Namai vis arčiau.

Paprastai krūva CD, su užrašais, reiškia, kad semestro pabaiga jau visai čia pat.
Kompaktiniai diskai jau beveik visi išdalinti, visos formos užpildytos, beliko dar susidėlioti paskutinius darbus, ką ne ką pabaigti. Formalumai, žodžiu. Šio semestro pabaiga buvo tikrai labai intensyvi. Žinoma, kaip visada galiu pasakyti, kad galėjau dirbti dar stirpiau ir daugiau, nors tai, kiek laiko ir jėgų atidaviau užduotims, viršija tai, ką esu nuveikęs anksčiau. Bet.. Esu įsitikinęs, kad visada galima dar geriau, bet tai palikime ateičiai. Nežinau kaip pasverti tai, ką ir kiek išmokau, nes jaučiuosi įgavęs tikrai nemažai žinių, bet bent jau dabar visiškai nenoriu apie tai galvoti. Šiaip jau dabar norėčiau išsimiegoti ir greitai eisiu patenkinti šį savo žemišką norą. Taip, kad pastarąsias dvi savaites miegas tapo nebe poreikiu, o noro reikalu. Noro, kuris kažkur kertasi su pareigos jausmu.
Atraudau visokiausių miego ir darbo rėžimų, štai, kad ir taip, jog paroje pramiegi septynias valandas, universitete prabūni penkias, o likusias dvylika pradirbi. Žinoma, taip ištisai dvylika valandų zulinti pelę stebint pikselius arba poligonus neišeina, tad reikia padaryti pertraukėles.. Bet reikalas aiškus.

Apskritai (kas nors pasakykit kalbiškai teisingą šio žodžio atitikmenį), jaučiuosi pavargęs. Ne fiziškai, o morališkai, ne nuo darbų, o nuo visko. Nuo aplinkos, nuo veiklos, nuo savo dabartinio gyvenimo. Todėl tai yra dar vienas didėlis dalykas, dėl kurio laukiu atostogų namie. Kažkaip jaučiu, kad tos atostogos ramiai nepraeis, nes netruksiu vėl apsikarstyti visokiausiais veikimais. Bet, tebūnie. Penkiolika dienų. Dvi savaitės (esu tikras, kad šitą, penkioliktą pramiegosiu).

O dabar, kolkas, labanakt...