Lietuviškai? Kaip reikalas!

Tai va, prasidėjo. O tiksliau baigėsi. Bet praeitam įraše sakiau, kas baigėsi, dabar pasakysiu kas prasidėjo, o gal geriau parodysiu.

Mano kambariokas Antanas. Kaip matom visas lietuviškas, prie mūsų pradėtos kaupti kolekcijos, antrą savo naujo gyvenimo dieną, bet mes jau jį įtikinom, kad Malaizija nėra svajonių šalis :]

Kažkaip nefotografavau puotos, kurią sukėlėm tryse, pradžios, tad rodau tik likučius (Mindaugas į nuotrauką nepakliuvo kolkas). Lašiniai, rūkyta dešra, alus, degtinė, juoda duona, kola.. Žodžiu, tikrai neprasčiau nei studentiškas balius KTU barake. Sėkmingai sulaistėm naujus ambasadorius ir pakrikštijom kambarį. Tuo pat nusprendėm ,kad fotelis ir kavos stalelis geriau tiks mūsų kambaryje, nei svetainėje. Neatrodo, kad kas būtų pasigedę kelių baldų, bet kaimynai jau tikriausiai įdomios nuomonės apie lietuvius, mat iš vakaro šaldytuvas buvo pilnas alaus, kurio ryte nebeliko, kaip ir fotelio su stalu.

Kadangi visą laiką informuoju apie tai, kad keičiu gyvenamą vietą (jau trečią kartą), ne išimtis ir dabar. Nuotraukoje Antano kampas. Kolkas tuštoka, bet reiks sienas daugiau padekoruot dekoratyviniais elementais.

Vaizde mano kampas. Ko tai rankos drebėjo mažumėlę.. Naujas butas yra gal už penkiolikos metrų nuo mano senojo. Privalumai tokie, kad dabar balkonas atsiveria ne į tiesiamą plentą, o į vidinį kiemą. Šiandien pusdienį taip ir prasėdėjom balkone nieko neveikdami. Pastebėjau, jog balkonai mano gyvenime pasidarė kažkoks įdomus akcentas, tikiuosi tai į gerą.

O iš manęs juokėsi chebra, kai sakiau, kad čia viską, kas matosi užgyvenau per tuos pusę metų (aišku, kad matosi ne viskas dar). Įdomiausia bus tuomet, kai reikės viską namo parsigabent, mat esu gan sentimentalistas, tad kiekvienas prikeverzotas lapelis turi svarbią reikšmę.
Fotografuojant kažkaip nesifokusavo labai.

Tad toliau leidžiam savo dienas, gan iš po lengvo taip. Dar liko sulaukt kelių veidų ir būsim pilnas komplektas cialam butui. Tik dar nežinau kaip su tuo bus, nes kraustytis dar kartą nenorėčiau greitu laiku.
Vienas iš blogiausių čionykščių bruožų yra tai, jog daugumos pirštai lenkti į save. Štai už tai, kad darbuotojas kompiuteryje sumaigė mygtukus ir mano vardą perkėlė iš vieno langelio, į kitą, gavau susimokėt šimtą vietinių.

Kitos naujienos, kad sudarėm trijų žmonių komandą, pavadinimu "Bananai", kurie šturmuos nokia konkursą, organizuojamą nokijos , mūsų universitete, kurio prizai yra pinigai ir nokijos. Žiūrėsim kaip seksis, aišku, jei daugiau niekad apie tai neužsiminsiu, vadinasi nepasisekė. O jei kas gero išeis, bus matyt ir čia.
A, dar apie kaimynus šiek tiek. Vienas studijuoja palukų dizainą, vardas skamba kaip angliškai tariant skaičių vienas. Kitas šiaip iš Saudo arabijos, architektas, vardo dar neišmokom, bet skundėsi, kad jam čia būna vėsoka. Dar vienas yra gan paslaptingas, matėm po vieną kartą, bet toks didesnis vyrukas, vardu Muchamedas, taip pat iš vidurio rytų. Rodos tiek čia žmonių gyvena, jei rasis daugiau, pranešiu.

Šaltais veidais karštam klimate.

Malaizija pastaruoju metu įgavo kitokį gyvenimo prieskonį. Manau, kad galutai baigėsi tokios dienos, kai nuėjęs gulti suprasdavau, kad visą dieną, balsu ,nepratariau nei vieno žodžio :]
Baigėsi todėl, kad pagaliau pradeda rinktis studentai iš Lietuvos. Pirmasis pasirodė Mindaugas, kuris, tiesą sakant, iš Lietuvos išvyko senokai ir kūrį laiką bastėsi po Europą ir vėliau Aziją, apie jo nuotykius galite paskaityti Mindaugo bloge.
Jau trečia diena, kaip kartu mindom Kvalalumpūro grindinius, pasibalškom tai šen, tai ten, kažką pamatom ir paplanuojam ką reiks veikti ateityje. Žodžiu, visai liuks. Iki galo man dar neaiškiais duomenimis mūsų išviso čia turėtų būti net septyni studentai iš Lietuvos. Greit užkariausim Malaiziją ir atversim kontrabandinius kelius pigiam alkoholiui. Bet iki pilnos laimės reiks dar kiaulių fermą įkurt, tada jau būtų galima vadint šitą karštą gyvenamu mūsiškiams.

Jau beveik pabaigiau atostogas, per kurias nenuveikiau, praktiškai, nieko gero. Bet tai nereiškia, kad vėliau iš to "nieko gero" nebus galima išvynioti ko nors gero. Kožną dieną skaičiau ką nors internete, žiūrinėjau filmus ir kitaip stengiausi plėsti akiratį, neidamas iš savo kambario. Pragyvenau tokiu visai neblogu taupymo rėžimu, nes valgyt užtekdavo vieną kart dienoje, bet, žinoma, vis užkandžiaujant sumuštiniais su arbata arba vaisiais.
Iš seserų lietuvaičių sužinojom apie tašką, kur galima pigiau prisigriebt alaus. Aišku, tas pigiau nėra pigu, kaip namie, bet, gyvent galima..

Ir pagaliau, manau, kad mano blogas atsigaus ir sugrįšiu prie reguliaraus jo pildymo. Tik rašysiu jau ne vien, kaip man, o nuo šiol, kaip mums sekasi Malaizijoje.

Teisingas automobilis

Per visą egzistenciją Malaizijoje, tik visai neseniai pamačiau pirmą gerą automobilį. Užskaitom :]

Šeštas mėnuo, woohoo!

Visi jau iki skausmo yra prisiteisinę, kad "geriau vėliau, nei niekad", bet ši frazė jau tokia apsurdiška, kad net naudoti jos nebesinori. Todėl teisintis ir nesiruošiu. Aš aiškiai žinojau, kad vyko Lietuvos tūkstantemčio minėjimas, bet nieko su tuo nesveikinau. Gal pasveiksinsiu kitą kart, po dar vieno tūkstančio metų.

Užtat mielai priimsiu sveikinimus, nes jau pradėjau skaičiuoti šeštą mėnėsį, kaip esu Malaizijoje. Per šią savaitę kilo daug minčių, prieštaringų ir nelabai, bet kolkas dar negaliu konkrečiai pasakyti patinka man čia ar ne. Žinoma, yra dalykų, kurie su manimi ir manyje visada. Štai, kad kaip niekad pasijutau, kad esu europietis, o taip pat lietuvis. Bet čia tik keli dalykai, konkretesnes išvadas dar reikia padaryti ir jos tikrai bus aprašytos. Ateityje.

Vakar padariau sau gan nebūdingą dalyką. Išsibasčiau po prekybos centrą. Paprastai tai priimu kaip prievolę, nes vieno iš mėgėmiausių malajietško laisvalaikio praleidimo būdo labai nemėgstu. Morališkai sunkiausia man yra pirkti drabužius. Slampinėti, žiūrinėti ir matuotis man atrodo labai kvaila, tad moterys niekad nesupranta šio mano nusistatymo. Nemanau, kad kada pasikeisiu šiuo atžvilgiu, bet bent jau neburbu, o verčiau palaukiu prie parduotuvės įėjimo ar palapčia nuslenku į koki knygyną arba filmų parduotuvę. Štai, kai paskutinį kartą pirkau marškinius, tai truko apie pusę minutės.
Bet visai mielai galiu paslampinėti po maisto produktų skyrių ir ištyrinėti pasiūlą. Štai atlikus tyrimą išsiaiškinau, kad delno dydžio krevetės, Malaizijoje, kainuoja mažiau už žalią jautienos kepsnį. Aptikau dvi gausybes nematytų žuvų ir kitokių jūros padarų. Įdomu ar skanu būtų kiaušinienė su bulvėmis ir krabais? Paprastai užsiimti kulinariniais eksperimentais vienam nėra ūpo, todėl labai nekantrauju, nes jau šio mėnėsio gale sulauksiu likimo draugų, studentų iš Lietuvos. Tikiu, kad gyventi barake taps kur kas smagiau o ir atsiras daugiau priežasčių vėl pasidomėti šia šalimi, kažką naujo kartu pamatyti. o taip pat ir parašyti.
Taip pat nekantrauju pradėti naują semestrą, mat visi dalykai, kurie laukia atrodo daug įdomesni, nei pirmojo semestro programa.
Lyg ir žadėjausi sau per šias atostogas padirbėti, bet iš to nieko nesigavo. Išėjo taip, kad per dienas skaitau, žiūriu filmus ar žaidžiu senus SEGA žaidimus.. Na, vienaip ar kitaip, teisinuosi sau, kad ir toje nieko neveikimo veikloje yra kažkas naudingo, taip pat kažką išmokstu.