Lietuviškai? Kaip reikalas!

Tai va, prasidėjo. O tiksliau baigėsi. Bet praeitam įraše sakiau, kas baigėsi, dabar pasakysiu kas prasidėjo, o gal geriau parodysiu.

Mano kambariokas Antanas. Kaip matom visas lietuviškas, prie mūsų pradėtos kaupti kolekcijos, antrą savo naujo gyvenimo dieną, bet mes jau jį įtikinom, kad Malaizija nėra svajonių šalis :]

Kažkaip nefotografavau puotos, kurią sukėlėm tryse, pradžios, tad rodau tik likučius (Mindaugas į nuotrauką nepakliuvo kolkas). Lašiniai, rūkyta dešra, alus, degtinė, juoda duona, kola.. Žodžiu, tikrai neprasčiau nei studentiškas balius KTU barake. Sėkmingai sulaistėm naujus ambasadorius ir pakrikštijom kambarį. Tuo pat nusprendėm ,kad fotelis ir kavos stalelis geriau tiks mūsų kambaryje, nei svetainėje. Neatrodo, kad kas būtų pasigedę kelių baldų, bet kaimynai jau tikriausiai įdomios nuomonės apie lietuvius, mat iš vakaro šaldytuvas buvo pilnas alaus, kurio ryte nebeliko, kaip ir fotelio su stalu.

Kadangi visą laiką informuoju apie tai, kad keičiu gyvenamą vietą (jau trečią kartą), ne išimtis ir dabar. Nuotraukoje Antano kampas. Kolkas tuštoka, bet reiks sienas daugiau padekoruot dekoratyviniais elementais.

Vaizde mano kampas. Ko tai rankos drebėjo mažumėlę.. Naujas butas yra gal už penkiolikos metrų nuo mano senojo. Privalumai tokie, kad dabar balkonas atsiveria ne į tiesiamą plentą, o į vidinį kiemą. Šiandien pusdienį taip ir prasėdėjom balkone nieko neveikdami. Pastebėjau, jog balkonai mano gyvenime pasidarė kažkoks įdomus akcentas, tikiuosi tai į gerą.

O iš manęs juokėsi chebra, kai sakiau, kad čia viską, kas matosi užgyvenau per tuos pusę metų (aišku, kad matosi ne viskas dar). Įdomiausia bus tuomet, kai reikės viską namo parsigabent, mat esu gan sentimentalistas, tad kiekvienas prikeverzotas lapelis turi svarbią reikšmę.
Fotografuojant kažkaip nesifokusavo labai.

Tad toliau leidžiam savo dienas, gan iš po lengvo taip. Dar liko sulaukt kelių veidų ir būsim pilnas komplektas cialam butui. Tik dar nežinau kaip su tuo bus, nes kraustytis dar kartą nenorėčiau greitu laiku.
Vienas iš blogiausių čionykščių bruožų yra tai, jog daugumos pirštai lenkti į save. Štai už tai, kad darbuotojas kompiuteryje sumaigė mygtukus ir mano vardą perkėlė iš vieno langelio, į kitą, gavau susimokėt šimtą vietinių.

Kitos naujienos, kad sudarėm trijų žmonių komandą, pavadinimu "Bananai", kurie šturmuos nokia konkursą, organizuojamą nokijos , mūsų universitete, kurio prizai yra pinigai ir nokijos. Žiūrėsim kaip seksis, aišku, jei daugiau niekad apie tai neužsiminsiu, vadinasi nepasisekė. O jei kas gero išeis, bus matyt ir čia.
A, dar apie kaimynus šiek tiek. Vienas studijuoja palukų dizainą, vardas skamba kaip angliškai tariant skaičių vienas. Kitas šiaip iš Saudo arabijos, architektas, vardo dar neišmokom, bet skundėsi, kad jam čia būna vėsoka. Dar vienas yra gan paslaptingas, matėm po vieną kartą, bet toks didesnis vyrukas, vardu Muchamedas, taip pat iš vidurio rytų. Rodos tiek čia žmonių gyvena, jei rasis daugiau, pranešiu.

Šaltais veidais karštam klimate.

Malaizija pastaruoju metu įgavo kitokį gyvenimo prieskonį. Manau, kad galutai baigėsi tokios dienos, kai nuėjęs gulti suprasdavau, kad visą dieną, balsu ,nepratariau nei vieno žodžio :]
Baigėsi todėl, kad pagaliau pradeda rinktis studentai iš Lietuvos. Pirmasis pasirodė Mindaugas, kuris, tiesą sakant, iš Lietuvos išvyko senokai ir kūrį laiką bastėsi po Europą ir vėliau Aziją, apie jo nuotykius galite paskaityti Mindaugo bloge.
Jau trečia diena, kaip kartu mindom Kvalalumpūro grindinius, pasibalškom tai šen, tai ten, kažką pamatom ir paplanuojam ką reiks veikti ateityje. Žodžiu, visai liuks. Iki galo man dar neaiškiais duomenimis mūsų išviso čia turėtų būti net septyni studentai iš Lietuvos. Greit užkariausim Malaiziją ir atversim kontrabandinius kelius pigiam alkoholiui. Bet iki pilnos laimės reiks dar kiaulių fermą įkurt, tada jau būtų galima vadint šitą karštą gyvenamu mūsiškiams.

Jau beveik pabaigiau atostogas, per kurias nenuveikiau, praktiškai, nieko gero. Bet tai nereiškia, kad vėliau iš to "nieko gero" nebus galima išvynioti ko nors gero. Kožną dieną skaičiau ką nors internete, žiūrinėjau filmus ir kitaip stengiausi plėsti akiratį, neidamas iš savo kambario. Pragyvenau tokiu visai neblogu taupymo rėžimu, nes valgyt užtekdavo vieną kart dienoje, bet, žinoma, vis užkandžiaujant sumuštiniais su arbata arba vaisiais.
Iš seserų lietuvaičių sužinojom apie tašką, kur galima pigiau prisigriebt alaus. Aišku, tas pigiau nėra pigu, kaip namie, bet, gyvent galima..

Ir pagaliau, manau, kad mano blogas atsigaus ir sugrįšiu prie reguliaraus jo pildymo. Tik rašysiu jau ne vien, kaip man, o nuo šiol, kaip mums sekasi Malaizijoje.

Teisingas automobilis

Per visą egzistenciją Malaizijoje, tik visai neseniai pamačiau pirmą gerą automobilį. Užskaitom :]

Šeštas mėnuo, woohoo!

Visi jau iki skausmo yra prisiteisinę, kad "geriau vėliau, nei niekad", bet ši frazė jau tokia apsurdiška, kad net naudoti jos nebesinori. Todėl teisintis ir nesiruošiu. Aš aiškiai žinojau, kad vyko Lietuvos tūkstantemčio minėjimas, bet nieko su tuo nesveikinau. Gal pasveiksinsiu kitą kart, po dar vieno tūkstančio metų.

Užtat mielai priimsiu sveikinimus, nes jau pradėjau skaičiuoti šeštą mėnėsį, kaip esu Malaizijoje. Per šią savaitę kilo daug minčių, prieštaringų ir nelabai, bet kolkas dar negaliu konkrečiai pasakyti patinka man čia ar ne. Žinoma, yra dalykų, kurie su manimi ir manyje visada. Štai, kad kaip niekad pasijutau, kad esu europietis, o taip pat lietuvis. Bet čia tik keli dalykai, konkretesnes išvadas dar reikia padaryti ir jos tikrai bus aprašytos. Ateityje.

Vakar padariau sau gan nebūdingą dalyką. Išsibasčiau po prekybos centrą. Paprastai tai priimu kaip prievolę, nes vieno iš mėgėmiausių malajietško laisvalaikio praleidimo būdo labai nemėgstu. Morališkai sunkiausia man yra pirkti drabužius. Slampinėti, žiūrinėti ir matuotis man atrodo labai kvaila, tad moterys niekad nesupranta šio mano nusistatymo. Nemanau, kad kada pasikeisiu šiuo atžvilgiu, bet bent jau neburbu, o verčiau palaukiu prie parduotuvės įėjimo ar palapčia nuslenku į koki knygyną arba filmų parduotuvę. Štai, kai paskutinį kartą pirkau marškinius, tai truko apie pusę minutės.
Bet visai mielai galiu paslampinėti po maisto produktų skyrių ir ištyrinėti pasiūlą. Štai atlikus tyrimą išsiaiškinau, kad delno dydžio krevetės, Malaizijoje, kainuoja mažiau už žalią jautienos kepsnį. Aptikau dvi gausybes nematytų žuvų ir kitokių jūros padarų. Įdomu ar skanu būtų kiaušinienė su bulvėmis ir krabais? Paprastai užsiimti kulinariniais eksperimentais vienam nėra ūpo, todėl labai nekantrauju, nes jau šio mėnėsio gale sulauksiu likimo draugų, studentų iš Lietuvos. Tikiu, kad gyventi barake taps kur kas smagiau o ir atsiras daugiau priežasčių vėl pasidomėti šia šalimi, kažką naujo kartu pamatyti. o taip pat ir parašyti.
Taip pat nekantrauju pradėti naują semestrą, mat visi dalykai, kurie laukia atrodo daug įdomesni, nei pirmojo semestro programa.
Lyg ir žadėjausi sau per šias atostogas padirbėti, bet iš to nieko nesigavo. Išėjo taip, kad per dienas skaitau, žiūriu filmus ar žaidžiu senus SEGA žaidimus.. Na, vienaip ar kitaip, teisinuosi sau, kad ir toje nieko neveikimo veikloje yra kažkas naudingo, taip pat kažką išmokstu.

Koščėjus išlindo iš savo bokšto

Taip, taip, neapsirikote, šiandien koščėjus Semionas Balčiunofskis nužengė iš savo olimpo ir vaikštinėjo Malaizijos žeme. Taip, taip..

Jau kokias tris savaites prasėdėjau barake, niekur iš šios zonos nesitraukdamas. Miegot eidavau paryčiais ir keldavausi kokią 2pm, o kuo toliau, tuo išvis vėliau. 4pm išlipęs iš lovos "palabindavau rytindavau" kaimynus, eidamas į dušą.
Nemaniau, kad kadanors man reikės tiek pastangų prisiversti nusipirkti maisto. Apsirengti tapo kančia. Pavirtau tikru namisėda, kuris, jei galėtų, visai neitu iš savo kambario. Na, visokia patirtis juk naudinga, ar ne?
Bet toks gyvenimo būdas ne šiaip sau užvaldė mane. Kaip juokaudavau: " gyvenu Lietuvos laiku" ir išties taip yra. Keliuosi tuomet, kai keliasi Lietuviai, einu miegot tada, kai jie eina miegot, nors Malaizijoje laikas pasislinkęs 5val prienkin, lyginant su pabaltiju, bet, kaip pats įsitikinau, man tai ne kliūtis :]
Iškiltų klausimas, tai koks gi velnias privertė mane net valandą laukti autobuso, kad galėčiau paprakaituoti lauke? Na, tiesiog baigėsi pinigai, o bankomato aplink nėr. Tempiau iki paskutinės dienos, kol kišenėj teliko trys pinigai, lygiai tiek užteko dviejų autobusų bilietams. Beje, vis graudenausi, kad čia nėr nuolaidų veltėdžiams studentams, bet užtat nusipirkęs, sakykim autobuso numeriu T 60 bilietą, juo gali naudotis visą dieną. Vairuotojas paduoda nemažą taloniuką, ant kurio išrašyta data ir (kaip nebūtų keista, ne autobuso numeris), vietovė, kur link autobusas važiuoja. Pirmą kart nusiperki talonščiką, antrą, trečia, penktą, kartą, jei tądien važiuoji to pačio numerio autobusu, užtenka parodyti bilietą.
Likusį mėnėsi planuoju taip pat prasėdėti barake. Man visai patinka toks chill būdas, nieko neveiki, skaipini, googlini, skaitai knygas visai liuks. Ir laikas slenka nepalyginamai lėtai. Mėgaujuosi privilegija, nieko neveikti, būtent taip!
Man vis kas pasigraudena/pasidžiaugia, kad prie 26C šilumos, vaikšto visi išdvesę ir šlapi, o aš, savo ruožtu atkertu, kad jau išmokau prie 30C gyventi, kaip koks dykumos driežas.
Beje, mano interneto tiekėjai čiulpia!!!

Cake!

Cake!.. OMFG, CAKE!..
And it's like 10000km away from me.. Screw you, Malaysia!!

Buvo darbelio

Sveiki, gyvi.

Na, pasikeitimai, blogo išvaizdoje turbūt akivaizdūs. O viskas prasidėjo vakar, kai supratau, kad senasis skinas mane jau verčia vemti. Tad, kibau gūglei į atlapus ir peržiūrėjau kelis šimtus nemokamų šablonų. Tai ką matote nėra puikiausias variantas, bet kolkas tiks. Iki kito karto, kai suprasiu, kad mano blogas vėl mane vimdo :] Taip paprastai nutinka kartą į metus ar truputį dažniau. Ir tada nusiteikiu labai rimtai, nes žinau, kad teks bendrauti su kodais.. Taip jau buvo, kad matematika nebuvo man sielos atgaiva, tad iki šiol ilgos skaičių ir simbolių eilutės mane gasdina. Ten galioja kitokios taisyklės, kurios dažnai prasilenkia su mano logiška logika. Aš galiu aiškiai pasakyti ko noriu iš blogo šablomo, bet kaip tai padaryti.. Tad ir suėdė pusantros dienos visokiausių reklamonių banerių neutralizavimas, tinkamo skino paieškos neatitikimų taisymas ir t.t. Žinoma, mokantiems suvaldyti tas bestijas (kodus), tai būtų valandos darbas, bet man lengviau būtų iškepti tortą, nei užsiimti tinklapio programavimu, nors nei to, nei to nemoku.
Tikiuosi nieks akių neraižo niekam, pats mėgstu mėlynus atspalvius, tad skundai priimami darbo dienomis, seime.

Pastarąsias kelias dienas teko pasirgti. Ne ne, ne kokia egzotiška maliarija ar kituo, paprastas peršalimas. Gal skamba keistai, bet taip, peršalimas. O tokį pasigauti labai lengva, sušilk lauke, paskui pasėdėk po "kondiške" ir jau turi bėdą. Na, manau, dar prisidėjo tai, kad savaitgalį mano nuotaikos skalė buvo nusdažiuvis visom CMYK, RGB ir vaivorykštės spalvom. Vistik ligos ne vien fizinio, o ir emocinio būvio padariniai. Bet rimtai užvartojus karštos arbatos ir pieno su medum lig buvo gerokai apmalšinta, kitą dieną prasėdėjau susikišęs nosinę į nosį, o trečiają viskas "ol rait" Bet užteks apie mane, dabar apie mano aplinką.



Štai tokias džiunglės pamačiau patekęs į savo butą, pirmą kartą. Jau postinau šias nuotraukas. Tas vaizdas pro balkoną kažkaip leido jaustis, kad gyvenu tikrai atrogražose.



Bet štai ką pamačiau vieną popietę, kai grįžau po paskaitų.




Žodžiu, visus krūmus nupūtė per nuo ryto iki pusiaudienio, nes naktį, kaip man atrodė, jie dar tikrai buvo. Kai tik įžengi į butą, jei užuolaidos atitrauktos, neįmanoma nepastebėti.


Na, o čia vaizdelis šiandien. Ne vien krūmus, bet ir medžius. Mačiau net dvi mažas beždžioniūkštes, kurios šmurkštelėjo per tvorą, į barako teritoriją, matomai maisto pirkt, nes džiuglėse stovėjusį jų mažą prekybcentrį nugriovė..


Taip ir nesupratau ką čia daryt nori. Akivaizdu, kad kalno nenukasinės, per daug darbo, visai netoli yra lygumų. Na, nuo to laiko tikrai nebemačiau nei vieno uodo, bet šiaipvaldžiai būtų pigiau prikurkšt chemikalų, nei išvalyt tokį plotą. Beje, taip "nunešinėja" krūmus praktiškai visame rajone...


Ir barako interneto tiekėjas gaidys, nes f5 (reload) tapo mano dažniausiai spaudinėjamu klavišu. (tikrai geriau pasidarė..)