Maniausi šiandien eilinį kartą parašyti kokią nesamonę, apie Malaiziją, tam, kad dalis skaitytojų pagalvotų kokia ši šalis yra nevykusi. Bet.. Na, sakykim, kad kažkada, gal prieš savaitę, man pagaliau dalykai susidėliojo į vietas ir supratau, tai, ką suprasti turėjau seniai.. Problema yra ne šioje šalyje ir jos gyventojuose, problema yra manyje, nes aš nepriimu viso to, kas vyksta aplink mane, kaip natūralaus dalyko. Aš skelbiu, kad prekybos centrai tai blogis, vedantis tiesiai pas piniginių siurbėles, nepagalvodamas, kad... Kad prekybos centrai tai tikrai yra blogis, vedantis tiesiai pas tas pačias siubeles, bet vietiniams tai nė motais! Visi aplink juda dvigubai lėčiau nei Europoje, visada vėluoja ir išvis negyvena pagal grafikus, bet velniop, kai lėtai vaikštai, ne taip karšta, kai niekur neskubi, nereikia nervintis, o kai atidedami trys iš eilės traukiniai ir žmonės turi grūstis vidun, kaip į gyvulinius vagonus... Na, gal jiems patinka liestis prie aštuonių prakaituotų žmonių iškart. Tai čia ta vadinamoji egzotika?

Štai vakar su Antanu teko šiek tiek taškytis po parduotuves. Turėjau progą pastebėti kai kurias vitrinas jau išpuoštas kalėdinėmis spalvomis, žvaigždėmis ir briedžiais. Ar musulmonai taip pat švenčia kalėdas? Nežinau, bet pirkti jie mėgsta, bet kokia proga. Daugumą tokių tradicijų perimta iš taip čia mėgstamos vakarų kultūros. Konkrečiau iš Amerikos ir dar Australijos, todėl norint surasti kažką, kas tikrai būtų šimtametės vietinės kultūros bruožas, reikia nerti labai giliai, turbūt kažkur už didmiesčių ribos, į kaimelius ir džiungles. Arba, į skersgatvius, su mažom krautuvėlėm ir pardavėjai gaminančiais maistą ant šaligatvio. Visa kita, tai ką kasdien matau, galima vadinti moderniąja kultūros puse, bet, kaip sakiau, tai bus jau kažkur matyta, kažkaip pamėgdžiota ir.. Labai nuoširdžiai priimta. Va, panašiai kaip mūs Akropolis, tik, kad šimtą kart daugiau ir stirpiau. Jei Kauno Akropolio viduje pastatytume mažą bažnyčią, tai sutrauktume ir tas bobutes, kurios baidosi minių ir ryškių šviesų. Su reklamomis, vietoje vitražų ir lankstinukais, vietoje maldaknygių. Žodžiu, neduok, dieve. Nors, kita vertus, jei ten įsikurtų komiksų ir kitokių geek stuff krautuvėlė, tuomet pritrauktų ir mane.

Nuo šiol, kaip ir iki šiol, visada turėsiu spalvotų argumentų apie Malaiziją, bet visada pridursiu, kad čia taip tik man. Gal Jums, kiti lankęsi čia, papasakos kitaip, čia jau jų reikalas.

Šiandien iš po lovos išsitraukiau savo kelionkrepšį ir užsiuvau vieną jo kampą, kuris kažkaip išsižiojo, veikiausiai, tik pamatęs Malaiziją. Dar reikės susisiūti savo neužmušamą kurpinę, kurios petneša kotais nutrūko, jau seniai. Ir tuomet pradėti stumdytis daiktus, ką palikti, ką susidėti, ką išmesti.. Tikrai nekantrauju viską pasiruošti, o beliko dar devynios dienos ir aibės dalykų, kuriuos dar reikia nuveikti prieš grįžtant.
Taip pat šiandien vyks toks visų žaidimų dizainerių kursų vakarėlis, su kepta mėsa ir sultimis. Kiek žinau, toks bus pirmą kartą, bet manau, tai pavirs į gražią tradiciją, kurios metu bus galima atsisveikinti su chebra, iki kitų metų, iki negalėjimo prisiklausyti kompiuterastų stiliaus bajerių ir kitaip pasismaginti.
Viduje šiek tiek liūdna, bet man taip visada nutinka, semestrų pabaigose. Kažkas gero baigiasi, tai, ko pakartoti jau nebeišeis, nes paprstai tas laikas, kai jauti, kad dar yra marios laiko iki pabaigos yra pats geriausias.. Ir dar turbūt tai, kad visi senstam.

Kad jau kažkur pradėjau apie kalėdas, tai apie šią mūsų šventę įrašą ir nutęsiu.

Neseniai prasidėjo dar viena graži, vieno mūs prekybcentrio akcija, kuomet iš IKI prekybos centrų tinklo kišenės mes galime nuspalvinti kalėdas mažiau laimingiems vaikams, gražesnėmis spalvomis. Viskas ką reikia padaryti, tai spustelti ant paveikslėlio, šiek tiek dešiniau nuo teksto ir taip prisidėti prie šios akcijos. Tokius pat paveiksliukus galite pamatyti ir daugėlyje kitų lietuviškų tinklaraščių, todėl stustelkite ir ten, juk nieko nekainuoja. Spaudinėti galima kas valandą, tad nepamirškite to padaryti apsilankę pas mane ( ir ne tik) kitą kartą!