Nutiko kai kas, ko visai neplanavau. Mane užpuolė, kad tave kur po velniais! Ir užpuolė tokiu gėdingu laiku iš pasalų. Šiaip ir pradžių maniau, kad viskas gerai baigėsi ir praeis, bet tikroji žala pasijuto tik ryte.. Kiek sunku rašyti, žinote, kaip būna po užpuolimo, nors psichologiškai su tuo jau susitaikiau ir pripažinau, kad kaltas dėl įvykio esu tik pats... Taigi, skauda gerklę, šniurkščioji nosimi ir čiaudai, šaudydamas mikrobais, lekiančiais, bene, 100 km/h greičiu.
Tiesiog maloniai pašalau lauke ir nemažai lankiausi viešosiose įstaigose, tai yra pats puikiausias receptas norint pasigauti ligą (praktiškai bet kokią..).
10 vasario 2011
07 vasario 2011
Keli bruožai, kurie erzina žaidimuose
Ne per seniausiai pradėjau žaisti Need for Speed Underground ( I ). Pradžioje turėjau tam dvi aiškias priežastis:
a) NFSU buvo vienas iš pirmų žaidimų, kurį kažkada dėdė įkepė į PC, kuris atsirado namie (antras žaidimas buvo GTA Vice City). Ir aš jį perėjau kokius tris ar keturis kartus.
b) NFSU visada buvo arčiausiai, na, jis man atrodė labiausiai žemiškas. Todėl, kad daugiau nei pusę ten esančių automobilių galima pamatyti Lietuvos keliuose. O kas gi tada nenorėjo turėti tiuninginio golfo ar civiko?
Perėjau gal pusę žaidimo ir jis mane užkniso. Bet man džiugu bent dėl to, nes išsiaiškinau šio reikalo priežastis.
Frustracija kyla tuomet, kai nutinka kas nors, kas žaidėjui nepatinka ir atsiranda galimybė dėl to apkaltinti patį žaidimą.
Lygiagrečiai dabar dar žaidžiu Colin Mcray Rally 2003 ir kai skriedamas žvirkeliu nulekiu į griovį truputį susierzinu tik dėl prarasto laiko, kurio prireiks išsikrapštyti ir tęsti lenktynes. Aš atsakingas už savo klaidą, nesuvaldžiau automobilio, nėra preteksto kaltinti žaidimą ar kitą vairuotoją, kuris dabar lyderiauja ir jo laiką man reikia aplenkti.
NFSU suteikia galimybę prieš kiekvienas lenktynes pasirinkti sudėtingumo lygį. Karjeros pradžioje visada važiuodavau hard rėžime, nes reikėjo pinigų. Kuomet progresas pasiekė trečdalį, pradėjau žaisti medium lygiu, nes pinigų jau buvo per akis ir nenorėjau ilgiau gaišti, važiuodamas trasas po kelis kart (nes būdavo, kad nepasiseka laimėti iškart). Bet perėjus pusę žaidimo pradėjau rinktis easy... Ne dėl to, kad būčiau nevykėlis vairuotojas, bet žaidimas rimtai pradėjo užknisti, situacijomis, kai lekiant pasiutusiu greičiu, prieš pat tavo nosį išlenda tūlo miestiečio automobilis ir suteikia galimybę tau, automobiliu, ore atlikti olimpinio medalio vertą gimnastikos pasirodymą. Ir taip vėl ir vėl ir vėl.
Arba priešininkų dirbtinis intelektas. Kai važiuoji šalia, jautiesi lyg snukdaužio varžybose, o ne prašmatniai atrodančių bolidų lenktynėse. Nesakau, kad žaidimas blogas. Galiu pasakyti, kad NFS Most Wanted buvo ir liks Underground serijos etalonas.
Beje, jei dar apie sudėtingumo lygius, tai jie įtakoja tik priešininkų techninius parametrus, kitaip sakant, kerta jiems per greitį, bet jie lieka tokie pat idiotai vairuotojai, o gatvės irgi lieka pilnos idiotų, tik tų, kitų..
Galutinė išvada - man nepatinka, kuomet žaidimuose figuruoja sėkmės faktorius.
a) NFSU buvo vienas iš pirmų žaidimų, kurį kažkada dėdė įkepė į PC, kuris atsirado namie (antras žaidimas buvo GTA Vice City). Ir aš jį perėjau kokius tris ar keturis kartus.
b) NFSU visada buvo arčiausiai, na, jis man atrodė labiausiai žemiškas. Todėl, kad daugiau nei pusę ten esančių automobilių galima pamatyti Lietuvos keliuose. O kas gi tada nenorėjo turėti tiuninginio golfo ar civiko?
Perėjau gal pusę žaidimo ir jis mane užkniso. Bet man džiugu bent dėl to, nes išsiaiškinau šio reikalo priežastis.
Frustracija kyla tuomet, kai nutinka kas nors, kas žaidėjui nepatinka ir atsiranda galimybė dėl to apkaltinti patį žaidimą.
Lygiagrečiai dabar dar žaidžiu Colin Mcray Rally 2003 ir kai skriedamas žvirkeliu nulekiu į griovį truputį susierzinu tik dėl prarasto laiko, kurio prireiks išsikrapštyti ir tęsti lenktynes. Aš atsakingas už savo klaidą, nesuvaldžiau automobilio, nėra preteksto kaltinti žaidimą ar kitą vairuotoją, kuris dabar lyderiauja ir jo laiką man reikia aplenkti.
NFSU suteikia galimybę prieš kiekvienas lenktynes pasirinkti sudėtingumo lygį. Karjeros pradžioje visada važiuodavau hard rėžime, nes reikėjo pinigų. Kuomet progresas pasiekė trečdalį, pradėjau žaisti medium lygiu, nes pinigų jau buvo per akis ir nenorėjau ilgiau gaišti, važiuodamas trasas po kelis kart (nes būdavo, kad nepasiseka laimėti iškart). Bet perėjus pusę žaidimo pradėjau rinktis easy... Ne dėl to, kad būčiau nevykėlis vairuotojas, bet žaidimas rimtai pradėjo užknisti, situacijomis, kai lekiant pasiutusiu greičiu, prieš pat tavo nosį išlenda tūlo miestiečio automobilis ir suteikia galimybę tau, automobiliu, ore atlikti olimpinio medalio vertą gimnastikos pasirodymą. Ir taip vėl ir vėl ir vėl.
Arba priešininkų dirbtinis intelektas. Kai važiuoji šalia, jautiesi lyg snukdaužio varžybose, o ne prašmatniai atrodančių bolidų lenktynėse. Nesakau, kad žaidimas blogas. Galiu pasakyti, kad NFS Most Wanted buvo ir liks Underground serijos etalonas.
Beje, jei dar apie sudėtingumo lygius, tai jie įtakoja tik priešininkų techninius parametrus, kitaip sakant, kerta jiems per greitį, bet jie lieka tokie pat idiotai vairuotojai, o gatvės irgi lieka pilnos idiotų, tik tų, kitų..
Galutinė išvada - man nepatinka, kuomet žaidimuose figuruoja sėkmės faktorius.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)