Geri grūdai žada gerą derlių

Kaip gi gykas (suprask - aš), gali nelaukti vieno ar kito, ar visos krūvos filmų, pasirodysiančių ne už kalnų. Todėl trumpai apie kelis iš jų.



Šitas.. Tiesa sakant pamačiau treilerį tik šiandien ir beveik atsitiktinai, bet atrodo visai neblogai. Šiaip jau filmais per daug stengiuosi nesidomėti, nes dažnai būna, kad net treileris gali atskleisti per daug, todėl šios taisyklės ir laikysiuosi. Na, dar nekenkia užklysti į IMDB ir paskaičiuoti filmo reitingą, išreikštą žvaigždelėmis. Jei amerikietiškas produktas turi septynias žvaigždutes, tai jis tikrai vertas dėmesio, jei šešias, vistiek galima žiūrėti..



Geležęžmogis. Sakykit ką norit, o man dažnai sako, kad pirmas filmas buvo niekalas, bet aš vistiek ginsiu savo nuomonę ir sugalvosiu šimtą kontra-argumetų jūsiškiams. Nebuvau Iron Man fanas, žinojau, kad toks herojus egzistuoja komiksuose, kad jis turtingas ir jo vardas Tonis Starkas. Bet po pirmojo filmo supratau, kad veikėjai, kurie neturi jokių super galių, išskyrus pinigus ir triženklį IQ (+ Betmenas), visai veža. Veiksmo ir humoro užtaisas, ir pavydus jausmas, matant, kaip Starkas skrieja padebesiais, besiklausydamas senos rock muzikos. Come on, aš tai skirstau filmus į dvi kategorijas: tokius, per kuriuos galvoti negalima ir tokius, per kuriuos galvoti nereikia.



Tiesa, šis jau pasirodė.. Na ir kas, kad mane žavi vyrai tamsiais paltais ir plačiomis skrybėlėmis? Jau nuo Chakan the Forever Man laikų, taip apsitaisęs kovotojas kelia pagarbą. Van Helsingo mada išties nemirtinga, pirštų neužtektų suskaičiuoti kiek jau veikėjų pasaulyje laksto apsitaisę, kaip šis. 


Ir dar pulkelis filmų:




Istorinis, batalinis epas. Tasty..



Nicholas Cage yra vienas iš mano mėgemiausių aktorių, nes jis visada vaidina save, todėl jo veidas tam idealiai tinka. Sakydamas vaidina save, turiu mintyje tuos atvejus, kai aktoriui tiesiog pritinka vieno tipo vaidmenys. Kaip, pvz. G. Clooney idealiai tinka vaidinti lovelasus, o S. Stallone - šiknąspardžius. Taigi, N.Cage, šiuo atvėju, turi paslaptingo, šaltakraujo ir sugadinto gyvenimo personažo įvaizdį. Su draugais netgi turime specifinį terminą, apibūdinti tokius personažus - Fucked up Life Character.
O jei viskas dar vyksta viduramžiais, kvepia kardu pralieto kraujo čiurkšlėmis.. Super tasty.



POP.. Rodos, kad pamažu Prince of Persia frančizė tikrai tampa POP. Trys žaidimai, kurie nenuvylė (gal tik paskutinis), dabar laukiam ketvirtojo, kuris akivaizdžiai pritemptas ir dar filmo, kuris apjungia pirmąja ir antrąja POP žaidimų dalis.. Kai pirmą kart išgirdau apie šį filmą, labai nusigandau, nes jį pastatė Disney.. Išsigandau ne dėl Disney, o dėl to, kad Disney apsiėmė kruviną ir brutalų žaidimą paversti į filmą.. Disney..
Bet kaip tai treileris mane šiek tiek nuramino, bet vistiek.. Disney..



Vėl Disney.. Nu bet, pavadinimas pats kalba už save. Jei perskaitę TRON nieko nesupratot, tai nežiūrėkit šio filmo.



Pirmą kart žiūrėdamas treilerį, pirmą trečdalį mąsčiau ar čia žaidimo pristatymas, fan made stuff ar dar kokis tai pokštas. Pasirodo, kad ne. Tvirtinu, kad trečia Resident Evil filmo dalis buvo tikrai liuks, jei nukirptume paskutines 5 minutes, ten, kur parodo šimtus Millų Jovovich. Svaičiojau, kad norint, jog ketvirtas filmas nebūtų visai šalmštas, reikės sukurti logišką paaiškinimą, kaip jos mirs. Viena iš versijų -, jog visos tos, klonuotos merginos buvo neatsparios gripui ir vos pasiekusios paviršių tiesiog pasigavo slogą ir numirė.
Vienaip ar kitaip, jau susitaikiau, kad man privalu mėgti tokius filmus, nes jų nemėgdamas atkąsčiau ir išspjaučiau riebų kąsnį, nuo to kas dar liko populiariojoje kultūroje ir nepykina manęs.



O šito filmo turbūt laukiu labiausiai.. Čia lyg būtų vakaras su gera kompanija, alumi, šašlykais ir kažkas pasakytų, kad derėtų surinkti visus tuos kiečiausius ir sudėti į vieną filmą, kur jie išžudytų kelis tūkstančius žmonių. Ir ne kokiais tai sci-fi daikčiukais, o tiesiog stovėdami ir šaudydami, arba daužydami kumščiais. Nežinau kur aš buvau, bet toks vakaras tikrai įvyko ir kažkas tai tikrai pasakė. Aš juk užaugau su jais, ir jie visi buvo tikrų veiksmo filmų etalonai, senais laikais, kai veiksmo filmas susidėdavo iš aktoriaus ir veiksmo.

Pirmoji RPG Fiesta

Teko man toks jau malonumas, praėjusį savaitgalį, Kaune, sudalyvauti RPG Fiestoje. Veiksmas buvo iššauktas žmonių iš fantastika.lt bendruomenės.
Kokį velnią visi ten veikė?
Na, jei jau fantastai, tai reiškiasi, kad turėjo veikti kažką fantastiško. O taip ir buvo, nes visi susirinko žaisti kabinetinius RPG žaidimus. Trumpai nupasakojant, grupelė žmonių susėda aplink stalą, susikuria personažus, pagal atitinkamas taisykles ir pradeda žaisti, pagal numatytą scenarijų. Žaidime dalyvauja numatytas skaičius žaidėjų ir meistras, kuris yra atsakingas už visą žaidimo procesą. Taip sakant, meistras yra dievas, kuris pasakoja istoriją ir stebi, kaip žaidėjai veikia jo sukurtame pasaulyje.
Mūsų atveju (aš dalyvavau sesijoje skirtoje visiškiems naujokams, o žaidėm pagal GURPS sistemą), mes tryse buvome detektyvai, Lietuvoje, esamu laiku. Situacija buvo tokia, kad visas Šiaulių miestas apkrėstas keistos epidemijos (suprask, visi Šiauliai tampa zombių miestu), ir apsuptas armijos, kuri nieko neišleidžia ir neįleidžia vidun. Mūsų užduotis buvo patekti į miestą, surasti numatytą žmogų ir jį iš ten išgabenti.
Iš šono visa tai atrodo, lyg keturi žmonės sėdėtų ir šnekėtųsi, kartais energingai, ginčydamiesi, kartais ramiai, karts nuo karto mesdami kauliukus ir skaičiuodami kažin ką.. Ne iš šono viskas atrodo lygiai taip pat. Mes (žaidėjai), sprendžiame ką ir kaip darome, meistras pasakoja ką ir kaip įtakojo mūsų veiksmai ir kas vyksta toliau. Kauliukai metami tam, kad būtų nuspręsti kai kurie įvykiai, pvz. kiek žalos žaidėjas padaro priešininkui, ar pavyks atidaryti duris ir t.t.

Kabinetinis RPG yra, kol kas, plačiausias ir mažiausiai suvaržymų turintis RPG žanro žaidimas, su kokiu man tik teko susidurti. Ten turi visišką fantazijos laisvę, žinoma, galioja logikos dėsniai, ypač stipriai jaučiamas veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Žaidimas reikalauja mąstymo, vaidybos ir visokių kokių, įgūdžių. Mūsų sesija truko apie penkias valandas, kurios tiesiog pralėkė ir pralėkė labai smagiai.

Apie pačius fantastus, na, jie tikrai neatrodė taip, kaip paveikslėlyje. Ant stalų stovėjo alaus bokalai (vis tik veiksmas vyko bare), buvo daug juoko ir gerų emocijų. Visi susirinko gerai ir kokybiškai praleisti laiko, ką , būtent, sėkmingai ir darė. Šiaip tai visada džiaugiuosi pakliuvęs į tokių pomėgių turinčių žmonių ratą, tada gali laidyti juokelius, suprantamus tik tam tikrai žmonių grupei ir likti visiškai suprastas. Na, žinot, tuos visus bajerius apie žaidimus ir filmus? Tai va, jie tikrai kerta apie tai ir moka iš visko šaipytis. 

Žaidžiau tik vieną sesiją, kuri truko iki 6pm, po jos vyko dar viena, iki 22pm ir vėliau naktinė, iki pat ryto. Kažin kaip norėjau suguldyti įspūdžius o ir po vienos sesijos smegenys pasijuto išsunktos. Dar pastaruoju metu paveikus ką nors intensyvesnio pradeda kamuoti menkutis galvos skausmas, bet, tai labai laikina. 

Net neabejoju, kad ateityje dalyvausiu dar ne vienoje RPG fiestoje, nes man žiauriai patiko šitas reikalas.

Laikas, arba filosofinio atspindžio pavadinimas dažnai neatitinka turinio.

       Ir atrodo, kad nieko nėr geriau, nei suprasti, kad pats esi savo laiko šeimininkas. Ir pasirodo, kad ne visiems galioja vieningos nuostatos. Yra, kad kai kam, būna produktyviai palankiau, kad jų laiko šeimininkas, dalį dienos būtų kas nors kitas.
Ne, nu, jau nusibodo, kad namai man turi turėti aukštojo mokslo įtaigos statusą. Iš dalies tai smagu, gali kavos bet kada gaut, bet kokios, už jokią kainą, bet iš dalies jau ir užkniso.
Čia visokių ritualų esu prisigalvojęs, kaip susižadinti darbines čakras. Tai reikia atsikėlus paskaityti knygą, išvesti šunį, pasidaryti pusryčius, tada inkalti kavos prie kompiuterio, tikrinant emailus ir skaitant blogus, tada apsitvarkyti aplink save, na, pasidėti popierius į vietą, pieštuką į pieštukinę ir t.t. Kadangi nuo atsikėlimo iki to, kol pasidomiu viskuo, kuo reikia (arba ne), pasidomėti, ir kavos puodelio būna praėję jau valanda ar daugiau, tuomet nueinu išsiplaut puoduko ir pasidaryt arbatos. O po to.. O po to būna tiesiog po to.
Vienas puodelis po kito.

Neseniai pagaliau užsisakiau Wacom'ą,
kurio dabar, kaip paaiškėjo, lauksiu mėnesį, kaip nieko. Maža to vyrukas, iš kurio pirkau (jis gyvena Kanadoje), parašė, kad vietoje planuotų 44$ siutimo mokesčio paliko 66$ pašte. Tai ką man dabar daryt? Jau prieš dieną sumokėjau visą sumą, kokia buvo sutarta, o buvo nurodyta kaina, plius siuntimo išlaidos. Tai dabar, išeina, kad tuos 22$ jis paliko iš savo kišenės papildomai. Nežinau ką tokiu atveju reikia daryti pagal Ebay moralines nuostatas.. Tiesa sakant, man visai tas pat.

Doh, taip tingėjau ką nors rašyti, kad nutariau (kalbant apie originalumą) sudėti visko į koliažą ir tiesiog nudrėbti.

Nea, pasirodo, kad tiesiog negalėjau sustoti, kai pradėjau galvoti ir palikti kažką čia, tiesiog nudrėbtą neleido sąžinė. 

Pamąsčiau, kad norčiau sudalyvauti kokiame nors socialiniame tyrime, kurio finale paaiškėtų, kad darau ką nors labai kitaip, nei visi kiti visuomenės nariai. 

Pavyzdžiui dalyvaučiau tyrime "Kokią vietą dienos ritualuose jums užima dantų valymasis ir ką galvojate tai darydamas?". Tuomet galėčiau atsakyti, kad užima vidutinės reikšmės vietą, dantis valausi apie dvi minutes ir visuomet nukrypstu į apmąstymus apie socialinę individo padėtį už ir prieš moralės normos ribas. Na, dar kyla pasvarstymai apie Černobyli ir tai, kad Baltarusijoje, visai šalia Lietuvos vėl stato šiltnamiuką grybui. 

Jei užsimanysite paporinti apie ką Jūs galvojate valydamiesi dantis, nesidrovėkite, šitaip tikrai surengsim mikro tyrimą. 

Jei dar apie dantis, tai šiandien, 2pm išvedęs laukan šunį, įsijungiau telefoną ir gavau SMS iš draugo, cituoju: "Čia žavios dantistės, studentės nr. ********. Užrašė tave penktadieniui, 12:15..." 

Pirmiausia supratau, kad penktadienis yra šiandien, kad jau gerokai po laiko ir kad neturiu sąskaitoj nė lito. Tai čia išėjo, kad pavedžiau žavią odontologę, studentę, to net nežinodamas. 

Pamoka galėtų būti tokia, kad nedarykite gero žmonėms, kurie nėra socialiai aktyvūs. Niekad, bet su smulkiomis išimtimis... 

Įdomus gyvenimas

Dabar esu labai įdomioje padėtyje. Gražu, kad bent galima tvarkingai sudiktuoti, nes viskas aišku, kaip ant delno.
Man 22 metai (už dviejų dienų).
Esu baigęs mokyklą.
Metęs du universitetus - Kauno dailės fakultetą ir Limkokwing universitetą, Malaizijoje.
Nutraukęs planus mokytis Norwich universitete, Anglijoje.
Esu bedarbis, gyvenantis pas tėvus.
Aiškiai žinau, ką noriu veikti gyvenime: dirbti žaidimų kūrimo studijoje, kilti karjeros laiptais.
Šiuo metu rengiu portfolio ir ketinu kibti į atlapus žaidimų kūrimo studijoms Lietuvoje (taip, tokių tikrai yra).

Kaip ir sakiau, viskas aišku ir paprasta. Į armiją neima, šauktinių nerenka jau kuris laikas, na, dar dalyvavau keliuose teismuose, mano dėka trejiems metams pasodintas vienas žulikas, bet jis jau vaikšto laisvėje, nes tai nutiko senokai, reiškias turi net ir mirtinų priešų.
Kol kas savo gyvenimą apibūdinčiau kaip ne labai įdomų. Daug sėdžiu namie, kartais iškišu nosį į miestą, pasisėdėti kokioje užeigoje arba papaišyti dailės fakultete. Aišku, stengiuosi laiko nešvaistyti, gaila, kad ne visada išeina. Namuose darau visokiausius tai reikalus, kaip, antai 3D animacijas, žodžiu, stumiuosi aukštyn, bet priekaištauju sau, kad nepakankamai spėriai. Šiaip tai priekaištauju sau dažnai, beveik visose veiklose, nes tikiu, kad toks procesas padeda tobulėti. Juk visada galima geriau, daugiau, kokybiškiau, ilgiau.. Na taip, dar esu nepataisomas optimistas :]
Esu vienišas viengungis ir buvau toks per ilgai. O gal ir ne, nes vienas iš mano gyvenimo dėsnių skelbia, kad nereikia dėl nieko gailėtis. Vienaip ar kitaip, pavargau nuo vienišiaus vaidmens, gyvenimo spektakliui reikia dviejų. Tikiu, kad santykiai turi būti pagrįsti kompromisu ir abipusiu atvirumu. Iš to peršasi išvada, kad nėra to vienintelio žmogaus, tau skirto dangaus, tiesiog reikia gyventi protingai ir viskas klostytis gerai (arba turėtų).
Netikiu likimu, netikiu, kad kažkas yra nulemta ir turi atsitikti. Žinau, kad viskas yra pasekmė, o išsiaiškindami priežastis mes galime daryti išvadas ir gyventi daug geriau. Neskaitau populiariosios psichologijos, nors dažnai šneku tais pačiais terminais ir apie tuos pačius dalykus, nes tai esu patikrinęs pats, nes taip gyvenu.
Hmm, visada ieškau kažko naujo, kas gali nustebinti mane ir kitus, todėl, kaip asmeninį šūkį skelbiu, kad: "Kasdien išmokstu kažką naujo", ir išties, tai veikia.

Turiu visokiausių interesų ir mane dominančių sferų. Štai, kad ir žaidimų dizainas, prisipažinkime, nėra tokia jau kasdieniška specialybė ir amatas. Kūrybinis darbas mano sfera jau.. Vienuolika metų, per kuriuos išmokau pasaulį priimti savaip. Skelbiuosi, kad esu senamadiškas, daugumoje sferų. Šventai tikiu, kad seni automobiliai yra jėga, pats turiu Žigulį, mėlyną kaip dangus universalą. Kartais kritikuoju kai kurias naujas tendencijas ir technologijas, bet viskuo bent šiek tiek domiuosi, kad galėčiau turėti pagrįstą nuomonę. Nešioju skrybėlę..

Keista, nors visada stengiausi būti kitoks, arba tai tiesiog išeidavo natūraliai, bet dabar noriu būti toks, kaip ir visi. Na, tie norai labiau tokie bendriniai, kaip noras turėti darbą, turėti automobilį kasdienėms reikmėms, nusipirkti patikusius batus, ilgai negalvojus apie kainą ir t.t. Tie bendriniai mano norai virsta siekiais, o siekius tereikia įgyvendinti. Iš esmės gyvenimas man atrodo paprastas dalykas, mėgstu gilintis ir ieškoti priežasčių, o smagiausia tai daryti geroje kompanijoje, diskutuojant apie viską, apie gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad žinau ko noriu ir kaip reikia tai gauti, tereikia laiko ir pastangų.

Nežinau kodėl čia užplūdo toks pasidalink savimi viešai noras, bet kartais visai nieko.

Uoga Bruknė

Ketvirtadienį ryte namai pasipildė viena nauja gyventoja, kuri į nustovėjusį gyvenimą įnešė permainų :] Giminaičiai paliko pagloboti katę, vardu Bruknė. Maždaug penkių mėnesių amželio Rusų mėlynoji Bruknė pas mus jau šeimininkauja kaip reikalas. Man tai vienas džiaugsmas nuo to, nes aš kai užaugsiu irgi turėsiu katiną, mat pusbrolis jau įsigijo, tad vadinasi užaugo..

Tik į naujus namus patekusi Bruknė susirado patogią vietą tarp knygų, kur įsitaisiusi stebėjo veiksmą kambaryje.

Po valandos ji jau visai apsiprato ir jautėsi kaip namie, nors iš olos nebuvo išlindusi, o tame pačiame kambaryje gyvenančiai žiurkei varė baisų nervinį stresą, tad padarėlį teko perkelti į kitą kambarį. Kaip vėliau ir kanarėlę, su kuria Bruknė užsimanė susipažinti atidžiau. O mūsų šuo su kate.. Na, jie kaip šuo su kate. Padarėm išvadas, kad ilgiau pagyvenę jie susibendrautų, nes kol kas privengia vienas kito. Bet vėlgi, katė šuniui taipogi įvarytų kokią nervinę ligą, nes šis jau nebe toks jaunuolis ir žaisti kiaurą dieną jam nebesinori.

Bandžiau katę žaidinti laidu, ant kurio galo yra USB jungtis, bet jai tai visai nepatiko, tad teko pasidaryti senovinį žaisliuką iš kailio gabalėlio (nei vienas gyvūnas dėl to nenukentėjo), ir batraiščio. Pasirodo, kad visos katės (bent jau tos, su kuriomis susidūriau aš), žaidžia ir pramogauja vienodai, mėgsta daug miegoti ir pagraužti gėles. Va dar naktį, tiksliau paryčiais, ji ateina pasimeilinti pas mane į lovą, o jau tas vidinis burzgimas, tai išvis kiečiausias dalykas, kurį tik turi katės :] Taigi, kolei kas džiaugiamės nauja gyventoja ir ji, tikiuosi, džiaugiasi mumis ir neskūs vėliau už nieką.


Vakar dar gi lankiausi Urmo bazėje vykusioje sendaikčių mugėje. Tėtis tai ten ėjo visas tris dienas, po kartą, man užteko valandos, sekmadienį, nes tiksliai žinojau ko noriu ir būtent tą ir radau.

Va kokių stiklinių butelaičių prisipirkau po du litus. Na, tiesa sakant, dvylika jų kainavo 20Lt, tad po du litus pavyko nusiderėti. Šitie dalykėliai puikiai suderės su mano LARP kostiumu. Jau sugalvojau prisipildyti juos skirtingos spalvos alkoholio, vienaip ar kitaip, juk tai įsivaizduojami eliksyrai. Na, gal vieną kitą ir tiesiog kokių sulčių. Visi jau pradėjo indaplovės išbandymus, kiti net po du kart. Reikės visiems padaryti mažus kamštukus, apdrožiant vyno kamščius. Taip pat pabandysiu kai kuriuos paraišiosiu virvutėmis arba odos juostelėmis, šiaip, dėl įmantrumo. Manau, kad taip darydavo, kad sumažintų galimybės, jog buteliukas suskils, atsitrenkęs į ką nors kieto.

Dar bevaikštant užmačiau visai gerus batus, siūtus, kaip sakė, Baltarusijoje, iš tikros odos. Batai mano akin užkliuvo dėl to, jog atrodė labai derantys prie bendro viduramžių stiliaus. Gaila jog nenufotografavau, bet pardavėjai pasisakė jog visada dalyvauja panašiose mugėse, kurių pavasarį apstu, be to, tikiu, kad ir kokiam tai Aleksoto turguje panašius rasčiau. Kainavo irgi ne per daugiausiai - 80Lt, ir dydis atrodė tinkamas.
Auliniai batai man iki šiol buvo didžiausias klaustukas. Siūtis pagal užsakymą kainuotų gyvą velnią, pirkti teatrinius, kostiuminius nenorėjau, nors jie ir gražūs, bet vis tik yra tiesiog muliažas, kuris netikiu, kad laikys. Alternatyva buvo užsisakyti Harley Davidson firmos batus, skirtus motociklininkams, yra visai neblogų variantų, be papildomų metalistinių detalių. Aišku, vėl kainuotų gyvą velnią, bet dėl kokybės nekiltų abejonių o šiek tiek padailinus, užkabinus kokį dirželį, sagtį ir prisiuvus atverstą aulo galą, atrodytu puikiai. Bet, greičiausiai reiks griebti rusiškus čiabatus.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą skelbėme Latvijoje.

Kovo vienuoliktąją išriedėjom iš Lietuvos, su vienu, na gerai, dviem tikslais. Pasnieglentinėti ir skelbti visam pasauliui, kuris tuo metu buvo Latvijoje, apie visų Mūsų šventę!

Maždaug taip atrodytų "Milzkalns" pramogų kompleksas, kaip radau užvardinta.

Kai pagaliau atvažiavome, nesitvėriau džiaugsmu, tiksliai nežinau dėl ko. Gal labai norėjau vėl ridentis kalnais žemyn (ne šitais, buvo ir mažesnių). Oras atrodė puikus, o toks ir buvo išties. Kai, dar Lietuvoje, nuomojantis inventorių paklausė ar reikia stuburo apsaugų, atsakiau, kad aš ne piktybinis ir iškart nevarau nuo statumos.

Besiruošiant.. Geltonakojis yra Mantas, o baltakojė - Dora. Dar kažkur Vykintas blaškėsi, o aš - už kadro..

Lentos net šokinėjo iš nekantrumo, kaip norėjo kuo greičiau kristi pilvais į sniegą ir brūžintis aukštyn, žemyn.
Važiavom keturiese, su tokiu Manto mamos mamamobiliu, kaip aš jį vadinau, bet vietos užtat buvo žmoniškai daiktams ir dar šiek tiek liko mums. Iki vietos sukorėm apie 350km ir buvom suplanavę dviejų dienų veiksmą.

Na, jau turbūt visi girdėjo apie paskutinį šios žiemos mados klyksmą. Ir ne, aš nešneku apie tą klyksmą, kad žiema vis nesibaigia, o apie tai, kad didžiausias pulkas lietuvių suprato, jog kaimynai aplink (latviai ir lenkai), turi pilna slidinėjimo trasų, tad visi, kaip pasiutę puolė vežti jiems savo pinigus, manais, grįždami skaudančiais raumenimis ir (dažnokai), kaulais.. O kurortų savininkai irgi nepasimetę ir nusipirkę lietuviškus kalendorius žino kada pas mus šventės, tad sulaukdami lankytojų iš LT antplūdžio nepasididžiuoja kilstelėti, arba pasmukdyti kainų, čia jau priklauso nuo strategijos.
Milzkalns, šiuo atveju labiau orientuotas į vietinius gyventojus, tad, kaip pasaulietis, aš pasigedau angliškų užrašų, bet čia tik mano kaprizai. Be problemų su darbuotojais susitardavome angliškai, arba linksėdavome, kai jie kažką sakydavo rusiškai :]
Konkrečiai, daugiau apie vietą, kur buvome, galima rasti tinklapyje.

Pirmą dieną jokių nuotraukų nedariau, nes.. Nes ne tas buvo galvoj. Užtat kilau leveliais ir nuo stadijos "o, šį kart nenukritau nei karto", perėjau prie "o, kaip čia buvo, kad nukritau.." 
Vakarop patraukėm į savo keturvietį kambarį, kuriuo net nelabai išeitų skųstis. Sumokėjus tvarkingus 50Lt už naktį, po dienos, kurios metu ne kažką veikei, akys tik ir krypo kur čia batus nusiauti, pavalgyt ir išsimiegot.
Per teliką (kaip gi nepasižiūrėsi), rodė latvišką TV3, tai stebėjomės, kad užsieniečiams lietuvių kalba veikiausiai skamba panašiai, kaip mums latvių.

Sumušėm visą pulką sausainių ir kitokių dalykų, su arbata, nors prieš tai, o gal po to, dar važiavom ieškoti Maximos, bet darom Rimi, ir apsipirkom dar kažkiek pavalgymo. Visi alei vieno studentai, dėl to pigokas ir ekonomiškas valgymas buvo pats tas.

Dora iškart suskubo bloginti, tad aplankykite jos tinklaraštį ir sužinosit daugiau. Ten, beje, pilna informacijos apie snieglentinėjimą, orientuotos į merginas ir, kaip skelbia antraštė: "Blogas apie ekstremalų sportą merginoms ir, rečiau, vaikinams".

Antrą dieną gavosi daugiau vaizdų :]

Džiaugsmo šokis.

Džiaugsmo šuolis.

Daugiausiai dariau taip, tiesiog čiuožinėjau žemyn, bet išmokau daryti posūkius, kad yra pagrindai. Mhm, mhm. Bet vis dar buvau aplipęs sniegu, kas aiškiai pasako, kad tobulėti yra kur :]

Ir pagaliau, antros dienos pabaigoje, kavinėje, aptarinėjom viską, kas vyko pastarąsias dvi dienas. Apie tai šnekos netilo ir važiuojant namo. Visą kelią, visus 350km. Ir važiavom visai ne greitai, nes gausiai davė sniego ir dar gausiau plikledžio, matėm, kaip už mūsų mamamobilio kažkas pradėjo blaškytis ir suktis ratu ant kelio, o mus aplenkęs autobusiukas už kelių kilometrų jau gulėjo pusnyje.
Apibendrinant, jau nusisprendžiau, kad šiems metams persiritus per vidurį pirksiu savo snieglentę. Nes kolei kas, jausmas, kuris kyla kantu rėžiant sniegą buvo maloniausia, ką jaučiau šiais metais.

Šiek tiek paišinių

Apie savo susidomėjimą LARPG (Live Action Role Playing Game) jau rašiau. Šiandien nusprendžiau parodyti šiokių tokių rezultatų. Kolei kas tai turiu kalną sukirptos odos, kurią vieną dieną paversiu į liemenę ir diržus, kuriuos reiks persijuosi per krūtinę ir pasikabinti ginklus ir visokius kitus reikaliukus.

Va taip turėtų atrodyti mano užmanymas (tas kairėj, kur labiau į žmogų panašus). Aišku, mintis kiek nusižiūrėta nuo raganiaus, bet aš turiu tam savų priežasčių, kurių dabar nepasakosiu. Kitą kartą.

Iš daugiau pabaigtų detalių turiu tik antpetį.

Čia, pakeliui dar gimė mintis, sukurti burtininko Elementalisto kostiumą. Ten iš spalvotų akmeniukų jo ant jo rankos susidarome įspūdį apie keturis elementus. Šis vyrukas kiek primena Assassins Creed veikėją ir.. Ir tam neturiu jokio pagrindo, tiesiog kapišonas ir balti atlapai jau tapo tam tikra klišė.

Įsivaizduokit mane, vidury miško, šitaip apsitaisiusį ir šaukiantį užkeikimą ar kokį tai prakeiksmą.. Žinau, šiurpai per kūną eina..

O čia mintis Elementalisto pirštinei. Toks ratukas su runom ant delno, o centre arba koks simbolis arba dar įdomiau būtų tiesiog skylė, kad magija tiesiai iš delno galėtų sklisti. Magiškųjų ženklų ir runų specialistai, nepykit, nes ten paišiau belenką, kas ant minties užėjo, tikiuosi neparašiau kokio keiksmo..
Visa ta kostiumo gamyba ir vėliau personažo atžaidinėjimas man atrodo pasiutusiai smagiai ir įdomiai. Jau seniai seniai mėgstu fantasy o ir mano, kaip žaidimų dailininko vaizduotė pilna visokių keistų dalykų. Ar kada mąstėte kokie žmonės kuria tokius filmus kaip Žiedų valdovas? Visi jie savo lygio pakvaišėliai, veikiausiai dauguma mokyklose buvo kitokie, bet dabar jie super laimingi, nes atrado savo nišas. Kažkas panašaus nutiko ir man.

Tiesa, šiandien dar buvau piešti, nes piešti reikia ir reikės visada. Kauno dailės fakultete, du kart per savaitę, vyksta vakarinis piešimas. Dar prieš išvykdamas mokytis į Malaiziją lankydavau tuos užsiėmimus. O dabar tai puiki proga pamankštint rankelę. Jei randasi susidomėjusių - brūkštelkit.

Keli labiau pavykę darbai. Bet dar trūksta iki to, ką sugebėjau krėsti su anglimi ir popieriumi antrame skulptūros kurse. Šiuo atveju paišymas panašus į sportą ir, tikriausiai, į visas kitas aktyvias veiklas, nes daugiau laiko tuo neužsiimant, vėliau reikia atgauti formą ir nesustojamai praktikuotis.