugalvojome apibrėžimą "propagandinis menas". Dažnas žaidimas reklamos pagalba mums rėkia, kad tai bus geriausias iš geriausių ir t.t., kvepia kaip gryna vartojimo prekė.
O kur tuomet laisva valia rinktis? Meno niekas nevartoja, o nevartoti tapo nebemadinga. Žaidėjų kultūroje sklando terminai kaip, antai "must play", "the best of.." ir t.t. Galiausiai, gigantai kviečiasi į pagalbą net psichologus, kad šie padėtų suprasti kur slypi G taškai žaidėjų smegeninėse.
Kiaušinis ar višta?.. Žaidimai ar žaidėjai formuoja žaidimų kultūrą?
Ir išvis, kokia tai kultūra? Pažįstu gal kokius penkis kultūringus žaidėjus, visi kiti tiesiog patenka į geimerių kategoriją ir tiek.
Žaidimų kūrimas yra ne menas, o amatas, dėl šito ginčų nekyla, ar ne? Tai kaip sukurtas produktas gali būti menas? Žaidimą kuria tiek daug žmonių, tai ką, jie visi menininkai? O gal menas "vyksta" tada, kai žaidėjas žaidžia kompiuterinį žaidimą? Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia kūrybos indėlio ir estetikos pojūčio ir, aišku, atitinkamo žaidimo, kurių yra ne tiek ir daug. O visais kitais atvejais vyksta banalus poreikių tenkinimas, ego masturbacija ir mažai kam naudingų įgūdžių lavinimas.
Nesupraskite manęs neteisingai, myliu kompiuterinius (ir ne tik), žaidimus, bet šiai dienai yra per daug kabliukų, kurie man neleidžia jų vadinti menu. Taip, tikrai yra išskirtinių pavyzdžių, taip vadinamų meniškų žaidimų, bet jų tieeek mažai, kad jie išnyksta jūroje, taip pat, kaip į jūra supylus dešimtis butelių limonado, ji skani netaps. Jau tiek daug visko vadinama menu, kad vargei ar reikia po ta paklode kišti dar kažką naujo.
Gal tuomet galima susitarti dėl naujo žanro? Artistic Action Adventure game. Skamba ne kažkaip, bet nieko geresnio nesumąstau.
Žaidimai turi savyje vaizdus, muziką, kelia mums emocijas ir dar aibę visko už kadro, kaip programavimas, dizainas ir dar kažkas. Žaidimai leidžia atsipalaiduoti, pamiršti, susitelkti, būti geresniais už kitus...
Bet kol kas jie retai mus gali kažko išmokyti, padėti mums išspręsti realias, gyvenimiškas problemas ir galų gale papuošti pasaulį.
Interactive Entertainment.
Bet įdomu kas bus ateityje. Menas yra toks dalykas, kurį galima įvertinti ir suprasti augant, skirtingai nei koks futbolas, kurį kieme galima žaisti nuo ankstyvos vaikystės. Emmmm, noriu pasakyti, kad tie dalykai, kurie su mumis būna nuo pat mažens, mums atrodo visai suprantami ir niekuo neypatingi. Visai kaip cepelinai. Tiesiog vartojamas dalykas.
Kompiuteriniai žaidimai yra aplink, tarkim, kad apie dvidešimt metų, ir vaikams, dabartiniams suaugusiems, kurie juos mėgsta, tai buvo naujas atradimas, kažkas tokio fantastiško, kas galėjo būti alternatyva futbolui kieme.
Pamąstom apie vaikus, kurie dar tik bus, gal po penkerių metų. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, žaidimai ir visi kiti XX amžiaus stebuklai bus su jais nuo vaikystės, jiems užaugus visa tai bus eilinis dalykas, visai kaip man dabar yra cepelinai. Arba futbolas :)
Žaidimai, plačiąja prasme, buvo ir yra socialinis reiškinys, išraiškos ir poreikių patenkinimo priemonė, beje, labai nuostabi priemonė, be kurios žmonija negali ir negalės apsieiti. Jei išnyktų menas, na, kažkas tai pastebėtų, beje, tai vyksta dabar. Jei išnyktų visi pasaulio žaidimai.. Būtų gan liūdna. Stipriai liūdna.
Žaidimai yra daug stipresnis argumentas nei menas ir ne vien šiandien, visada taip buvo. Tai kaip gi žaidimus galima vadinti menu?
Puikus pavyzdys yra dizainas. Tiek grafinis, tiek daiktinis, jis turi realią pritaikomąją naudą, tai naudojamas menas, paprastai sakant, tai nėra dalykai, kurie kabo ir kaupia dulkes. Menas nėra dizainas, bet dizainas yra menas.
Iš to išplaukia dar viena išvada apie paskirtį. Žaidimai kuriami dėl vieno aiškaus tikslo - uždirbti pinigus. Na, kalbant plačiąja prasme. Procentaliai surašius visus didelio biudžeto žaidimus ir visus indie žaidimus, pastarųjų būtų tokia maža dalis, kad net nesimatytų.
Menas, tikras menas, na, jis geba sukelti emocijas. Tai būtų paveikslas, skulptūra ar performancas, menas kalba su mumis ir ta kalba skirta visiems, ją reikia sugebėti išgirsti. Būna, kad menas mums kažką tiesiog rėkia, būna. Bet kartais "menas" bando mums kažką įteigti ir mes sugalvojome apibrėžimą "propagandinis menas". Dažnas žaidimas reklamos pagalba mums rėkia, kad tai bus geriausias iš geriausių ir t.t., kvepia kaip gryna vartojimo prekė.
O kur tuomet laisva valia rinktis? Meno niekas nevartoja, o nevartoti tapo nebemadinga. Žaidėjų kultūroje sklando terminai kaip, antai "must play", "the best of.." ir t.t. Galiausiai, gigantai kviečiasi į pagalbą net psichologus, kad šie padėtų suprasti kur slypi G taškai žaidėjų smegeninėse.
Kiaušinis ar višta?.. Žaidimai ar žaidėjai formuoja žaidimų kultūrą?
Ir išvis, kokia tai kultūra? Pažįstu gal kokius penkis kultūringus žaidėjus, visi kiti tiesiog patenka į geimerių kategoriją ir tiek.
Žaidimų kūrimas yra ne menas, o amatas, dėl šito ginčų nekyla, ar ne? Tai kaip sukurtas produktas gali būti menas? Žaidimą kuria tiek daug žmonių, tai ką, jie visi menininkai? O gal menas "vyksta" tada, kai žaidėjas žaidžia kompiuterinį žaidimą? Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia kūrybos indėlio ir estetikos pojūčio ir, aišku, atitinkamo žaidimo, kurių yra ne tiek ir daug. O visais kitais atvejais vyksta banalus poreikių tenkinimas, ego masturbacija ir mažai kam naudingų įgūdžių lavinimas.
Nesupraskite manęs neteisingai, myliu kompiuterinius (ir ne tik), žaidimus, bet šiai dienai yra per daug kabliukų, kurie man neleidžia jų vadinti menu. Taip, tikrai yra išskirtinių pavyzdžių, taip vadinamų meniškų žaidimų, bet jų tieeek mažai, kad jie išnyksta jūroje, taip pat, kaip į jūra supylus dešimtis butelių limonado, ji skani netaps. Jau tiek daug visko vadinama menu, kad vargei ar reikia po ta paklode kišti dar kažką naujo.
Gal tuomet galima susitarti dėl naujo žanro? Artistic Action Adventure game. Skamba ne kažkaip, bet nieko geresnio nesumąstau.
Žaidimai turi savyje vaizdus, muziką, kelia mums emocijas ir dar aibę visko už kadro, kaip programavimas, dizainas ir dar kažkas. Žaidimai leidžia atsipalaiduoti, pamiršti, susitelkti, būti geresniais už kitus...
Bet kol kas jie retai mus gali kažko išmokyti, padėti mums išspręsti realias, gyvenimiškas problemas ir galų gale papuošti pasaulį.
Interactive Entertainment.
Bet įdomu kas bus ateityje. Menas yra toks dalykas, kurį galima įvertinti ir suprasti augant, skirtingai nei koks futbolas, kurį kieme galima žaisti nuo ankstyvos vaikystės. Emmmm, noriu pasakyti, kad tie dalykai, kurie su mumis būna nuo pat mažens, mums atrodo visai suprantami ir niekuo neypatingi. Visai kaip cepelinai. Tiesiog vartojamas dalykas.
Kompiuteriniai žaidimai yra aplink, tarkim, kad apie dvidešimt metų, ir vaikams, dabartiniams suaugusiems, kurie juos mėgsta, tai buvo naujas atradimas, kažkas tokio fantastiško, kas galėjo būti alternatyva futbolui kieme.
Pamąstom apie vaikus, kurie dar tik bus, gal po penkerių metų. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, žaidimai ir visi kiti XX amžiaus stebuklai bus su jais nuo vaikystės, jiems užaugus visa tai bus eilinis dalykas, visai kaip man dabar yra cepelinai. Arba futbolas :)
Žaidimai, plačiąja prasme, buvo ir yra socialinis reiškinys, išraiškos ir poreikių patenkinimo priemonė, beje, labai nuostabi priemonė, be kurios žmonija negali ir negalės apsieiti. Jei išnyktų menas, na, kažkas tai pastebėtų, beje, tai vyksta dabar. Jei išnyktų visi pasaulio žaidimai.. Būtų gan liūdna. Stipriai liūdna.
Žaidimai yra daug stipresnis argumentas nei menas ir ne vien šiandien, visada taip buvo. Tai kaip gi žaidimus galima vadinti menu?
27 lapkričio 2010
Poilsis
Visada sau tvirtinu, visada žinau, kad, reikalui esant, kokia tai svarbia veikla (lyg turėčiau gyvenime ką svarbesnio nei CG), galiu užsiiminėti ištisai, be didesnių pertraukų, kiaurą savaitę ir mėnesį. Taip, gerai.
Bet koooks kaifas būna pailsėti nuo visko, o sakydamas viską, turiu mintyje kompiuterį.
Stengiuosi stengtis savaitgaliais neveikti nieko svarbaus ir įpareigojančio, kaip nors, laisvu rėžimu išnaudoti laiką, arba, visai be rėžimo. Kaip, antai, šiandien, nuo ryto, iki popietės su mama buvome viename, didžiųjų prekybos centrų. Žinau ką pagalvojote. Vat ir ne!
Stovėjome su vežimėliu ir rinkome iš žmonių maisto produktus, kuriuos, šie, dori ir rūpestingi piliečiai pirko ir kuriais parėmė tuos, kuriems šiandien sunkiau sekasi. Žinoma, mūsų ten ne du buvo, visą akciją organizavo labdaros ir paramos fondas "Maisto bankas" , o pulkas savanorių, tarp kurių atsidūrėme ir mes, talkino. Gražu, smagu ir prasminga. Prieš kelis mėnesius, tos pačios organizacijos iniciatyva, su būreliu žmonių važiavome į Babtus, nuskinti kalno obuolių, kurie vėliau, taip pat, buvo padalinti žmonėms.
Šiandien dar suplanavome su šeima nuvykti pažiūrėti kalėdinės eglės įžiebimo, Kauno Rotušės aikštėje. Šitaip visai puikiai užbaigsiu šeštadienį be savo veiklų. O sekmadienis.. Na, vakare laukia spektaklis, Muzikiniame teatre, tikiu, kad bus super gerai.
Po tokių ir panašių savaitgalių labai pakyla darbo našumas, todėl man visada kyla dvejonės, ar savaitgalį praleisti prie kompiuterio, ar ne. Abiem atvejais, visos savaitės rezultatai būna panašūs, tik kai turi savaitgalį, per penkias dienas nuveiki tiek, kiek paprastai per septynias.
Negaliu sulaukti kol prasidės rimtas ir tikras sniegas, nors dar neturiu snieglentės, bet.. Nu, vistiek laukiu sniego. Vėl grįžta tas vidinis pasitikėjimas ir žinojimas, kad viskas bus gerai. Vėl galiu nemeluodamas sakyti, kad man viskas gerai!
Bet koooks kaifas būna pailsėti nuo visko, o sakydamas viską, turiu mintyje kompiuterį.
Stengiuosi stengtis savaitgaliais neveikti nieko svarbaus ir įpareigojančio, kaip nors, laisvu rėžimu išnaudoti laiką, arba, visai be rėžimo. Kaip, antai, šiandien, nuo ryto, iki popietės su mama buvome viename, didžiųjų prekybos centrų. Žinau ką pagalvojote. Vat ir ne!
Stovėjome su vežimėliu ir rinkome iš žmonių maisto produktus, kuriuos, šie, dori ir rūpestingi piliečiai pirko ir kuriais parėmė tuos, kuriems šiandien sunkiau sekasi. Žinoma, mūsų ten ne du buvo, visą akciją organizavo labdaros ir paramos fondas "Maisto bankas" , o pulkas savanorių, tarp kurių atsidūrėme ir mes, talkino. Gražu, smagu ir prasminga. Prieš kelis mėnesius, tos pačios organizacijos iniciatyva, su būreliu žmonių važiavome į Babtus, nuskinti kalno obuolių, kurie vėliau, taip pat, buvo padalinti žmonėms.
Šiandien dar suplanavome su šeima nuvykti pažiūrėti kalėdinės eglės įžiebimo, Kauno Rotušės aikštėje. Šitaip visai puikiai užbaigsiu šeštadienį be savo veiklų. O sekmadienis.. Na, vakare laukia spektaklis, Muzikiniame teatre, tikiu, kad bus super gerai.
Po tokių ir panašių savaitgalių labai pakyla darbo našumas, todėl man visada kyla dvejonės, ar savaitgalį praleisti prie kompiuterio, ar ne. Abiem atvejais, visos savaitės rezultatai būna panašūs, tik kai turi savaitgalį, per penkias dienas nuveiki tiek, kiek paprastai per septynias.
Negaliu sulaukti kol prasidės rimtas ir tikras sniegas, nors dar neturiu snieglentės, bet.. Nu, vistiek laukiu sniego. Vėl grįžta tas vidinis pasitikėjimas ir žinojimas, kad viskas bus gerai. Vėl galiu nemeluodamas sakyti, kad man viskas gerai!
02 lapkričio 2010
Ploviau šiandien sau indus ir prisiminiau neseniai skaitytą anekdotą.
Kalbasi du vyriškiai:
-Žinai, aš tai namie viską pats darau, plaunu, skalbiu, valau, tvarkausi, gaminu valgyti..
-Tai tau gi žmonos tada reikia.
-Ne, tai kam man ta žmona, jei aš viską pats darau?
O čia, toliau, šiaip, ne prie ko.
Karts nuo karto, man nuskamba tokie žodžiai: „Self improvement is masturbation...”. Ši frazė, kaip ir visas Fight Club filmas, bei Taileris Durdenas, kuris ir pasakė išganinguosius žodžius yra tam tikrai mąstančių žmonių šūkis. O gal ir nėra, bet galėtų būti.
Tada prasidėjo mano mėgstamas asociacijų žaidimas, esu tikras, kad visi jį kartais žaidžia, nuo jo nepabėgsi. Tiesiog gauni mintį ar vaizdą ir stebi, kaip mintys pačios nukeliauja per klodus ir kalnus, sukasi apie, daugiau ar mažiau, panašius dalykus.
Trumpai: X karta laikomi amerikiečiai, gimę nuo septyniasdešimtųjų pradžios, iki devyniasdešimtųjų pradžios, praėjus vos penkiolikai metų po antrojo pasaulinio karo, bet tebesitęsiant Vietnamo karui.
Tuo metu išpopuliarėjo personaliniai kompiuteriai, video žaidimai, internetas ir kabelinė televizija (visas visuomenės gėris). Maža to, JAV viena po kitos krėtė įvairiausios krizės: naftos, energijos ir kelios finansinės, prasidėjo neramumai Irake.
O dar, laikmetis buvo alternatyviosios muzikos išpopuliarėjimo aušra, pasauliui pasirodė visokiausio plauko rokeriai, metalistai, reperiai, narkomanai, alkoholikai ir kiti depresikai.
Na, tikrai šis tas buvo augti Amerikoje vykstant tokiems dalykams, nieko nuostabaus, kad žmonės užaugo kitaip ir kitokie, nei amerikiečiai buvo prieš tai. Didesnis pasirinkimas, laisvesnis požiūris į religiją, seksą, apskritai, kitoks žmonių mąstymas. Ir vis tik, didžioji dalis X kartos nebuvo patenkinti gyvenimu.
O kas būtų? Klestėjo vidutinybė. Mažai apmokami ir neperspektyvūs darbai, nenuspėjama visos valstybės ekonominė padėtis, nusistovėjusių vertybių kaita, čia dar abiejų karų veteranų pilna aplink, galima vardinti ir nesustoti..
Dešimtajame dešimtmetyje Amerikoje prasidėjo savęs tobulinimo bumas, pasitelkiant knygas, garso įrašus ir savotiškų dvasinių vedlių paskaitas. Tai apėmė visas medijas ir buvo visur aplink, tokios produkcijos apyvarta buvo milžiniška.
Kodėl žmonės taip staiga užsikrėtė šia manija? Matyt todėl, kad nustojo save mylėti tokius, kokie yra. Juk jie augo „daugiau ir geriau“ laikotarpiu, tai buvo pati tikriausia akseleracijos visuomenė. Kodėl buvo? Didelė dalis vis dar tebegyvena ir vadovaujasi tomis, „svetimų kurtomis vertybėmis“, bet dalis lempučių jau seniai perdegė.
Žmonės suprato, kad prievartauti save būti geresniais tolygu masturbacijai. Abiem atvejais dėmesys sutelktas tik į patį save, mintys sukasi apie geresnį darbą, daugiau pinigų, daugiau visko padaro tave geresniu.
Pilnaverčio gyvenimo metu, žmogus yra linkęs pradėti rūpintis aplinkiniais, pilnaverčio sekso metu, reikia lygiai taip pat rūpintis ir partnerio poreikiais, ne vien saviškiais.
Gerai, kur aš suku. Kai kuriuos panašumus pradėjau pastebėti mūsų visuomenėje.
Po nepriklausomybės padėtis tik taisėsi ir nuotaikos buvo pakilios maždaug iki įstojimo į Europos sąjungą. O paskiau pamažu ėmėme riedėti žemyn. Žinoma, valdžia visada buvo bloga, bet pabandžius prisiminti penkis metus atgal ir pažvelgus į šiandieninę padėtį, kontrastai tikrai pasistumdo.
Taip man atrodo todėl, kad kažkada buvau mažas ir pasaulis atrodė gražus. Sekundės bankas, Rubikonas ir Leo lt buvo tik žiniose, bei piktų dėdžiu diskusijose šmėkstelintys žodžiai, niekas daugiau.
Bet babar man kyla klausimas, tai kada gi galėsiu užeiti į Valdovų rūmus ir įvertinti brangiausia Lietuvos istorijoje remontą? Bet velniop tai, aš vis dar nūniuoju mintyse „musu dienos kaip šventė“ ir nediskutuoju apie politiką, bei vagystes.
Kas kart išgirdęs, kad Lenkai (dievaži, tikrai neturiu jokių priekaištų lenkams, jie man atrodo pagarbos verta tauta), bet kai kur nors išgirstu, kad Lenkai dar turi pretenzijų į Vilnių, mane apima kažkoks vidinis, isteriškas beprasmiškumo pojūtis, arba, tiesiog norisi juoktis. Pridėkim dar Žydus (irgi nieko prieš juos), ir jų pareiškimus, kad Lietuva turi grąžinti milijonus pinigų ir turtų, nugvelbtus iš vargšų per karą. Dar pridėkim, kad Rusija mus laiko savo provincija ir gausim neblogą kokteiliuką, kuriuo niekad niekam nesigiriam, geriau jau rodom kinams Akropolius, senamiesčius ar Gariūnus.
Daugiau nei prieš penkis metus prasidėjo populiariosios psichologijos banga. Žmonės pirko ir vis dar perka Paulo Coelho knygas ir panašius skaitinėlius. Ir išties tai gerai, tegul šviečiasi, tegul pamato, kad būna kitaip, dalis išmoks šypsotis, mažesnė dalis gal dar supras ką nors.
Gerai, kur aš vis tik suku? Dabartiniai, jauni, bet jau mąstantys Lietuvos piliečiai, augo panašiame kontekste, kaip ir X kartos atstovai. Pradėjome nuo „viskas dabar bus geriau“, o šiandien gyvename pilkokame nūdienos pasaulyje.
Studentas yra didžiausias pajuokos objektas ir šiaip šiukšlė, kurią perdirbus dar galima išspausti pinigų. Jaunimas tai mūsų ateitis, kažkas sakė, nebetikiu tuo, nėra ateities. Emigracija, antikriziniai planai ir naktinės mokesčių reformos... Sąrašas tęsiasi, bet geriau nustoti skaityti bereikšmius tekstus ir pamėginti susirasti darbą.
Ne, ne, ne, čia ne kaltinimai, čia realijos. Čia tai dėl ko, užaugo dabartinė cinikų karta, pasyvi ir pasąmoningai ignoruojanti viską, kas šiandien yra suknista, nes kitaip nebelieka nieko tik akmuo, virvė, skustuvas ir kiti bilietai iš čia.
Alkoholio, bei nikotino suvartojimas dabar didesnis nei anksčiau ne šiaip sau, ne šiaip sau kyla mintys, kad nelegaliais būdais daug lengviau užsidirbti pinigų, o Tado Blidos siela reinkarbavosi į kontrabandininkus..
Pats rašau vis gurkšteldamas iš storasienės stiklinės, alkoholinio gėrimo, nors dabar tik popietė.
Gyvename laikotarpiu, kai reikia kapstytis po kitų, anksčiau padarytas klaidas. Būti pasekmės planetos gyventoju žavinga tik tuo atveju, jei žavingas gali būti post apokaliptinis peizažas. Aplink mus svetimos, svetimų sukurtos istorijos ir filmai, apie geresnį gyvenimą ir tikrą meilę, kuri išgelbės pasaulį. Leiskite paklausti ar kada nors per pastaruosius penkiasdešimt tūkstančių žmonijos egzistavimo metų taip buvo iš tikro?
Truputį gaila, kad tai jau nebėra paaugliškas maištavimo amžius, niekas daugiau nebeklauso sunkiojo metalo ir nesirengia juodai, mums užtenka tiesiog išeiti į gatvę besišypsant ir tai atrodo kaip pats didžiausias protestas prieš šiandieną.
Kodėl kažkam taip patinka daktaras Hausas? Aš paskelbčiau jį visos šiandienos, kuri neaišku ar baigsis, ambasadoriumi. Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas.
Kartais dar pagalvoju, kad visi tie džiugūs ir optimizmo pilni žmonės, kurie suorganizuoja šauniausius pabaltijyje festivalius, tie, kurie dar mokosi universitetuose, bet jau stebina neregėtai kūrybišku mąstymu, kurie sugeba nuo nieko pradėti pelningą nuosavą verslą ir t.t. ir t.t., ko gero yra patys kvailiausi idiotai pasaulyje. Kaip jiems taip išeina apsimesti, kad viskas puiku?
Bet maždaug tada išlipu iš troleibuso, išmetu bilietėlį už 2Lt ir susitikęs draugą sakau:
-Žinai, man atrodo, kad supratau ką Taileris tikrai norėjo pasakyti, pasakydamas: „Self improvement is masturbation“.. Bet dabar einam alaus, visi draugai jau laukia... Turi pavaišint cigaretę?
---------------------------------
Tekstas parašytas daug anksčiau, publikavau kito tinklapio tinklarašatyje, bet sulaukiau komentaro, kad: "rašliava verta atsidurti prieš platesnė auditoriją". Taip ėmė ir atsidūrė.
-Žinai, aš tai namie viską pats darau, plaunu, skalbiu, valau, tvarkausi, gaminu valgyti..
-Tai tau gi žmonos tada reikia.
-Ne, tai kam man ta žmona, jei aš viską pats darau?
O čia, toliau, šiaip, ne prie ko.
Karts nuo karto, man nuskamba tokie žodžiai: „Self improvement is masturbation...”. Ši frazė, kaip ir visas Fight Club filmas, bei Taileris Durdenas, kuris ir pasakė išganinguosius žodžius yra tam tikrai mąstančių žmonių šūkis. O gal ir nėra, bet galėtų būti.
Tada prasidėjo mano mėgstamas asociacijų žaidimas, esu tikras, kad visi jį kartais žaidžia, nuo jo nepabėgsi. Tiesiog gauni mintį ar vaizdą ir stebi, kaip mintys pačios nukeliauja per klodus ir kalnus, sukasi apie, daugiau ar mažiau, panašius dalykus.
Trumpai: X karta laikomi amerikiečiai, gimę nuo septyniasdešimtųjų pradžios, iki devyniasdešimtųjų pradžios, praėjus vos penkiolikai metų po antrojo pasaulinio karo, bet tebesitęsiant Vietnamo karui.
Tuo metu išpopuliarėjo personaliniai kompiuteriai, video žaidimai, internetas ir kabelinė televizija (visas visuomenės gėris). Maža to, JAV viena po kitos krėtė įvairiausios krizės: naftos, energijos ir kelios finansinės, prasidėjo neramumai Irake.
O dar, laikmetis buvo alternatyviosios muzikos išpopuliarėjimo aušra, pasauliui pasirodė visokiausio plauko rokeriai, metalistai, reperiai, narkomanai, alkoholikai ir kiti depresikai.
Na, tikrai šis tas buvo augti Amerikoje vykstant tokiems dalykams, nieko nuostabaus, kad žmonės užaugo kitaip ir kitokie, nei amerikiečiai buvo prieš tai. Didesnis pasirinkimas, laisvesnis požiūris į religiją, seksą, apskritai, kitoks žmonių mąstymas. Ir vis tik, didžioji dalis X kartos nebuvo patenkinti gyvenimu.
O kas būtų? Klestėjo vidutinybė. Mažai apmokami ir neperspektyvūs darbai, nenuspėjama visos valstybės ekonominė padėtis, nusistovėjusių vertybių kaita, čia dar abiejų karų veteranų pilna aplink, galima vardinti ir nesustoti..
Dešimtajame dešimtmetyje Amerikoje prasidėjo savęs tobulinimo bumas, pasitelkiant knygas, garso įrašus ir savotiškų dvasinių vedlių paskaitas. Tai apėmė visas medijas ir buvo visur aplink, tokios produkcijos apyvarta buvo milžiniška.
Kodėl žmonės taip staiga užsikrėtė šia manija? Matyt todėl, kad nustojo save mylėti tokius, kokie yra. Juk jie augo „daugiau ir geriau“ laikotarpiu, tai buvo pati tikriausia akseleracijos visuomenė. Kodėl buvo? Didelė dalis vis dar tebegyvena ir vadovaujasi tomis, „svetimų kurtomis vertybėmis“, bet dalis lempučių jau seniai perdegė.
Žmonės suprato, kad prievartauti save būti geresniais tolygu masturbacijai. Abiem atvejais dėmesys sutelktas tik į patį save, mintys sukasi apie geresnį darbą, daugiau pinigų, daugiau visko padaro tave geresniu.
Pilnaverčio gyvenimo metu, žmogus yra linkęs pradėti rūpintis aplinkiniais, pilnaverčio sekso metu, reikia lygiai taip pat rūpintis ir partnerio poreikiais, ne vien saviškiais.
Gerai, kur aš suku. Kai kuriuos panašumus pradėjau pastebėti mūsų visuomenėje.
Po nepriklausomybės padėtis tik taisėsi ir nuotaikos buvo pakilios maždaug iki įstojimo į Europos sąjungą. O paskiau pamažu ėmėme riedėti žemyn. Žinoma, valdžia visada buvo bloga, bet pabandžius prisiminti penkis metus atgal ir pažvelgus į šiandieninę padėtį, kontrastai tikrai pasistumdo.
Taip man atrodo todėl, kad kažkada buvau mažas ir pasaulis atrodė gražus. Sekundės bankas, Rubikonas ir Leo lt buvo tik žiniose, bei piktų dėdžiu diskusijose šmėkstelintys žodžiai, niekas daugiau.
Bet babar man kyla klausimas, tai kada gi galėsiu užeiti į Valdovų rūmus ir įvertinti brangiausia Lietuvos istorijoje remontą? Bet velniop tai, aš vis dar nūniuoju mintyse „musu dienos kaip šventė“ ir nediskutuoju apie politiką, bei vagystes.
Kas kart išgirdęs, kad Lenkai (dievaži, tikrai neturiu jokių priekaištų lenkams, jie man atrodo pagarbos verta tauta), bet kai kur nors išgirstu, kad Lenkai dar turi pretenzijų į Vilnių, mane apima kažkoks vidinis, isteriškas beprasmiškumo pojūtis, arba, tiesiog norisi juoktis. Pridėkim dar Žydus (irgi nieko prieš juos), ir jų pareiškimus, kad Lietuva turi grąžinti milijonus pinigų ir turtų, nugvelbtus iš vargšų per karą. Dar pridėkim, kad Rusija mus laiko savo provincija ir gausim neblogą kokteiliuką, kuriuo niekad niekam nesigiriam, geriau jau rodom kinams Akropolius, senamiesčius ar Gariūnus.
Daugiau nei prieš penkis metus prasidėjo populiariosios psichologijos banga. Žmonės pirko ir vis dar perka Paulo Coelho knygas ir panašius skaitinėlius. Ir išties tai gerai, tegul šviečiasi, tegul pamato, kad būna kitaip, dalis išmoks šypsotis, mažesnė dalis gal dar supras ką nors.
Gerai, kur aš vis tik suku? Dabartiniai, jauni, bet jau mąstantys Lietuvos piliečiai, augo panašiame kontekste, kaip ir X kartos atstovai. Pradėjome nuo „viskas dabar bus geriau“, o šiandien gyvename pilkokame nūdienos pasaulyje.
Studentas yra didžiausias pajuokos objektas ir šiaip šiukšlė, kurią perdirbus dar galima išspausti pinigų. Jaunimas tai mūsų ateitis, kažkas sakė, nebetikiu tuo, nėra ateities. Emigracija, antikriziniai planai ir naktinės mokesčių reformos... Sąrašas tęsiasi, bet geriau nustoti skaityti bereikšmius tekstus ir pamėginti susirasti darbą.
Ne, ne, ne, čia ne kaltinimai, čia realijos. Čia tai dėl ko, užaugo dabartinė cinikų karta, pasyvi ir pasąmoningai ignoruojanti viską, kas šiandien yra suknista, nes kitaip nebelieka nieko tik akmuo, virvė, skustuvas ir kiti bilietai iš čia.
Alkoholio, bei nikotino suvartojimas dabar didesnis nei anksčiau ne šiaip sau, ne šiaip sau kyla mintys, kad nelegaliais būdais daug lengviau užsidirbti pinigų, o Tado Blidos siela reinkarbavosi į kontrabandininkus..
Pats rašau vis gurkšteldamas iš storasienės stiklinės, alkoholinio gėrimo, nors dabar tik popietė.
Gyvename laikotarpiu, kai reikia kapstytis po kitų, anksčiau padarytas klaidas. Būti pasekmės planetos gyventoju žavinga tik tuo atveju, jei žavingas gali būti post apokaliptinis peizažas. Aplink mus svetimos, svetimų sukurtos istorijos ir filmai, apie geresnį gyvenimą ir tikrą meilę, kuri išgelbės pasaulį. Leiskite paklausti ar kada nors per pastaruosius penkiasdešimt tūkstančių žmonijos egzistavimo metų taip buvo iš tikro?
Truputį gaila, kad tai jau nebėra paaugliškas maištavimo amžius, niekas daugiau nebeklauso sunkiojo metalo ir nesirengia juodai, mums užtenka tiesiog išeiti į gatvę besišypsant ir tai atrodo kaip pats didžiausias protestas prieš šiandieną.
Kodėl kažkam taip patinka daktaras Hausas? Aš paskelbčiau jį visos šiandienos, kuri neaišku ar baigsis, ambasadoriumi. Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas.
Kartais dar pagalvoju, kad visi tie džiugūs ir optimizmo pilni žmonės, kurie suorganizuoja šauniausius pabaltijyje festivalius, tie, kurie dar mokosi universitetuose, bet jau stebina neregėtai kūrybišku mąstymu, kurie sugeba nuo nieko pradėti pelningą nuosavą verslą ir t.t. ir t.t., ko gero yra patys kvailiausi idiotai pasaulyje. Kaip jiems taip išeina apsimesti, kad viskas puiku?
Bet maždaug tada išlipu iš troleibuso, išmetu bilietėlį už 2Lt ir susitikęs draugą sakau:
-Žinai, man atrodo, kad supratau ką Taileris tikrai norėjo pasakyti, pasakydamas: „Self improvement is masturbation“.. Bet dabar einam alaus, visi draugai jau laukia... Turi pavaišint cigaretę?
---------------------------------
Tekstas parašytas daug anksčiau, publikavau kito tinklapio tinklarašatyje, bet sulaukiau komentaro, kad: "rašliava verta atsidurti prieš platesnė auditoriją". Taip ėmė ir atsidūrė.
14 birželio 2010
Kodėl aš noriu dirbti su žaidimais.
Mes dažnai modeliuojame atsakymus į klausimus, su kuriais dar net nebuvome susidūrę. Ne? Na, tada aš kiek kitoks.
Manęs dar niekas rimtai nėra paklausęs, kodėl aš noriu kurti kompiuterinius žaidimus. Todėl aš dar niekad ir neįsivėliau į tokią diskusiją. Būtent diskusiją, nes, kad pasakyčiau tai vienu sakiniu, reikėjo sumodeliuoti atsakymą į klausimą, kurio dar nieks neuždavė. Ir tai veikia.
Taigi, kodėl?..
Kažką panašaus parašyti norėjau jau seniau, bet pabandžius vieną ar du kartus išeidavo nerišlus minčių kratinys. Todėl tiesiog atidėdavau vėlesniam laikui, juk nėra skubos, suvokimas ateina anksčiau ar vėliau.
Tiksliai nepasakysiu kada, bet supratau, kad viskas ką veikiau "iki", labai puikiai susiriša į vieną visuma, kuri man padės veikti tai, kas bus po to "iki".
Pirma tai meninė kūryba, kuri, vienaip ar kitaip, jau pusę gyvenimo yra su manimi. Video žaidimai tai puikiausia terpė, reikalaujanti pasiutusiai daug kūrybinio mąstymo, pastabumo ir sugebėjimo mokytis, taip pat visokiausių interesų.
Kiek ragavau tradicinių stichijų meno, man ten visuomet kažko trūkdavo arba kažko būdavo per daug. Šiuo atveju, Digital Art, arba didžital art :] yra būtent tai, kas man patinka ir tinka labiausiai. Apribojimų čia nėra. Ne, aš rimtai, tikrai nėra. Tave riboja tik tavo vaizduotė ir techniniai išmanymo įgūdžiai, o pastaruosius įgyti gali visi norintys.
Kai kas nors paklausia ar galiu padaryti žaidimą, atsakau, kad ne. Gatavas žaidimas yra komandinio darbo rezultatas (na, neminint mažesnių, didesnių, prastesnių, žymesnių projektų). Būtent gerai sustyguotas komandinis darbas man yra pats geriausias stimulas kūrybai!
Idėjinis pamatas. Gera idėja, tiksliau, gerų idėjų gera visuma yra artima kūrybiniam pagrindui, bet žaidimuose ir šiaip gyvenime, šiuos dalykus yra įprasta atskirti. Juk idėjas gali generuoti ne vien kūrybininkai. Gal čia kaltas ir mano zodiako ženklas, avelė. Arba ugnies stichija, kuri gali griebtis geros idėjos ir jos vedina nuversti kalnus, išspręsti visas kylančias problemas arba tiesiog užbėgti joms už akių. Čia vėl reikalai glaudžiai siejasi su bendradarbiavimu. Mėgstu dirbti su tokiais pat entuziastais, kai darbas tiesiog tirpsta ir gimsta geri rezultatai, kuriais visi yra patenkinti.
Gal taip, gal ir kiek kitaip, bet viskas susilieja į specialybę, kurioje galiu pasireikšti visomis geriausiomis savo savybėmis. Oi, dar primiršau meilę žaidimams ir optimizmą, be jų taip pat ne iš vietos :]
Kompiuteriniai ir kitokie žaidimai, pasakos ir pačių susikurti fantastiški pasauliai, buvo su manimi nuo mažens, buvau, o veikiausiai ir likau, lakios vaizduotės vaikas, laiku ir vietoje įmirkytas į kūrybos katilą, išmokęs ir dirbęs komandoje, aktyviai dalyvavęs šen ir ten, dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad radau tai, ko ieškojau.
Taaai, kodėl noriu kurti kompiuterinius žaidimus? Nes tai geriausia, ką sugebu daryti!
Beje, parašyti mintis sužadino šis straipsnelis.
Manęs dar niekas rimtai nėra paklausęs, kodėl aš noriu kurti kompiuterinius žaidimus. Todėl aš dar niekad ir neįsivėliau į tokią diskusiją. Būtent diskusiją, nes, kad pasakyčiau tai vienu sakiniu, reikėjo sumodeliuoti atsakymą į klausimą, kurio dar nieks neuždavė. Ir tai veikia.
Taigi, kodėl?..
Kažką panašaus parašyti norėjau jau seniau, bet pabandžius vieną ar du kartus išeidavo nerišlus minčių kratinys. Todėl tiesiog atidėdavau vėlesniam laikui, juk nėra skubos, suvokimas ateina anksčiau ar vėliau.
Tiksliai nepasakysiu kada, bet supratau, kad viskas ką veikiau "iki", labai puikiai susiriša į vieną visuma, kuri man padės veikti tai, kas bus po to "iki".
Pirma tai meninė kūryba, kuri, vienaip ar kitaip, jau pusę gyvenimo yra su manimi. Video žaidimai tai puikiausia terpė, reikalaujanti pasiutusiai daug kūrybinio mąstymo, pastabumo ir sugebėjimo mokytis, taip pat visokiausių interesų.
Kiek ragavau tradicinių stichijų meno, man ten visuomet kažko trūkdavo arba kažko būdavo per daug. Šiuo atveju, Digital Art, arba didžital art :] yra būtent tai, kas man patinka ir tinka labiausiai. Apribojimų čia nėra. Ne, aš rimtai, tikrai nėra. Tave riboja tik tavo vaizduotė ir techniniai išmanymo įgūdžiai, o pastaruosius įgyti gali visi norintys.
Kai kas nors paklausia ar galiu padaryti žaidimą, atsakau, kad ne. Gatavas žaidimas yra komandinio darbo rezultatas (na, neminint mažesnių, didesnių, prastesnių, žymesnių projektų). Būtent gerai sustyguotas komandinis darbas man yra pats geriausias stimulas kūrybai!
Idėjinis pamatas. Gera idėja, tiksliau, gerų idėjų gera visuma yra artima kūrybiniam pagrindui, bet žaidimuose ir šiaip gyvenime, šiuos dalykus yra įprasta atskirti. Juk idėjas gali generuoti ne vien kūrybininkai. Gal čia kaltas ir mano zodiako ženklas, avelė. Arba ugnies stichija, kuri gali griebtis geros idėjos ir jos vedina nuversti kalnus, išspręsti visas kylančias problemas arba tiesiog užbėgti joms už akių. Čia vėl reikalai glaudžiai siejasi su bendradarbiavimu. Mėgstu dirbti su tokiais pat entuziastais, kai darbas tiesiog tirpsta ir gimsta geri rezultatai, kuriais visi yra patenkinti.
Gal taip, gal ir kiek kitaip, bet viskas susilieja į specialybę, kurioje galiu pasireikšti visomis geriausiomis savo savybėmis. Oi, dar primiršau meilę žaidimams ir optimizmą, be jų taip pat ne iš vietos :]
Kompiuteriniai ir kitokie žaidimai, pasakos ir pačių susikurti fantastiški pasauliai, buvo su manimi nuo mažens, buvau, o veikiausiai ir likau, lakios vaizduotės vaikas, laiku ir vietoje įmirkytas į kūrybos katilą, išmokęs ir dirbęs komandoje, aktyviai dalyvavęs šen ir ten, dabar galiu drąsiai tvirtinti, kad radau tai, ko ieškojau.
Taaai, kodėl noriu kurti kompiuterinius žaidimus? Nes tai geriausia, ką sugebu daryti!
Beje, parašyti mintis sužadino šis straipsnelis.
31 gegužės 2010
Laisvė nieko neveikti savaitgaliais
Prieš pusvalandį norėjau parašyti apie poilsį. Tiksliau apie savaitgalį, kurio metu pasiruoši ir toliau siekti tikslų, artėjančią savaitę. Bet pastebėjau, kad nukeliavau į nuobodulį varantį monologą apie pensijų fondus ir sveiką mitybą.
Gal todėl ir neišeina sumąstyti rišlaus teksto apie tai, kaip reikia nieko neveikti, nes, būtent, savaitgaliais mėgstu nieko neveikti. Rimtai, po visokių savo susikurtų planų, ką turiu išmokti, ką padaryti ir ką suprasti, man norisi apie nieką rimtą negalvoti, bent jau tas dvi dienas.
Štai šį šeštadienį, per gerą pusdienį nusikaliau, saulėkaitoje skusdamas žolę, nešiodamas kibirus su akmenimis ir dar versdamas medį. Tas nuovargis vėliau užgriuvo labai netikėtai ir pavalgęs ant ugnies fantastiškai iškepto kepsnio, nebenorėjau į pirtį, alaus ir biliardo. Bet vistiek tam ryžausi, nes žinojau, kad sekmadienio rytą pramiegosiu, kaip niekad gerai. Viskas taip ir buvo (gerai), jau vėlyva sekmadienio popietė, o aš sėkmingai nieko neveikiu. Tiesa, kaip jau įprasta, perskaičiau visą Lietuvos Rytą , laikraščiai labai sėkmingai gali padėti nieko neveikti.
Vėliau dar kilo mintis parašyti apie nieko neveikimo poilsį. Tas mintis iš dalies paskatino neseniai perskaitytas straipsnelis apie tai, kada žmogus pradeda jaustis suaugusiuoju. Būtent, kada pats save tokiu laiko, nes statusą gauna jau nuo 18 metų, bet į šią, diskutuotiną temą nesileisiu. Šiandien.
Pavargti nuo nuolatinės savo veiklos yra gerai, nes vėliau galima pavargti nuo nieko neveikimo, automatiškai pasiilgstant veiklos. Kartais reikia net versti save nesiimti kažko.
Štai dabar, kaip ir kiekvieną savaitgalio valandą, mielai braukyčiau pieštuku, ar stumdyčiau poligonus, mane tai tikrai veža, bet susilaikau, kaip sakoma, ugdau valią. Visai nieko dar būtų išsidrėbti kur ant saulės, bet pavėsyje ir stumdyti per daug nereikšmingas diskusijas apie tai, kas yra kas, kodėl yra kodėl ir kada bus kada.
Užtat nesuprantu savo tėvų. Jie palaikė mano iniciatyvą, kurį laiką skaitė laikraščius, gėrė kavą (aš tai savaitgaliais jos negeriu, vistiek nieko neveikiu), bet dabar čia vaikšto, vienas malkas skaldo, dažo spinteles, kita žolės iš patvorių pjausto, kapstosi darže.
Aišku, suprantu, kad jei visi būtų tokie, kaip aš, tai dabar rašyčiau blogą džiunglėse, o ne tvarkingoje sodyboje... Ir man patinka pakrutėti, bet mano pasaulyje šeštadienis skirtas krutinėjimams. Dvi dienos, viena šalia kitos, o tokios skirtingos.. Mokyklos laikais labai nemėgdavau sekmadienio, jis virsdavo didelėmis pirmadienio (o kas jį mėgsta?..) laukimo išvakarės, bet dabar tai tiesiog tingėjimo diena, skirta pavargti nuo poilsiavimo. Bet juk čia nieko stebuklingo, krikščionys tai sužinojo jau prieš du amžius.
Gal todėl ir neišeina sumąstyti rišlaus teksto apie tai, kaip reikia nieko neveikti, nes, būtent, savaitgaliais mėgstu nieko neveikti. Rimtai, po visokių savo susikurtų planų, ką turiu išmokti, ką padaryti ir ką suprasti, man norisi apie nieką rimtą negalvoti, bent jau tas dvi dienas.
Štai šį šeštadienį, per gerą pusdienį nusikaliau, saulėkaitoje skusdamas žolę, nešiodamas kibirus su akmenimis ir dar versdamas medį. Tas nuovargis vėliau užgriuvo labai netikėtai ir pavalgęs ant ugnies fantastiškai iškepto kepsnio, nebenorėjau į pirtį, alaus ir biliardo. Bet vistiek tam ryžausi, nes žinojau, kad sekmadienio rytą pramiegosiu, kaip niekad gerai. Viskas taip ir buvo (gerai), jau vėlyva sekmadienio popietė, o aš sėkmingai nieko neveikiu. Tiesa, kaip jau įprasta, perskaičiau visą Lietuvos Rytą , laikraščiai labai sėkmingai gali padėti nieko neveikti.
Vėliau dar kilo mintis parašyti apie nieko neveikimo poilsį. Tas mintis iš dalies paskatino neseniai perskaitytas straipsnelis apie tai, kada žmogus pradeda jaustis suaugusiuoju. Būtent, kada pats save tokiu laiko, nes statusą gauna jau nuo 18 metų, bet į šią, diskutuotiną temą nesileisiu. Šiandien.
Pavargti nuo nuolatinės savo veiklos yra gerai, nes vėliau galima pavargti nuo nieko neveikimo, automatiškai pasiilgstant veiklos. Kartais reikia net versti save nesiimti kažko.
Štai dabar, kaip ir kiekvieną savaitgalio valandą, mielai braukyčiau pieštuku, ar stumdyčiau poligonus, mane tai tikrai veža, bet susilaikau, kaip sakoma, ugdau valią. Visai nieko dar būtų išsidrėbti kur ant saulės, bet pavėsyje ir stumdyti per daug nereikšmingas diskusijas apie tai, kas yra kas, kodėl yra kodėl ir kada bus kada.
Užtat nesuprantu savo tėvų. Jie palaikė mano iniciatyvą, kurį laiką skaitė laikraščius, gėrė kavą (aš tai savaitgaliais jos negeriu, vistiek nieko neveikiu), bet dabar čia vaikšto, vienas malkas skaldo, dažo spinteles, kita žolės iš patvorių pjausto, kapstosi darže.
Aišku, suprantu, kad jei visi būtų tokie, kaip aš, tai dabar rašyčiau blogą džiunglėse, o ne tvarkingoje sodyboje... Ir man patinka pakrutėti, bet mano pasaulyje šeštadienis skirtas krutinėjimams. Dvi dienos, viena šalia kitos, o tokios skirtingos.. Mokyklos laikais labai nemėgdavau sekmadienio, jis virsdavo didelėmis pirmadienio (o kas jį mėgsta?..) laukimo išvakarės, bet dabar tai tiesiog tingėjimo diena, skirta pavargti nuo poilsiavimo. Bet juk čia nieko stebuklingo, krikščionys tai sužinojo jau prieš du amžius.
22 gegužės 2010
Kaip reikia tapti tuo, kuo tapti reikia. Dalis numeris du.
...Toliau mąstom pradėtos temos tema.
Kai buitis yra tvarkingame stovyje, reikia susirūpinti svarbiausiu dalyku - priemonėmis tikslui pasiekti. Norint būti tuo, kuo nori tau reikės daug laiko ir pastangų. Reikia, kad visa diena priklausytų tik tau vienam. Sunkiausia tai įgyvendinti ne dėl to, jog sėdėjimas namie, tau asmeniškai, nepatiktų, bet dėl to, jog tavo sėdėjimas namie nepatinka tavo draugams. Kaip jau išsiaiškinom, šeimai naudinga, ar bent jau yra sukurta to naudingumo iliuzija, jog tu iš namų išeini tik pavedžioti šunį, bet draugai visai priešingas reikalas. Jiems reikia tavęs ir reikia tavęs, būtent, ne namie. Bet čia nieko nepataisomo nėr. Dingti iš žmonių akiračio užtenka to, jog tavęs nėra skaipe ir neturėti Facebook paskyros. Tuomet reiks kelių savaičių, kurių metu neatrašinėjami emailai ir neatsiliepiami skambučiai.
Na gerai, žinau, kad taip negalima imti ir ignoruoti viso pasaulio, tai neetiška. Tuomet reikia visam pasauliui tiesiog meluoti! Trumpi ir kategoriški sakiniai, su daug "ne", "negaliu", "užimtas", "baisiai užimtas" ir: "ne, negaliu, nes esu baisiai užimtas", gan greit nustums tave pilkon užmirštin.
Jei jau esi laisvas nuo įsipareigojimų už namų ribų, tuomet visas tavo laikas priklauso tau!
Dabar labai lengva nusmukti tingėjimo ir nieko neveikimo prarajon. Aišku, yra žmonių, apie kuriuos kiti sako: "darboholikas", ir sukioja pirštą prie smilkinio. Tavo tikslas, būtent, yra tapti tokiu darboholiku. Išties, tai nežinau kaip tai padaryti, bet įtariu, kaip tai pasiekti. Tereikia turėti gyvenime tikslą, kuris būtų mielas, dėl kurio būtų verta gyventi, kuris maitintų tavo moralines pastangas bent jau penkiasdešimt metų į priekį. Ir aišku, reikia, kad tas tikslas skambėtų gerai, pvz., žaidimų kūrimas.
Yra toks puikus terminas, apibūdinti visam šitam, tai - nolife. Nesvarbu kiek, svarbu, kad kuo daugiau ir kad darbo valandų skaičius būtų dviženklis skaičius. Parą naudinga susidalinti į keturis gabalus:
Miegas - 10val.
Praktikavimasis - 5val
Didelė pertrauka - 4val
Praktikavimasis - 5val.
Grafikas turi būti griežtas tik praktikavimosi atžvilgiu. Noriu pasakyti, kad įgūdžių tobulinimui reikia skirti ne mažiau kaip dešimt valandų per parą (galima ir daugiau). O miego ir didelės pertraukos trukmės yra kintamos, jos priklauso nuo nuotaikos ir nuo to, kiek nori miegoti, arba kiek nori pertraukauti.
Geriausia tokiu grafiku sąžiningai gyventi penkias dienas per savaitę, o savaitgalį visai pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip kompjūtėris.
Patikėk manimi, po kelių savaičių tokio rimto, tu taip įprasi, kad jei teks keisti gyvenimo būdą (kuris iš pirmo žvilgsnio nežavi), baisiai susierzinsi. Viskas tampa natūralu ir puikiai veikia. Reikia stengtis per daug nenuklysti nuo tvarkaraščio ir nepersidirbti.
Sunkiausia, su kuo teks susidurti, tai metodų, kaip sistemingai tobulėti, paieškos. Nei galima, nei reikia, dešimt valandų vien modeliuoti 3Ds Max'u, arba ištisai paišyti. Konkrečios dienotvarkės, tiksliau darbotvarkės, susistatyti neišeis, nes sudėtinės dalys labai kintamos.
Čia jau pagal kiekvieno asmeninius poreikius, bet visiems rekomenduotina: konkretus darbas, konkrečiomis programomis, medžiagios ir resursų paieškos internete, pamokų ir tutorial'sų skaitymas, žiūrėjimas, profesionalių dailininkų kūrybos sekimas... Formos studijos, spalvotyra, popieriaus faktūros tyrinėjimas per mikroskopą, na, pasuk galvą, gi tu kūrėjas, gal ne toks reikšmingas, kaip didysis Dė, bet žemiška kūryba tai vistiek geras reikalas.
Šiaip dar reikia stengtis išspausti naudos iš visos veiklos, kuria užsiėmi, net jei ta veikla yra poilsis. Ilsėkis skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą (ooo taip, tik to ir norisi dešimt valandų praspiginus į monitorių), rašydamas blogą, stebėdamas paukščius, eidamas į lauką.. Vienaip ar kitaip, iš visko, kas nėra tiesiogiai nukreipta į darbą, galima pasimokyti ko tai naudingo.
Labai naudingas dalykas yra turėti savo darbų galeriją (internetinę), ar rašyti atitinkamą blogą. Ne vien dėl savo ego masturbacijos, bet taip galima sulaukti kritikos iš pašalies, bei gi sekti savo progresą. Ir vis šiokia tokia veikla, kuria galima užsiiminėti didžiosios pertraukos metu, neskaitant snobiško arbatos siurbčiojimo, skaitant nepretenzingą literatūrą.
Manau, kad dar ne viskas...
* * * Priemonės * * *
Kai buitis yra tvarkingame stovyje, reikia susirūpinti svarbiausiu dalyku - priemonėmis tikslui pasiekti. Norint būti tuo, kuo nori tau reikės daug laiko ir pastangų. Reikia, kad visa diena priklausytų tik tau vienam. Sunkiausia tai įgyvendinti ne dėl to, jog sėdėjimas namie, tau asmeniškai, nepatiktų, bet dėl to, jog tavo sėdėjimas namie nepatinka tavo draugams. Kaip jau išsiaiškinom, šeimai naudinga, ar bent jau yra sukurta to naudingumo iliuzija, jog tu iš namų išeini tik pavedžioti šunį, bet draugai visai priešingas reikalas. Jiems reikia tavęs ir reikia tavęs, būtent, ne namie. Bet čia nieko nepataisomo nėr. Dingti iš žmonių akiračio užtenka to, jog tavęs nėra skaipe ir neturėti Facebook paskyros. Tuomet reiks kelių savaičių, kurių metu neatrašinėjami emailai ir neatsiliepiami skambučiai.
Na gerai, žinau, kad taip negalima imti ir ignoruoti viso pasaulio, tai neetiška. Tuomet reikia visam pasauliui tiesiog meluoti! Trumpi ir kategoriški sakiniai, su daug "ne", "negaliu", "užimtas", "baisiai užimtas" ir: "ne, negaliu, nes esu baisiai užimtas", gan greit nustums tave pilkon užmirštin.
Jei jau esi laisvas nuo įsipareigojimų už namų ribų, tuomet visas tavo laikas priklauso tau!
Dabar labai lengva nusmukti tingėjimo ir nieko neveikimo prarajon. Aišku, yra žmonių, apie kuriuos kiti sako: "darboholikas", ir sukioja pirštą prie smilkinio. Tavo tikslas, būtent, yra tapti tokiu darboholiku. Išties, tai nežinau kaip tai padaryti, bet įtariu, kaip tai pasiekti. Tereikia turėti gyvenime tikslą, kuris būtų mielas, dėl kurio būtų verta gyventi, kuris maitintų tavo moralines pastangas bent jau penkiasdešimt metų į priekį. Ir aišku, reikia, kad tas tikslas skambėtų gerai, pvz., žaidimų kūrimas.
* * * Tvarkaraštis * * *
Miegas - 10val.
Praktikavimasis - 5val
Didelė pertrauka - 4val
Praktikavimasis - 5val.
Grafikas turi būti griežtas tik praktikavimosi atžvilgiu. Noriu pasakyti, kad įgūdžių tobulinimui reikia skirti ne mažiau kaip dešimt valandų per parą (galima ir daugiau). O miego ir didelės pertraukos trukmės yra kintamos, jos priklauso nuo nuotaikos ir nuo to, kiek nori miegoti, arba kiek nori pertraukauti.
Geriausia tokiu grafiku sąžiningai gyventi penkias dienas per savaitę, o savaitgalį visai pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip kompjūtėris.
Patikėk manimi, po kelių savaičių tokio rimto, tu taip įprasi, kad jei teks keisti gyvenimo būdą (kuris iš pirmo žvilgsnio nežavi), baisiai susierzinsi. Viskas tampa natūralu ir puikiai veikia. Reikia stengtis per daug nenuklysti nuo tvarkaraščio ir nepersidirbti.
* * * Veikla * * *
Sunkiausia, su kuo teks susidurti, tai metodų, kaip sistemingai tobulėti, paieškos. Nei galima, nei reikia, dešimt valandų vien modeliuoti 3Ds Max'u, arba ištisai paišyti. Konkrečios dienotvarkės, tiksliau darbotvarkės, susistatyti neišeis, nes sudėtinės dalys labai kintamos.
Čia jau pagal kiekvieno asmeninius poreikius, bet visiems rekomenduotina: konkretus darbas, konkrečiomis programomis, medžiagios ir resursų paieškos internete, pamokų ir tutorial'sų skaitymas, žiūrėjimas, profesionalių dailininkų kūrybos sekimas... Formos studijos, spalvotyra, popieriaus faktūros tyrinėjimas per mikroskopą, na, pasuk galvą, gi tu kūrėjas, gal ne toks reikšmingas, kaip didysis Dė, bet žemiška kūryba tai vistiek geras reikalas.
Šiaip dar reikia stengtis išspausti naudos iš visos veiklos, kuria užsiėmi, net jei ta veikla yra poilsis. Ilsėkis skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą (ooo taip, tik to ir norisi dešimt valandų praspiginus į monitorių), rašydamas blogą, stebėdamas paukščius, eidamas į lauką.. Vienaip ar kitaip, iš visko, kas nėra tiesiogiai nukreipta į darbą, galima pasimokyti ko tai naudingo.
Labai naudingas dalykas yra turėti savo darbų galeriją (internetinę), ar rašyti atitinkamą blogą. Ne vien dėl savo ego masturbacijos, bet taip galima sulaukti kritikos iš pašalies, bei gi sekti savo progresą. Ir vis šiokia tokia veikla, kuria galima užsiiminėti didžiosios pertraukos metu, neskaitant snobiško arbatos siurbčiojimo, skaitant nepretenzingą literatūrą.
Manau, kad dar ne viskas...
14 gegužės 2010
Kaip reikia tapti tuo, kuo tapti reikia
Kartais, retokai, bet kartais, žmonės patenka į tokią situaciją (visai, kaip maniškė).
Tokiu atveju reikia imtis tam tikrų priemonių, kad susitvarkytum savo buitį ir gyventi būtų miela. Kad viskas būtų aišku, nuo pradžių, reikia dar kartą paminėti tuos skausmingus ir, kai kuriems, gėdingai skambančius faktus, kad tu neturi darbo ir nesi baigęs mokslų. Šiuo metu, tai tikrai du dalykai, kuriais Lietuvoje sunkiai pasigirsi aplinkiniams... Bet, vis tik galima, ne tik, kad galima pasigirti, bet galima iš vis to ištraukti pasiutusią naudą, tereikia.. Na, greičiausiai, kad galvos ant pečių ir pasistengti.
Biedni, bet iki skausmo teisingi, tokius, deja, tik bažnyčioje myli, bet tai dar nereiškia, kad tau liko tik vienuolynas ar kokia kita "Jėzaus mylėtojų šutvė". Toli gražu. Kol žmonės mokosi mokykloje, o paskiau ir aukštesnėje mokslo įstaigoje, jiems įprasta gyventi pas tėvus ir naudotis viskuo, ką jie duoda, ar net išspausti dar daugiau, juk ko nepadarys jie iš meilės. Gaila, kad meilės nenusipirksi, bet vistiek reikia stebėti ar nėra pildomi skolos rašteliai.
Kai situacija keičiasi, kuomet gauni diplomą (arba ne), įprasta išeiti iš namų, susiporuoti su kuo nors ir iki gyvenimo galo atsidėti darbui, o apvaizdos dėka dar ir pakilti karjeros laiptais, pvz. iš traktoristo į vyr. traktoristą. Taip, visa tai puikios vertybės ir aš nieko prieš neturiu, bet kai kuriems tai tiesiog, na, nelimpa.
Štai kartais imi ir spjauni ant visos aukštojo mokslo sistemos, Ne, ne ant aukštojo ir ne ant (neduok dieve), mokslo, bet spjauni ant sistemos, pagal kurios logiką moki pinigus kažkam, kad vėliau kiti mokėtų pinigus tau. Arba, paprasčiau sakant, perki žinias iš aukštojo mokslo įstaigos. Tokia yra supaprastinta logika ir ne mažiau logiškas teiginys yra tai, jog kiekviena logika yra kažkam naudinga.
Jų būna įvairiausių ir, kas man labiausiai patinka, iš pradžių jie visi (tikslai), nemokami. Būti Obama, auginti ananasinius obuolius, išrasti bevielę elektrą - nesvarbu kas, svarbiausia, kad tikslas.
Tavo tikslas yra kompiuterinių žaidimų kūrėjo amatas, svarbiausia, kad skambėtų šauniai ir garantuotų geras pajamas iki gyvenimo galo.
Taigi, kadangi tu jau spjovei ant sistemos, gal dar nepasididžiavai kartą, kitą ir įspirti jai, reikia pradėti žiūrėti kaip čia bus su paprastais fiziologiniais poreikiais. Šiuo atveju (kadangi daugiausiai laiko reiks praleisti namie,) apie tai vėliau)), geriausiai tinka tėvai.
Gan greit galima įprasti sakyti, kad "gyvenu su tėvais" lyg tai būtų įprasčiausias dalykas pasaulyje, o klausimus kodėl nieko nesimokai ir ką darai su savo gyvenimu, greitai nustelbia pasakymas, kad būsi kompiuterinių žaidimų kūrėjas (juk sakiau, kad skamba šauniai !).
Čia, namie, turi lovą ir kompiuterį, iš iš esmės, tau daugiau nieko nereikia, būtent taip reikia visiems tvirtinti, nes juk tai tikrai ne daug, o nereiklūs žmonės kelia pagarbą, čia beveik kaip vienuolis.
Žinoma, tiesa visai kitokia, kol gyveni pas tėvus tu naudojiesi čia tik elektra, vandeniu, dujomis, maistu, automobiliu, dėmesiu, tualetiniu popieriumi ir.. Na, kosmetikos aš tai nenaudoju, bet šampūną tai tikrai!
Visa tai yra buitis. Ir yra keli metodai, kaip tuo reikia naudotis teisingai.
Pirmiausia reikia parodyti, kad esi ne tik brangiai išlaikomas augalas, bet esi ir naudingas. Gera pradžia yra sulaukti kol prisikaupia kalnas indų (nes indaplovė vis dar sugedus), tuomet, kai būni tikras, kad jau visi tai matė imi ir juos išplauni. Kiekviena proga reikia išvesti šuniuką į lauką, paskiau tai būtinai pridurti šeimynai, po to, kai papasakosi, kad išplovei kalną indų.
Į šaldytuvą reikia stengtis lysti tyliai ir kai nieks nemato, juk valgai maistą, kuris tau, kaip ir nepriklauso. Atsiduoti vandens procedūroms taip pat palanku, kai nieko nėra namie. Bet siurbti kambarius reikia kai yra visi ir kuo garsiau. Susilyginus su etatine namų šeimininke, tampi visai mielas ir nepiktybinis naminukas. Ar naminukas yra pageidaujamas galima spręsti iš karts nuo karto nuskambančių juokelių, tema "kada paliksi namus?" ir "ar amžinai čia gyvensi?". Jei juokeliai ironiški, nieko baisaus, jei sarkastiški, tuomet kažką darai blogai, gal siurbti ir indus plaukti reikia prieš visiems sugulant miegoti.
Šiaip yra viena pagrindinė taisyklė. Galima naudotis viskuo, kad yra namuose (įskaitant ir automobilį lauke, juk rakteliais pradedi naudotis dar viduje), bet, šiukštu, negalima imti pinigų savo veiklai už namų ribų. Čia pravers vienas kitas darbelis, pavyzdžiui nušienauti kaimynės pievą ar pamelžti karves. Pinigų tikrai nereikia daug, nes viskuo esi aprūpintas namie, o keliauti į miestą ar šiaip, baliavoti tau beveik neteks, bet apie tai vėliau.
Kadangi jau turime buitį, sekantis ir, bemaž, svarbiausias dalykas yra priemonės. Bet apie priemones, kaip pasiekti tikslą, skaitykite kitame "Mano nūdienos" numeryje, ne už kalnų.
* * * Logika * * *
Biedni, bet iki skausmo teisingi, tokius, deja, tik bažnyčioje myli, bet tai dar nereiškia, kad tau liko tik vienuolynas ar kokia kita "Jėzaus mylėtojų šutvė". Toli gražu. Kol žmonės mokosi mokykloje, o paskiau ir aukštesnėje mokslo įstaigoje, jiems įprasta gyventi pas tėvus ir naudotis viskuo, ką jie duoda, ar net išspausti dar daugiau, juk ko nepadarys jie iš meilės. Gaila, kad meilės nenusipirksi, bet vistiek reikia stebėti ar nėra pildomi skolos rašteliai.
Kai situacija keičiasi, kuomet gauni diplomą (arba ne), įprasta išeiti iš namų, susiporuoti su kuo nors ir iki gyvenimo galo atsidėti darbui, o apvaizdos dėka dar ir pakilti karjeros laiptais, pvz. iš traktoristo į vyr. traktoristą. Taip, visa tai puikios vertybės ir aš nieko prieš neturiu, bet kai kuriems tai tiesiog, na, nelimpa.
Štai kartais imi ir spjauni ant visos aukštojo mokslo sistemos, Ne, ne ant aukštojo ir ne ant (neduok dieve), mokslo, bet spjauni ant sistemos, pagal kurios logiką moki pinigus kažkam, kad vėliau kiti mokėtų pinigus tau. Arba, paprasčiau sakant, perki žinias iš aukštojo mokslo įstaigos. Tokia yra supaprastinta logika ir ne mažiau logiškas teiginys yra tai, jog kiekviena logika yra kažkam naudinga.
* * * Tikslas * * *
Jų būna įvairiausių ir, kas man labiausiai patinka, iš pradžių jie visi (tikslai), nemokami. Būti Obama, auginti ananasinius obuolius, išrasti bevielę elektrą - nesvarbu kas, svarbiausia, kad tikslas.
Tavo tikslas yra kompiuterinių žaidimų kūrėjo amatas, svarbiausia, kad skambėtų šauniai ir garantuotų geras pajamas iki gyvenimo galo.
* * * Buitis * * *
Taigi, kadangi tu jau spjovei ant sistemos, gal dar nepasididžiavai kartą, kitą ir įspirti jai, reikia pradėti žiūrėti kaip čia bus su paprastais fiziologiniais poreikiais. Šiuo atveju (kadangi daugiausiai laiko reiks praleisti namie,) apie tai vėliau)), geriausiai tinka tėvai.
Gan greit galima įprasti sakyti, kad "gyvenu su tėvais" lyg tai būtų įprasčiausias dalykas pasaulyje, o klausimus kodėl nieko nesimokai ir ką darai su savo gyvenimu, greitai nustelbia pasakymas, kad būsi kompiuterinių žaidimų kūrėjas (juk sakiau, kad skamba šauniai !).
Čia, namie, turi lovą ir kompiuterį, iš iš esmės, tau daugiau nieko nereikia, būtent taip reikia visiems tvirtinti, nes juk tai tikrai ne daug, o nereiklūs žmonės kelia pagarbą, čia beveik kaip vienuolis.
Žinoma, tiesa visai kitokia, kol gyveni pas tėvus tu naudojiesi čia tik elektra, vandeniu, dujomis, maistu, automobiliu, dėmesiu, tualetiniu popieriumi ir.. Na, kosmetikos aš tai nenaudoju, bet šampūną tai tikrai!
Visa tai yra buitis. Ir yra keli metodai, kaip tuo reikia naudotis teisingai.
Pirmiausia reikia parodyti, kad esi ne tik brangiai išlaikomas augalas, bet esi ir naudingas. Gera pradžia yra sulaukti kol prisikaupia kalnas indų (nes indaplovė vis dar sugedus), tuomet, kai būni tikras, kad jau visi tai matė imi ir juos išplauni. Kiekviena proga reikia išvesti šuniuką į lauką, paskiau tai būtinai pridurti šeimynai, po to, kai papasakosi, kad išplovei kalną indų.
Į šaldytuvą reikia stengtis lysti tyliai ir kai nieks nemato, juk valgai maistą, kuris tau, kaip ir nepriklauso. Atsiduoti vandens procedūroms taip pat palanku, kai nieko nėra namie. Bet siurbti kambarius reikia kai yra visi ir kuo garsiau. Susilyginus su etatine namų šeimininke, tampi visai mielas ir nepiktybinis naminukas. Ar naminukas yra pageidaujamas galima spręsti iš karts nuo karto nuskambančių juokelių, tema "kada paliksi namus?" ir "ar amžinai čia gyvensi?". Jei juokeliai ironiški, nieko baisaus, jei sarkastiški, tuomet kažką darai blogai, gal siurbti ir indus plaukti reikia prieš visiems sugulant miegoti.
Šiaip yra viena pagrindinė taisyklė. Galima naudotis viskuo, kad yra namuose (įskaitant ir automobilį lauke, juk rakteliais pradedi naudotis dar viduje), bet, šiukštu, negalima imti pinigų savo veiklai už namų ribų. Čia pravers vienas kitas darbelis, pavyzdžiui nušienauti kaimynės pievą ar pamelžti karves. Pinigų tikrai nereikia daug, nes viskuo esi aprūpintas namie, o keliauti į miestą ar šiaip, baliavoti tau beveik neteks, bet apie tai vėliau.
* * *
Kadangi jau turime buitį, sekantis ir, bemaž, svarbiausias dalykas yra priemonės. Bet apie priemones, kaip pasiekti tikslą, skaitykite kitame "Mano nūdienos" numeryje, ne už kalnų.
05 gegužės 2010
Nuotaikos
Pastaruoju metu gyvenu dvejomis nuotaikomis.
Pirmoji yra "aš geriausias ir viską galiu" nuotaika. Pasireiškia ji tuo, kad tiesiog jautiesi geriausias ir, kad viską gali. Ką čia dar ir priaiškinsi. Na gerai, tokia nuotaika kiek pavojinga, nes niekad nebūni geriausias ir niekad visko negali, tad čia jau pagrąžinau. Bet vistiek, mėgstu, kai venomis pulsuoja pasitikėjimas savimi, tokios dienos paprastai būna labai produktyvios, o produktyvumas man, šiuo metu, yra didžiausias gerumas, mat visaip kaip mokausi, ruošiu portfolio ir t.t.
Antra nuotaika vadinasi "Eina visi ir viskas velniop". Tai tokios valandos arba dienos, kai laikas tikrai nueina velniop. Tiesiog nekyla rankos nuveikti ką naudingo. Tokiomis dienomis daug vaikštau iš kampo į kampą, daug valgau ir žiūriu filmus ar skaitau. Pastaruosius užsiėmimus skelbiu už gerą ir naudingą veiklą, nes žiūrėdamas ar skaitydamas, juk, plečiu akiratį, ar ne?
Draugai čia išmąstė, kad sėdėjimas namie man kenkia.. O aš sakau, kad visai ne, juk du kart per parą išvedu šunelioką laukan, taigi gaunu ir gryno oro. Kažkada net buvau išėjęs, šiaip, pasivaikščioti...
Bet reikalas tas, kad viskas, kas aplink, jau nusibodo. Pavargau gyventi namuose, kuriuose gyvena dar trys žmonės ir trys gyvūnai, noriu, ką čia noriu, jau laikas, turėti savo mažą kampą ir tvarkytis, kaip man atrodo tinkama. Jei ateityje daug laikysis "aš geriausias ir viską galiu" gyvenimo ritmas, tai viskas susitvarkys. Juk visada susitvarko.
Pabaigai vieno iš mano favoritų iliustracija. Kad geriausiai suprastum kas ir kodėl ten vyksta, reik žinoti kontekstą, bet ir ši pavienė ištrauka iš puikaus Ashley Wood komikso Hellspawn man labai patinka.
Pirmoji yra "aš geriausias ir viską galiu" nuotaika. Pasireiškia ji tuo, kad tiesiog jautiesi geriausias ir, kad viską gali. Ką čia dar ir priaiškinsi. Na gerai, tokia nuotaika kiek pavojinga, nes niekad nebūni geriausias ir niekad visko negali, tad čia jau pagrąžinau. Bet vistiek, mėgstu, kai venomis pulsuoja pasitikėjimas savimi, tokios dienos paprastai būna labai produktyvios, o produktyvumas man, šiuo metu, yra didžiausias gerumas, mat visaip kaip mokausi, ruošiu portfolio ir t.t.
Antra nuotaika vadinasi "Eina visi ir viskas velniop". Tai tokios valandos arba dienos, kai laikas tikrai nueina velniop. Tiesiog nekyla rankos nuveikti ką naudingo. Tokiomis dienomis daug vaikštau iš kampo į kampą, daug valgau ir žiūriu filmus ar skaitau. Pastaruosius užsiėmimus skelbiu už gerą ir naudingą veiklą, nes žiūrėdamas ar skaitydamas, juk, plečiu akiratį, ar ne?
Draugai čia išmąstė, kad sėdėjimas namie man kenkia.. O aš sakau, kad visai ne, juk du kart per parą išvedu šunelioką laukan, taigi gaunu ir gryno oro. Kažkada net buvau išėjęs, šiaip, pasivaikščioti...
Bet reikalas tas, kad viskas, kas aplink, jau nusibodo. Pavargau gyventi namuose, kuriuose gyvena dar trys žmonės ir trys gyvūnai, noriu, ką čia noriu, jau laikas, turėti savo mažą kampą ir tvarkytis, kaip man atrodo tinkama. Jei ateityje daug laikysis "aš geriausias ir viską galiu" gyvenimo ritmas, tai viskas susitvarkys. Juk visada susitvarko.
Pabaigai vieno iš mano favoritų iliustracija. Kad geriausiai suprastum kas ir kodėl ten vyksta, reik žinoti kontekstą, bet ir ši pavienė ištrauka iš puikaus Ashley Wood komikso Hellspawn man labai patinka.
09 balandžio 2010
Laikas, arba filosofinio atspindžio pavadinimas dažnai neatitinka turinio.
Ir atrodo, kad nieko nėr geriau, nei suprasti, kad pats esi savo laiko šeimininkas. Ir pasirodo, kad ne visiems galioja vieningos nuostatos. Yra, kad kai kam, būna produktyviai palankiau, kad jų laiko šeimininkas, dalį dienos būtų kas nors kitas.
Ne, nu, jau nusibodo, kad namai man turi turėti aukštojo mokslo įtaigos statusą. Iš dalies tai smagu, gali kavos bet kada gaut, bet kokios, už jokią kainą, bet iš dalies jau ir užkniso.
Čia visokių ritualų esu prisigalvojęs, kaip susižadinti darbines čakras. Tai reikia atsikėlus paskaityti knygą, išvesti šunį, pasidaryti pusryčius, tada inkalti kavos prie kompiuterio, tikrinant emailus ir skaitant blogus, tada apsitvarkyti aplink save, na, pasidėti popierius į vietą, pieštuką į pieštukinę ir t.t. Kadangi nuo atsikėlimo iki to, kol pasidomiu viskuo, kuo reikia (arba ne), pasidomėti, ir kavos puodelio būna praėję jau valanda ar daugiau, tuomet nueinu išsiplaut puoduko ir pasidaryt arbatos. O po to.. O po to būna tiesiog po to.
Vienas puodelis po kito.
Neseniai pagaliau užsisakiau Wacom'ą,
kurio dabar, kaip paaiškėjo, lauksiu mėnesį, kaip nieko. Maža to vyrukas, iš kurio pirkau (jis gyvena Kanadoje), parašė, kad vietoje planuotų 44$ siutimo mokesčio paliko 66$ pašte. Tai ką man dabar daryt? Jau prieš dieną sumokėjau visą sumą, kokia buvo sutarta, o buvo nurodyta kaina, plius siuntimo išlaidos. Tai dabar, išeina, kad tuos 22$ jis paliko iš savo kišenės papildomai. Nežinau ką tokiu atveju reikia daryti pagal Ebay moralines nuostatas.. Tiesa sakant, man visai tas pat.
Doh, taip tingėjau ką nors rašyti, kad nutariau (kalbant apie originalumą) sudėti visko į koliažą ir tiesiog nudrėbti.
Ne, nu, jau nusibodo, kad namai man turi turėti aukštojo mokslo įtaigos statusą. Iš dalies tai smagu, gali kavos bet kada gaut, bet kokios, už jokią kainą, bet iš dalies jau ir užkniso.
Čia visokių ritualų esu prisigalvojęs, kaip susižadinti darbines čakras. Tai reikia atsikėlus paskaityti knygą, išvesti šunį, pasidaryti pusryčius, tada inkalti kavos prie kompiuterio, tikrinant emailus ir skaitant blogus, tada apsitvarkyti aplink save, na, pasidėti popierius į vietą, pieštuką į pieštukinę ir t.t. Kadangi nuo atsikėlimo iki to, kol pasidomiu viskuo, kuo reikia (arba ne), pasidomėti, ir kavos puodelio būna praėję jau valanda ar daugiau, tuomet nueinu išsiplaut puoduko ir pasidaryt arbatos. O po to.. O po to būna tiesiog po to.
Vienas puodelis po kito.
kurio dabar, kaip paaiškėjo, lauksiu mėnesį, kaip nieko. Maža to vyrukas, iš kurio pirkau (jis gyvena Kanadoje), parašė, kad vietoje planuotų 44$ siutimo mokesčio paliko 66$ pašte. Tai ką man dabar daryt? Jau prieš dieną sumokėjau visą sumą, kokia buvo sutarta, o buvo nurodyta kaina, plius siuntimo išlaidos. Tai dabar, išeina, kad tuos 22$ jis paliko iš savo kišenės papildomai. Nežinau ką tokiu atveju reikia daryti pagal Ebay moralines nuostatas.. Tiesa sakant, man visai tas pat.
Doh, taip tingėjau ką nors rašyti, kad nutariau (kalbant apie originalumą) sudėti visko į koliažą ir tiesiog nudrėbti.
Nea, pasirodo, kad tiesiog negalėjau sustoti, kai pradėjau galvoti ir palikti kažką čia, tiesiog nudrėbtą neleido sąžinė.
Pamąsčiau, kad norčiau sudalyvauti kokiame nors socialiniame tyrime, kurio finale paaiškėtų, kad darau ką nors labai kitaip, nei visi kiti visuomenės nariai.
Pavyzdžiui dalyvaučiau tyrime "Kokią vietą dienos ritualuose jums užima dantų valymasis ir ką galvojate tai darydamas?". Tuomet galėčiau atsakyti, kad užima vidutinės reikšmės vietą, dantis valausi apie dvi minutes ir visuomet nukrypstu į apmąstymus apie socialinę individo padėtį už ir prieš moralės normos ribas. Na, dar kyla pasvarstymai apie Černobyli ir tai, kad Baltarusijoje, visai šalia Lietuvos vėl stato šiltnamiuką grybui.
Jei užsimanysite paporinti apie ką Jūs galvojate valydamiesi dantis, nesidrovėkite, šitaip tikrai surengsim mikro tyrimą.
Jei dar apie dantis, tai šiandien, 2pm išvedęs laukan šunį, įsijungiau telefoną ir gavau SMS iš draugo, cituoju: "Čia žavios dantistės, studentės nr. ********. Užrašė tave penktadieniui, 12:15..."
Pirmiausia supratau, kad penktadienis yra šiandien, kad jau gerokai po laiko ir kad neturiu sąskaitoj nė lito. Tai čia išėjo, kad pavedžiau žavią odontologę, studentę, to net nežinodamas.
Pamoka galėtų būti tokia, kad nedarykite gero žmonėms, kurie nėra socialiai aktyvūs. Niekad, bet su smulkiomis išimtimis...
25 kovo 2010
Įdomus gyvenimas
Dabar esu labai įdomioje padėtyje. Gražu, kad bent galima tvarkingai sudiktuoti, nes viskas aišku, kaip ant delno.
Man 22 metai (už dviejų dienų).
Esu baigęs mokyklą.
Metęs du universitetus - Kauno dailės fakultetą ir Limkokwing universitetą, Malaizijoje.
Nutraukęs planus mokytis Norwich universitete, Anglijoje.
Esu bedarbis, gyvenantis pas tėvus.
Aiškiai žinau, ką noriu veikti gyvenime: dirbti žaidimų kūrimo studijoje, kilti karjeros laiptais.
Šiuo metu rengiu portfolio ir ketinu kibti į atlapus žaidimų kūrimo studijoms Lietuvoje (taip, tokių tikrai yra).
Kaip ir sakiau, viskas aišku ir paprasta. Į armiją neima, šauktinių nerenka jau kuris laikas, na, dar dalyvavau keliuose teismuose, mano dėka trejiems metams pasodintas vienas žulikas, bet jis jau vaikšto laisvėje, nes tai nutiko senokai, reiškias turi net ir mirtinų priešų.
Kol kas savo gyvenimą apibūdinčiau kaip ne labai įdomų. Daug sėdžiu namie, kartais iškišu nosį į miestą, pasisėdėti kokioje užeigoje arba papaišyti dailės fakultete. Aišku, stengiuosi laiko nešvaistyti, gaila, kad ne visada išeina. Namuose darau visokiausius tai reikalus, kaip, antai 3D animacijas, žodžiu, stumiuosi aukštyn, bet priekaištauju sau, kad nepakankamai spėriai. Šiaip tai priekaištauju sau dažnai, beveik visose veiklose, nes tikiu, kad toks procesas padeda tobulėti. Juk visada galima geriau, daugiau, kokybiškiau, ilgiau.. Na taip, dar esu nepataisomas optimistas :]
Esu vienišas viengungis ir buvau toks per ilgai. O gal ir ne, nes vienas iš mano gyvenimo dėsnių skelbia, kad nereikia dėl nieko gailėtis. Vienaip ar kitaip, pavargau nuo vienišiaus vaidmens, gyvenimo spektakliui reikia dviejų. Tikiu, kad santykiai turi būti pagrįsti kompromisu ir abipusiu atvirumu. Iš to peršasi išvada, kad nėra to vienintelio žmogaus, tau skirto dangaus, tiesiog reikia gyventi protingai ir viskas klostytis gerai (arba turėtų).
Netikiu likimu, netikiu, kad kažkas yra nulemta ir turi atsitikti. Žinau, kad viskas yra pasekmė, o išsiaiškindami priežastis mes galime daryti išvadas ir gyventi daug geriau. Neskaitau populiariosios psichologijos, nors dažnai šneku tais pačiais terminais ir apie tuos pačius dalykus, nes tai esu patikrinęs pats, nes taip gyvenu.
Hmm, visada ieškau kažko naujo, kas gali nustebinti mane ir kitus, todėl, kaip asmeninį šūkį skelbiu, kad: "Kasdien išmokstu kažką naujo", ir išties, tai veikia.
Turiu visokiausių interesų ir mane dominančių sferų. Štai, kad ir žaidimų dizainas, prisipažinkime, nėra tokia jau kasdieniška specialybė ir amatas. Kūrybinis darbas mano sfera jau.. Vienuolika metų, per kuriuos išmokau pasaulį priimti savaip. Skelbiuosi, kad esu senamadiškas, daugumoje sferų. Šventai tikiu, kad seni automobiliai yra jėga, pats turiu Žigulį, mėlyną kaip dangus universalą. Kartais kritikuoju kai kurias naujas tendencijas ir technologijas, bet viskuo bent šiek tiek domiuosi, kad galėčiau turėti pagrįstą nuomonę. Nešioju skrybėlę..
Keista, nors visada stengiausi būti kitoks, arba tai tiesiog išeidavo natūraliai, bet dabar noriu būti toks, kaip ir visi. Na, tie norai labiau tokie bendriniai, kaip noras turėti darbą, turėti automobilį kasdienėms reikmėms, nusipirkti patikusius batus, ilgai negalvojus apie kainą ir t.t. Tie bendriniai mano norai virsta siekiais, o siekius tereikia įgyvendinti. Iš esmės gyvenimas man atrodo paprastas dalykas, mėgstu gilintis ir ieškoti priežasčių, o smagiausia tai daryti geroje kompanijoje, diskutuojant apie viską, apie gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad žinau ko noriu ir kaip reikia tai gauti, tereikia laiko ir pastangų.
Nežinau kodėl čia užplūdo toks pasidalink savimi viešai noras, bet kartais visai nieko.
Man 22 metai (už dviejų dienų).
Esu baigęs mokyklą.
Metęs du universitetus - Kauno dailės fakultetą ir Limkokwing universitetą, Malaizijoje.
Nutraukęs planus mokytis Norwich universitete, Anglijoje.
Esu bedarbis, gyvenantis pas tėvus.
Aiškiai žinau, ką noriu veikti gyvenime: dirbti žaidimų kūrimo studijoje, kilti karjeros laiptais.
Šiuo metu rengiu portfolio ir ketinu kibti į atlapus žaidimų kūrimo studijoms Lietuvoje (taip, tokių tikrai yra).
Kaip ir sakiau, viskas aišku ir paprasta. Į armiją neima, šauktinių nerenka jau kuris laikas, na, dar dalyvavau keliuose teismuose, mano dėka trejiems metams pasodintas vienas žulikas, bet jis jau vaikšto laisvėje, nes tai nutiko senokai, reiškias turi net ir mirtinų priešų.
Kol kas savo gyvenimą apibūdinčiau kaip ne labai įdomų. Daug sėdžiu namie, kartais iškišu nosį į miestą, pasisėdėti kokioje užeigoje arba papaišyti dailės fakultete. Aišku, stengiuosi laiko nešvaistyti, gaila, kad ne visada išeina. Namuose darau visokiausius tai reikalus, kaip, antai 3D animacijas, žodžiu, stumiuosi aukštyn, bet priekaištauju sau, kad nepakankamai spėriai. Šiaip tai priekaištauju sau dažnai, beveik visose veiklose, nes tikiu, kad toks procesas padeda tobulėti. Juk visada galima geriau, daugiau, kokybiškiau, ilgiau.. Na taip, dar esu nepataisomas optimistas :]
Esu vienišas viengungis ir buvau toks per ilgai. O gal ir ne, nes vienas iš mano gyvenimo dėsnių skelbia, kad nereikia dėl nieko gailėtis. Vienaip ar kitaip, pavargau nuo vienišiaus vaidmens, gyvenimo spektakliui reikia dviejų. Tikiu, kad santykiai turi būti pagrįsti kompromisu ir abipusiu atvirumu. Iš to peršasi išvada, kad nėra to vienintelio žmogaus, tau skirto dangaus, tiesiog reikia gyventi protingai ir viskas klostytis gerai (arba turėtų).
Netikiu likimu, netikiu, kad kažkas yra nulemta ir turi atsitikti. Žinau, kad viskas yra pasekmė, o išsiaiškindami priežastis mes galime daryti išvadas ir gyventi daug geriau. Neskaitau populiariosios psichologijos, nors dažnai šneku tais pačiais terminais ir apie tuos pačius dalykus, nes tai esu patikrinęs pats, nes taip gyvenu.
Hmm, visada ieškau kažko naujo, kas gali nustebinti mane ir kitus, todėl, kaip asmeninį šūkį skelbiu, kad: "Kasdien išmokstu kažką naujo", ir išties, tai veikia.
Turiu visokiausių interesų ir mane dominančių sferų. Štai, kad ir žaidimų dizainas, prisipažinkime, nėra tokia jau kasdieniška specialybė ir amatas. Kūrybinis darbas mano sfera jau.. Vienuolika metų, per kuriuos išmokau pasaulį priimti savaip. Skelbiuosi, kad esu senamadiškas, daugumoje sferų. Šventai tikiu, kad seni automobiliai yra jėga, pats turiu Žigulį, mėlyną kaip dangus universalą. Kartais kritikuoju kai kurias naujas tendencijas ir technologijas, bet viskuo bent šiek tiek domiuosi, kad galėčiau turėti pagrįstą nuomonę. Nešioju skrybėlę..
Keista, nors visada stengiausi būti kitoks, arba tai tiesiog išeidavo natūraliai, bet dabar noriu būti toks, kaip ir visi. Na, tie norai labiau tokie bendriniai, kaip noras turėti darbą, turėti automobilį kasdienėms reikmėms, nusipirkti patikusius batus, ilgai negalvojus apie kainą ir t.t. Tie bendriniai mano norai virsta siekiais, o siekius tereikia įgyvendinti. Iš esmės gyvenimas man atrodo paprastas dalykas, mėgstu gilintis ir ieškoti priežasčių, o smagiausia tai daryti geroje kompanijoje, diskutuojant apie viską, apie gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad žinau ko noriu ir kaip reikia tai gauti, tereikia laiko ir pastangų.
Nežinau kodėl čia užplūdo toks pasidalink savimi viešai noras, bet kartais visai nieko.
24 gruodžio 2009
Pelėdos ir Kalėdai
Va taip ėmė ir atėjo Kalėdos. Nežinau ar daug ėmė pakeliui, bet atėjo lyg ir sėkmingai. Neskaitant to, kad lauke viskas pažliugę ir pas mane ant palangės stovi dar nepapuošta žaliaskarė. Užtat deginu žvakutes, pasidėjęs šalia, kad šildytų mano suvargusį kūnelį. O kam dabar lengva? :)
Žinoma, tikrosios Kalėdos ateis tik ryt, bet aš šneku ta plačiąja prasme, apimant kalėdines nuotaikas, šurmulius ir t.t.
Neskaitant visko kas dedasi aplink, tiek gero, tiek nelabai, visada galima suspėti pasidžiaugti mažais džiaugsmeliais. To juk nieks negali mums uždrausti. Štai, kad ir meduoliai. Skanūs, maži daikčiukai, vieną gavau dovanų. Nors liepė iškart suvalgyt, bet kažin kaip gaila. Aišku, kad suvalgysiu, nesu fanas tokių dalykų, kaip šimtamečiai margučiai ir visai nejaučiu sentimentų, laikydamas saldainius ant lentynos, atminimui. Manau, kad suvalgomos dovanos turėtų tapti populiaresnės, nei yra dabar, ir priežasčių tam vardinti tikrai nereikia.
Kadangi mūsų šeima jau taip sudėta, kad visi esam rankdarbių mėgėjai, vakar užtikau virtuvę kvepiančią ir pilną spalvoto glajaus. Teko trumpai įtikinėti, kad leistų ir man kuo tai užsiimti, bet viskas pavyko o vėliau teko stabdyti arklius, nes nebepasidalinome dar neapipaišytais meduoliais...
Pirmasis mano kūrinys buvo rožinė ninzė, apsiginklavusi geltonais peiliukais ir viena žvaigždute.
Tai tiek. Linkiu visiems nors kažkiek pasistengti ir surasti tą šventinę nuotaiką, apie kurią visi kalba, bet nieks nežino iš kur ji ateina ir kodėl jos dar nėra. O nėra todėl, kad mažai kas bando ją sukurti. Nuotaikos juk negyvena kažkokioje nuotaikų pilyje, o gimdome jas mes patys, savo veiksmais.
O dabar čiupsiu į rankas ilgiausią, kokį tik rasiu namie kalaviją ir kibsiu doroti visą pulką virtų produktų, reikalingų pašlovintajai baltajai mišrainei sutverti. Reiškias kursiu kalėdinę nuotaiką..
Linksmų švenčių!!
Ir jei perskaitėte tai kūčių vakarą, susirūpinkite savimi ir paklauskite, kodėl jūsų kompiuteris išvis dar įjunktas, juk visi seniai žino, kad kompiuteriai gali kalbėti bet kada.. :)
20 lapkričio 2009
Virtualios jūros, pilnos jungų ir kapitonų Džekų, su vienaakėm papūgom.
Neseniai tinklaraštyje apie žaidimus dievorezimas.lt pasirodė įrašas apie piratavimą internetinėje erdvėje. Kuris iš esmės pakurstė daug aistrų ir sukėlė nuostabos nekeliančią skaitytojų diskusiją. Nuostabos nekelenčią dėl to, jog tai dar viena diskusija, kurioje vieni teigia, kad siurbti viską iš interneto yra ne tik, kad neblogai, bet netgi gerai, o kitas frontas gina moralines normas ir propaguoja teisingą IT turinio įsigyjimą ir.. Na, esmė, manau, aiški.
Praėjus kelioms dienoms po šio įrašo vyko atvira diskusija, po LANVA sukelto skandalo, kurioje dalyvavo tos pačios LANVA atostovai, visokio plauko teisininkai, linkomanijos atostovai ir nepriklausomi, lietuviškoje internetinėje erdvėje žinomi asmenys.
Po visko susidariau nuomonę, kad nieko konkretaus nepasiekta. Bet, juk tai šiokia tokia pradžią. Pats nelaikau priešais nei vienos, nei kitos pusės. Pats naudojuosi torrentais, gauti muzikai, filmams, programoms. Tiesa, neseniai įgijau griežtą nusistatymą, kad mažesnis blogis yra parsisiūsti kažką pačiam, nei pirkti jau parsiūstą ir surašytą turinį iš nelegalių, legaliai veikiančių parduotuvių, Malaizijoje.
Pasisakau už tuos, kurie sako, kad piratavimas visapusiškai yra vagystė. Didžiausi argumentai, už kuriuos pasisako piratavimą palaikantys asmenys yra tokie, kad skaitmeninė erdvė nėra fizinė, todėl padarius failo kopiją, niekas nenukenčia. Ir toks pasakymas yra VISIŠKA nesamonė. Niekad neskaičiau, bet esu tikras, kad kažkur jau yra protingai parašyta, kad toks nukopijavimas yra neleistinas, jei pats kūrėjas to neleido.
Nors po šiai dienai stengiuosi, kad mano kompiuteryje būtų kaip įmanoma mažiau nelegaliai gauto turinio, visiškai be to išsiversti neišeis.
Programos, kurias naudoju, yra tikrai brangios, tad jas įsigyti nėra galimybių. Bet iš kitos pusės, patys gamintojai nesudaro palankių galimybių nusipirkti jų programas, studentams. Nes tam tikri gamintojai žingsniuoja po pasaulį monopolio žingsneliu ir netgi piratavimas populiarima didžiuosius programinės įrangos gamintojus, nes nelegaliai jomis besinaudojantys studentai, vėliau privalės tas pačias programas pirkti darbui. Vienok tai skolos gražinimas, iš kitos pusės tik dar vienas narvelis, į kūrį užsidarome.
Muzika ir filmai. Na, neturiu pasiteisinimo ties šitu. Galiu sau leisti lankytis kine, nusipirkti vieną kitą DVD, o albumus, kuriuos klausau dabar, vieną dieną nusipirksiu. Beto yra puikių nemokamų alternatyvų. Internetinių produktų, kurie už mažą mokėstį leidžia klausytis muzikos, jos neparsisiunčiant. Filmų ir muzikos industrija yra viena tarp daugiausiai pajamų prarandančių. Neskaitant, kad pajamas jie kasa milijardinio dydžio kastuvais, bet moralė yra moralė.
Žaidimai? Čia sunkiausia tema. Kaip žaidimų dizaineris turėčiau žaisti ir daug, bet tos pačios moralinės normos sako, kad nelogiška daryti tai, nuo ko vėliau gali kentėti. Demo versijos visada buvo puiki alternatyva. Taip pat sparčiai populiarėja internetinės parduotuvės, kurios vyksta akcijos, kai žaidimus galima pirkti už skatikus.Gyventi tikrai galima. Blogiausia tai, kad mąsiškai viską siunčiantis spuoguotas vaikis vieną dieną parsisiūs ir tavo žaidimą, pabandys jį valandėlę ir ištrins, tuomet paspamins vietiniam forume, kad tai visiška nesamonė ir eis žaisti ką kitą, nes eilėje dar penki parsisiūsti žaidimai. Šitaip žmonės nustoja vertiti tai, ką kuria kiti.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad visi turi savų pasiteisinimų ir nevertą jų dėlioti į vertus ar nevertus, nes tai vistiek yra pasiteisinimas, o teisinamės męs, kai padarome kažką nelabai gero. Galima turėti moralinių įsipateigojimų, ale, nusipirksiu, kai būsiu didelis ir turtingas, bet su laiku tokie dalykai užsimiršta. Galima nesinaudoti tuo, kas tau nepriklauso išvis.
Piratavimas savo principu gal ir nėra toks blogas dalykas (bet vistiek didžiausias nuošimtis to yra vagystės). Failų apsikeitimo sistemos veikia labai sėkmingai ir platinant nemoką turinį jos gali didžiai pasitarnauti. Visokiausio plauko nerdai ir geekai, turi galimybių gauti įrankius, kuriais vėliau kurs, tai, ką visi garbins.
Blogiau yra tai, kad visuomenė nebevertina skaitmeninio turinio, o šitą problemą sukuria ne tik vartotojai, bet ir gamintojai. Štai ko aš nepateisinu. Besinaudojančių viskuo, ką galima rasti, bet nemąstančių apie dėl to kylančias problemas.
Beje, jei parašai mandagų e-laišką su informacijos užklausimu, į atitinkamą įstaigą, kur turi suteikti tau tą informaciją po kiek laiko yra mandagu parašyti dar vieną laišką, jei negauni mandagaus atsakymo? Po dviejų dienų? Po savaitės?
Praėjus kelioms dienoms po šio įrašo vyko atvira diskusija, po LANVA sukelto skandalo, kurioje dalyvavo tos pačios LANVA atostovai, visokio plauko teisininkai, linkomanijos atostovai ir nepriklausomi, lietuviškoje internetinėje erdvėje žinomi asmenys.
Po visko susidariau nuomonę, kad nieko konkretaus nepasiekta. Bet, juk tai šiokia tokia pradžią. Pats nelaikau priešais nei vienos, nei kitos pusės. Pats naudojuosi torrentais, gauti muzikai, filmams, programoms. Tiesa, neseniai įgijau griežtą nusistatymą, kad mažesnis blogis yra parsisiūsti kažką pačiam, nei pirkti jau parsiūstą ir surašytą turinį iš nelegalių, legaliai veikiančių parduotuvių, Malaizijoje.
Pasisakau už tuos, kurie sako, kad piratavimas visapusiškai yra vagystė. Didžiausi argumentai, už kuriuos pasisako piratavimą palaikantys asmenys yra tokie, kad skaitmeninė erdvė nėra fizinė, todėl padarius failo kopiją, niekas nenukenčia. Ir toks pasakymas yra VISIŠKA nesamonė. Niekad neskaičiau, bet esu tikras, kad kažkur jau yra protingai parašyta, kad toks nukopijavimas yra neleistinas, jei pats kūrėjas to neleido.
Nors po šiai dienai stengiuosi, kad mano kompiuteryje būtų kaip įmanoma mažiau nelegaliai gauto turinio, visiškai be to išsiversti neišeis.
Programos, kurias naudoju, yra tikrai brangios, tad jas įsigyti nėra galimybių. Bet iš kitos pusės, patys gamintojai nesudaro palankių galimybių nusipirkti jų programas, studentams. Nes tam tikri gamintojai žingsniuoja po pasaulį monopolio žingsneliu ir netgi piratavimas populiarima didžiuosius programinės įrangos gamintojus, nes nelegaliai jomis besinaudojantys studentai, vėliau privalės tas pačias programas pirkti darbui. Vienok tai skolos gražinimas, iš kitos pusės tik dar vienas narvelis, į kūrį užsidarome.
Muzika ir filmai. Na, neturiu pasiteisinimo ties šitu. Galiu sau leisti lankytis kine, nusipirkti vieną kitą DVD, o albumus, kuriuos klausau dabar, vieną dieną nusipirksiu. Beto yra puikių nemokamų alternatyvų. Internetinių produktų, kurie už mažą mokėstį leidžia klausytis muzikos, jos neparsisiunčiant. Filmų ir muzikos industrija yra viena tarp daugiausiai pajamų prarandančių. Neskaitant, kad pajamas jie kasa milijardinio dydžio kastuvais, bet moralė yra moralė.
Žaidimai? Čia sunkiausia tema. Kaip žaidimų dizaineris turėčiau žaisti ir daug, bet tos pačios moralinės normos sako, kad nelogiška daryti tai, nuo ko vėliau gali kentėti. Demo versijos visada buvo puiki alternatyva. Taip pat sparčiai populiarėja internetinės parduotuvės, kurios vyksta akcijos, kai žaidimus galima pirkti už skatikus.Gyventi tikrai galima. Blogiausia tai, kad mąsiškai viską siunčiantis spuoguotas vaikis vieną dieną parsisiūs ir tavo žaidimą, pabandys jį valandėlę ir ištrins, tuomet paspamins vietiniam forume, kad tai visiška nesamonė ir eis žaisti ką kitą, nes eilėje dar penki parsisiūsti žaidimai. Šitaip žmonės nustoja vertiti tai, ką kuria kiti.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad visi turi savų pasiteisinimų ir nevertą jų dėlioti į vertus ar nevertus, nes tai vistiek yra pasiteisinimas, o teisinamės męs, kai padarome kažką nelabai gero. Galima turėti moralinių įsipateigojimų, ale, nusipirksiu, kai būsiu didelis ir turtingas, bet su laiku tokie dalykai užsimiršta. Galima nesinaudoti tuo, kas tau nepriklauso išvis.
Piratavimas savo principu gal ir nėra toks blogas dalykas (bet vistiek didžiausias nuošimtis to yra vagystės). Failų apsikeitimo sistemos veikia labai sėkmingai ir platinant nemoką turinį jos gali didžiai pasitarnauti. Visokiausio plauko nerdai ir geekai, turi galimybių gauti įrankius, kuriais vėliau kurs, tai, ką visi garbins.
Blogiau yra tai, kad visuomenė nebevertina skaitmeninio turinio, o šitą problemą sukuria ne tik vartotojai, bet ir gamintojai. Štai ko aš nepateisinu. Besinaudojančių viskuo, ką galima rasti, bet nemąstančių apie dėl to kylančias problemas.
Beje, jei parašai mandagų e-laišką su informacijos užklausimu, į atitinkamą įstaigą, kur turi suteikti tau tą informaciją po kiek laiko yra mandagu parašyti dar vieną laišką, jei negauni mandagaus atsakymo? Po dviejų dienų? Po savaitės?
29 spalio 2009
Zombėjimas
Taip, prasidėjo zombėjimas. Bent jau man. Nuoširdžiai tikiuosi, kad zombėjimas prasidėjo ir visiems mano draugams studentams, iš Lietuvos. Laikykitės!
Jau ne kartą bandžiau viską spėti taip, kad nereiktų zombėti, bet kiek man teko patirti, tai tiesiog neįmanoma. Bandžiau gal kokius aštuonis, gal dešimt kartų prieš visokias peržiūras ir visokias semestrų pabaigas (taip jau nutiko, kad peržiūros mano gyvenimo dalis jau.. Jau devynerius metus. Visokių jų buvo, linksmų ir labai linksmų, gal ir nelabai linksmų (tokių tiesiog neįrašiau į prisiminimus).
Patikslinsiu, jei kas netyčia nežinote kas yra tos peržiūros. Tai nėra kažkoks tikslinis terminas, bet taip apibūdinami semestriniai atsiskaitymai už nuveiktą kursą. Peržiūros glaudžiausiai siejasi sumeninio iškrypimo meninės pakraipos studijomis. Taip jau būna, kad tie visokiausių specialybių meniniai nukrypėliai dažniausiai džiaugiasi, jog neturi visai ar turi tik kelis egzaminus, matydami kaip tiksliukai kala, graužia ir kitaip bando susikišti knygas į savo biednas, mokslų nukankintas galveles. Žodžiu, jokių kolių, net nesu tikras kas tie koliai ir kuo jie skiriasi nuo egzaminų, bet ir nenoriu sužinoti.
Užtat ateina laikas ir jiems, kūrybos asams, gaivinti pilkąsias lasteles kava, arbata, alumi, pagal poreikius, ir atsiskaityti už tai, ką lyg ir turėjo išmokti per pusmetį. Tik viskas baigiasi peržiūromis, arba, mano atvėju, prezentacijomis. Tam tikrą laiko tarpą vyksta užduočių darymas, praktikavimasis, mokslas ir kiti briedai, o visko centre yra darbas, kuriam atlikti turi panaudoti visas žinias, kurias įgauni semestro metu. O pabaigoje reikia tiesiog papasakoti apie savo darbus, kuo išsamiau ir glausčiau, tuo geriau. Žinoma, visada yra dvi stovyklos, tie, kurie nori ir gali kalbėti ir tie, kurie gal ir nori, bet negali, gal nei nori nei gali, gal tingi, gal šiaip jiems ne vieta kūtybinėse studijose...
Girdėta frazė, kad kūryba gali/turi šnekėti už patį kūrėją, yra dažnai neteisingai suprantama. Taip, ji teisinga, bet tai nereiškia, jog kūrėjas neturi/negali pats kalbėti apie savo kūrinius. Juk išamiausias rezultatas gaunamas, kai vaizdus papildo žodžiai ir atvirkščiai. Šiaip jau esu gan kategoriškas, kai kalbama apie darbus, atsiskaitymus ir atlygius už juos.
Mintys apie peržiūras visada nugula mano bloguose, vidutiškai kas pusę metų, nes, kaip minėjau, peržiūros jau ilgai yra mano gyvenimo dalis.
Kart nuo karto susilaikiu klausimo, koks yra mano mėgemiausias žaidimas. Man visada kildavo dvėjonės prieš atsakant. Kas yra mėgemiausias? Ar tai toks, kūrį žaisdamas labiausiai nemačiau ir negirdėjau kas dedasi aplink? Ar tai toks, prie kurio praleidau daugiausiai laiko? Ar tai toks, dėl kurio daugiausia kartų vėlavau į mokyklą? O gal tas, kurio garso takelį klausau iki šiol? Hm, gal, tas, kūrį smagu žaisti bet kada ir bet kur?
Tokių ir anokių yra labai daug, bet nėra vieno, kuris turėtų visus tuos bruožus, jį darančius "mėgstamiausiu".
Bet į galvą ateina vienas senas, geras ir žinomas žaidimas. Jis turi tik vieną iš mano anksčiau suminėtų bruožų. Jį galima žaisti bet kur, jis paprastas, įtraukiantis ir kartu nereikalauja didelės koncentracijos. Tai yra Tetris!
Gal prieš pusmetį, kai dar gyvenau vienas, kitame bute, vieną nuobodžią popietę, atradau, kad tevelizoriuje yra tetrio žaidimas. Tą kart prie jo praleidau gal dvi su puse valandos ir po to karto paprasti (savo mechanika) žaidimai man nušvito kitomis spalvomis.
Tokie nutikimai ir išvados verčia mane pasakyti, kad teris yra mano mėgstamiausias žaidimas. Tas paprastas plytelių dėliojimas į eilutes, kurios išnyksta, pavirsdamos taškais, savyje turi viską, ko reikia, kad.. Kad būtų mėgstamiausias. Parašyti apie terį paskatino, tai, kad šiandien į savo iGoole puslapį įsidėjau tetrį. Smagu karts nuo karto sumesti žaidimą.
Jau ne kartą bandžiau viską spėti taip, kad nereiktų zombėti, bet kiek man teko patirti, tai tiesiog neįmanoma. Bandžiau gal kokius aštuonis, gal dešimt kartų prieš visokias peržiūras ir visokias semestrų pabaigas (taip jau nutiko, kad peržiūros mano gyvenimo dalis jau.. Jau devynerius metus. Visokių jų buvo, linksmų ir labai linksmų, gal ir nelabai linksmų (tokių tiesiog neįrašiau į prisiminimus).
Patikslinsiu, jei kas netyčia nežinote kas yra tos peržiūros. Tai nėra kažkoks tikslinis terminas, bet taip apibūdinami semestriniai atsiskaitymai už nuveiktą kursą. Peržiūros glaudžiausiai siejasi su
Užtat ateina laikas ir jiems, kūrybos asams, gaivinti pilkąsias lasteles kava, arbata, alumi, pagal poreikius, ir atsiskaityti už tai, ką lyg ir turėjo išmokti per pusmetį. Tik viskas baigiasi peržiūromis, arba, mano atvėju, prezentacijomis. Tam tikrą laiko tarpą vyksta užduočių darymas, praktikavimasis, mokslas ir kiti briedai, o visko centre yra darbas, kuriam atlikti turi panaudoti visas žinias, kurias įgauni semestro metu. O pabaigoje reikia tiesiog papasakoti apie savo darbus, kuo išsamiau ir glausčiau, tuo geriau. Žinoma, visada yra dvi stovyklos, tie, kurie nori ir gali kalbėti ir tie, kurie gal ir nori, bet negali, gal nei nori nei gali, gal tingi, gal šiaip jiems ne vieta kūtybinėse studijose...
Girdėta frazė, kad kūryba gali/turi šnekėti už patį kūrėją, yra dažnai neteisingai suprantama. Taip, ji teisinga, bet tai nereiškia, jog kūrėjas neturi/negali pats kalbėti apie savo kūrinius. Juk išamiausias rezultatas gaunamas, kai vaizdus papildo žodžiai ir atvirkščiai. Šiaip jau esu gan kategoriškas, kai kalbama apie darbus, atsiskaitymus ir atlygius už juos.
Mintys apie peržiūras visada nugula mano bloguose, vidutiškai kas pusę metų, nes, kaip minėjau, peržiūros jau ilgai yra mano gyvenimo dalis.
* * *
Kart nuo karto susilaikiu klausimo, koks yra mano mėgemiausias žaidimas. Man visada kildavo dvėjonės prieš atsakant. Kas yra mėgemiausias? Ar tai toks, kūrį žaisdamas labiausiai nemačiau ir negirdėjau kas dedasi aplink? Ar tai toks, prie kurio praleidau daugiausiai laiko? Ar tai toks, dėl kurio daugiausia kartų vėlavau į mokyklą? O gal tas, kurio garso takelį klausau iki šiol? Hm, gal, tas, kūrį smagu žaisti bet kada ir bet kur?
Tokių ir anokių yra labai daug, bet nėra vieno, kuris turėtų visus tuos bruožus, jį darančius "mėgstamiausiu".
Bet į galvą ateina vienas senas, geras ir žinomas žaidimas. Jis turi tik vieną iš mano anksčiau suminėtų bruožų. Jį galima žaisti bet kur, jis paprastas, įtraukiantis ir kartu nereikalauja didelės koncentracijos. Tai yra Tetris!
Gal prieš pusmetį, kai dar gyvenau vienas, kitame bute, vieną nuobodžią popietę, atradau, kad tevelizoriuje yra tetrio žaidimas. Tą kart prie jo praleidau gal dvi su puse valandos ir po to karto paprasti (savo mechanika) žaidimai man nušvito kitomis spalvomis.
Tokie nutikimai ir išvados verčia mane pasakyti, kad teris yra mano mėgstamiausias žaidimas. Tas paprastas plytelių dėliojimas į eilutes, kurios išnyksta, pavirsdamos taškais, savyje turi viską, ko reikia, kad.. Kad būtų mėgstamiausias. Parašyti apie terį paskatino, tai, kad šiandien į savo iGoole puslapį įsidėjau tetrį. Smagu karts nuo karto sumesti žaidimą.
15 spalio 2009
Pabaigos pradžios įžanga.
Labai nepastebimai, man iš nugaros pritykino tas laikas, kai baigiasi semestras. Na, iki deadline'o liko dar penkios savaitės, bet krutėti reikia jau dabar.
Paprastai, kam nors besibaigiant (metams, semestrui, atostogoms...), mėgstu atsidėti mąstymui ir sukurpti visko, kas buvo, apibendrinimą. Nesiruošiu tokio pradėti rašyti šiandien, nors atrodo, kad jau pradėjau. Bet čia bus trumputė įžanga.
Metinės veiklos apibendrinimas yra geras dalykas. Tokius raštus rašo organizacijose, rašo visur, kur tos veiklos yra daug ir iš viso to, kas buvo, metų gale reikia išvedžioti išvadas, iš kurių galima ką nors suprasti, ko nors išmokti ir suformuluoti būsimus tikslus. Nuo to laiko, kai susidūriau su Studentų atstovybės kasdienybe, pradėjau mėgti tvarkingas dokumentacijas.
Juolab, kai artėja šitiek visokių progų dokumentuoti, beveik metai praleisti Malaizijoje, du pabaigti semestrai ir kalendorinių metų pabaiga, tikrai rasis apie ką parašyti, ką nusijoti ir ką pasėti kitiems metams.
Tai tiek to trumpo anonso, apie tai, kas bus už kelių mėnesių. Dabar laikas spaustis, manau nusibraižysiu ir prieš akis pasikabinsiu grafiką, iki kada ką reikia pasidaryti. Noriu taip susisukti, kad pasibaigčiau visas užduotis savaite anksčiau, išvengčiau bemiegių naktų ir turėčiau laiko susipakuoti daiktus atostogoms namo :]
Paprastai, kam nors besibaigiant (metams, semestrui, atostogoms...), mėgstu atsidėti mąstymui ir sukurpti visko, kas buvo, apibendrinimą. Nesiruošiu tokio pradėti rašyti šiandien, nors atrodo, kad jau pradėjau. Bet čia bus trumputė įžanga.
Metinės veiklos apibendrinimas yra geras dalykas. Tokius raštus rašo organizacijose, rašo visur, kur tos veiklos yra daug ir iš viso to, kas buvo, metų gale reikia išvedžioti išvadas, iš kurių galima ką nors suprasti, ko nors išmokti ir suformuluoti būsimus tikslus. Nuo to laiko, kai susidūriau su Studentų atstovybės kasdienybe, pradėjau mėgti tvarkingas dokumentacijas.
Juolab, kai artėja šitiek visokių progų dokumentuoti, beveik metai praleisti Malaizijoje, du pabaigti semestrai ir kalendorinių metų pabaiga, tikrai rasis apie ką parašyti, ką nusijoti ir ką pasėti kitiems metams.
Tai tiek to trumpo anonso, apie tai, kas bus už kelių mėnesių. Dabar laikas spaustis, manau nusibraižysiu ir prieš akis pasikabinsiu grafiką, iki kada ką reikia pasidaryti. Noriu taip susisukti, kad pasibaigčiau visas užduotis savaite anksčiau, išvengčiau bemiegių naktų ir turėčiau laiko susipakuoti daiktus atostogoms namo :]
08 spalio 2009
Smegenys ir kaip su juo/jais/tuo/jomis kovoti
Šiandien, vakarom, po 13 valandų netrugdomo miego sesijos, manau, išplėšiau pergalę prieš nuovargį, lydėjusį mane visą savaitę. Viso to marazmo priežasčių gerai nežinau. Bet situacija, tokia, kad atigulęs miegot naktį neužmiegu, o grįžęs iš universisteto esu priverstas nusnūsti posmelį, po kurio pabudus vėl nebeužmigsiu naktį.
Miegas Malaizijoje pasikeitė nuo to, kokiu užsiiminėdavau Lietuvoje. Keltis ryte tapo daug lengviau. Bet čia gan natūralus dalykas. Lietuvoje, mano asmeninė vėlavimo į pamokas ir paskaitas statistika drąstiškai išaugdavo žiemą ir rudenį. Ryte, kai dar labai tamsu, krapštytis iš miego šventovės, pūkinės antklodės krašto, labai, labai sunku.
Pavasarį ir vasarą reikalai einasi daug lengviau. Netgi 5am atsikėlęs į darbą jausdavausi žvalus.
Malaizijoje labai retai pasitaiko toks atvėjis, kuomet ryte jausčiu, jog labiau noriu pasilikti lovoje, nei keliauti už jos ribų.
Štai su ėjimu laiku gultis yra visai priešingas reikalas. Čia be jokių problemų galiu prakiurksoti iki 5am, žinoma, jei yra ką veikti. O namuose būdavo, jog 2am jau laikas atgulti poilsio, nes nulūžti gali betkur, darydamas bet ką.
Kalbu apie normalius atvėjus, kai nesilinksmini vakarėlyje, nesi veikiamas PPS (prieš peržiūrinis sindromas), o tiesiog esi savo kambaryje, darai darbus, žaidi, naršai po internetą, skaitai ar dar ką.
Bet dabar apie išimtis iš išimčių.
Lietuvoje labai retai, gal kelis kart per metus pasitaikydavo atvėjų, kai normaliai nugyvenęs dieną, vakare jausdamas normalų nuovargį, nuėjęs gulti tiesiog negaliu užmingti. Vartausi nuo šono ant šono kokias dvi ar tris valandas ir nieko. Dėl tokių miego trugdžių kaltinu savo smegenis. Na, tiesiogiai kaltinti smegenų, kaip atskiro elemento negaliu. Viską paaiškinau žemiau.
Smegenys.
Miegas Malaizijoje pasikeitė nuo to, kokiu užsiiminėdavau Lietuvoje. Keltis ryte tapo daug lengviau. Bet čia gan natūralus dalykas. Lietuvoje, mano asmeninė vėlavimo į pamokas ir paskaitas statistika drąstiškai išaugdavo žiemą ir rudenį. Ryte, kai dar labai tamsu, krapštytis iš miego šventovės, pūkinės antklodės krašto, labai, labai sunku.
Pavasarį ir vasarą reikalai einasi daug lengviau. Netgi 5am atsikėlęs į darbą jausdavausi žvalus.
Malaizijoje labai retai pasitaiko toks atvėjis, kuomet ryte jausčiu, jog labiau noriu pasilikti lovoje, nei keliauti už jos ribų.
Štai su ėjimu laiku gultis yra visai priešingas reikalas. Čia be jokių problemų galiu prakiurksoti iki 5am, žinoma, jei yra ką veikti. O namuose būdavo, jog 2am jau laikas atgulti poilsio, nes nulūžti gali betkur, darydamas bet ką.
Kalbu apie normalius atvėjus, kai nesilinksmini vakarėlyje, nesi veikiamas PPS (prieš peržiūrinis sindromas), o tiesiog esi savo kambaryje, darai darbus, žaidi, naršai po internetą, skaitai ar dar ką.
Bet dabar apie išimtis iš išimčių.
Lietuvoje labai retai, gal kelis kart per metus pasitaikydavo atvėjų, kai normaliai nugyvenęs dieną, vakare jausdamas normalų nuovargį, nuėjęs gulti tiesiog negaliu užmingti. Vartausi nuo šono ant šono kokias dvi ar tris valandas ir nieko. Dėl tokių miego trugdžių kaltinu savo smegenis. Na, tiesiogiai kaltinti smegenų, kaip atskiro elemento negaliu. Viską paaiškinau žemiau.
Smegenys.
Visada maniau, kad didžiausias mano smegenų trūkumas yra atminties stoka. Sunkiai galiu įsiminti katik sutiktų žmonių vardus. Bandžiau nepastebimai užsirašinėti vardą į mobilų telefoną, tai visai padėdavo, bet dažniausiai pamirštu tai padaryti, nes pamirštu, kad pamirštu vardus.
Jei šį įrašą skaito žmonės, kuriuos sutikęs buvau kelis kartus, turbūt jie mano ar prisimenu jų vardus..
Užtat galiu beveik puikiai atsiminti video žaidimus, žaistus prieš netatsimenu kiek metų! Žaidimų žemėlapius, veikėjų sugebėjimus, lygių perėjimus.. Žinoma, taip pat ne viską ir ne iki galo, bet, duomenų bazė didelė. Visada klausdavau savęs, kodėl atsimenu tai, o ne kaip reikia išspręsti uždavinį su kotangentais. Ir išvis kam jie reikalingi, kas jie yra ir ar teisingai parašiau žodį kotangentas? Šito savęs galite paklausti ir jūs.
Dar vienas iš didžiausių mano smegenų trukumų yra tai, kad nemoku jų laiku išjungti. Štai nusprendęs gerai išsimiegoti, to padaryti negaliu, nes mano galva dar dirba pilnu pajėgumu. Jei prieš tai žaidžiau, tai toliau bandau įveikti žaidimą, jei modeliavau 3D galvą, tuomet toliau stumdau kvadratukus ir ieškau kaip pasiekti geriausią rezultatą.
Banžiau skaičiuoti juokingas avis, juokingam fone, šokinėjančias per juokingą tvorą, bet nuskaičiavus iki trijų šimtų su daugiau, praradau viltį ir užsimaniau valgyti.
Kai taip nutinka bandau liepti sau apie nieką nemąstyti. Arba susikurti patinkantį vaizdą, kuris atpalaiduotų. Dažniausiai bandau įsivaizduoti momentą, kai erdvėlaivis iš Star Wars visatos pradeda skrieti šviesos greičiu.
Tos lėtai pro mus skriejančios , išsitaškiusios žvaigždės man visada sukeldavo žavesį. Bet vistiek, tai retai padeda, nes kaip minėjau, smegenim tik ir duok ką pamąstyti, nurūks toliau ir greičiau, nei spėsi ką nors suprasti.
Pabandysiu pasakot kaip asociacijos keliu keliauja mano mintys, prieš mano valią.
Šviesos greitis (gražu, ramu, stebiu žvaigždes) -> pradedu vaikščioti po erdvėlaivį (nemažai kartų žaidimuose svečiavausi erdvėlaiviuose, todėl apstanofkę žinau gerai) -> džedajai -> šviesos kardai -> mūsų sodas (vasarom prisidarydavau kardų ir būdavau džedajus) -> šašlykai -> alus -> kaip čiulpia malaizija be šito gėrio -> ką ryt per paskaitą veiksim (univeras nečiulpia)... ... ...
Dar pasimaišo kokia neišaiškinta gyvenimo tiesa, kurią reikia permąstyti, va taip imi ir supranti, kad dvi valandas pragulėjai lovoje, lakstydamas po galktikas pilnas visko.
Kartais patekęs tokion padėtin gali pasiimti knygą ir valandą paskaityti. Tai tikrai padeda. Arba, išimtiniais atvėjais keltis iš lovos ir eiti pasidarbuoti ar pažaisti. Bet dažnai gulėdamas esi nusiteikęs nei keltis, nei kur eiti, atsigulęs nori tiesiog išsimiegoti ir nieko daugiau.
Žinoma, yra dar viena išeitis. Taip bevegetuodamas, vieną naktį supratau, kad geriausiai sekasi, kai darbo savaitės dienomis miegu po septynias val (maks.), arba po penkias (kaip išeina). O jau savaitgalis skirtas atsimiegioti nuo belenkada iki belenkada.
Tuomet reikia kavą gerti tik rytais ir atsisakyti visokių popietinių prigulimų, kurie nuo 10 min. išsitempia iki valandos ar kelių.
Jei kas dar turit panašiu problemų, galite pasidalinti jomis su manimi. Gal net yra kokie paslaptingi metodai, kaip užmigdyti savo smegenis? Ramunėlių arbatos čia vargu ar rasi.
Beje, smegenys yra jos, taip?
...
21 rugsėjo 2009
Oficialumai
Taip, tai oficialu. Kas? Neapsimeskite, kad nepastebėjote laikrodūkščio viršuje, skaičiuojančio tas nelaimingas, skausmo ir ilgėsio pilnas valandas.. Vėlyvą gruodžio antrosios popietę, 5:40pm, būsiu namie. Bilietai jau mano e pašto dėžutėje, šiandien gan neįdomiai juos nusipirkau..
Pasigilinant į e pirkimus, tai mane apima šioks toks nepasitenkinimas. Pirkimo atžvilgiu esu tikras materialistas. Man daug smagiau nusipirkti daiktą ir neštis jį namo, rankose. O kuo toliau, tuo mažiau šio malonumo galima patirti. Kompiuterinius žaidimus ir filmus jau galima taip pat sėkmingai pirkti parduotuvėse ir internete. Beje, prognozuojama, kad e parduotuvės galiausiai nukonkuruos tikrąsias. Kiek gį trūksta iki to, kad paspaudęs penkis mygtukus laukčiau kol man kurjeris atneš pomidorus ir piena?
Iš čia vėl kyla dilema, nes neturiu pomėgio šlaistytis po prekybos centrus, kurių kiekis ir dydžiai vis auga ir auga. Tai kas geriau? Pirkti bulves internetu ar prekybos centre?
Bet jei kalba kyla apie drabužių ar kitų apčiuopiamų dalykų pirkimą internetu, tuomet jokių problemų. Skaitmeninė laikmena man vistiek kažką reiškia. Neužtenka žinoti, kad turi kelis gigabaitus savo terabaitiniame kietąjame diske. Noriu matyti apdulkėjusią dežutę ant lentynos. Taip, kaip mačiau muzikinius CD, taip kaip kažkada žmonės matė muzikines kasetes, taip, kaip kažkada matė vinilines plokšteles.
Teliko pusę semestro pabaigti.
Pasigilinant į e pirkimus, tai mane apima šioks toks nepasitenkinimas. Pirkimo atžvilgiu esu tikras materialistas. Man daug smagiau nusipirkti daiktą ir neštis jį namo, rankose. O kuo toliau, tuo mažiau šio malonumo galima patirti. Kompiuterinius žaidimus ir filmus jau galima taip pat sėkmingai pirkti parduotuvėse ir internete. Beje, prognozuojama, kad e parduotuvės galiausiai nukonkuruos tikrąsias. Kiek gį trūksta iki to, kad paspaudęs penkis mygtukus laukčiau kol man kurjeris atneš pomidorus ir piena?
Iš čia vėl kyla dilema, nes neturiu pomėgio šlaistytis po prekybos centrus, kurių kiekis ir dydžiai vis auga ir auga. Tai kas geriau? Pirkti bulves internetu ar prekybos centre?
Bet jei kalba kyla apie drabužių ar kitų apčiuopiamų dalykų pirkimą internetu, tuomet jokių problemų. Skaitmeninė laikmena man vistiek kažką reiškia. Neužtenka žinoti, kad turi kelis gigabaitus savo terabaitiniame kietąjame diske. Noriu matyti apdulkėjusią dežutę ant lentynos. Taip, kaip mačiau muzikinius CD, taip kaip kažkada žmonės matė muzikines kasetes, taip, kaip kažkada matė vinilines plokšteles.
Teliko pusę semestro pabaigti.
03 birželio 2009
Apie šiandien vakar ir rytoj
Visą laiką galvoju kaip čia parašyt ką įdomaus ir išvengt nuobodaus turinio. Iš esmės visos mano dienos nuobodžios, daug maž tokios pat.
Pastarosiom dienom svarstau apie ką noriu rašyt blogą ir toliau.
Po šalį nekeliauju, ko daryt ir nesiruošiu. Viskas sukasi apie kasdienį gyvenimą ir studijas, kurios mano laiko, kolkas ,vis dar gauna daugiau nei kitos veiklos. Panaršau internetą ir perskaitau naujienas apie žaidimus, žaidimų rinką, žaidėjų atsiliepimus.. Na ir, šiek tiek ko nors nesusijusio su žaidimais.
Apie maistą niekad per daug negalvojau, tiesiog valgau tam, kad skrandis piktai urgzdamas netrugdytų gyventi. Galiu visą savaitę valgyti tą pati dalyką. Na, nebandžiau, bet manau, kad galėčiau.
Užvakar, o gal vakar, susimaišė man tos dienos, visą naktį ir ryto pradžią praleidau spoksodamas į 60 hercų Logano monitorių. Visa laimė, kad dirbau tamsiame fone, tai kančios buvo mažesnės. Ryte keliavau į universitetą, kur susilaukiau kelių komplimentų apie žaviai raudonas akis ir vieno, kad kvepiu, kaip kava. Tuomet dar kokias tris, o gal daugiau, valandų praleidau stengdamasis sudėlioti gerą apšvietimą savo 3D scenai, kurią ir konstravau visą naktį. Vistik nepavyko išgauti norimo rezultato, nes net nežinojau ko noriu, o siekis "bet kas, tik, kad atrodytų gerai" niekad nepasiteisina. Galų gale pusėtinus rezultatus surašiau į kompaktą ir įdaviau dėstytojai. Dar vienas komentaras apie mano kerintį žvilgsnį. Prezentacija (kažkas panašaus į darbu gynimus) kitą antradienį. Tad turiu laiko sušviesti savo modelius naujai. Po to kelionė namo, pusryčiai/vakarienė/pietūs ir pramiegojau 12 valandų su drabužiais, paskui dar keturias be.
Liko pabaigti nepradėtą stalo žaidimo dizainą, suklijuoti dėžutę, kuriai medžiagų dar neturiu ir supaišyti užmaniojo piešimo (concept art) darbus. Šitų prezentacijos kitą trečiadienį.
Ne, aš nesiskundžiu, niekam ir niekad, čia tiesiog išsipasakojau.
O dabar papaskosiu ko noriu. Noriu alaus (kad gautum alaus čia reikia visai nemažai nukeliaut). Dar noriu paskaityt knygą. Praktiškai beveik bet ką, bet geriausi būtų pabaigti teoriją apie žaidimus arba koks romanas. Tiesiog skaityt ir galvot tik apie tai, apie ką skaitai. Dar norėčiau pažiūrėt gerą filmą. Štai, kad ir visa Žvaigždių karų epopėja arba Matricos trilogija būtų visai nieko. Norėčiau gero, storo, sultingo, viduje rausvo, jautienos kepsnio su bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis, ooo taip.. Ir tada rūkytos dešros prie alaus.
Vienaip ar kitaip, čia mano blogas, tad rašyti jame galiu ką noriu. Darau tai jau šiek tiek daugiau nei metus. Skaitau kelis kitų žmonių blogus, tad praktiškai visuomet turiu galvoje klausimą, koks gi turėtų būt mano blogas. Vienok, jis turi būti mano, bet tuo pačiu turi būti patrauklus kitiems. Šį klausimą keliu ne vien savo tinklaraščiui bet ir visai savo veiklai, kuri reikalauja kūrybinės injekcijos - savo piešiniams, savo modeliams, savo žaidimams.
Netikėtai iškilo dar vienas egzistencinis klausimas. Ar kelionė į "geriausią pasaulyje darbą" taip pat turi būti geriausia pasaulyje?
Pastarosiom dienom svarstau apie ką noriu rašyt blogą ir toliau.
Po šalį nekeliauju, ko daryt ir nesiruošiu. Viskas sukasi apie kasdienį gyvenimą ir studijas, kurios mano laiko, kolkas ,vis dar gauna daugiau nei kitos veiklos. Panaršau internetą ir perskaitau naujienas apie žaidimus, žaidimų rinką, žaidėjų atsiliepimus.. Na ir, šiek tiek ko nors nesusijusio su žaidimais.
Apie maistą niekad per daug negalvojau, tiesiog valgau tam, kad skrandis piktai urgzdamas netrugdytų gyventi. Galiu visą savaitę valgyti tą pati dalyką. Na, nebandžiau, bet manau, kad galėčiau.
Užvakar, o gal vakar, susimaišė man tos dienos, visą naktį ir ryto pradžią praleidau spoksodamas į 60 hercų Logano monitorių. Visa laimė, kad dirbau tamsiame fone, tai kančios buvo mažesnės. Ryte keliavau į universitetą, kur susilaukiau kelių komplimentų apie žaviai raudonas akis ir vieno, kad kvepiu, kaip kava. Tuomet dar kokias tris, o gal daugiau, valandų praleidau stengdamasis sudėlioti gerą apšvietimą savo 3D scenai, kurią ir konstravau visą naktį. Vistik nepavyko išgauti norimo rezultato, nes net nežinojau ko noriu, o siekis "bet kas, tik, kad atrodytų gerai" niekad nepasiteisina. Galų gale pusėtinus rezultatus surašiau į kompaktą ir įdaviau dėstytojai. Dar vienas komentaras apie mano kerintį žvilgsnį. Prezentacija (kažkas panašaus į darbu gynimus) kitą antradienį. Tad turiu laiko sušviesti savo modelius naujai. Po to kelionė namo, pusryčiai/vakarienė/pietūs ir pramiegojau 12 valandų su drabužiais, paskui dar keturias be.
Liko pabaigti nepradėtą stalo žaidimo dizainą, suklijuoti dėžutę, kuriai medžiagų dar neturiu ir supaišyti užmaniojo piešimo (concept art) darbus. Šitų prezentacijos kitą trečiadienį.
Ne, aš nesiskundžiu, niekam ir niekad, čia tiesiog išsipasakojau.
O dabar papaskosiu ko noriu. Noriu alaus (kad gautum alaus čia reikia visai nemažai nukeliaut). Dar noriu paskaityt knygą. Praktiškai beveik bet ką, bet geriausi būtų pabaigti teoriją apie žaidimus arba koks romanas. Tiesiog skaityt ir galvot tik apie tai, apie ką skaitai. Dar norėčiau pažiūrėt gerą filmą. Štai, kad ir visa Žvaigždių karų epopėja arba Matricos trilogija būtų visai nieko. Norėčiau gero, storo, sultingo, viduje rausvo, jautienos kepsnio su bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis, ooo taip.. Ir tada rūkytos dešros prie alaus.
Vienaip ar kitaip, čia mano blogas, tad rašyti jame galiu ką noriu. Darau tai jau šiek tiek daugiau nei metus. Skaitau kelis kitų žmonių blogus, tad praktiškai visuomet turiu galvoje klausimą, koks gi turėtų būt mano blogas. Vienok, jis turi būti mano, bet tuo pačiu turi būti patrauklus kitiems. Šį klausimą keliu ne vien savo tinklaraščiui bet ir visai savo veiklai, kuri reikalauja kūrybinės injekcijos - savo piešiniams, savo modeliams, savo žaidimams.
Netikėtai iškilo dar vienas egzistencinis klausimas. Ar kelionė į "geriausią pasaulyje darbą" taip pat turi būti geriausia pasaulyje?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)