Šiais laikais pati meno sąvoka asocijuojasi su kažkuo senu, kaip antikvariniai dalykai ir su kažkuo nesuprantamu, kaip modernistinė kūryba. O šiandien visko tiek daug ir dalis to visko nori būti menu, nors tu ką.
Puikus pavyzdys yra dizainas. Tiek grafinis, tiek daiktinis, jis turi realią pritaikomąją naudą, tai naudojamas menas, paprastai sakant, tai nėra dalykai, kurie kabo ir kaupia dulkes. Menas nėra dizainas, bet dizainas yra menas.
Iš to išplaukia dar viena išvada apie paskirtį. Žaidimai kuriami dėl vieno aiškaus tikslo - uždirbti pinigus. Na, kalbant plačiąja prasme. Procentaliai surašius visus didelio biudžeto žaidimus ir visus indie žaidimus, pastarųjų būtų tokia maža dalis, kad net nesimatytų.
Menas, tikras menas, na, jis geba sukelti emocijas. Tai būtų paveikslas, skulptūra ar performancas, menas kalba su mumis ir ta kalba skirta visiems, ją reikia sugebėti išgirsti. Būna, kad menas mums kažką tiesiog rėkia, būna. Bet kartais "menas" bando mums kažką įteigti ir mes sugalvojome apibrėžimą "propagandinis menas". Dažnas žaidimas reklamos pagalba mums rėkia, kad tai bus geriausias iš geriausių ir t.t., kvepia kaip gryna vartojimo prekė.
O kur tuomet laisva valia rinktis? Meno niekas nevartoja, o nevartoti tapo nebemadinga. Žaidėjų kultūroje sklando terminai kaip, antai "must play", "the best of.." ir t.t. Galiausiai, gigantai kviečiasi į pagalbą net psichologus, kad šie padėtų suprasti kur slypi G taškai žaidėjų smegeninėse.
Kiaušinis ar višta?.. Žaidimai ar žaidėjai formuoja žaidimų kultūrą?
Ir išvis, kokia tai kultūra? Pažįstu gal kokius penkis kultūringus žaidėjus, visi kiti tiesiog patenka į geimerių kategoriją ir tiek.
Žaidimų kūrimas yra ne menas, o amatas, dėl šito ginčų nekyla, ar ne? Tai kaip sukurtas produktas gali būti menas? Žaidimą kuria tiek daug žmonių, tai ką, jie visi menininkai? O gal menas "vyksta" tada, kai žaidėjas žaidžia kompiuterinį žaidimą? Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia kūrybos indėlio ir estetikos pojūčio ir, aišku, atitinkamo žaidimo, kurių yra ne tiek ir daug. O visais kitais atvejais vyksta banalus poreikių tenkinimas, ego masturbacija ir mažai kam naudingų įgūdžių lavinimas.
Nesupraskite manęs neteisingai, myliu kompiuterinius (ir ne tik), žaidimus, bet šiai dienai yra per daug kabliukų, kurie man neleidžia jų vadinti menu. Taip, tikrai yra išskirtinių pavyzdžių, taip vadinamų meniškų žaidimų, bet jų tieeek mažai, kad jie išnyksta jūroje, taip pat, kaip į jūra supylus dešimtis butelių limonado, ji skani netaps. Jau tiek daug visko vadinama menu, kad vargei ar reikia po ta paklode kišti dar kažką naujo.
Gal tuomet galima susitarti dėl naujo žanro? Artistic Action Adventure game. Skamba ne kažkaip, bet nieko geresnio nesumąstau.
Žaidimai turi savyje vaizdus, muziką, kelia mums emocijas ir dar aibę visko už kadro, kaip programavimas, dizainas ir dar kažkas. Žaidimai leidžia atsipalaiduoti, pamiršti, susitelkti, būti geresniais už kitus...
Bet kol kas jie retai mus gali kažko išmokyti, padėti mums išspręsti realias, gyvenimiškas problemas ir galų gale papuošti pasaulį.
Interactive Entertainment.
Bet įdomu kas bus ateityje. Menas yra toks dalykas, kurį galima įvertinti ir suprasti augant, skirtingai nei koks futbolas, kurį kieme galima žaisti nuo ankstyvos vaikystės. Emmmm, noriu pasakyti, kad tie dalykai, kurie su mumis būna nuo pat mažens, mums atrodo visai suprantami ir niekuo neypatingi. Visai kaip cepelinai. Tiesiog vartojamas dalykas.
Kompiuteriniai žaidimai yra aplink, tarkim, kad apie dvidešimt metų, ir vaikams, dabartiniams suaugusiems, kurie juos mėgsta, tai buvo naujas atradimas, kažkas tokio fantastiško, kas galėjo būti alternatyva futbolui kieme.
Pamąstom apie vaikus, kurie dar tik bus, gal po penkerių metų. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, žaidimai ir visi kiti XX amžiaus stebuklai bus su jais nuo vaikystės, jiems užaugus visa tai bus eilinis dalykas, visai kaip man dabar yra cepelinai. Arba futbolas :)
Žaidimai, plačiąja prasme, buvo ir yra socialinis reiškinys, išraiškos ir poreikių patenkinimo priemonė, beje, labai nuostabi priemonė, be kurios žmonija negali ir negalės apsieiti. Jei išnyktų menas, na, kažkas tai pastebėtų, beje, tai vyksta dabar. Jei išnyktų visi pasaulio žaidimai.. Būtų gan liūdna. Stipriai liūdna.
Žaidimai yra daug stipresnis argumentas nei menas ir ne vien šiandien, visada taip buvo. Tai kaip gi žaidimus galima vadinti menu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą