Pelėdos ir Kalėdai

Va taip ėmė ir atėjo Kalėdos. Nežinau ar daug ėmė pakeliui, bet atėjo lyg ir sėkmingai. Neskaitant to, kad lauke viskas pažliugę ir pas mane ant palangės stovi dar nepapuošta žaliaskarė. Užtat deginu žvakutes, pasidėjęs šalia, kad šildytų mano suvargusį kūnelį. O kam dabar lengva? :)
Žinoma, tikrosios Kalėdos ateis tik ryt, bet aš šneku ta plačiąja prasme, apimant kalėdines nuotaikas, šurmulius ir t.t.
Neskaitant visko kas dedasi aplink, tiek gero, tiek nelabai, visada galima suspėti pasidžiaugti mažais džiaugsmeliais. To juk nieks negali mums uždrausti. Štai, kad ir meduoliai. Skanūs, maži daikčiukai, vieną gavau dovanų. Nors liepė iškart suvalgyt, bet kažin kaip gaila. Aišku, kad suvalgysiu, nesu fanas tokių dalykų, kaip šimtamečiai margučiai ir visai nejaučiu sentimentų, laikydamas saldainius ant lentynos, atminimui. Manau, kad suvalgomos dovanos turėtų tapti populiaresnės, nei yra dabar, ir priežasčių tam vardinti tikrai nereikia.
Kadangi mūsų šeima jau taip sudėta, kad visi esam rankdarbių mėgėjai, vakar užtikau virtuvę kvepiančią ir pilną spalvoto glajaus. Teko trumpai įtikinėti, kad leistų ir man kuo tai užsiimti, bet viskas pavyko o vėliau teko stabdyti arklius, nes nebepasidalinome dar neapipaišytais meduoliais...

Pirmasis mano kūrinys buvo rožinė ninzė, apsiginklavusi geltonais peiliukais ir viena žvaigždute.

Vėliau patekėjo mėnulėlis.

Ir iš miško išlindo briedis. Akivaizdu, kad su mėnuliu jie kažką valgė, kokius tai stebuklingus grybelius, užsilikusius nuo rudens.

O šičia va Džokeris. Rimtas meduolis.

O Ir paskutinysis, piktas dvarfas, karys. Jo šarvai plieniniai, papuošti aukso apvadais, diržą puošia milžiniškas safyras (jie žali ar ne?) o antpečius du rubinai. Vėliau dar norėjau nupiešti žmogų vorą, santechniką Mario ir dar velniai žino ką, bet nebedavė man žmogaus formos meduolių. Kitais metais pasirūpinsiu, kad humanoidų būtų daug daugiau.

Čia mano sesulės darbai. Nežinau, gal ji per ilgai užsibuvo virtuvėje ar persivalgė glajaus, nes pradėjo matyti tokias spalvas ir raštus, kokius aš mačiau tik vaizdo klipuose, kuriuos ilgai žiūrint pradeda suktis galva. 

O va šitie tikrai atrodo kietai. Kažkokios šventosios dvaselės, su vitražu viduje. Tas viduriukas persišviečia, todėl per meduolį galima matyt kitokį pasaulį. Na, laisvė interpretacijai, žodžiu, bet man iškart liepė laikytis nuo šitų kuo toliau. O dar sako, kad Kalėdos tai gerumo metas.. Šitie artefaktai retai sutinkami žmonių pasaulyje, jie vienetiniai, todėl ir laikomi tokiais vertingais. Na, tiek to, aš atsiimsiu savo per Velykas, reikės susidaryti sąrašiuką dalykų, kuriuos paišysiu ant kiaušinių. 

Tai tiek. Linkiu visiems nors kažkiek pasistengti ir surasti tą šventinę nuotaiką, apie kurią visi kalba, bet nieks nežino iš kur ji ateina ir kodėl jos dar nėra. O nėra todėl, kad mažai kas bando ją sukurti. Nuotaikos juk negyvena kažkokioje nuotaikų pilyje, o gimdome jas mes patys, savo veiksmais. 


O dabar čiupsiu į rankas ilgiausią, kokį tik rasiu namie kalaviją ir kibsiu doroti visą pulką virtų produktų, reikalingų pašlovintajai baltajai mišrainei sutverti. Reiškias kursiu kalėdinę nuotaiką.. 


Linksmų švenčių!! 


Ir jei perskaitėte tai kūčių vakarą, susirūpinkite savimi ir paklauskite, kodėl jūsų kompiuteris išvis dar įjunktas, juk visi seniai žino, kad kompiuteriai gali kalbėti bet kada.. :)