Beveik kaip namuose.

Laba diena. Pabandysiu pateikti šiek tiek aktualijų iš po savo saulės.

Jau antrą dieną švenčiu savo įkurtuves naujame/sename bute. Istorija prasidėjo, kai kažkokio kipšo vedinas nusprendžiau, kad gyventi prie pat universiteto bus, atseit, geriau. Tas "geriau" truko iki tol, kol peržengiau naujojo kambario slenkstį.
Eh, net nebežinau kiek statybinių lepsusų įvardinau tame pastate, gulėdamas lovoje, bet jų buvo nemažai. O stalas, ant kurio turėjau gimdyti savo užduotis, buvo vieno kvadratinio metro dyžio.. Ekstremalu.. Bet ekstremaliausia buvo miegoti, nes lovos pagrindas (ta vieta, ant kurios dedamas čiužinys) buvo iš dviejų atskirų dalių. Įsivaizduokit, kad jei gulėdamas norėčiau greit atsisėsti, tai vienu metų pakiltų ne tik nugara, bet ir kojos, o užpakalis susmegtų žemyn. Absurdas kažkoks. Maniausi bus geriau, nes nereisk anksti keltis į paskaitas. O pradėjau net vėluoti ir gėda prisipažinti, bet vieną paskaitą net pramiegojau (bet iš esmės tai buvo labiau konsultacija, o ne rimta paskaita, tad nieko baisaus, bet faktas vistiek bado mano, kaip moksliuko reputaciją).
Kažkokios stebuklingos apvaizdos dėka susimokėjau nuomą tik už vieną mėnėsį, tad pradėjau skaičiuoti dienas... O rašydamas dabar tiek kartų paminėjau "buvo", turbūt tikrai džiaugiuosi.
Žinoma, buvo ir gerų įvykių. Turėjau šaunų kambarioką iš Mauricijaus ir atsirado Loganas, apie kūrį pasakojau anksčiau.
Trumpai drūtai sakat, naujasis butas "sucks".

Pagaliau praėjus mėnėsiui, kurio kiekvieną dieną skaičiavau, grįžau į baraką iš kurio pabegau, kūrį aprašinėjau anksčiau. Kad nebūtų jau taip gerai, mane gerokai panervavo registracijoje, tad kelias valandas reikėjo palakstyti kaip akis išdegus po apylinkes, kol susirinkau nuompinigius. Vienitėlis mano pageidavimas buvo, tas, jog norėjau buto A korpuse. Nes A korpuse gyvenau anksčiau ir jis man visai patiko. Žinoma, nesitikėjau atgauti savo senojo kambario, bet kur tau, kai pamačiau raktą, kūrį man įteikė, tai vos žandikaulio nepamečiau. Mano senasis butas ir kambarys. Nuo kur pradėjau, ten ir sugrįžau. Šiaip esu gan sentimentalus žmogus, todėl tokie dalykai man išties patinka. Kol keliavau koridoriumi, apsikrovęs daiktais, beje, knygų ir šiaip popierių jau turbūt turiu daugiau nei drabužių, nuplaukė visos pastarojo mėnėsio negandos.
Atsirakinau duris. Ir.. Atrodo, kad niekas net nepasikeitė.

Taigi, jau antra diena sėkmingai dirbu prie paskutinių semestro projektų. Vienas iš jų - garvežio modelis. Nieko rimto, bet mums, kaip pradinukams, yra kas veikti.



Įrašo pradžioje minėjau, kad švenčiu. Na taip, tik tai darau su kavos puodukais, naktimis. Pasigavau tokį darbinį ritmą, kad pabudęs savaitgaliais apie 12pm iki maždaug 6pm nei ko rimto, nei naudingo neveikiu. Va po šešių pavalgau vėlyvus pietus ir tada prasideda darbo diena. Produktyviausias laikas būna nuo 11pm iki 2:30am, paskui kažkaip daraisi mieguistas. Tada dar pasimuliuoju ir einu miegot.

Kita savaitė jau penkiolikta, reikės pateikti dalį atsiskaitymų, o dar kitą, šešioliktą - kancofkė. Pristatinėsim savo stalo žaidimą prieš rimtą publiką, miesto centre. Nežinau kaip ten į mane pažiūrės vietiniai versilininkai, kaip į beprotį arba menininką, arba abu iškart.
Laukiu nesulaukiu kol baigsis semestras, nes tada greičiau prasidės naujas. Tokį jau bruožą turiu, kad per ilgai ant kokio projekto sėdint jis man darosi nuobodus. Nežinau kaip su tuo susitvarkysiu vėliau, nes vidutinis vieno žaidimo kūrimo laikas yra du metai. Bet, kaip sako, kad "tai geriausias darbas pasaulyje", tad tokios mintys mane ir palaiko visom to bemiegėm naktik.

Iki pasimatymo, linkėjimai iš mano darbinės auros ir netvarkos persunkto kambario!

Susirenkam žaislus.

Kadangi pastaruoju metu tenka vis panaktinėti, o to priežastis tapo mano asmeninis kompiuteris, vadinasi mane jau galima sutikti skaipėje.. Bet apie viską iš pradžių.
Naktinėju ne dėl to, jog būčiau užverstas užduočių ar dar ko. Tiesiog suvedinėju kompiuterio galus, kad transformuočiau jį į patikimą darbinį įrankį. Laikydamas rimbą ir kardą bandau išauklėti Windows Vista. Antra dieną jau pradėjo rodyt kažką žmoniško, manau, kad greitu laiku atrasim, kaip kalbėt. Instaliuodamas Windowsus, kaip mažas vaikas aikčiojau, kai paprašė duoti kompiuteriui vardą, Sukau galvą, kokį čia labiau nerd'išką, tokį, kokį tik kvaištelėjes fantastas sugalvotų. Death Star -ne. Optimus Prime - ne...
Loganas! Iš klasiško filmo Logano pabėgimas , sukurto 1976 metais. Puiku!

Žmonėms, kurie mane labiau pažįsta, tiksliau, kurie labiau žino mano pomėgius ir aistras, mano sekantis sakinys nuskambės mažų mažiausiai absurdiškai, bet.. Mano kompiuteris visai nieko toks velka programas neblogai, bet turi integruotą vaizdo plokštę. Paprastai sakant, praktiškai jokių žaidimų nepaplėši su juo, nors pagal charakteristiką galėtum...
Kodėl tokį pasirinkau? Iš dalies neapsižiūrėjau, iš dalies pasitaikė geras kainos, parametrų ir gamintojo santykis ir eh, puiki prevencinė priemonė. Dirbk, Simai, mielasis, to čia ir atvykai. Gal iš pradžių skamba tikrai keistai, žaidimų dizaineris, kuris pats beveik nieko nežaidžia. Bet tokia jau tiesa. Retas kuri garsus rinkos atstovas galėtų save vadinti užkietėjusiu geimeriu. Tam paprasčiausiai nelieka laiko. Čia panašiai kaip dirbti saldainių fabrike, valgai, kol atsivalgai, o po to, jokiu sentimentų, tik darbas.
Nors paskaunauti visada galima "kompiuterių laboratorijoje", kuri vadinasi Lab 23, arga tiesiog Games Lab, kur gyvena konsolės.. Mmmm.. Šliurpt!..



Apskritai, jau jaučiuosi truputį pailsęs nuo visko. Artėjančios atostogos išeis į naudą. Nesakau, kad nieko neveiksiu. Planuoju kibti programoms į atlapus ir pasiruošti kitam semestrui, kuri bus sunkesnis, nei šis. Pradėsim Flash'ą, Photoshop'ą (kūrį jau išnarsčiau prieš kelis metus), konstruosim žmogų 3Ds Max'e ir dar darysim kažką..
Žinoma, tai nereiškia, kad nuo dabar iki vasaros galo išnyksiu iš akiračio. Manau tikrai rasis ką paskrebenti. Minčių turiu, tik reikia jas tvarkingai sudėlioti ir švariai pateikti. O tai užima šiek tiek laiko. Pastaruoju metu užbaiginėju visus projektus, tad gyvenimas sukasi vieno kvadratinio kilometro plote, universiteto miestelyje. Bet šio mėnėsio pabaigoje keliuosi atgal, iš kur pabėgau. Pasistengsiu vėl susikurti jaukią darbinę atmosferą, kurią turėjau prieš tai. Tada pažiūrėsim. Gal pagaliau ateis laikas ir viešai pristatysiu vieną žmogystą, kuris jau senokai gyvena mano galvoje. Toks ponaitis Foltesas.. Čia būtų žingsnis link grožinės literatūros, interactyviojoje medijoje. Skamba įdomiai.



Ir pabaigai. Knyga. Panašios tematikos dar ne vieną radau bibliotekoje. Žaidmų dizaino pagrindai, tik ne trumpai, užtat labai drūtai, šeši šimtai puslapių teorijos. Kas dešimtam puslapyje galima sutikti po nespalvotą paveiksėlį, kas penktame kokią tai diagramą. Niekad, o, tikrai niekad, gyvenime netikėjau, kad su tokiu užsidegimu skaitysiu sausą teoriją ir dar tokio storio. Pabaigęs skyrių pagalvoju, kad kažkaip per mažai papasakojo man viena ar kita tematika. Nieko. Dar liko kokie aštuoni tūkstančiai puslapių kitose knygose.
Čia storiausia, kurią radau, skirtą dizaineriams. Va programuotojams visos knygos dvigubai storesnės eina..

Apie tai, ko iš manęs nori dėstytojai.

Sveiki, gerieji žmonės.
Karts nuo karto pažvelgiu atgal ir negrabiai, lyg besimokantis skaičiuoti vaikutis, lankstau pirštelius. Trys su puse mėnėsio.. Tiek laiko šis mažasis princas jau tūno tropikų rojuje. Trys su puse yra daugiau nei viena ketvirtoji metų, tiesa? Kai dabar sakau šį skaičių, atrodo visai nedaug. Kai pamąstau, kiek jau nugyventa, pamatyta ir padaryta, tai atrodo gan daug.
Vienaip ar kitaip, vis arčiau ir arčiau semestro pabaiga. Taigi, nuspręndžiau šiandien pasipasakoti, kaip vyksta atsiskaitymai.

Jau nuo dailės akademijos, o gal net ir nuo dailės gimnazijos laikų žinau, jog peržiūras man pergyventi yra daug lengviau nei egzaminus. Bet atsirado toks dalykas, kurį lengviau pergyventi net už peržiūras (minėdamas egzaminus ir peržiūras turiu galvoje šiuos dalykus, kaip atsiskaitymo būdus už tam tikrą darbo laikotarpį. Iš esmės peržiūros yra nuostabiausias dalykas, kuris tik vyksta dailės akademijoje). Bet peržiūros reikalauja išties daug fizinių ir dvasinių pastangų, nors peržiurų naktis viską kompensuoja. Gerai, jau pakankamai nusigrybavau. Taigi, norėjau pasasakoti apie atsisakaitymus Limkokwinge.

Kaip pavyzdį imsiu "dizaino principų" paskaitą. Numatytą laiko tarpą vyksta darbas, ties įvardinta užduotimi. Artėjant prie numatytos atsiskaitymo datos reikia paruošti ne tik baigtą darbą bet ir darbinį žurnalą.
Mano pasirinktas žodis yra "Clown". Klounas. Ir šiuo atvėju klounas nėra tas įprastinis cirko linksmuolis..



Šiuo atvėju užduotis buvo sukurti šrifto dizainą. Pabaigtą darbą reikia atspausdinti a4 formatu ir priklijuoti ant juodo A3 kartoninio pasparto. Šitie veiksmai jau padaryti ir nupaveiksluoti. Kartu ir darbo žurnalas, kurio viduje privalo tupėti CD su taip vadinama "soft copy". Kadangi stengiuosi apsaugoti savo kalbą nuo suanglėjimo, visą laik ieškau atitinkamų vertalų tiems terminams, kurie pas mus dar nėra plačiai naudojami. Taigi, kompaktinio disko viduje turi būti įrašyti atitinkamos kompiuterinės programos, su kuria buvo dirbta, formato failai, savyje turintys užbaigtą darbą ir kai kuriuos jo atlikimo procesus (dieve, mano..)



Žurnalo pradžioje įprasta apibūdinti savo darbą, eigą, idėją, užmanymą (concept) ir visa kitą, ką tik nori. Čia galioja principas "kuo ten daugiau, tuo tau geriau"


Paprastai prašoma įtraukti kitas iliustracijas, paveikslėlius ar nuotraukas, kurias naudojai, kaip pavyzdžius, kurie tarnavo, kaip informacijos apie ką nors šaltinis. Idėja sukurti klouną, man gimė beskaitant komiksą The Hellspawn: The Ashley Wood Collection .
Geras dalykas yra tai, kad čia dėstytojai lengvai priima kūrybines studentų idėjas. Man buvo visai nesunku nupasakoti savo mintį ir kodėl noriu ją išpildyti. Likau suprastas.
Vistik, yra ir negeroji šio reikalo pusė. Žinau, kad dailės akademijoje su tokiu darbu mane sumaišytų su purvais. Ir jei ne dėl užmanymo, tai dėl kompozicijos, spalvų ir daug kitų dalykų. Va šito dalyko, pavadinimu kritika, man čia ir trūksta.
Žvelgiant iš vienos pusės, mes tik pirmakursiai ir susipažįstam su tuo reikalu, pavadinimu dizainas. Iš kitos, aš jau didesnis drambliukas, su šiek tiek daugiau praktikos po savo apsiaustu, tad norėčiau ištempti daugiau kokybės. Šitą darbą atlikau per daug nevargdamas. Ir čia mano antras vektorinis piešinys. Tad, tiek jau to.


Toliau eskizai..

Paieškos..

Dar eskizų..


O, dar.. (yra ir dar daugiau, bet visko nepaveikslavau).



Galiausiai dar viena spalvota darbo kopija ir juodai baltas, kontūrinis variantas.



Ir galų galiausiai diskas. Programinė versija reikalinga dėl to, jog dėstytojas galėtų tikrai įsitikinti ir reikalui esant parodyti komisijai, metų gale, jog darbas tikrai atliktas studendo. Visos atskiros dalys: žurnalas, diskas, parėmintas darbas - turi būti su užlipintais užpildytais popierėliais, kas, kieno, kodėl, kiek..

Tai štai, žurnalą ir paveiksliuką įduoti dėstytojui ir viskas. Jei nėra jokių baisumų ar klaidų tu laisvas. Va jums ir atsiskaitymas.
Žinoma, būna išimčių. Concept Art (Užmanytojo piešimo) paskaitos darbus reiks pristatyt ir pavapėt apie juos daugiau, prieš kitus dėstytojus. Bet man čia niekad nebuvo sunku..



Dabar apie dalyką, be kurio gyvenau visa savo gyvenimą iki šiol, bet nebežinau, kai reiktų be jo išsiverst. Pristatau jums purškiamus klijus!! Reikia tiesiog pūstelt ant popieriaus ir gali lipint kur tik nori. Nuostabus dalykas.. Norintys užsisakyti rašykit man laiškus. Flakono kaina 50lt, plius siuntimo išlaidos. Perkant dvylika, trys už pusę kainos.




Vienas paveiksliukas iš mano naujosios olos. Keista vieta. Rankšluostis per parą neišdžiūna. O šiandien ryte radau savo kuprinę permirkusią. Su kambarioku padarėm išvadą, kad ją aplijo pro langą. Nors tarpelis gal du centimetrai, plius yra vandens nutekėjimo griovelis o langas atsidaro iš apačios į viršų, kas automatiškai sukuria vandens nubėgimą. Mistika kažkokia, nes aplink viskas buvo sausa: grindys, sienos..



Pamenat, kažkada burnojau, kad Malaizijoje nėra jokių nuolaidų studentams, net viešąjam transportui. Užtat pažiūrėkit kokios sėdynės paprasčiausiam autobuse.. Daug kartų geriau, nei mūsų Soliariai, kuriuose man kartais patogiau stovėti, nei sėdėti. Bet jau geriau stovėti už 11lt, nei sėdėti už 100lt..

Linkėjimai!

Dovanos

Šiandien gavau dovanų, kurios labai nudžiugino. Na, gyvai džiaugtis jomis lyg ir negaliu, nes mus skiria 9000km, bet vistiek širdis kažkaip nušvito. Nors pats tiesiogiai ant savęs jų ir panaudot negalėsiu net, gal nebent pirštą prisispaust. Ir jos bus naudojamos taip, kad didžiąją laiko dalį jų net nesimatys. Eh, bet vistiek gražu pažiūrėt ar ne? Dėkoju savo vienam ir vieninteliam tėčiui! Spaudžiu dešinę, bus alaus.




O skirti šie daikčiukai mano dangiškajam žirgui, kelių pegasui, eikliajam ir nuostabiajam, jis vienas toks pasaulyje..


Eh, mašinos irgi moka liūdėti..


-------------------------------------------------------------------------------------

Antra dalis bus mažiau nostalgiška. Jau minėjau, kad atsiranda vis daugiau norinčių mokytis kokwing.. oj, kche, kche, norėjau pasakyti Limkokwinge. Tad man kilo super fantastiška mintis, kad jei atvyks pakankamai žmonių, galėsim susimesti ir nuomotis cielą butą. Va taip va, visas pilnas litofcų butas. Eina sau, kaip kietai būtų.. Gal ir skamba kaip niekai, bet po trijų mėnėsių Malaizijoje, tai skamba tikrai "osum".

Kad neatrodytu čia mano įrašas, kaip tuščias balionas, pridėsiu žaidimėlį. Čia bendra nuotrauka iš F1 lenktynių, tiskliau jau po jų. Suraskit mane :]

Mokyklinė ekskursija

Apturėjom nesenu laiku ekskursiją. Ir ne bet kur, į zoologijos sodą (o visai norėčiau), o į stalo žaidimų fabrikėlį. Kadangi viena iš pirmojo semestro užduočių yra sukurti stalo žaidimą, taigi - naudinga. Fabrikėlis nedidėlis, teisingiau sakant, surinkimo cechas. Viduje pluša saujalė indų darbininkių ir vienas kitas vyrukas. Paradui vadovauja kinas.
Taigi, ši kompanija "SPM" (S.... P.... Malaysia), pirmoji Malaizijoje pradėjo užsiimti tuo, kuo užsiema - stalo žaidimais. Pirmieji projektai buvo tiesiog kitų kompanijų žinomi žaidimai, bet pritaikyti Malaizijos rinkai. Įvesta malajų kalba, šiek tiek modifikuotos taisyklės. Vėliau sekė eilė tradicinių indų ir malaijų žaidimų perdirbinių. Visiškai nuo nulio sutverto savo mintim ir jėgom žaidimo kaip ir neparodė, tuo metu vietoje turėjo vien modifikacijas ir t.t. Bet, ši kompanija bendradarbiauja su mūsų universitetu ir vieną dieną tikisi išleisti ne vieną, studžių sukurptą produktą.

Vienas iš cechų, kur iš gabaliukų surenkami žaidimai.

Visiem pasiūlė ir visi sutiko pabandyti įsijausti į tvėrėjų kailius. Man tuo metu sukilo šilti prisiminimai iš kito fabriko, tik anas iki soties pilnas šokolado. Kai kas paklausdavo, kodėl aš nieko nesurinkinėju, su šypsena atsakydavau, kad man jau teko dirbti fabrike. O dar ir kokiame, jūs net nepatikėtumėt!

Chebra buvo įsijautus, kaip niekad. Kadre mano grupiokai. Iš kairės: Kevinas ir Kailaš.

Ekskursijoj dalyvavo pirmo ir antro semestrų žaidimų dizaineriai, programuotojai ir grafiniai dizaineriai (šitie ne geimeriai, bet vistiek kažkuo ir jiems čia naudinga). Kadre vyrukas, kurio nepažįstu, per vidurį dėstytojas, vadinamas "Buzz", ir Rajanas.


Monopolis, tiksliau jo pusbrolis iš Malaizijos "Saidina", nors gal geriau skambėtų pusseserė. Labiausiai visų dėmėsį traukė kalnai pinigų ir trobėsių.



Na štai ir mes! Kadais, prieš išvykdamas, žadėjau savo grupiokų nuotrauką. Pradedant nuo manęs: Sam, Azrin, Suresh, Ramzey, Kevin (ragus statantis vyrukas iš vyresnio kurso, bet tai netrugdo visiem bendrauti draugiškai ir daryti nesamonių, juk vieno lizdo paukščiai), apačioje, Kailash, Husein ir Edvin.
Dar Kei fongas yra, toks linksmas kinas, bet už kadro, čia šiaip jo nuotraukos. O man visai pradėjo patikt rašyt ir dėt kitų nuotraukas. Tokia tad mano gauja. Vienų vardus rašiau, kitų pravardes, nes, kad lengviau įsidėmėt trumpiniais pradėjom vadintis..


Visi dienos dalyviai.. Tiek iš lauko.


Dabar iš vidaus. Pusdienį prasėdėjau po kondicionierium, jau jaučiu, kaip prie garklės kažkas kabinas, spruksiu laukan, ką suvalgyt ir namo. Pasidalint džiaugsmu turiu, kad randasi žmonių, kurie ketina atvažiuot čia mokytis, labai tokių visi laukiam. Jei pažįstat dar tokių, kurie norėtų, bet nedrįsta ar patys tokie esat, prašom nesilaužyt. Visada galit su manim pakontaktuot, čia ar kiber laišku. Pats laikas pradėt mąstyt link Malaizijos.


Trumpai apie aklausos rezultatus.

Dauguma skaitytojų pasisakė už tai, jog norėtų sulaukt daugiau nei vieno įrašo septynių dienų intervale.

-Stengsiuosi pabarškinti ką nuotaikingesnio tuomet, kuo dažniau. Juk nebūtinai turiu rašyt vien apie tai, ką aš veikiu, taip?

Kažkas užsimanė paveiksliukų daugiau.

-Pilnas google jums, va! Fotografuot nemoku dar kolkas. Bet pažiūrėsim..

Niekam neįdomi Malaizija.

-Tai gal išvis nustosiu rašyt apie tai, kas susije su ja, he, he?..

Taip, pat daugiau informacijos apie universitetą.

-Na, kaip sakau visad, klauskit asmeniškai, kas domina. Bet, prisipažinsiu, čia tikrai vyksta visko daugiau, nei parašau.

Kažkas nežino išvis ko nori.

-Šitie man labiausiai patiko.



Beje, karts nuo karto brūkšteli tai vienas, tai kitas ir pakrizena, kad bijo mano laiko suėst, todėl galvoja, kad "ai, geriau nerašysiu, ką aš čia, pamiršo jau mane turbūt". Žinokit į tinklaraštį keiktis nenoriu, bet tikrai knieti. Tad be jokių, blemba, laužymusi, kad man. Manot smagu įsijungus dėžutę rast du spamo laiškus ir vieną žinutę, kad kažkas facebook'e draugaut nori?...
Na gerai, šiandien tiek iš MANĘS.

Linkėjimai linkėjimiausi!

Velykos, margučiai ir balius! LT style.

Sveiki, sveiki!!
Baisiausiai kaltas jaučiuosi dėl tokio ilgo delsimo ir skaitytojų ignoravimo. Bet ir skaitytojai pradėjo mane ignoruot, jau kelias savaites negavau laiškų, su pasiteiravimais ar palinkėjimais. Žodžiu, abi pusės apsileido. Taigi, ilgai nenusišnekėjęs ir pradėsiu ten, kur baigiau. Apie velykas.
Ogi pradėjo velykas Malaizijoje, kaip ir visi padorūs žmonės - nuo apsilankymo bažnyčioje. Susiradom visą tą pagal visus pavadinimus ir reikalavimus (mūsų beje, buvo aštuoni, jei gerai skaičiuoju). Ir vau, teko gerokai nustebti. Viskas buvo visiškai kitaip.
Na, kaip nuo mažens esu įpratęs, dideli bažnyčios skliautai ištapyti freskomis, paremti aukštomis sienomis, ant kurių kabo taip pat didžiuliai paveikslai. Išpuoštas altorius ir kunigas, iškilmingai skaitantis pamokslą, jo balsas aidi visoje bažnyčioje. Visi viduje tupi sušalę ir susisukę į paltus, bent jau per velykas.
Bet sveiki atvykę į atogražas.. Bažnyčioje nebuvo net sienų, o dvišlaitės lubos buvo tiesiog baltos. Vietoje paveikslų kabėjo simbolinės ikonos o šalia jų ventiliatoriai, po kuriais man nepavyko patekti, nes viduje buvo daug žmonių ir karšta, kaip reikalas. Mišios buvo skaitomos anglų kalba ir visos kitos apeigos nesiskyrė. Tik giesmių metu, šalia altoriaus, per PowerPoint'ą leido slaidus su tekstu, kad visa bendruomenė galėtų kartu giedoti. Giesmės angliškai skambėjo labai keistai, labiau, kaip dainos, mat vistik mano ausis pratus prie raityto balso lietuviškųjų. Nepaisant to, buvo tikrai įdomu paskanauti tokių kultūrinių skirtumų.
Po mišių, ilgai netrukę, trys vyrukai (mes), besikalbėdami apie Mortal Combat ir penkios merginos, besikalbėdamos apie kažką kitą, patraukėm valgyti velykinių pusryčių. Savo butą mums nusiaubti, maloniai leido Kotryna. Tad ilgai netrukę, kibom prie darbų.

Virija gavo svarbiausius ir atsakingiausius darbus -išmarginti kiaušinius. Kaip rašiau savo priešvelykiniame įraše, skatinau visus pamiršti chemines spalvas ir lipdukus, kiaušinius pamarginti tradiciniais metodais.

Turėjom svogūnų laiškų, petražolių ir dar visko, ko papuolė po rankom.

Tai, ko jau nebuvau matęs ilgai ilgai - pilnas šaldituvas. Na, nematysiu dar kelerius metus, manau. Gal ir matysiu, bet tai nebus mano šaldytuvas.

Nudirbę daugiausiai ir labiausiai pavargę, nusprendėm atsipūsti. Vistik reikėjo pailsėti prieš valgymą.

Pagaliau visi galėjo užpulti stalą. Ir čia matom visi mūsų mylimos šalelės tremtinius, kurie dalyvavo puotoje. Iš Jūsų kairės: Kristina, Vytautas, Audra, Justinas, Kotryna ir Eglė. Aš tuo metu veikiau kažką kito. Stovėjau už kadro, vadinasi.

Maistas - pagaliau! Žinoma, vėliau




Ir marguoliai, papuošti bendromis visų jėgomis ir fantazijomis!

Supažindinom su kiaušiniu muštyniu ir apsivalgymo tradicijom savo draugus.

Vėliau, kaip jau nuspėjot, vyko smagiausia dalis. Kaip išsiaiškinom, šios velykos visiems mums buvo pirmosios bet šeimų. Tad po ašarą spaudžiančių ar dėkingumo pilnų tostų, kibom. Į valgį.
Kol nieko nebeliko. Kas turėjo jėgų, šiek tiek pailsėję dar žaidė šaradas. Pasirod turėjau jėgų ir aš, mat buvau vienas iš šio žaidimo iniciatorių. Taigi, velykas sutikom tikrai smagiai. Prieš atvykstant čia, visai negalvojau apie tradidines šventes ir kaip reiks jas sutikti. Buvau nusipiešęs liūdno savo, vieno su ananasu ir silke ar grybais, švenčiančio kūčias paveiksliuką, bet teko jį nuvyti, man būryje lietuvaičių, skanaujant kiaušinius su juoda duona ir manojezu, visai nesunku buvo jaustis kaip namie.

Tai tokia tad trumpa velykų apybraiža, o dabar apie tai, kas nutiko per šias savaites. Ogi nieko įdomaus..
A, tiesa, persikrausčiau į baraką prie pat universiteto. Kolkas dar susilaikysiu nuo didesnių komentarų, bet esu tokios nuomonės, kad už mėnėsio vėl keliausiu atgal. Bet kolkas patylėsiu, reikia pačiam viską suvirškinti ir apmąstyti.

Tiesa, jau prasidėjo ketvirtas tremties mėnuo, tai reiškia, kad liko mėnėsis su trupučiu iki pirmojo semestro pabaigos. Tuomet mėnėsis su puse atostogų ir naujas semestras.

Bet mane jau veja nuo kompiuterio bibliotekoje, tad daugiau papasakosiu iškart pirmadienį!

Iki pasimatymo! Jūsų išsiilgęs - Simas!