25 kovo 2011

Dešimts dienų, o dar visai gyvas.

Štai dešimt, naujo gyvenimo, dienų jau praėjo. Su kolega įsikūrėme pas draugus, kiek tolokai nuo centro, bet savas kampas, užtat. Laikas man čia bėga labai.. Net nežinau ar greitai ar, realiai, lėtai. Jausmas, lyg būčiau geras dvi savaites pragyvenęs, tiesa, taip jaučiausi ir po pirmos savaitės, taigi, dabar tempas, kažkiek sulėtėjo. O dalykų nuveikta, kad ant vieno rankos suskaičiuoti galima.
Nuvykau į universitetą , apturėjau interviu, kurį konkrečiai pakomentuoti sunku. Niekaip negalėjau nuspėti, ką reiškė, mane klausinėjusio, dėstytojo, visą laiką vienoda šypsena. Jis tik linksėjo ir balsu man pritarinėjo. Kaip buvau pamokytas, užverčiau jį protingais klausimais apie studijas, save tik gyriau ir visaip kitaip stengiausi sublizgėti. Po kelių dienų iš manęs pareikalavo raštiško įrodymo, jog Malaizijoje išklausiau metų kursą. Manau, kad tai gera žinia, žinant, jog čia mėgsta tikrinti tokius ir panašius reikalus, susidariau nuomonę, kad anglai tikrai revizorių tauta, tik velniava tame, jog net bijau pagalvoti kada man išeis gauti skaitmeninius dokumentus iš Ma - lazy - jos.

Lietuviui, norinčiam dirbti Anglijoje, reikia praeiti standartinius etapus. Gauti kur gyventi, ir galėti, dažniausiai, jam adresuotu laišku, patvirtinti savo gyvenamąja vietą, tuomet atsidaryti sąskaitą banke ir, galiausiai, gauti darbą.
Šiuo metu strigau kažkur tarp sąskaitos ir darbo. Kai pagalvoju, būčiau žinojęs, jau Lietuvoje galėjau pusę tos velniavos susitvarkyti. Net nežinau ar laukti dar kiek daugiau, ar eiti ir ginčytis į banką, nes formą, sąskaitai atidaryti, pildžiau internetu.

Jei, kaip visada, apie orą, tai jis čia visai neblogas. Visą savaitę šviečia saulė, temperatūros apie 12C, ir nelyja. Anglija yra puiki šalis. Tiesa, po metų, jau praleistų, užsienyje, dalykų, kurie stebina yra labai mažai. Nieko naujo, kitaip sakant. Na, gerai, metro buvo kažkas gąsdinančiai nuostabaus, kol nepavirto, tiesiog troleibuso alternatyva.
Labiausiai, iš angliško charakterio bruožų, man patinka jų sugebėjimas gyventi savo gyvenimą, nesikabinėjant prie kitų. Man labai įstrigo du, tikslūs apibūdinimai, išgirsti iš draugų, lietuvių: "Anglas su tavimi bus draugiškas, bet tai nereiškia, kad tu jam patinki" ir "Lietuviai į save atkreipia dėmesį, nes į viską kreipia dėmesį".

Na, dar kiek kojas pakirto masteliai. Kai pirmą naktį ieškojau maršruto iki Norwicho, miestelio, kuriame yra išsvajotasis universitetas, gerokai nustėrau, pamatęs, kad kelionė autobusu gali trukti nuo keturių, iki šešių valandų, o greita kelionė traukiniu kainuotų apie 90 £. Lietuviškai ištaręs nesąmonė , nuėjau miegoti, išsirinkęs ankstyvą autobusą ir tikėdamas geriausio. Ir išsisukau visai neblogai, su 45£ bilietu į abi puses.
Transportas Anglijoje yra brangokas dalykas. Iš pradžių viskas atrodo nebrangu, kai pradedi taikyti skaičių metodą. Tai yra, visas kainas lygini su lietuviškomis, bet tik skaičiais, o ne konvertuota pinigų suma.
Sakykim, troleibuso bilietukas tėvynėje kainuoja dvigubai pigiau, nei pieno butelis. Matant skaičiais, čia, pieno butelis kainuoja keturis kart mažiau, nei tėvynėje, bet bilietukas metro, dvigubai tiek, kiek pienas Anglijoje.

Kol kas, apsišarvavęs optimizmu, kantrybe ir literatūra apie Angliją, laukiu geresnio etapo, savo naujame gyvenime.

4 komentarai:

PAUZAK rašė...

nelabai supratau. Bandai universitete gauti darbo? siaip nenustebciau. ne karta esu girdejes jog ten truksta destytoju menu srityse. keli druagai ten nesunkiai gavo darbo. vienas pvz piesimo kursuose, cia lt baiges vos viena kursa VDA. cia viskas paciam Londone.

geras feedbekas. idomu kas ir kaip toliau .)

Unknown rašė...

Kol kas tai noriu Londone darbo gauti. Bet mąsčiau, kad gal ir unike išeis kokiu tutorium tapti, būtų labai puiku.

PAUZAK rašė...

laikysim kumscius .)

Vytautė rašė...

svarbiausia neprarasti optimizmo. (: