Prieš pusvalandį norėjau parašyti apie poilsį. Tiksliau apie savaitgalį, kurio metu pasiruoši ir toliau siekti tikslų, artėjančią savaitę. Bet pastebėjau, kad nukeliavau į nuobodulį varantį monologą apie pensijų fondus ir sveiką mitybą.
Gal todėl ir neišeina sumąstyti rišlaus teksto apie tai, kaip reikia nieko neveikti, nes, būtent, savaitgaliais mėgstu nieko neveikti. Rimtai, po visokių savo susikurtų planų, ką turiu išmokti, ką padaryti ir ką suprasti, man norisi apie nieką rimtą negalvoti, bent jau tas dvi dienas.
Štai šį šeštadienį, per gerą pusdienį nusikaliau, saulėkaitoje skusdamas žolę, nešiodamas kibirus su akmenimis ir dar versdamas medį. Tas nuovargis vėliau užgriuvo labai netikėtai ir pavalgęs ant ugnies fantastiškai iškepto kepsnio, nebenorėjau į pirtį, alaus ir biliardo. Bet vistiek tam ryžausi, nes žinojau, kad sekmadienio rytą pramiegosiu, kaip niekad gerai. Viskas taip ir buvo (gerai), jau vėlyva sekmadienio popietė, o aš sėkmingai nieko neveikiu. Tiesa, kaip jau įprasta, perskaičiau visą Lietuvos Rytą , laikraščiai labai sėkmingai gali padėti nieko neveikti.
Vėliau dar kilo mintis parašyti apie nieko neveikimo poilsį. Tas mintis iš dalies paskatino neseniai perskaitytas straipsnelis apie tai, kada žmogus pradeda jaustis suaugusiuoju. Būtent, kada pats save tokiu laiko, nes statusą gauna jau nuo 18 metų, bet į šią, diskutuotiną temą nesileisiu. Šiandien.
Pavargti nuo nuolatinės savo veiklos yra gerai, nes vėliau galima pavargti nuo nieko neveikimo, automatiškai pasiilgstant veiklos. Kartais reikia net versti save nesiimti kažko.
Štai dabar, kaip ir kiekvieną savaitgalio valandą, mielai braukyčiau pieštuku, ar stumdyčiau poligonus, mane tai tikrai veža, bet susilaikau, kaip sakoma, ugdau valią. Visai nieko dar būtų išsidrėbti kur ant saulės, bet pavėsyje ir stumdyti per daug nereikšmingas diskusijas apie tai, kas yra kas, kodėl yra kodėl ir kada bus kada.
Užtat nesuprantu savo tėvų. Jie palaikė mano iniciatyvą, kurį laiką skaitė laikraščius, gėrė kavą (aš tai savaitgaliais jos negeriu, vistiek nieko neveikiu), bet dabar čia vaikšto, vienas malkas skaldo, dažo spinteles, kita žolės iš patvorių pjausto, kapstosi darže.
Aišku, suprantu, kad jei visi būtų tokie, kaip aš, tai dabar rašyčiau blogą džiunglėse, o ne tvarkingoje sodyboje... Ir man patinka pakrutėti, bet mano pasaulyje šeštadienis skirtas krutinėjimams. Dvi dienos, viena šalia kitos, o tokios skirtingos.. Mokyklos laikais labai nemėgdavau sekmadienio, jis virsdavo didelėmis pirmadienio (o kas jį mėgsta?..) laukimo išvakarės, bet dabar tai tiesiog tingėjimo diena, skirta pavargti nuo poilsiavimo. Bet juk čia nieko stebuklingo, krikščionys tai sužinojo jau prieš du amžius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą