Kalbasi du vyriškiai:
-Žinai, aš tai namie viską pats darau, plaunu, skalbiu, valau, tvarkausi, gaminu valgyti..
-Tai tau gi žmonos tada reikia.
-Ne, tai kam man ta žmona, jei aš viską pats darau?
O čia, toliau, šiaip, ne prie ko.
Karts nuo karto, man nuskamba tokie žodžiai: „Self improvement is masturbation...”. Ši frazė, kaip ir visas Fight Club filmas, bei Taileris Durdenas, kuris ir pasakė išganinguosius žodžius yra tam tikrai mąstančių žmonių šūkis. O gal ir nėra, bet galėtų būti.
Tada prasidėjo mano mėgstamas asociacijų žaidimas, esu tikras, kad visi jį kartais žaidžia, nuo jo nepabėgsi. Tiesiog gauni mintį ar vaizdą ir stebi, kaip mintys pačios nukeliauja per klodus ir kalnus, sukasi apie, daugiau ar mažiau, panašius dalykus.
Trumpai: X karta laikomi amerikiečiai, gimę nuo septyniasdešimtųjų pradžios, iki devyniasdešimtųjų pradžios, praėjus vos penkiolikai metų po antrojo pasaulinio karo, bet tebesitęsiant Vietnamo karui.
Tuo metu išpopuliarėjo personaliniai kompiuteriai, video žaidimai, internetas ir kabelinė televizija (visas visuomenės gėris). Maža to, JAV viena po kitos krėtė įvairiausios krizės: naftos, energijos ir kelios finansinės, prasidėjo neramumai Irake.
O dar, laikmetis buvo alternatyviosios muzikos išpopuliarėjimo aušra, pasauliui pasirodė visokiausio plauko rokeriai, metalistai, reperiai, narkomanai, alkoholikai ir kiti depresikai.
Na, tikrai šis tas buvo augti Amerikoje vykstant tokiems dalykams, nieko nuostabaus, kad žmonės užaugo kitaip ir kitokie, nei amerikiečiai buvo prieš tai. Didesnis pasirinkimas, laisvesnis požiūris į religiją, seksą, apskritai, kitoks žmonių mąstymas. Ir vis tik, didžioji dalis X kartos nebuvo patenkinti gyvenimu.
O kas būtų? Klestėjo vidutinybė. Mažai apmokami ir neperspektyvūs darbai, nenuspėjama visos valstybės ekonominė padėtis, nusistovėjusių vertybių kaita, čia dar abiejų karų veteranų pilna aplink, galima vardinti ir nesustoti..
Dešimtajame dešimtmetyje Amerikoje prasidėjo savęs tobulinimo bumas, pasitelkiant knygas, garso įrašus ir savotiškų dvasinių vedlių paskaitas. Tai apėmė visas medijas ir buvo visur aplink, tokios produkcijos apyvarta buvo milžiniška.
Kodėl žmonės taip staiga užsikrėtė šia manija? Matyt todėl, kad nustojo save mylėti tokius, kokie yra. Juk jie augo „daugiau ir geriau“ laikotarpiu, tai buvo pati tikriausia akseleracijos visuomenė. Kodėl buvo? Didelė dalis vis dar tebegyvena ir vadovaujasi tomis, „svetimų kurtomis vertybėmis“, bet dalis lempučių jau seniai perdegė.
Žmonės suprato, kad prievartauti save būti geresniais tolygu masturbacijai. Abiem atvejais dėmesys sutelktas tik į patį save, mintys sukasi apie geresnį darbą, daugiau pinigų, daugiau visko padaro tave geresniu.
Pilnaverčio gyvenimo metu, žmogus yra linkęs pradėti rūpintis aplinkiniais, pilnaverčio sekso metu, reikia lygiai taip pat rūpintis ir partnerio poreikiais, ne vien saviškiais.
Gerai, kur aš suku. Kai kuriuos panašumus pradėjau pastebėti mūsų visuomenėje.
Po nepriklausomybės padėtis tik taisėsi ir nuotaikos buvo pakilios maždaug iki įstojimo į Europos sąjungą. O paskiau pamažu ėmėme riedėti žemyn. Žinoma, valdžia visada buvo bloga, bet pabandžius prisiminti penkis metus atgal ir pažvelgus į šiandieninę padėtį, kontrastai tikrai pasistumdo.
Taip man atrodo todėl, kad kažkada buvau mažas ir pasaulis atrodė gražus. Sekundės bankas, Rubikonas ir Leo lt buvo tik žiniose, bei piktų dėdžiu diskusijose šmėkstelintys žodžiai, niekas daugiau.
Bet babar man kyla klausimas, tai kada gi galėsiu užeiti į Valdovų rūmus ir įvertinti brangiausia Lietuvos istorijoje remontą? Bet velniop tai, aš vis dar nūniuoju mintyse „musu dienos kaip šventė“ ir nediskutuoju apie politiką, bei vagystes.
Kas kart išgirdęs, kad Lenkai (dievaži, tikrai neturiu jokių priekaištų lenkams, jie man atrodo pagarbos verta tauta), bet kai kur nors išgirstu, kad Lenkai dar turi pretenzijų į Vilnių, mane apima kažkoks vidinis, isteriškas beprasmiškumo pojūtis, arba, tiesiog norisi juoktis. Pridėkim dar Žydus (irgi nieko prieš juos), ir jų pareiškimus, kad Lietuva turi grąžinti milijonus pinigų ir turtų, nugvelbtus iš vargšų per karą. Dar pridėkim, kad Rusija mus laiko savo provincija ir gausim neblogą kokteiliuką, kuriuo niekad niekam nesigiriam, geriau jau rodom kinams Akropolius, senamiesčius ar Gariūnus.
Daugiau nei prieš penkis metus prasidėjo populiariosios psichologijos banga. Žmonės pirko ir vis dar perka Paulo Coelho knygas ir panašius skaitinėlius. Ir išties tai gerai, tegul šviečiasi, tegul pamato, kad būna kitaip, dalis išmoks šypsotis, mažesnė dalis gal dar supras ką nors.
Gerai, kur aš vis tik suku? Dabartiniai, jauni, bet jau mąstantys Lietuvos piliečiai, augo panašiame kontekste, kaip ir X kartos atstovai. Pradėjome nuo „viskas dabar bus geriau“, o šiandien gyvename pilkokame nūdienos pasaulyje.
Studentas yra didžiausias pajuokos objektas ir šiaip šiukšlė, kurią perdirbus dar galima išspausti pinigų. Jaunimas tai mūsų ateitis, kažkas sakė, nebetikiu tuo, nėra ateities. Emigracija, antikriziniai planai ir naktinės mokesčių reformos... Sąrašas tęsiasi, bet geriau nustoti skaityti bereikšmius tekstus ir pamėginti susirasti darbą.
Ne, ne, ne, čia ne kaltinimai, čia realijos. Čia tai dėl ko, užaugo dabartinė cinikų karta, pasyvi ir pasąmoningai ignoruojanti viską, kas šiandien yra suknista, nes kitaip nebelieka nieko tik akmuo, virvė, skustuvas ir kiti bilietai iš čia.
Alkoholio, bei nikotino suvartojimas dabar didesnis nei anksčiau ne šiaip sau, ne šiaip sau kyla mintys, kad nelegaliais būdais daug lengviau užsidirbti pinigų, o Tado Blidos siela reinkarbavosi į kontrabandininkus..
Pats rašau vis gurkšteldamas iš storasienės stiklinės, alkoholinio gėrimo, nors dabar tik popietė.
Gyvename laikotarpiu, kai reikia kapstytis po kitų, anksčiau padarytas klaidas. Būti pasekmės planetos gyventoju žavinga tik tuo atveju, jei žavingas gali būti post apokaliptinis peizažas. Aplink mus svetimos, svetimų sukurtos istorijos ir filmai, apie geresnį gyvenimą ir tikrą meilę, kuri išgelbės pasaulį. Leiskite paklausti ar kada nors per pastaruosius penkiasdešimt tūkstančių žmonijos egzistavimo metų taip buvo iš tikro?
Truputį gaila, kad tai jau nebėra paaugliškas maištavimo amžius, niekas daugiau nebeklauso sunkiojo metalo ir nesirengia juodai, mums užtenka tiesiog išeiti į gatvę besišypsant ir tai atrodo kaip pats didžiausias protestas prieš šiandieną.
Kodėl kažkam taip patinka daktaras Hausas? Aš paskelbčiau jį visos šiandienos, kuri neaišku ar baigsis, ambasadoriumi. Jis cinikas ir sociopatas, sako tiesiai tai, ką galvoja, jam ant visko nusispjaut, bet jis turi jausmus ir dirba, morališkai aukščiausią, darbą, koks tik yra – gelbėja gyvybes. Taip pat jis turi ir problemų, kas daro jį panašų į mus. Tokius žmonės gerbia, todėl mums taip ir patinka daktaras, visko, kuo mes norime būti, įsikūnijimas.
Kartais dar pagalvoju, kad visi tie džiugūs ir optimizmo pilni žmonės, kurie suorganizuoja šauniausius pabaltijyje festivalius, tie, kurie dar mokosi universitetuose, bet jau stebina neregėtai kūrybišku mąstymu, kurie sugeba nuo nieko pradėti pelningą nuosavą verslą ir t.t. ir t.t., ko gero yra patys kvailiausi idiotai pasaulyje. Kaip jiems taip išeina apsimesti, kad viskas puiku?
Bet maždaug tada išlipu iš troleibuso, išmetu bilietėlį už 2Lt ir susitikęs draugą sakau:
-Žinai, man atrodo, kad supratau ką Taileris tikrai norėjo pasakyti, pasakydamas: „Self improvement is masturbation“.. Bet dabar einam alaus, visi draugai jau laukia... Turi pavaišint cigaretę?
---------------------------------
Tekstas parašytas daug anksčiau, publikavau kito tinklapio tinklarašatyje, bet sulaukiau komentaro, kad: "rašliava verta atsidurti prieš platesnė auditoriją". Taip ėmė ir atsidūrė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą