Paivairinimai

Smagu, kad Linkokwinge dažnai vyksta kas nors įdomaus. Štai, kad ir praeitą savaitę įvykusi kelionė į animacijos apdovanojimus. Čia dažnai galima sulaukti įvairiausių pasirodymų, kuriuose dalyvauja patys studentai arba kviestiniai svečiai. Štai šiandien vyksta sklandymo aparatų konkursas. Dag nesudomėjau, bet mačiau visą savaitę prie iš medžio ir popieriaus gaminamų sklandytuvų plušančius žmones. Gal tai pirmoji specialybinė užduotis?.. Taigi, dabar jie visi rungiasi.


Sklandytuvai leidžiami iš antro aukšto. Lietuviškai būtų trečio, bet pirmasis aukštas vadinamas tiesiog "groud".

Vedėjai kaip visada, nestokoja humoro jausmo ir skardaus balso.




Daaaug skaudžių nesėkmių, jei žmonės už tai gautų įvertinimus, mažai kas baigtų universitetą.


Viskas vyksta po mūsų langais. Žmonės dažnai praeina pro kompiutrinę, žiūrėdami lyg į zoosodą. Nenuostabu, juk geimeriai yra viena iš labiausiai dėmėsį ir ,drįstu ištarti, pavydą kelianti žmonių rūšis. Aktyvūs daugiausiai naktinis, bet savo aktyvumą išreiškia tik pasiutusiai greit judindami pirštus. Karts nuo karto pratrūkdami isteriškai kvatoti ar keiktis. Kalba tik savo genčiai būdinga kalba. Pavyzdžiui: "hah lol pwnd noob" (vert: ha (garsus juokas) nudėjau nevykėlį). Veikaisiai todėl čia juos laiko izoliuotus, jiems puikiai pritaikytoje jų natūralioje aplinkoje, kad galėtų tyrinėti.

Na, o taip mes matome išorinį, bjaurų, nieko nesuprantantį apie nieką, pasaulį. Ir čia esame saugūs!

Sam is out!

Pavadinimą sugalvosiu

Sveiki, mielieji. Taip, žinau, kad ilgokai nieko nebrūkštelėjau, bet laikas pradėjo beprotiškai greit lėkti. Štai jau beveik mėnuo, kaip esu Malaizijoje, tikrai nejaučiu, kaip dienos lenkia viena kitą. Sunkoka kartais ištaikyti progą ilgėliau prisėsti prie kompiuterio, o kai ištaikau progą tą daryt, bent valanda tenka emailų skaitymui ir atrašymui, dar truputį paskaitinėjus kas pasaulyje dedas, laiko ir nelieka blogui. Bet, štai aš čia ir vėl barškinu klaviatūrą. Turiu pastebėti, kad Games Lab (žaidimų laboratorija), kur paprastai rašau blogą, iš tuščios ir šviesios klasės virto tamsia kompiuterine. Šviesos nedega, aplink žybsi monitoriai su vienų ar kitų žaidimų fragmentais.. Už plonos sienelės girdisi, kaip dėstytojas su studentu kovoja virtualiame ringe, aiškinasi santykius..

Dabar apie tai, ką veikiau pastarąsias dienas. Sekmadienį buvau mieste, kolkas vis niekaip neišeina aplankyti kinų kvartalo, bet jis manęs dar laukia. Užtat buvau kine, filme "Keista Bendžamino Butono istorija". Smaguma, tikrai pasimėgavau puikiu kūriniu, bet ne recenziją rašyt atėjau, tad daugiau neminėsiu. Pasižiūrėkit patys.
Pirmadienį vyko pirmoji paskaita. Multimedijos studijos. Pamačiau savo grupiokus, jų išviso šeši. Kolkas nenorėjau gąsdinti ir fotografuoti visų, manau, kad neetiška ir pretekstas, kad noriu apie juos parašyti viena seniausių Eurpos kalbų, tautelėi, kuri paskutinė pasikrikštyjo, nelabai įtikinantis. Šito teks palaukti. Tai štai, multimedijos dėstytojas valandą kalbėjo visokiausius dalykus. Na, jis iš tokių tipo, kuriuos gali laikyt išprotėjusiais arba genijais. Arba abiem. Kukliai prasitaręs, kad yra stipriai susijęs su gerai žinomais azijoje animaciniais projektais, galutinai palenkė visus į savo pusę. Kolkas gilesnės nuomonės apie dalyką nesusidariau, šios studijos (multimedijos) bus labiau teorinio pragrindo ir aprėps daug daug.

Antradienis. Kelionė į Malaizijos technologijų parką. Ir net nenumaniau kas ten bus. O buvo išties labai įdomus renginys. Savotiški geriausių animacijos projektų apdovanojimai ir vieno animacinio filmo pristatymas.


Pirma vėlyvi pusryčiai, kava, arbata ir pyragas. Pasivaišinom likučiais, nes mūsų atobusai (iš Limkokwingo važiavo žaidimų ir animacijos studžiai) kiek vėlavo.



Renginyje dalyvavo studentai iš dviejų universitetų, spauda, konkusantai ir daugėlio firmų atstovai.


Štai kaip ir apie ką.

Prasidėjo viskas paskaitėle, viso šito parko boso. Kaip jie vertina kūrybininkus ir kaip mums jūsų reikia. Na, propaganda, bet susdariau nuomonę, kad Malaizijoje išties vertinami kūrybingi žmonės, kurie dirba ties naujosios medijom (matot kaip šneku, čia įtaka).


Studija pristatė savo kūrinį, dviejų sezonų ilgio 3D animacinį filmą "Saladinas". Veiksmas vyksta 12a, Sirijoje. Atpasakoja daugiau ar mažiau tikrus įvykius apie tikrą herojų.


Nuotraukos nė velnio neperteikia, bet buvo tikrai įdomu klausyti ir matyti apie visą kūrimo procesą. Nors tai ir animacija, bet darbas turi panašumų į kompiuterinio žaidimo kūrimą.


Atskri padaliniai pasakojo apie savo darbą. Istorijos rašytojas, animatoriai, paišytojai ir visi kiti. Labai nuostabu klausyti žmonių, pasakojančių apie savo mylimą darbą ir kūrinį. Nors dar daug liko, bet nekrantrauju pat sukurti komandą ir dirbti prie savo projekto. Aišku, kolkas tai skamba kaip fantstika, bet jaučiu, kad su kiekvienu žingsiu esu arčiau savo tikslo.


Motion Capture. Žmonės aprengti kostiumais prifarširuotais laidų ir lempučių. Aktoriai atlieka judesius, kuriuos vėliau perkėlia į kompiuterio ekraną ir jų pagalba suanimuoja veikėjus.
Beje, pirmą kartą šitaip buvo animuotas arklys. Tiskliau ponis.



Vėliau prisistatė kelios kompanijos, kurių pagrindinis tikslas skamba labai kilniai ir yra panašus. Remti naujas firmas.
Išties, Malaizijoje žmonėms kuriantiens savo verslą, ypač kūrybinio pagrindo, suteikiamos puikios galimybės. Galima gauti didžiulę finansinę paramą, praktinių gebėjimų lavinimo kursus, konsultacijas, netgi pataltas, už minimalų mokėstį. Aišku, įlendi lyg po meškos letena, esi saugus, šilta, duoda maisto, bet tuo pačiu ir paspausti gali. Žinoma tokiomis galimybėmis naudotis gali ne kiekvienas, bet priėjus prie šių fondų, pasistyti gyvenimą, tokį, apie kokį svajoji daug lengviau.
Žinau ką pagalvojot. Tai dabar galit taip nebegalvoti. Čia tik dėl bendro atpasakojimo.


Trečiadienis. Paskaita. Vadinasi "Kritinės žaidimų studijos"
Dėstytojas gražiai nupasakojo, kad norėdami gerai suprasti video žaidimus, pradėti turėsime nuo stalo ir kortų žaidimų. Būtent, visą semestrą žaisime stalo žaidimus: monopolį, risk, cluedo ir kitus gerai žinomus. Greta to, reiks sukirti savo stalo žaidimą. Pirmąją paskaitą žaidėm senovinį malajų žaidimą. Jei kas dar pamena nokia 3310 turėjo tokį žaidimą "Bantumi", kur reikėjo dėlioti pupas. Užduotis tokia, kad reikia sukurti patobulintą to žaidimo versiją, kurios savikaina nevirštytų dešimties čionykščių pinigų.
Iš pradžių, lyg susigrupavau su kitais games art studžiais, grupiokais. Bet kartu su mumis šį dalyką mokosi ir programuotojai. Tad grupės turi būti mišrios. Gavosi taip, kad komdą sudaro trys programeriai ir vienas dizaineris.
Kol buvau kartu su dizaineriais, norėjau pasmaugti su savo grupiokus. Jie viską darė ne taip. Paimė pirma pasitaikiusią mintį, ir suprato, kad sukūrė stebūklą, net tikėjosi visą užuodtį atlikti per dvi savaites. Aš kantriai bandžiau juos temti prie to, kad reikia daugiau ir tvirtesnių idėjų, paskui žiūrėti kokiai auditorijai skirtas žaidimas ir panašiai ir panašiai. Manau, kad per visus savo kūrybinių kančių metus jau kiek tai galiu suvokti apie idėjų generavimą ir jų įgyvendinimą. Bandžiau su jais kalbėtis geruoju, bet jie vistiek savo. Velniop, pagalvojau ir perėjau į komadą pas tris pogramerius. Na, jie racionalesni žmonės, apsidžiaugė manim, paklausė, kartu primąstėm kelias neblogas idėjas. Iki kitos savaitės dar galvosim o paskui pradėsim dirbti.
Tai va. Pastebėjau savyje tokį "lyderio sindromą". Nenoriu pasakyt, kad noriu vadovaut visiem ir visada. Labai nemėgstu, kai noriu pasidalint savo žiniomis, kurios yra gilesnės kažkur, o jų neišklauso. Ir dar sunku priimt, kai kas bando man nurodinėti. Priskiria ką nors daryt neatsiklausus. Ir panašiai.


Dar šiek tiek apie buitį. Jau kuo negaliu atsidžiaugt, tai viengungišku gyvenimu.


Beje, toks kambarys padeda. Vieną dieną užklydo į mūsų butą krūva žmonių, suprask, visa naujo studento šeima. Įsirbrovė į mano kambarį. Teoriškai, ten dvivietis kambarys, bet praktiškai, aš ten vienas šauniai telpu, tad nepasikuklinau už susikroviau du čiužinius, ant vieno stalo paišau, ant kito laikau viską, kad papuola. Dar užuolaidos kai būna užtrauktos, kambarys panašus į tikrą urvą. Mėgau jau Lietuvoje gyventi urve. Taigi šio urvo centre stovi apaugęs kailiu diedas ir sako, kad jis iš šiaurinės Europos dalies. Pasikėsinimų į mano kambarį daugiau nebuvo.


Bet kas gali išmokyti vyrą palaikyti tvarką, geriau nei moteris? Atsakymas yra skruzdelės. Spėk tik palikti puodelyje kažką saldaus, jos iškart jau čia. Tokios mažytės labai, ėda mano nervus, o aš jas vadinu "vabalyčiais". Šlykštūs padarai. Buvau labai supykės, kai įsliūkino į spintelę virtuvėje ir užpuolė mano bandeles. Arba kai nuplaunu peilį ir padedu į tą pačia spintelę, kartais užtinku vabalyčius laižančius ašmenis. Vieintelė slaptavietė, kurioje, kolkas, jie nesirodo yra ant valgomojo stalo, tarp virtuvės ir svetainės. Apsurdiška, bet tiesa.

Štai matot dižiausią skanumyną. Tai trintų bambukų ūglių ir špinatų pasta. Vadinasi "Kaya" Baisiai mėgstu tokius sumuštinius.
Na gerai, tiesa sakant, ten tiesiog savotiškas kokosų džemas. Nežinau kodėl jį žaliai nudažė. Bet skonis visai nieko.

Mintys šiandien padrikos, visko nutiko, viskas susimaišė jau galvoje, o kai įspūdžiai nešvieži.. Na, jie nešvieži. Stengsiuos dažniau, bet po mažiau parašyt. Nes skaityti tokią kankynę niekam nelinkėčiau. Diena buvo ilga ir dar klaidūūūū readaktorius neveikia. Nuostabu.

Sveiki, Tautiečiai!

Pirmiausia noriu visus pasveikinti su Mūsų nacionaline švente - Nepriklausomybės diena! Palinkėčiau ateityje tapti dar labiau nepriklausomiems nuo visų gaspromų, leo ir ma x imų! Skaninkime tautiškumą, pirkime pas turgaus bobeles ir neslėpkime, kaip vienas amžininkas gražiai sakė, "plūgo rankenos, kyšančios kiekvienam Lietuviui iš kišenės". Myliu Jus Visus!

Vakar gavau velnių, kad nepildau savo tinklaraščio. Pasiteisinti galiu tuo, kad ir patys šauniausieji kartais turi išeiginių ir savaitgaliais iškeliauja rinkti įdomių įspūdžių ir medžiagos naujam straipsneliui.
Šeštadienį, lankiausi didžiausiame Kvalalumpuro parke, kuris išsidėstęs šalia nacionalinio muziejaus. Žemėlapyje pažymėjau mėlyna spalva.



Parkas tikrai labai didelis ir gražus. Viduje yra mažesnių paviljonų, tokių kaip drugelių, orchidėjų, paukščių, elnių parkai.


Beje, dar toks vienas dalykėlis. Savo atvykimo į Malaiziją naktį susipažinau su vyruku iš Danijos. Jis minėjo, kad paskui jį atvyks daugiau jo draugų grupiokų. Pasirodo, kad viena mergina iš tos kompanijos esanti lietuvaitė, taip pat, išvykus laimės ieškoti į Daniją. Tik bus jie visi čia keturis mėnesius, vieną semestrą.. Mūsų tos dienos būrelį sudarė dvi merginos iš Lenkijos ir mes abu, lietuviai.
Tai štai, kelionę po parką pradėjom apsilankę turizmo informacijos centre, ką, gyvendamas čia jau dvi savaites, turėjau padaryt daug anksčiau. Tiesiog prisigrobti nemokamų žemėlapių ir lankstinukų, tema: "O, kaip čia faina".




Parke tyvuliuoja nemažas ežeras, sutvertas ekskavatoriaus kaušo, žinoma. Trykšta keli fontanai. Visur padaryti takeliai, kuriais ir reikia vaikščioti. Pavyko pamatyt gal pusmetrio ilgio driežą, bet jis buvo vikresnis už mano fotoaparatą.


Parkas nėra nulietas pagal vieną formą. Galima pamatyt įvairiausių architektūrinių elementų, tarkim japoniškų, musulmoniškų ar primenančių Europą.



Žalumos būta pačios įvairiausios, daug medžių turi korteles su pavadinimais. Atidžiau stebint galima pamatyt daugybės rūšių augalus. Jei bučiau biologas, veikiausiai mano siela būtų patyrusi dvasinę ekstazę.


Valytojai ir grėbliotojai plušą kiaurą dieną, nežinau, čia sezono metas toks ar ne, bet vietomis krito nemažai sudžiuvusių lapų, priminė rudenį. Bet, kaip sakiau, viskas tvarkinga.
Šiukšlių atžvilgiu, teko matyt nepagarbiai į krūmus numestą cigarečių pakelį ar butelį. Pasitaiko čia tokių dalykų, ypač taksistai, viską mėto viską. Apie studentus tai išvis nekalbėsiu, išsigąsit. Centre viskas, žinoma, švaru, bet vis vien, atvykęs į tokią šalį tikiesi daugiau kultūros, atliekų klausimais. Na, bent įsitikinau, kad žemė tai žmonių planeta.

Čia įrodymas, kad vis dar turiu visas galūnes, gyvybiškai svarbius organus ir šiaip, esu pilnos komplektacijos.


Greitas maistas. Vietinėje parko kavinėje užsisakėm sriubos. Veiksmai vyksta paprastai. Vėsiai (tikiuosi, kad vėsiai, šią prielaidą padariau pats) stovi dubenėliai su virta/džiovinta mėsa, virtais makaronais, daržovėmis, soja ir ir.. Užsisakius sriubos, viskas tiesiog užpilama karštu sultiniu ir po kelių minučių valgoma.



Manau, kad dar tikrai lankysiuosi šiame parke. Norėčiau čia pabūti naktį. Visame mieste gatvių žibintus uždega 7 valandą vakaro, nors tada dar būna pakankamai šviesu. Už valandos ar daugiau pradeda sparčiai temti.

Įstabiausias gyvūnas, kurį pavyko nupaveiksluoti buvo "apelsininis malajinis žaltinis sliekas".



Parkelis, kurį juosia, iš pažiūros antikinė kolonada, viduje raizgosi augaliniai motyvai iš augalų, o centre islamiškos ornamentikos formos ir papuošimų fontanas. Tikras košmaras meno istorikams.


Čia pamačiau tai, dėl ko bruzdėjau jau nuo ryto. Angliškai tie padariūkščiai vadinasi "Mouse Dear", lietuviškai būtų elniai-peliukai. Arba nykštukiniai elniai. Dydžio sulig taip garbinamais jorkšyro terjerais, na, gal ir didesni.


Juokingi padarėliai, gamtos išdaigos tokie (čia draugiški palyginimai). Pradėjo lakstyt, tai geros nuotraukos neišėjo pykštelt.


Dar vienas gražus dalykėlis, žuvų kupinas upeliūkštis. Teka iš viršaus ir suskirstytas lygiais, kuriuos skiria slenksčiai. Pasigauti čia vakarienę būtų vieni juokai.



Riebus žuvies pirštelis.. Mmmmm..


Vėliau į viską, kas juda pradėjau žiūrėt kaip į maistą. Taigi, čia karbonadų saugykla.

Einant iš šio mažo zoologijos sodo man gimė nuostabi mintis. Įrengi milžinišką zoologijos sodą, kur gyvūnai klajotų laisvėje, o žmonės, štai, būtų sukišami į tokius narvų labirintus, kuriais galėtų sau keliauti po skirtingas zonas.



Čia yra kampelis didžiausio pasaulyje uždaro/atviro paukščių parko. Nors skelbia, kad tai didžiausias atviras paukštynas, kaip jis gali būti atvirtas, jei viską dengia tinklas? Pristigau čia loginio paaiškinimo. Aišku, jis atviresnis, nei narvas, bet vistiek. Nėjome, nes bilietai nestudentiškų kainų.
Šiaip, kol kas išvis nepastebėjau, kad Malaizijoje būtų kokios studentams ar moksleiviams skirtos nuolaidos. Mažiau gali mokėti tik vaikai, iki dvylikos metų ir senjorai. Šiek tiek piktina, bent jau kai buvai įpratęs, kad Lietuvoje gali važinėti troleibusais su 80% nuolaida, traukiniais su 50% ir taip toliau. Juk jaunimas tai tautos ateitis, tai kodėl, niekšai, neduoda pigiau važinėt?


Sveiki, išvykau į Malaiziją, bet buvau Stounhedže. Va, čia turbūt vienas iš dalykų, kurį mažiausiai būčiau tikėjęsis pasakyt. Bet taip, tai tiesa. Netoli observatorijos yra sumažinta šio monolitinio paminklo kopija, kuris, kaip žinoma, turėjęs astronominę reikšmę.





Šalia Stounhedžo pastatydintos ir dvi sumažintos observatorijų, kopijos, kurios kadaise iškilo kažkur Azijoje.
Tai tiesiog dideli bokštai, su kažin kokia buvusia įranga.
Visa tai įrengta tikrosios, veikiančios observatorijos ir planetariumo kieme. Manau, dar atrasiu laiko apslinakyti ir tenais. O dienai besibaigiant patraukėm link namų. Grįžtant dar kartą teko įsitikinti, kad indai, autobuso vairuotojai verti spyrio kur nors, kur skauda. Daugiausiai dėl to, kad atvažiuoja per anksti ar per vėlai, arba išvis, nesustoja ten kur turėtų. Na taip.


Puikiai situaciją pailiustruojanti reklama. Skelbia, kad verčiau keliaukit traukiniais. Saugiai. Kurie, beje, taip pat sugeba vėluot ir piko metu būna panašūs į silkių statinaites.
Tai tiek įspūdžių iš savaitgalio.

Kasdienis gyvenimas mažiau įdomus, apsipratau su viskuo. Šią savaitę dar nesąmonės visokios vyks, taigi mokslas tik nuo kitos. Grįžo mano kaimynas. Toks visai šaunus berniokas, iš Filipinų. Studina animaciją, trečiam semestre. Savo kambaryje turi mini bibliotekėlę, knygų apie piešimą, įliustravimą ir kitas panašias smagybes.
Dar sužinojau, kad kiek tolėliau nuo centro, kitame universitete mokosi dar penki lietuviai. Pradėsim regzti planą, kaip surengti didžiausią lietuvių susitikimą, Malaizijos mastu.
Šiandien tiek, linkėjimai!