Poilsis

Visada sau tvirtinu, visada žinau, kad, reikalui esant, kokia tai svarbia veikla (lyg turėčiau gyvenime ką svarbesnio nei CG), galiu užsiiminėti ištisai, be didesnių pertraukų, kiaurą savaitę ir mėnesį. Taip, gerai.
Bet koooks kaifas būna pailsėti nuo visko, o sakydamas viską, turiu mintyje kompiuterį.
Stengiuosi stengtis savaitgaliais neveikti nieko svarbaus ir įpareigojančio, kaip nors, laisvu rėžimu išnaudoti laiką, arba, visai be rėžimo. Kaip, antai, šiandien, nuo ryto, iki popietės su mama buvome viename, didžiųjų prekybos centrų. Žinau ką pagalvojote. Vat ir ne!
Stovėjome su vežimėliu ir rinkome iš žmonių maisto produktus, kuriuos, šie, dori ir rūpestingi piliečiai pirko ir kuriais parėmė tuos, kuriems šiandien sunkiau sekasi. Žinoma, mūsų ten ne du buvo, visą akciją organizavo labdaros ir paramos fondas "Maisto bankas" , o pulkas savanorių, tarp kurių atsidūrėme ir mes, talkino. Gražu, smagu ir prasminga. Prieš kelis mėnesius, tos pačios organizacijos iniciatyva, su būreliu žmonių važiavome į Babtus, nuskinti kalno obuolių, kurie vėliau, taip pat, buvo padalinti žmonėms.

Šiandien dar suplanavome su šeima nuvykti pažiūrėti kalėdinės eglės įžiebimo, Kauno Rotušės aikštėje. Šitaip visai puikiai užbaigsiu šeštadienį be savo veiklų. O sekmadienis.. Na, vakare laukia spektaklis, Muzikiniame teatre, tikiu, kad bus super gerai.

Po tokių ir panašių savaitgalių labai pakyla darbo našumas, todėl man visada kyla dvejonės, ar savaitgalį praleisti prie kompiuterio, ar ne. Abiem atvejais, visos savaitės rezultatai būna panašūs, tik kai turi savaitgalį, per penkias dienas nuveiki tiek, kiek paprastai per septynias.

Negaliu sulaukti kol prasidės rimtas ir tikras sniegas, nors dar neturiu snieglentės, bet.. Nu, vistiek laukiu sniego. Vėl grįžta tas vidinis pasitikėjimas ir žinojimas, kad viskas bus gerai. Vėl galiu nemeluodamas sakyti, kad man viskas gerai!