Eurogamer 2011

Savaitgalį teko patirti nevisai eilinių įspūdžių, kuriais prisruošiau pasidalinti. Su kompanija, porą mėnesių atgal, nusprendėme aplankyti Londone kasmet vykstančia kompiuterinių žaidimų parodą Eurogamer 2011.

Šit pasirodė nelabai geras dalykas kai visus bilietus nusiperki du mėnesius į priekį ir atėjus laikui supranti kad visai pamiršai juos atsispausdinti. Bet, ko gero, buvau vienintelis Simas, kuris pirko bilietus ir apyrankes registracijoje gavau akimirksniu, kai patikrino mano vardą.

Iš pradžių nugąsdino milžiniška eilė, bet vėliau, kai pagaliau patekom vidun, situacija pasirodė ne tokia ir bloga. Be to mano prioritetai buvo pasiblaškyti po karjeros mugę ir pasiklausyti industrijos žmonių dialogų, atskiroje salėje. Tikėjausi naudingų patarimų ir to kylančios motyvacijos jausmo, kuris užplūsta kai patenki kažkur, kur žaidimų industrija sukasi visai šalia tavęs. Kažkiek to gavau bet stebuklų nenutiko. Matyt senstu.

Patarimai karjeros klausimais iš pirmo fronto buvo filmuojami ir juos galima rasti gamesindustrie.biz tinklapyje. Naudingų dalykų išgirdo tie, kas planuoja pradėti karjerą žaidimų rinkoje, nes klausimai ir atsakymai buvo daugiau orienuoti į žmones, kurie dar yra ant slenksčio.

Gaila jog nespėjau sudalyvauti Bioware konferencijoje. Iki valiai prisiklausius kalbų sukilo didesni norai pasiblaškyti po salę, pilną konsolių ir ekranų, kur išbandžiau kelis žaidimus. Tiesą sakant pasijutau gan atitrūkęs nuo šiandieninės AAA žaidimų scenos. Pastarąjį pusmetį buvau įnikęs į savo kasdienį gyvenimą ir per daug nekvalifikuotą darbą, o kai būdavo laiko tobulindavau meninius sugebėjimus ir plūduriavau indie žaidimų jūroje. Bet apie savo apmąstymus ir vietos paieškas žaidimų pasaulyje papasakosiu ateityje.

Rage

Senokai sužadintos viltys ir Mad Max prisiminai leido tikėtis iš Rage kažko gero ir skanaus. Neišėjo per daug pasivaikštinėti po post-apokaliptinius peizažus ir paklydinėti po miestą, matyta kūrėjų išleistuose video, nes viskas ką davė buvo kautynės ir mėsmalė. Kadangi mano pirštai dar neturi geros intuicijos kai apglėbia xbox 360 džoistiką, viskas nebuvo taip sklandu, bet paslaugus konsultantas greit su viskuo supažindino ir papasakojo. Tiek kiek gyvenau kol nebuvau pakirstas priešininkų buvo visai smagu ir gražu.

Mašinų lygis sužavėjo mažiau. Gavau aplėkti kelis ratus gremėždiškoje trasoje, multiplayer rėžime. Pačios mašinos valdymas pasirodė stirpiai arkadinis, galimybės įsijungti skydą, raketos ir sprogstantys oponentai, kurie tuoj pat respawn'inansi visai neatrodė kaip rimta kova už būvį. Kita vertus free roaming rėžime tas pats mašinų veiksmas turėtų sukelti daugiau gerų emocijų.

SSX 

Norėjau, tikėjausi, stengiausi.. Bet vistiek ne. Tikrai tikrai atjungti lemputę ir visiškai pasineri galiu į kai kuriuos žaidimus, bet į snieglenčių arkadą kol kas nepavyko. Pasirodė kad žaidimas per mažai baudžia, gerai išsidrėbti ant žemės tiesiog neįmanoma, ore laiko užtenka ne tik daryti triukus bet ir nufilmuoti dokumentinį filmą apie migruojančius paukščius.. Nepeikiu nors tu ką, tiesiog žinau koks jausmas apima lekiant trasa žemyn, koks garsas kyla dreskiant sniegą agresyviu posūkiu ir kaip užlieja krūtinę gūsis šalto vėjo, kai snieglente nuskrieji oru, atsiplėšęs nuo tramplino krašto.

Ko man reikia. Didelio ekrano, patogaus foltelio, tamsos, gero garso ir visko po sunkios dienos. Po tokios žaidimo sesijos miegoti nueisiu laimingas.

Nintendo 3DS

Žaidžiau kažkokią žaidimo Driver atmainą. Iki šiol neteko rankose laikyti 3DS ir pirma pažintis buvo visai graži. Atitinkamą vaizdo kampą pagauti ir išlaikyti buvo lengva ir per ne ilgą laiką nemalonių šalutinių pojūčių nepajutau. Vis gi, jei gerai pamenu, apie 30% 3DS turėtojų pasisakė, kad visiškai nenaudoja 3D funkcijos, nes ji sukelia nemalonius jausmus akims. Dar panaši dalis pasisakė kad fukncija blaško ir išjungią ją po kiek tai žaidimo laiko. Vis tik, jei kada rinkčiausi nešiojamą žaidimų įrenginį, ko gero tai daryčiau jei vis dar gyvenčiau Londone, tai pasirinkimas stipriau kryptų į PSP Go pusę.. 

Star Wars TOR. Eilė aiškiai rodė, kad žaidimas vienas iš trijų parodos favoritų, didesnės eilės buvo tik prie Call of Duty MW3 ir Battlefield 3 žaidimų.

Gyvas Star Wars TOR gameplay'us atrodė pakankamai vikrus ir gerai išdirbtas, kiek mačiau pvp demonstracijose. Po kiek laiko Darth Wader'is pasiglemžė nusivedė Laurą, tad teko kelti neramumus, kol Storm Trooperiai nuramino padėti ir žadėjo blasteriais peršauti kelius jei dar bandysiu įtikinti R2 D2 važiuoti su manimi namo.

Žodžiu, laukiamas naujasis MMO pakėlė nuotaiką. Nežadu prisijungti starto metu, nelabai tinakmas laikas man bus, tad palauksiu kol žaidimas kiek įsivažiuos ir tada žiūrėsiu.

Buvo įdomu pasižvalgyti po Indie ir Retro arkadas, šį bei tą pabandyti, kas be ko.

Ekranuose puikiai atrodė Online sistemoje besisukantys žaidimai. Aplink stendus sukiojosi angliškojo BT interneto tiekėjo atstovai, apsiskelbę jog iš po savo skvernų leidžia greičiausią internetą visoje Anglijoje.

Apie aktualius buto paieškos Londone klausimus.

Keista, kad per penkis mėnesius čia praleistus, praktikos šituose reikaluose įgijau ne per daugiausiai. Nes man, ko gero, sekasi. Londone šokinėjau nuo vienų pažįstamų pas kitus, o dabar panašiai ir Norwich'e, kai būstą užrodė draugai. Bet, vistiek, nemažai laiko praleidau ieškodamas ir domėdamasis.

Greičiausiai apsiuostyti galima internete. Negaliu rekomenduoti konkrečių tinklalapių, nes jų yra daugybė, užtenka pateikti protingą užklausą google ir pradėti naršyti.
Noriu užsiminti, kad reikėtų atsargiai žiūrėti į gumtree.com nes čia skelbimus dėti gali bet kas, tad pasitaiko apgavysčių, kuomet išviliojami pinigai arba butai apibūdinami daug gražiau nei yra iš tikro.

Ieškant buto, optimaliausia būtų kuo labiau konkretizuoti savo paieškas. Nuspręsti koks bus biudžetas, kurioje zonoje norite gyventi ir dirbti, bei kokiame rajone. Paskutinis yra sunkiausias šviežiam emigrantui, pasikausčiusiam tik teorinėmis žiniomis, bet labai daug priklauso nuo rajono, o apie juos pradedi nutuokti tik pagyvenęs ir pakeliavęs po miestą.

Rytinis Londonas yra plačiausiai apgyventas lietuvių. Tokie rajonai kaip Stratfordas ar Bektonas (Bektoniškės), gerai žinomi visiems Anglijos lietuviams.
Visi girdėjo istorijas apie tai, kokie lietuviai išvažiavo į Angliją. Aš negaliu nei paneigti nei patvirtinti jų. Pats išskirčiau tris kategorijas: Oportunistai, kurie ieško sėkmės. Sekantys būtų žmonės, kurie išvažiavo vedini noro susikurti geresni gyvenimą savo rankomis, o trečioje kategorijoje yra tie, kurie siekia geresnio gyvenimo kitų sąskaita.
Oportunistai yra pasklidę po visą Londoną, o likusios dvi kategorijos sumišusios vakaruose. Ko gero pati lengviausia išeitis susirasti kambarį yra tinklapyje anglija.lt kur yra tuntai skelbimų. Visi ten siūlomi kambariai yra vakaruose ir sąlygų, ko gero, keliama mažiausiai, bet nežinia ant kurios kategorijos gyventojų pataikysi.
Ten, kur nuomos kainos mažiausiai kandžiojasi, beveik garantuoju, bus įsikūrę daug afrikiečių, indų ir vidurio rytų tautybių atstovų. Bet tai netrukdo jei esate tolerantiškas, o toks daugiau ar mažiau esate, jei priskiriate save prie oportunistų. Man tai jie per daug netrukdė niekad. Su išimtimis, kai nusibosdavo viskas ir velniop norėdavau pasiųsti visą aplinkinį pasaulį.

Nuomos kainos Londone bus didesnės, nei kituose, mažesniuose Anglijos miestuose.
Aš čia turiu nedidelį gidą, kurį gavau iš saviškio universiteto. Jis orientuotas į buto ar kambario paiešką Norwiche, bet pagrindiniai punktai pritaikomi ir kitose miestuose, tad, manau, nieko bloga nenutiks jei pasidalinsiu: Private accommodation info.

Dvi pagrindinės stovyklos yra privatūs nuomotojai ir agentūros.

Agentūros pareikalaus kažkokio vienkartinio mokesčio už savo paslaugas, bet privalumai prasideda tuo, jog visi pasiūlymai bus sutalpinti viename tinklalapyje, bus pasirašyta sutartis ir reikalui esant galima drąsiai skustis ir reikalauti, kad kažkas, kas sugedo būtų pakeista ir t.t.

Privatininkai, teoriškai, turėtų būti lankstesni nuomos mokėjimo laiku klausimais, jei palaikomi geri santykiai, žmogiškumo faktorius čia juntamas labiau nei agentūrose. Gali būti pasirašoma sutartis, jos gali ir nebūti, čia jau priklauso individualiai.

Toliau, abiems atvejams galimos sąlygos:
Reikės užstato, kuris dažniausiai būna vieno mėnesio nuomos dydžio. Užstatas grąžinamas nuomininkui išsikraustant, kai šeimininkas apžiūri butą ir nusprendžia, kad (jei) niekas nesulaužyta ir t.t.
Gali būti reikalaujama jog būsimas nuomininkas gyventų konkretų laiko tarpą, pvz. minimum šešis mėnesius.
Gali būti prašoma raštiškos rekomendacijos iš ankstesnių nuomotojų.
Gali būti dar daugiau keistų sąlygų.

Šiaip jei pamatydavau skelbimą, kur būdavo parašyta kažkas panašaus: No pets, No students, No smokers, No couples... Žodžiu, kažkas su daug "No", net nesivargindavau skaityti toliau, nes savaime aišku, kad nuomojantis pas tokį "reiklų" savininką kils daug nesusipratimų.

Tiesiog nepatingėkit praleisti poros valandų vartant skelbimus internete ir nebūtinai potencialus ir pamatysit kas kaip, bei, kokios sąlygos yra keliamos.


Ko reiktų vengti.

Niekad niekam nemokėti ir nepervedinėti pinigų iš anksto, kol visos sąlygos dar nėra sutartos ir kambarys ar butas neapžiūrėtas. NIEKAD.
Būtina gerai apžiūrėti ar viskas atitinka lūkesčius, čia jau nesismulkinsiu, bet nepamaišo patikrinti ar langai užsidaro, lemputės veikia ir vanduo bėga iš čiaupo.
Išsiaiškinti kokius mokesčius ir kas kiek laiko reikės mokėti, nes kai kur už vandenį ar elektrą mokama kas tris arba kas šešis mėnesius.

Apskritai Londonas yra brangus miestas, jei ten nedirbi ir dar nespėjai įsikurti, todėl gyvenimo pradžioje reikėtų susilaikyti nuo pagundų pirkti.
Nusipirkti ten galima tikrai viską, bet tie dalykai niekur neprapuls, jei nepadarysite to šiandien ar rytoj. Akcijos "pirk vieną, antrą gauk dykai" vyksta kiaurus metus, daugiau ar mažiau, keičiasi tik produktai. Išpardavimai kitose parduotuvėse kartojasi kas kelis mėnesius, besimainant sezonams ir t.t.

Prieš man išvažiuojant daug kartų girdėjau jog pradžioje bus sunku. Pradžioje buvo sunku, bet stengiantis ir laikui bėgant viskas susitvarko.
Dar man kartojo jog darbų nėra. Nesąąąmonė atsakydavau aš ir numodavau ranka ir buvau teisus. Reikia tik žinoti ko nori iš gyvenimo ir to aktyviai siekti.

Trolių medžiotojas.

Filmo Troll Hunter treilerį pamačiau jau kadaise, sudomino, bet įdomumo dėlei pamiršau apie jį tol, kol netyčiom jau baigtas filmas vėl pakliuvo po akimis. Gavau užrodymą, kad atsispausdinus taloną (vouncher) (LOL), į filmus rodomus Odeon kino teatruose galima patekti su 40% nuolaida. Beliko pasirinkti ką su Laura norim pamatyti ir po neilgų derybų bei mano entuziazmo prisiminus apie seniai matytą treilerį, viskas buvo nuspręsta.


Filmas priklauso keistai skambančiam Mocdocumentary žanrui, visi kas žiūrės greit ras daug panašumų su Bleiro ragana. Bet kodėl gi ne?
Į siužetą nebuvo sunku įsijausti, viskas ką matome ekrane yra perteikta tiesiai per operatoriaus, kuris kartu yra ir personažas, kamerą. O kai pradeda rodyti dalykus, kurie realiai neturėtų egzistuoti tiesiog atsiputi ir pasakai sau "o kodėl gi ne?".
Aktoriai tvarkingai atliko savo darbus. Nenoriu pradėti ištraukinėti kabliukų, kurie užkliūna kai smegenys sukirba ir pareiškia nesąąąmonė, nes jų visada yra, bet jie greit pradingsta.
Nei kart nekilo noras juoktis, nors išspaudžiau kelias ironiškas šypsenas, nes į filmą įmaišyta natūraliai kylančio kasdieniško humoro. Nebent kažkam pasirodytų labai komiška kuomet milžiniškas trolis miegodamas nusiperdžia...

Skaitmeninei grafikai rašau riebų pliusą. Visus standartus atitinkantis produktas. Maloniai nustebino nes visai nereklamuotam filmui norvegų kalba būčiau atleidęs ir akivaizdesnį vaizdinį broką. Ir vėlgi, smagu, kad viskas nesisuka vien apie vaizdo efektus, tai tik visumos dalis.

Mano skoniui viskas sulipo į skanų skandinavišką saldainį.
Deja jau paskelbta jog Holivudas ruošia filmo perdirbinį, tikiuosi, kad už gautas pajamas norvegų studija sutvers dar kažką įdomaus, tik ne apie trolius ir ne pseudo-dokumentiką, tegul Trolių medžiotojas lieka geruose atsiminimuose, nes kitą kartą miške pamatęs krūvą akmenų atidžiau juos patyrinėsiu.