25 kovo 2010

Įdomus gyvenimas

Dabar esu labai įdomioje padėtyje. Gražu, kad bent galima tvarkingai sudiktuoti, nes viskas aišku, kaip ant delno.
Man 22 metai (už dviejų dienų).
Esu baigęs mokyklą.
Metęs du universitetus - Kauno dailės fakultetą ir Limkokwing universitetą, Malaizijoje.
Nutraukęs planus mokytis Norwich universitete, Anglijoje.
Esu bedarbis, gyvenantis pas tėvus.
Aiškiai žinau, ką noriu veikti gyvenime: dirbti žaidimų kūrimo studijoje, kilti karjeros laiptais.
Šiuo metu rengiu portfolio ir ketinu kibti į atlapus žaidimų kūrimo studijoms Lietuvoje (taip, tokių tikrai yra).

Kaip ir sakiau, viskas aišku ir paprasta. Į armiją neima, šauktinių nerenka jau kuris laikas, na, dar dalyvavau keliuose teismuose, mano dėka trejiems metams pasodintas vienas žulikas, bet jis jau vaikšto laisvėje, nes tai nutiko senokai, reiškias turi net ir mirtinų priešų.
Kol kas savo gyvenimą apibūdinčiau kaip ne labai įdomų. Daug sėdžiu namie, kartais iškišu nosį į miestą, pasisėdėti kokioje užeigoje arba papaišyti dailės fakultete. Aišku, stengiuosi laiko nešvaistyti, gaila, kad ne visada išeina. Namuose darau visokiausius tai reikalus, kaip, antai 3D animacijas, žodžiu, stumiuosi aukštyn, bet priekaištauju sau, kad nepakankamai spėriai. Šiaip tai priekaištauju sau dažnai, beveik visose veiklose, nes tikiu, kad toks procesas padeda tobulėti. Juk visada galima geriau, daugiau, kokybiškiau, ilgiau.. Na taip, dar esu nepataisomas optimistas :]
Esu vienišas viengungis ir buvau toks per ilgai. O gal ir ne, nes vienas iš mano gyvenimo dėsnių skelbia, kad nereikia dėl nieko gailėtis. Vienaip ar kitaip, pavargau nuo vienišiaus vaidmens, gyvenimo spektakliui reikia dviejų. Tikiu, kad santykiai turi būti pagrįsti kompromisu ir abipusiu atvirumu. Iš to peršasi išvada, kad nėra to vienintelio žmogaus, tau skirto dangaus, tiesiog reikia gyventi protingai ir viskas klostytis gerai (arba turėtų).
Netikiu likimu, netikiu, kad kažkas yra nulemta ir turi atsitikti. Žinau, kad viskas yra pasekmė, o išsiaiškindami priežastis mes galime daryti išvadas ir gyventi daug geriau. Neskaitau populiariosios psichologijos, nors dažnai šneku tais pačiais terminais ir apie tuos pačius dalykus, nes tai esu patikrinęs pats, nes taip gyvenu.
Hmm, visada ieškau kažko naujo, kas gali nustebinti mane ir kitus, todėl, kaip asmeninį šūkį skelbiu, kad: "Kasdien išmokstu kažką naujo", ir išties, tai veikia.

Turiu visokiausių interesų ir mane dominančių sferų. Štai, kad ir žaidimų dizainas, prisipažinkime, nėra tokia jau kasdieniška specialybė ir amatas. Kūrybinis darbas mano sfera jau.. Vienuolika metų, per kuriuos išmokau pasaulį priimti savaip. Skelbiuosi, kad esu senamadiškas, daugumoje sferų. Šventai tikiu, kad seni automobiliai yra jėga, pats turiu Žigulį, mėlyną kaip dangus universalą. Kartais kritikuoju kai kurias naujas tendencijas ir technologijas, bet viskuo bent šiek tiek domiuosi, kad galėčiau turėti pagrįstą nuomonę. Nešioju skrybėlę..

Keista, nors visada stengiausi būti kitoks, arba tai tiesiog išeidavo natūraliai, bet dabar noriu būti toks, kaip ir visi. Na, tie norai labiau tokie bendriniai, kaip noras turėti darbą, turėti automobilį kasdienėms reikmėms, nusipirkti patikusius batus, ilgai negalvojus apie kainą ir t.t. Tie bendriniai mano norai virsta siekiais, o siekius tereikia įgyvendinti. Iš esmės gyvenimas man atrodo paprastas dalykas, mėgstu gilintis ir ieškoti priežasčių, o smagiausia tai daryti geroje kompanijoje, diskutuojant apie viską, apie gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad žinau ko noriu ir kaip reikia tai gauti, tereikia laiko ir pastangų.

Nežinau kodėl čia užplūdo toks pasidalink savimi viešai noras, bet kartais visai nieko.

2 komentarai:

Nocticula rašė...

Kiekvieną žiemą pasižadu sau, kad kiekvieną kartą kai lis - žiūrėsiu pro langą, klausysiuos visa esybe, ar net eisiu laukan. Dažniausiai visą žiemą prasiklausau youtubėj lietaus. Ir žinai? Dabar už lango lyja. Paskaičiau tavo blogą ir nuėjau bent penkioms minutėms pažiūrėti į mylimą stichiją. Dabar labai ramiai jaučiuos.
Kaip ir tu, žadu sau kas dien išmokti ko nors naujo. Kas dien ką nors skaitau, randomu ieškau wikio articles, kad ir kaip nuobodu ten būtų - skaitau. Mano mp3 grotuve daugiau audio failų su audio books, nei muzikos, nes naktį iki užmiegant (o tai nutinka tarp 2am ir 6am) klausausi dar neskaitytų knygų, arba tų kurias skaičiau lietuviškai, o dabar noriu "patirti" originalo kalba.
Kas dien skaitau bent po dvi-tris istorijos enciklopedijų istorijas, nes ketinu stoti į istoriją, universalus mokslas, kurį surpantu ir mėgstu.
Ir žinai? kas dien save ėdu, kad per mažai, neužtenka, reikia dar, daugiau, geriau... Manau taip jau kai kurie žmonės sukurti. Jiems niekad negana, niekad negerai. Galėtumėm savotišką neo-masonų/iliuminatų/rosenkreuzeriu/etc., organizaciją steigt, kaip kokie pamišę monkai darytumėm grupinius plakimusis, už tai, kad per mažai išmokom, per mažai padarėm, ne pakankamai gerai.
P.S. - plakimosi prašau nesuprast tiesiogiai, daugiau kaip žodinį plakimąsi. Nors gal atsirastų ir ritmesnių fanatikų...

Simauskas rašė...

Tai aš ten lyg užsiminiau, kad toks nepasitenkinimas savo nuveiktais darbais (neparašiau, kad po kelių dienų man jau nebepatinka viskas, ką nupiešiu ar kitaip sukuriu), ir yra aršiausias stimulas tobulėti. Aišku, nereikia tos savikritikos per daug, nes tada galima nupilti per žemai, bet, kai kuriems toks nepasitenkinimas padeda. Bet va, juk reikia, kad bent kas nors įvertintų, kad kažką teigiamo pasakytų, nes kurti, mokytis, tobulėti ir iš to negauti jokio grįžtamojo ryšio nėra geras dalykas, mūsų sąmonei reikalingas įvertinimas.
Žinok, manau, kad tau vieną dieną reiks išeiti į pasaulį ir pritaikyti viską praktiškai ir tikiu, kad seksis puikiai :] Istorijos mokslai puiki bus puikus pagrindas tai padaryti :]