Mažas vs. didelis

Vakar nakčia pargrįžau iš Norwich ir bijau, kad dabar manyje jau su visam apsigyveno kažkoks "ne kažkoks" jausmelis. Išsiropščiau iš traukinio, kelionė truko beveik dvi valandas, kurias, beveik dvi ir pramiegojau, bet viskas aplink buvo kitaip. Didelis, pilnas žmonių, erzinantis.. Kartais pasijuntu turintis sociopatinio mąstymo bruožų, dažniausiai, kuomet kur nors nespėju ir man, kur nors spėti, dar trukdo tuntai žmonių, kuriems nusišvilpt jog aš kažkur nespėju. Heh, greičiausiai ne aš vienas tuomet, bet noriu pasakyti, kad per keturis mėnesius Londonas pradėjo patikti mažiau. Gal, tiksliau sakant, viskas susisluoksniavo kontrastais. Nepatinka prekybos centrai, patinka vietinis turgus, nepatinka kelionės metro, patinka važiuoti autobusu, patinka skubėti, nepatinka grūstis ir panašiai. Nepatinka kasryt keltis į darbą, bet ir nelabai patinka grįžti namo. Jaučiu, kad tų neigiamų dalykų bus daugiau nei teigiamų.

Vakar prasiblaškiau tam mažam kaime, su kompanija šlifavom agentūras, ieškojau buto. Tiesą sakant, nežinau ką norėjau visu tuo pasiekti, nes visos agentūros, visus siūlomus butus reklamuoja internete, todėl atėjus į ofisą klausti ką jie turi yra laiko švaistymas. Bet, sužinojau šį bei tą, vistiek. Labai norėjau apžiūrėti vieną butą, miesto centre, deja nepavyko. Vyksta remonto darbai (geras ženklas), niekas nežino kada jie baigsis (blogas ženklas), kai viskas bus baigta, aš esu pirmas kandidatų sąraše (geras ženklas).

Naktį gimė mintis, jog mėnesio gale galiu išsinuomoti pigų kambarį ir kiek palaukti, kol atsilaisvins šitas plotas, gal taip reikės ir padaryti. Karts nuo karto įsijungiu kalendorių telefone ir pamirkčiojęs akutėm, vis dar, netikiu, kad beliko dvi savaitės. Greitu laiku reikės rengti dar vieną ekspediciją, su tikslu susirasti darbą. Bet apie tai jau kitoje kronikoje.