Šitaip manęs du kart paklausė namiškiai. Bet per stipriai neėmiau į širdį ir išėjau dalyvauti LT Game Jam 2011.
Panašioje košėje buvau ne kartą, todėl numaniau, kaip vyks "standartinė" procedūra. Tokio entuziastingo jaudulio, kaip: "oh boy, oh boy I'm going to make a computer game! Oh boy!", nebuvo. Bet ilgai nebuvau tikras, prie kurio projekto norėjau prisijungti.
Net po dviejų brainstorm'ų, prieš tai paskelbus, kad tema yra Išnykimas, buvo pritupdyta nemažai įdomių idėjų lukštenimui. Dalis jų pasimetė bendrame sraute, kuomet vyko dalyvių pasiskirstymas. Manau, kad tą dalį buvo galima palengvinti turint daug didesnę lentą rašymui ir paišymui...
Turėjau lūkesčių prisijungti, arba sudaryti, perspektyvią komandą, kad nereikėtų vilktis ir renginys netaptų savotiškomis galimybių ribų paieškomis ir naujų talentų atradimo kalvė. Trumpai sakant, kad idėja būtų gera ir programuotojai mokėtų savo darbą, nenuplauktume per daug į lankas su kertiniu žaidimo dizainu, o vizualizuoti sugebėsiu.
Tai, viskas, maždaug, taip ir pavyko. Prisijungiau prie vyrukų, su kuriais, per pirmą brein-štormą kartu brein-štorminom, radom dar kelis komandos narius ir tada prasidėjo.
Neturiu kuo skųstis. Ne, rimtai, viskas vyko sklandžiai. Pačioje pradžioje reikėjo kiek labiau argumentuotai padiskutuoti, kol griežtai suguldėm ant popieriaus žaidimo esmę, o paskiau darbas kaip per pypkutes ėjosi.
Miego ir maisto per daug nebuvo, na, nebūna niekad, čia ta pusė, kai mielai atrieki maža gabaliuką sveikatos.
Šiemet buvo mažiau komandų, bet jos buvo sudarytos iš daugiau žmonių. Dalis veidų buvo matyti, o tai atsispindėjo ir rezultatuose. Kaune kurtus žaidimus galima pamėginti čia, o mūsų komandos vaikis vadinasi bulb, arba, tiesiog - lemputė. Beje, ten kažkas prirašė, kad žaidimas veikia tik ant mac'ų, bet tai nėra tiesa. Veikia ir kitose platformose, tik, nors skambės be galo juokingai, jis reikalauja rimtesnių kompiuterio resursų, nei galima tikėtis iš tokio pipiro.
Prisipažinsiu, kad pats dar neperėjau visų lygių, kurių yra... Penki. Realiai tai darbavomės penkiese, du programišiai, du dailidės ir vienas muzikorius. Tiesa, pradžioje vienas kolega pagelbėjo su prototipu, bet vėliau iškeliavo dirbti ties kito žaidimo projektu.
Padarėm tiek, kiek ir buvom užsibrėžę iš pradžių, be streso. Negalima nepaminėti, kad vyr. programeris turėjo pasidaręs namų darbus, varikliuką, dėl to neilgai reikėjo laukti, kol visas žaidimas pradėjo veikti, ir didžioji laiko dalis buvo praleista poliruojant.
Kelios paros (su viena stotele namie, pamiegoti), praleistos po KTU stogais išties.. Prailgo. Buvo momentų, kuomet stovėjau ir galvojau ar kažką dariau vakar paryčiais aš šiandien naktį.
Vėl patyriau tą smagų jausmelį, kuris aplanko, kai matai gimstantį žaidimo projektą, prie kurio pats, realiai dirbi. Kai visi tie plokšti paveiksliukai iš vieno monitoriaus ir tūkstančiai simbolių, iš kito monitoriaus, susijungia ir įgauna gyvybės.. Na, tai momentai, kurie verčia mano pasaulį suktis.
Dabar norėčiau trumpam viską pamiršti, o tada reikės pasižiūrėti ką gi padarė visas likęs pasaulis. Siūlau daugiau pasikapstyti po globalgamejam puslapį!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą