Strykt pastrykt, iš kampo į kampą.

Daiktus pradėjom dėtis gal prieš keturias dienas, bet tai tebetrunka iki šiol. Didžiausią dalis visko yra sukrauta į dėžes ir palikta pas draugą, saugojimui.
Įdomiausias dalykas pakuojantis yra spręsti 15kg dilemą, kurią gali vežtis namo. Gerai kai didžioji dalis gyvenimo telpa kompiuteriniuose gigabaituose, nes jų kiekio kolkas niekas neriboja. Bet jau viskas kaip ir nusėdo į vietas, liko tik sukamšyti kojines į kampus, kad neišlakstytų viskas, o dūžtančius daiktus suvynioti į apatinius. Na žinot, eilinė pakavimosi procedūra. Labiausiai gaila bus nuplėšyti viską nuo savo sienos. Tiek ten visko, vietomis trimis sluoksniais suklijuoti eskizai, idėjos, tvarkaraščiai ir priminimo lapeliai.. Aišku, per tiek laiko visa tai virsta viena, marga visuma, į kurią beveik nebekreipi dėmesio, bet pakėlus akis smagu paskaitinėti ko ten buvai prisirašęs. Savimotyvuojančios frazės, skaičiai, pavadinimai ir pavardės, kuriuos reikėjo pasigooglinti.

Čia aną vakarą surengėm mažą , lietuvišką susibėgimą, pašlakstytą dar išlaikytais žaliais devynetais. Kad turiu fotiką, prisiminiau, kaip visada, tik po visko. Ir šiaip, tie visi atmazai, kad nemėgstu pats fotografuoti čia puikiai tinka. Bet paskui pagavom va tokį  džipą, kuris čia stovi jau daugiau nei metus. Po pasisėdėjimo mano nugara liko nudulkėta juodais sėdynių antspaudais.

Taip jau yra, kad Malaizija gražiausia yra naktį. Gal dėl to, jog ,pirmiausia, nėra taip karšta, o paskiausia, kad naktis paslėpia viską, kas negražu. O tos oranžinės šviesos... Neturiu joms komentarų.

 

 

Tokiuose "ant gatvės" maisto kioskeliuose suvalgėm daug mėsainių ir dar kažko. Šitos nešiojamos valgyklos ne tik Malaizijos, bet visos Azijos bruožas. Praktiška, šviežia ir jei patinka matyt, kaip ruošiamas tavo maistas, dar ir pramogą apturėsi.

Išskrendam antradienį, popiet. Šitiek laukus ir skaičiavus dienas dabar net nesitiki, kad taip greit. Tiesa sakant, šiuo metu netgi jaučiuosi kažkaip nepatenkintas, kad mano, man patinkamai "nustovėta" buitis yra sutrigdyta. Daug daiktų supakuota ir jau užrakinta pas draugą, kita pusė pas mane kelionkrepšyje. Tiek vargau kol susikūriau maždaug tinkamą darbinę ir gyvenimišką aplinką, o dabar jos nebeliko. Aišku, čia tik laikinai toks jausmas, tikiu, kad tuoj šokinėsiu ir kitaip nenustygsiu, kai važiuosim į oro uostą. Tik nežinau kuo sunkiau buvo patikėti ar, kad skrisiu į Malaiziją ar, kad skrisiu namo..


...