LTGameJam Kaunas 2011

- Kur? Į gei džemą eisi?..

Šitaip manęs du kart paklausė namiškiai. Bet per stipriai neėmiau į širdį ir išėjau dalyvauti LT Game Jam 2011.
Panašioje košėje buvau ne kartą, todėl numaniau, kaip vyks "standartinė" procedūra. Tokio entuziastingo jaudulio, kaip: "oh boy, oh boy I'm going to make a computer game! Oh boy!", nebuvo. Bet ilgai nebuvau tikras, prie kurio projekto norėjau prisijungti.
Net po dviejų brainstorm'ų, prieš tai paskelbus, kad tema yra Išnykimas, buvo pritupdyta nemažai įdomių idėjų lukštenimui. Dalis jų pasimetė bendrame sraute, kuomet vyko dalyvių pasiskirstymas. Manau, kad tą dalį buvo galima palengvinti turint daug didesnę lentą rašymui ir paišymui...
Turėjau lūkesčių prisijungti, arba sudaryti, perspektyvią komandą, kad nereikėtų vilktis ir renginys netaptų savotiškomis galimybių ribų paieškomis ir naujų talentų atradimo kalvė. Trumpai sakant, kad idėja būtų gera ir programuotojai mokėtų savo darbą, nenuplauktume per daug į lankas su kertiniu žaidimo dizainu, o vizualizuoti sugebėsiu.
Tai, viskas, maždaug, taip ir pavyko. Prisijungiau prie vyrukų, su kuriais, per pirmą brein-štormą kartu brein-štorminom, radom dar kelis komandos narius ir tada prasidėjo.
Neturiu kuo skųstis. Ne, rimtai, viskas vyko sklandžiai. Pačioje pradžioje reikėjo kiek labiau argumentuotai padiskutuoti, kol griežtai suguldėm ant popieriaus žaidimo esmę, o paskiau darbas kaip per pypkutes ėjosi.
Miego ir maisto per daug nebuvo, na, nebūna niekad, čia ta pusė, kai mielai atrieki maža gabaliuką sveikatos.

Šiemet buvo mažiau komandų, bet jos buvo sudarytos iš daugiau žmonių. Dalis veidų buvo matyti, o tai atsispindėjo ir rezultatuose. Kaune kurtus žaidimus galima pamėginti čia, o mūsų komandos vaikis vadinasi bulb, arba, tiesiog - lemputė. Beje, ten kažkas prirašė, kad žaidimas veikia tik ant mac'ų, bet tai nėra tiesa. Veikia ir kitose platformose, tik, nors skambės be galo juokingai, jis reikalauja rimtesnių kompiuterio resursų, nei galima tikėtis iš tokio pipiro.

Prisipažinsiu, kad pats dar neperėjau visų lygių, kurių yra... Penki. Realiai tai darbavomės penkiese, du programišiai, du dailidės ir vienas muzikorius. Tiesa, pradžioje vienas kolega pagelbėjo su prototipu, bet vėliau iškeliavo dirbti ties kito žaidimo projektu.
Padarėm tiek, kiek ir buvom užsibrėžę iš pradžių, be streso. Negalima nepaminėti, kad vyr. programeris turėjo pasidaręs namų darbus, varikliuką, dėl to neilgai reikėjo laukti, kol visas žaidimas pradėjo veikti, ir didžioji laiko dalis buvo praleista poliruojant.
Kelios paros (su viena stotele namie, pamiegoti), praleistos po KTU stogais išties.. Prailgo. Buvo momentų, kuomet stovėjau ir galvojau ar kažką dariau vakar paryčiais aš šiandien naktį.

Vėl patyriau tą smagų jausmelį, kuris aplanko, kai matai gimstantį žaidimo projektą, prie kurio pats, realiai dirbi. Kai visi tie plokšti paveiksliukai iš vieno monitoriaus ir tūkstančiai simbolių, iš kito monitoriaus, susijungia ir įgauna gyvybės.. Na, tai momentai, kurie verčia mano pasaulį suktis.

Dabar norėčiau trumpam viską pamiršti, o tada reikės pasižiūrėti ką gi padarė visas likęs pasaulis. Siūlau daugiau pasikapstyti po globalgamejam puslapį!

Kelios aktualijos ir tokia puikia diena, kad net nusprendžiau pasidalinti savo džiaugsmais su pasauliu. Bendras geros nuotaikos skaitiklis pastoviai balansuoja kažkur kiek žemiau nei maksimumas, bet aukščiau nei vidurys. Gal dėl to, kad žiema vėl grįžo? Dalinai taip, aišku, džiugu, kad galiu snieglenčiauti, bet kiek gaila, kad negaliu to daryti taip dažnai, kaip noriu. Na, be abejo prie to dar prisideda toks mažas žmogeliukas, kurį galiu vedžiotis už rankos ir kartu galim lankytis visokiose smagiose ir kultūringose vietose. Joo, kad ir ką būčiau sakęs anksčiau, bet kai susirandi porą, tai viskas pasidaro gražiau. Tokia nauja, papildomo optimizmo banga užlieja, dar vienas stimulas stengtis savo ir pasaulio vardan. Ir vis tik, tenka keisti kai kurias savo taisykles. Spėjau išmokti susigyventi su savimi vienu, o čia, paukšt, reikia dar į kito interesus atsižvelgti. Na, bet aš tikrai nesiskundžiu :] 

Mane bando gąsdinti gripais visokiais, bet aš netikiu ir manęs jie neima. Nors ryte pamatęs ana tokį vaizdą susimąstau kur mano imuniteto paslaptis. 

Matyt tame, jog valgau apelsinus ir cinamoną, geriu arbatos ir netikiu ligomis. Nežinau kaip būtų įmanoma tą "netikėjimą ligomis" sudėti į tabletes, bet tuomet finansine padėtimi nebesiskųsčiau niekad. 

Vėl kimbu į mokslus (pagaliau), ir galiu pasakyti, kad visai neprastai sekasi. Universitetas Anglijoje  kviečia atvykti į interviu, vadinasi sunkiausia dalis jau padaryta. O sunkiausia buvo užpildyti visus dokumentus :] Taip, apsisprendžiau vėl tęsti mokslus. Per vasarą padariau progreso, bet galiausiai priėjau išvadas, kad pora metų, kokioje tai įstaigoje, yra reikalinga. Manau, kad be didesnio streso pasibaigsiu žaidimų grafikos kūrimo studijas, o kartu galėsiu uždarbiauti ir gyventi nepriklausomai. Pavasariop, su kolega, keliausim užkariauti antrosios Lietuvos kontinento. Kokį pusmetį jau atsiskundžiau, kad noriu permainų ir nepriklausomybės, atėjo laikas pasiimti tas gėrybes. Jei kas turite naudingos informacijos apie potencialius darbus ir gyvenamąsias vietas, labai džiugiai išklausysiu. 

Truputį papaišau, bet, kaip visada, per mažai ir per prastai, kad pats būčiau patenkintas. Pradėjau nuosekliai lankyti vakarinį piešimą KDF'e, tad greitai tikiuosi įsivažiuoti ir pasidrožti rankas iki atitinkamo lygio. Nuėjęs į pirmą šio sezono piešimą prižadėjau, kad nepraleisiu nei vieno, atėjau antrą kart, o trečią praleidau.. 

Po biškutį krapštausi ir su 3D..

Paskutinis sausio savaitgalis tampa viena iš smagiausių ir intensyviausių metų dienų, nes, būtent šiandien, prasideda Global Game Jam, kuris, tradiciškai, vyksta ir mūsuose. Trumpai tariant, tai renginys, kurio metu į vienas patalpas sueina tie žmonės, kurie moka juokauti kompiuterių, fantastikos ir žaidimų temomis, bei šnekėti suprantama kalba apie nesuprantamus dalykus. Tuomet jie per dvi paras, praktiškai nuo nulio, sukuria kompiuterinius žaidimus, tarp kurių pasitaiko tikrų perliukų. Game Jam'as toks renginys, kuriame gali nebijoti eksperimentuoti ir rizikuoti, kurdamas žaidimą, nes būtent tam ten ir esi atėjęs. Asmeniškai man, vienas iš labiausiai patinkančių aspektų yra tai, jog visas darbas nudirbamas ant to karšto entuziazmo, nes viso projekto išpildymo laikas - dvi paros. 

Over and out. 

Žiema + malonumai = žiemos malonumai.

Brangioji, nuo šiol ji gyvens kartu!

Be kontakto.

Paskaičiau straipsnį apie tai, priklausomybę nuo informacijos. What a bullshit, pagalvojau, man tai nieko nereikštų viena diena be mobilaus, interneto, muzikos ir kompiuterio. Kartais tikrai turiu tokių dienų, bet jos būna natūralios. Natūralios tuo, kad kupinos kitokios veiklos, ne namie, kai niekas tau neskambina ir nerašo. Jau ne kartą rašiau apie atsiribojimą nuo socialinio gyvenimo ir tai niekur, kur gerai, neveda, bet vistiek, krapštai tą telefoną, pradedi pats skrebenti, bet tai vyksta tik tada, kai nevyksta jokios įdomios stimuliacijos iš aplinkos.

Šiaip tas straipsnis turi rimtą pagrindą. Žmogus yra priklausomas nuo išorinės stimuliacijos, mums visiems reikia naujų įspūdžių, tik tie, mus patenkinantys, įspūdžiai skirtingi. Palyginus personažą iš "naša raša", tą kuris kalba su televizoriumi ir kokį nors beprotį ekstremalą, motociklu šokinėjantį per dešimtis autobusų.

Tai va. Žinau, kad diena be informacijos, sklindančios iš visokių mano asmeninių prietaisėlių ir servisų, man būtų niekai. Bet kaip jausčiausi be viso to gyvendamas mėnesį? Šita mintis mane tikrai sudomino. Reikėtų apsibrėžti laiko tarpą, kai internetas ir telefonas nebus labai reikalingi ir pabandyti gyventi be to.
Daryčiau vieną išimtį, susikurčiau tokią prieigą prie tinklaraščio, na, tik, kad galėčiau rašyti ir skelbti savo nuotaikas ir pastebėjimus internete, bet pats neskaitydamas jokių atsiliepimų ir nedalyvaudamas diskusijose. Lyg rašyčiau dienoraštį, tik kuris pats savaime atsiduria viešumoje.

Dalykai, kuriais nesinaudočiau būtų internetas, mobilusis, mp3 grotuvas, televizorius ir laikraščiai.
Pasilikčiau prabangą mėgautis knygomis, piešti, vaikščioti, bendrauti ir visa kita, kas nedraudžiama.
Būtų įdomus eksperimentas.

Žaidimai VS Menas

Šiais laikais pati meno sąvoka asocijuojasi su kažkuo senu, kaip antikvariniai dalykai ir su kažkuo nesuprantamu, kaip modernistinė kūryba. O šiandien visko tiek daug ir dalis to visko nori būti menu, nors tu ką.

Puikus pavyzdys yra dizainas. Tiek grafinis, tiek daiktinis, jis turi realią pritaikomąją naudą, tai naudojamas menas, paprastai sakant, tai nėra dalykai, kurie kabo ir kaupia dulkes. Menas nėra dizainas, bet dizainas yra menas.
Iš to išplaukia dar viena išvada apie paskirtį. Žaidimai kuriami dėl vieno aiškaus tikslo - uždirbti pinigus. Na, kalbant plačiąja prasme. Procentaliai surašius visus didelio biudžeto žaidimus ir visus indie žaidimus, pastarųjų būtų tokia maža dalis, kad net nesimatytų.

Menas, tikras menas, na, jis geba sukelti emocijas. Tai būtų paveikslas, skulptūra ar performancas, menas kalba su mumis ir ta kalba skirta  visiems, ją reikia sugebėti išgirsti. Būna, kad menas mums kažką tiesiog rėkia, būna. Bet kartais "menas" bando mums kažką įteigti ir mes sugalvojome apibrėžimą "propagandinis menas". Dažnas žaidimas reklamos pagalba mums rėkia, kad tai bus geriausias iš geriausių ir t.t., kvepia kaip gryna vartojimo prekė.
O kur tuomet laisva valia rinktis? Meno niekas nevartoja, o nevartoti tapo nebemadinga. Žaidėjų kultūroje sklando terminai kaip, antai "must play", "the best of.." ir t.t. Galiausiai, gigantai kviečiasi į pagalbą net psichologus, kad šie padėtų suprasti kur slypi G taškai žaidėjų smegeninėse.


Kiaušinis ar višta?.. Žaidimai ar žaidėjai formuoja žaidimų kultūrą?
Ir išvis, kokia tai kultūra? Pažįstu gal kokius penkis kultūringus žaidėjus, visi kiti tiesiog patenka į geimerių kategoriją ir tiek.

Žaidimų kūrimas yra ne menas, o amatas, dėl šito ginčų nekyla, ar ne? Tai kaip sukurtas produktas gali būti menas? Žaidimą kuria tiek daug žmonių, tai ką, jie visi menininkai? O gal menas "vyksta" tada, kai žaidėjas žaidžia kompiuterinį žaidimą? Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia kūrybos indėlio ir estetikos pojūčio ir, aišku, atitinkamo žaidimo, kurių yra ne tiek ir daug. O visais kitais atvejais vyksta banalus poreikių tenkinimas, ego masturbacija ir mažai kam naudingų įgūdžių lavinimas.

Nesupraskite manęs neteisingai, myliu kompiuterinius (ir ne tik), žaidimus, bet šiai dienai yra per daug kabliukų, kurie man neleidžia jų vadinti menu. Taip, tikrai yra išskirtinių pavyzdžių, taip vadinamų meniškų žaidimų, bet jų tieeek mažai, kad jie išnyksta jūroje, taip pat, kaip į jūra supylus dešimtis butelių limonado, ji skani netaps. Jau tiek daug visko vadinama menu, kad vargei ar reikia po ta paklode kišti dar kažką naujo.
Gal tuomet galima susitarti dėl naujo žanro? Artistic Action Adventure game. Skamba ne kažkaip, bet nieko geresnio nesumąstau.

Žaidimai turi savyje vaizdus, muziką, kelia mums emocijas ir dar aibę visko už kadro, kaip programavimas, dizainas ir dar kažkas.  Žaidimai leidžia atsipalaiduoti, pamiršti, susitelkti, būti geresniais už kitus...
Bet kol kas jie retai mus gali kažko išmokyti, padėti mums išspręsti realias, gyvenimiškas problemas ir galų gale papuošti pasaulį.

Interactive Entertainment.

Bet įdomu kas bus ateityje. Menas yra toks dalykas, kurį galima įvertinti ir suprasti augant, skirtingai nei koks futbolas, kurį kieme galima žaisti nuo ankstyvos vaikystės. Emmmm, noriu pasakyti, kad tie dalykai, kurie su mumis būna nuo pat mažens, mums atrodo visai suprantami ir niekuo neypatingi. Visai kaip cepelinai. Tiesiog vartojamas dalykas.
Kompiuteriniai žaidimai yra aplink, tarkim, kad apie dvidešimt metų, ir vaikams, dabartiniams suaugusiems, kurie juos mėgsta, tai buvo naujas atradimas, kažkas tokio fantastiško, kas galėjo būti alternatyva futbolui kieme.
Pamąstom apie vaikus, kurie dar tik bus, gal po penkerių metų. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, žaidimai ir visi kiti XX amžiaus stebuklai bus su jais nuo vaikystės, jiems užaugus visa tai bus eilinis dalykas, visai kaip man dabar yra cepelinai. Arba futbolas :)
Žaidimai, plačiąja prasme, buvo ir yra socialinis reiškinys, išraiškos ir poreikių patenkinimo priemonė, beje, labai nuostabi priemonė, be kurios žmonija negali ir negalės apsieiti. Jei išnyktų menas, na, kažkas tai pastebėtų, beje, tai vyksta dabar. Jei išnyktų visi pasaulio žaidimai.. Būtų gan liūdna. Stipriai liūdna.

Žaidimai yra daug stipresnis argumentas nei menas ir ne vien šiandien, visada taip buvo. Tai kaip gi žaidimus galima vadinti menu?

Iš serijos "kokybiški savaitgaliai"

Prieš kokį mėnesį perskaičiau apie Omniteliaus organizuojamas programėlių dirbtuves, kadangi savo koncepcija šitas renginys kvepėjo kaip visai smagus workshopas, ir dar kiek priminė Gamejam ,tai kodėl gi nesudalyvavus?
Smagu, kad motyvacija nebuvo dingusi iki pat tos dienos, kai reikėjo pakuotis daiktus ir žiūrėti traukinių tvarkaraščius. Neieškojau daugiau žmonių važiuosiančių iš Kauno, tiesa sakant, net nepagalvojau rimčiau pareklamuoti renginį pažįstamiems. Smagus nuotykis.

Galiausiai nuvykus, užsiregistravus ir viską susiradus sutikau šiek tiek draugų ir pradėjom stebėti pristatomas idėjas. Besėdint salėje lankė visokios mintys, per pertrauką net maniau, kad gal reiktų važiuoti namo... Bet velniai nematė, nuvijau abejones ir likau. Įvyko balsavimas, kurio metu buvo atrinktos idėjos (23 iš 50 kažkelių), vertos varžytis toliau. Tuomet prasidėjo savotiškas "žmonių turgus", kai komandos, kurioms ar trūko atitinkamų narių laukė išganymo. Šitaip prisijungiau prie Alaus radaro vyrukų, kuriems kaip tik reikėjo dizainerio! Idėja buvo viena iš tų, kurios užkabino per pirmąsias prezentacijas, taip pat ji patiko daugumai balsavusių, viskas buvo liuks.



Alaus radaras, tai  "programėlė, kuri padeda susirasti barą pagal jame pilstomo alaus rūšis. Žmonėms, kurie mėgsta įvairaus skonio alų ir nėra prisirišę prie vienos girdyklos". Trumpai ir aiškiai.
Taip pat ji turi išgertų alaus bokalų skaičiuoklę, šnibžda tiek juokingas, tiek socialiai atsakingas frazes, jos vartotojams. Padeda pagal kelis kriterijus atsijoti ir susirasti alaus barus, mėgstamas rūšis ir padeda išlaikyti Lietuvos alkoholio pramonę :)

Pirmą vakarą dar gavau kiek pasinervuoti, nes organizatoriai prisipažino, kad neduos kur pernakvoti, bet, laimei, lauke miegoti man neleido komandos vyrukai ir apsistojau pas vieną iš jų. Prieš tai dar šlifavom ir planavom, kaip ir priklauso - alaus bare.

Antra diena, ankstokas šeštadienio rytas ir darbų pradžia. Viskas vyko sklandžiai, bent jau man taip pasirodė, pasidarbavom iki vakaro ir rezultatai jau buvo daug žadantys.

Trečia diena, daugiau skubos ir daugiau intensyvumo, bet vistiek išlikom vienam vežime ir darbai ėjosi puikiai.
Baigėm laiku, programėlė buvo pratestuota (aišku, padoriai tai atlikti neužteks laiko niekad), prezentacija pasiruošta, na, viskas buvo gerai.

Ir.. Ir buvo daug pristatymų. Tikrai daug, niekas nesitikėjo, kad visos 23 komandos turės ką parodyti ir apie ką pakalbėti. Ir jos tikrai turėjo :D Buvo visko, išties. Vieni pateisino viltis, kai kurie žlugo dėl prastų idėjų, kiti dėl laiko stokos, dar kiti dėl originalumo nebuvimo.
Kai atėjo laikas skelbti laimėtojus, išaiškėjo, kad bus trys kategorijos ir trys laimėtojai.
Pirma kategorija tų, kurie atėjo su namų darbais ir vienaip ar kitaip, turėjo didžiulį informacijos banką, ar tai buvo web projektai, perdaryti į aplikacijas.
Antra kategorija tų, kurie padarė viską nuo nulio.
Trečia kategorija "viltis". Nesu tikras kaip čia tiksliausiai apibūdinti..Outsideriai, kuriems užteko vilties ir pastangų pasiekti pabaigą :)










Alaus radaras padarė savo, komisija buvo įtikinta jo veiksmingumu, išbaigtumu, potencialu, ir savo kategorijoje laimėjo pirmą vietą!!
Visas tas darbas, kurį nuveikėme ir taip, jau, buvo smagus ir naudingas, o čia dar ir apdovanojimai. Prizinį fondą skėlė į tris dalis, trims komandoms. Visi gavo po Omnitel direktoriaus rekomendaciją ir mobilų internetą pusei metų.

Alaus radarą, kol kas, galite gauti tik androidui, bet, artimuose planuose versijos kitiems telefonams, didesnė duomenų bazė, šuolis į kitus Lietuvos miestus ir tai dar nebus pabaiga.
Programkė nemokama, turi atsirasti Omnitel archyvuose, bet jau dabar ją galima susirasti su google pagalba. Kas gyvena Vilniuje ir turi galimybes, tiems rekomenduoju išbandyti.

Viskas, renginį užskaitau, susiradau draugų, apturėjau daug smagaus ir kokybiško laiko ir dar pavyko laimėti.
Ačiū alaus radaro komandai!


Radarą galima parsisiųsti iš čia, nuotrauką skolinausi iš čia, daugiau apie renginį galima pasiskaityti čia. Ir šiaip, straipsnelių išlys dar ne vienas. 

Netvarka

Užknisa. Pastaruoju metu daug plėšausi ir nieko gero nepasiekiu.
Kaip visada nesu patenkintas rezultatais, kuriuos sugebu išspausi CG srityje, na, bet su tuo jau išmokau gyventi ir tai nėra taip blogai. Savotiškas amžinasis tobulėjimo variklis. Tik tas tobulėjimas nevyksta sklandžiai, kaip galėtų vykti. Mėtausi nuo vieno projekto prie kito, todėl nei vieno negaliu užbaigti ir pabandyti iš to užsidirbti. Taip, panosėje net dvi, realios galimybės užsidirbti iš modeliavimo, skirto žaidimams, bet, kol kas, nei viena nesugebu pasinaudoti.

Vienas projektas kaip tik atitinka mano interesus, bet, tiesiog, dar neturiu pakankamai įgūdžio, kad galėčiau dirbti reikiamais tempais ir kartu pateikti atitinkamą kokybę. Arba lėčiau, bet užtikrintai, arba greitai ir ne kokybiškai. Plius, bene pirmą kartą modeliuoju veikėją, pagal atitinkamą darbo tėkmę (high poly - low poly - uvw mapping - texturing). Nebijokite jei nieko nesupratote. Teoriškai viską žinau, bet praktiškai dar trūksta raumens viską įgyvendinti kokybiškai.
Antras projektas - pastatų modeliai, internetiniam žaidimui. Čia bėda ta, kad nėra dailininko, kuris pateiktų tų pastatų piešinius. Modeliuoti pagal nušlifuotą idėja yra viena, o pačiam susigalvoti pastatą ir tik tada jį sumodeliuoti - visai kas kita. Žinau, kad universalumas yra labai geras bruožas, bet esu nusiteikęs gerinti sugebėjimus savo srityje, todėl architektūros paišymas kiek per toli šaukia.

Žiema jau įsiveržė į kiemą, šventės čia pat, o dar nežinau kaip susimokėti už kelionę, važiuosim per Kalėdas, snieglentinėti į kalnus.

Na, mano problemų sprendimo metodas pasiteisina, kaip visad. Išrutuliavus neramumus, paaiškėjo, kad jų neliktų jei kišenėje turėčiau pinigų. Banalu? Bet tiesa. Esu laimingas ir patenkintas savo gyvenimu, turiu užsibrėžęs aiškius tikslus, aiškiai žinau kaip juos pasiekti, tą ir darau. Tik tas stereotipinis vargšo menininko kompleksas..
Bet nebūčiau aš, jei neturėčiau plano. Galbūt padirbėsiu fabrike, per kelias savaites bus šis tas. Dar galiu nukasinėti sniegą savo daugiabučio kieme, man tai net patiktų, bet didžiausia problema su atlygio susirinkimu, visi nori švaraus kiemo, ne visi nusiteikę už tai sumokėti.
Dar galima būtų surengti išpardavimą. Rimtai, namie yra nereikalingų dalykų, garažas pilnas atliekamų žigulio detalių. Tereikia įtempti smegenis ir "pavaryti", taip, kad paskiau būtų kuo didžiuotis.

Hell yeah!