Max Payne

Jau senokai pastebėjau, kad žaidimą ekranizuodami kūrėjai stengiasi paaiškinti nelogiškumus, kurie žaidime įsipaišo į bendrą kontekstą dėl to, jog žaidimas būna kelerių metų senumo, arba tiesiog dėl to, jog tai kompiuterinis žaidimas. Tokių dalykėlių filmas ir yra pilnas. Režsierius stengėsi nenutolti nuo žaidimo, bet labiau stengėsi sukalti filmą..

Aktoriams neturiu laibai ten ko prikišinėti. Vaidyba įtikina. Kaip visada bus vienas nuskriaustas herojus, kelios nekaltos aukos, nekalti piktadariai ir.. Ir tai viskas.
Grožėjausi aš ten noir style , bet šito man dar pritrūko. Tie "Sin Sitiški" momentai, tamsios gatvės ir baltesnis už baltą sniegas puikiai atrodė.
Pati detektyvinė istorija nesukelia to kažkokio jausmo, vieni jį vadina drugeliais pilvuose, kiti tiesiog "drive'u". Bičas keršija už savo šeimą, tad nieko daugiau nesitikėkit. A, beje, pradžioje jis gražiai pasako: ,,I dont believe in heaven. I beliave in payne..'' Šie žodžiai sukėlė graudžią šypseną. Nes aš netikiu tobulumu, bet tikėjau Max'u..

Kur du Max'o 9mm ginklai? Kur Slow motion? Galų gale, kur kraujas? Atrodo, kad reižierius stirpiai apkarpė visą smagumą, jog filmas vėl taptų prieinamas plačiąjai auditorijai, po to, kai gavo užkabinti rimtesnį amžiaus cenzą, juostai dar nepasirodžius kinuose. Natūralu, jog stengdamasis, jog juostą pamatytų kuo daugiau žmonių (rašydamas apie žmones turiu galvoje ir trylikamečius), John Moore padarė viską ką reikėjo.. Vistik produktas vardą jau turi, treileris atliko savo, sėkmė garantuota.

Filmas sueis plačiąjai publikai, šitai aišku. Bet tiems, kas nuoširdžiai pergyveno du Max Payne žaidimus ir tiems, kuriems į smegeninę plūsteli gūsis kraujo, kai pamato eilinį gandą apie trečiąjį serijos žaidimą, kažko trūks. Trūks senojo gerojo Max'o ir tūkstančių kulkų. Trūks to paprasto pasaulio, kur nieks neaiškina kodėl narkotikai vienokie ar kitokie, užtenka žinoti, jog tai narkotikai. Mano nuomone, jei jau užkabini legendą, privalu ją pateikti dar geriau, nei buvo prieš tai, kai legenda nusėdo su pilkomis dulkelėmis.

Filmas skitas savaitgalio pradžiai, kai po visos savaitės nori išjungti smegenis ir neieškoti logikos, tiesiog daugiau ar mažiau teisingai ištaškyti keliolika marmūzių.

O kam tas pavadinimas?

Tai, kol instaliuoja World of Warcraft patch'ą, nuspręndžiau ir čia užbėgti. Atrodo, kad pastarąją savaitę esu visur. Visur akademijoje, tai Kaune, tai Vilniuje, tai vienam, tai kitam gale, tik niekaip čia, į blogą neužeinu. Tai, dabar trumpai, bet apie aktualijas. Praėjo, praūžė rinkimai.. Kaip aš juos vertinu? Pasižiūrėsim kas dėsis, minėjo, kad linksma bus. Už ką balsavau? Tebūnie tai mažytė mano paslaptis. Beje, senamiestyje pastebėjau įdomų eksponatą, kuris pailiustruoją politinė Lietuvėlės padėtį..




Baisiai laukiu kol galėsiu pagaliau sužaisti vieną geriausių šių metų kompiuterinį žaidimą The Witcher. Priminsiu, kad dar niekad taip nesistengiau norėdamas peržaisti žaidimą. Tiksliau, ruošdamasis šiam, perskaičiau septynias knygas priešistorės ir išlaukiau bene pusę metų iki tol, kol išleis patobulintą žaidimo versiją (čia jau aplinkybėms susiklosčius). Tuo tarpu jau tikrai pradėjau šiek tiek nekantrauti ir nudailinau savo sumuštini dėžutę (anksčiau ši priklausė sesulei)

Taip ir gyvenam

Kodėl aš taip nustojau mokytis? Na koks ten mokytis, nustojau studijuoti. Atrodo, kad vien tik piešimui patinka skirti laiko. Skulptūra kažkaip nebedomina. Kas liečia žmogaus anatomiją, viskas tvarkoje, man patinka ir šį tą sugebu, padirbėjus rezultatai tik gerės. Bet va tas idėjinis pagrindas kažkaip šlubčioja.
Gal tai dėl mano užimtumo? Visur noriu spėt. Ir prie automobilio pasikapstyt ir darbą bent kokį susirast. Jausmas toks, lyg didžiausia mano gyvenimo aktualija šiuo metu yra tai, jog esu Kauno dailės fakulteto Studentų atstovybės pirmininkas. Žinau, kad su šiom pareigom gavau daug atsakomybės. Kartu, žinoma, galimybių igyvendinti savo idėjas, kažką pakeisti visuomenėje ir t.t. Bet ar tam turėčiau skirti didžiausią pyrago, kuris vadinasi ciberflatas, dalį?
Kaip viską suspėti? Suprasčiau, jei visos veiklos teka, kaip pateptos, bet jei ne?
Galų gale pažiūrėkime į viską paprastai. Čia tik dar vienas etapas, kuriame reikia susidėlioti viską į vietas ir viskas bus tvarkoje.

Kaip kartais džiaugiuosi, kad esu optimistas..

Ruduo..

Čia bus toks idiliškas įrašas. Nesakykit, kad neperspėjau..
Aš, kaip visad, kiek vėliau nei įprasta susivokiu metų laikuose. Nenuostabu, jog rudenį išties pamačiau tik dabar, kai lapai jau beveik prinokę, kaip kokie bananai. Krenta. O, kad vietoje lapų būtų bananai..
Pasikeitimai kuriuos atnešė ruduo išties nemaži. Pirmiausia, tai antras kursas. Jaučiu, kad šiuo metu ambicijos savai specialybei nėra labai didelės, žiūrėsim kaip bus, kai pradėsiu dirbti ties užduotimis, nes visą rugsėjį praktiškai prabimbinėjau ir tiek.
Esu oficialiai išrinktas Kauno dailės fakulteto studentų atstovybės pirmininku. Natūralu, kad pečius prigulė daugiau atsakomybės, pareigų ir kito briedo. Žinoma, dabar turiu daugiau galimybių realizuoti savo idėjas, kurti naujas ir naudingas pažintis, negrįžti ilgai namo..
Na.. Artimi santykiai, ką čia apie juos prišnekėsi, jei jų ir nėra. Nesakau, kad ir nereikia. Ne, tikrai nesakau (shake).
Tai štai, rudeninėm nuotaikom, darbų sąrašėliu ir krentančiais bananais baigiu šitą nė velnio neidilišką idilę.

O kam tas pavadinimas?

Sakykim, aš žinau, kaip visi, bent jau dauguma, nemėgsta keltis ryte. Žinau iš patirties, nes pats tai tiesiog nekenčiu to. Tai va, rytas, ankstus rytas, tarkim.. Kada dabar švinta? Nepamenu, bet kokios keturios valandos prieš saulės patekėjimą, giedras dangus. Skambutis į Jūsų telefoną, duris, paskui vėl į telefoną, tada pasiutęs baladojimasis. Pasiemę savo beizbolo lazdą, ar bent siurblio kotą einate prie durų, o ten.. Aš, su termosu karštos arbatos nekviestas įsibraunu vidun ir sušunku, Labas rytas! Ir spėk ką! Važiuojam saulės pasveikinti prie jūros. Šiek tiek sutrinku pamatęs rankoje sugniaužtą ginklą..
Ir kaip baigtūsi ši istorija?

?....?...

Kiekvienas sau galime užduoti klausimą: Ar čia ir dabar aš tikrai esu tas tikrasis aš? Formuluotė, žinoma, gali kisti, svarbiausia pati klausimo esmė. Taigi, Jūs dabar tikriausiai sėdite prie kompiuterio, prieš tai kažką veikėte, po to kažką veiksite. Kažkur būsite vakare, kažkada eisite miegoti, na ir taip toliau. O dabar laikas klausimui. Ar aš tikrai pažįstu save šioje veikloje ir šioje situacijoje? O gal atrodau ir jaučiuosi kaip iš visai kitokio konteksto išluptas elementas? Be abejo, kai kam atsakyti gali būti sunku. Pageidautina, kad atsakymo neįtakotų nuotaikų kaita, ar skuba. Na, dalis sau šį klausimą užduoti paprasčiausia bijo, pasamoningai. Dalis atsako neteisingai, kolkas bent. Dalis atsako teigiamai arba neigiamai.
Jei sau atsakėte neigiamai (Jūs ne Jūs), darykite išvadas, manau, kad tokių žmonių yra išties daug. O jei nuoširdžiai atsakėte"Taip", sveikinu, pasidalinkite savo istorija su kuo nors, gal kam padės susivokti pačiam.

Manau, jog visuomenė jau pradeda po truputį bristi iš tos pamazgų upės, kurion ją įvilko pinigų ištroškę vilkai ir kiti mūsų kartų niekadėjai. Bet apie tai vėliau.

Kasdieną po naują vieną

Vieną ką? Nežinau, pas kiekvieną individualiai tas vienetukas, kitoks ir skirtingas. Vieniem vinutė į karstą, kitiem dar kažkas.
O esmė tame (šio įrašo), kad prisižadejęs rašyt gerą ir informatyvų blog'ą to nedarau. Šiaip jau esu apsivertęs darbais, nors teiginys, kad vakarais vistik žaidžiu World of Warcraft galėtų ir prieštarauti mano žodžiams, jog esu labai labai užimtas. Papasakosiu kaip atrodo ir ką veikia labai labai užimti žmonės.
Taigi, LLUŽ (labai, labai užimti žmonės) namie paprastai nevalgo, išskyrus retus atvėjus, kai aptinka grobį (po ilgo nevalgymo bet koks valgomas dalykas būtent taip ir atrodo), paliktą kito žmogaus, iš vakaro ar ryto. LLUŽ dažniausiai maitinasi mieste, čeburėkiniais maisto paketais. Tai toks davinys, kuriame yra varškės, daugiau ar mažiau mėsos ir, sakykim, prieskonių. Geria pigią arbatą. Norint pajusti jos aromatą reikia susidėti bent tris pakelius. Jei LLUŽ nevalgė pusryčių, sotumo jausmui sukęlti jis į puodelį įsidės du šaukštelius cukraus, vietoje įprastinio vieno. Miega LLUŽ ne daugiau penkių valandų per parą. Laiką taupo miegodamas viešąjame transporte, ar auditorijoje. Na ir esminis LLUŽ bruožas yra tas, kad atėjęs į darbo vietą nedarbo dieną jis visviena gauna tiek veiklos, kad išėjęs namo vakare dar valandą gauna skambučius ir SMS, su klausimais ar jis dar neišėjo ir ar gali padaryti tą ar aną.