05 lapkričio 2009

Knygos ir raudonos akys

Kol mokiausi Kauno dailes fakultete, vis kartodavau, kad noreciau pamėginti mokytis dideliame universitete, su dideliais koridoriais ir šimtais laiptu, kur kasdien galetum pamatyti žmones, kuriu, dar nebuvai mates. Tai cia taip išejo dabar, kad kartais tikrai gauni tai, ko nori, o dar ir su kaupu. Ir pasitvirtina dar viena gyvenimo tiesa, jog supranti, kad ko nors truksta, tik tada, kai prarandi.

Bet, motyvuojant save neliūdentis, visada ir visur ieškau privalimu. Štai, didėlis universitetas turi didelę biblioteka, su daug naujų ir naudingų knygų. Kaip tik šiandien taip ir mąsčiau sėdįdamas užu stalo, pasigriebęs dvi knygas, pasakojančias  apie darbą 3Ds Max programa.

Anksčiau bibliotekoje lankydavausi du kart per savaite, tokiu grafiku: ketvirtadienį, atnešdavau prieš savaitę pasiskolintas knygas, tada nuo pietu iki vakaro skaitydavau ir vėl pasiimdavau knygų namo, penktadienį šiaip užsukdavau paskaityt ir kartais pasiimti knygą namo.

Paprastai pasiemęs kelias knygas prisėsdavau tarp lentynų, atsirėmęs i sieną ir kelias ar daugiau valandų ten preleisdavau skaitydamas. Nemėgstu sėdėti prie stalo, nes ten greit pasidaro nepatogu. Taip pat ant kiliminių grindų, tarp lentynų skaityti daug ramiau. Nieks tavęs nemato, kaip ir tu nieko. Paprastai skaitykloje, ar kur kitur, dėmėsi blaško kiti "skaitovai", garsiai šnekedamiesi, tuomet pradedi vertinti aplinkinius pagal tai, kas tikrai skaito, o kas nepaleidžia iš rankų telefono ir visai nesilaiko svarbiausios taisyklės: NEKALBETI. O dar pradedi nužiūrinėti kokia merginą... Na, žodžiu, tarp lentynų geresnė aura. Mano skyrius (taip, jau turiu pamėgtą skyrių), ir taip nedažnai lankomas žmonių, dauguma jų ten užklysta ieškodami ko nors, nors niekad neranda. Labai mažai kas domisi knygomis apie žaidimų dizainą, 3D programas ir kitus panašius gėrius, kuriu, mano džiaugsmui, ten yra gal keliasdešimt kilogramų. Tik kartą tarp lentynų mane buvo užtikusi viena destytoja, tikriausiai pasirodžiau kaip tikras mokslinčius.

Nedariau tyrimo, tad nežinau kaip yra su skaitymo kultūra Malaizijoje. Bet manau, kad ji taip pat šlubcioja, kaip ir visam pasaulyje. Kartą, kai paskaitoje išsitraukiau knygą, i mane keistai pažiūrėjo kursiokas, bet kai paklausė kam man reikalinga knyga apie žaidimus, tada jau aš į jš keistai pažiūrėjau ir atsakiau, kad skaitymui! Nors studentai, pasauliniu mastu, sudaro nemažą skaitovų auditorijos dalį, bet čia ne visi tie skaitovai ateina skaityi ir ne visi ateina knygų. Dažni bibliotekos lankytojai tiesiog susimeta į pulkelius ir atlieka užduotis. Garsiai atlieka užduotis...
Eh, pasiilgau senojo žemyno, kultūros židinio :]

...

4 komentarai:

Airina rašė...

Jaukus labai įrašas. :)

Pastebėsiu,kad ir mano univere (VGTU) paskaitos metu vis dažniau pamatau studentą "įlindusi" ne į pc,o į knyga.Kaip informatikams, tai nėra labai būdinga.Knygos visada turės kažką labiau artimo ir šilto nei pc.

Sėkmės:)

Flasko rašė...

Skaitmeninė revoliucija padarė savo, daug informacijos galima rasti ir internete. Bet knyga vistiek liks kažkas tokio šiltesnio. Jos baterijos niekad neišsikraus ir lovoje įsitaisyt lengviau. Net jei ir apipilsi arbata, nereik mokėt už grantinį taisymą..
Kiek aš žinojau, tai informatikai daugumoj yra fantastai, vadinasi ir knygos jiems draugės. Bet gal viskas keičiasi..

Pegase rašė...

Svajoti reikia atsargiai, nes kartais ima ir išsipildo svajonės.

Viktorija M rašė...

o taip, svajones pildosi, tik nevisada pasekmes buna tokios, kokiu tu tikejaisi :)